Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-286-544/2020

teisėja Birutė Mėlinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03192-2019-0

2020 m. birželio 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7273-223/2019 pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovams S. K., E. S., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Panevėžio rajono 3-iojo notarų biuro notarui P. D. (P. D.), A. J. dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Apeliacinis skundas atmetamas.

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Dėl įrodymų priėmimo ir žodinio bylos nagrinėjimo

21. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas jam neleido į bylą teikti tiesiogiai su byla ir jo reikalavimais susijusių įrodymų. O būtent: teismas neteisėtai bei nepagrįstai atsisakė priimti su ieškiniu pateiktus rašytinius įrodymus – priedus: žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), planą (patvirtina, jog sklypo forma yra netaisyklinga, jis niekada nenorėjo pirkti tokio žemės sklypo, atsakovai jame neplanavo pradėti dvibučio kotedžo statybų ir pan.); UAB „Architektūra ir inžinerija“ 2017 m. kovo 3 d. paslaugų sutartį bei sąskaitą (įrodo atsakovų organizuotą ir vykdytą apelianto apgaulę ir pan.), nepagrįstai nešaukė liudininku šios įmonės direktoriaus D. B.; atsakovo S. K. skelbimų internete (įrodo, jog atsakovai apgaulę įvykdė iš anksto susitarę su S. L., atsakovas S. K. apgaule pasiskolintus 15 900 Eur panaudojo paskolų teikimui interneto tinklalapyje ir pan.); 150 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo įrodymo už 2017 m. balandžio 11 d. ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-14171-528/2017; antstolės L. N. 2017 m. liepos 17 d. patvarkymo atšaukti varžytines (įrodo apelianto prašymo atidėti žyminio mokesčio ar jo dalies mokėjimą pagrįstumą) ir jos 2019 m. birželio 26 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“; VĮ „Registrų centro“ 2017 m. vasario 24 d. išrašo dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (įrodo atsakovo S. K. apgaulę dėl sudaryto įvaizdžio, kaip patikimo asmens).

22. Apeliantas prašo ištirti priežastis dėl ieškinio 2-5, 7, 11-14 priedų nepriėmimo; šaukti liudininke S. L., kuri gali paliudyti esmines atsakovų įvykdytos apgaulės rengimo, planavimo ir įvykdymo aplinkybes; iš valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) išreikalauti duomenis apie E. S. turtą ir pajamas už 2016 – 2018 metus, kas gali įrodyti, jog 2019 m. vasario 13 d. nei vienas iš atsakovų neturėjo ir negalėjo turėti 20 000 Eur sumokėjimui už iš S. L. pirktą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); iš notaro P. D. išreikalauti S. K. sandorių nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. spalio 4 d. ir sandorių, kuriuose jis dalyvavo kaip tarpininkas, kopijas; iš VMI išreikalauti duomenis apie S. L. 2016 – 2017 m. deklaruotas pajamas, kurios gali patvirtinti aplinkybes, jog iš atsakovų 2017 m. vasario 13 d. ji negavo 20 000 Eur, jų nedeklaravo ir pan.; išreikalauti duomenis apie atsakovų išsilavinimą, kurie gali patvirtinti aplinkybes, jog atsakovai turėjo suprasti, kad tyčia klaidina apeliantą ir vykdo jo apgaulę; iš VMI išreikalauti duomenis apie S. K. individualią veiklą, verslo liudijimus, jo turimas firmas, dalyvavimą versle; iš Panevėžio miesto savivaldybės išreikalauti duomenis, ar S. L., E. S. ir S. K. pateikė prašymus, projektus statybos darbų vykdymui ir gavo leidimą statybai ginčo žemės sklype; surengti antrą parengiamąjį posėdį su galimybe pereiti į bylos nagrinėjimą iš esmės, jei atvyktų atsakovas S. K.

23. Apelianto teigimu, teismas be teisėto pagrindo atsisakė: pripažinti atsakovo S. K. dalyvavimą teismo posėdžiuose nagrinėjant bylą iš esmės būtinu, kadangi byloje buvo būtina pašalinti atsakovų atsiliepimuose esančius prieštaravimus, nustatyti faktines 2017 m. vasario 13 d. bei ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes; į teismo posėdį iškviesti liudytoją Ž. R., kuri gali paliudyti atsakovo S. K. prieš ieškovą organizuotas labai panašias, kaip ir prieš ieškovą 2017 m. vasario 15 d. sandoriu kartu su atsakovu E. S., apgaulės organizavimo aplinkybes, veikiant per kitus statytinius; iš Panevėžio apygardos teismo, kaip atsakovų nesąžiningumo įrodymus, į bylą išreikalauti svarbius duomenis, kurių ieškovas dėl duomenų apsaugos reikalavimų gauti negali, t. y. baudžiamosios bylos Nr. 1-20-581/2019 medžiagą; iš Vilniaus apygardos prokuratūros ir Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus, kaip atsakovų nesąžiningumo įrodymus, išreikalauti svarbius duomenis, kurių ieškovas dėl duomenų apsaugos reikalavimų gauti negali – ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00578-18 medžiagą; iš Panevėžio miesto apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo, kaip atsakovų nesąžiningumo įrodymus, išreikalauti svarbius duomenis – šių teismų nuosprendžius atsakovo S. K. atžvilgiu, kurių ieškovas dėl duomenų apsaugos reikalavimų gauti negali, taip pat Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 26 d. nuosprendį, kuriuo S. K. yra nuteistas už verslišką paskolų teikimą ir jo organizavimą; iš antstolio S. U., kaip atsakovo S. K. nesąžiningumo įrodymus, į bylą išreikalauti svarbius duomenis, kurių ieškovas dėl duomenų gausos teismui pateikti negali – vykdomosios bylos Nr. 0034/18/00750 medžiagą, kuri rodo, kad atsakovas S. K. apgaulę vykdė sistemingai; iš VĮ Registrų centro išreikalauti 2016 m. gruodžio 22 d. notaro P. D. patvirtintos mainų sutarties tarp S. L. ir UAB „Projektų pasaulis“, kuri tiesiogiai susijusi su 2017 m. vasario 13 d. ir 2017 m. vasario 15 d. sandorių dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), užsakymu, rengimu, šio sklypo rinkos verte ir pan., kopiją; priimti į bylą autobuso, geležinkelio bilietus, kurie patvirtina apelianto bylinėjimosi išlaidas bei vykimą pas S. K. į Vilnių; prijungti prie bylos 2019 m. sausio 11 d. teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. 2-98-940/2019 ir 2019 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. e2-9481-794/2018 garso įrašus, patvirtinančius aplinkybes, jog S. K. 2017 metais turėjo daug piniginių lėšų; prijungti prie bylos Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-870-259/2019 ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-2125-947/2018, kas paneigia atsakovų teiginius atsiliepimuose, kad S. K. 2017 metais turėjo ir turi finansinių sunkumų.

24. Apeliantas prašo prie bylos prijungti visus įrodymus, kuriuos nepagrįstai atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas, taip pat naujus įrodymus, kurie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nes šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be jau aukščiau minėtų įrodymų, prašo prijungti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 26 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-27-185/2018; 2019 m. gruodžio 18 d. skundą Panevėžio apylinkės teismo pirmininkui; 2017 m. kovo 31 d. kasos pajamų orderius; 2017 m. balandžio 7 d. paskolos sutartį; 2019 m. gruodžio 27 d. prašymus VMI bei Panevėžio miesto savivaldybei; Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 22 d. ir 2019 m. kovo 7 d. nutartis; 2019 m. vasario 4 pirktus autobuso bilietus; 2019 m. balandžio 18 d. S. K. raštą antstoliui S. U.; Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. raštą Nr. SD-2299; antstolio E. S. 2019 m. spalio 16 d. patvarkymą Nr. S-19-181-23552; Panevėžio miesto apylinkės teismui siųstą 2019 m. spalio 14 d. raštą; 2019 m. gruodžio 18 d. S. L. patvirtinimą V. J.; UAB „Diginet LTU“ 2019 m. lapkričio 4 d. susirašinėjimą su V. J.; Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 26 d. nutartį; Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. lapkričio raštą dėl A. J. prašymo.

25. Trečiasis asmuo A. J., sutikdama su apelianto prašymu dėl jo nurodytų įrodymų prijungimo, prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus: 2016 m. rugsėjo 19 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą apie ginčo žemės sklypą, kurio pateikimo būtinybė iškilo tik dabar, kadangi teismas sprendime nepagrįstai teigia, jog iki 2017 m. vasario 15 d. sandorio informacija apie žemės sklypo įsigijimą iš S. L. už didesnę kainą buvo suteikta; Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2020 m. sausio 17 d. atsakymą Nr. 19-144(4.5E) į 2019 m. gruodžio 30 d. V. J. prašymą; VĮ Registrų centrui skirtą 2019 m. gruodžio 31 d. V. J. prašymą. Papildomai prašo išreikalauti iš UAB „Projektų pasaulis“, VĮ Registrų centro ir notaro P. D. 2016 m. birželio 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2016 m. gruodžio 22 mainų sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kopijas bei iš VĮ Registrų centro 2016 m. kovo 18 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. R-2014 kopiją, kuri gali patvirtinti žemesnę, nei 10 000 Eur ginčo žemės sklypo vertę.

26. Apeliacinį skundą ieškovas V. J. prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka ir liudininkais apklausti S. L., Ž. R. ir D. B. Mano, jog nagrinėjant apeliacinį skundą žodine tvarka atsakovų E. S. ir S. K. dalyvavimas pripažintinas būtinu, siekiant atskleisti, ištirti jų atsiliepimų prieštaravimus, sužinoti tikruosius su ieškiniu susijusius veiksmų motyvus. Be to, mano, jog reikėtų apklausti liudininke UAB „Diginet“ darbuotoją N., kuri 2019 m. lapkričio 4 d. elektroniniu paštu apeliantui į jo prašymą patekti informaciją apie S. L. skelbimą tinklalapyje „aruodas.lt“ pranešė, kad informaciją teikiama tik teisėsaugos institucijoms pagal raštišką įpareigojimą. Taip pat būtina suvesti abu atsakovus į akistatą, nes jiems apeliantas ir trečiasis asmuo A. J. turi papildomų klausimų dėl jų atsiliepimų prieštaringumo, nenuoseklumo.

27. Apeliantas pažymi, jog teismas buvo pripažinęs atsakovo S. K. dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu. Sprendimo už akių priimti nebuvo galima ir apeliantas bei trečiasis asmuo to neprašė, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai neatidėjo teismo posėdžio, atsakovui S. K. nepaskyrė baudos, neišaiškino CPK 246 straipsnyje numatytų apelianto teisių S. K. neatvykus į teismą. Tokiu būdu teismas pažeidė esmines apelianto teises į nešališką, objektyvų, operatyvų bylos nagrinėjimą bei įrodymų gavimą, vertinimą, neteisėtai atleido atsakovą S. K. nuo įrodinėjimo pareigos ir pan.

28. Trečiasis asmuo A. J. nurodo, kad 2020 m. sausio 17 d. paaiškėjus, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00578-18 dėl netesėtos finansinės S. K. veiklos yra nutrauktas 2019 m. spalio mėnesį, tikslinga liudininku šaukti Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiąjį tyrėją G. G. ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorą A. D., kurie gali patvirtinti faktines aplinkybes, susijusias su nuskalstamomis S. K. veikomis, pasinaudojant 2017 m. vasario 15 d. pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutartimi ir apgaule iš V. J. išviliotais 15 900 Eur. Be to, paaiškėjus, kad dėl neteisėtos finansinės S. K. veiklos (sukčiavimo) pastarojo atžvilgiu vykdomas jau kitas ikiteisminis tyrimas, kurį vykdo Vilniaus apygardos prokuratūra ir Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnas M. D., šį asmenį taip pat prašo šaukti liudininku, kaip ir Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorę I. G. Taip pat po apeliacinio skundo priėmimo paaiškėjus, jog S. K. yra artimas UAB „Projektų pasaulis“ vadovo ir savininko P. K. bendradarbis, prašo ir šį asmenį byloje šaukti liudininku, kuris gali paliudyti, jog E. S. vardu S. K. 2017 m. vasario 13 d. už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tariamai sumokėta 20 000 Eur kaina yra nereali, sklypas nėra likvidus ir paklausus, jo rinkos vertė žymiai mažesnė, taigi apeliantą atsakovai apgavo. Be šių liudytojų, prašo liudininkais apklausti M. R., kuri gali patvirtinti sistemingo atsakovo S. K. apgaulių organizavimo schemas, veikiant per trečiuosius asmenis ir per ją pačią, bei apelianto nurodytus liudytojus S. L., Ž. R., D. B., UAB „Diginet“ darbuotoją N.

29. Apelianto bei trečiojo asmens A. J. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti minėtus ieškovo pateiktus įrodymus, kurie patvirtina atsakovų nesąžiningumą, piktavališkumą, tyčinius veiksmus, siekiant apgaule paveikti ieškovo apsisprendimą. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas bei trečiasis asmuo pateikė ir naujų įrodymų. Pažymėtina, jog civiliniame procese įtvirtinti dispozitivumo (CPK 13 straipsnis) bei rungimosi (CPK 12 straipsnis) principai lemia, jog šalys privalo aktyviai veikti įrodinėjimo procese. CPK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Taigi, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Proceso įstatymas numato šalių pareigą dar pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu pateikti teismui visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai (CPK 226 straipsnis). Vadovaudamasis CPK 180 straipsniu, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

30. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto ir trečiojo asmens teiginius dėl neleidimo pateikti teismui įrodymų, išklausęs pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 4 d. parengiamojo ir 2019 m. lapkričio 7 d. teismo posėdžių garso įrašus, sprendžia, jog tokie teiginiai yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Priešingai nei skunde tvirtina apeliantas, šalys dėl kiekvieno įrodymo posėdžiuose išsamiai pasisakė, o teismas argumentavo, kuriuos įrodymus priima, o kuriuos laiko nesusijusiais su nagrinėjama byla.

31. Apelianto prašo ištirti priežastis, kodėl nebuvo priimti jo nurodyti ieškinio priedai. Kaip matyti, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019 m. liepos 31 d. nutartimi aiškiai nurodė, kuriuos prie ieškinio pridėtus įrodymus priima kartu su ieškiniu, o kurių nepriima, nes jie nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku. Taigi, klausimai dėl įrodymų priėmimo buvo išspręsti.

32. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašymas išreikalauti įrodymus negali būti savitikslis, o jo pagrįstumą teismas vertina vadovaudamasis CPK XIII skyriuje nustatytomis įrodinėjimo proceso taisyklėmis, tame tarpe spręsdamas, ar prašymas atitinka įrodymų sąsajumo, leistinumo reikalavimus, ar byloje jau esantys įrodymai yra pakankami faktinėms aplinkybėms tinkamai nustatyti ir jas teisingai įvertinti. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teisme dėl kiekvieno prašyto išreikalauti įrodymo šalys taip pat išsamiai pasisakė ir teismas dėl to priėmė atitinkamus procesinius sprendimus.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008).

34. Apelianto ir trečiojo asmens nurodomos aplinkybės, kad papildomų įrodymų pateikimą iš esmės lėmė pirmosios instancijos teismo sprendime padaryti esminiai materialinės bei procesinės teisės normų pažeidimai, laikytinos nepagrįstomis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pats apeliantas savo skunde konkrečiai nedetalizavo, kokias esmines bylos aplinkybes, susijusias su ginčo dalyku, gali patvirtinti jo pateikiami nauji įrodymai, bei į tai, kad minėti įrodymai įtakos šalių ginčo išsprendimui neturės, o tik be pagrindo perkraus bylą nesusijusiais su ginčo esme duomenimis, vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, atsisako priimti apelianto ir trečiojo asmens V. J. naujai pateiktus įrodymus, jų nevertina ir dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra tiesiogiai susiję su įrodinėjamu dalyku, pagrįstai atsisakė priimti bei išreikalauti apelianto ir trečiojo asmens minėtus įrodymus (CPK 180 straipsnis), taigi, nėra pagrindo ir apeliacinės instancijos teismui jų priimti.

35. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

36. Akcentuotina tai, kad dėl liudytojų S. L., Ž. R., D. B. apklausos pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu taip pat argumentuotai pasisakė, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo nesutikti ir spręsti priešingai. Be to, prieš tai atmetus apelianto bei trečiojo asmens prašymus dėl įrodymų prijungimo, dėl ko nebeliko pagrindo juos naujai tirti, nebelieka ir teisinės prasmės dar kartą kviesti į teismo posėdį šalis, liudytojus G. G., A. D., M. D., I. G., P. K., M. R. ir juos visus išklausyti, tuo labiau, jog kaip matyti, žodinį bylos nagrinėjimą apeliantas bei trečiasis asmuo iš esmės sieja su naujų įrodymų, aplinkybių aiškinimusi. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje pakanka faktinių duomenų bylai išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

37. Tiek apeliantas skunde, tiek trečiasis asmuo A. J. atsiliepime į apeliacinį skundą kelia klausimą dėl atsakovo S. K. privalomo dalyvavimo teismo posėdyje, teigdami, jog pirmosios instancijos teismas jį neteisėtai atleido nuo įrodinėjimo pareigos, su kuo teisėjų kolegija nesutinka. Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai nurodė, kad atsakovas S. K. į teismo posėdį neatvyko, apie jo laiką ir vietą informuotas, neatvykimo priežastys nežinomos, tačiau gautas prašymas bylą parengiamajame ir teismo posėdžiuose nagrinėti jam nedalyvaujant. Kaip matyti, nors iš pradžių atsakovo S. K. dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu, tačiau jam neatvykus ir teismui konstatavus, kad bylos aplinkybes pilnai, objektyviai ir visapusiškai galima nustatyti ir įvertinti nedalyvaujant šiam atsakovui, įvertinus, kad jis nėra ginčijamo sandorio šalis ir, vadovaujantis proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais, teismo protokoline nutartimi buvo nutarta bylą nagrinėti atsakovui S. K. nedalyvaujant. Atkreiptinas dėmesys, ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kad ginčas nagrinėjamas dėl konkrečios 2017 m. vasario 15 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties, kurios šalimis buvo ieškovas ir atsakovas E. S., teisėtumo. Atsakovas S. K. nėra bylos nagrinėjimo dalyku esančios ir ieškovo ginčijamos sutarties šalis. Todėl atsakovui S. K. pateikus atsiliepimą į ieškinį, jam tinkamai pranešus apie posėdį, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į susiklosčiusias aplinkybes, išklausęs paties apelianto nuomonę ir jam neprieštaraujant, t. y. teigiant, jog klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra, pagrįstai nusprendė dėl bylos nagrinėjimo nedalyvaujant atsakovui S. K.

38. Apeliantas nepagrįstai vertina, kad teismas jam neišaiškino CPK 246 straipsnyje numatytų teisių S. K. neatvykus į teismą. Priešingai, teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, jog apeliantui tokios teisės, įskaitant galimybę prašyti atsakovo S. K. atžvilgiu priimti sprendimą už akių, buvo išaiškintos. Pagal CPK 246 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimo už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Kadangi buvo nuspręsta bylą nagrinėti be atsakovo S. K., pirmosios instancijos teismas procesinės teisės normų reikalavimų nepažeidė.

Dėl ginčo esmės

39. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo V. J. ieškinys pripažinti negaliojančia 2017 m. vasario 15 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kaip sudarytą dėl apgaulės, ir taikyti restituciją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

40. Dispozityvumo principas garantuoja ir užtikrina proceso dalyviui teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, tarp jų – pasirinkti vieną ar kelis pažeistų teisių gynimo būdus (CPK 13 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu grindžiamas tokiu pagrindu, kad jį ieškovas sudarė dėl prieš jį panaudotos apgaulės (CK 1.91 straipsnis).

41. Dėl sandorių, turinčių valios trūkumų, pažymėtina, kad kiekvienas sandoris turi ne tik neprieštarauti imperatyviosioms teisės normoms, bet ir atitikti jo sudarytojo sąmoningą laisvą valią (CK 6.156, 6.157 straipsniai). Laisva valia – tai fizinio asmens, esančio normalios fizinės ir psichinės būsenos ir adekvačiai suvokiančio savo veiksmų padarinius ir aplinkybes, valia, kurios neveikia išorinės aplinkybės, įskaitant fizinę ar ekonominę priklausomybę nuo kitų asmenų (CK 1.64 straipsnis).

42. CK 1.91 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 5 dalis).

43. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019).

45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2017).

46. Pažymėtina ir tai, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nurodytos bendrosios įrodinėjimo taisyklės suponavo apeliantui, kaip reikalavimą pareiškusiai šaliai, pareigą pagrįsti aplinkybes, susijusias su pasirinktu sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindu, atsakovams, atsižvelgus į ginčo pobūdį, teko pareiga teikti įrodymus, paneigiančius apelianto įrodinėjamas ieškinio faktines aplinkybes, o bylą nagrinėjančiam teismui teko pareiga ištirti šiuos įrodymus pagal CPK nustatytas įrodymų tyrimo taisykles ir jų visumą įvertinti, be kita ko, atsižvelgiant ir į teismui bylos nagrinėjimo metu susiformavusį vidinį įsitikinimą (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog apeliantas yra neteisus, manydamas, kad šiuo atveju, kai atsakovas S. K. yra verslininkas, kuris atsakovo E. S. vardu sudaro sutartis, aplinkybę, kad buvo pateikta visa pirkimo – pardavimo sutarčiai su atpirkimo teise (faktiškai – paskolos sutarčiai) sudaryti reikalinga informacija, privalo įrodyti ta šalis, kuri turėjo šią informacijos pateikimo pareigą, t. y. atsakovai.

47. Viena iš pirmosios instancijos teismui tenkančių pareigų įrodinėjimo procese yra tiesioginis ir betarpiškas (asmeniškas) kiekvieno įrodymo ištyrimas žodiniame procese, išskyrus nustatytas išimtis (CPK 14, 15 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išklausęs teismo posėdžio metu šalis, nutartus apklausti liudytojus, ištyręs ginčo bylai aktualius ir su ginčo esme tiesiogiai susijusius įrodymus, šią pareigą įgyvendino tinkamai. Nors apeliantas bei trečiasis asmuo A. J. akcentuoja, kad byloje liko neįvertinta esminė aplinkybė, jog atsakovai ieškovui neatskleidė visos 2017 m. vasario 15 d. sutarčiai sudaryti reikalingos informacijos, nurodydami eilę su tuo susijusių argumentų, tačiau tai paneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, kuriems byloje esantys įrodymai neprieštarauja ir kurie suponuoja neabejotiną išvadą, kad neįrodyta, jog atsakovai būtų vertę ieškovą sudaryti ginčo sandorį, neatskleidę esminių sandorio sudarymo aplinkybių ar kaip nors kitaip būtų elgęsi nesąžiningai, panaudodami apgaulę, kas būtų turėję lemiamą įtaką ieškovo valiai dėl sandorio sudarymo (nesudarymo) susiformuoti.

48. Pažymėtina, kad pats apeliantas neginčija, jog vizualiai apžiūrėjo ginčo žemės sklypą, kad jam buvo parodytas šio žemės sklypo planas, išrašas iš VĮ Registrų centro, kadastriniai išrašai, be to, jis turėjo ir galimybę dar iki ginčo sandorio sudarymo susipažinti su visais žemės sklypo dokumentais, kuriuose aiškiai nurodyti žemės sklypo naudojimo apribojimai (dujotiekio apsaugos zona, elektros linijų apsaugos zona, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zona). Taip pat specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos yra aiškiai apibrėžtos ir 2017 m. vasario 15 d. pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutartyje. Byloje apklaustas notaras P. D. paaiškino, kad ieškovas Sutartį nagrinėjo intensyviai, Sutarties sąlygos buvo išaiškintos žodžiu, o jam dėl sandorio sąžiningumo abejonių nekilo, nes logiška, kad gauti mažesnės paskolos sumą reikia didesnės vertės turto. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog apeliantas turėjo suvokti ir įvertinti ketinamo pirkti žemės sklypo apribojimų mastą. Be to, iš Sutarties matyti ir konkreti aplinkybė, susijusi su atsakovo E. S. šio ginčo sklypo įsigijimo data. Taigi, apeliantas, disponuodamas visa jam reikalinga informacija, be pagrindo teigia, kad nebūtų sudaręs ginčijamo sandorio, jei būtų žinojęs visas aplinkybes. Byloje nenustatyta, kad atsakovai apeliantui būtų suteikę kokią nors esminę klaidinančią informaciją apie parduodamą žemės sklypą ar ją nutylėję.

49. Teisėjų kolegija pažymi, ką nurodė ir pirmosios instancijos teismas, jog ginčo žemės sklypas buvo parduotas už 15 900 Eur, t. y. už tą sumą, kuri buvo reikalinga paskolinti atsakovui S. K. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo pirkimo – pardavimo sutartis buvo su atpirkimo teise, tai toks šalių apsisprendimas dėl žemės sklypo kainos yra pakankamai logiškas ir pateisinamas. Nepaneigta ir tai, kad atsakovas E. S. nei Sutartyje nustatytu terminu, nei vėliau atpirkimo teisės neįgyvendino būtent dėl piniginių lėšų stygiaus atsakovui S. K. negrąžinus skolos.

50. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles. Spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties ar konkrečios jos sąlygos galiojimo, sutarties rūšies, pobūdžio, šalių teisių ir pareigų apimties ar pan., teismas vadovaujasi CK 6.193 – 6.195 straipsniuose nustatytomis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011). CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. aiškinti sutartį sąžiningai ir nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus) lemia būtinybę atsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2 dalis), taip pat analizuoti šalių elgesį tiek derantis dėl sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis), nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Tikrąją šalių valią galima nustatyti vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, kurios nulėmė šalių valią vienaip ar kitaip elgtis sudarant sutartį ir nustatant jos sąlygas. Aptariamu atveju teisėjų kolegija vertina tai, kad toks ginčo sandoris iš esmės buvo pasirinktas ieškovo, nes kaip jis pats nurodė, nesutiko skolinti pinigų paskolos sandoriu. Tokiu būdu 2017 m. vasario 15 d. pirkimo – pardavimo sutartis su atsipirkimo teise (bet ne pareiga) buvo sudaryta šalių laisva valia, suprantant šios sutarties esmę ir pasekmes. Priešingų duomenų, kad Sutartyje nustatytu terminu ar vėliau ginčo turtas nebuvo atpirktas dėl atsakovo E. S. kaltės, byloje nėra.

51. Apeliantas ir trečiasis asmuo A. J. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, atsisakydamas nustatyti, jog atsakovai apeliantui neatskleidė esminių ginčo sandorio aplinkybių, kurias žinodamas jis su atsakovais jo nebūtų sudaręs. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepasitvirtino apeliacinio skundo argumentas, kad byloje dėl esminių bylos aplinkybių neištyrimo liko tinkamai neatskleista bylos esmė. Teismas, nagrinėdamas bylą, turi išnagrinėti esmines teisines bei faktines bylos aplinkybes, nes nuo to priklauso tinkamas byloje susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas, taigi bylos esmės atskleidimas. Bylos esmės neatskleidimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2007). Apeliantas nurodo, kad byloje reikia naujai tirti buvusias ir nustatinėti daug naujų aplinkybių, tačiau iš skundė nurodytų duomenų apie jas matyti, kad siekiama tirti ir vertinti aplinkybes, kurios susijusios ne su ginčijamo sandorio negaliojimo faktiniu ir teisiniu pagrindu, bet su nesančio sutarties šalimi S. K. asmeniu ir jį charakterizuojančiais duomenimis, su ankstesniais šalių ir trečiųjų asmenų sandoriais, niekaip nesusijusiais su ginčo sandoriu, su apklausimu ikiteisminio tyrimo pareigūnų, kurie ginčijamo sandorio aplinkybių akivaizdžiai nežino, ir kt. Todėl nesusijusių su ginčo esme įrodymų nevertinimas ir aplinkybių netyrimas neturi reikšmės bylos esmės neatskleidimo aspektu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos teisines ir faktines aplinkybes, padarė išvadas, kurios neatitiko ieškovo lūkesčių, nepatvirtina, kad byloje liko neatskleista bylos esmė. Įvertinusi tai, kas aukščiau nutartyje išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo byloje susiklosčiusių teisinių santykių tinkamam kvalifikavimui reikšmingas teisines bei faktines bylos aplinkybes ir atskleidė bylos esmę, o apeliacinio skundo argumentai šių aplinkybių nepaneigia.

52. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą ir pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 1, 2, 3 punktų nuostatas. Teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimą yra numatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje. Tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip teismo prievolė procesiniame sprendime pasisakyti absoliučiai dėl visų proceso šalies (šalių) išdėstytų teisinių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, tačiau visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė ieškinį ar apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2008). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo sprendimo turinį bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas aptarė esmines, nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, nurodė šiai bylai išnagrinėti taikytinas teisės normas bei išdėstė padarytų išvadų motyvus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra aišku, kokiais argumentais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo ieškinį ir nėra teisinio bei faktinio pagrindo konstatuoti, jog skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant reikalavimą motyvuoti procesinį sprendimą.

53. Apelianto ir trečiojo asmens A. J. teigimu, byloje nėra dalies 2019 m. lapkričio 7 d. teismo posėdžio protokolo, kadangi neįmanoma girdėti garso įrašo. Teisėjų kolegija tokį argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą, kadangi išklausius garso įrašą ši aplinkybė nepasitvirtino. Tai, kad iš tiesų girdėti pašaliniai garsai, garsas prastesnis, nereiškia, kad protokolo apskritai nėra. Šiuo aspektu teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkto normos pažeidimo nenustatė.

54. Pažymėtina, jog sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Taigi, sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymo leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais, bet ir užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520-421/2016).

Dėl procesinės sprendimo baigties

55. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176-185 straipsniai) ir vadovaudamasis įrodymų pakankamumo taisykle, iš jų visumos padarė pagrįstas išvadas, todėl pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą sandorį pripažinti negaliojančiu.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija iš bylos duomenų sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

57. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino esmines faktines bylos aplinkybes, nepažeidė apelianto nurodomų materialinės ir procesinės teisės normų, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 236 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

58. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą atsakovas E. S. sumokėjo 280 Eur. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai (t. 4, b. l. 13, 14), jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos atsakovui priteistinos iš ieškovo V. J. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

59. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (9,50 Eur, t. 3, b. l. 1), ir žyminis mokestis už apeliacinį skundą (477 Eur, t. 3, b. l. 115-116), kuris Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo, valstybės biudžetui priteisiamos iš ieškovo CPK 88, 92, 96 straipsnių pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovo E. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai 280,00 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt eurų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 477,00 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio už pateiktą apeliacinį skundą ir 9,50 Eur (devynis eurus ir penkiasdešimt euro centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.