Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje, pradėtoje pagal nurodyto ieškovo ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir pasibaigusiomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiomis ir pasibaigusiomis 2011 m. spalio 12 d. laidavimo sutartį Nr. L2011-11 bei 2011 m. spalio 12 d. laidavimo sutartį Nr. L2011-15 (toliau – ir Laidavimo sutartys) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2011 m. spalio 7 d. tarp atsakovo akcinės bendrovės (šiuo metu bankrutavusi akcinė bendrovė, toliau – BAB) banko „Snoras“ ir žemės ūkio bendrovės (toliau – ŽŪB) „Kraštovaizdis“ buvo sudaryta terminuota kredito sutartis Nr. 031-76541, pagal kurią atsakovas ŽŪB „Kraštovaizdis“ suteikė 3 528 300 Lt kreditą. 2011 m. spalio 7 d. tarp atsakovo ir ŽŪB „Kraštovaizdis“ buvo sudaryta terminuota kredito sutartis Nr. 031-76542, pagal kurią atsakovas ŽŪB „Kraštovaizdis“ suteikė 882 000 Lt kreditą (toliau – ir Kredito sutartys).

3. 2011 m. spalio 12 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. L2011-11, pagal kurią ieškovas buvo įpareigotas užtikrinti ŽŪB „Kraštovaizdis“ prievolių vykdymą pagal pirmąją kredito sutartį. 2011 m. spalio 12 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. L2011-15, pagal kurią ieškovas buvo įpareigotas užtikrinti ŽŪB „Kraštovaizdis“ prievolių vykdymą pagal antrąją kredito sutartį.

4. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1955-562/2017 ŽŪB „Kraštovaizdis“ yra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi pripažino ŽŪB bankrotą tyčiniu.

5. Ieškovas nurodė, kad atsakovas 2019 m. inicijavo civilinę bylą, prašydamas iš ieškovo priteisti 803 005,09 Eur ŽŪB „Kraštovaizdis“ įsiskolinimą. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-315-656/2020, 2020 m. sausio 21 d. priėmė sprendimą, kuriuo BAB banko „Snoras“ reikalavimai yra patenkinti visiškai, priteisiant banko naudai iš A. K. 803 005,09 Eur skolą.

6. Ieškovas paaiškino, jog tik išsamiai susipažinęs su Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-315-656/2020, suprato apie galimą savo pažeistų teisių gynimą teikiant ieškinį dėl Laidavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, todėl kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti Laidavimo sutartis negaliojančiomis bei pasibaigusiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.91 straipsnio 1 dalies, 1.90 straipsnio 1 dalies, 6.88 straipsnio 1 dalies ir 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu.

7. Prašydamas pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio 1 dalies ir 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu, ieškovas nurodė, kad vykdydamas tuometinio ŽŪB „Kraštovaizdis“ vadovo K. A. nurodymus, neturėjo galimybės susipažinti su Kredito ir Laidavimo sutarčių nuostatomis, nebuvo supažindintas su Kredito sutartimis. Šias aplinkybes patvirtina tai, jog Kredito ir Laidavimo sutarčių datos skiriasi. Be to, ieškovui, tuo metu buvusiam vos 26 metų amžiaus, neturinčiam teisinio išsilavinimo, pirmą kartą susidūrus su tokia situacija, buvo išaiškinta, jog laidavimas kraštutinė ŽŪB „Kraštovaizdis“ prievolių atsakovui pagal Kredito sutartis užtikrinimo priemonė ir Laidavimo sutartys pasirašomos tik siekiant sutvarkyti formalumus. Formalų Laidavimo sutarčių pasirašymo pobūdį patvirtinai tai, kad nei ŽŪB „Kraštovaizdis“, nei atsakovas niekada netikrino ieškovo finansinės padėties.

8. Ieškovas pažymi ir tai, kad Iš Laidavimo sutarčių jis neturėjo absoliučiai jokios ekonominės naudos, Laidavimo sutartys buvo neatlygintinos, jam, kaip fiziniam asmeniui, nebuvo jokios ekonominės logikos sudarinėti Laidavimo sutartis už verslo subjekto prisiimamus daugiamilijoninius įsipareigojimus.

9. Ieškovo vertinimu, sprendžiant dėl ginčijamų sutarčių galiojimo svarbi aplinkybė yra ta, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi pripažino ŽŪB „Kraštovaizdis“ bankrotą tyčiniu, tai patvirtina, jog ŽŪB „Kraštovaizdis“, liepdama ieškovui pasirašyti laidavimo sutartis, žinodama savo tikrąją finansinę padėtį, o vėliau neteikdama jokios informacijos, veikė nesąžiningai ir apgaulės būdu jo atžvilgiu, jį klaidindamas, siekė gauti kreditą iš atsakovo. Tuo tarpu atsakovas sandorį sudarė tik dėl formalumo.

10. Ieškovas taip pat atkreipė dėmesį, kad analogiškoje, kaip vertinamu atveju, situacijoje Lietuvos apeliacinis teismas (civilinė byla Nr. e2A-221-381/2018) konstatavo, jog ŽŪB „Kraštovaizdis“, siekdama gauti kreditą ir net neketindama jo grąžinti, analogišką laiduotojų bei kreditorių apgaulės ir klaidinimo schemą naudojo ne vien ieškovo atžvilgiu.

11. Laidavimo sutartys buvo pasirašytos nesant nei ieškovo, nei atsakovo tikrosios valios. Žinodamas tikrąją ŽŪB „Kraštovaizdis“ padėtį ir interesą, ieškovas Laidavimo sutarčių apskritai nebūtų sudaręs, dėl to Laidavimo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.90 straipsnių pagrindu.

12. Papildomai ieškovas nurodė, kad nepaisant aukščiau minėtų aplinkybių dėl apgaulės ir atsakovo suklaidinimo sudarytų Laidavimo sutarčių, Laidavimo sutartys yra savaime pasibaigusios ir atsakovas tai yra pripažinęs. Pirmosios Laidavimo sutarties 9 punkte aptarta, jog laiduotojas sutinka, kad pratęsus Kredito sutarties galiojimo laiką, atskiras laiduotojo sutikimas neduodamas ir papildomas susitarimas su laiduotoju nesudaromas. Laiduotojo įsipareigojimai galioja iki visiško skolininko įsipareigojimų pagal kredito sutarties sąlygas įvykdymo arba iki tol, kol bankas atsisakys laidavimo. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kredito sutarties 9 punkte. Laidavimo sutarties 13 punkte nurodyta, kad laiduotojo įsipareigojimų galiojimas pasibaigia skolininkui įvykdžius įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartį, arba laiduotojui įvykdžius savo įsipareigojimus bankui už skolininką, arba bankui atsisakius laidavimo. Analogiška nuostata įtvirtinta ir antrosios Kredito sutarties 13 punkte Pirmosios Kredito sutarties 3.6 punktu buvo aptarta, jog kredito suma grąžinama sutarties termino pabaigoje, t. y. 2016 m. spalio 6 d. Antrosios Kredito Sutarties 3.6 punktu buvo aptarta, jog kredito suma grąžinama sutarties termino pabaigoje, t. y. 2016 m. spalio 6 d. Taigi, pagal atsakovo ir ŽŪB „Kraštovaizdis“ Kredito sutartis ŽŪB „Kraštovaizdis“ prievolė grąžinti suteiktą kreditą yra terminuoto pobūdžio. Ieškovo vertinimu, prievolė, už kurią laiduota, faktiškai baigėsi 2016 m. spalio 6 d. CK 6.88 straipsnio 1 dalis nustato, kad laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio, reiškia, kad atsakovas jau nuo 2016 m. spalio 6 d. turėjo pareikšti ieškinį laiduotojui (ieškovui), kadangi ŽŪB „Kraštovaizdis“ iš esmės pažeidė Kreditavimo sutartį. Atsakovas jokių reikalavimų, kylančių iš Laidavimo sutarčių ieškovui per CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (iki 2017 m. sausio 6 d.) nereiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, ieškovas sprendžia, kad Laidavimo sutartys nebegalioja nuo 2017 m. sausio 6 d., atsakovui iki 2017 m. sausio 6 d. nepareiškus reikalavimų pagal Laidavimo sutartis.

13. Kaip matyti iš Kredito sutarčių 4.1.8 punkto, atsakovo kreditas ŽŪB „Kraštovaizdis“ buvo suteikiamas tik pasirašius laidavimo sutartis ne tik su ieškovu, tačiau ir su K. A., ŽŪB „Aves ūkis“, UAB „G. L.“. Atsakovas 2012 m. rugsėjo 21 d. bei 2013 m. gruodžio 12 d. pasirašytais papildomais susitarimais prie Kredito sutarčių, reikalavo, jog būtų pasirašomi laidavimo sutarčių, sudarytų su K. A., ŽŪB „Aves ūkis“, UAB „G. L.“, pakeitimai, atitinkantys papildomų susitarimų sąlygas. Tuo tarpu 2012 m. rugsėjo 21 d. bei 2013 m. gruodžio 12 d. atitinkamai sudarant papildomus susitarimus prie Kredito sutarčių, atsakovas iš ŽŪB „Kraštovaizdis“ nebereikalavo, jog dėl papildomų susitarimų įsigaliojimo būtų pasirašomi laidavimo sutarčių pakeitimai. Šiuo atžvilgiu yra akivaizdu, jog atsakovas jau nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. atsisakė Laidavimo sutarčių, 2013 m. gruodžio 12 d. tai dar kartą patvirtindamas.

14. Papildomai ieškovas akcentuoja, kad, kaip matyti iš 2015 m. birželio 6 d. atsakovo pranešimo, Kredito sutarčių nutraukimas buvo inicijuojamas jau nuo 2015 m. vidurio, kuomet atsakovas savo pranešimus siuntė išskirtinai tik laiduotojams K. A., ŽŪB „Aves ūkis“, UAB „G. L.“, kas dar tik dar kartą patvirtina, jog atsakovas pripažino Laidavimo sutartis ieškovo atžvilgiu pasibaigusiomis ir negaliojančiomis nuo 2012 m. ir atsakingais pagal atskiras laidavimo sutartis laikė būtent tik K. A., ŽŪB „Aves ūkis“ ir UAB „G. L.“.

15. Laidavimo sutartys, ieškovo nuomone, taip pat yra pasibaigusios ir CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Kaip jau buvo minėta, Laidavimo sutarčių 9 punktu aptarta, kad laiduotojas sutinka, jog pratęsus Kredito sutarties galiojimo laiką, atskiras laiduotojo sutikimas neduodamas ir papildomas susitarimas su laiduotoju nesudaromas. Ši Laidavimo sutarčių punkto formuluotė suponuoja aiškią išvadą, kad ieškovo atskiro sutikimo nereikia ir papildomas susitarimas nesudaromas tik Kredito sutarčių pratęsimo atveju. Atsižvelgiant į 2012 m. rugsėjo 21 d. bei 2013 m. gruodžio 12 d. su K. A., ŽŪB „Aves ūkis“, UAB „G. L.“ atsakovo pasirašytus papildomus susitarimus prie Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2, matyti, kad papildomais susitarimais Kredito sutartys pratęsiamos nebuvo, tačiau buvo keičiama ŽŪB „Kraštovaizdis“ atsiskaitymo su atsakovu tvarka bei didinami ŽŪB „Kraštovaizdis“ finansiniai įsipareigojimai, kas lėmė esminį Kredito sutarčių pakeitimą ir dėl ko atsakovas sudarė papildomus susitarimus su K. A., ŽŪB „Aves ūkis“, UAB „G. L.“. Todėl darytina išvada, kad atsakovui pakeitus Laidavimo sutarčių sąlygas, atsakovui aiškiai suprantant Laidavimo sutarčių 9 punkto formuluotę, atsakovas pats laikė, jog ieškovo prievolės pasikeitė iš esmės ir, skirtingai nei K. A., ŽŪB „Aves ūkis“ bei UAB „G. L.“ atveju, nesant ieškovo sutikimo nurodomiems Laidavimo sutarčių pakeitimams, laikė Laidavimo sutartis jo atžvilgiu pasibaigusiomis CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu.

16. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ prašė ieškinį atmesti. Atsakovo manymu, priešingai nei teigia ieškovas, šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti Laidavimo sutartis negaliojančiomis CK 1.90 (dėl suklydimo) ir 1.91 (dėl apgaulės) straipsnių sandorių negaliojimo pagrindais, kadangi ieškinio argumentai grindžiami tik deklaratyviais teiginiais.

17. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškinyje ieškovas reikalauja pripažinti Laidavimo sutartis pasibaigusiomis, be kita ko, remiantis CK 6.88 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais laidavimo pabaigos pagrindais. Tačiau šie ieškovo reikalavimai yra Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-315-656/2020 dėl skolos iš laiduotojo priteisimo dalyku, dėl kurio teismas pasisakė sprendime.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

18. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 28 d. sprendimu ieškinį dalyje dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis paliko nenagrinėtą, likusioje dalyje ieškinį atmetė.

19. Spręsdamas dėl reikalavimo ginčijamas Laidavimo sutartis pripažinti pasibaigusiomis nurodė, kad 2019 m. gegužės 3 d. atsakovas (bankas), Vilniaus apygardos teisme pareiškė ieškinį ieškovui A. K. kaip laiduotojui už Kredito sutartimis prisiimtų ŽŪB „Kraštovaizdis“ tinkamų įsipareigojimų įvykdymą bei prašė iš ieškovo priteisti 863 320,34 Eur sumą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 21 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino, iš ieškovo priteisė bankui 803 005,09 Eur skolą. Teismas pažymėjo, kad minimoje civilinėje byloje teismas išnagrinėjo ir laiduotojo A. K. argumentus dėl laidavimo prievolės pabaigos ir juos atmetė kaip nepagrįstus. Todėl remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nustačius, jog ginčas dėl laidavimo prievolės pagal ginčo sutartis pasibaigimo jau yra išnagrinėtas, ieškinys, dalyje dėl ginčo laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis, paliktinas nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktą

20. Vertindamas reikalavimą ginčo Laidavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio bei 1.90 straipsnio pagrindais, teismas nurodė, kad ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip fizinis asmuo prisiima atsakomybę už skolininką ir atitinkamai šiuo savo valiniu veiksmu prisiima atitinkamą rizikos laipsnį. Ginčo Laidavimo sutartyse ieškovas savo parašu patvirtino, kad jis susipažinęs su Kredito sutartimis ir jų patvirtintas kopijas yra gavęs, nors dabar teigia priešingai. Byloje esantys duomenys leidžia ieškovą vertinti daugiau nei vidutinį vartotoją, iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovas turėjo teisę gauti duomenis tiek apie skolininką, tiek apie prievolių pagal Kredito sutartis vykdymą, o vien tai, kad ieškovas šių teisių nerealizavo, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas, kadangi tai ieškovo neapdairumo ar nerūpestingumo pasekmė, kurią tenka prisiimti.

21. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors ieškovas teigia buvęs apgautas, tačiau nenurodė dėl to jokių kaltų atsakovo (banko) ar ŽŪB „Kraštovaizdis“ konkrečių veiksmų, nukreiptų į ieškovo valios susiformavimą.

22. Teismo vertinimu, ieškovo argumentai apie tai, kad bankas atsisakė laidavimo jo atžvilgiu pagal ginčo sutartis neturi pagrindo, kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas nėra pareiškęs, kad atleidžia ieškovą nuo prievolės įvykdymo, be to, ginčo Laidavimo sutarčių 17 punkte nurodoma, jog banko nepasinaudojimas kuria nors iš laidavimo sutarties suteikiamų teisių negali būti suprantamas kaip atsisakymas pasinaudoti šia teise.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

23. Ieškovas A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

24. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl reikalavimo Laidavimo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu, nepagrįstai nurodė, kad apeliantui dar iki pasirašant Laidavimo sutartis buvo sudaryta galimybė susipažinti su Kredito sutartimis.

24.2. Teismas nepagrįstai apeliantą pripažino daugiau nei vidutiniu vartotoju, kuriam turėjo būti suprantamos Laidavimo sutarčių teisinės pasekmės. Priešingai, bylos medžiaga įrodo, kad apeliantas ne tik dėl savo asmeninių savybių, bet ir dėl sąmoningų ŽŪB „Kraštovaizdis“ vadovų veiksmų negalėjo suprasti sudaromų sandorių esmės ir numatyti jų pasekmių.

24.3. Teismas pasiremdamas neįsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-315-656/2020, nevertino ir nepasisakė dėl reikalavimų pripažinti ginčijamas laidavimo sutartis pasibaigusiomis ieškinyje nurodytais pagrindais, kas vertintina kaip absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

24.4. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl ieškovo argumentų, kuriais jis įrodinėjo, kad bankas yra aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakęs nuo ieškovo laidavimo pagal ginčijamas sutartis.

24.5. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas šalims, apeliantui užkraudamas pernelyg didelę įrodinėjimo naštą; sureikšmino atsakovo niekuo neparemtus paaiškinimus ir remdamasis jais, o ne ieškovo į bylą pateiktų įrodymų visuma priėmė nepagrįstą sprendimą.

24.6. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo, išnagrinėjusio analogišką situaciją, civilinėje byloje Nr. e2A-221-381/2018 priimtus išaiškinimus.

25. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 28 d. sprendimą nepakeistą; priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

26. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1. Laidavimo sutarčių galiojimo klausimas yra sprendžiamas byloje dėl skolos priteisimo, dėl šios priežasties teismas pagrįstai paliko šį klausimą nenagrinėtu, tačiau net jeigu teismas ir būtų sprendęs šį klausimą, reikalavimai dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis turėtų būti atmesti, nes ieškovo laidavimas už ŽŪB „Kraštovaizdis“ prievoles nėra pasibaigęs, o bankas nėra atsisakęs ieškovo laidavimo.

26.2. Ieškovas savo parašu patvirtino, kad susipažino su Kredito sutartimis, be to, atsižvelgus į ieškovo išsilavinimą ir profesinę patirtį, nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovas nesuvokė laidavimo, kaip sandorio esmės. Ieškovas aiškiai suvokė esminius Laidavimo sandorio faktus bei nepatyrė jokių banko apgaulės veiksmų, dėl to nėra jokio pagrindo nuginčyti Laidavimo sutartis CK 1.90 str. bei 1.91 str. pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

28. Apeliantui ginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimą visą apimtimi, apeliacinės instancijos teismas vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose. Kadangi apelianto dėstomos ginčo sandorių sudarymo aplinkybės suponuoja teismo pareigą papildomai įvertinti, ar aptariamos Laidavimo sutartys buvo sudarytos su vartotoju ir jei taip, vertinti, ar jų sąlygos laikytinos sąžiningomis, teismas papildomai pasisako ir dėl Laidavimo sutarčių kvalifikavimo vartojimo aspektu.

Dėl faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

29. Nustatyta, kad 2011 m. spalio 7 d. BŽŪB „Kraštovaizdis“, atstovaujama direktoriaus K. A., ir AB bankas „Snoras“ sudarė kredito sutartį Nr. 031-76541, bankas kredito gavėjui suteikė 3 528 300 Lt kreditą, kreditavimo tikslas: investiciniam projektui pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007 - 2013 metų programos priemones „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmą veiklos sritį 8 vilkikams ir 8 specializuotoms augalininkystės produkcijos transportavimo puspriekabėms įsigyti (ieškinio priedas Nr. 2).

30. 2011 m. spalio 7 d. ŽŪB „Kraštovaizdis“, atstovaujamas direktoriaus K. A., ir AB bankas „Snoras“ sudarė Kredito sutartį Nr. 031-76542. Kredito sutartimi bankas kredito gavėjui ŽŪB „Kraštovaizdis“ suteikė 882 000 Lt kreditą kreditavimo tikslas: investiciniam projektui pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmą veiklos sritį 2 vilkikams ir 2 specializuotoms augalininkystės produkcijos transportavimo puspriekabėms įsigyti (ieškinio priedas Nr. 3).

31. Kredito sutarčių 4.1. punktu bei 6.49 - 6.54 punktais, kurie papildomais susitarimais prie Kredito sutarčių buvo papildyti 6.55 - 6.82 punktais buvo sutarta, kad kredito gavėjas įsipareigojimo įvykdymą užtikrins ne tik ŽŪB „Kraštovaizdis“ nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, esamų ir būsimų lėšų banke įkeitimu, svetimo turto hipoteka, UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ garantija, bet ŽŪB „Kraštovaizdis“ direktoriaus K. A., ŽŪB „Aves ūkis“, UAB „G. L.“ bei ieškovo A. K. laidavimu (ieškinio priedai Nr. 1 ir Nr. 2).

32. 2011 m. spalio 12 d. AB bankas „Snoras“, ŽŪB „Kraštovaizdis“ ir A. K., sudarė laidavimo sutartis Nr. L2011-11 ir Nr. L2011-15, kuriomis ieškovas įsipareigojo atsakyti solidariai už skolininko (ŽŪB „Kraštovaizdis“) įsipareigojimų pagal Kredito sutartį Nr. 031-76541 ir Nr. 031-76542 ir jos prieduose nurodytų įsipareigojimų neįvykdymą, suteikto kredito negrąžinimą, kitų pagal Kredito sutartis paskaičiuotų privalomų mokėti sumų, įmokų nesumokėjimą savo lėšomis, turtu, turimu sutarties pasirašymo dieną ar įsigyjamu ateityje. Sutarties 13 punktas nustatė, kad laiduotojo įsipareigojimų galiojimas pasibaigia skolininkui įvykdžius įsipareigojimus bankui pagal Kredito sutartį arba laiduotojui įvykdžius savo įsipareigojimus bankui už skolininką, arba bankui atsisakius laidavimo (ieškinio priedai Nr. 3 ir Nr. 4).

33. ŽŪB „Kraštovaizdis“ netinkamai vykdant Kredito sutartis – vėluojant atlikti paskolos, palūkanų ir delspinigių mokėjimus pagal Kredito sutartis, AB bankas „Snoras“, vadovaudamasis Kredito sutarčių 14.4 punkte numatyta vienašalio sutarties nutraukimo galimybe, Kredito sutartis nuo 2015 m. liepos 9 d. vienašališkai nutraukė (Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. e2A-913-178/2016 medžiaga).

34. 2016 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi ŽŪB „Kraštovaizdis“ buvo iškelta bankroto byla, 2017 m. gruodžio 6 d. teismo nutartimi skolininkas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi BŽŪB „Kraštovaizdis“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktų pagrindu.

35. 2019 m. vasario 26 d. pranešimu bankas informavo A. K. apie 863 320,34 Eur įsiskolinimą bankui pagal Kredito sutartis. Nurodyto dydžio banko finansinis reikalavimas yra patvirtintas BŽŪB „Kraštovaizdis“ bankroto byloje (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1955-562/2014).

36. 2019 m. gegužės 3 d. BAB bankas „Snoras“, vadovaudamasis CK 6.81 straipsnio pagrindu bei remdamasis ginčo Laidavimo sutartimis pareiškė ieškinį A. K. kaip laiduotojui už Kredito sutartimis prisiimtų ŽŪB „Kraštovaizdis“ tinkamų įsipareigojimų įvykdymą bei prašė iš ieškovo priteisti 803 005,09 Eur sumą. Atsakovas A. K., atsikirsdamas į pareikštus reikalavimus, prašė ieškinio reikalavimus atmesti, pripažinus, kad Laidavimo sutartys pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalies, CK 6.88 ir 6.89 straipsnių pagrindu. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 21 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino, iš ieškovo priteisė bankui 803 005,09 Eur skolą, palūkanas.

37. Po nurodyto teismo sprendimo priėmimo A. K. pareiškė nagrinėjamą ieškinį dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu ir Laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis CK 6.88 straipsnio 1 dalies ir 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Grįsdamas ieškinio reikalavimus apeliantas nurodė, kad Laidavimo sutartys buvo pasirašytos suklydimo bei apgaulės įtakoje, neįsigilinus į prisiimamų įsipareigojimų apimtis, nes apeliantui nebuvo sudaryta galimybę susipažinti su Kredito sutartimis, nepaaiškinta prisiimamų įsipareigojimų rizika bei galimos pasekmės.

38. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimus, kuriais prašoma Laidavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu. Ieškinio reikalavimus dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis paliko nenagrinėtus CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl laidavimo sutarčių kvalifikavimo kaip vartojimo

39. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas (apeliantas) kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti Laidavimo sutartis, kuriomis jis, fizinis asmuo, kaip laiduotojas įsipareigojo atsakyti už ŽŪB „Kraštovaizdis“ prievolių pagal Kredito sutartis, įvykdymą, negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu bei pasibaigusiomis CK 6.88 straipsnio 1 dalies ir 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas (laiduotojas) yra fizinis asmuo, kuris Laidavimo sutarčių sudarymo metu buvo kredito gavėjo darbuotojas, o kreditorius (AB bankas „Snoras“) – verslininkas.

40. Remiantis kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika, teismas ex officio (savo iniciatyva; pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.228¹, 6.228⁴ straipsniuose, įgyvendinant 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Nagrinėjamu atveju taikytinas ginčijamų sutarčių sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. CK 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2011 m. lapkričio 18 d.).

41. Ginčo laikotarpiu vartojimo sutarties, vartotojo ir verslininko (paslaugų teikėjo) sąvokos buvo aptartos Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d.) 2 straipsnio 8, 14 ir 15 dalyse. Vartojimo sutartis buvo apibūdinama kaip prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Nurodyto įstatymo 2 straipsnio 15 dalis vartotoją apibūdino kaip fizinį asmenį, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti.

42. Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai).

43. Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvą 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose (Direktyva 85/577/EEB panaikinta priėmus 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/83/ES dėl vartotojų teisių), konstatavo, kad prievolių užtikrinimas (garantija, kurią suteikia fizinis asmuo ne verslo ar profesijos tikslais, bet garantuodamas paskolos, sudarytos kito asmens verslo ar profesijos tikslais, grąžinimą) nepatenka į Direktyvos 85/577/EEB reguliavimo sferą (Teisingumo Teismo 1998 m. kovo 17 d. sprendimas byloje Bayerische Hypotheken – und Wechelsbank AG prieš E. D., C-45/96, 23 punktas), ir darė išvadą, kad kai garantuojama verslo paskola, asmuo, suteikęs tokią garantiją, negali būti laikomas vartotoju.

44. Tačiau vėlesnėje Teisingumo Teismo praktikoje aiškinant Direktyvos 93/13/EEB nuostatas vartotoju pripažintas fizinis asmuo, užtikrinantis įsipareigojimų, kuriuos pagal kredito sutartį prisiėmė verslininkas (t. y. komercinė bendrovė) bankui, įvykdymą (Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis byloje D. T. ir I. T. prieš Banca Comercial? I. S. Rom?nia SA ir kt.,).

45. Atsakydamas į klausimą, ar fizinis asmuo, užtikrinantis įsipareigojimų, kuriuos pagal kredito sutartį bankui prisiėmė komercinė bendrovė, įvykdymą, gali būti laikomas „vartotoju“, Teisingumo Teismo išaiškino, kad hipotekos ar laidavimo sutartis, net jei dėl jos dalyko ją galima laikyti pagrindinę sutartį, pagal kurią atsirado skola, papildančia sutartimi, susitariančių šalių požiūriu, yra atskira sutartis, nes ją sudarė ne pagrindinės sutarties šalys, bet kiti asmenys. Taigi, atsižvelgiant į hipotekos ar laidavimo sutarties šalis, reikia įvertinti, koks jų statusas. Teisingumo Teismo sprendė, kad Direktyva 93/13/EEB gali būti taikoma hipotekos ar laidavimo sutarčiai, sudarytai fizinio asmens su kredito įstaiga siekiant užtikrinti įsipareigojimų, kuriuos pagal kredito sutartį prisiėmė komercinė bendrovė šiai įstaigai, įvykdymą, jei šis fizinis asmuo veikė siekdamas tikslų, kurie nesusiję su profesine veikla, ir jo su minėta bendrove nesieja jokie funkcinio pobūdžio ryšiai (Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarties byloje D. T. ir I. T. prieš Banca Comercial? I. S. Rom?nia SA ir kt. 26, 30 punktai).

46. Kasacinis teismas, aiškindamas funkcinių ryšių kriterijų pažymėjo, kad funkcinių ryšių nėra tais atvejais, kai pirminė paskolos sutartis finansų įstaigos sudaroma su kitu subjektu nei laiduotojas, laidavimo sutartimi nesiekiama verslo tikslų, bet išspręsti šeimos (suprantant ją plačiąja prasme) skolinių įsipareigojimų situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018 43 punktas).

47. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas (laiduotojas) yra fizinis asmuo, kuris Laidavimo sutarčių sudarymo metu buvo kredito gavėjo darbuotojas, o kreditorius (AB bankas „Snoras“) – verslininkas, ginčo dėl to nėra. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi Laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybes, mano, kad nagrinėjamu atveju ieškovą siejo funkciniai verslo ryšiai su kredito gavėju, todėl Laidavimo sutartys nekvalifikuotinos kaip vartojimo.

48. Ieškovo darbas ŽŪB „Kraštovaizdis“ buvo laikino pobūdžio (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis A. K. dirbo ŽŪB „Kraštovaizdis“ šiais periodais: 2011 m. balandžio 20 d. – 2011 m. gegužės 10 d.; 2011 m. rugpjūčio 5 d. – 2011 m. spalio 14 d., bei 2012 m. kovo 1 d. 2012 m. gegužės 15 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis), jis nebuvo ŽŪB „Kraštovaizdis“ valdymo organų narys. Tačiau Kredito bei Laidavimo sutarčių sudarymo metu A. K. turėjo žemės ūkio bendrovės pajų (tai jis patvirtino Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-315-656/2020 nagrinėjimo metu: pateiktame atsiliepime į banko ieškinį dėl skolos priteisimo A. K. nurodė, kad „nuo maždaug 2011 m. pabaigos iki 2012 m. rugpjūčio 3 d.“ jis buvo ŽŪB „Kraštovaizdis“ pajininku).

49. Be to, Valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenimis, A. K. nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. buvo UAB „G. L.“ (šiuo metu įmonė yra bankrutavusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro) direktoriumi ir akcininku. Pastaroji bendrovė, atstovaujama A. K., taip pat laidavo už ŽŪB „Kraštovaizdis“ prievolių pagal Kredito sutartis įvykdymą (Laidavimo sutartis Nr. L2011-13, BUAB „G. L.“ bankroto bylos Nr. eB2-736-567/2020 medžiaga, DOK-18324). Be to, ši įmonė buvo įsteigta siekiant vykdyti bendrą verslo projektą su ŽŪB „Kraštovaizdis“ (A. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (apelianto pateiktų papildomų paaiškinimų, DOK-10537, priedas Nr. 5). Apeliantas taip pat pripažino, kad ŽŪB „Kraštovaizdis“ ir jo vadovaujamą įmonę UAB „G. L.“ siejo verslo santykiai, ŽŪB „Kraštovaizdis“ vadovas K. A. suteikė apeliantui lėšas (10 000 Lt) UAB „G. L.“ įstatiniam kapitalui (apelianto pateiktų papildomų paaiškinimų, DOK-10537, priedas Nr. 5).

50. Papildomai nurodytina, kad atliekant mokestinį ŽŪB „Kraštovaizdis“ patikrinimą, buvo nustatyta, kad žodinių susitarimų pagrindu apeliantas skolino įmonei 151 500 Lt (ŽŪB Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą 2012 m. lapkričio 8 d. Nr. PMT-276 (apelianto pateiktų papildomų paaiškinimų, DOK-10537, priedas Nr. 2).

51. Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija mano, kad apeliantas buvo suinteresuotas įmonės veiklos tęstinumu ir sėkme, savo lėšomis prisidėjo prie verslo vystymo, todėl darytina išvada, kad apeliantas buvo funkciniais ryšiais susijęs su ŽŪB „Kraštovaizdis“, todėl Laidavimo sutartys nekvalifikuotinos vartojimo sutartimis, o jų sąlygos pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo vertintos nesąžiningumo aspektu.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškinio reikalavimai palikti nenagrinėti

52. Kaip minėta, skolininkui ŽŪB „Kraštovaizdis“ nevykdant Kredito sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, BAB bankas „Snoras“ Vilniaus apygardos teisme pareiškė ieškinį laiduotojui A. K., kuriuo prašė priteisti iš atsakovo skolą, kildinamą iš Kredito ir Laidavimo sutarčių (civilinė byla Nr. e2-315-656/2020). Atsakovas A. K., atsikirsdamas į pareikštus reikalavimus, prašė ieškinio reikalavimus atmesti, pripažinus, kad Laidavimo sutartys pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalies, CK 6.88 ir 6.89 straipsnių pagrindu, t. y. pasikeitus iš esmės prievolei už kurią laiduota ir nesant laiduotojo sutikimui padidėjus jo atsakomybei, bei pasibaigus laidavimu užtikrintai prievolei. Vilniaus apygardos teismas ieškinį tenkino visiškai ir priteisė BAB bankui „Snoras“ iš A. K. 803 005,09 Eur skolą ir 6,96 procentų dydžio metines palūkanas. Vertindamas atsakovo A. K. argumentus dėl laidavimo pabaigos, teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė sąlygų Laidavimo sutarčių pabaigai, nustatytų CK 6.87 straipsnio 4 dalyje, konstatuoti. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus dėl laidavimo pasibaigimo CK 6.89 ar 6.88 straipsnio pagrindais, įvertinęs tai, kad ginčo Laidavimo sutartys nustatė laidavimo galiojimą iki visiško paskolos grąžinimo.

53. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos dalyką (pripažinti Laidavimo sutartis pasibaigusiomis) ir pagrindą (pasibaigus laidavimo terminui bei pasikeitus iš esmės prievolei, už kurią laiduota), bei civilinės bylos Nr. e2-315-656/2020 medžiagą, ginčijamu sprendimu paliko ieškinio reikalavimus, kuriais prašoma pripažinti Laidavimo sutartis pasibaigusiomis, nenagrinėtus CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Apeliantas ginčija šią teismo sprendimo dalį teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas palikdamas nenagrinėtą ieškinio reikalavimą dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis rėmėsi neįsiteisėjusio teismo sprendimo išvadomis ir nepasisakė dėl keliamų klausimų iš esmės.

54. CPK yra nustatyta, kad jeigu teisme jau yra nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tai teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šios normos tikslas – išvengti pakartotinio to paties ginčo nagrinėjimo teisme ir kelių teismo sprendimų dėl to paties reikalavimo priėmimo. Teismui iškėlus bylą pripažįstama, kad asmuo jau įgyvendino savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir jis laikomas praradusiu teisę pakartotinai kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu.

55. Tapačiais ieškiniai gali būti pripažinti tais atvejais, kai sutampa trys elementai – šalys, ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas. Šiuo atveju neginčytinai nustatyta, kad tiek nagrinėjamos, tiek ir Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-315-656/2020 šalys yra tos pačios – BAB bankas „Snoras“, A. K. ir BŽŪB „Kraštovaizdis“. Nagrinėjamos bylos, pagal A. K. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“, vienas iš reikalavimų – pripažinti Laidavimo sutartis pasibaigusiomis (ieškinio dalykas), CK 6.87 straipsnio 4 dalyje bei CK 6.88 straipsnio 1 dalyje aptartu pagrindu (faktinis ieškinio pagrindas). Analogiškus nurodytiems reikalavimus A. K. kėlė ir atsikirsdamas į banko reikalavimą dėl skolos priteisimo, šie reikalavimai buvo Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-315-656/2020 nagrinėjimo dalykas.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatęs, kad nagrinėjamos ir civilinės bylos Nr. e2-315-656/2020 šalys, ieškinio dalykas bei pagrindas sutampa, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko ieškinio reikalavimus, kurias prašoma Laidavimo sutartis pripažinti pasibaigusiomis, nenagrinėtais CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

57. Pažymėtina, kad remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas taikytinas ir tuo atveju, kai ankstesnėje byloje ginčas pirmosios instancijos teisme jau yra baigtas nagrinėti priėmus sprendimą, bet šis dar nėra įsiteisėjęs dėl jo apskundimo apeliacinės instancijos teismui ir dėl to dar iki galo nežinoma tos bylos baigtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010). Tokia situacija yra susiklosčiusi ir nagrinėjamu atveju (dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-315-656/2020 A. K. yra pateikęs apeliacinį skundą, jo pagrindu Lietuvos apeliaciniame teisme pradėta civilinė byla Nr. e2A-9-330/2022, kuri yra sustabdyta iki kol nagrinėjamoje byloje bus priimtas teismo procesinis sprendimas). Remiantis aptartomis aplinkybėmis skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuriuo ieškinio reikalavimai palikti nenagrinėtais, atmestini kaip nepagrįsti.

58. Dėl apelianto argumento, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neįvertino jo reikalavimo pripažinti laidavimą pagal ginčo sutartis pasibaigusiu kreditoriui atsisakius nuo laidavimo, pažymėtina, kad, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ieškinio reikalavimai pripažinti laidavimo sutartis pasibaigusiomis (tarp jų ir dėl to, kad bankas neva atsisakė laidavimo) yra išnagrinėti civilinėje byloje Nr. e2-315-656/2020, jie buvo palikti nenagrinėtais ir teismas neprivalėjo dėl jų pasisakyti. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad net ir laikantis ieškovo pozicijos, kad ieškinio reikalavimai aptariamoje dalyje negali būti palikti nenagrinėtais, iš bylos faktinių aplinkybių teismas neturi pagrindo pripažinti laidavimo prievolės pasibaigusia.

59. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir papildomai pažymi, kad kasacinio teismo išaiškinta, kad teisės atsisakymas kvalifikuotinas kaip juridinę reikšmę turintis veiksmas – vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 1, 3 dalys). Įstatyme nustatyti reikalavimai valios išraiškos ir sandorio formai (CK 1.64, 1.71-1.74 straipsniai). Kad būtų galima konstatuoti išreikštą valią, ji turi būti išreikšta pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai. Dėl to vien tik kitų asmenų taikomas plečiamojo pobūdžio tam tikrų asmens veiksmų reikšmės aiškinimas negali būti pagrindas spręsti apie šio asmens išreikštos valios turinį. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais (CK 1.64 straipsnio 3 dalis), todėl, nesant tokio susitarimo ar atitinkamos įstatymo nuostatos, teisių negalima atsisakyti asmeniui jomis tiesiog nesinaudojant ar jų tiesiogiai neįgyvendinant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).

60. Nagrinėjamu atveju banko veiksmuose ar elgesyje nenustatyta požymių, kurie patvirtintų CK 6.86 straipsnyje įtvirtintų sąlygų egzistavimą, kas sudarytų prielaidas manyti, kad jis patvirtino atsisakąs apelianto laidavimo. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu atsakovas teigė, kad niekada neatsisakė laidavimo ieškovo atžvilgiu, yra pareiškęs reikalavimą dėl skolos, kildinamos iš ginčo Laidavimo sutarčių, priteisimo, todėl apelianto argumentai dėl to, kad laidavimas už ŽŪB „Kraštovaizdis“ prievoles yra pasibaigęs bankui atsisakius laidavimo yra atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl Laidavimo sutarčių ginčijimo CK 1.90 ir 1.91 pagrindais

61. Ieškiniu buvo prašoma pripažinti Laidavimo sandorius negaliojančiais CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu (dėl suklydimo ir apgaulės). Ieškovas nurodė, kad jis nebuvo supažindintas su prievolėmis už kurias laiduoja, nebuvo vertinama jo finansinė padėtis, jam buvo paaiškinta, kad Laidavimo sutartys pasirašomos tik siekiant sutvarkyti formalumus, todėl apeliantas dėl jauno amžiaus, ŽŪB „Kraštovaizdis“ vadovo klaidinimo ir nepatyrimo pasirašė ginčijamas Laidavimo sutartis.

62. CK 1.90 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).

63. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu (CK 1.90 straipsnis), jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo.

64. Konkrečiu atveju vertinant, ar suklydimas buvo esminis, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį, jeigu tai yra fizinis asmuo, tai tokio asmens amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014).

65. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas turėjo patirties sudarant finansinių paslaugų sutartis bei suvokė sudaromų sandorių esmę.

66. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas Laidavimo sandorių sudarymo metu buvo dvidešimt šešerių metų amžiaus, studijavo verslo vadybą. Apeliantas taip pat buvo bendrovės, už kurios įsipareigojimus laidavo, darbuotojas ir pajininkas (nutarties 48 punktas). Apeliantas jau turėjo verslo patirties – buvo UAB „G. L.“ akcininku ir vadovu (nutarties 49 punktas), atkreiptinas dėmesys, kad A. K. UAB „G. L.“ direktoriumi buvo iki 2011 m. spalio 14 d., t. y. ir ginčijamų Laidavimo sandorių sudarymo metu. Tai reiškia, kad apeliantas galėjo suprasti laidavimo sutarties esmę ir prisiimamų įsipareigojimų riziką. Be to, apeliantas turėjo verslo interesą prisiimti papildomas prievoles, nes, būdamas pajininku, buvo suinteresuotas ŽŪB „Kraštovaizdis“ verslo sėkme, be to, apeliantas žodinių susitarimų pagrindu skolindavo įmonei reikšmingas lėšų sumas (nutarties 50 punktas).

67. Dėl apelianto supažindinimo su Kredito sutarčių turiniu pažymėtina, kad Laidavimo sutartyse įtvirtinta, kad laiduotojas turi teisę gauti iš banko informaciją apie skolininko įsipareigojimų pagal Kredito sutartis įvykdymą (10 punktas). Laidavimo sutartyse (18 punktas) raštu nurodyta ir apeliantas savo parašu patvirtino, kad jis yra susipažinęs su kredito sutarčių turiniu, gavo kredito sutarties kopiją, patvirtintą banko, prieš pasirašant šią sutartį, todėl atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad jis nebuvo supažindintas su prievolėmis, už kurias laidavo.

68. Nesudaro pagrindo pripažinti Laidavimo sandorių negaliojančiais kaip sudarytų suklydus ir aplinkybė, kad apeliantas neturėjo pakankamai turto laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymui. Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-221-381/2018 suformuluotu teisės aiškinimu dėl pagrindo pripažinti įmonės sudarytą laidavimo sutartį kaip prieštaraujančią įmonės teisnumui, jei sutarties sudarymo metu buvo akivaizdu, kad laidavimo sutartis negalės būti įvykdyta, be kita ko, ir dėl blogos įmonės finansinės padėties. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos faktinis ir teisinis pagrindai skiriasi nuo nustatytų civilinėje byloje, kuria remiasi apeliantas. Nurodytoje civilinėje byloje laidavimo sutartis, kuria juridinis asmuo užtikrino prievolių ŽŪB „Kraštovaizdis“ įvykdymą, buvo ginčijama CK 1.82 straipsnio pagrindu. Buvo nustatyta, kad UAB „Fontas LT“ neatlygintinai laidavo už skolininką ŽŪB „Kraštovaizdis“, nors nebuvo duomenų, patvirtinančių, jog UAB „Fontas LT“ sutartiniais ar prievoliniais teisiniais santykiais būtų susijusi su skolininku (ŽŪB „Kraštovaizdis“). Todėl teisėjų kolegija nusprendė, kad laidavimo sutartis pažeidžia skolininko teisnumą, yra sudaryta išimtinai kreditoriaus interesais, ja UAB „Fontas LT“ neatlygintinai prisiėmė neproporcingas ir finansiškai nepakeliamas sąlygas, tiesiogiai sąlygojančias jos bankrotą ir pripažino ginčijamą laidavimo sutartį negaliojančia. Pažymėtina, kad minėtoje nutartyje nustatytas įmonės teisnumo pažeidimas, pasireiškęs tuo, kad su skolininku nesusijusi įmonė laiduoja suma, kuri jau sandorio sudarymo metu yra laiduotojui nepakeliama, kaip sandorio nuginčijimo pagrindas negali būti taikomas pagal analogiją fiziniam asmeniui ginčijant sandorį, sudarytą dėl suklydimo. Kadangi byloje Nr. e2A-221-381/2018 sandoris buvo ginčijamas skirtingu teisiniu pagrindu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo joje pateiktais išaiškinimais.

69. Dėl aptartų argumentų nepripažintini pagrįstais ir apelianto skundo argumentai dėl atsakovo (AB banko „Snoras“) pareigos įvertinti apelianto galimybes įvykdyti finansinius reikalavimus. Be to, kaip pagrįstai nurodė skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, laiduotojai, laiduodami už kredito gavėjo prievoles, nelaikytini finansinių paslaugų gavėjais (nėra finansų įstaigos klientai arba tarpusavyje susijusi klientų grupė), todėl jiems netaikytinas Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje numatytas reikalavimas finansų įstaigai prieš sudarant sutartį įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius reikalavimus.

70. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnio pagrindu). Teismo nustatytos faktinės aplinkybės apie apelianto ryšius su skolininke (ŽŪB „Kraštovaizdis“), jo teisinę ir faktinę padėtį įmonėje, nesudaro pagrindo spręsti, kad jis klaidingai suprato faktines ir teisines laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas buvo UAB „G. L.“ direktoriumi ir atstovavo įmonę, pastarajai sudarant laidavimo sandorius, kuriais taip pat buvo laiduojama už ŽŪB „Kraštovaizdis“ prievoles, tačiau pastarųjų Laidavimo sutarčių apeliantas ar jo atstovaujama įmonė neginčijo.

71. Apeliantas taip pat ginčija Laidavimo sutartis ir CK 1.91 straipsnio pagrindu, kuriuo, pagal nukentėjusios šalies ieškinį, gali būti nuginčytas sandoris sudarytas dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal ieškovo nurodytą faktinį ieškinio pagrindą nėra įrodinėjamos aplinkybės, kad bankas ar bendrovė darė spaudimą sudaryti Laidavimo sutartis ar kad buvo susiklosčiusios sunkios aplinkybės, dėl kurių ieškovas prisiėmė laiduotojo prievoles, todėl nėra pagrindo išvadai, kad Laidavimo sutarčių sudarymas buvo įtakotas banko ar bendrovės, už kurios prievolių įvykdymą buvo laiduota, neteisėtų veiksmų.

72. Apibendrindama aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai taikė sandorių pripažinimą negaliojančiais dėl suklydimo ar apgaulės reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo jų aiškinimo ir taikymo praktikos, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei pagrįstai nepripažino Laidavimo sandorių negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Apeliacinio skundo netenkinus, netenkinamas ir apelianto prašymas atlyginti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

34. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsakovas AB bankas „Snoras“ pateikė įrodymus apie patirtas 629 Eur išlaidas, kurias sudaro advokato teisinė pagalba rengiant atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl ši suma atsakovui priteistina iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

35. Apeliantui 2110,95 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą mokėjimas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi buvo atidėtas iki tol, kol apeliacinės instancijos teisme bus priimtas sprendimas (nutartis). Apeliacinio skundo netenkinus, iš apelianto valstybės naudai priteisiamas 2 110,95 Eur žyminis mokestis (CPK 84 ir 96 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 2 110,95 Eur (du tūkstančius vieną šimtą dešimt eurų ir 95 centus) žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Priteisti atsakovui BAB bankui „Snoras“, juridinio asmens kodas 112025973, iš ieškovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 629 Eur (šišis šimtus dvidešimt devynis eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.