- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-11
- Bylos Nr.
- e2S-462-230/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15777-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Pareiškėjas
- G. V.
- Suinteresuotas asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, antstolis A. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas G. V. pateikė teismui pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, kuriame nurodė, kad jo skolinių įsipareigojimų suma sudaro 56 410,25 Eur, turimo turto vertė 2 250 Eur. Įvertinus pradelstų įsiskolinimų dydį ir turimą turtą bei gaunamas pajamas, jis neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais. 2008 m. vasario 13 d. pareiškėjas ir M. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis įsigijo nebaigtą statyti butą adresu (duomenys neskelbtini), 1/72 dalį negyvenamosios patalpos – parkingo adresu (duomenys neskelbtini); sandorio vertė – 298 000 Lt (86 307 Eur). Šiam nekilnojamajam turtui įgyti 2008 m. vasario 5 d. pareiškėjui ir M. B. kreditą suteikė Nordea Bank Finland Plc. Pagal kreditavimo sutartį pareiškėjas ir M. B. buvo solidarūs skolininkai. Įsipareigojimų vykdymui lemiamą įtaką padarė 2008 metais prasidėjusi ekonominė finansinė krizė Lietuvoje. Bendraskolis M. B. prarado darbą, dėl ko nebegalėjo vykdyti įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Siekdami palengvinti susidariusią nepalankią finansinę padėtį, pareiškėjas ir bendraskolis kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl finansinės pagalbos vykdant įsipareigojimus kreditoriui Nordea Bank. Ši įmonė pareiškėjui ir bendraskoliui teikė finansinę pagalbą vykdant prievolę pagal kreditavimo sutartį. 2019 m. sausio 15 d. Luminor Bank AS (buvęs Nordea Bank) perleido reikalavimo teisę į pareiškėjo vardu susidariusį įsiskolinimą pagal neįvykdytą kreditavimo sutartį naujam kreditoriui UAB „Intrum Lietuva“. Pareiškėjas ir M. B. nesugebėjo vykdyti prisiimtų prievolių UAB „Būsto paskolų draudimas“, todėl ši įmonė dėl skolos išieškojimo kreipėsi į antstolį A. S.. Pareiškėjo nekilnojamasis turtas – butas adresu (duomenys neskelbtini), buvo parduotas iš varžytynių, tačiau buvo padengta tik dalis skolos. Bendraskolis M. B., negalėdamas vykdyti kreditorinių įsipareigojimų, kreipėsi į teismą dėl fizinio asmens bankroto. 2019 m. liepos 22 d. Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismas užbaigė M. B. įsipareigojimų padengimo procedūrą, atleido M. B. nuo visų likusių įsipareigojimų padengimo kreditoriams. Po M. B. bankroto solidariosios prievolės neliko, pareiškėjas tapo asmeniškai atsakingas už visos likusios sumos kreditoriams grąžinimą.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepime nurodė, kad Latvijos Respublikoje pareiškėjui jau buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, kuri 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi nutraukta neatleidžiant pareiškėjo nuo likusių įsipareigojimų vykdymo. Šiuo atveju turi būti taikomos Europos Parlamento ir Tarybos 2015 m. gegužės 20 d. reglamento Nr. (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – Reglamentas Nr. 2015/848) nuostatos. Kadangi pareiškėjo bankroto byla Latvijoje buvo nutraukta dėl to, kad kreditoriai, administratorius ir teismas buvo suklaidinti dėl pareiškėjo pagrindinių interesų vietos Latvijoje, Latvijos Respublikos įstatymai numato apribojimą pareiškėjui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl pareiškėjui, galiojant apribojimams iškelti fizinio asmens bankroto bylą Latvijos Respublikoje, bankroto byla Lietuvoje neturėtų būti iškelta.
3. Suinteresuotas asmuo antstolis A. S. prašė fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 23 d. nutartimi atsisakė iškelti G. V. fizinio asmens bankroto bylą.
5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas G. V. turi šiuos skolinius įsipareigojimus: antstoliui A. S. – 487,44 Eur, UAB „Intrum Lietuva“ – 22 339,04 Eur, UAB „Būsto paskolų draudimas“ – 32 422,45 Eur, viso 55 248,93 Eur; įsiskolinimų mokėjimo terminai yra suėję. VĮ Registrų centras duomenimis pareiškėjas turi 1/144 dalis negyvenamosios patalpos – parkingo adresu (duomenys neskelbtini). Pagal VĮ „Regitra“ duomenis pareiškėjo vardu transporto priemonių neregistruota. Pareiškėjo vardu atidarytoje sąskaitoje Swedbank, AB lėšų likutis 56,48 Eur 2020 m. rugpjūčio mėn., Luminor Bank AS – 97,96 Eur 2020 m. sausio mėn., AB „SEB“ banke – lėšų nėra. VSDF duomenimis pareiškėjas nuo 2020 m. spalio mėn. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbo užmokesti mėn. 947,00 Eur neatskaičius mokesčių. Teismo vertinimu, per protingą terminą skolinių įsipareigojimų pareiškėjas negali padengti nei iš turto, nei iš gaunamų pajamų.
6. Teismas taip pat nustatė, kad Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi paskelbtas G. V. nemokumo procesas, 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi paskelbta skolininko skolų apmokėjimo procedūra, patvirtintas skolų grąžinimo planas, 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi G. V. nemokumo procesas ir nemokumo byla nutraukta, neatleidžiant pareiškėjo nuo likusių prievolių vykdymo. Ši aplinkybė reiškia, kad Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartis, kuria paskeltas G. V. nemokumo procesas, 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis, kuria G. V. nemokumo procesas ir nemokumo byla nutraukta, kitose Europos Sąjungos valstybės narėse, įskaitant ir Lietuvos Respubliką, kuriose pareiškėjas G. V. turėjo kokių nors turtinių interesų, kylančių iš privatinės teisės srities, turėjo sukelti tokias pačias teisines pasekmes, kokios teisinės pasekmės numatytos fizinio asmens bankroto bylą iškėlusioje valstybėje narėje, šiuo atveju – Latvijos Respublikoje.
7. Teismas iš Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. C21072415 C-0160-19-6, turinio nustatė, kad pareiškėjo bankroto (nemokumo) byla Latvijos Respublikoje iš esmės buvo nutraukta dėl to, jog pareiškėjas nevykdė bankroto ar įsipareigojimų padengimo procedūroje numatytų pareigų, apsunkinant efektyvią bankroto proceso eigą. Latvijos Respublikos teismo sprendime taip pat nurodyta, kad „skolininkas (t. y. pareiškėjas) tik formaliai deklaravo savo pagrindinių interesų vietą Latvijoje; nuslėpė faktines aplinkybes nuo kreditorių, administratoriaus ir teismo <...> esama situacija yra absoliuti kliūtis G. V. fizinio asmens nemokumo proceso eigai Latvijos Respublikoje“.
8. Teismas pažymėjo, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkte įtvirtintas išimčių sąrašas, kai, esant kitoms sąlygoms, fiziniam asmeniui gali būti keliama bankroto byla: 1) kai fizinio asmens bankroto byla nutraukiama nustatytais terminais nepateikus teismui tvirtinti mokumo atkūrimo plano (FABĮ 10 straipsnio 1 dalis 1 punktas); 2) teismas nepatvirtina plano (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 3) iškeliama neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Šiuo atveju Latvijos Respublikos teisme pareiškėjo bankroto byla nutraukta nei vienu iš FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkte įtvirtintų išimčių, šis sąrašas yra baigtinis, todėl jo plėsti remiantis pareiškėjo atstovės teisme teiktais paaiškinimais dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sąžiningumu/nesąžiningumu nėra teisinio pagrindo. Nuo pareiškėjo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo nėra praėję 10 metų, todėl pareiškėjo pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo netenkinamas ir atsisakoma iškelti G. V. bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Atskiruoju skundu pareiškėjas G. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktą taikė formaliai ir neteisingai, nevertino Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo sprendimo esmės.
1.2. Teisinis reguliavimas, kai asmeniui yra nutraukta fizinio asmens bankroto byla, nustačius vienos ar kelių FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų sąlygų buvimą, asmuo į teismą negali kreiptis net 10 metų, yra neteisingas, neprotingas ir neproporcingas, kadangi akivaizdžiai pažeidžia iš esmės tokioje situacijoje esančių asmenų teises ir lygiateisiškumo principą. FABĮ numatytas 10 metų draudimo kreiptis dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo terminas yra neteisingas, neproporcingas ir neadekvatus. Nors tai yra imperatyvi nuostata, tačiau teisingumas negali būti vykdomas formaliai, neatsižvelgiant į realiai pažeidžiamas žmogaus teises, lygiateisiškumo, teisingumo ir kitus teisinės valstybės principus.
1.3. Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo sprendimas priimtas vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2015 m. gegužės 20 d. Reglamento Nr. 2015/848 dėl nemokumo bylų 3 straipsnio 1 punktu – jurisdikciją iškelti nemokumo bylą turi valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismai. Įvertinus Latvijos Respublikos teismo sprendimo motyvus ir teisinį pagrindą, akivaizdu, kad pareiškėjo byla buvo nutraukta ne dėl jo nesąžiningų veiksmų kreditorių atžvilgiu (pajamų slėpimo, įsipareigojimų nevykdymo ir kt.), o dėl jurisdikcijos, t. y. kaip neteisminga Latvijos Respublikos teismams.
1.4. Teismas formaliai vertino bylos aplinkybes, nenustatė, kokiu pagrindu buvo nutraukta pareiškėjo bankroto byla Latvijos Respublikoje, neištyrė, ar Latvijos Respublikos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. C21072415, kuria nutraukta bankroto byla, patenka į FABĮ 10 straipsnio apimtį.
1.5. Vertinant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktą ir FABĮ 10 straipsnį kompleksiškai, manytina, kad 10 metų terminas taikytinas tuo atveju, jei nutraukiant bankroto bylą buvo nustatyti tyčiniai, neteisėti ir nesąžiningi fizinio asmens veiksmai. Būtent fizinio asmens nesąžiningumas, jo neteisėti veiksmai kreditorių atžvilgiu leidžia teismui nutraukti bankroto bylą ir tokiu atveju, kaip drausminamoji priemonė, taikytinas 10 metų terminas kitai bankroto bylai iškelti. Tačiau Latvijos Respublikos teismas bylą nutraukė vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2015 m. gegužės 20 d. Reglamento Nr. 2015/848 dėl nemokumo bylų 3 straipsnio 1 punktu. Latvijos teismas nenustatė, kad pareiškėjas bankroto proceso metu elgėsi nesąžiningai. Byloje nėra duomenų, kad kreditoriai ir skolininkai būtų reiškę prieštaravimus ar pasiūlymus dėl skolų mokėjimo, t. y. pareiškėjo neteisėtų, tyčinių veiksmų kreditorių atžvilgiu nebuvo nustatyta. Teismas akcentavo aplinkybę, kad bankroto proceso metu pasikeitė pareiškėjo pagrindinių interesų vieta, o ne nesąžiningus veiksmus.
1.6. Latvijos Respublikos teismo sprendimas buvo neskundžiamas, įsiteisėjo jo paskelbimo dieną. Pareiškėjas neturėjo galimybės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą, kad šis patikrintų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, negalėjo teikti paaiškinimų. Susidarė situacija, kad Latvijos Respublikoje pirmosios instancijos teismui priėmus neskundžiamą sprendimą dėl jurisdikcijos, pareiškėjas neteko galimybės Lietuvoje kreiptis į teismą visiems dešimčiai metų.
1.7. Teismas nevertino to, kad paskolos sutartis buvo sudaryta bendraskolio M. B. iniciatyva, kadangi šis siekė įgyti butą. Pareiškėjas jokių pinigų negavo, o įgytu turtu disponavo, jį tvarkė, jame gyveno bendraskolis M. B.. M. B. žadėjo, kad po buto įgijimo jis kuo greičiau persirašys butą savo vardu, kad pareiškėjui neliktų prievolės prieš kreditorius. Pareiškėjas pasitikėjo bendraskoliu, tikėjosi, kad greitu laiku įgytas turtas bus perrašytas M. B. vardu, tačiau dėl 2007-2008 metų krizės M. B. finansinė padėtis ženkliai pablogėjo, butas nebuvo perrašytas ir pareiškėjas liko solidariai atsakingu už prisiimtas prievoles.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjui G. V. atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą Lietuvos Respublikoje, kai asmeniui kitoje Europos Sąjungos valstybėje (Latvijos Respublikoje) iškelta fizinio asmens bankroto procedūra buvo nutraukta
12. Fizinio asmens bankroto (nemokumo) teisminė procedūra Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje sureguliuota nacionaliniais teisės aktais – FABĮ bei CPK (FABĮ 1 straipsnio 1–3 dalys, 5 straipsnio 1 dalis). Visgi, CPK 3 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Europos Sąjungos lygmeniu buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos 2015 m. gegužės 20 d. reglamentas Nr. (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – Reglamentas Nr. 2015/848).
13. Europos Sąjungos teisės aktų taikymas bylose turi tam tikrų ypatumų, kurie numatyti Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV). SESV 288 straipsnyje nurodyta, kad vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Tas pats SESV 288 straipsnis nurodo, kad tiesiogiai taikomi visoje Europos Sąjungoje yra reglamentai. Tokia SESV 288 straipsnio nuostata reiškia, jog Lietuvos Respublikoje, nagrinėjant fizinio asmens bankroto (nemokumo) bylas, gali būti tiesiogiai taikomos ir Reglamento Nr. 2015/848 nuostatos.
14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad fizinio asmens bankroto (nemokumo) procedūros Lietuvos Respublikoje buvo sureguliuotos įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, o konkrečiau – Reglamento Nr. 2015/848 nuostatas (žr. FABĮ priedą). Kadangi fizinio asmens bankroto (nemokumo) procedūros Lietuvos Respublikoje buvo įgyvendintos atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2015/848 nuostatas, todėl įprastai tiesiogiai taikyti Reglamento Nr. 2015/848 nuostatų nagrinėjant fizinio asmens bankroto (nemokumo) bylas Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje poreikio nėra. Visgi, tais atvejais, kai byloje yra duomenų apie tai, kad fizinio asmens bankroto (nemokumo) procesas kokiu nors aspektu (yra ar buvo) peržengęs nacionalinės (Lietuvos Respublikos) jurisdikcijos ribas, teismas turėtų svarstyti, ar konkrečiu atveju bylos duomenys sudaro poreikį spręsti bylą atsižvelgiant ir į Reglamento Nr. 2015/848 nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
15. Šiuo atveju analizuojant bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjui G. V. Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, kuri 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi Nr. C21072415 C-0160-19/6 buvo nutraukta nurodant nutraukimo pagrindą – „nustatyti apribojimai fizinio asmens nemokumo proceso/skolų apmokėjimo procedūros taikymui“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarta aplinkybė pirmosios instancijos teismui priėmus ieškinį sudarė pagrindą daryti išvadą apie tai, jog pareiškėjas G. V. fizinio asmens bankroto (nemokumo) procesą buvo inicijavęs kitoje Europos Sąjungos valstybėje – Latvijos Respublikoje. Kadangi nei FABĮ, nei CPK, nei kiti Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės aktai nenurodo, nei kokių procedūrinių veiksmų turi imtis pirmosios instancijos teismas, kai nustatomi duomenys apie tai, kad pareiškėjas, prieš kreipiantis į Lietuvos Respublikos teismą dėl fizinio asmens bankroto (nemokumo) bylos iškėlimo, jau buvo inicijavęs bankroto (nemokumo) procesą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, nei tokios aplinkybės teisinės įtakos naujai inicijuojamai fizinio asmens bankroto (nemokumo) procedūrai, todėl tokiu atveju turi būti atsižvelgiama į Reglamento Nr. 2015/848 nuostatas (CPK 3 straipsnio 5 dalis, SESV 288 straipsnis).
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimu iškėlus fiziniam asmeniui bankroto (nemokumo) bylą, procesas, kurio metu civilizuotai siekiama išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus, tik prasideda. Iš Reglamento Nr. 2015/848 preambulės 65 punkto matyti, kad nemokumo procesas bendriausia prasme apima tokias stadijas: i) nemokumo bylų iškėlimo stadiją; ii) nemokumo bylos eigos stadiją ir; iii) nemokumo bylos užbaigimo stadiją. Kadangi fizinio asmens bankroto (nemokumo) bylos procedūra yra tęstinis procesas, todėl kiekviena aptarta stadija konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje narėje turi tik jai būdingas tiek materialines, tiek procedūrines taisykles (žr. Reglamento Nr. 2015/848 preambulės 22 punktą).
17. Visgi, iškėlus fizinio asmens bankroto (nemokumo) bylą nereiškia, jog fizinio asmens bankroto (nemokumo) bylos eiga visuomet bus sklandi ir visais atvejais galutinai (iš esmės) bus išspręstos nemokaus fizinio asmens finansinės problemos. Praktikoje gali susiklostyti aplinkybės, kuomet fiziniam asmeniui iškėlus bankroto (nemokumo) bylą, fizinio asmens bankroto (nemokumo) bylos eigos ar užbaigimo stadijos dėl tam tikrų priežasčių (pvz., skolininko nesąžiningumo, procedūrinių taisyklių nesilaikymo ar pažeidimo bei pan.) gali būti ir neįgyvendintos arba apskritai paaiškėti, jog bankroto (nemokumo) byla negalėjo būti iškelta. Tokia situacija, kai vienoje Europos Sąjungos valstybės narėje iškelta fizinio asmens bankroto (nemokumo) byla dėl nustatytų individualių aplinkybių ir tokių aplinkybių teisinio vertinimo pagal nacionalinę teisę baigiasi (arba nutraukiama) be skolininkui norimo (palankaus) teisinio rezultato, gali paskatinti skolininką ieškoti valstybės narės su palankesniu fizinio asmens bankroto (nemokumo) procedūrų teisiniu reguliavimu.
18. Siekiant, kad būtų užkirstas kelias nesąžiningam ar piktnaudžiaujamam palankesnio teisinio reguliavimo ieškojimui (Reglamento Nr. 2015/848 preambulės 29 ir 31 punktai) pastebėtina, jog:
9.1. Reglamento Nr. 2015/848 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išskyrus atvejus, kai Reglamente Nr. 2015/848 numatyta kitaip, nemokumo byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Aptarta nuostata detalizuojama Reglamento Nr. 2015/848 7 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodoma, jog valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tos bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą (konkretus sąrašas privalomų taisyklių stadijoms, kurias privalo nustatyti valstybės narės nacionalinėse teisės aktuose, nagrinėjant fizinių asmenų bankroto (nemokumo) bylas, detalizuotas Reglamento Nr. 2015/848 straipsnio 7 dalies 2 punkto a–m papunkčiuose);
9.2. Reglamento Nr. 2015/848 19 straipsnio 1 dalyje nurodytas principas, kad bet kuris sprendimas iškelti nemokumo bylą, kurį priima jurisdikciją turintis valstybės narės teismas, kaip numatyta Reglamento Nr. 2015/848 3 straipsnyje, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja, o pagal Reglamento Nr. 2015/848 20 straipsnio 1 dalį, jeigu Reglamente Nr. 2015/848 nenumatyta kitaip, Reglamento Nr. 2015/848 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas teismo sprendimas iškelti nemokumo bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje valstybėje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama Reglamento Nr. 2015/848 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta byla. Aptariamos Reglamento Nr. 2015/848 nuostatos įtvirtina automatinio kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo taisyklę, kurios esmė ta, kad pagal valstybės narės, kurioje buvo iškelta fizinio asmens bankroto (nemokumo) byla, teisę, be jokių papildomų formalumų, t. y. be taikytinos klasikinės kitoje valstybėje priimto teismo sprendimo pripažinimo nacionalinėje teisėje (egzekvatūros) procedūros, kylančios bylos nagrinėjimo pasekmės turės tokią pat teisinę galią visose kitose valstybėse narėse (žr. Reglamento Nr. 2015/848 preambulės 65 punktą);
9.3. Reglamento Nr. 2015/848 32 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo yra pripažintas pagal Reglamento Nr. 2015/848 19 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su nemokumo bylos eiga bei jos užbaigimu, ir to teismo patvirtinti susitarimai taip pat pripažįstami nereikalaujant jokių papildomų formalumų ir tokie teismo sprendimai vykdomi pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012) 39–44 ir 47–57 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad Reglamento Nr. 1215/2012 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad laikantis šio (Reglamento Nr. 1215/2012 III skyriaus 2 skirsnio (39–44 straipsniai) skirsnio nuostatų, kitoje valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų vykdymo procedūrą reglamentuoja valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisė (šios bylos atveju, tai būtų Lietuvos Respublikos teisė). Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje teismo sprendimo vykdytinumas aiškintinas kaip viena iš teismo sprendimų įgyvendinimo formų, tačiau tam tikri teismo sprendimai nereikalauja priverstinių vykdymo priemonių taikymo, kadangi pats teismo sprendimas sukelia teisinį efektą (teismo sprendimai dėl pripažinimo, teisinių santykių nutraukimo, pakeitimo ar nustatymo ir kt.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-561-381/2019, nutarties 13 punktas).
19. Kaip jau minėta, byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėjui G. V. Latvijos Respublikos kompetentingo teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi buvo iškelta fizinio asmens bankroto (nemokumo) byla. Šalys neteikė duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusi iškelta fizinio asmens bankroto (nemokumo) byla pagal Reglamento Nr. 2015/848 3 straipsnio 2 dalį, tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Aptariama aplinkybė reiškia, kad Latvijos Respublikos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartis, kuria buvo iškelta pareiškėjo G. V. fizinio asmens bankroto (nemokumo) byla, kitose Europos Sąjungos valstybės narėse, įskaitant ir Lietuvos Respubliką, kuriose pareiškėjas turėjo kokių nors turtinių interesų, kylančių iš privatinės teisės srities, turėjo sukelti tokias pačias teisines pasekmes, kokios teisinės pasekmės numatytos fizinio asmens bankroto bylą iškėlusioje valstybėje narėje, šiuo atveju – Latvijos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas disponavo informacija apie tai, kad Latvijos Respublikoje pareiškėjui fizinio asmens bankroto procedūra buvo nutraukta 2019 m. gruodžio 5 d., nustačius apribojimus fizinio asmens nemokumo proceso/skolų apmokėjimo procedūros taikymui. Disponuojant aptarta informacija, t. y. žinant aplinkybę, kad pareiškėjo G. V. fizinio asmens bankroto procedūra Latvijos Respublikos kompetentingame teisme buvo nutraukta, taip pat atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas ir vėl kreipėsi dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, tik jau kitoje Europos Sąjungos valstybėje, tai sudarė pagrindą, jog pirmosios instancijos teismas, prieš atsisakydamas iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą tuo pagrindu, jog nuo pareiškėjo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo nėra praėję 10 metų (pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktą), patikrintų, ar Latvijos Respublikos kompetentingo teismo priimti sprendimai nesukuria kokių nors reikšmingų teisinių pasekmių, dėl kurių pareiškėjui (ne)galėtų būti keliama fizinio asmens bankroto (nemokumo) byla Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti, ar toks procesinis sprendimas (teismo sprendimas, kuriuo fizinio asmens bankroto (nemokumo) byla nutraukta, nustačius apribojimus fizinio asmens nemokumo proceso/skolų apmokėjimo procedūros taikymui) nesukuria kokio nors teisinio efekto, turėjo analizuoti tokio procesinio sprendimo turinį.
20. Iš byloje esančio Latvijos Respublikos kompetentingo teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties turinio matyti, kad pareiškėjo G. V. bankroto (nemokumo) byla Latvijos Respublikoje buvo nutraukta vadovaujantis Reglamento Nr. 2015/848 3 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad jurisdikciją iškelti nemokumo bylą turi valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismai, ir Latvijos Respublikos Civilinio proceso kodekso 363.³⁶ straipsnio 1 dalies 3-4 punktais, pagal kuriuos teismas priima nutartį dėl fizinio asmens nemokumo bylos pabaigimo, jei nustato apribojimus fizinio asmens nemokumo proceso/skolų apmokėjimo procedūros taikymui. Toje pačioje nutartyje pažymėta, kad skolininko, t. y. pareiškėjo G. V., nemokumo byla pabaigiama nutraukiant nemokumo bylą ir neatleidžiant skolininko nuo likusių prievolių vykdymo. Latvijos Respublikos teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje pažymėta, kad skolininkas (pareiškėjas) G. V. nuslėpė faktines aplinkybes nuo savo kreditorių, administratoriaus ir teismo, suklaidindamas pirma minėtus asmenis dėl to, kad jis yra nemokus subjektas pagal Reglamento Nr. 2015/848 3 straipsnio 1 punkto sąlygas. Esama situacija yra absoliuti kliūtis G. V. fizinio asmens nemokumo proceso eigai Latvijos Respublikoje. Taigi minėtos nutarties turinio matyti, jog pareiškėjo bankroto (nemokumo) byla buvo nutraukta iš esmės dėl pačio skolininko (pareiškėjo) atliktų veiksmų, kurie yra kliūtis tolesnei bankroto (nemokumo) proceso eigai.
21. Visgi, Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. C21072415 C-0160-19/6 daugiau teisinių pasekmių, be aplinkybės, jog nutrauktas bankroto (nemokumo) procesas neatleido skolininko nuo įsipareigojimų kreditoriams vykdymo dėl konkrečių pareiškėjo veiksmų, nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nutraukus bankroto (nemokumo) procedūrą tokios bylos eigos stadijoje, kai nepasiekiamas galutinis teisinis rezultatas dėl paties pareiškėjo veiksmų, paprastai nacionalinės teisės normos suspenduoja galimybę pareiškėjui iškelti bankroto (nemokumo) bylą pakartotinai tam tikrą laiką. Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė bankroto bylos nutraukimo teisines pasekmes numato FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkte (numatytas 10 metų apribojimas iškelti bankroto bylą), kurį šiuo atveju ir taikė pirmosios instancijos teismas, tačiau teismas nesiaiškino aplinkybės, ar Latvijos Respublikos nemokumo įstatymas numato, o jei numato, tai kokius konkrečiai, apribojimus pakartotinai iškelti fizinio asmens bankroto (nemokumo) bylą per tam tikrą laiko tarpą nuo bankroto (nemokumo) bylos nutraukimo. Iš viešai prieinamų duomenų nustatyta (https://likumi.lv/ta/en/en/id/214590-insolvency-law), kad Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 130 straipsnyje taip pat yra numatyti tam tikri laiko apribojimai, esant konkrečioms aplinkybėms (nesąžiningumas, apkaltinamieji procesai, bylos nutraukimas), iškelti fizinio asmens bankroto (nemokumo) bylą. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad tokių aplinkybių teismas nesiaiškino, nors tokią pareigą turėjo (CPK 808 straipsnis). Pažymėtina, kad FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, jog teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus įrodymus (tame tarpe ir dėl užsienio teisės taikymo bei aiškinimo).
22. Apibendrinant išdėstytą bei vadovaujantis Reglamento Nr. 2015/848 preambulėje (29 ir 31 punktai) numatytu principu, kad turi būti numatytos priemonės, skirtos tam, jog būtų užkirstas kelias nesąžiningam ar piktnaudžiaujamam palankesnio teisinio reglamentavimo ieškojimui, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo G. V. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą Lietuvos Respublikoje bei disponuodamas duomenimis apie prieš tai Latvijos Respublikos kompetentingo teismo sprendimu nutrauktą pareiškėjo bankroto procedūrą, turėjo aiškintis bei spręsti, kokias teisines pasekmes (ar teisinį efektą) pareiškėjo teisėms ir pareigoms Lietuvos Respublikoje sukelia kompetentingo Latvijos Respublikos teismo sprendimas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nors ir pagrįstai konstatavo, kad Latvijos Respublikos kompetentingo teismo nutartis, kuria nutraukta pareiškėjo nemokumo byla, Lietuvos Respublikoje sukelia tokias pačias teisines pasekmes, kokios numatytos ir Latvijos Respublikoje, tačiau šių teisinių pasekmių pareiškėjo teisėms ir pareigoms Lietuvos Respublikoje nesiaiškino bei nepagrįstai vadovavosi FABĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis atsisakymą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, kai fizinio asmens bankroto procesas buvo nutrauktas ar pasibaigė. Nagrinėjamu atveju taikytinos Latvijos Respublikoje iškeltos nemokumo bylos teisinės pasekmės, kurios, atsižvelgiant į Reglamento 2015/848 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies, 19, 20 bei 32 straipsnių nuostatas, yra nustatytinos pagal Latvijos Respublikos teisę, o Latvijos Respublikoje tiek fizinių, tiek juridinių asmenų nemokumo klausimus reglamentuoja 2010 m. liepos 26 d. priimtas ir nuo 2010 m. lapkričio 1 d. įsigaliojęs („Latvijas Vēstnesis“, 124 (4316), 2010-08-06) Nemokumo įstatymas.
23. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aptariamu atveju iš esmės tiek faktiniu, tiek teisiniu aspektais buvo neatkleistos Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. C21072415 C-0160-19/6 sukeliamos teisinės pasekmės pareiškėjui, todėl atsižvelgus į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, spręstina, jog nurodytų aplinkybių aiškinimasis ir vertinimas reikštų klausimo nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme iš naujo, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja proceso dalyvių teisę į apeliaciją. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo G. V. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo G. V. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.