- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-30
- Bylos Nr.
- e2S-1204-1187/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05326-2024-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Navickaitė-Sakalauskienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „KARPIS“, M. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė-Sakalauskienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „KARPIS“ ir M. M. dėl akcijų administratoriaus sprendimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. K. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „KARPIS“ (toliau –Bendrovė) akcijų administratoriaus M. M. (toliau – atsakovas, apeliantas) 2024 m. kovo 15 d. sprendimą (toliau – Sprendimas) dėl UAB „KARPIS“ registruotos buveinės adreso keitimo bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad yra testamentinė UAB „KARPIS“ 50 proc. akcijų paveldėtoja. Vykstant ginčui dėl testamento teisėtumo, Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-2077-965/2023 patenkinęs prašymą pakeisti paveldimo turto palikimo administratorių, naujuoju administratoriumi paskyrė M. M. Bendrovės vadovė 2024 m. kovo 18 d. informavo Bendrovės akcijų paveldėtojus, kad 2024 m. kovo 15 d. administratorius priėmė sprendimą dėl Bendrovės buveinės adreso pakeitimo iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini). Ginčijamas sprendimas nederintas su paveldėtojais, be to, prieštarauja ieškovės, kito paveldėtojo – H. K., ir administratoriaus 2023 m. spalio 25 d. priimtam susitarimui, kuriuo administratorius ir abu akcijų paveldėtojai nusprendė užtikrinti maksimalų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) panaudojimą, visas šias patalpas išnuomojant nuomininkams už rinkos kainą. Administratorius pažeidė paveldimo turto administravimą reglamentuojančias teisės normas, veikė prieš paveldėtojos (naudos gavėjos) valią, peržengė savo kompetencijos ribas.
3. Ieškinyje ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje: 1) uždrausti UAB „KARPIS“ akcijų administratoriui M. M. priimti sprendimus dėl UAB „KARPIS“ registruotos buveinės adreso keitimo; 2) uždrausti valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui registruoti UAB „KARPIS“ akcijų administratoriaus M. M. 2024 m. kovo 15 d. sprendimą dėl UAB „KARPIS“ registruotos buveinės adreso keitimo.
4. Prašyme nurodė, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra konservacinio pobūdžio, reikalingos Bendrovės veiklos stabilumui užtikrinti. Draudimas administratoriui priimti sprendimus dėl Bendrovės registruotos buveinės adreso keitimo leis užtikrinti stabilumą, status quo (esama padėtis) padėtį Bendrovės veikloje, jeigu administratorius šios bylos nagrinėjimo metu priimtų sprendimą dar kartą pakeisti Bendrovės buveinę, netaikius tokios laikinosios apsaugos priemonės ieškinys prarastų savo prasmę ir tikslą, o teismo sprendimas šioje byloje apskritai nebegalėtų būti įgyvendintas. Ieškovė būtų priversta inicijuoti naujas civilines bylas ir ginčyti tokius administratoriaus sprendimus. Draudimas VĮ Registrų centrui registruoti ginčijamą sprendimą taip pat leis užtikrinti status quo Bendrovėje ir užkirs kelią ginčijamo sprendimo vykdymui, papildomų veiklos perkėlimo kaštų atsiradimui. Pažymi, kad nuo Bendrovės buveinės adreso registracijos momento Bendrovei atsiranda teisinės pasekmės, įskaitant teisines pasekmes, susijusias su dokumentų įteikimu, bylų teismingumu. Ieškovės vertinimu, ginčijamas administratoriaus sprendimas dėl Bendrovės buveinės adreso pakeitimo didžiąja dalimi susijęs su bylų teismingumu administratoriaus inicijuojamose bylose prieš Bendrovę, nes administratorius kelis kartus bandė inicijuoti prieš Bendrovę bylas ne pagal Bendrovės buveinės adresą Vilniuje, o pagal savo paties veiklos vykdymo ir gyvenamosios vietos adresą Klaipėdoje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 5 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždraudė Bendrovės akcijų administratoriui M. M. priimti sprendimus dėl Bendrovės buveinės adreso keitimo; 2) uždraudė VĮ Registrų centrui registruoti Bendrovės akcijų administratoriaus M. M. 2024 m. kovo 15 d. sprendimą dėl Bendrovės registruotos buveinės adreso keitimo, iki šioje civilinėje byloje įsiteisės galutinis teismo sprendimas. Nutartis grindžiama šiais esminiais argumentais:
5.1. Iš pareikšto ieškinio turinio matyti, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė jas pagrindžiančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju šioje civilinės bylos stadijoje, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimus.
5.2. Teismas sutinka su ieškove, kad prašomas taikyti draudimas administratoriui priimti sprendimus dėl Bendrovės registruotos buveinės adreso keitimo leis užtikrinti stabilumą, status quo padėtį Bendrovės veikloje, santykiuose su kontrahentais. Šios bylos nagrinėjimo metu administratoriui priėmus naują sprendimą dar kartą pakeisti Bendrovės buveinę, nagrinėjamas ieškinys prarastų savo prasmę ir tikslą, o teismo sprendimas nebegalėtų būti įgyvendintas. Ieškovei kiltų poreikis inicijuoti naujas civilines bylas ir ginčyti naujai priimtus administratoriaus sprendimus.
5.3. Draudimas VĮ Registrų centrui registruoti ginčijamą 2024 m. kovo 15 d. sprendimą taip pat užtikrina esamos padėties išsaugojimą ir užkirs kelią ginčijamo sprendimo vykdymui, papildomų veiklos perkėlimo, dokumentų keitimo kaštų atsiradimui ir pan. Taigi, nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, kurios susijusios tik su esamos padėties išsaugojimu ir todėl objektyviai negali sukelti atsakovams jokių neproporcingų padarinių, egzistuotų reali teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Apeliantas (atsakovas) M. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. 2019 m. kovo 5 d. R. K. sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko ieškovei, kaip savo sutuoktinei, ir broliui H. K., tačiau šiuo metu vyksta ginčas dėl paveldėjimo. Taigi, ieškovė šiai dienai nėra Bendrovės akcijų savininkė, o yra tik galima (potenciali) Bendrovės akcijų paveldėtoja (akcininkė). Atitinkamai, ieškovė nėra ir subjektas, kuris gali ginčyti atsakovo (akcijų administratoriaus) sprendimus. Todėl, remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, ieškovė nėra subjektas, kuris galėjo pateikti ieškinį, kuriuo reikalaujama pripažinti Sprendimą negaliojančiu. Vien ši aplinkybė reiškia, kad neegzistuoja ieškovės ieškinio prima facie pagrįstumo sąlyga.
6.2. Šio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo.
6.3. Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui šioje byloje neegzistuoja, kadangi tuo atveju, jeigu šioje byloje būtų panaikintas Sprendimas, tokiu atveju Bendrovės buveinė būtų automatiškai perregistruota atgal.
6.4. Bendrovė ūkinės veiklos niekada nevykdė ir faktiškai nevykdo šiuo metu deklaruotu Bendrovės buveinės adresu (duomenys neskelbtini), o Bendrovės vadovė, anksčiau pakeitus Bendrovės buveinės adresą iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ją paskyrusio administratoriaus E. L. sprendimu, nekvestionavo Bendrovės buveinės adreso pakeitimo, tuo tarpu dabar, kai Bendrovės buveinės adresas grąžinamas į anksčiau buvusį – kvestionuoja dėl nežinomos priežasties. Todėl Bendrovės buveinės adreso grąžinimas iš adreso (duomenys neskelbtini) į ankščiau buvusį adresą (duomenys neskelbtini), užtikrina Bendrovės veiklos stabilumą bei padėtį Bendrovės veikloje ir santykiuose su trečiaisiais asmenimis.
Atsiliepimas
7. Ieškovė A. K. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
7.1. Teismas šioje civilinėje byloje ieškovės ieškinį priėmė. Taigi, teismas priimdamas ieškovės ieškinį nenustatė akivaizdaus proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, kuris patvirtintų netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą.
7.2. Šiuo atveju ieškovė ginčija ne tikrojo Bendrovės akcininko R. K., kuris yra miręs, sprendimą, o Bendrovės akcijų administratoriaus, kuris buvo paskirtas eiti pareigas iki tol, kol bus išduotas paveldėjimo teisės liudijimas R. K. palikimo įpėdiniams. Taigi, byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas nėra Bendrovės akcininkas. Tai reiškia, kad esant tokiai situacijai, ginčui aktualios teisės normos turi būti taikomos sistemiškai, t. y. dėl Bendrovės akcijų administratoriaus (ne akcininko) sprendimo teisėtumo turi būti sprendžiama tiek taikant ginčui aktualias teisės normas dėl kito asmens turto administravimo (CK 4.239 straipsnio 1 dalis, 4.240 straipsnio 1 dalis, 4.241 straipsnis), tiek paveldėjimo teisės normas, susijusias su turto administratoriaus pareigomis (CK 5.38 straipsnis, 5.55 straipsnio 4 dalis, 7 dalis), tiek Akcinių bendrovių įstatymo ir CK nuostatas. Ieškovė Bendrovės akcijų administratoriaus sprendimą ginčija remiantis ne tik CK ir ABĮ normomis, bet ir teisės normomis dėl kito asmens turto administravimo (CK 4.239 straipsnio 1 dalis, 4.240 straipsnio 1 dalis, 4.241 straipsnis) bei paveldėjimo teisės normomis, kurios yra susijusios su turto administratoriaus pareigomis (5.38 straipsnis, 5.55 straipsnio 4 dalis).
Šalies argumentai
7.3. Apeliantas teigdamas, kad ieškovė nėra Bendrovės akcininke, todėl neva nėra tinkamas subjektas ginčyti Bendrovės akcijų administratoriaus sprendimą, ignoruoja faktą, jog apeliantas taip pat nėra Bendrovės akcininkas, o tik laikinas akcijų administratorius. Tuo atveju, jeigu būtų pritarta apelianto dėstomai pozicijai, kad Bendrovės akcijų administratorius turi pareigą veikti paveldėtojų interesais, tai reikštų, kad joks asmuo negali kvestionuoti (ginčyti) Bendrovės akcijų administratoriaus priimto sprendimo. Tokiu būdu būtų ribojama ieškovei, kaip įpėdinei, suteikiama teisė į teisminę gynybą.
7.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad administratorius veikia tiek ir tokia apimtimi, kiek yra būtina tinkamai vykdant jo, kaip turto administratoriaus, pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-208-916/2017). Taigi, jau vien tik iš šio išaiškinimo yra aišku, kad paveldimo turto administratoriaus veiksmai ir priimti sprendimai gali būti skundžiami teismui, jeigu suinteresuotas asmuo (paveldėtojas) mano, kad toks sprendimas yra neteisėtas.
7.5. Šioje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra konservacinio pobūdžio (siekiama užtikrinti status quo Bendrovės veikloje, santykiuose su kontrahentais) ir prevencinio pobūdžio (siekiama užkirsti kelią ginčijamo sprendimo vykdymui, papildomų veiklos perkėlimo, dokumentų keitimo kaštų atsiradimui ir pan.), todėl apelianto teiginiai, jog neva neegzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, yra atmestini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo naikinti teismo nutarties.
7.6. Apelianto atskirajame skunde dėstomi argumentai, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik įrodžius šalies nesąžiningumą nepagrįsti, kadangi apeliantas cituoja teisminę praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – turto arešto taikymo, kuomet byloje yra pareikštas piniginis (turtinis) reikalavimas. Esamu atveju toks reikalavimas byloje nėra reiškiamas, todėl apelianto cituojama teisminė praktika šioje konkrečioje byloje nėra aktuali.
7.7. Apeliantas, būdamas profesionaliu teisininku, bent kelis kartus bandė inicijuoti prieš Bendrovę bylas ne pagal Bendrovės buveinės adresą Vilniuje, o pagal savo paties veiklos vykdymo ir gyvenamosios vietos adresą Klaipėdoje. Tikėtina, kad ir ginčijamas sprendimas buvo priimtas vien tam, kad administratoriui būtų patogiau reikšti ieškinius Bendrovei Klaipėdoje.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
9. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
11. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar priėmus vėliau pateiktą įrodymą nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
12. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2024 m. kovo 18 d. – 2024 m. balandžio 3 d. el. laiškus (susirašinėjimus). Viena vertus, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas išnagrinėjamas apie tai nepranešant kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims (atsakovui, tretiesiems asmenims), tokie asmenys paprastai neturi galimybės pateikti, jų nuomone, reikalingų tokio klausimo išsprendimui įrodymų. Kita vertus, apeliantas nesuformulavo prašymo priimti teikiamus įrodymus ir nepagrindė kokios reikšmės jie turės klausimo išsprendimui. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naujai teikiami įrodymai neturės esminės įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas pateiktų į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą naujų įrodymų neprijungia ir dėl jų nepasisako.
13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad apeliantas šiuos įrodymus turi teisę teikti bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui.
Dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo
14. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
15. Kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma turi įvertinti, ar egzistuoja tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas preliminariai turi įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas dėl atsakovo veiksmų, nukreiptų išvengti būsimo išieškojimo.
16. Atskirajame skunde yra keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino nepagrįstumo ir tokios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nebuvimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokia sąlyga visgi egzistuoja. Tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-891-553/2021).
17. Kaip ne kartą buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1711-516/2017; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1609-407/2020; 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-307-370/2021).
18. Atliekant ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimą, tik patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais, tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-27-370/2020; 2021 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-258-881/2021).
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo, nes ieškinyje yra suformuluoti aiškūs reikalavimai, nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas bei argumentacija, pateikti nurodomas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Ieškinio forma ir turinys atitinka įstatymo nuostatas, taip pat nėra duomenų, kad ieškovės reikalavimai būtų akivaizdžiai nepagrįsti ar kad ji savo interesus gina aiškiai netinkamu būdu.
20. Apelianto atskirojo skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas preliminarus ieškinio pagrįstumas ir tvirtinama, kad ieškovė net neturi teisės reikšti ieškinį, nes negali ginčyti akcijų administratoriaus sprendimo, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl jais negalima vadovautis sprendžiant tikėtino ieškinio pagrįstumo klausimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo apskritai turi teisę į teisminę gynybą (teisę pareikšti ieškinį) materialiąja prasme. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 12 punktas).
21. Taigi, tik nagrinėdamas bylą iš esmės pirmosios instancijos teismas įvertins visus byloje esančius duomenis, taip pat pasisakys ir dėl ieškovės materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinys yra prima facie pagrįstas.
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui
22. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovei, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimas būtų patenkintas, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2-1718-943/2016).
23. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Teismų praktikoje laikinosios apsaugos priemonės pagal savo tikslą skirstomos į keletą rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014; 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018; 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-1120/2020).
24. Teismų praktikoje pažymima, kad CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas turi atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, faktines bylos aplinkybes, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-966-516/2023).
25. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje: 1) uždrausti UAB „KARPIS“ akcijų administratoriui M. M. priimti sprendimus dėl UAB „KARPIS“ registruotos buveinės adreso keitimo; 2) uždrausti VĮ Registrų centrui registruoti UAB „KARPIS“ akcijų administratoriaus M. M. 2024 m. kovo 15 d. sprendimą dėl UAB „KARPIS“ registruotos buveinės adreso keitimo. Taigi, šiuo atveju yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą. Ieškovė nurodė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, kadangi administratorius šios bylos nagrinėjimo metu gali priimti sprendimą dar kartą pakeisti Bendrovės buveinę, tokiu būdu ieškinys prarastų savo prasmę ir tikslą, o teismo sprendimas šioje byloje apskritai nebegalėtų būti įgyvendintas. Be to, ieškovės vertinimu, ginčijamas administratoriaus sprendimas dėl Bendrovės buveinės adreso pakeitimo didžiąja dalimi susijęs su bylų teismingumu administratoriaus inicijuojamose bylose prieš Bendrovę, nes administratorius kelis kartus bandė inicijuoti prieš Bendrovę bylas ne pagal Bendrovės buveinės adresą Vilniuje, o pagal savo paties veiklos vykdymo ir gyvenamosios vietos adresą Klaipėdoje.
Žemesnės instancijos teismas
26. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, kurios susijusios tik su esamos padėties išsaugojimu ir todėl objektyviai negali sukelti atsakovams jokių neproporcingų padarinių, egzistuotų reali teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.
27. Apeliantas, nesutikdamas su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad ieškovė neįrodė atsakovo nesąžiningumo, taip pat ir grėsmės teismo sprendimui, kadangi skundžiamu Sprendimu Bendrovės buveinės adresas pakeistas į ankstesnį buveinės adresą. Be to, tuo atveju, jeigu šioje byloje būtų panaikintas Sprendimas, Bendrovės buveinė būtų automatiškai perregistruota atgal.
28. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškove, kad šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovės nesąžiningumas nėra būtina sąlyga. Pažymėtina, kad nesąžiningumo kriterijus, kaip pagrindas nustatyti antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, yra taikytinas išimtinai turtiniuose ginčuose keliamų reikalavimų užtikrinimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019).
29. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas, t. y. egzistuotų grėsmė teismo sprendimui (ir jo vykdymui) plačiąja prasme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1442-302/2017).
30. Atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog prašomas taikyti draudimas administratoriui priimti sprendimus dėl Bendrovės registruotos buveinės adreso keitimo leis užtikrinti stabilumą, status quo padėtį. Šios bylos nagrinėjimo metu administratoriui priėmus naują sprendimą dar kartą pakeisti Bendrovės buveinę, nagrinėjamas ieškinys prarastų savo prasmę ir tikslą, o teismo sprendimas nebegalėtų būti įgyvendintas. Tuo tarpu draudimas VĮ Registrų centrui registruoti ginčijamą 2024 m. kovo 15 d. sprendimą taip pat užtikrina esamos padėties išsaugojimą ir užkirs kelią ginčijamo sprendimo vykdymui. Apeliacinio teismo vertinimu, apelianto nurodomas argumentas, jog grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui šioje byloje neegzistuoja, nes tuo atveju, jeigu šioje byloje būtų panaikintas Sprendimas, Bendrovės buveinė būtų automatiškai perregistruota, nesudaro pagrindo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi šiuo atveju laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama, jog ieškinys bei būsimas teismo sprendimas neprarastų prasmės, t. y. išliktų ginčo objektas, ir ieškovei nereikėtų ginčyti atsakovo galimai priimamų naujų sprendimų, susijusių su Bendrovės buveinės adresu. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad nors apeliantas tvirtina, jog grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nėra ir dėl to, kad Sprendimu Bendrovės buveinės adresas pakeistas į ankstesnį buveinės adresą, taip iš esmės grįsdamas savo Sprendimo teisėtumą, dėl šio argumento pirmosios instancijos teismas pasisakys išnagrinėjęs bylą iš esmės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme
31. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės, vertinant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).
32. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pagrindo apskųstą nutartį naikinti ir/ar keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atmesti apelianto (atsakovo) M. M. atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.