- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-15
- Bylos Nr.
- e2S-1156-555/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15777-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Pareiškėjas
- G. V.
- Suinteresuotas asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-3102-475/2022 pagal pareiškėjo G. V. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“, antstolis A. S., I. V..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas G. V. kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jo skolinių įsipareigojimų sumą sudaro 56 410,25 Eur, turimo turto vertė 2 250,00 Eur. Įvertinus pradelstų įsiskolinimų dydį ir turimą turtą bei gaunamas pajamas, jis neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais. 2008 m. vasario 13 d. pareiškėjas ir M. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis įsigijo nebaigtą statyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), 1/72 dalį negyvenamosios patalpos – parkingo, esančio (duomenys neskelbtini), sandorio vertė – 86 307,00 Eur (298 000,00 Lt). Šiam nekilnojamajam turtui įgyti 2008 m. vasario 5 d. pareiškėjui ir M. B. kreditą suteikė Nordea Bank Finland Plc. Pagal kreditavimo sutartį pareiškėjas ir M. B. buvo solidarūs skolininkai. Įsipareigojimų vykdymui lemiamą įtaką padarė 2008 m. prasidėjusi ekonominė finansinė krizė Lietuvoje. Bendraskolis M. B. prarado darbą, dėl ko nebegalėjo vykdyti įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Siekdami palengvinti susidariusią nepalankią finansinę padėtį, pareiškėjas ir bendraskolis kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl finansinės pagalbos vykdant įsipareigojimus kreditoriui Nordea Bank. Ši įmonė pareiškėjui ir bendraskoliui teikė finansinę pagalbą vykdant prievolę pagal kreditavimo sutartį. 2019 m. sausio 15 d. Luminor Bank AS (buvęs Nordea Bank) perleido reikalavimo teisę į pareiškėjo vardu susidariusį įsiskolinimą pagal neįvykdytą kreditavimo sutartį naujam kreditoriui UAB „Intrum Lietuva“. Pareiškėjas ir M. B. nesugebėjo vykdyti prisiimtų prievolių UAB „Būsto paskolų draudimas“, todėl ši įmonė dėl skolos išieškojimo kreipėsi į antstolį A. S.. Pareiškėjo nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas iš varžytynių, tačiau buvo padengta tik dalis skolos. Bendraskolis M. B., negalėdamas vykdyti kreditorinių įsipareigojimų, kreipėsi į teismą dėl fizinio asmens bankroto. Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismas 2019 m. liepos 22 d. užbaigė M. B. įsipareigojimų padengimo procedūrą, atleido M. B. nuo visų likusių įsipareigojimų padengimo kreditoriams. Po M. B. bankroto solidariosios prievolės neliko, pareiškėjas tapo asmeniškai atsakingas už visos likusios sumos kreditoriams grąžinimą.
3. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad įtikintas M. B., padėjo jam įsigyti būstą su kreditu. M. B. pasižadėjo mokėti būsto kredito įmokas. Prasidėjus krizei M. B. neteko darbo, pareiškėjo finansinė padėtis taip pat pablogėjo. Pareiškėjas su M. B. kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimą“, tačiau tai nepadėjo. 2017 m. pareiškėjas sudarė vedybų sutartį. Jo sutuoktinė pasiėmė paskolą 80 000,00 Eur, moka 200,00 Eur įmoką bankui. Pareiškėjas šiuo metu yra bedarbis, gauna 630,00 Eur bedarbio pašalpą. Netrukus turėtų pradėti dirbti, darbo užmokestis turėtų būti 850,00 Eur ir priedai, priklausomai nuo to, kaip seksis. Latvijoje už jį mokėjo M. B., paskui paaiškėjo kad nemokėjo. Šiuo metu išleidžia 500,00 Eur, visa kita skiria vaiko išlaikymui. Pareiškėjas teigia, kad su kreditoriais atsiskaityti padės sutuoktinė, tėvai. Pareiškėjas naudojasi mamos automobiliu, lizingo įmokas už 2016 m. gamybos naują automobilį moka mama, kartais ir pareiškėjas mokėjo. 2015 m. Lietuvoje fizinio asmens procedūros buvo ką tik prasidėjusios, dėl to pareiškėjas ir M. B. persikėlė į Latviją, ten susirado darbus, ir kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo. 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi buvo pradėtas nemokumo procesas Latvijoje pareiškėjo atžvilgiu. Iki 2017 m. nemokumo procesas vyko labai tvarkingai. Kol turėjo būti patvirtintas mokumo planas. Paaiškėjo, kad pareiškėjas netinkamai pranešė apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Teismas nutraukė bankroto bylą neatleidžiant nuo skolinių įsipareigojimų įvykdymo. 2020 m. spalio 26 d. pareiškėjas kreipėsi dėl bankroto bylos nutraukimo į Lietuvos teismą. Skoliniai įsipareigojimai pareiškimo pateikimo dieną 56 410,00 Eur. Byloje nėra duomenų apie nesąžiningus sandorius, pažymos patvirtina, kad pareiškėjas neturi žalingų įpročių, neteistas. Lietuvos įstatymai nustato 10 metų terminą bankroto bylos iškėlimui. Šiuo atveju turėtų būti vertinama pagal Latvijos nemokumo įstatymą. Byloje gautas išaiškinimas, kad pareiškėjo atveju taikytinas 1 m. terminas. Minėtas Vidžemės teismo sprendimas priimtas 2019 m. gruodžio 5 d. akivaizdu, kad metų terminas yra suėjęs, todėl yra visos aplinkybės iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Pareiškėjo atstovė pažymėjo, kad Latvijos teismas nutraukė bylą ne dėl to, kad jis buvo nesąžiningas, o dėl to, kad jis nepranešė apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Pareiškėjo atveju susiklostė tokia situacija, kad jis dalyvavo paskolos teisiniuose santykiuose kaip statytinis. Nėra jokių duomenų apie jo nesąžiningumą. Pareiškėjas siekia susitvarkyti savo gyvenimą, kad galėtų pradėti naują gyvenimo etapą be įsiskolinimų.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo I. V. nurodė, kad sutinka su pareiškėjo pareiškimu dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Ji yra pareiškėjo sutuoktinė, veda bendrą ūkį, augina mažametį sūnų E. J. V.. Pareiškėjas teikia sūnui išlaikymą, įsiskolinimų nėra, todėl pretenzijų neturi.
5. Suinteresuotas asmuo UAB „Intrum Lietuva“ (UAB „Būsto paskolų draudimas“ teisų ir pareigų perėmėja) prašė atsisakyti iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, o teismui nusprendus pareiškėjo pareiškimą tenkinti, prašė bankroto administratoriumi skirti V. T.. Bankroto administratoriui reikalinga 50,00 Eur bankroto administravimo išlaidų suma (į šią sumą įeina ir administratoriaus atlyginimas ir išlaidų bankroto procedūroms atlikti suma) laikotarpiu nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal kredito sutartį pareiškėjo skola yra 29 964,91 Eur, pagal mokėjimų draudimo susitarimą – 2 457,54 Eur. Be to, nurodė, kad Latvijos Respublikoje pareiškėjui jau buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, kuri 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi nutraukta neatleidžiant pareiškėjo nuo likusių įsipareigojimų vykdymo. Nagrinėjamoje byloje turi būti taikomos Europos Parlamento ir Tarybos 2015 m. gegužės 20 d. reglamento Nr. (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – Reglamentas Nr. 2015/848) nuostatos. Kadangi pareiškėjo bankroto byla Latvijoje buvo nutraukta dėl to, jog kreditoriai, administratorius ir teismas buvo suklaidinti dėl pareiškėjo pagrindinių interesų vietos Latvijoje, Latvijos Respublikos įstatymai numato apribojimą pareiškėjui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjui, galiojant apribojimams iškelti fizinio asmens bankroto bylą Latvijos Respublikoje, bankroto byla Lietuvoje neturėtų būti iškelta.
6. Suinteresuotas asmuo antstolis A. S. prašė spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2022 m. gegužės 31 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui G. V. fizinio asmens bankroto bylą.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas turi šiuos skolinius įsipareigojimus: antstoliui A. S. – 487,44 Eur, UAB „Intrum Lietuva“ – 22 339,04 Eur pagal kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 29 264,15 Eur dėl draudžiamojo įvykio Nr. (duomenys neskelbtini), 2 833,39 Eur pagal mokėjimų draudimo susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), iš viso 54 924,02 Eur; įsiskolinimų mokėjimo terminai yra suėję. VĮ Registrų centras duomenimis, pareiškėjas turi 1/144 dalis negyvenamosios patalpos – parkingo, esančio (duomenys neskelbtini). VĮ „Regitra“ duomenimis, pareiškėjo vardu transporto priemonių neregistruota. Pareiškėjo vardu atidarytoje sąskaitoje AB „SEB“ banke lėšų likutis 2022 m. gegužės 6 d. – 105,04 Eur. Pareiškėjo paaiškinimais, jis šiuo metu yra bedarbis (nuo 2022 m. balandžio 27 d. registruotas darbo biržoje) ir gauna 630,00 Eur bedarbio išmoką, kuri vėliau mažės, tačiau radęs darbą ir pradėjus dirbti, darbo užmokestis sudarys 850,00 Eur suma, kuris turėtų didėti priklausomai nuo to kaip seksis. Pareiškėjas augina mažametį sūnų E. J. V., kurio išlaikymui yra priteista 300,00 Eur suma (Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 24 d. įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-7021-962/2022). Teismas, įvertinęs pareiškėjo turimus įsipareigojimus, turtą ir gaunamas pajamas, pripažino, kad per protingą terminą skolinių įsipareigojimų pareiškėjas negali padengti nei iš turto, nei iš gaunamų pajamų. Teismas vertino tai kaip pagrindą pripažinti, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja Lietuvos Respublikos fizinio asmens bankroto (toliau – FABĮ) 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta pareiškėjo nemokumo sąlyga, t. y. jo pradelsti skoliniai įsipareigojimai viršija 25 minimalių mėnesinių algų (toliau – MMA) sumą ir nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas yra pajėgus visus finansinius įsipareigojimus įvykdyti iš turimo turto ir gaunamų pajamų.
9. Teismas nurodė, kad byloje duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas tapo nemokus dėl žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kitų), nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas baustas už FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte įvardintas nusikalstamas veikas, už kurias nubaustam fiziniam asmeniui jo teistumo laikotarpiu negali būti keliama bankroto byla, jei dėl tų nusikalstamų veikų jis tapo nemokus. Iš į bylą pateiktų dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas neteistas, Respublikiniame priklausomybės ligų centre neregistruotas, taip pat nėra registruotas Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre. Duomenų kad, pareiškėjas būtų buvęs kokio nors juridinio asmens dalyviu, kuriam iškelta bankroto byla, byloje nėra.
10. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui G. V. Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, kuri 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi buvo nutraukta, nurodant nutraukimo pagrindą – „nustatyti apribojimai fizinio asmens nemokumo proceso / skolų apmokėjimo procedūros taikymui“ (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)). Kauno apygardos teismas 2021 m. vasario 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S‑462‑230/2021 nurodė, kad sprendžiant, ar pareiškėjui gali būti iškelta bankroto byla Lietuvos Respublikoje yra taikytinos Latvijos Respublikoje iškeltos nemokumo bylos teisinės pasekmės, kurios, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2015/848 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies, 19, 20, 32 straipsnių nuostatas, yra nustatytinos pagal Latvijos Respublikos teisę. Atsižvelgiant į tai, teismas turi išsiaiškinti, ar Latvijos Respublikos nemokumo įstatymas numato ir, jei numato, tai kokius konkrečiai, apribojimus pakartotinai iškelti fizinio asmens bankroto (nemokumo) bylą per tam tikrą laiko tarpą nuo bankroto (nemokumo) bylos nutraukimo. Teismas nustatė, kad fizinio asmens nemokumo bylos procesas (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo nutrauktas nepanaikinant skolininko įsipareigojimų, todėl šiuo konkrečiu atveju, taikytina Latvijos įstatymo dėl nemokumo 130 skyriaus 5 dalis, pagal kurią byla dėl fizinio asmens nemokumo nebus keliama asmeniui, kurio atžvilgiu per paskutinius vienerius metus iki fizinio asmens nemokumo bylos iškėlimo buvo nutrauktas fizinio asmens nemokumo bylos procesas nepanaikinant susijusių įsipareigojimų. Šiuo atveju vienerių metų ribojimas dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui yra pasibaigęs, todėl bankroto byla pareiškėjui gali būti keliama.
11. Teismas nurodė ir tai, kad, kaip tą paaiškino ir pats pareiškėjas, kad kredito sutartį sudarė neketindamas jos vykdyti, jo teigimu kredito sutartis buvo sudaryta jo draugo M. B. naudai, esą tarp jų buvęs susitarimas, jog solidarią prievolę pagal kredito sutartį vykdys M. B.. Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties turinys patvirtino, kad pareiškėjo bankroto (nemokumo) byla Latvijos Respublikoje iš esmės buvo nutraukta dėl to, jog pareiškėjas nevykdė bankroto ar įsipareigojimų padengimo procedūroje numatytų pareigų, apsunkinant efektyvią bankroto proceso eigą. Latvijos Respublikos teismo sprendime taip pat nurodyta, kad „skolininkas (t. y. pareiškėjas) tik formaliai deklaravo savo pagrindinių interesų vietą Latvijoje; nuslėpė faktines aplinkybes nuo kreditorių, administratoriaus ir teismo <...> esama situacija yra absoliuti kliūtis G. V. fizinio asmens nemokumo proceso eigai Latvijos Respublikoje“. Be to, 2017 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas ir I. S., ketindami sudaryti santuoką, sudarė ikivedybinę sutartį ir nustatė turtines tarpusavio teises ir pareigas santuokos metu ir po jos nutraukimo. Šalys sutarė, kad bet koks turtas (turinės teisės, prievolės ir kita), kuris kiekvienos iš šalių buvo įgytas iki šios sutarties įsigaliojimo dienos yra kiekvienos iš jų asmeninė nuosavybė. Sutarties 9 punktu šalys sutarė, kad kiekviena iš šalių pagal savo prievoles atsakys tik savo asmeniniu turtu. Vedybų sutartimi šalių turtinėms teisėms ir prievolėms taikomas visiško atskirumo teisinis režimas. Pareiškėjo sutuoktinė įsigijo būstą, būsto įsigijimui jai suteiktas 80 000,00 Eur kreditas. Pareiškėjo pajamas šiuo metu sudaro 630,00 Eur bedarbio pašalpa, 300,00 Eur skiria vaiko išlaikymui. Pareiškėjo išlaidų sąmatoje nurodyta, kad pareiškėjas 200,00 Eur skiria būsto paskolai (žmonos vardu), 50,00 Eur – vartojimo paskolai (imta asfaltui, žmonos vardu), 190,00 Eur – automobilio lizingui (mamos vardu, moka žmona, posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad lizingą už 2016 m. gamybos pirktą naują automobilį padeda mokėti mama, kartais ir jis pats moka), 105,00 Eur – mokesčiams (žiemą daugiau), 13,00 Eur saugos tarnybai, 9,00 Eur – internetas, 100,00 Eur kuras, 52 Eur – IKEA baldų lizingas (žmonos vardu), 38,00 Eur skalbimo mašinos lizingas (žmonos vardu), 300,00 Eur – maistas, 40,00 Eur – sporto klubas abiem, 40,00 Eur – telefono sąskaitos, iš viso 1 137,00 Eur. Pareiškėjo išlaidos sudaro 1 437,00 Eur, o pajamos šiuo metu sudaro 630,00 Eur. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas vykdo prievoles kitų asmenų kreditoriams, tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų dėjęs kokias nors pastangas atsiskaityti su savo kreditoriais, t. y. pareiškėjas nėra atviras, siekiantis bendradarbiauti su savo kreditoriais.
12. Teismas sprendė, kad analizuojamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas nedėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti ir dėl to tapo nemokus, todėl toks jo tyčinis veikimas / neveikimas pripažintinas nesąžiningu, pats pareiškėjas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme nėra sąžiningas, o jam iškėlus bankroto bylą nebūtų pasiektas FABĮ tikslas – siekti teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytų aplinkybių visetą, teismas netenkino pareiškėjo pareiškimo ir atsisakė kelti jam bankroto bylą dėl jo konstatuoto nesąžiningumo (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
13. Atskiruoju skundu pareiškėjas G. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, kaip vieną iš pareiškėjo nesąžiningumo aplinkybių faktą, kad pareiškėjas ir I. S. sudarė ikivedybinę sutartį, pagal kurią sutuoktiniams taikomas visiško atskirumo teisinis rėžimas. Kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti kaip ginti savo interesus ar užtikrinti savo finansinį saugumą. I. S. teisė buvo pasirinkti, kokiu būdu nusistatyti turtines tarpusavio teises ir pareigas santuokos metu ir po jos nutraukimo. Tai negali būti traktuojama kaip pareiškėjo siekis nuslėpti nuo kreditorių pajamas ir turtą. Ikivedybinė sutartis vertinama išimtinai kaip I. S. turto apsauga, o ne pareiškėjo vienas iš nesąžiningumo išraiškų.
13.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, kad pareiškėjas niekada neplanavo ir nevykdė kreditorinių įsipareigojimų. Pareiškėjas su bendraskoliu buvo sudarę žodinę sutartį dėl skolos grąžinimo, tačiau ir pats pareiškėjas mokėjo įsiskolinimus kreditoriams. Nutraukus fizinio asmens nemokumo bylą Latvijoje, pareiškėjas visą laiką nuo bylos nutraukimo vykdė finansinius įsipareigojimus, t. y. jis dirbo ir dalis darbo užmokesčio buvo išieškoma kreditorių naudai.
13.3. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo laikiną nedarbą vertino kaip neveikimą ir sprendė, kad jis nedėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti ir dėl to tapo nemokus. Tačiau tokia teismo išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2015 m. turėjo pastovų darbą ir pastovias pajamas. Pareiškėjas, 2020 m. rugsėjo mėn. kreipdamasis į teismą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo, taip pat dirbo. Darbo pareiškėjas neteko tik 2022 m. balandžio mėn., tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškino teismui, kad nuo 2022 m. birželio mėn. pradžios vėl pradeda dirbti. Laikina bedarbystė negali būti vertinama kaip asmens nerūpestingumas ir savo nemokumo būklės palaikymas. Teismas nevertino aplinkybių visumos, o išskyrė tik vieną trumpą pareiškėjo nedarbo laikotarpį.
13.4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, kad pareiškėjas nesiėmė pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais. Pareiškėjas vykdė visus tiek Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo nurodymus, tiek Lietuvos Respublikos antstolių patvarkymus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų slėpęs pajamas ar piktybiškai nedirbęs. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų didinęs savo kreditorinius įsiskolinimus. Nuo 2020 m. spalio mėn. vyksta pareiškėjo bankroto bylos iškėlimo klausimas, t. y. jo kaltės dėl neva nepakankamų pastangų atlyginti kreditoriams skolas nėra. Teisminio proceso trukmės, dėl ko nėra dengiami finansiniai įsipareigojimai, pareiškėjas įtakoti negali.
13.5. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, kad pareiškėjas nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti. Tokia teismo išvada yra visiškai neteisinga. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas visą laiką dirbo. Pareiškėjas tapo nemokus dėl to, kad nesugebėjo įvykdyti 2008 m. vasario 5 d. kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Būtina įvertinti, kad bankrutavus bendraskoliui M. B., pareiškėjui teko našta atlyginti visą likusią skolą. Šiuo metu pareiškėjo pradelsti įsiskolinimai sudaro 56 410,25 Eur, t. y. tokio įsiskolinimo pareiškėjas nepajėgus grąžinti, nes didžiąją dalį išskaičiuojamų pajamų sudaro palūkanos nuo nesumokėtos skolos, o pagrindinė skolos suma lieka nepadengta.
13.6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo sprendimą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo. Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismas nevertino, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ir tyčia pateikė neteisingus duomenis kreditoriams. Teismas nutraukė fizinio asmens bankroto bylą dėl to, kad nemokumo proceso metu pasikeitė pareiškėjo gyvenamoji vieta. Šiame teismo sprendime nėra konstatuota pareiškėjo nesąžiningumas.
13.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė pareiškėjo nesąžiningumo ir nemokumo priežastinio ryšio. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo nepagrįstus sandorius, žalingus įpročius, teistumą, azartinius lošimus, t. y. jokių domenų, kad pareiškėjas blogintų savo finansinę padėtį, piktybiškai nesistengtų jos pataisyti, nėra.
14. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjui atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Kasacinis teismas, aiškindamas FABĮ nuostatas, savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, taigi įstatymo tikslas yra fizinio asmens mokumo atkūrimas ir užtikrinimas, jog kreditorių reikalavimai bus patenkinami nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-690/2015).
18. Nusprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, turi būti įvertintos dvi grupės aplinkybių. Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį, fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (MMA). Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą, turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti.
19. Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas (apeliantas) G. V. kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjo pareiškimo netenkino ir atsisakė iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, konstatavęs pareiškėjo nesąžiningumą (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Apeliantas G. V., kvestionuodamas skundžiamą nutartį, atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esminių aplinkybių, netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais dėl šioje nutartyje pateikiamų motyvų.
20. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad teismo nustatyti pareiškėjo įsipareigojimai – 54 924,02 Eur, yra pradelsti ir jie viršija įstatyme nustatytą sumą (25 MMA). Tačiau apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje yra keliamas pareiškėjo (ne)sąžiningumo, kaip fizinio asmens bankroto bylos (ne)iškėlimo pagrindo, klausimas. Apeliantas G. V. atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šiuo atveju egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindas.
Žemesnės instancijos teismas
21. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų, pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę, prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą.
22. Analizuojamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kredito sutarties sudarymo bei jos vykdymo aplinkybes, t. y. pačiam pareiškėjui teigiant, buvus susitarimui su bendraskoliu M. B. dėl skolos grąžinimo, kad kredito sutartis buvo sudaryta pastarojo naudai ir būtent jis turėjo vykdyti solidarią prievolę pagal kredito sutartį, Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje nurodytus pareiškėjo nemokumo bylos nutraukimo pagrindus, pareiškėjo ir jo sutuoktinės ikivedybinės sutarties, kuria numatyta, jog bet koks turtas (turinės teisės, prievolės ir kita), kuris kiekvienos iš šalių buvo įgytas iki šios sutarties įsigaliojimo dienos yra kiekvienos iš jų asmeninė nuosavybė, turinį, taip pat pareiškėjo gaunamas pajamas ir nurodytas faktines išlaidas, kurių dalis skirta kitų asmenų prievolių kreditoriams vykdyti, sprendė, kad pareiškėjas nedėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti ir dėl to tapo nemokus, todėl toks jo tyčinis veikimas / neveikimas pripažintinas nesąžiningu, pats pareiškėjas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme nėra sąžiningas, o jam iškėlus bankroto bylą nebūtų pasiektas FABĮ tikslas – siekti teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros. Apeliantas, nesutikdamas su padarytomis teismo išvadomis, teigia, kad teismas neteisingai įvertino nurodytas aplinkybes ir nepagrįstai sprendė, jog jis nesiėmė pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais. Pareiškėjas nurodo, kad jis vykdė visus tiek Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo nurodymus, tiek Lietuvos Respublikos antstolių patvarkymus. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų slėpęs pajamas ar piktybiškai nedirbęs, ar kad būtų didinęs savo kreditorinius įsiskolinimus.
23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 1.5 straipsnio 4 dalis), kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis); sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis).
24. Sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: 1) ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją ir 2) ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015).
25. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-336/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-299-313/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti ar jos negerinti, kai akivaizdžiai turi galimybių padėtį gerinti, tačiau nepateisinamai jų nepanaudoja (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Nesąžiningumas gali būti suprantamas kaip neveikimas, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo yra jo deklaruojamoje nemokumo padėtyje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020).
26. Analizuojamo atvejo kontekste pažymėtina, kad dar iki kreipimosi į teismą dėl pareiškėjui G. V. fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (2020 m. spalio 6 d.), Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi jam buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, kuri 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi buvo nutraukta, neatleidžiant jo nuo likusių prievolių mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad jis vykdė visus Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo nurodymus ir byloje nebuvo nustatytas jo nesąžiningumas. Iš į bylą pateiktos Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties turinio nustatytos šios aplinkybės: 1) Lietuvos Respublikos piliečio G. V. nemokumo procesas paskelbtas Latvijos Respublikoje Limbadžių rajono teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi; 2) Limbadžių rajono teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi paskelbė skolininko (pareiškėjo) skolų apmokėjimo procedūrą, patvirtino skolų grąžinimo planą; 3) Teismui buvo pateikti įrodymai apie įvykdytą skolų grąžinimo planą – kreditoriams mokamų ir faktiškai sumokėtų sumų ataskaitą bei sąskaitos išrašus, tačiau teismas konstatavo, kad mokėjimus iš nurodytų sąskaitų daugeliu atveju atliko kiti asmenys – M. B. ir D. B.; 4) Teismas nurodė, kad nuo 2017 m. kovo mėn. iki pat 2019 m. liepos mėn., t. y. vykdant skolų grąžinimo planą, skolininko (pareiškėjo) darbovietės yra Lietuvos Respublikoje; 5) Nurodytų aplinkybių visuma teismas konstatavo, kad skolų apmokėjimo proceso metu Latvijoje faktiškai nebėra skolininko pagrindinių interesų vietos; 6) Teismas bendrai atsižvelgdamas į situaciją, jog už G. V. mokėjimus kreditoriams vykdė tretieji asmenys, padarė išvadą, kad skolų grąžinimo bylos metu skolininkas neturėjo savo lėšų, reikalingų skolų grąžinimo planui vykdyti, o trečiųjų asmenų G. V. kreditoriams atlikti mokėjimai sudaro vaizdinį, kad skolininkas slėpė savo pajamas, kurios nebuvo parodytos skolų grąžinimo plane, Latvijos teisės aktuose nėra numatyta, kad tretieji asmenys vykdytų mokėjimus vietoje nemokaus fizinio asmens; 7) Byloje nėra įrodymų, kad skolininkas per visą laikotarpį pajamas gavo ir gyveno Latvijos Respublikoje, įskaitant ir skolų apmokėjimo laikotarpį; 8) Skolininko vardu Latvijoje teikė ir pasirašinėjo jo įgaliotas atstovas. Įgaliojimų apimtis papildomai įtikino teismą tuo, kad tiek skolininko užmegzti darbo santykiai, tiek deklaruota gyvenamoji vieta yra formalūs. Nemokumo proceso metu gauta informacija atskleidžia tikrąją situaciją, tai, kad skolininko pagrindinė interesų vieta nėra Latvijos Respublikoje ir čia niekada nėra buvusi. Teismas vertino, kad skolininkas, ketindamas atsikratyti savo Lietuvoje esantiems kreditoriams turimų skolų, nemokumo procesui įgyvendinti pasirinko demokratinę Latvijos įstatymų leidybą; 9) Skolininkas tik formaliai deklaravo savo pagrindinių interesų vietą Latvijoje. Skolininkas nuslėpė faktines aplinkybes nuo savo kreditorių, administratoriaus ir teismo <...>. Esama situacija yra absoliuti kliūtis G. V. fizinio asmens nemokumo proceso eigai Latvijos Respublikoje.
27. Aptartos aplinkybės, priešingai nei atskirajame skunde teigia apeliantas, patvirtina, kad jis ne tik formaliai deklaravo savo pagrindinių interesų vietą Latvijoje, tokiu būdu siekdamas, kad nemokumo byla jam būtų iškelta Latvijos Respublikoje, bet ir tinkamai nevykdė skolų grąžinimo plano, t. y. skolų grąžinimo bylos metu skolininkas neturėjo savo lėšų, reikalingų skolų grąžinimo planui vykdyti, o trečiųjų asmenų G. V. kreditoriams atlikti mokėjimai lėmė teismo išvadą, kad skolininkas slėpė savo pajamas, kurios nebuvo parodytos skolų grąžinimo plane. Taigi, Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo nutartyje nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų visuma patvirtina, kad pareiškėjas ne tik savo pagrindinių interesų vietą Latvijoje deklaravo formaliai, tačiau iš esmės siekė tik skolų nurašymo, o ne savo mokumo atkūrimo bent iš dalies atsiskaitant su kreditoriais. Byloje duomenų, kad Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo padarytos išvados būtų nuginčytos, nėra.
28. Be kita ko, akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo į Lietuvos Respublikos teismą, nesielgė sąžiningai, kadangi nenurodė bei nepasisakė apie pradėtą, o vėliau ir nutrauktą bankroto procedūrą ir jo nemokumo procesą Latvijos Respublikoje. Ši informacija pirmosios instancijos teismui tapo žinoma tik šią aplinkybę nurodžius kreditorei UAB „Būsto paskolų draudimas“, kurios teisų ir pareigų perėmėja yra UAB „Intrum Lietuva“. Taigi nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas, pateikdamas pirmosios instancijos teismui pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos jam iškėlimo, sąmoningai nuslėpė nuo teismo reikšmingus duomenis, susijusius su turtinės jo padėties atskleidimu, pateikdamas informaciją tik apie bendraskolio M. B. vykdytą ir užbaigtą Latvijos Respublikoje nemokumo procesą. Atkreiptinas dėmesys, kad reikšmingų duomenų ir informacijos nuslėpimas nuo teismo, administratoriaus bei kreditorių buvo konstatuotas ir Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje.
29. Pareiškėjas atskirajame skunde neneigia, kad tarp jo ir bendraskolio M. B. buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl skolos pagal kredito sutartį grąžinimo, ją prisiimant vykdyti bendraskoliui M. B., tačiau teigia, kad ir jis pats (pareiškėjas) mokėjo skolinius įsipareigojimus kreditoriams, t. y. neketino jų nevykdyti, o nutraukus nemokumo bylą Latvijos Respublikoje, pareiškėjas visą laiką nuo bylos nutraukimo iki kreipimosi dienos į teismą vykdė įsipareigojimus – jis dirbo, o dalis jo darbo užmokesčio buvo išieškoma kreditorių naudai. Tačiau jau anksčiau šioje nutartyje nuryti motyvai (26-27 punktai) patvirtina priešingas aplinkybes, t. y. pareiškėjas net ir iškėlus jam bankroto bylą Latvijos Respublikoje pats nevykdė įsipareigojimų kreditoriams ir neturėjo savo lėšų, reikalingų skolų grąžinimo planui vykdyti – juos vykdė tretieji asmenys. Tuo tarpu, vertinant apelianto veiksmus, vykdant atsiskaitymą su savo kreditoriais ir po nemokumo bylos Latvijoje nutraukimo, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra visiškai teisiškai skirtingos situacijos – sąmoningai pačiam pareiškėjui dėti visas pastangas, kuo didesne apimtimi vykdant turimus įsipareigojimus kreditoriams (gerinant savo padėtį), ir juos vykdant priverstine tvarka, nukreipiant išieškojimą į pareiškėjo darbo užmokestį tik tam tikroje apimtyje, įstatymo nustatytose ribose. Be to, kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, apelianto pastangų, atskaitant su savo kreditoriais, nepatvirtina ir aplinkybės susijusios su ikivedybinės sutarties sudarymu bei pareiškėjo veiksmai vykdant kitų asmenų prievoles kreditoriams.
30. Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas ir I. S., ketindami sudaryti santuoką, sudarė ikivedybinę sutartį, kuria susitarė, kad bet koks turtas (turinės teisės, prievolės ir kita), kuris kiekvienos iš šalių buvo įgytas iki šios sutarties įsigaliojimo dienos yra kiekvienos iš jų asmeninė nuosavybė. Be kita ko, sutarties 9 punktu šalys sutarė, kad kiekviena iš šalių pagal savo prievoles atsakys tik savo asmeniniu turtu. Vedybų sutartimi šalių turtinėms teisėms ir prievolėms taikomas visiško atskirumo teisinis režimas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo sutuoktinė yra įgijusi būstą, būsto įsigijimui jai suteiktas kreditas. Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti kaip ginti savo interesus ar užtikrinti savo finansinį saugumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad konstatuotas pareiškėjo nesąžiningumas yra sąlygotas išimtinai sudarytos ikivedybinės sutarties fakto. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo (ne)sąžiningumą, pasisakė ne tik dėl ikivedybinės sutarties sąlygų turinio, bet ir dėl pareiškėjo gaunamų pajamų bei patiriamų išlaidų santykio. Teismas nustatė, kad nors fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo metu pareiškėjo pajamos tesudarė 630,00 Eur, jo pateiktos teismui išlaidos sudaro net 1 437,00 Eur sumą, kurios apima ir pareiškėjo vykdomas kitų asmenų (sutuoktinės) prievoles kreditoriams, pvz. telefono sąskaitos, namo paskola, baldų lizingas ir pan.). Pareiškėjas atskirajame skunde nurodytų aplinkybių neneigė bei nenurodė jokių vykdomų už sutuoktine prievolių priežastis paaiškinančių argumentų. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė dedantis pakankamai pastangų atsiskaitant su savo kreditoriais ir tokiu būdu gerinant savo padėtį, laikotarpiu iki pasikreipimo į teismą dėl fizinio asmens bankroto jam iškėlimo. Pareiškėjas vietoje atsiskaitymo su savo kreditoriais, sąmoningai pasirenka didžiąją dalį savo išlaidų paskirti kitų asmenų (sutuoktinės) prievolių kreditoriams vykdymui, nors ikivedybine sutartimi yra nusistatę ne tik turtines tarpusavio teises, bet ir pareigas santuokos metu ir po jos nutraukimo.
31. Pažymėtina, ir tai, kad pareiškėjas yra jauno ir darbingo amžiaus, bylos duomenimis sveikatos problemų, dėl kurių negalėtų dirbti geriau apmokamo darbo neturėjo, ir neturi. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie rodytų pareiškėjo pastangas susirasti geriau apmokamą darbą ir / ar gauti papildomų pajamų. Neginčijama, kad nei vienas asmuo nėra apsaugotas nuo darbo netekimo, tačiau byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas savo nedarbingumo laikotarpiu būtų ieškojęs kito darbo ir / ar kitaip būtų stengęsis gerinti savo mokumą. Tačiau, priešingai, byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas iš esmės nesistengė grąžinti prisiimtų įsipareigojimų kreditoriams ir elgėsi pasyviai, taip pat sąmoningai nuo teismo nuslėpė dalį reikšmingos informacijos apie anksčiau jam kitoje valstybėje iškeltą ir vėliau nutrauktą nemokumo bylą ir jos metu nustatytas aplinkybes, t. y. pareiškėjas per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo ne tik nedėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su savo kreditoriais, bet ir iš esmės kitoje valstybėje siekė skolų nurašymo, o ne savo mokumo atkūrimo bent iš dalies atsiskaitant su kreditoriais. Taigi šiuo atveju sutiktina su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad toks pareiškėjo elgesys neužtikrina teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros ir neatitinka reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo.
32. Apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).
33. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatą, bankroto siekiančio asmens elgesį vertino atsižvelgdamas į fizinio asmens bankroto proceso tikslą, todėl neturi pagrindo nesutikti su teismo išvada dėl pareiškėjo nesąžiningumo. Tokia išvada atitinka teismų praktiką dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą nesąžiningam fiziniam asmeniui. Dėl to pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo atskirojo skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, tuo tarpu kiti byloje dalyvaujantys asmenys išlaidų ir jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl dėl jų priteisimo nesprendžiama ir plačiau nepasisakoma.
35. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 5,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.