Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant R. K., dalyvaujant ieškovui A. K., ieškovo atstovui advokato padėjėjui M. B., atsakovo atstovei advokato padėjėjai G. K., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu per Zoom konferencijų programą išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui BAB bankui Snoras dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ar pasibaigusiomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. K. 2020 m. spalio 16 d. kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiomis ir pasibaigusiomis 2011 m. spalio 12 d. laidavimo sutartį Nr. L2011-11 bei 2011 m. spalio 12 d. laidavimo sutartį Nr. L2011-15.

Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2011 m. spalio 7 d. tarp atsakovo BAB banko Snoras ir ŽŪB „Kraštovaizdis“ (trumpinama - ŽŪB) buvo sudaryta terminuota kredito sutartis Nr. 031-76541, pagal kurią atsakovas ŽŪB suteikė 3 528 300,00 Lt kreditą. 2011 m. spalio 7 d. tarp atsakovo ir ŽŪB buvo sudaryta terminuota kredito sutartis Nr. 031-76542, pagal kurią atsakovas ŽŪB suteikė 882 00,00 Lt kreditą 2011 m. spalio 12 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. L2011-11, pagal kurią ieškovas buvo įpareigotas užtikrinti ŽŪB prievolių vykdymą pagal pirmąją kredito sutartį. 2011 m. spalio 12 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. L2011-15, pagal kurią ieškovas buvo įpareigotas užtikrinti ŽŪB prievolių vykdymą pagal antrąją kredito sutartį. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1955-562/2017 ŽŪB yra pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl paskelbto bankroto, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi pripažino ŽŪB bankrotą tyčiniu. Atsakovas 2019 m. užvedė civilinę bylą prieš ieškovą, prašydamas iš jo priteisti 803 005, 09 Eur ŽŪB įsiskolinimą. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-315-656/2020, 2020 m. sausio 21 d. priėmė sprendimą, kuriame pažymėjo, jog ieškovas neginčijo Laidavimo sutarčių, sprendime pažymėta, jog argumentai dėl to, jog Laidavimo sutartys buvo sudarytos neturint valios jas sudaryti, neginčijant Laidavimo sutarčių priešieškiniu, nėra teisiškai reikšmingi. Ieškovas nurodo, jog tik išsamiai susipažinęs su Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-315-656/2020, kuomet tik priimtame sprendime teismas išaiškino dėl jo teisių gynimo teikiant priešieškinį, bei civilinėje byloje Nr. e2-315-656/2020 nesant galutinio teismo sprendimo, gindamas savo pažeistas teises su šiuo ieškiniu jis kreipiasi į teismą, prašydamas pripažinti Laidavimo sutartis negaliojančiomis bei pasibaigusiomis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (trumpinama - CK) 1.91 str. 1 d. nurodyta, jog dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. CK 1.91 str. 5 aptarta, jog apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Ieškovas nurodo, kad vykdydamas tuometinio ŽŪB vadovo K. A. nurodymus, neturėjo galimybės susipažinti su Kredito ir laidavimo sutarčių nuostatomis, apskritai net nebuvo supažindintas su Kredito sutartimis. Šias aplinkybes patvirtina tai, jog Kredito ir Laidavimo sutarčių datos skiriasi. Tuometiniam ŽŪB vadovui K. A. primygtinai reikalaujant laidavimo sutartis pasirašyti kuo skubiau, net tik nebuvo leista supažindinti su Kredito sutarčių nuostatomis, tačiau jis neturėjo galimybės susipažinti ir su Laidavimo sutarčių nuostatomis bei jas įvertinti. Jam, tuo metu buvusiam vos 26 metų amžiaus, neturinčiam teisinio išsilavinimo, pirmą kartą susidūrus su tokia situacija, buvo išaiškinta, jog laidavimas kraštutinė ŽŪB prievolių atsakovui pagal Kredito sutartis užtikrinimo priemonė, t. y. išaiškinta, jog pirmiausia ŽŪB prievolės atsakovui bus užtikrinamos turto įkeitimu bei suteikiama garantija, o taip pat kitų laiduotojų įsipareigojimais, dėl ko reali situacija, kuomet jam (ieškovui) reikėtų laiduoti už ŽŪB, jei šis neįvykdys įsipareigojimų atsakovui, niekuomet nesusiklostys ir Laidavimo sutartys pasirašomos tik siekiant sutvarkyti formalumus. Formalų Laidavimo sutarčių pasirašymo pobūdį patvirtinai tai, jog nei ŽŪB, atsakovas niekada netikrino asmeninės finansinės jo situacijos. Nesuprantama, kaip Atsakovas, būdamas finansinė institucija, galėjo nevertinti fizinio asmens mokumo prieš pasiūlant fiziniam asmeniui pasirašyti daugiamilijonines Laidavimo sutartis už juridinį asmenį - ŽŪB. Nurodo, jog jo finansinė padėtis niekada nebuvo gera, todėl suprantama, jog žinodama, jog Laidavimo sutarties niekaip negalėčiau įvykdyti, siekdama gauti kreditą, ŽŪB tik formaliai, apgaudama ir klaidindama, liepė jam pasirašyti Laidavimo sutartis, o atsakovas to netikrino, su formaliu Laidavimu sutiko, taip dėl ŽŪB veiksmų suklysdamas. Iš Laidavimo sutarčių jis neturėjo absoliučiai jokios ekonominės naudos, Laidavimo sutartys buvo neatlygintinos, jam, kaip fiziniam asmeniui, nebuvo jokios ekonominės logikos sudarinėti Laidavimo sutartis už verslo subjekto prisiimamus daugiamilijoninius įsipareigojimus, o atsakovui tvirtinti tokias Laidavimo sutartis. CK 1.90 str. 1 d. nurodyta, jog iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Š. K. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-478/2003). CK 1.90 str. reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais; nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. Z. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-745/2001; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. K. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-365/2009). Tarptautinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų 3.5 straipsnyje esminiu laikomas suklydimas, kuris, sudarant sutartį, buvo toks reikšmingas, kad protingas asmuo, esant analogiškai padėčiai, būtų ją sudaręs kitomis sąlygomis arba apskritai nesudaręs, žinodamas tikrąją padėtį, o kita šalis taip pat klydo arba prisidėjo prie suklydimo, arba žinojo, arba turėjo žinoti apie suklydimą ir klystančios šalies neinformavo apie tikrąją padėtį, jeigu šios neatskleidimas neatitiko protingos ir sąžiningos komercinės praktikos. Svarbi aplinkybė - Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi pripažino ŽŪB bankrotą tyčiniu, tai patvirtina, jog ŽŪB, liepdamas ieškovui pasirašyti laidavimo sutartis, žinodamas savo tikrąją finansinę padėtį, o vėliau neteikdamas jokios informacijos, veikė nesąžiningai ir apgaulės būdu jo atžvilgiu, jį klaidindamas, siekė gauti kreditą iš atsakovo. Tuo tarpu atsakovas sandorį sudarė tik dėl formalumo. Itin svarbu paminėti, jog Lietuvos apeliaciniame teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2A-221-381/2018, kurioje buvo sprendžiama dėl laidavimo sutarties nuginčijimo bei analogiškos ŽŪB veiklos juridinio asmens atžvilgiu, minimoje civilinėje byloje 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi teismas nustatė, jog „Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijama laidavimo sutartimi UAB „Fontas LT“ neatlygintinai įsipareigojo atsakyti kreditoriui A. K.-Z. visu savo turtu, jeigu skolininkas ŽŪB „Kraštovaizdis“ tinkamai ir laiku neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies, ir grąžinti kreditoriui skolininko skolą ar jos dalį (įskaitant palūkanas, netesybas ir visas kitas su tuo susijusias prievoles), atsiradusią 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutarties Nr. KER/2 pagrindu. Kaip minėta, pagal 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutartį ir šios sutarties 2012 m. gruodžio 2 d. papildomą susitarimą, skolininkas ŽŪB „Kraštovaizdis“ įsipareigojo 500 950 USD (404 513,99 Eur) dydžio paskolą grąžinti iki 2013 m. gegužės 2 d. Remiantis byloje esančiais duomenimis, skolininkas ŽŪB „Kraštovaizdis“ nustatytu laiku paskolos sutartimi prisiimto įsipareigojimo visai neįvykdė, negrąžino kreditoriui nei dalies jam suteiktos paskolos, todėl kreditorius nukreipė savo reikalavimą į laiduotoją, kaip solidarų skolininką. Pagal UAB „Fontas LT“ finansinės atskaitomybės dokumentus už 2012 metus, bendrovės turtas sudarė 1 891 457 Lt (547 803,81 Eur), iš jo ilgalaikis (finansinis) turtas sudarė 23 290 Lt (6 745,25 Eur), trumpalaikis turtas – 1 868 167 Lt (541 058,56 Eur). Į bendrovės trumpalaikį turtą įtrauktos 1 713 864 Lt (496 369,32 Eur) dydžio dotacijos, gautinos iš Nacionalinės mokėjimo agentūros struktūrinių fondų. Taigi, faktiškai bendrovės turtas, neįskaitant balanse nurodytos gautinos, tačiau negautos paramos iš struktūrinių fondų, sudarė vos 51 434 Eur. Bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nurodytais metais sudarė 217 931 Lt (63 117,18 Eur), bendrovė 2012 metais patyrė 34 910,24 Lt dydžio nuostolį (10 110,70 Eur). Nurodyti duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčijama laidavimo sutartimi UAB „Fontas LT“ įsipareigojo neatlygintinai atsakyti už daug kartų didesnę trečiojo asmens ŽŪK „Kraštovaizdis“ piniginę prievolę kreditoriui A. K.-Z., nei bendrovės 2012 m. balanse buvo apskaitomo turto vertė (neskaitant nurodytos gautinos, tačiau negautos paramos iš struktūrinių fondų). Tai patvirtina, kad ginčijamo laidavimo sandorio sudarymo metu UAB „Fontas LT“ faktiškai neturėjo realių galimybių įvykdyti prisiimtą laidavimo prievolę. Laidavimo sutartimi prisiimtos prievolės įvykdymas UAB „Fontas LT“ būtų privertęs prie nemokumo bei atitinkamai bankroto, kas patvirtina, kad tokio sandorio sudarymas bendrovei buvo akivaizdžiai nenaudingas ir žalingas. Teismas konstatavo, kad A. K.–Z., nesutikdamas su priešieškinio reikalavimu pripažinti ginčijamą laidavimo sutartį negaliojančia, neįrodė, kad buvo sąžininga ginčijamos laidavimo sutarties šalis bei negalėjo žinoti ir nežinojo, kad ginčijamos laidavimo sutarties sudarymas prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ieškovas A. K.–Z. sudaryta laidavimo sutartimi neatlygintinai išsprendė tik savo asmeninių finansinių interesų apsaugos klausimą. Būdamas verslininku, ieškovas, kuriam taikomi padidinti atidumo ir rūpestingumo kriterijai, turėjo suprasti ir suprato, kad laidavimą suteikusi UAB „Fontas LT“ neatlygintinai prisiima neproporcingas, neadekvačias, finansiškai nepakeliamas sąlygas, tiesiogiai sąlygojančias jos nemokumą. Taigi, akivaizdu, jog ŽŪB, siekdama gauti kreditą ir net neketindama jo grąžinti, analogišką laiduotojų bei kreditorių apgaulės ir klaidinimo schemą naudojo ne vien ieškovo atveju. Laidavimo sutartys buvo pasirašytos nesant nei ieškovo, nei atsakovo tikrosios valios. Žinodamas tikrąją ŽŪB padėtį ir interesą, Laidavimo sutarčių apskritai ieškovas nurodo nebūtų sudaręs. Dėl to Laidavimo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.90 str. ir CK 1.90 str. pagrindu, kuomet ŽŪB, žinodama, jog Laidavimo sutarties niekaip negalėtų įvykdyti, siekdama gauti kreditą, apgaudama ir klaidindama, privertė Laidavimo sutartis pasirašyti. CK 1.95 str. įtvirtintos taisyklės dėl momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu: pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 str. 1 d.), o jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (CK 1.95 str. 2 d.). Papildomai akcentuotina, jog nepaisant aukščiau minėtų aplinkybių dėl apgaulės ir atsakovo suklaidinimo sudarytų laidavimo sutarčių, laidavimo sutartys yra savaime pasibaigusios ir atsakovas tai yra pripažinęs. Pirmosios Laidavimo sutarties 9 p. aptarta, jog laiduotojas sutinka, kad pratęsus Kredito sutarties galiojimo laiką, atskiras laiduotojo sutikimas neduodamas ir papildomas susitarimas su laiduotoju nesudaromas. Laiduotojo įsipareigojimai galioja iki visiško skolininko įsipareigojimų pagal kredito sutarties sąlygas įvykdymo arba iki tol, kol bankas atsisakys laidavimo. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kredito sutarties 9 p. Laidavimo sutarties 13 p. aptarta, jog laiduotojo įsipareigojimų galiojimas pasibaigia skolininkui įvykdžius įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartį, arba laiduotojui įvykdžius savo įsipareigojimus bankui už skolininką, arba bankui atsisakius laidavimo. Analogiška nuostata įtvirtinta ir antrosios Kredito sutarties 13 p. Pirmosios Kredito sutarties 3.6 p. buvo aptarta, jog kredito suma grąžinama sutarties termino pabaigoje, t.y. 2016 m. spalio 6 d. Antrosios Kredito Sutarties 3.6 p. buvo aptarta, jog kredito suma grąžinama sutarties termino pabaigoje, t.y. 2016 m. spalio 6 d. Taigi, pagal atsakovo ir ŽŪB Kredito sutartis ŽŪB prievolė grąžinti suteiktą kreditą yra terminuoto pobūdžio. Iš Laidavimo sutarčių nuostatų matyti, kad laidavimas galioja nuo Laidavimo sutarčių pasirašymo (Laidavimo sutarčių 19 p.), kuomet galiojimo sąlyga yra išimtinai susieta su Kredito sutarčių prisiimtų įsipareigojimų vykdymu. Iš to seka, kad aptariamu laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė, kurios įvykdymo terminas faktiškai baigėsi 2016 m. spalio 6 d. ir kada ŽŪB pažeidė Kreditavimo sutartis (CK 6.63 str. 1, 2 d.). CK 6.88 str. 1 d. nuostata, jog laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio, reiškia, kad atsakovas jau nuo 2016 m. spalio 6 d. turėjo pareikšti ieškinį laiduotojui (ieškovui), kadangi ŽŪB iš esmės pažeidė Kreditavimo sutartį. Atsakovas jokių reikalavimų, kylančių iš Laidavimo sutarčių ieškovui per CK 6.88 str.1 d. nustatytą terminą (iki 2017 m. sausio 6 d.) nereiškė, reikalavimų Atsakovas nereiškė net ir Vilniaus apygardos teismui 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1955-562/2017 ŽŪB pripažintus bankrutavusiu ir likviduojamu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog Laidavimo sutartys nebegalioja nuo 2017 m. sausio 6 d., atsakovui iki 2017 m. sausio 6 d. nepareiškus reikalavimų pagal Laidavimo sutartis, o ieškovas atsakovui neturi jokių įsipareigojimų pagal šias sutartis. Atsakovo reikalavimų nepareiškimas per įstatymo reikalaujamą terminą paaiškintinas tuo, jog ir pats atsakovas laikė Laidavimo sutartis negaliojančiomis. Laidavimo sutarčių 13 p. apibendrinančiai aptarta, jog laiduotojo įsipareigojimų galiojimas pasibaigia skolininkui įvykdžius įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartį, arba laiduotojui įvykdžius savo įsipareigojimus bankui už skolininką, arba bankui atsisakius laidavimo. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kredito sutarties 13 p. Taigi, minėtos Laidavimo sutarčių nuostatos įtvirtina ir alternatyvų bei savarankišką Laidavimo sutarčių pasibaigimą, t. y. Laidavimo sutartys baigiasi ir tuomet, kada šių sutarčių atsisako pats atsakovas. Kaip matyti iš Kredito sutarčių 4.1.8 p., atsakovo kreditas ŽŪB buvo suteikiamas tik pasirašius laidavimo sutartis ne tik su ieškovu, tačiau ir su K. A., ŽŪB „Aves ūkis“, UAB „Green Logistics“. Atsakovas 2012 m. rugsėjo 21 d. bei 2013 m. gruodžio 12 d. pasirašytais papildomais susitarimais prie Kredito sutarčių, reikalavo, jog būtų pasirašomi laidavimo sutarčių, sudarytų su K. A., ŽŪB „Aves ūkis“, UAB „Green Logistics“, pakeitimai, atitinkantys papildomų susitarimų sąlygas. Tuo tarpu 2012 m. rugsėjo 21 d. bei 2013 m. gruodžio 12 d. atitinkamai sudarant papildomus susitarimus prie Kredito sutarčių, atsakovas iš ŽŪB nebereikalavo, jog dėl papildomų susitarimų įsigaliojimo būtų pasirašomi laidavimo sutarčių pakeitimai. Šiuo atžvilgiu yra akivaizdu, jog atsakovas jau nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. atsisakė Laidavimo sutarčių 2013 m. gruodžio 12 d. tai dar kartą patvirtindamas. Papildomai pažymėtina, jog 2012 m. rugsėjo 21 d. papildomais susitarimais prie Kredito sutarčių, atsakovas numatė papildomo ŽŪB turto įkeitimą bendrai 560 000 Lt sumai, kas tik dar kartą patvirtina, jog atsakovas atsisakė laidavimo ieškovo atžvilgiu ir ŽŪB prievolių įvykdymą papildomai užtikrino ŽŪB turto įkeitimu. Akcentuotina, jog, kaip matyti iš 2015 m. birželio 6 d. atsakovo pranešimo, Kredito sutarčių nutraukimas buvo inicijuojamas jau nuo 2015 m. vidurio, kuomet atsakovas savo pranešimus siuntė išskirtinai tik laiduotojams K. A., ŽŪB „Aves ūkis“, UAB „Green Logistics“, kas dar tik dar kartą patvirtina, jog atsakovas pripažino Laidavimo sutartis ieškovo atžvilgiu pasibaigusias ir negaliojančias nuo 2012 m. ir atsakingais pagal atskiras laidavimo sutartis laikė būtent tik K. A., ŽŪB „Aves ūkis“ ir UAB „Green Logistics“. 2015 m. ieškovas kreipėsi į tuometinį AB DNB banką (dabar - Luminor Bank AB) dėl būsto paskolos išdavimo, kuris būsto paskolą išdavė. Tuo atveju, jei atsakovas būtų laikęs, jog Laidavimo sutarčių, sudarytų su ieškovu pagrindu jis nėra atsisakęs, tuometinis AB DNB bankas (dabar - Luminor Bank AB), matydamas itin didelės apimties įsipareigojimus atsakovui, nebūtų jam išdavęs būsto paskolos. Akivaizdu, jog tik atsakovui atsisakius Laidavimo sutarčių ieškovo atžvilgiu, jis galėjau nevaržomai gauti būsto paskolą iš tuometinio AB DNB banko (dabar - Luminor Bank AB). Vertinant aptartas aplinkybes yra akivaizdu, jog jau nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Laidavimo sutartys pasibaigė Laidavimo sutartyse 13 p. įtvirtintu pagrindu, t. y. atsakovui atsisakius Laidavimo sutarčių ieškovo atžvilgiu. Galiausiai Laidavimo sutartys yra pasibaigusios ir CK 6.87 str. 4 d. pagrindu. Kaip jau buvo minėta, Laidavimo sutarčių 9 p. aptarta, jog laiduotojas sutinka, kad pratęsus Kredito sutarties galiojimo laiką, atskiras laiduotojo sutikimas neduodamas ir papildomas susitarimas su laiduotoju nesudaromas. Ši Laidavimo sutarčių punkto formuluotė suponuoja aiškią išvadą, kad ieškovo atskiro sutikimo nereikia ir papildomas susitarimas nesudaromas tik Kredito sutarčių pratęsimo atveju. Atsižvelgiant į 2012 m. rugsėjo 21 d. bei 2013 m. gruodžio 12 d. su K. A., ŽŪB „Aves ūkis“, UAB „Green Logistics“ atsakovo pasirašytus papildomus susitarimus prie Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2, matyti, kad papildomais susitarimais Kredito sutartys pratęsiamos nebuvo, tačiau buvo keičiama ŽŪB atsiskaitymo su atsakovu tvarka bei didinami ŽŪB finansiniai įsipareigojimai, kas lėmė esminį Kredito sutarčių pakeitimą ir dėl ko atsakovas sudarė papildomus susitarimus su K. A., ŽŪB „Aves ūkis“, UAB „Green Logistics“. Žinodamas Laidavimo sutarčių su manimi sąlygas, atsakovas pats suprato, jog dėl keičiamų Kredito sutarčių sąlygų su Laidavimo sutarčių su ieškovu netęs ir papildomų susitarimų nepasirašys. Net ir tuo atveju, jei atsakovas aiškintų, jog dėl analogiškų Laidavimo sutarčių sąlygų pakeitimo, išskirtinai su ieškovu nereikėjo sudaryti papildomų susitarimų, nes neva Laidavimo sutarčių 9 p. atsakovui leido vienašališkai keisti Laidavimo sutartis dėl išankstinio jo sutikimo, toks atsakovo teiginys būtų absoliučiai nepagrįstas, prieštaraujantis CK 6.87 str. 4 d. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškintos CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, nurodant, kad aplinkybių pasikeitimas yra esminis, jei jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai yra tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatinėtina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju (plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-578-378/2015). Kasacinis teismas, nagrinėdamas klausimą dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laidavimo sutarties pasibaigimą (CK 6.87 str. 4 d.), kuomet ginčas kilo dėl padarytų dviejų kreditavimo sutarties pakeitimų be laiduotojo raštiško sutikimo ir jų sukeltų padarinių, laiduotojui laikant, kad šiais kreditavimo sutarties pakeitimais iš esmės pasikeitė laidavimo sąlygos ir apimtis, dėl to atsirado pagrindas taikyti CK 6.87 str. 4 d., taip pat pasisakė, jog tai, kad laidavimo sutartyje nustatyta, jog laiduotojas sutinka su visomis kreditavimo sutarties sąlygomis ir su tolesniais jų pakeitimais ir papildymais, negali būti laikoma aplinkybe, paneigiančia kreditavimo sutarties pakeitimo vertinimą laidavimo apimties kontekste. Pažymėtina, kad sutarties esmė yra šalių susitarimas dėl konkrečių veiksmų atlikimo (neatlikimo), tam tikro rezultato gavimo (negavimo), todėl susitarti iš anksto dėl kažko, net aiškiai neapibrėžiant ko, šalys neturėtų. Be to, laidavimo sutarties šalys susitarė, kokias kreditavimo sutarties sąlygas keičiant taikoma papildoma apsauga – raštiškas laiduotojo sutikimas. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015). Todėl darytina išvada, jog atsakovui pakeitus Laidavimo sutarčių sąlygas, atsakovui aiškiai suprantant Laidavimo sutarčių 9 p. formuluotę, atsakovas pats laikė, jog ieškovo prievolės pasikeitė iš esmės ir, skirtingai nei K. A., ŽŪB „Aves ūkis“ bei UAB „Green Logistics“ atveju, nesant ieškovo sutikimo nurodomiems Laidavimo sutarčių pakeitimams, laikė Laidavimo sutartis jo atžvilgiu pasibaigusiomis CK 6.87 str. 4 d. pagrindu.

Atsakovas BAB bankas Snoras atsiliepimu prašo ieškinį atmesti.

Atsakovas taip pat nurodė, kad 2011 m. spalio 7 d. ieškovas ir BŽŪB „Kraštovaizdis“ (Kraštovaizdis), atstovaujama direktoriaus K. A., sudarė kredito sutartį Nr. 031-76541, bankas kredito gavėjui Kraštovaizdis suteikė 3 528 300 LT kreditą. Vėlesniais papildomais susitarimais Nr. 1-2 bei patikslinimais prie Kredito sutarties Nr. 1 kredito limitas buvo keičiamas. Kredito sutarties 6.51 p. buvo sutarta, kad kredito gavėjas Kraštovaizdis kredito grąžinimą užtikrins be kita ko ir ieškovo laidavimu 2011 m. spalio 12 d. ieškovas ir bankas sudarė laidavimo sutartį Nr. L2011-11, kuria bei jos vėlesniais pakeitimais ieškovas įsipareigojo užtikrinti Kraštovaizdis prievolių pagal Kredito sutartį vykdymą. 2011 m. spalio 7 d. Kraštovaizdis, atstovaujamas direktoriaus K. A., ir Bankas sudarė Kredito sutartį Nr. 031-76542 (antra kredito sutartis). Kredito sutartimi bankas kredito gavėjui Kraštovaizdis suteikė 882 000 LT kreditą. Vėlesniais papildomais susitarimais Nr. 1-2 bei patikslinimais prie Kredito sutarties kredito limitas buvo keičiamas. Antros Kredito sutarties 6.39 p. buvo sutarta, kad kredito gavėjas Kraštovaizdis kredito grąžinimą užtikrins be kita ko ir ieškovo laidavimu 2011 m. spalio 12 d. ieškovas ir bankas sudarė laidavimo sutartį Nr. L2011-15, kuria ieškovas įsipareigojo užtikrinti Kraštovaizdis prievolių pagal antrą Kredito sutartį vykdymą. Ieškovas Laidavimo sutartimis, užtikrinančiomis Kredito sutarčių vykdymą, įsipareigojo: 11.1. Skolininkui Kraštovaizdis neįvykdžius visos savo prievolės ar jos dalies, laiku nesumokėjus su ja susijusių mokėtinų sumų, įskaitant palūkanas, netesybas ir nuostolius, įvykdyti skolininko Kraštovaizdis prievolę ar jos dalį per banko nurodytą įspėjime terminą, atsakyti bankui savo turtu tomis pačiomis sąlygomis, ta pačia apimtimi, tais pačiais 3 terminais kaip ir skolininkas (Laidavimo sutarčių 6.1 p.); Bankui kreipusis į teismą dėl bet kurios sumos pagal Kredito sutartis išieškojimo, nuo Banko kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėti bankui palūkanas, kurių norma apskaičiuojama taip: prie paskutinę Kredito sutarčių galiojimo dieną galiojusios palūkanų normos pridedami 2 procentiniai punktai (Laidavimo sutarčių 6.6 p.); Ieškovo įsipareigojimų galiojimas pasibaigia skolininkui Kraštovaizdis įvykdžius įsipareigojimus Bankui pagal Kredito sutartis, arba ieškovui įvykdžius savo įsipareigojimus Bankui už skolininką Kraštovaizdis (Laidavimo sutarčių 12 p.). Teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5196-562/2016 iškėlė bankroto bylą Kraštovaizdis. Teismo nutartis įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 14 d. 2017 m. gruodžio 16 d. Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1955- 562/2017 Kraštovaizdis yra pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Bankas, remdamasis aukščiau nurodytomis Laidavimo sutartimis, kreipėsi į ieškovą su reikalavimu padengti įsiskolinimus. 2019 m. vasario 26 d. UAB „Intrum Lietuva“ pranešimu Nr. SL-2028 bankas informavo ieškovą apie 863 320,34 EUR įsiskolinimą bankui pagal Kredito sutartis. 2019 m. kovo 8 d. UAB „Intrum Lietuva“ pažyma Nr. SL2457 ir Nr. SL2458 patvirtina, kad ieškovas yra skolingas bankui iš viso 863 320,34 EUR. Bankas, vadovaudamasis Kredito sutartimis ir Laidavimo sutartimis, CK 6.81 str., pareiškė ieškinį ieškovui, kaip laiduotojui už Kredito sutartimis prisiimtų Kraštovaizdis įsipareigojimų įvykdymą bei prašė iš ieškovo priteisti 863 320,34 EUR sumą. 2020 m. sausio 13 d. civilinėje byloje Nr. e2-315-656/2020 pagal banko ieškinį ieškovui dėl skolos priteisimo (toliau vadinama - Skolos priteisimo byla) įvykusio teismo posėdžio metu bankas pateikė 2020 m. sausio 6 d. pažymą Nr. SL-2760 bei pažymą Nr. SL-2759, kurių pagrindu Bankas patikslino ieškinio reikalavimų dydį, nurodydamas, jog priteistinos skolos dydis yra 803 005,09 EUR. 2020 m. sausio 21 d. sprendimu teismas išnagrinėjo Skolos priteisimo bylą. Teismas ieškinį tenkino visiškai ir priteisė bankui iš ieškovo 803 005,09 EUR skolą, 6,96 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2019-05-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas sprendime konstatuodamas, kad laidavimo sutarčių galiojimas nėra pasibaigęs, be kita ko, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nors pagrindinis skolininkas BŽŪB „Kraštovaizdis“ ir yra bankrutuojantis, tačiau ieškinio pareiškimo metu nebuvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, kas reiškia, kad laidavimas CK 6.87 straipsnio 1 dalies pagrindu nėra pasibaigęs; ieškovas neįrodė CK 6.87 str. 4 d. nustatytų pagrindų Laidavimo sutarčių pasibaigimui egzistavimo; nagrinėjamoje situacijoje, įvertinus ginčo laidavimo sutarčių sąlygas, nustatančias laidavimo galiojimą iki visiško paskolos grąžinimo, atmestinas ieškovo argumentas dėl laidavimo pasibaigimo CK 6.89 ar 6.88 str. pagrindu. 2020 m. vasario 20 d. Ieškovas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė apeliacinį skundą dėl sprendimo, tačiau 2020 m. gruodžio 1 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sustabdė civilinės bylos Nr. e2A-797-330/2020 nagrinėjimą pagal Ieškovo apeliacinį skundą dėl Sprendimo iki bus priimtas ir įsiteisės procesinis teismo sprendimas šioje teismo nagrinėjamoje byloje. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti Laidavimo sutartis negaliojančiomis. 23. Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, todėl įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Priešingai nei teigia Ieškovas, šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti Laidavimo sutartis negaliojančiomis CK 1.90 (dėl suklydimo) ir 1.91 (dėl apgaulės) straipsnių sandorių negaliojimo pagrindais. Ieškovas neturi teisės reikalauti pripažinti Laidavimo sutartis negaliojančiomis dvejais minėtais sandorių negaliojimo pagrindais, kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog suklydimas (CK 1.90 str.) ir apgaulė (CK 1.91 str.) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį. Tuo tarpu, šiuo atveju ieškovo ieškinio argumentai ne tik grindžiami išimtinai tik deklaratyviais teiginiais, bet ir yra prieštaringi, nes, viena vertus, nurodoma, kad ieškovą suklaidino Kraštovaizdis, kita vertus, teigiama, kad pats ieškovas dėl subjektyvių aplinkybių (pvz. amžiaus, išsilavinimo ir pan.) suklydo. Banko įsitikinimu, vien tai tik dar kartą patvirtinta visišką Ieškovo teiginių deklaratyvumą ir nepagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011; 3 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011). Ieškovas nepagrindė nei kad buvo apgautas, nei kad iš esmės suklydo, sudarydamas Laidavimo sutartis. Pagal CK 1.90 str. suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Pagal CK 1.91 str. apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Remiantis išsamia kasacinio teismo praktika, aplinkybes dėl nuginčijamo (tame tarpe ir CK 1.90 ir 1.91 str. pagrindais) sandorio negaliojimo turi įrodyti ieškovas. Šiuo atveju ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad sudarydamas Laidavimo sutartis iš esmės suklydo ar juo labiau Kraštovaizdžio veiksmų, kuriais Kraštovaizdis tyčia ieškovui pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo laidavimo sandorio elementų ar kitaip privertė sudaryti Laidavimo sutartis, siekdamas suklaidinti (apgauti) ieškovą. Ieškinys yra grindžiamas vien tik ieškovo deklaratyviais samprotavimais (178 str.). Ieškovas, be kita ko, mini šias aplinkybes, neva pagrindžiančias Laidavimo sutarčių negaliojimą CK 1.90 ir 1.91 str. pagrindais: bankas prieš sudarydamas Laidavimo sutartis su ieškovu neva nevertino jo finansinės būklės; Kredito sutarčių sudarymo datos (2011-10-07) neva skiriasi nuo Laidavimo sutarčių datų (2011-10-12); Ieškovo Laidavimo sutarčių sudarymo metu finansinė padėtis nebuvo gera ir niekaip nebūtų galėjęs įvykdyti Laidavimo sutartimis užtikrintų prievolių; Ieškovas iš neatlygintinų Laidavimo sutarčių neturėjo jokios ekonominės naudos; Kraštovaizdžio tyčinio bankroto faktas; Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad laiduotojai, laiduodami už kredito gavėjo prievoles, nelaikytini finansinių paslaugų gavėjais (nėra finansų įstaigos klientai arba tarpusavyje susijusi klientų grupė), todėl šiuo atveju netaikytinas LR finansų įstaigų įstatymo 31 str. numatytas reikalavimas finansų įstaigai prieš sudarant sutartį įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius reikalavimus. Tai reiškia, kad, net jei ieškovas įrodytų, kad bankas netikrino jo finansinės būklės (su kuo bankas kategoriškai nesutinka), tai ši aplinkybė vis tiek niekaip negali sudaryti pagrindo pripažinti Laidavimo sutartis negaliojančiomis. Kredito sutarčių ir Laidavimo sutarčių sudarymo datos skiriasi 5 dienomis, kas, Banko vertinimu, yra protingas terminas tam, kad sąžiningas, atidus ir rūpestingas asmuo galėtų išsamiai susipažinti su Kredito sutarčių nuostatomis, įvertinti potencialią sandorio riziką bei laisva valia nuspręsti sudaryti sandorį. Ieškovas nepagrindė, kad neturi pakankamai turto įvykdyti Laidavimo sutartimis užtikrintų prievolių (CPK 178 str.). Net jei ir ieškovas, tai įrodytų, savaime ši aplinkybė vis tiek nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu, kadangi „tai, ar apeliantė turėjo turto daugiau/mažiau nei reikalinga užtikrinti kreditą gavusio asmens įsipareigojimų įvykdymą, nenustatė didesnės negu prisiimtos pagal laidavimo sutartis jos įsipareigojimų apimties. Sprendžiant dėl (ne)naudingumo aspekto, paminėta aplinkybė dėl apeliantės turimo turto per mažos apimties galėtų būti vertinama tik kaip rodanti nepakankamą laidavimo sutarčių naudingumą būtent atsakovei, bet ne nenaudingumą apeliantei“. Bet kokiu atveju, Bankas neprivalo vertinti laiduotojo laisva valia prisiimto rizikos, kadangi sprendimą sudaryti laidavimo sutartis priima pats laiduotojas, įvertinęs pagrindinio skolininko finansines galimybes vykdyti įsipareigojimus. Šiuo atveju Laidavimo sutarčių sudarymas atitiko įprastą verslo praktiką, banko rizika buvo išskaidyta, kadangi ieškovas nebuvo vienintelis laiduotojas, užtikrinantis Kredito sutartyse nustatytų prievolių įvykdymą. Jokie įstatymai nenustato laidavimo sutarčių atlygintinumo, o atlygintinumas paprastai nėra taikomas ir verslo praktikoje – tai pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, pavyzdžiui 2018 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-374-178/2018. Todėl ši aplinkybė negali turėti jokios įtakos, sprendžiant dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Kraštovaizdžio tyčinio bankroto faktas savaime niekaip negali pagrįsti, kad ieškovas suklydo, o juo labiau buvo apgautas tyčiniais Kraštovaizdžio veiksmais, kadangi Kraštovaizdžio bankroto byloje tokie prejudiciniai faktai nebuvo nustatinėjami. Ši teismų praktika neturi res judicata galios ir nenustato jokių prejudicinių faktų, be to, šioje byloje nustatyta, kad laidavimo sutarties sudarymas prieštaravo privataus juridinio asmens (laiduotojo) veiklos tikslams, kas sudaro kitokį nei Byloje sandorio negaliojimo pagrindą (CK 1.82 str.). Banko vertinimu, šios deklaratyvios aplinkybės niekaip negali sudaryti pakankamo pagrindo manyti, jog ieškovas suklydo ar juo labiau buvo apgautas, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovo samprotavimai tiek apie apgaulę, tiek suklydimą nėra įrodyti (CPK 178 str.); CK 1.91 str. 6 d. nustato, kad jeigu apgaulę panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti apie tokį faktą. Šiuo atveju, kaip jau minėta, ieškinyje ieškovas nurodo, kad jis buvo apgautas dėl Kraštovaizdžio veiksmų. Kraštovaizdis nėra Laidavimo sutarčių šalis, ko pasėkoje ieškovas privalo įrodyti, kad kita sandorio šalis (bankas) buvo nesąžininga, t. y. žinojo arba turėjo žinoti apie ieškovo apgaulės faktą. Tačiau, ieškovas nepateikė nė vieno, tai pagrindžiančio argumento ar įrodymo (CPK 178 str.). Banko įsitikinimu, ieškovas sudarė Laidavimo sutartis savo laisva valia, suprasdamas jų teisinius padarinius ir riziką bei norėdamas prisiimti tokią riziką. Todėl, net jeigu ir Kraštovaizdis būtų apgavęs ieškovą (Byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų), vis tiek nėra jokio pagrindo pripažinti Laidavimo sutartis negaliojančiomis CK 1.91 str. pagrindu, kadangi Bankas buvo sąžiningas ir nežinojo bei neturėjo žinoti, kad Ieškovas neva buvo apgautas trečiojo asmens – Kraštovaizdžio. Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Banko vertinimu, šiuo atveju ieškovui nebuvo dėl ko suklysti, kadangi Laidavimo sutartyse aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstytos laidavimo sąlygos, laiduotojo prisiimti įsipareigojimai, jų apimtys, tame tarpe ir solidarioji laiduotojo bei Kraštovaizdžio atsakomybė, be to, ieškovui buvo suteiktos Kredito sutarčių kopijos iki Laidavimo sutarčių sudarymo, kad laiduotojas galėtų laisva valia nuspręsti dėl laidavimo, susipažinus Kredito sutarties sąlygomis. Šią aplinkybę patvirtina Laidavimo sutarčių 18 p. Laidavimo sutarčių sudarymo metu Ieškovas buvo pilnametis, neabejotinai turintis patirties civilinėje apyvartoje (26 m. amžiaus), išsilavinęs, be to, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, jog „laidavimas juridinių asmenų kreditavimo santykiuose yra įprastas sandoris, tokia praktika visuotinai pripažįstama ir laikoma sąžininga – laiduotojas papildomai parodo, kad tiki verslo perspektyvomis, yra suinteresuotas jo sėkme, todėl bus suinteresuotas, kad skolininkas atsakingai naudotų gautą kreditą ir jį kontroliuotų“. Įvertinus išdėstytus argumentus, matyti, jog Ieškovas siekia nuginčyti sandorius vien deklaratyviais teiginiais, nors Banko teikiami įrodymai patvirtina, jog ieškovas visas Laidavimo sutarčių sąlygas bei rizikas suprato. Netgi darant prielaidą, kad Laidavimo sutarties sąlygos ieškovui buvo neaiškios, ieškovas turėjo galimybę pasikonsultuoti su teisininkais, atidėti Laidavimo sutarčių pasirašymą, dar detaliau susipažinti su dokumentais. Ieškovas nenurodo, jog ėmėsi tokių veiksmų. Priešingai, byloje esantys įrodymai aiškiai patvirtina, kad ieškovas savo poziciją dėl Laidavimo sutarčių negaliojimo pirmą kartą išreiškė tik Skolos priteisimo bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu ieškinys dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis yra reiškiamas tik dabar byloje, kai ieškovui kilo reali grėsmė dėl skolos išieškojimo, kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai patenkino banko ieškinį dėl skolos iš ieškovo priteisimo. Ieškinys buvo pareikštas likus vos kelioms dienoms iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio Skolos priteisimo byloje. Skolos priteisimo byloje pats teismas, žodinio posėdžio metu, paklausė, ar ieškovas neteiks priešieškinio dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu minėjo, kad nebuvo jo valios sudaryti Laidavimo sutartis. Tačiau, ieškovas, atstovaujamas profesionalaus teisininko, nereiškė priešieškinio ir neginčijo Laidavimo sutarčių. Tokios aplinkybės, banko vertinimu, akivaizdžiai pagrindžia, kad ieškovo tikrasis tikslas, reiškiant ieškinį, pagrįstą tik deklaratyviais samprotavimais, yra ne neva pažeistų teisių gynyba, o būtent siekis vilkinti skolos išieškojimo iš ieškovo banko naudai procesą. Nesuprantama, kodėl ieškovas, tariamai būdamas sąžiningas, atidus bei rūpestingas asmuo ir manydamas, kad nebuvo jo valios sudaryti Laidavimo sutartis, niekada jų neginčijo ar kitaip nereiškė savo nesutikimo su jomis iki tol, kol nekilo reali grėsmė, kad ieškovo skola Bankui bus išieškota priverstinai teismo keliu. Ieškovas net gavęs banko 2019 m. vasario 26 d. pranešimą apie įsiskolinimą, vis tiek neginčijo Laidavimo sutarčių. Atitinkamai, toks ieškovo elgesys nagrinėjamu atveju neatitinka CK 1.90 str. 1 d. taikymo sąlygų ir tik dar kartą patvirtina, kad ieškinys yra visiškai nepagrįstas. Ieškovas yra atsakingas už Kraštovaizdžio prievoles, kadangi jo laidavimas už Kraštovaizdžio prievoles nėra pasibaigęs, o ieškovo argumentai nepagrįsti. Visų pirma, ginčas dėl dalies ieškinio teisinio pagrindo bei dalyko jau yra nagrinėjamas Skolos priteisimo byloje. CPK 137 str. 2 d. 5 p. įtvirtinta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškinio pagrindas – tai aplinkybės, patvirtinančios ieškovo subjektinę teisę ir reikalavimo pagrįstumą. Ieškinyje ieškovas reikalauja pripažinti Laidavimo sutartis pasibaigusiomis, be kita ko, remiantis CK 6.88 str. 1 d. ir CK 6.87 str. 4 d. laidavimo pabaigos pagrindais. Tačiau šie ieškovo reikalavimai yra Skolos priteisimo bylos dalyku, dėl kurio Teismas pasisakė Sprendime, t. y. pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad (i) ieškovas neįrodė CK 6.87 str. 4 d. nustatytų pagrindų Laidavimo sutarčių pasibaigimui egzistavimo; (ii) įvertinus ginčo laidavimo sutarčių sąlygas, nustatančias laidavimo galiojimą iki visiško paskolos grąžinimo, atmestinas ieškovo argumentas dėl laidavimo pasibaigimo CK 6.89 ar 6.88 str. pagrindu. Tai reiškia, kad šiuo atveju susiklostė situacija, kai dalis ieškovo ieškinio dalyko (reikalavimas pripažinti Laidavimo sutartis pasibaigusiomis), teisinis pagrindas (laidavimo pabaigos pagrindai numatyti CK 6.88 str. 1 d. ir CK 6.87 str. 4 d.) bei faktinis pagrindas (ta pati faktinė situacija – ginčas tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių Laidavimo sutarčių) visiškai sutampa su kitos, anksčiau prasidėjusios, civilinės bylos (Skolos priteisimo byla) nagrinėjimo dalyku. Antra, Laidavimo sutartys galioja iki visiško kredito ir kitų pagal Kredito sutartis mokėtinų sumų grąžinimo. Vienas iš prievolių užtikrinimo būdų yra laidavimas, kurio pagrindu laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). CK 6.81 str. 1 d. numato, kad tais atvejais, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laiduotojas atsako ta pačia apimtimi, kaip ir skolininkas, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 2 d.). Laidavimo sutarčių 2 p. Ieškovas ir Bankas susitarė, kad laiduotojas ieškovas atsako solidariai už skolininko įsipareigojimų neįvykdymą, suteikto kredito negrąžinimą, priskaičiuotų palūkanų, delspinigių, baudų, nuostolių, taikomų Banko sankcijų skolininkui ir visų kitų privalomų mokėti pagal Kredito sutarčių sąlygas sumų, įmokų nesumokėjimą savo lėšomis ir turtu. Laidavimo sutarčių 6.1 p. ieškovas ir Bankas taip pat susitarė, kad laiduotojas ieškovas atsako bankui ta pačia apimtimi ir tais pačiais terminais, kaip ir skolininkas Kraštovaizdis. Laidavimo sutartimis šalys susitarė, jog ieškovas atsako ta pačia apimtimi, kaip ir skolininkas, todėl neįvykdytų Kraštovaizdis įsipareigojimų mastas nulemia ir solidarios ieškovo prievolės bankui mastą. Laidavimo sutarčių 12 p. taip pat buvo numatyta, kad laiduotojo įsipareigojimų galiojimas pasibaigia skolininkui pačiam ar laiduotojui už skolininką įvykdžius įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai, ieškovo laidavimas galioja iki visiško kredito ir kitų pagal Kredito sutartis mokėtinų sumų grąžinimo. Laidavimo sutartys patvirtina, kad ieškovas atsako solidariai už skolininko Kraštovaizdžio įsipareigojimų pagal Kredito sutartis nevykdymą, suteikto kredito negrąžinimą, banko taikomų sankcijų ir visų kitų privalomų mokėti pagal Kredito sutarčių sąlygas sumų, įmokų nesumokėjimą savo lėšomis, esančiomis sąskaitose banke ir visose kredito įstaigose, bei visu kitu Ieškovui priklausančiu turtu, turimu sutarties pasirašymo dieną ir įsigyjamu ateityje (Laidavimo sutarčių 2 p.). Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad Kraštovaizdis pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laiduotojo prievolės apimtis yra tokia pati, kaip ir užtikrintos skolininko prievolės apimtis, nepaisant to, į ką nukreipiamas reikalavimas, t. y. į skolininką bankroto procese ar į laiduotoją atskiroje civilinėje byloje. Taigi, Kraštovaizdžiui neatsiskaičius su banku ir 2016 m. rugsėjo 22 d. teismo nutartimi jam iškėlus bankroto bylą, bankas pagrįstai nukreipė reikalavimą į laiduotoją – ieškovą tokia apimtimi, kokią turėjo į pagrindinį skolininką, nes laiduotojas ir kreditorius susitarė, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo. Be to, kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, jog šalims susitarus, jog laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo, CK 6.88 str. 1 d. nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Atitinkamai, šiuo atveju laidavimas galioja ir nėra jokio pagrindo taikyti CK 6.88 str. įtvirtinto termino. Trečia, Bankas niekada neatsisakė laidavimo ieškovo atžvilgiu. Ieškinyje ieškovas nurodo tik deklaratyvius teiginius, neva, pagal Laidavimo sutarčių 13 p., bankas atsisakė Laidavimo sutarčių, ieškovo argumentai yra visiškai nepagrįsti. Laidavimo sutarčių 13 p. nustatyta, kad laiduotojo įsipareigojimų galiojimas pasibaigia skolininkui įvykdžius įsipareigojimus bankui pagal Kredito sutartis, arba laiduotojui įvykdžius savo įsipareigojimus bankui už skolininką arba bankui atsisakius laidavimo. Laidavimo sutarčių 17 p. įtvirtinta, jog banko nepasinaudojimas kuria nors iš Laidavimo sutarčių suteikiamų teisių negali būti suprantamas kaip atsisakymas pasinaudoti šia teise. CK 6.129 str. 1 d. numatyta, kad prievolė baigiasi, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos įvykdymo arba pareiškia, kad prievolė neegzistuoja, jeigu atleidimas nuo prievolės įvykdymo nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą. Šio straipsnio 2 d. įtvirtinta, jog atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti pareikštas aiškiai ir neabejotinai. Tuo tarpu, šiuo atveju ieškovas į bylą nepateikė nė vieno įrodymo, kuriame Bankas būtų aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškęs valią atleisti ieškovą nuo laidavimo (CPK 178 str.). Dar daugiau, ieškovas tik deklaratyviai išvardino banko veiksmus, kurie neva rodo, kad bankas atsisakė laidavimo ieškovo atžvilgiu. Tačiau, akivaizdu, kad šie veiksmai savaime niekaip negali sudaryti pakankamo pagrindo tikėtis, jog bankas atsisakė ieškovo laidavimo, o tai pagrindžia ir paties ieškovo atitinkami veiksmai: ieškovas, tariamai manydamas, jog jo laidavimas yra pasibaigęs nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., iki ieškinio pareiškimo niekada nesikreipė į banką dėl tariamo atleidimo patvirtinimo ar kitokios neabejotinos banko valios išraiškos dėl ieškovo atleidimo nuo laidavimo; ieškovas net ir visos Skolos priteisimo bylos nagrinėjimo metu bei apeliaciniame skunde dėl Sprendimo, bandydamas įrodyti Laidavimo sutarčių pabaigą, nenurodė, kad Bankas jį tariamai yra atleidęs nuo laidavimo prievolės įvykdymo. Taigi, banko vertinimu, ieškovas galimai sąmoningai „dirbtinai sugalvojo“ naują teisinį pagrindą, kuriuo remiantis dabar siekia kitoje civilinėje byloje, jog Teismas priimtų priešingą sprendimą dėl Laidavimo sutarčių pabaigos. Laidavimo sutarčių 15 p. nustato, kad visi pranešimai, vykdant laidavimo sutartį, įteikiami pasirašytinai arba siunčiami paštu; raštiški pranešimai laikomi gautais praėjus 5 kalendorinėms dienoms nuo jo išsiuntimo. Be to, šios sutartyse laiduotojui numatyta pareiga informuoti banką apie laiduotojo rekvizitų pasikeitimą (6.5 p.). Kaip jau minėta, bankas 2019 m. vasario 26 d. registruota pašto siunta išsiuntė ieškovui Laidavimo sutartyse nurodytu ieškovo adresu pranešimą apie įsiskolinimą. Taigi, bankui yra nesuprantama, dėl kokios priežasties ieškovas nurodo, kad jam, kaip vienam iš laiduotojų pagal Kredito sutartis, pranešimas apie skolą nebuvo siųstas. Banko vertinimu, ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina ieškovo teiginių apie tariamą atleidimo nuo laidavimo deklaratyvumą ir nepagrįstumą. Atitinkamai, akivaizdu, kad bankas niekada neatleido ieškovo nuo laidavimo pagal Laidavimo sutartis. Ketvirta, Laidavimo sutartys galioja, kadangi nebuvo esminio prievolių pasikeitimo be ieškovo sutikimo. CK 6.87 str. 4 d. numato laidavimo pasibaigimą, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis nustato ką kita. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškintos CK 6.87 str. 4 d. taikymo sąlygos, nurodant, kad aplinkybių pasikeitimas yra esminis, jei jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai yra tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Taigi tam, kad laidavimas pasibaigtų šioje teisės normoje nurodytu pagrindu, būtinos dvi sąlygos: pirma, laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės; antra, prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui. Šiuo atveju, kaip aiškiai matyti iš papildomų susitarimų prie Kredito sutarčių, jais buvo atlikti kredito sutarčių pakeitimai, pratęsiant Kredito sutarčių grąžinimo terminus bei papildomai įkeičiant kredito gavėjo (Kraštovaizdžio) turtą. Tačiau, tokie Kredito sutarčių pakeitimai niekaip iš esmės nepakeitė ieškovo padėties, todėl nelaikytini pažeidžiančiais laiduotojo teises, didinančiais laiduotojo atsakomybę ar sukeliančiais kitus jam nepalankius padarinius. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas nepateikė nė vieno argumento, kodėl minėti Kredito sutarčių pakeitimai iš esmės pakeitė prievolę (CPK 178 str.). Pažymėtina ir tai, kad galimas Kredito sutarčių terminų pratęsimas buvo numatytas ir Laidavimo sutartyse. Laidavimo sutarčių 9 p. šalys nustatė sąlygą, kad, pratęsus Kredito sutarčių galiojimo terminą, atskiras laiduotojo sutikimas neduodamas ir papildomas susitarimas su laiduotoju nesudaromas, o laiduotojo įsipareigojimai galioja iki visiško skolininko įsipareigojimų pagal Kredito sutarties sąlygas įvykdymo. Banko pagrįstu įsitikinimu, aukščiau nurodyti argumentai patvirtina, jog ieškovas neįrodė CK 6.87 str. 4 d. nustatytų pagrindų Laidavimo sutarčių pasibaigimui egzistavimo.

Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas prašė tenkinti ieškinį procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais ir pripažinti ieškinyje nurodytas laidavimo sutartis negaliojančiomis.

Atsakovo atstovė prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais.

Ieškinys atmestinas.

Ieškovas A. K. pirmiausia prašo pripažinti laidavimo sutartis, kuriomis įsipareigojo atsakyti solidariai už skolininko ŽŪB Kraštovaizdis įsipareigojimų pagal kredito sutartis ir jų priedus, negaliojančia ab initio CK 1.90 str. ir 1.91 str. pagrindu, kaip sudarytą dėl suklydimo ir dėl apgaulės, kadangi negalėjo suprasti, jog jam pagal sutartis reiks atsakyti, nesuvokė solidarumo teisinės sąvokos. Ieškovas taip pat prašo pripažinti laidavimo sutartis pasibaigusiomis CK 6.87 str. 4 d. pagrindu – jei iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita, o taip pat 6.88 str. pagrindu – kai buvo laiduota tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė ir kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio.

Byloje nėra ginčo, kad 2011 m. spalio 7 d. ieškovas ir BŽŪB „Kraštovaizdis, atstovaujama direktoriaus K. A., sudarė kredito sutartį Nr. 031-76541, bankas kredito gavėjui Kraštovaizdis suteikė 3 528 300 Lt kreditą, kreditavimo tikslas: investiciniam projektui pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmą veiklos sritį 8 vilkikams ir 8 specializuotoms augalininkystės produkcijos transportavimo puspriekabėms įsigyti. Vėlesniais papildomais susitarimais Nr. 1-2 bei patikslinimais prie Kredito sutarties Nr. 1 kredito limitas buvo keičiamas. Kredito sutarties 4.1.8 p. ir 6.51 p. buvo sutarta, kad kredito gavėjas skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrins be kita ko ir ieškovo laidavimu; sutartyje nurodyta, kad taikomos taip pat kitos užtikrinimo priemonės – kredito gavėjo ir svetimo turto hipoteka (žemės sklypai, transporto priemonės 4 764 000 Lt sumai), UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ garantija (60 proc.), K. A. asmeninis laidavimas (taip pat ieškovo A. K. asmeninis laidavimas), ŽŪB „Aves ūkis“ laidavimas, UAB „Green Logistic“, kredito gavėjo lėšų sąskaitose įkeitimas.

2011 m. spalio 12 d. atsakovas AB bankas Snoras, ŽŪB „Kraštovaizdis“, atstovaujamas bendrovės pirmininko K. A., toliau vadinamas skolininku, ir A. K., toliau vadinamas laiduotoju, ieškovas ir bankas sudarė laidavimo sutartį Nr. L2011-11, kuria bei jos vėlesniais pakeitimais ieškovas įsipareigojo atsakyti solidariai už skolininko įsipareigojimų pagal Kredito sutartį (Nr.031-76541) ir jos prieduose nurodytų įsipareigojimų neįvykdymą, suteikto kredito negrąžinimą, kitų pagal sutartį paskaičiuotų privalomų mokėti sumų, įmokų nesumokėjimą savo lėšomis, turtu, turimu sutarties pasirašymo dieną ar įsigyjamu ateityje. Sutarties 13 p. nustatyta, jog laiduotojo įsipareigojimų galiojimas pasibaigia skolininkui įvykdžius įsipareigojimus bankui pagal Kredito sutartį arba laiduotojui įvykdžius savo įsipareigojimus bankui už skolininką, arba bankui atsisakius laidavimo.

2011 m. spalio 7 d. ŽŪB „Kraštovaizdis“, atstovaujamas direktoriaus K. A., ir AB bankas Snoras sudarė Kredito sutartį Nr. 031-76542 (antra kredito sutartis). Kredito sutartimi bankas kredito gavėjui ŽŪB „Kraštovaizdis“ suteikė 882 000 Lt kreditą kreditavimo tikslas: investiciniam projektui pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmą veiklos sritį 2 vilkikams ir 2 specializuotoms augalininkystės produkcijos transportavimo puspriekabėms įsigyti. Vėlesniais papildomais susitarimais Nr. 1-2 bei patikslinimais prie Kredito sutarties kredito limitas buvo keičiamas. Antrąją kredito sutartimi taip pat buvo susitarta (4 p., 6 p., 6.39 p.), kredito gavėjas Kraštovaizdis skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrins be kita ko ir ieškovo laidavimu; sutartyje nurodyta, kad taikomos taip pat kitos užtikrinimo priemonės – kredito gavėjo ir svetimo turto hipoteka (žemės sklypai, transporto priemonės 2 344 000 Lt sumai), UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ garantija (70 proc.), K. A. asmeninis laidavimas (taip pat ieškovo A. K. asmeninis laidavimas), ŽŪB „Aves ūkis“ laidavimas, UAB „Green Logistic“, kredito gavėjo lėšų sąskaitose įkeitimas.

2011 m. spalio 12 d. atsakovas AB bankas Snoras, ŽŪB „Kraštovaizdis“, atstovaujamas bendrovės pirmininko K. A., toliau vadinamas skolininku, ir A. K., toliau vadinamas laiduotoju, ieškovas ir bankas sudarė antrą laidavimo sutartį Nr. L2011-11, kuria bei jos vėlesniais pakeitimais ieškovas įsipareigojo atsakyti solidariai už skolininko įsipareigojimų pagal antrąją Kredito sutartį (Nr.031-76542) ir jos prieduose nurodytų įsipareigojimų neįvykdymą, suteikto kredito negrąžinimą, kitų pagal sutartį paskaičiuotų privalomų mokėti sumų, įmokų nesumokėjimą savo lėšomis, turtu, turimu sutarties pasirašymo dieną ar įsigyjamu ateityje. Sutarties 13 p. taip pat nustatyta, jog laiduotojo įsipareigojimų galiojimas pasibaigia skolininkui įvykdžius įsipareigojimus bankui pagal Kredito sutartį arba laiduotojui įvykdžius savo įsipareigojimus bankui už skolininką, arba bankui atsisakius laidavimo.

Taigi, laiduotojas (ieškovas) ginčo sutartimis įsipareigojo skolininkui neįvykdžius visos savo prievolės ar jos dalies, laiku nesumokėjus su ja susijusių mokėtinų sumų, įskaitant palūkanas, netesybas ir nuostolius, įvykdyti skolininko prievolę ar jos dalį per banko nurodytą įspėjime terminą, atsakyti bankui savo turtu tomis pačiomis sąlygomis, ta pačia apimtimi, tais pačiais terminais kaip ir skolininkas. Laiduotojas turi teisę gauti iš banko informaciją apie skolininko įsipareigojimų pagal Kredito sutartis įvykdymą (10 p.). Laidavimo sutartyse (18 p.) raštu nurodyta ir ieškovas savo parašu patvirtino, jog jis pareiškia, kad yra susipažinęs su kredito sutarčių turiniu, kredito sutarties kopiją, patvirtintą banko, gavo prieš pasirašant šią sutartį.

Bylos duomenys patvirtina, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu nutraukė su ŽŪB „Kraštovaizdis“ sudarytą paramos sutartį bei pareikalavo išmokėtą paramą grąžinti. Kredito sutartis bankas vienašališkai nutraukė 2015 m. birželio 2 d. pranešimu nuo 2015 m. liepos 9 d. Minimas pranešimas buvo išsiųstas skolininkui ŽŪB „Kraštovaizdis“ bei laiduotojams ŽŪB „Aves ūkis“, UAB „Green logistics“ ir K. A..

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko ŽŪB „Kraštovaizdis“ ieškinį dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sprendimu ieškinį atmetė, sprendimas įsiteisėjo 2016 m. gruodžio 28 d.

2016 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi skolininkui buvo iškelta bankroto byla, 2017 m. gruodžio 6 d. teismo nutartimi skolininkas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi BŽŪB „Kraštovaizdis“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p. dėl dokumentų bankroto administratoriui neperdavimo teismui pripažinus aplaidų ir/apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos vedimą, netinkamą jos tvarkymą, taip pat kad įmonės buvę vadovai nesirūpino veikla ir neužtikrino dokumentų (turto) apsaugos; bei ĮBĮ 20 str. d. 2 p. pagrindu, kai atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ str. nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimai dėl privalomo įmonės bankroto bylos iniciavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

Atsakovas pripažįsta, jog reikalavimas vykdyti prievolę ieškovui pagal laidavimo sutartis iš atsakovo pusės buvo pareikštas 2019 m. vasario 26 d. raštu, nurodant, jog likęs nepadengtas banko reikalavimas į skolininką sudaro 863 320,34 Eur (minėta, jog ši suma yra patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.B2-1955-562/2014).

2019 m. gegužės 3 d. atsakovas (bankas), vadovaudamasis CK 6.81 str. pagrindu bei remdamasis ginčo Laidavimo sutartimis Vilniaus apygardos teisme pareiškė ieškinį ieškovui A. K. kaip laiduotojui už Kredito sutartimis prisiimtų ŽŪB „Kraštovaizdis“ tinkamų įsipareigojimų įvykdymą bei prašė iš ieškovo priteisti 863 320,34 Eur sumą; Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 21 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino, iš ieškovo priteisė bankui 803 005,09 Eur skolą, palūkanas. Atkreiptinas dėmesys, jog minimoje civilinėje byloje teismas išnagrinėjo laiduotojo (atsakovo šioje byloje) A. K. argumentus dėl laidavimo prievolės pabaigos, nurodė: atsakovas tvirtina, kad laidavimo sutartys buvo neterminuotos ir siekia būti atleistas nuo laiduotojo atsakomybės CK 6.89 str. normos, nustatančios neterminuoto laidavimo pabaigą, pagrindu. Kaip jau minėta, įstatyme nustatytas bendras principas, jog laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). Priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis, įstatyme nustatyti skirtingi laidavimo pabaigos pagrindai. CK 6.88 str. nustatyta terminuoto laidavimo pabaiga, CK 6.89 str. įtvirtintos neterminuoto laidavimo pabaigos sąlygos. CK 6.88 str. 1 d. nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Iš CK 6.88 str. 1 d. normos dispozicijos teismas sprendė, kad terminuota laidavimo sutartimi laikytina tokia laidavimo sutartis, kuria buvo laiduota tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė. Tuo tarpu neterminuota laidavimo sutartis – kai buvo laiduota nenustatytam laikui, kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu (CK 6.89 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju laidavimo sutartimis buvo užtikrinta terminuota kreditavimo prievolė, todėl ir atsakovo sudarytos laidavimo sutartys laikytinos terminuotomis. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant teisės normas dėl terminuotos laidavimo sutarties galiojimo, nurodyta, kad CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kredito sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai netaikomas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas. Kasacinio teismo vertinimu, tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-351/2014 ir joje nurodyta praktika). Nagrinėjamoje situacijoje įvertinęs laidavimo sutarčių sąlygas, nustatančias laidavimo galiojimą iki visiško paskolos grąžinimo, atsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo suformuotą praktiką, teismas atmetė atsakovo A. K. argumentą dėl laidavimo pasibaigimo CK 6.89 ar 6.88 straipsnių pagrindu. Teismas taip pat konstatavo, kad įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, atsakovas A. K. neįrodė CK 6.87 str. 4 dalyje nustatytų pagrindų laidavimo sutarčių pasibaigimui egzistavimo.

Taigi, teismas sutinka su atsakovo BAB banko Snoras atsiliepime išdėstytais argumentais, kad teisme tarp tų pačių šalių tuo pačių pagrindu ir dėl to paties dalyko - dėl laidavimo prievolės pagal ginčo sutartis pasibaigimo ginčas jau buvo išnagrinėtas, nors minimas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, Lietuvos apeliaciniame teisme byla dar nėra išnagrinėta apeliacine tvarka, todėl teismas sprendžia, jog ieškinys šioje dalyje - dėl ginčo laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis paliktinas nenagrinėtu pagal CPK 296 str. 1 d. 4 p. Net jei būtų laikomasi kitokios pozicijos ir manoma jog ieškinys šioje dalyje neturi būti paliktas nenagrinėtas, teismas nagrinėjamu atveju neturėtų pagrindo kitaip vertinti tarp šalių susiklosčiusio materialinio laidavimo teisinio santykio, kaip kad vertino minimame 2020 m. sausio 21 d. teismo sprendime Vilniaus apygardos teismas, kadangi įvertinus esamą teisinį reglamentavimą ieškovo laidavimo prievolę laikyti pasibaigusia nėra jokio pagrindo, o CK 6.87 str. 4 d. taikymui sąlygų taip pat nėra, kadangi ginčo laidavimo sutartyje šalys padarė atitinkamas išlygas. Papildomai pažymėtina, jog tam, kad laidavimas būtų laikomas pasibaigusiu minimoje teisės normoje nurodytu pagrindu, būtinos dvi sąlygos - laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas turi būti nepalankus laiduotojui. Šiuo atveju, kaip ir nurodė atsakovas, papildomi susitarimai prie Kredito sutarčių, kuriais buvo atlikti kredito sutarčių pakeitimai, buvo dėl kredito sutarčių grąžinimo terminų pratęsimo bei dėl papildomo turto prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeitimo. Sutikrina, kad tokie kredito sutarčių pakeitimai papildomais susitarimais esamoje faktinėje padėtyje – kai skolininkas prievolės laiku ir tinkamai vykdyti nesugebėjo, iš esmės ieškovo padėties nepablogino, todėl nelaikytini pažeidžiančiais laiduotojo teises, didinančiais laiduotojo atsakomybę ar sukeliančiais kitus jam nepalankius padarinius. Tuo labiau, kad ginčo laidavimo sutarčių 9 p. šalys buvo susitarusios, kad pratęsus kredito sutarčių galiojimo terminus, atskiras laiduotojo sutikimas neturi būti duodamas ir papildomas susitarimas su laiduotoju neprivalo būti sudaromas, o laiduotojo įsipareigojimai galioja iki visiško skolininko įsipareigojimų pagal kredito sutarčių sąlygas įvykdymo.

Dėl ginčo laidavimo sutarčių nuginčijimo CK 1.90 str. bei 1.90 str. pagrindais pažymėtina, jog sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, todėl įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Šiuo atveju svarbi ir kita įstatymų leidėjo įtvirtinta minimo instituto paskirtis, o būtent – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu formaliais pagrindais būtų nepateisinamas.

Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (CK 1.90 str. 1 d.).

Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 str. taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Laidavimas, kaip civilinės teisės institutas, yra pakankamai žinomas net vidutinio išsilavinimo asmeniui, kadangi vertinant istoriškai šis institutas nėra naujas ar neįprastas. Todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip fizinis asmuo prisiima atsakomybę už skolininką ir atitinkamai šiuo savo valiniu veiksmu prisiima atitinkamą rizikos laipsnį. Ginčo laidavimo sutartyse ieškovas savo parašu patvirtino, kad jis susipažinęs su kredito sutartimis ir jų patvirtintas kopijas yra gavęs, nors dabar teigia priešingai. Byloje esantys duomenys leidžia ieškovą vertinti daugiau nei vidutinį vartotoją, priešingai, nors sąlyginai jauno amžiaus, ieškovas buvo pradedantis verslininkas - atitinkamą laiko tarpą steigė ir vadovavo įmonei, buvo studijavęs verslo vadybą Klaipėdos universitete (bakalauras dar 2006 – 2007 m., taip pat jau buvo dirbęs vadybininku logistikos kompanijoje, grūdų perdirbimo įmonėje, buvo akcininku (turėjo vertybinių popierių). Dėl šios priežasties konstatuotina, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, jog jam buvo žadama pelninga ateitis ir karjera, bei tikinama, jog pagal laidavimo sutartis jam atsakyti nereikės, pačios savaime nėra ir negali būti pagrindu ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovas turėjo teisę gauti duomenis tiek apie skolininką, tiek apie prievolių pagal kredito sutartis vykdymą, nei kredito sutartys, nei laidavimo sutartys nėra didelės apimties, o vien tai, kad ieškovas šių teisių nerealizavo ir, kaip matyti iš bylos duomenų, realizuoti nesiekė – kaip nurodo - dokumentų neskaitė ar nesuprato, bet vis ties pasirašė, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas, kadangi tai ieškovo neapdairumo ar nerūpestingumo pasekmė, kurią tenka prisiimti. Pagrindu nuginčyti sutartis taip pat negali būti ieškovo suklydimas dėl sandorio sudarymo padarinių (kad gali tekti atsakyti pagal sutartis).

Ieškovas taip pat nurodo, jog buvo apgautas, tačiau nenardo dėl to jokių kaltų atsakovo (banko) konkrečių veiksmų. Pagal CK 1.91 str. 1 d., dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Byloje nėra nustatyta, kad atsakovas AB bankas Snoras skatino, ragino ar kitaip spaudė ieškovą ginčo sutartis sudaryti. Ieškovas nurodo, jog galimai jį apgavo ŽŪB „Kraštovaizdis“ vadovas ar kitas su juo susijęs asmuo. Tačiau jau buvo minėta, sandoris gali būti pripažintas sudarytu dėl apgaulės nustačius tyčinį kitos sandorio šalies suklaidinimą. Ieškovas nenurodė jokių tyčinių kaltų į ieškovo valios susiformavimą nukreiptų atsakovo veiksmų. Ieškovas neneigia, kad jam buvo svarbu gauti verslo patirties, dalyvauti versle, gauti dideles pajamas.

Ieškinyje ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovo darbuotojai netikrino jo turtinės padėties, o ŽŪB vadovas paaiškino, jog jis kaip ir niekuo nerizikuoja. Šios aplinkybės reiškia, kad ieškovas galėjo suklysti ne dėl sandorio esmės, o dėl jo padarinių. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovas dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant ir paaiškėjus faktams apie ŽŪB Kraštovaizdis ES paramos sutarties nutraukimą bei bankrotą, o tik 2020 m. spalio mėnesį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad nors solidarumo sąvokos ieškovas tiksliai galėjo ir nežinoti, tačiau ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčo laidavimo sutartis lėmė ne tai, o siekis dalyvauti versle, gauti pajamas ir pelną, todėl nėra pagrindo laidavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip sudarytas iš esmės suklydus ar sudarytas dėl apgaulės. Teismas taip pat sutinka su atsakovo argumentais, jog bankas neprivalo vertinti laiduotojo laisva valia prisiimto rizikos, kadangi sprendimą sudaryti laidavimo sutartis priima pats laiduotojas, įvertinęs pagrindinio skolininko finansines galimybes vykdyti įsipareigojimus. Laidavimo sutarčių sudarymas atitiko įprastą tuometinę verslo praktiką, o iš kredito sutarčių, kaip jau buvo minėta, matyti, jog skolininko prievolės įvykdymo užtikrinimui buvo taikoma tiek skolininko ir svetino turto hipoteka, tiek garantija, tiek kiti laidavimai.

Teismo vertinimu kiti ieškovo argumentai yra labiau deklaratyvūs, o argumentai apie tai, kad bankas atsisakė laidavimo jo atžvilgiu pagal ginčo sutartis neturi pagrindo, tuo labiau, kad ginčo laidavimo sutarčių 17 p. nurodoma, jog banko nepasinaudojimas kuria nors iš laidavimo sutarties suteikiamų teisių negali būti suprantamas kaip atsisakymas pasinaudoti šia teise. Iš tiesų CK 6.129 str. 1 d. numatyta, kad prievolė baigiasi, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos įvykdymo arba pareiškia, kad prievolė neegzistuoja (jeigu atleidimas nuo prievolės įvykdymo nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą). Tačiau šio Kodekso straipsnio 2 d. įtvirtinta, jog atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti pareikštas aiškiai ir neabejotinai, o nagrinėjamu atveju tokio atsakovo pareiškimo nėra pateikta (CPK 178 str.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas spendžia, jog ieškovas neįrodė ieškinio likusioje dalyje, todėl tenkinti jo ir pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis nuo sudarymo momento ieškinio argumentais nėra pagrindo (CPK 178 str.). Teismo vertinimu kiti šalių argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų: ieškinį atmetus visiškai, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo ieškovo naudai nepriteistinos. Atsakovas pateikė duomenis, jog byloje patyrė 865,15 Eur atstovavimo išlaidų, todėl ieškovo ieškinį atmetus ši bylinėjimosi išlaidų suma atsakovui priteistina iš ieškovo (CPK 93 str.). Iš ieškovo taip pat valstybės naudai išieškotina 1 960,95 Eur žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas ieškovui teismo nutartimi buvo atidėtas iki šios bylos išnagrinėjimo pabaigos (CPK 96 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 -270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį dalyje dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis palikti nenagrinėtą.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 865,15 Eur (aštuoni šimtai šešiasdešimt penki eurai 15 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo BAB banko SNORAS (j.a.k. 112025973) naudai.

Išieškoti iš ieškovo A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1 960,95 Eur (vienas tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt eurų 95 ct) žyminio mokesčio į valstybės pajamas.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus apygardos teismą.