Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Danutės Švitinienės, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. gynėjo advokato A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 str. 1 d. nuteistas vienų metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 222 str. 1 d. – vienų metų laisvės atėmimo bausme. Šios bausmės, vadovaujantis BK 63 str. 4 d., subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieniems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieniems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant S. K. neišvykti už gyvenamosios vietos, rajono ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti D. J., G. K., A. P., o D. B. išteisintas, tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėn. 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., subūrė organizuotą grupę, duodamas nurodymus jai vadovavo, koordinavo organizuotos grupės narių veiklą, parengė nusikalstamą veiką – apgaulingą UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą ir neteisėtą vertimąsi finansine – greitųjų kreditų suteikimo veikla, neturint licencijos ir leidimo, bei jai vadovavo, o būtent – parinko nusikalstamos veikos bendravykdytojus – UAB (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresai: (duomenys neskelbtini), Panevėžyje ir (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (laikotarpiu nuo 2012-07-12 iki 2012-10-11 jis valdė 50% šios bendrovės akcijų) ir šios įmonės darbuotojus – G. K. (dirbo bendrovės direktoriumi iki 2012-07-11), vyriausiąją buhalterę A. P. (dirbo iki 2012 m. lapkričio 22 d.), vadybininkus: A. K., R. E., D. J. (pastarasis dirbo pardavimų vadybininku nuo 2012-06-01, o nuo 2012-07-12 iki 2012-12-31 bendrovės direktoriumi) bei kitus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, versliškai, neturint licencijos ir leidimo, vykdė finansinę veiklą išduodant asmenims greituosius kreditus, pridengiant šią veiklą mažmenine prekyba garso ir vaizdo įranga, kompiuteriais ir jų įranga, buitine technika, kartu su kitais bendravykdytojais tyčia suklastojo ir iškraipė buhalterinės apskaitos dokumentų duomenis, įtraukiant į apskaitą žinomai suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku iš UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus D. B. įgijo suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kuriose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos – tariami UAB (duomenys neskelbtini) prekių pirkimai iš UAB (duomenys neskelbtini) bei suklastotus kasos pajamų orderius dėl tariamo UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitymo su UAB (duomenys neskelbtini), nurodė bendravykdytojams D. J. ir G. K. pasirašyti PVM sąskaitas faktūras kaip sąskaitas priėmusiems asmenims, kasos pajamų orderius – kaip pinigus mokantiems asmenims, ir šiems bendravykdytojams pasirašius, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kuriose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos – tariami UAB (duomenys neskelbtini) prekių pirkimai iš UAB (duomenys neskelbtini) bei suklastotus kasos pajamų orderius dėl tariamo UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitymo su UAB (duomenys neskelbtini), nurodęs bendravykdytojui D. J. pasirašyti PVM sąskaitas faktūras kaip sąskaitas priėmusiam asmeniui, kasos pajamų orderiuose pasirašyti kaip pinigus mokančiam asmeniui, D. J. pasirašius, nurodęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pasirašyti kaip sąskaitą išrašiusiam ir kaip pinigus gavusiam asmeniui UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. G. vardu ir, šiam pasirašius, šiuos dokumentus bei tariamai įgytas prekes ir jų tariamą vėlesnį pardavimą nurodęs vyriausiajai buhalterei A. P. melagingai įtraukti į UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, nurodęs vadybininkams A. K., R. E. ir D. J. buhalteriniuose dokumentuose – PVM sąskaitose faktūrose melagingai fiksuoti prekių pardavimus fiziniams asmenims sudarant su jais vartojimo kredito sutartis prekėms finansuoti bei tariamą prekių pardavimą atvaizduoti PVM sąskaitose faktūrose, G. K. nurodęs pristatyti pinigus vadybininkams D. J. ir R. E., D. J. nurodęs pristatyti pinigus vadybininkui A. K., pats pristatęs pinigus vadybininkei R. E., turint tikslą perduoti juos kaip kreditus jų pageidaujantiems asmenims, nurodydamas A. P. į buhalterinę apskaitą neįtraukti visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, bendravykdytojams neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų, taip, kartu su bendravykdytojais, organizavo apgaulingą UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą bei versliškai vykdė finansinę veiklą, neturint licencijos ir leidimo, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2012 m. veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tokiu būdu pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 str., 6 str. 2 d., 12 str. 1 d., 13 str. 1 d., 19 str. 1 ir 2 d. bei 2000-02-17 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 ir 3 p. reikalavimus.

Nurodo, kad nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, jei yra priimtas ir surašytas pažeidžiant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nuosprendyje padarytos išvados dėl kaltinamiesiems inkriminuotų nusikaltimų sudėties, dėl jų kaltumo nėra pagrįstos teisingai įvertintais įrodymais.

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

Aukštesnės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina gauto apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamu atveju nuteistojo S. K. gynėjas nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jo ginamojo kaltės įvykdžius jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 202 str. 1 d. ir 222 str. 1 d., teigia, kad šioje byloje yra daug neaiškumų, abejonių, prieštaravimų, kurie turi būti vertinami S. K. naudai ir jis turi būti išteisintas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam S. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir pagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju, įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str.). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad įrodinėjimo procese gali būti remiamasi tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais ir jie neturi pranašumo vieni prieš kitus. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, pripažindamas S. K. kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 202 str. 1 d. ir 222 str. 1 d., padarymo, paisė iš BPK 20 str. kylančių reikalavimų. Teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai įvertinus bylos įrodymus tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek kaip visumą, palyginus juos tarpusavyje ir susiejus į vientisą loginę grandinę, nė vienai įrodymų grupei nesuteikiant pirmenybės prieš kitus bylos įrodymus, ir taip teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę. Apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas apie tai, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo S. K. kaltę. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, S. K. kaltė yra grindžiama ne tik D. J., bet ir G. K., R. E. parodymais, kurių didžioji dalis patvirtina D. J. duotus parodymus apie padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, bei kitais skundžiamame nuosprendyje nurodytais bylos įrodymais. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti bylos įrodymus, daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir konstatuoja, jog reikšmingos nuteistojo S. K. kaltei ir jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, laikantis BPK 20 str. numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido apylinkės teismui priimti teisėtą, pagrįstą, motyvuotą ir įtikinamą apkaltinamąjį nuosprendį. Vien tai, kad apylinkės teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi apeliantas, t. y. jo ginamajam S. K. nepalankiai, savaime nereiškia, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, padarytos neteisingos išvados dėl S. K. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos.

Nagrinėjamu atveju nuteistasis S. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme savo kaltės nepripažino teigdamas, jog UAB (duomenys neskelbtini) akcininku tapo prieš savo valią, kad G. K. jam „pakišo“ pasirašyti akcijų pirkimo pardavimo dokumentus, o jis jų neskaitęs pasirašė, tvirtino, kad nežino, kas sugalvojo nusikalstamos veiklos planą ir kaip buvo tvarkoma įmonės buhalterija, įmonės veikla nesidomėjo, niekam jokių nurodymų nedavė, sužinojęs, kad įmonėje vyksta kažkas nelegalaus, nutraukė su ja santykius. Tačiau kolegija šiuos S. K. paaiškinimus vertina kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės, ir kartu konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visiškai pakanka spręsti, kad jis apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Nuteistasis D. J. parodė, kad būtent S. K. buvo nusikalstamos veiklos vadovas ir organizatorius, būtent S. K. sugalvojo visą nusikalstamos veikos mechanizmą, mokė jį (D. J.) kaip ir ką reikia daryti. Dėl įsidarbinimo UAB (duomenys neskelbtini) D. J. teigė bendravęs su S. K. ir nuo pat pradžių jau buvo kalbama apie greitųjų kreditų teikimą. D. J. taip pat nurodė, kad neva įsigijamų prekių PVM sąskaitas faktūras, taip pat grynuosius pinigus, išduodamus kaip kreditą asmenims, jam atveždavo S. K. arba G. K.. Vėliau pinigus jis pats išgrynindavo bankomate. Šias D. J. nurodytas aplinkybes patvirtino liudytoja R. E., kuri taip pat nurodė, jog būtent S. K. ją pakvietė dirbti UAB (duomenys neskelbtini) pardavimų vadybininke, kad jai pasiūlė darbo vietą, patvirtino ir pats S. K., būtent S. K. jai paaiškino, kad įmonėje to prašantiems asmenims bus išdavinėjami greitieji kreditai (o ne parduodama buitinė ar kitokia technika, kurios tariamas pirkimas ir pardavimas buvo fiksuojamas įmonės buhalteriniuose dokumentuose), būtent S. K. jai aiškino ir mokė ką ir kaip reikia daryti. Liudytoja R. E. taip pat nurodė, kad yra girdėjusi G. K. ir S. K. pokalbį apie būtinybę nusipirkti PVM sąskaitų faktūrų, minėjo kad jų kaina yra pusė PVM vertės. R. E. parodė ir tai, jog iškilus kokiems nors darbiniams klausimams, ji skambindavo S. K. arba G. K.. Nuteistasis G. K. taip pat patvirtino, kad nusikalstamos veiklos planą jam pateikė ir daugiausia viskuo rūpinosi S. K., nurodęs, kad „visi taip daro“. G. K. teigė pradžioje nesuvokęs veiklos nusikalstamo pobūdžio. Jis nurodė, kad kartu su S. K. ieškojo veiklai tinkamų patalpų, rūpinosi jų remontu, patvirtino, kad būtent S. K. surado ir apmokė darbuotojus – vadybininkus. Be to, G. K. patvirtino ir tai, kad suklastotas PVM sąskaitas faktūras iš kažkur gavo ir atvežė S. K.. G. K. taip pat nurodė, kad iš banko gautus prisijungimo prie UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitų elektroninės bankininkystės kodus jis iš karto perdavė S. K., kuris prisijungdavo prie elektroninės bankininkystės, kontroliuodavo pinigų įplaukas, pervedimus, išgrynindavo pinigus. Kad vėliau jam tapus UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi jo veiklą prižiūrėjo G. K. ir S. K., kuris turėjo prisijungimus prie sąskaitų, galėdavo pažiūrėti apie įvykdytas sutartis tam tikrose lizingo bendrovių sistemose, patvirtino ir D. J.. G. K. parodė ir tai, kad pinigus, skirtus išduoti kaip kreditus žmonėms, atveždavo arba jis pats, arba, jam negalint, S. K.. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad būtent S. K. pateikė UAB (duomenys neskelbtini) darbui reikalingus kompiuterius, būtent jis rūpinosi kredito įstaigose dėl leidimo UAB (duomenys neskelbtini) vykdyti prekybą buitine technika išsimokėtinai, ką patvirtina „(duomenys neskelbtini) lizingas“ projekto vadovo, atsakingo už Panevėžio atstovybę, kaip liudytojo apklausto V. M. parodymai, jog dėl sutarčių sudarymo su „(duomenys neskelbtini) lizingu“, kad UAB (duomenys neskelbtini) galėtų prekiauti buitine ir kita technika išsimokėtinai, į jį kreipėsi S. K., po ko su įmonės vadovu G. K. buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, pagal kurią „(duomenys neskelbtini) lizingas“ įgijo galimybę pasiūlyti savo klientams išsimokėjimo paslaugas už UAB (duomenys neskelbtini) parduodamas prekes. Tačiau, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, tai buvo tik priedanga kitai veiklai – greitųjų kreditų suteikimui vykdyti. Vartojimo kredito įstatymo 22 str. yra nurodyta, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys. Asmuo gali būti įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, jeigu jis atitinka šio įstatymo reikalavimus ir pateikia priežiūros institucijai šiuos dokumentus. Į šį sąrašą yra įtraukiami asmenys (išskyrus fizinius), atitinkantys tam tikrus Vartojimo kredito įstatyme nurodytus reikalavimus. Lietuvos Bankui patikrinus pateiktus duomenis yra įvertinama, ar asmuo atitinka kredito davėjui keliamus reikalavimus ir tik nustačius atitikimą keliamiems reikalavimams, asmuo yra įrašomas į šį sąrašą ir jam leidžiama užsiimti kreditų davėjo veikla. UAB (duomenys neskelbtini) prašymo įrašyti į viešąjį kredito davėjų sąrašą nebuvo pateikusi, į šį sąrašą įmonė nebuvo įrašyta. Neįrašytas į šį sąrašą asmuo neturi teisės vykdyti kreditų išdavimo veiklos, todėl laikytina, kad kreditų išdavimo veikla buvo vykdoma įmonei nesant įtrauktai į viešąjį kredito davėjų sąrašą, t. y. neturint leidimo, kas matyti ir iš V. M. parodymų, jog praėjus vos kelioms dienoms po pirmiau paminėtos sutarties pasirašymo paaiškėjo, kad įmonė jokia technika neprekiauja ir su asmenimis sutartis sudaro ne daiktams įsigyti, o jiems išmoka grynuosius pinigus kaip paskolas, t. y. išduoda greituosius kreditus, nors jai vykdyti tokios paslaugos teisės nesuteikė, po ko su įmone nutraukė pirkimo išsimokėtinai bendradarbiavimo sutartį. Visos šios aplinkybės, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, rodo S. K. buvus visos nusikalstamos veiklos – greitųjų kreditų suteikimo, neturint licencijos ir leidimo, bei apgaulingo UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymo iniciatoriumi ir vadovu. S. K. kaltė taip pat įrodoma specialisto išvada, kurioje nurodyti nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) vestos buhalterinės apskaitos trūkumai, tyrimo metu iš kredito įstaigų surinkti su UAB (duomenys neskelbtini) veikla susiję dokumentai, taip pat liudytojų M. M., A. P., A. S., T. J., Z. S., Z. V., R. D., R. B., P. V. ir kt., kurie patvirtino į UAB (duomenys neskelbtini) kreipęsi tik dėl paskolų suteikimo, kurios jiems buvo išduotos, o ne buitinės ar kitos technikos įsigijimo, ir kitas aplinkybes, parodymais.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad D. J. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, kadangi jis yra suinteresuotas perkelti nuo savęs atsakomybę kitam asmeniui, šiuo atveju S. K.. Tačiau kolegija pažymi, jog tai, kad D. J. yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, nėra pagrindas abejoti jo nuoširdžiu prisipažinimu ir jo duotų parodymų patikimumu. Kaip matyti iš bylos duomenų, duodamas parodymus apie jam žinomas bylos aplinkybes, D. J. baudžiamosios atsakomybės neišvengė, priešingai, jis buvo nuteistas ir jam buvo paskirta bausmė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. J., duodamas parodymus apie tai, kad nusikalstamas veikas padarė ne jis vienas, o kartu su kitais bendrininkais, ne palengvino, bet priešingai – pasunkino savo padėtį, kadangi atsirado jo baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė organizuota grupė. Be to, D. J. parodymai tik ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo nenuoseklūs. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis davė nuoseklius ir išsamius parodymus apie jam žinomas nusikalstamos veikos aplinkybes, kurių didžiąją dalį patvirtina ir kiti bylos įrodymai, todėl netikėti ir nesiremti D. J., o taip pat ir liudytojos R. E. parodymais kolegija šiuo atveju neturi pagrindo. Taigi atsižvelgęs į pirmiau aptartus bei kitus skundžiamame nuosprendyje nurodytus bylos įrodymus, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog jų visiškai pakanka S. K. kaltei padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįsti, todėl jį išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Tačiau sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad apylinkės teismas savo sprendimo paskirti nuteistajam S. K. už jo padarytas nusikalstamas veikas griežčiausias sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes visiškai nemotyvavo ir taip netinkamai taikė ne tik BK 55 str. nuostatas, įpareigojančias teismą motyvuoti laisvės atėmimo bausmės skyrimą pirmą kartą už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą teisiamam asmeniui, bet ir BPK 305 str. 1 d. 4 p., nustatantį, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip pat turi būti išdėstomi bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai, dėl to nuosprendžio dalis dėl S. K. paskirtų bausmių keistina dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 ir 2 p.).

Pagal bendruosius bausmės skyrimo pagrindus teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant išskirtinės svarbos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-30/2014, 2K-492/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-358-303/2015) atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors pagal BK 55 str. nuostatas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tačiau dėl BK 55 str. vartojamo žodžio paprastai ši nuostata nėra įpareigojanti. Laisvės atėmimo bausmė tokiais atvejais yra galima, tačiau, skirdamas ją, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-138/2011, 2K-181/2014, 2K-208/2014). Tačiau nagrinėjamu atveju tokių motyvų skundžiamame teismo nuosprendyje nėra, t. y. pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kuo S. K. padarytos nusikalstamos veikos pagal savo pobūdį, atlikimo būdą ir kitas aplinkybes yra kitokios nei įprastos ir kuo kaltininko asmenybė yra išskirtinė, kad bausmės tikslų nebūtų galima pasiekti pritaikius su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Iš bylos medžiagos ir teismo sprendimo matyti, kad S. K. tyčia padarė du baigtus apysunkius nusikaltimus, iki šių nusikalstamų veikų padarymo ir po jų teistas nebuvo, be to, veikos padarytos daugiau nei prieš penkerius metus, nuteistasis dirba.

Kadangi S. K. yra teisiamas pirmą kartą, padarė du apysunkius nusikaltimus, už kuriuos sankcijose be laisvės atėmimo bausmių numatytos ir kitos alternatyvios švelnesnių bausmių rūšys (BK 202 str. 1 d. numato viešuosius darbus, baudą arba laisvės apribojimą, BK 222 str. 1 d. numato baudą arba areštą), todėl egzistuoja visos BK 55 str. nustatytos sąlygos, ir pirmosios instancijos teismas, pripažinęs S. K. kaltu pagal BK 202 str. 1 d. ir 222 str. 1 d., turėjo apsvarstyti galimybę jam už šias veikas skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, tačiau to nepadarė, o nuteistajam paskyrė sankcijose už jo padarytas nusikalstamas veikas numatytas griežčiausias – laisvės atėmimo bausmes, po ko taikė BK 75 str. nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėjo, t. y. teismas sprendė, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad S. K. už dviejų apysunkių nusikaltimų padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, tačiau nepasinaudojo galimybe jam skirti už padarytas veikas sankcijose numatytas su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nėra nustatyta draudimo skirti laisvės atėmimo bausmę ir atidėti jos vykdymą, jeigu galima paskirti sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmę, bet visais atvejais, o ypač skiriant bausmę asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 str.), kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcija numato ne tik laisvės atėmimą, bet ir kitas alternatyvias bausmes, teismas neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, Nr. 2K-361-1073/2017). BK 75 str. numatytas bausmės vykdymo atidėjimas nėra speciali bausmės rūšis. Bausmių rūšys padariusiam nusikaltimą pilnamečiam asmeniui pagal eiliškumą nuo švelniausios iki griežčiausios yra išdėstytos BK 42 str. 1 d. BK specialiosios dalies straipsnių sankcijose, numatančiose baudžiamąją atsakomybę už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, dažniausiai nustatomos kelios alternatyvios bausmės.

Bausmės vykdymo atidėjimo taikymo esmė yra ta, kad teismas, įvertinęs nusikaltimo padarymo aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nusprendžia, jog BK 41 str. numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti realiai jos neatliekant, tačiau BK specialiosios dalies straipsnio sankcija nenustato jokių alternatyvų laisvės atėmimo bausmei. Tuo tarpu jeigu teismas sprendžia, kad BK 41 str. nustatytus bausmės tikslus galima įgyvendinti neizoliuojant nuteistojo nuo visuomenės ir BK specialiosios dalies straipsnio sankcija, be laisvės atėmimo bausmės, nustato ir kitas alternatyvių bausmių rūšis, teismas turėtų skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Iš to išplaukia, kad teismas BK 75 str. turi taikyti tais atvejais, kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcija jam nesuteikia pasirinkimo iš kitų alternatyvių bausmių rūšių, o bylos aplinkybės ir kaltininko asmenybė sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Atsižvelgusi į šias nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir esant nurodytoms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, skirdamas S. K. bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pirmą kartą teisiamam už dviejų apysunkių nusikaltimų padarymą asmeniui nemotyvavo, kaip to reikalauja BK 55 str., kodėl skiria būtent laisvės atėmimo bausmes. Be to, esant galimybei skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, taikė BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėjo. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis dėl bausmių skyrimo S. K. pagal BK 202 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. keistinas ir už šių nusikalstamų veikų padarymą jam skirtinos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės – baudos, kurių dydžiai nustatomi atsižvelgiant į BK 47 str. 3 d. 3 p. (2011-04-28 įstatymo redakcija) ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Paskyrus nuteistajam S. K. naujas bausmes, iš naujo sprendžiamas ir bausmių subendrinimo klausimas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, daro išvadą, kad nuteistojo S. K. nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 str. 1 d. ir 222 str. 1 d., padarytos esant realiai nusikalstamų veikų sutapčiai.

Nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo jų padaro dvi ar daugiau ir dėl šių veikų nėra kliūčių kaltininko baudžiamajam persekiojimui. Sutapties atveju nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal skirtingus arba tą patį BK straipsnį ar jo dalis, numatančias atskiras nusikalstamos veikos sudėtis. Šis nusikalstamų veikų sutapties bendriausias vertinimas turi būti tikslinamas, kai taikant baudžiamąjį įstatymą reikia apsispręsti, ar konkrečiu atveju yra idealioji, ar realioji sutaptis. Nuo atitinkamo sprendimo priklauso kiti svarbūs baudžiamojo įstatymo taikymo klausimai, susiję su bausmių subendrinimo būdų parinkimu ir panaudojimu.

Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai yra tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatyti skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Tai reiškia, kad vieningą veiką sudarančių faktų visumos išsamus teisinis įvertinimas, vadinamas kvalifikavimu, neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau nusikalstamų veikų sudėčių, iš kurių kiekviena turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste. Konkrečiu atveju nustačius, kad yra būtent ideali nusikalstamų veikų sutaptis, už kiekvieną iš šių nusikalstamų veikų paskirtos bausmės subendrinamos, kaip tai nustatyta BK 63 str. 5 d. 1 p., apėmimo būdu. Pažymėtina, kad, įvertinus nusikalstamų veikų pobūdį, jų padarymo specifiką, ideali nusikalstamų veikų sutaptis gali būti nustatoma ir tais atvejais, kai kelios nusikalstamos veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, realizuojant vieningą sumanymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-355/2009 ir kt.).

Kolegijos vertinimu, S. K. veiksmai siekiant paslėpti, užmaskuoti neteisėtai vykdomą vartojimo kreditų išdavimo veiklą apgaulingai vedant UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, t. y. žinomai suklastotų UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų gavimas ir jų pateikimas bei įtraukimas į UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, buhalterės ir darbuotojų apmokymas kaip dirbti klastojant dokumentus, kad buhalteriškai viskas atrodytų tikra ir teisinga, yra atlikti atskirai nuo veiksmų, kuriais buvo siekiama vystyti ir vykdyti neteisėtą veiklą išduodant vartojimo kreditus fiziniams asmenims, t. y. patalpų, darbuotojų paieška ir įdarbinimas, reklamos teikimas, sutarčių su bankais dėl lizingo paslaugos teikimo sudarymo organizavimas ir tarpininkavimas, pinigų, išmokėtinų fiziniams asmenims, pristatymas, nurodymų darbuotojams davimas ir kt., t. y. skirtingas veiksmų laikas, vieta ir pats veiksmų pobūdis. Todėl S. K. padarytos veikos sudaro realią nusikalstamų veikų sutaptį ir dėl to už jas paskirtos bausmės bendrinamos, vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., taikant nuteistajam palankesnį – dalinį bausmių sudėjimo būdą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nuosprendį dėl nuteistajam S. K. paskirtų bausmių.

Panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria S. K. pagal BK 202 str. 1 d. ir 222 str. 1 d., vadovaujantis BK 63 str. 4 d., buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, taikytas BK 75 str. ir atidėtas bausmės vykdymas.

S. K. pagal BK 202 str. 1 d. paskirti 30 MGL, t. y. 1129,80 Eur (vieno tūkstančio šimto dvidešimt devynių eurų ir 80 ct) dydžio baudą, pagal BK 222 str. 1 d. paskirti 30 MGL, t. y. 1129,80 Eur dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir S. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 40 MGL, t. y. 1506,40 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų šešių eurų ir 40 ct) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.