- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-12
- Bylos Nr.
- e2A-1695-866/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17394-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Ramunė Mikonienė, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- G. K.
- Atsakovas
- J. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laimos Ribokaitės, apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d., civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovei J. M. dėl piniginės kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. K. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas:
1.1. priteisti iš atsakovės J. M. (toliau – atsakovė) ieškovo naudai 11 776,86 Eur piniginę kompensaciją už jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą;
1.2. priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
1.3. bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, jog nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. sausio mėnesio ieškovas su atsakove nesusituokę vedė bendrą ūkį, bendru sutarimu už 36 000 Eur banko paskolą ir 8000 Eur, paskolintus ieškovo motinos T. K., įsigijo sodo žemės sklypą ir namą adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo namas).
3. Ieškovas teigė, jog pradėjo remontuoti įsigytą ginčo namą, turėjo išlaidų, sukūrė bendrą turtą. Savo darbu, asmeninėmis lėšomis ir iš trečiųjų asmenų skolintomis lėšomis visiškai suremontavo ir įrengė įsigytą ginčo namą, pirko įrengimus, buitinę techniką, baldus, turėdamas tikslą apsigyventi jame kartu su atsakove.
4. Nuo 2019 m. ieškovas gyvena atskirai, prašymą dėl santuokos registravimo civilinės metrikacijos biure anuliavo, todėl nori prisiteisti ginčo namo pagerinimų dalį, kurią investavo į atsakovės vardu registruoto turto vertę.
Atsiliepimas
5. Atsakovė J. M. atsiliepimu su ieškiniu iš dalies sutiko ir prašė:
5.1. atmesti ieškovo prašymą priteisti iš atsakovės piniginę kompensaciją dėl 10 194,5 Eur;
5.2. atmesti prašymą priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
5.3. pripažinti ieškinio priedus Nr. 15-25 tariamaisiais sandoriais;
5.4. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
6. Nurodė, jog už ieškovo lėšas buvo įgyta židinys-ugniakuras, lubų medžiaga, minkštas kampas, kabykla, elektrinė orkaitė, indaplovė. Pažymėjo, jog ieškovas savo daiktus, kurių vertė yra 1 582,36 Eur gali pasiimti iš namo ir išsivežti.
7. Nurodė, kad ieškovas niekur nedirbo, todėl pinigų neturėjo. Atsakovė 8000 eurų skolą ieškovo motinai atidavė. Ginčo namas ir žemės sklypas pirkti iš banko kredito, kurį ji turi atiduoti. Teigė, jog ginčo namui remontuoti ji paėmė vartojimo kreditą bendrai 9 445,40 Eur sumai, kurį turi atiduoti.
8. Atsakovės teigimu, remonto darbus atliko atsakovės tėvas, dalį darbų atliko ieškovo draugas P. Š., kuriam už remonto darbus buvo sumokėta grynais pinigais atsakovės lėšomis. Nurodė, kad ieškovo į bylą pateikti P. Š. kvitai už statybos darbus išrašyti po darbų atlikimo ir apmokėjimo, ruošiantis kreiptis į teismą dėl piniginės kompensacijos prisiteisimo.
9. Į bylą pateiktas rašytinis 2016 m. kovo 1 d. susitarimas tarp ieškovo ir jo motinos T. K. dėl 300 Eur kiekvieną mėnesį davimo neatitinka tikrovės, 2016 m. vasario 5 d. paskolos sutartis atsakovės žiniomis nebuvo sudaryta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 30 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 1 582,36 Eur kompensaciją už turto pagerinimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 582,36 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. birželio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 101 Eur bylinėjimosi išlaidas, bei priteisė iš ieškovo atsakovės naudai 4311 Eur bylinėjimosi išlaidų.
11. Teismas sprendė, jog nėra jokio įrodymo, kad ieškovas įnašais pinigais, kitu turtu arba dalyvavimu darbu būtų prisidėjęs prie sodo namo, kaip nekilnojamojo turto pagerinimo. Pažymėjo, jog teismų praktikoje, ?sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą.
12. Teismo vertinimu, faktinės aplinkybės rodo, kad ieškovas pinigines lėšas pragyvenimui gaudavo iš motinos T. K., teismo vertinimu, 300 eurų suma yra itin maža, kad jos užtektų prasimaitinti, apsirengti ir finansuoti statybos darbus.
13. Teismas nustatė, jog visas paskolas iš kredito įstaigų ėmė atsakovė, kuri finansavo ne tik nekilnojamojo turto įgijimą, bet ir remonto darbus, o kilusiame ginče ieškovas yra nesąžiningas, jis neturėjo piniginių lėšų sodo namo pagerinimui, todėl teismas rėmėsi atsakovės paaiškinimais, kad ieškovo lėšomis buvo įgyti daiktai židinys-ugniakuras, lubų medžiaga, minkštas kampas, kabykla, elektrinė orkaitė, indaplovė, kaip nurodyta atsakovės atsiliepimo 2.9, 3.10 punktuose, viso 1582,36 Eur sumai.
14. Teismui įvertinus ieškovo darbo užmokestį, liudytojos T. K. piniginę paramą sūnui, buvo nustatyta, kad per tris bendro gyvenimo metus ieškovas tokią pinigų sumą galėjo išleisti bendrų poreikių su atsakove tenkinimui, tačiau ne didesnę. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovas statybos-remonto darbų sodo name neatliko, nes neturi profesinių įgūdžių statybos darbams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
15. Apeliantas (ieškovas) G. K. (toliau ir – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą pakeisti – visiškai tenkinti ieškovo ieškinį.
16. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir nemotyvuotas, todėl, anot ieškovo, keistinas dėl žemiau nurodomų priežasčių.
16.1. Teismas neįvertino visų byloje esančių rašytinių įrodymų ir dėl to iš esmės neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes – teismas visiškai neįvertino tai, kad ieškovo gaunamas darbo užmokestis nebuvo vienintelės ieškovo pajamos. Nurodo, jog be to, kad ieškovas dirbo pagal darbo sutartį ir turėjo santaupų, jis pinigus namo remontui pasiskolino iš T. K. ir A. O. Anot ieškovo, šį faktą neginčijamai patvirtina 2016 m. vasario 4 d. paskolos sutartis, kurios pagrindu ieškovas pasiskolino 2500 Eur sumą iš T. K. namo remontui; 2016 m. kovo 1 d. susitarimas, kuriuo T. K. skirdavo kas mėnesį 300 Eur sumą namo remonto darbams finansuoti; 2016 m. vasario 5 d. paskolos sutartis, kurios pagrindu ieškovas pasiskolino 2500 Eur sumą iš A. O. namo remontui. Ieškovo vertinimu, akivaizdu, kad ieškovas turėjo pakankamai piniginių lėšų sodo namo remontui, tačiau teismas sprendime konstatavo priešingai.
16.2. Teismas sprendime statybinių medžiagų kaina 11 439 Eur yra nurodyta be PVM, realiai medžiagos kainavo 13 841 Eur (įskaitant PVM). Ieškovo teigimu, darbo jėgos kaina 4700 Eur taip pat nurodyta be mokesčių, reali darbų kaina 6157 Eur (įskaitant SoDra ir kitus privalomus mokėti mokesčius). Teismas visiškai nevertino ar eksperto nurodyta kaina yra reali, dėl byloje atliktos ekspertizės plačiau nepasisakė.
16.3. Ieškovo vertinimu, atsakovė iš 9455 Eur dydžio paskolos namo remontui, negalėjo finansuoti sodo namo remonto darbus, kurių vertė yra 27 666 Eur. Teigia, jog atsakovė didžiąją dalį paimtos paskolos lėšų išleido langams ir durims pirkti, jos gaunamas darbo užmokestis buvo skiriamas pragyvenimui ir studijoms apmokėti. Nurodo, jog pats ieškovas savo jėgomis atliko sodo namo remonto darbus, į namo remontą ir įrengimą investavo 11 786,76 Eur savo asmeninių lėšų sumą ir pateikė teismui tai patvirtinančius įrodymus, kurie bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti.
16.4. Teismo sprendime nurodytos aplinkybės, jog atsakovės tėvas atliko statybos darbus yra neatitinkančios tikrovės. Anot ieškovo, atsakovės tėvas yra dirbantis pilną darbo dieną, todėl darbų už 27 666 Eur sumą neturėjo galimybės atlikti dėl laiko ir profesinių gebėjimų trūkumo. Dėl šios priežasties, anot ieškovo, jis samdėsi rangovą P. Š. Nurodo, jog 2017 m. sausio 17 d. tarp ieškovo ir P. Š. sudarytos rangos sutarties Nr. 20170117 pagrindu ginčo name buvo atlikti vidaus apdailos darbai (sienų ir lubų montavimo darbai, griovimo darbai, grindų įrengimo, patalpų šiltinimo ir kt. darbai), už kuriuos asmeninėmis lėšomis atsiskaitė ieškovas. Šias aplinkybes ieškovas įrodinėja minėta rangos sutartimi, darbų priėmimo aktais ir pinigų priėmimo kvitais, kurie buvo sudaryti tarp P. Š. ir ieškovo.
16.5. Atsakovės ieškinio pripažinimas, dalinis pripažinimas ar nepripažinimas, negali būti teismo priimto sprendimo pagrindu byloje. Ieškovo vertinimu, teismas nepagrįstai suteikė prioritetą atsakovės įrodinėjimo teisei, teismas privalo patikrinti visas byloje esančias aplinkybes, priimti įrodymais pagrįstą ir objektyvų sprendimą.
16.6. Ieškovas teigia, jog nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad šalys vedė bendrą ūkį, ketindami sukurti šeiminius santykius, įsigijo žemės sklypą ir namą, atliko namo remonto darbus, ketindami jame kartu apsigyventi. Tarp šalių ginčas kilo tik dalyje dėl Ieškovo asmeninėmis lėšomis atliktų namo pagerinimo (remonto) darbų apimties.
16.7. Ieškovo vertinimu, civilinėje byloje nėra jokio įrodymo, kad ieškovo įnašai pinigais, kitu turtu arba dalyvavimas darbu būtų prisidėjęs prie sodo namo, kaip nekilnojamojo turto pagerinimo visiškai neatitinka tikrovės ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams.
16.8. Sprendime pažymėta, jog faktinės aplinkybės rodo, kad ieškovas pinigines lėšas pragyvenimui gaudavo iš mamos T. K. Ieškovo vertinimu, faktinės aplinkybės ir T. K. liudijimas rodo, kad T. K. 300 Eur sumą ir 2500 Eur paskolos sumą ieškovui paskolino konkrečiam tikslui, t. y. ginčo namo, įsigijimui ir remontui, kuriam šios lėšos ir buvo ieškovo tiesiogiai panaudotos.
16.9. Nors skundžiamame sprendime teigiama priešingai, ieškovo vertinimu, atsakovės paimtų paskolų sumos ir gaunamo darbo užmokesčio akivaizdžiai neužteko visiems ginčo namo remonto darbams atlikti. Ieškovas skolinosi lėšas iš trečiųjų asmenų, kuriomis finansavo ginčo namo remonto ir įrengimo darbus – viso ieškovas daiktams įsigyti išleido 5030,86 Eur dydžio sumą.
Žemesnės instancijos teismas
16.10. Teismas konstatavo, kad ieškovas statybos-remonto darbų sodo name neatliko, nes neturi profesinių įgūdžių statybos darbams, tačiau byloje apklausti liudytojai patvirtino priešingai. Ieškovas nurodo, jog savo jėgomis atliko didžiąją dalį statybos darbų, pirko savo asmeninėmis lėšomis darbams reikalingas statybines medžiagas ir įrenginėjo ginčo namą, o reikiamų įgūdžių įgijo ankstesniame darbe statybų srityje.
16.11. Skundžiamame sprendime teismas neįvertino atsakovės naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio protingumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį, byloje atliktus procesinius veiksmus, pateiktus procesinius dokumentus ir įvykusius teismo posėdžius, ieškovo vertinimu, atsakovės patirtos itin didelės 4111,47 Eur bylinėjimosi išlaidos yra visiškai neprotingos, nepagrįstos ir viršijančios įstatymų nustatytą maksimalią tokių išlaidų sumą.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu J. M. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
18. Pažymi, jog tai, kad ieškovas pateikė rašytines paskolos sutartis, sudarytas su artimu giminaičiu – motina T. K., ir savo artimu draugu A. O., dar nereiškia, kad faktas, jog ieškovas turėjo pinigų ginčo namo remontui, laikomas įrodytu.
19. Byloje esančių įrodymų visuma, atsakovės įsitikinimu, leidžia daryti priešingas išvadas – ieškovas neturėjo pinigų ginčo namo remontui. Atsakovės vertinimu, ieškovas teismo procese elgėsi nesąžiningai, nutylėjo tam tikras aplinkybes arba nurodė netiesą. Anot atsakovės, ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, jog pas savo motiną T. K. laikė santaupas, tačiau pati T. K. teismo posėdžio metu šias aplinkybes paneigė.
Atsiliepimas
20. Atsakovė teigia, jog ieškovo parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, pavyzdžiui, ieškovo pateiktame rašytiniame įrodyme – 2016 m. kovo 1 d. susitarime nurodyta, kad T. K. kas mėnesį skirs po 300 Eur sodo namo remontui ir įsigijimui, tuo tarpu teismo posėdžio metu ieškovas teigė, kad mama duodavo skirtingomis sumomis nuo 100 Eur iki 500 Eur, tiek kiek reikia, ir tuos pinigus dovanojo, o apklausiama T. K. nurodė, kad pinigus dėjo į dėžutę, iš kurios kiek reikia pasiimdavo pats ieškovas bei tuos pinigus skolino.
21. Atsakovė nurodo, jog ieškovas teigia, kad A. O. jam paskolino 2500 Eur, ir tie pinigai buvo panaudoti ginčo namo remontui, tačiau teismo posėdžio metu ieškovas negalėjo atsiminti, kiek pinigų iš draugo skolinosi ir teigė, kad skolinosi 2000 Eur, be kita ko, liudytoja T. K. teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovas skolinosi iš draugo, nes reikėjo pinigų pradiniam įnašui suformuoti ir tie pinigai buvo panaudoti pradiniam įnašui siekiant gauti paskolą ginčo namo pirkimui.
22. Be to, atsakovė nurodo, jog ieškovas teismo posėdžio metu neprisiminė kokią pinigų sumą skolinosi iš mamos pagal rašytinę byloje esančią sutartį. Procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu ieškovas teigė, kad pasiskolintą sumą iš mamos T. K. investavo apmokėdamas už ginčo namo remonto darbus ir medžiagas. Tuo tarpu, liudytoja T. K. teismo posėdžio metu sakė, kad pagal 2016 m. vasario 4 d. paskolos sutartį paskolino 2000 Eur ir 500 Eur, kurie buvo panaudoti pradiniam įnašui, o ne ginčo namo remontui.
23. Pažymi, jog tarp šalių nebuvo ginčo, kad pradinis įnašas ginčo namo įsigijimui buvo 8000 Eur, kuriuos ieškovo motina T. K. paskolino atsakovei, o atsakovė juos grąžino.
24. Nurodo, jog liudytoja T. K. patvirtino, kad tuo pačiu metu, kai buvo remontuojamas ginčo namas, ieškovas remontavo savo angarą (servisą), taigi, atsakovės vertinimu, nėra aišku kur pasiskolintus pinigus galėjo investuoti ieškovas – ar į ginčo namo remonto ar į angaro remonto darbus.
25. Atsakovė akcentuoja, kad teismo ekspertizės akto lokalinėje sąmatoje nustatyta atliktų statybos-remonto ginčo name rinkos kaina 27 665,79 Eur neatitinka realios situacijos, nes ekspertas nevertino fakto, kad visi darbai buvo vykdomi ūkio būdu, todėl daugelis mokesčių ar specifinių išlaidų, nurodytų lokalinėje sąmatoje, nebuvo patiriamos.
26. Teigia, jog atsakovė, kaip statytojas, pasirinko vykdyti statybą ūkio būdu ir darbus ne tik finansavo, bet daugelį darbų darė pati – atsakovės tėvas V. M. kartu su atsakove atliko tokius darbus, kaip statybinių medžiagų surinkimas ir išvežimas, grindų šildymo sudėjimas, langų montavimas, sienų apšiltinimas iš vidaus, durų montavimas, grindų laminato sudėjimas, tapetų klijavimas, vandens šildymo montažas, smulkūs statybiniai darbai.
27. Nurodo, jog darbus atliekant ūkio būdu buvo naudojamos statytojo (atsakovės) medžiagos ir įrengimai, todėl papildomos medžiagos ir papildomi mechanizmai nebuvo naudojami. Nebuvo statybvietės išlaidų, nes darbus susijusius su statybviete atliko atsakovės tėvas. Teigia, jog darbai buvo atliekami atsakovės nuosavame žemės sklype, kurio tvarkymas ir priežiūra yra jo savininko pareiga. Statinio statybvietės išlaidas paprastai sudaro statinio statybvietės įrengimo, eksploatavimo ir valdymo išlaidos, įskaitant statybvietės darbuotojų darbo užmokestį kartu su socialinio draudimo lėšomis nuo šio užmokesčio, taip pat papildomos kvalifikuotų darbininkų komandiruočių išlaidos, darbo pamainomis ar pakaitiniu būdu išlaidos, darbininkų pervežimo, elektros energijos eksploatuojant mechanizmus išlaidos, kuro, šiukšlių bei statybinio laužo pristatymo ir pridavimo į sąvartyną ir kt. išlaidos, taigi, ieškovės vertinimu, atitinkamai lokalinėje sąmatoje turėtų būti išminusuotos paminėtos išlaidos.
28. Pažymi, kad ginčo name atliktų remonto darbų rinkos kaina 27 665,79 Eur nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl ieškovas nepagrįstai apeliaciniame skunde akcentuoja, kad buvo atlikta remonto darbų už 27 666 Eur sumą. Teigia, jog ieškovas reiškė ieškinį dėl 11 776,86 Eur kompensacijos priteisimo, remdamasis rangos sutartimi, pagal kurią jis neva mokėjo 6746 Eur už sutartyje įvardintų darbų atlikimą, bei pirko daiktus už 5030,86 Eur sumą.
29. Teigia, jog teismo ekspertizės akte nurodyta, kad panaudotų statybinių medžiagų rinkos kaina yra 11 439 Eur be PVM. Pažymi, jog atsakovė ginčo namo remontui išleido pasiskolintas vartojimo kreditų lėšas - 9445,4 Eur ir savo darbo užmokesčio lėšas – atsakovės mėnesinės pajamos 2016 m. buvo 600-800 Eur, o 2017 m. – 800-1000 Eur, todėl vertina, jog ji galėjo kiekvieną mėnesį dalį pinigų skirti statybinių medžiagų pirkimui.
30. Pastebi, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo nagrinėjama tokia aplinkybė, kaip atsakovės tėvo darbų atlikimas už 27 666 Eur sumą. Nurodo, jog ekspertizės akto lokalinėje sąmatoje įvardinta statybos-remonto ginčo name rinkos kaina (27 665,79 Eur) susideda iš panaudotų medžiagų kainos, darbo užmokesčio ir įvairių papildomų mokesčių.
31. Taip pat pažymi, kad atsakovės tėvas V. M. ginčo namo remonto metu atliko konkrečius darbus (nurodytus šios nutarties 26 punkte), kuriems atlikti, atsakovės vertinimu, turėjo atitinkamą kvalifikaciją, patirtį ir laiko. Nurodo, jog atsakovės tėvas yra baigęs Vilniaus inžinierinį statybos institutą ir turi inžinieriaus-mechaniko kvalifikaciją, dirba Vilniaus naftos produktų terminale kintamu darbo grafiku, pagal kurį: dvi dienas dirba, dvi dienas ilsisi, t. y. per mėnesį dirba 15 dienų, ir turi 15 poilsio dienų. Atitinkamai, nurodo, jog jo turimas techninis išsilavinimas, darbo patirtis ir darbo grafikas sudarė jam galimybes padėti atsakovei (dukrai) remontuoti ginčo namą ir atlikti išvardintus remonto darbus.
32. Pastebi, jog ieškovo pozicija dėl jo atliktų remonto darbų ginčo name yra prieštaringa – nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu ieškovas negalėjo paaiškinti kokius konkrečius ginčo namo remonto darbus jis atliko pats savo jėgomis, paminėjo tik laminatą ir tapetus, dėl kitų darbų teigė, kad neturėjo kvalifikacijos, todėl jų neatliko, o juos atliko samdomi žmonės.
33. Atsakovės nuomone, visos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais bei neviršija nustatytų maksimalių priteistinų išlaidų dydžių, atitinka bylos sudėtingumą ir advokatų darbo bei laiko sąnaudas, todėl mažinti šių išlaidų nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
34. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pvz., CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 314 straipsniai), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės peržengti šių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, nebent egzistuoja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).
35. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
36. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškinys dėl kompensacijos priteisimo, pagrįstumo klausimas. Byloje nėra ginčo, jog ieškovas ir atsakovė kurį laiką kartu vedė bendrą ūkį, o bylos nagrinėjimo metu šalys gyvena atskirai. Byloje kilo ginčas dėl ieškovo į ginčo namo pagerinimus investuotų asmeninių lėšų kompensacijos dydžio.
37. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra, kaip minėta, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu.
38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; kt.). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Pajamos gali būti bendros, tarp jų – gautos iš kartu vedamo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).
39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra pažymėta, jog tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
40. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; 2016 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-72-686/2016; kt.). Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-72-686/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).
41. Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką, skirtingai nei susituokusių asmenų atveju, kai (nesant vedybų sutarties) galioja įstatymu įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės turto režimo prezumpcija, pagal kurią sutuoktinių turto dalys yra lygios, jungtinės veiklos sutarties tarp nesusituokusių asmenų atveju taikomos dalinės nuosavybės teisės normos ir partnerių dalys nustatomos atsižvelgiant į jų susitarimą. Sutarties turinys, jos sąlygos yra teisiškai reikšmingos kiekvienai iš jos šalių tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės nustatymui. Vien tai, kad jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo šios sutarties sudariusios rašytine forma, nesudaro pagrindo preziumuoti, kad dėl konkrečių įnašų ir dalių jos nebuvo susitarusios. Pastarosios aplinkybės įrodinėjimo pareiga byloje tenka ja besiremiančiai šaliai. Nagrinėjamoje byloje CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija taikytina ieškovei įrodžius ir teismui nustačius, kad dėl konkrečių dalių jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo susitarusios. Kitu atveju sutarties šalių valia dėl dalių bendrojoje nuosavybėje nustatytina vertinant bendras sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, įtvirtintas CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašus pinigais, kitu turtu, profesines ir kitas žinias, įgūdžius ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).
42. Nagrinėjamu atveju, bylos medžiagą sudaro 2020 m. vasario 11 d. S. Š. parengtas teismo ekspertizės aktas, kuriuo atliktas ginčo namo ekspertinis vertinimas – atliktų remonto darbų rinkos kainos, panaudotų statybinių medžiagų rinkos kainos, darbo jėgos kainos, įvertinta atliktų darbų kokybė.
43. Bylos duomenimis, ieškovas savo įnašą į atsakovės asmenine nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, ginčo namą, įrodinėja PVM sąskaitomis faktūromis, paskolos raštais su ieškovo motina T. K., A. O., prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitais, pinigų priėmimo kvitais už apdailos darbus su P. Š., darbų priėmimo aktais, rangos sutarties Nr. 20170117 nuostatomis.
44. Kaip teisingai pažymėjo apeliantas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo realios galimybės prisidėti prie atsakovės asmeninės nuosavybės pagerinimo, deklaratyviai nurodydamas, jog ieškovo pajamos buvo itin mažos, nepakankamos remonto darbams apmokėti, o ieškovo kvalifikacija netinkama remonto darbams ūkio būdu atlikti.
45. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas apeliacinio skundo argumentams pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nevertino realios atsakovės galimybės apmokėti ginčo namo remonto darbus ir jiems reikalingų medžiagų vertę. Teismas tikėjo atsakovės paaiškinimais ir nevertino bylos medžiagą sudarančių rašytinių įrodymų, be kita ko, ir ekspertizės akto, kuriuo buvo įvertinta atliktų remonto darbų/turto pagerinimų kaina, kuri taip pat viršija atsakovės gautas lėšas pagal kreditavimo sutartį.
46. Vadovaujantis anksčiau šiame sprendime išdėstyta kasacinio teismo praktika, nagrinėjant šios kategorijos bylas, visų pirma, reikia nustatyti ar šalys buvo sudarę susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Nustačius minėtą aplinkybę – pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai, taip įvertinant kiekvieno iš šalių indėlį į turto sukūrimą.
47. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas bylos šiuo aspektu apskritai nenagrinėjo, iš esmės neatliekant byloje pateiktų rašytinių įrodymų vertinimo, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė nagrinėjamos bylos esmės. Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas gali nustatyti ir įvertinti neištirtas bylos faktines aplinkybes, tačiau tai priklauso nuo neatskleistų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
48. Kasacinio teismo praktika dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota. Visų pirma kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti. Kasacinis teismas ne kartą yra nuosekliai pabrėžęs, kad, siekdamas įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; kt.). Bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio proceso teisės institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 29 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-611/2020).
49. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą <...> bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tačiau vien šios sąlygos egzistavimo nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti savo teise aptariamu pagrindu perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018, 46 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-611/2020).
50. Taigi, apibendrindama apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog dėl nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, dėl naujų įrodymų ištyrimo būtinybės, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais. Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Be to, šalis, nesutikdama su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas apskųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis). Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl procesinės bylos baigties
51. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje civilinėje byloje nėra galimas teisingas reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo klausimo išsprendimas dėl nevisiškai ištirtų faktinių bylos aplinkybių, jų nustatymo apimties ir turinio, o siekiant užtikrinti teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principo įgyvendinimą pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
52. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
53. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
54. Atsakovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priimti naujus įrodymus nagrinėjamoje byloje – V. M. diplomo kopiją ir darbo grafikus, kurie paneigia ieškovo apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovės tėvas neturi reikiamų įgūdžių, patirties atlikti remonto darbus, bei neturėjo galimybės atlikti dėl laiko ir profesinių gebėjimo trūkumo.
55. Nurodo, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik perskaičius apeliacinį skundą – ieškovas pirmosios instancijos teisme neginčijo nei fakto, kad atsakovės tėvas padėjo remontuojant ginčo namą ir atliko konkrečius remonto darbus, nei atsakovės tėvo kvalifikacijos.
56. Atsižvelgiant į tai, kad byla yra grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsakovės prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo tampa nebeaktualus – jis gali būti patenkintas civilinę bylą nagrinėjant iš naujo, todėl prašymas paliktinas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
57. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (93 straipsnio 1 dalis).
58. Atsižvelgiant į tai, kad byla yra grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, bylinėjimosi išlaidų klausimas pagal ieškovo ieškinį atsakovei nespręstinas. Visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, turės būti paskirstytos pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.