- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-01
- Bylos Nr.
- e2A-1303-253/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas, Aurimas Brazdeikis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- R. Ž.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Žerlausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui R. Ž. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo R. Ž. 36 098,78 Eur nuostolių atlyginimą, 254,39 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 21 d. atsakovas ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pareigas. Atsakovas 2013–2014 metų laikotarpiu, nesant akcininkų sprendimo, išsimokėjo sau priedus už tariamą papildomą darbą. Atsakovas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą, už ieškovės kasą, atsiskaitymą už suteiktas paslaugas ir kt., laikotarpiu nuo 2012 metų vasario mėnesio iki 2014 metų rugsėjo mėnesio disponuodamas ieškovės piniginėmis lėšomis buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė 6 850,82 Eur (23 654,50 Lt) lėšų panaudojimo įmonės reikmėms. Ieškovės nuomone, minėtą pinigų sumą atsakovas pasisavino. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas įmonės lėšomis tenkino asmeninius poreikius, nepagrįstai skyrė priedus darbuotojams, dėl to įmonė patyrė žalos.
Žemesnės instancijos teismas
2. Klaipėdos apylinkės teismas (buvęs pavadinimas – Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu bylos dalį dėl ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimo dėl 699,39 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo R. Ž. nutraukė; patikslintą ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovės naudai iš atsakovo R. Ž. 4 523,51 Eur žalos atlyginimą, 254,39 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; kitą patikslinto ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas, taip pat sumažino byloje atsakovui R. Ž. pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 4 777,90 Eur.
3. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. kovo 19 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priteisė iš atsakovo R. Ž. 3 501,95 Eur nuostolių atlyginimą, 254,39 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas; panaikino sprendimo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 6 850,82 Eur nuostolių atlyginimą už lėšų pasisavinimą ir bylos dalį dėl šio reikalavimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
4. Ieškovė 2018 m. birželio 14 d. teismui pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalyko patikslinimo ir prašė priteisti iš atsakovo 6 993,45 Eur dydžio nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą ir ieškovės kasą, atsiskaitymą už suteiktas paslaugas ir kt., laikotarpiu nuo 2012 m. vasario mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio disponuodamas ieškovės piniginėmis lėšomis buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė 6 993,45 Eur lėšų panaudojimo įmonės reikmėms. Ieškovės nuomone, iš to darytina išvada, kad minėtą pinigų sumą atsakovas pasisavino, todėl ji priteistina iš atsakovo.
Žemesnės instancijos teismas
5. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. liepos 19 d. sprendimu priteisė ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovo R. Ž. 6 993,45 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir 1 440 Eur bylinėjimosi išlaidas. Taip pat iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisė atsakovui R. Ž. 1 540 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
7. Nutartyje nurodyta, jog, susipažinusi su byloje pateiktomis pačios ieškovės sudarytomis suvestinėmis apie atsakovo gautas ir išleistas sumas, kitais byloje pateiktais įrodymais: dalies sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašu, kasos knygos kopija, išlaidų orderiais, sąskaitomis faktūromis bei išlaidų orderiais, teisėjų kolegija darė išvadą, kad nesant visų ieškovės sąskaitų (laikotarpio, kai ieškovei vadovavo atsakovas), kurių pagrindu ieškovė sudarė 2017 m. kovo 29 d. suvestinę apie atsakovo gautas ir išleistas pinigų sumas, nesant atsakovo avansinių apyskaitų, neįmanoma nustatyti, kokio dydžio piniginėmis sumomis ginčo laikotarpiu atsakovas disponavo, nustatyti, kokio dydžio sumos buvo išleistos, ir įvertinti, ar jos buvo išleistos ieškovės interesais. Nutartyje taip pat pažymėta, kad ieškovė į bylą yra pateikusi tris suvestines apie atsakovo gautas ir išleistas pinigines lėšas, kuriose duomenys apie atsakovo, anot ieškovės, skolą ieškovei yra skirtingi (6 796,90 Eur, 6 850,82 Eur ir 6 993,45 Eur), todėl, teisėjų kolegijos nuomone, bylos dalį nagrinėjant iš naujo turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl pirminių buhalterinių dokumentų išreikalavimo. 2018 m. liepos 3 d. įvykusio teismo posėdžio metu atsakovas teikė prašymą dėl sąskaitų išrašų ir avansinių apyskaitų išreikalavimo, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokio atsakovo prašymo netenkino, taip atimdamas iš atsakovo galimybę gintis nuo jam pareikšto ieškinio, nes atsakovas tokių duomenų nebūdamas ieškovės vadovu gauti pats negali.
8. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik pritarimu ieškovės pačios sudarytos suvestinės duomenims apie atsakovo gautas ir panaudotas lėšas, tačiau šių duomenų nelygino su pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, atsakovo avansinėmis apyskaitomis, ieškovės bankų sąskaitų išrašais ir kitais byloje esančiais duomenimis (sąskaitomis faktūromis, išlaidų orderiais) apie piniginių lėšų panaudojimą, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis nebuvo įvykdyta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė atsakovo naudai iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2 469 Eur bylinėjimosi išlaidų ir grąžino atsakovui jo į Klaipėdos apylinkės teismo depozitinę sąskaitą sumokėtą 100 Eur avansą.
10. Teismas nustatė, kad nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore paskirta R. M.. Atsakovas pripažino, kad atleidus jį iš vadovo pareigų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų bei bendrovės turto priėmimo–perdavimo aktas nebuvo surašytas, tačiau teigė, kad naujoji įmonės vadovė visus buhalterinius dokumentus turėjo prieš tris mėnesius iki jo atleidimo iš direktoriaus pareigų. Teismo posėdžio metu liudytoja J. L. patvirtino, kad R. M. 2014 m. birželio mėnesį paėmė iš buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės visus UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės atskaitomybės dokumentus, taip pat ir kasos dokumentus, t. y. jai faktiškai buvo perduoti minėti dokumentai. Šios aplinkybės, kad finansinės atskaitomybės dokumentus gavo 2014 m. birželio mėnesį, nepaneigė ir bendrovės direktorė ieškovo atstovė R. M.. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad atsakovas naujajai vadovei neperdavė visų dokumentų, turto, todėl šios savo pareigos neįvykdė ir įmonei yra skolingas prašomą priteisti sumą.
11. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad atsakovo pirktos prekės (degalai) buvo įsigytos atsakovo ligos, atostogų laikotarpiais, todėl banko sąskaitų išrašuose esantys įrašai nepriskirtini bedrovės išlaidas patvirtinantiems įrodymams ir vertintini kaip ieškovei padaryta žala. Teismas konstatavo, kad atsakovo darbo įmonės vadovu laikotarpiu įmonės veiklos organizavimas, iš dalies ir buhalterinės apskaitos tvarkymas atsakovo buvo vykdomas nepakankamai rūpestingai ir tinkamai. Faktiškai vadovas naudojosi savo automobiliu įmonės reikmėms, vadovavo įmonei atostogų ir ligos laikotarpiais. Ieškovė šių aplinkybių nepaneigė, todėl atsakovo pateikti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, banko sąskaitų išrašuose esantys įrašai pagal nusistovėjusią faktinę praktiką tuo metu buvo laikomi tinkamais įmonės patirtoms išlaidoms pagrįsti ir buvo įtraukiami į ieškovės avansines apyskaitas.
12. Ieškovė neneigė, kad atsakovo pirktas automobilis buvo įregistruotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, taip pat įtrauktas į įmonės apskaitą, o vėliau parduotas už 200 Eur. Ieškovės atstovė R. M. teismo posėdyje teigė, kad bendrovei padaryta žala todėl, kad atsakovas už automobilį nesumokėjo pirkėjai, tačiau kartu patvirtino, kad automobilio pirkėja nesikreipė į bendrovę, prašydama sumokėti už automobilį. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad dėl atsakovo įmonei nupirkto automobilio už 1158,48 Eur ieškovė patyrė žalą.
13. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad turėdama banko sąskaitos kortelės išrašus, iš kurių matyti, kur buvo išleisti pinigai, t. y. žinomas pardavėjas, būtų kreipusis į pardavėjus dėl buhalterinės apskaitos dokumentų – pirminių apskaitos dokumentų kopijų gavimo. Taip pat ir bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepageidavo pasinaudoti galimybe pateikti į bylą pirminių apskaitos dokumentų kopijas. Atsakovo teigimu, jis pateikė buhalterei visus pirminius apskaitos dokumentus pagal vykdytus pirkimus, kurie matyti ieškovės 2012 m. sausio–2014 m. rugsėjo mėnesių banko sąskaitų išrašuose. Ieškovė šią aplinkybę paneigiančių įrodymų, siekdama įrodyti žalos faktą, į bylą neteikė.
14. Teismas sutiko su atsakovo atstovo argumentu, kad ieškovės pateiktos atsakovo nepasirašytos avansinės apyskaitos kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo. Liudytoja J. L. patvirtino, kad atiduodavo R. Ž. parengtus dokumentus, taip pat ir avansines apyskaitas, ir jam pasiūlydavo juos pasirašyti. Atsakovo teigimu, jis pasirašydavo visus buhalterės jam pateiktus dokumentus. Vertindamas šį įrodymą, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu ir remdamasis logikos dėsniais, teismas sprendė, kad avansinėse apyskaitose esantys faktiniai duomenys (įrodymai) nelaikytini tikrais, kadangi mažiau tikėtina, kad per visą savo darbo įmonės vadovu laikotarpį atsakovas nebūtų pasirašęs nė vienos avansinės apyskaitos, kai kitus dokumentus pasirašydavo.
15. Atsižvelgdamas į ieškovės į nurodytą įrodinėjimo dalyką – ieškinio reikalavimą sudaro skirtumas tarp ieškovės paimtų įmonės piniginių lėšų ir lėšų, nepagrįstų jokiais buhalteriniais apskaitos dokumentais, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių, jų atstovų paaiškinimus, liudytojos parodymus, teismas sprendė, kad nepakanka įrodymų ir ieškovė neįrodė jai padarytos žalos fakto dėl to, kad atsakovas buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė 6 993,45 Eur sumos panaudojimo įmonės reikmėms. Be to, atleidžiant atsakovą iš vadovo pareigų, jokių pretenzijų jam nebuvo pareikšta, nors naujoji įmonės vadovė R. M. visus buhalterinius dokumentus turėjo prieš tris mėnesius iki jo atleidimo iš direktoriaus pareigų.
16. Teismas nustatė, kad ieškovė už ieškinį ir jo vėlesnius patikslinimus sumokėjo 785 Eur žyminį mokestį, tačiau jo dalį (20 Eur) nutarta grąžinti Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, taip pat patyrė 1 500 Eur atstovavimo išlaidų. Už apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo 700 Eur žyminį mokestį ir patyrė 1 815 Eur išlaidas už advokato paslaugas. Nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme antrą kartą UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 726 Eur išlaidų. Iš viso ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 5 506 Eur.
17. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme pirmą kartą patyrė 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Už apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį ir patyrė 1 500 Eur atstovavimo išlaidų. Už apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimo atsakovas sumokėjo 158 Eur žyminį mokestį ir 1 100 Eur – už advokato paslaugas. Be to, bylą nagrinėjant trečią kartą pirmosios instancijos teisme R. Ž. patyrė 363 Eur išlaidų. Iš viso atsakovo R. Ž. patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 3 821 Eur.
18. Spręsdamas dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, teismas įvertino aplinkybę, jog, nagrinėjant atsakovo apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teisme pirmą kartą, R. Ž. apeliacinis skundas patenkintas 15,50 procento, todėl teismas proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisė 248 Eur atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą (1 600,00 Eur x 15,50 procentų).
19. Nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme antrą kartą pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad iš esmės R. Ž. apeliacinis skundas buvo patenkintas, todėl jam iš ieškovės priteisė 1 258 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant civilinę bylą antrą kartą.
20. Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, todėl iš jos atsakovo R. Ž. naudai priteista 600 Eur išlaidų, patirtų nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme pirmą kartą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
21. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėjo apsiriboti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. bei 2018 m. spalio 25 d. nutartyse nurodytų duomenų įvertinimu. Tai yra ieškinio reikalavimas dėl 6 993,45 Eur nuostolių iš atsakovo R. Ž. priteisimo turėjo būti vertinamas lyginant ieškovės byloje pateiktoje suvestinėje esančius duomenis su įmonės buhalteriniais dokumentais, nustatant, ar ieškovės atlikti apskaičiavimai yra teisingi. Nors Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. kovo 19 d. nutartimi aiškiai konstatavo, kad ieškovė pateikė išsamius įrodymus, kuriais grindžia reikalavimą dėl pasisavintų lėšų, ieškovė įvykdė teismo įpareigojimą ir papildomai į bylą pateikė atsakovo R. Ž. avansines apyskaitas bei banko sąskaitos išrašus už visą ginčo laikotarpį, taip pat byloje buvo pakankamai duomenų ieškovės reikalavimui pagrįsti, tačiau šie įrodymai nebuvo vertinami bei lyginami tarpusavyje, ieškovės suvestinėje-lentelėje pateiktų duomenų pagrįstumas nebuvo įvertintas palyginant juos su buhalterinės apskaitos dokumentais, kaip tai buvo įpareigojęs padaryti apeliacinės instancijos teismas.
21.2. Teismas šiuo atveju kvestionavo ieškovės pateiktus įrodymus, laikė, kad įmonėje buvo susiformavusi įprasta praktika netinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą, o į buhalterinės apskaitos dokumentus neįtraukus išlaidų nereiškia, kad šios išlaidos nebuvo patirtos UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms, vadovaudamasis vien tik atsakovo paaiškinimais bei prielaidomis. Taip pat teismas atsisakė vertinti ieškovės pateiktas avanso apyskaitas vien dėl to, kad atsakovas jų nebuvo pasirašęs, įrodinėjimo naštą, tenkančią atsakovui, perkėlė ieškovei, sprendė, kad ieškovė turėjo kreiptis į banko sąskaitos išrašuose nurodytus pardavėjus dėl pirminių apskaitos dokumentų gavimo, siekdama įsitikinti, ar išlaidos buvo patirtos ieškovės naudai, ar ne, kai šių dokumentų pateikimas buvo atsakovo pareiga, kt. Taigi, ieškovės nuomone, teismas iš esmės pažeidė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias teisės normas ir bylą išnagrinėjo neteisingai.
21.3. Ieškovė reikalaujamą priteisti žalos atlyginimą vertino bei skaičiavo kaip atsakovo paimtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas, kurių panaudojimas nebuvo pagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais ir kurios nebuvo panaudotos ieškovo reikmėms. Ieškovė pateikė tiek visus turimus buhalterinės apskaitos dokumentus, iš kurių matyti atsakovo R. Ž. jo vadovavimo įmonei metu paimtos bei panaudotos piniginės lėšos, tiek ir šių buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu parengtą suvestinę, kurioje apskaičiuota bei nurodyta, kada ir kiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų atsakovas panaudojo, tačiau nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais, iš kurių būtų aišku, kad pinigai panaudoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms.
21.4. Teismas klaidingai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog dėl atsakovo įmonei nupirkto automobilio ji patyrė žalą, kadangi ieškovė neneigia automobilio įregistravimo įmonės vardu, jos įtraukimo į įmonės apskaitą, o automobilio pardavėja nesikreipė į bendrovę, prašydama sumokėti už automobilį. Atsakovas, būdamas direktoriumi, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasiėmė 4 000 litų (1 158,48 Eur) ir už automobilį nesumokėjo, t. y. minėtas lėšas pasisavino. Atsakovui nepateikus buhalterinės apskaitos dokumento, kuris patvirtintų, jog už automobilį su pardavėja L. K. buvo atsiskaityta, teismas turėjo padaryti išvadą, kad duomenų apie ieškovo piniginių lėšų (1 158,48 Eur) panaudojimą įmonės naudai nėra, todėl ieškovė turi pakankamą pagrindą reikalauti, kad šias lėšas atsakovas grąžintų UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teismo nustatyta aplinkybė, kad automobilio pardavėja nebuvo pareiškusi ieškovei reikalavimo, neturėjo būti vertinama kaip reikšminga, sprendžiant atsakovo atsakomybės klausimą, ir neįrodo, kad pinigai už automobilį jai buvo sumokėti. Nepriklausomai nuo to, atsakovas neįgijo teisės į pinigines lėšas, kurias iš įmonės sąskaitos yra pasisavinęs. Jei atsakovas paėmė pinigus automobiliui pirkti, tačiau jų nepanaudojo atsiskaityti su pardavėja, tai reiškia, kad jis šiuos pinigus pasisavino, todėl teismo išvada, kad ieškovė neįrodė patirtos žalos, yra nepagrįsta ir neteisinga.
21.5. Ieškovės pateiktos atsakovo avanso apyskaitos neprieštaravo jokiems kitiems byloje pateiktiems įrodymams, atsakovas tokių įrodymų, kurie paneigtų avanso apyskaitose nurodytus duomenis, neteikė, o vien tai, kad avanso apyskaitos buvo nepasirašytos, nesudarė pagrindo jomis nesivadovauti ar laikyti jas negaliojančiomis. Jos buvo parengtos atsakovo darbo direktoriumi metu pagal atsakovo pavedimą, pagal atsakovo pateiktus duomenis. Liudytoja J. L. patvirtino, kad visas avanso apyskaitas parengdavo pagal R. Ž. pateiktus duomenis ir visus dokumentus perduodavo R. Ž.. Teismas neatsižvelgė į tai, jog pateiktos avanso apyskaitos yra patvirtintos ir pasirašytos UAB „Apskaitos strategija“ įgalioto asmens J. L., todėl padaryta prielaida, kad avansinės apyskaitos yra perrašytos ir pritaikytos prie ieškinio reikalavimo, yra paremta subjektyvia nuomone, o ne įrodymais, todėl neteisinga.
21.6. Ieškovės vertinimu, neturi jokios reikšmės teismo nustatyta aplinkybė, kad atleidžiant atsakovą R. Ž. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pareigų jam jokių pretenzijų nebuvo pareikšta. Ieškovės akcininkai atsakovo vadovavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu juo pasitikėjo ir neturėjo pagrindo tikrinti, ar jis tinkamai organizuoja ir tvarko bendrovės buhalterinę apskaitą, ar įmonės lėšos panaudojamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesų labui ir pan. Tik po to, kai R. Ž. buvo atleistas, buvo nutarta atlikti tyrimą siekiant nustatyti, kaip atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu buvo naudojamos ieškovės piniginės lėšos. Dėl to ir išaiškėjo buvusio bendrovės vadovo neteisėti veiksmai. Todėl aplinkybė, kad į teismą ieškovė kreipėsi vėliau, nei atleido R. Ž. iš įmonės vadovo pareigų, neturi jokios reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui. Be to, teismas galėjo atkreipti dėmesį, kad įsiteisėjusia Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalimi pripažinta, kad R. Ž. neteisėtai ir savavališkai mokėdavo sau priedus prie atlyginimo, įmonės turtą naudojo savo asmeninių, o ne bendrovės interesų naudai, tokiu būdu padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinę žalą. Šios aplinkybės patvirtina atsakovo nesąžiningumą ir siekį neteisėtai pasipelnyti ieškovės sąskaita, todėl teismas turėjo kritiškai vertinti atsakovo paaiškinimus ir veiksmus šiam netinkamai organizuojant ir tvarkant buhalterinę įmonės apskaitą.
Žemesnės instancijos teismas
21.7. Teismas konstatavo, kad atsakovas nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme pirmą kartą patyrė 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurias priteisė atsakovui iš ieškovės. Bylą išnagrinėjus pirmą kartą Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškovės ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir iš atsakovo ieškovei priteista 4 523,51 Eur žalos atlyginimas ir palūkanos, kurios Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. buvo sumažintos iki 3 501,95 Eur. Taigi, pradinis ieškovės ieškinys buvo tenkintas iš dalies, todėl skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai priteisė visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
22. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas R. Ž. prašo teismo jį atmesti, palikti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Nors iš pradžių ieškovė teigė, kad tariamai „nežino“, kur atsakovas išleido kaip žalos atlyginimą prašomą priteisti sumą, tačiau tik apeliacinės instancijos teismui nurodžius ir tik bylą nagrinėjant trečią kartą ieškovė pateikė tariamai atsakovo sudarytas avansines apyskaitas ir ieškovės banko sąskaitų išrašus, iš kurių buvo nustatyta, jog minėtos lėšos buvo panaudotos daugiausiai atsakovui atvirai banko kortele atsiskaitant už kurą (degalus), kuris buvo naudojamas būtent įmonės reikmėms, ir apie tai ieškovė iš karto žinojo ir šias išlaidas įmonės reikmėms laikė pagrįstomis, nes jokių pretenzijų atsakovui nei jo darbo metu, nei jį atleisdama iš darbo, nei po to dvejus metus neturėjo ir nereiškė.
Šalies argumentai
22.2. Ieškovė teigia, kad atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, iš ieškovės paėmė 4 000 Lt (1 158,48 Eur), tačiau už automobilį nesumokėjo, o minėtas lėšas pasisavino. Tokį savo teiginį ieškovė grindžia tuo, kad atsakovas nepateikė atsiskaitymą su automobilio pardavėja L. K. patvirtinančio buhalterinio apskaitos dokumento. Tokie tendencingi ieškovės teiginiai prieštarauja jos pačios į bylą pateiktiems įrodymams bei jos pačios anksčiau byloje reikštai pozicijai. Ieškovė su pradiniu ieškiniu pateikė 2012 m. sausio mėn. lentelę „Įvairūs atsiskaitymai pagal avansines apyskaitas“, kurioje buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „Apskaitos strategija“ yra nurodyta, jog 2012 m. sausio 20 d. L. M.-K. buvo sumokėta 4 000 Lt už automobilį, ieškovė 2017 m. liepos 10 d. paaiškinime patvirtino, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta buvo, 4 000 Lt pradinės vertės automobilis „Rover“ yra įtrauktas į įmonės ilgalaikio turto sąrašą, 2012 m. Gyventojams išmokėtų išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, pažymoje yra nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėjo 4 000 Lt L. K..
22.3. Teismas teisingai įvertino ieškovės pateiktas nepasirašytas atsakovo avansines apyskaitas, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu ir remdamasis logikos dėsniais, kadangi byloje buvo nustatyta, jog visus buhalterinius dokumentus atsakovas pasirašydavo, todėl neįtikėtina, kad per visą darbo įmonėje laikotarpį būtų nepasirašęs nė vienos avansinės apyskaitos. Tik po kelerių bylos nagrinėjimo metų, bylą nagrinėjant trečią kartą, ieškovės pateiktos nepasirašytos tariamai pagal atsakovo pateiktus buhalterinius dokumentus sudarytos avansinės apyskaitos, vertinant kartu su ta aplinkybe, kad tik trečią kartą nagrinėjant bylą ir tik apeliacinės instancijos teismo nurodymu ieškovė pateikė savo banko sąskaitų išrašus, kuriais buvo atskleista, jog įmonės piniginės lėšos buvo naudojamos įmonės interesais, sudarė pakankamą pagrindą teismui abejoti minėtose avansinėse apyskaitose nurodytų duomenų teisingumu ir tikrumu.
22.4. Visiškai nepagrįstas ieškovės argumentas, kad atsakovą atleidžiant atsakovo buhalterinės apskaitos tvarkymo teisingumas nebuvo tikrinamas, nes ieškovės akcininkai atsakovu pasitikėjo, o patikrinimą nutarta atlikti jau atsakovą atleidus, siekiant nustatyti, kaip jo vadovavimo laikotarpiu buvo naudojamos ieškovės piniginės lėšos. Ieškinys buvo pareikštas praėjus net dvejiems metams po atsakovo atleidimo ir tik po to, kai prieš tai atsakovas kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš ieškovės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio priedą. Akivaizdu, kad ieškovės ieškinys šioje byloje buvo pareikštas kerštaujant už atsakovo įmonei teisme iškeltus reikalavimus dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
24. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
25. Teisėjų kolegija nustatė, jog apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, įrodinėjimo naštos paskirstymu, juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės taikymu už įmonei padarytą žalą.
26. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. atsakovas R. Ž. ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo (direktoriaus) pareigas. 2014 m. rugsėjo 17 d. Visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 14/09-17 trečiu klausimu nutarta įgalioti R. Ž. nedelsiant perduoti naujai paskirtam bendrovės vadovui antspaudą, registracijos pažymėjimą, įstatus ir finansinės atskaitomybės dokumentus, bendrovės turtą. Protokolo ketvirtu punktu nutarta bendrovės direktore nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. paskirti R. M.. Atsakovas R. Ž. 2015 m. spalio 29 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės įsakymu atleistas iš vadybininko pareigų nuo 2015 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. savo noru.
27. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė atsakovo civilinę atsakomybę kildina iš jo, kaip bendrovės vienasmenio valdymo organo – vadovo, netinkamai vykdytų pareigų, dėl kurių apeliantė patyrė žalą. Apeliantės vertinimu, tai, kad atsakovas būdamas atskaitingu asmeniu gavo įmonės piniginių lėšų, tačiau išlaidų nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais, savaime reiškia, jog yra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei kilti, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės vertinimu nesutinka. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė kyla, kai nustatomos visos jos sąlygos – neteisėti veiksmai, atsiradusi žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys bei kaltė. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016, 39 punktas). Tačiau bendrovės vadovui kyla atsakomybė tik tuo atveju, jei bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimų teisme rezultatas bus akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014, 2014 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).
28. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėjo apsiriboti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. bei 2018 m. spalio 25 d. nutartyse nurodytų duomenų įvertinimu. Tai yra reikalavimas dėl žalos atlyginimo turėjo būti vertinamas lyginant ieškovės byloje pateiktoje suvestinėje esančius duomenis su įmonės buhalteriniais dokumentais, nustatant, ar ieškovės atlikti apskaičiavimai yra teisingi. Mano, jog pirmosios instancijos teismas šios savo pareigos neįvykdė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus (suvestines, finansinės atskaitomybės dokumentus, sąskaitas faktūras ir kt.) nustatė, kad atsakovas pirko prekes (pvz., degalus), ir, nors nėra prekių įsigijimo sąskaitų, kvitų, nėra pagrindo teigti, jog prekės buvo panaudotos ne įmonės reikmėms (skundžiamo sprendimo 24 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas išanalizavęs buhalterinės apskaitos dokumentus konstatavo, kad atsakovas įmonės reikmėms už 1 158,48 Eur pirko automobilį, kuris, be kita ko, buvo ir įregistruotas įmonės vardu (skundžiamo sprendimo 25 punktas). Analizavo ieškovės pateiktas avansines apyskaitas (skundžiamo sprendimo 27 punktas). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės pateikti įrodymai buvo analizuojami ir teismas dėl jų pasisakė, o šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas deklaratyvaus pobūdžio, kadangi apeliantė nenurodė, kokių įrodymų pirmosios instancijos teismas nevertino ar kokių sąskaitų ir suvestinių nepalygino, todėl atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad teismas vertino Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. bei 2018 m. spalio 25 d. nutartyse nurodytus duomenis, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
29. Įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos yra vienos svarbiausių civilinio proceso teisėje. Tik pasitelkusios įrodinėjimo institutą šalys gali įrodyti savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrįstumą, o teismas, atsižvelgdamas į šalių nurodytas aplinkybes bei aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, – nustatyti, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja ar neegzistuoja. „Įrodinėjimo pareigos“ sąvokos vartojimo šalininkai paprastai teigia, kad už šios pareigos nevykdymą šaliai gali būti taikomos sankcijos – priimamas nepalankaus sprendimas, todėl šalys turi pareigą įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus. Įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).
30. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktika dėl šių įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo yra nuosekli ir išsami. Šis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009).
31. Apeliaciniu skundu nurodoma, kad teismas kvestionavo ieškovės pateiktus įrodymus, manė, jog įmonėje buvo susiformavusi įprasta praktika netinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą, o į buhalterinės apskaitos dokumentus neįtraukus išlaidų nereiškia, kad šios išlaidos nebuvo patirtos UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms, vadovaudamasis vien tik atsakovo paaiškinimais bei prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu. Ši norma aiškiai nustato, kad bendrovės vadovas turi fiduciarines pareigas bendrovei. Už šių pareigų pažeidimą vadovas atsako bendrovei pagal civilinės atsakomybės taisykles. Civilinė bendrovės vadovo atsakomybė kyla pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, kurioje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Taisyklė, kad bendrovės vadovas turi pareigas pačiai bendrovei, kaip savarankiškam teisės subjektui, įtvirtinta ir Akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ), nes ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma kasacinio teismo praktikoje aiškinama kaip valdymo organo nario pareiga atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011, 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; kt.). Nurodytas teisinis reglamentavimas bei formuojama teismų praktika suponuoja išvadą, kad jei dėl įmonės vadovo netinkamai vykdomų pareigų (taip pat ir netinkamai organizuojamos buhalterinės apskaitos tvarkymo) įmonė patyrė žalos, vadovas privalo tokią žalą atlyginti visa apimtimi. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog civilinės atsakomybės taikymui vien netinkamai vykdomų įmonės vadovo pareigų nepakanka, kadangi ieškovė, be kita ko, privalo įrodyti ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. ieškovė privalėjo įrodyti, jog dėl to, kad atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas, įmonė patyrė žalos, o tarp vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys (kaltė tokiu atveju preziumuojama). Esant nurodytoms aplinkybėms akivaizdu, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, buhalterinės apskaitos tvarkymą organizavo nepakankamai rūpestingai ir tinkamai, nėra pakankamas pagrindas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.
32. Taip pat nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas atsisakė vertinti ieškovės pateiktas avanso apyskaitas vien dėl to, kad atsakovas jų nebuvo pasirašęs, o įrodinėjimo naštą, tenkančią atsakovui, perkėlė ieškovei, sprendė, kad ieškovė turėjo kreiptis į banko sąskaitos išrašuose nurodytus pardavėjus dėl pirminių apskaitos dokumentų gavimo, siekdama įsitikinti, ar išlaidos buvo patirtos ieškovės naudai, ar ne, kai šių dokumentų pateikimas buvo atsakovo pareiga, kt. Apeliantės nuomone, teismas iš esmės pažeidė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias teisės normas ir bylą išnagrinėjo neteisingai. Byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė vertinti ieškovės pateiktas avansines apyskaitas, priešingai, skundžiamo sprendimo 27 punkte pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovės pateiktas avansines apyskaitas ir padarė išvadą, kad jos yra perrašytos ir pritaikytos prie ieškinio reikalavimų. Konstatavo, jog avansinės apyskaitos kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo. Šios aplinkybės rodo, jog pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės pateiktas avanso apyskaitas, dėl jų pasisakė, todėl teisėjų kolegija atmeta šį apeliantės argumentą kaip nepagrįstą. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodė bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014).
33. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl žalos, padarytos dėl atsakovo įmonei nupirkto automobilio. Teigia, jog atsakovas, būdamas direktoriumi, iš ieškovės pasiėmė 4 000 Lt (1 158,48 Eur) ir už automobilį nesumokėjo, t. y. minėtas lėšas pasisavino. Tokias išvadas apeliantė darė atsižvelgdama į tai, kad atsakovas nepateikė buhalterinės apskaitos dokumento, kuris patvirtintų, kad už automobilį su pardavėja L. K. buvo atsiskaityta. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Iš byloje esančių įrodymų bei proceso dalyvių ir liudytojų paaiškinimų nustatyta, jog ieškovė už automobilį „Rover“ sumokėjo 4 000 Lt (1 158,48 Eur). Minėtas automobilis buvo įregistruotas ieškovės vardu, įtrauktas į ieškovės turto apskaitą, naudojamas įmonės reikmėms, automobilį pardavusi ieškovė už jį gavo 200 Eur. Be to, ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog automobilio pardavėja L. K. į ieškovę dėl nesumokėtos sumos nesikreipė ir pinigų sumokėti nereikalavo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad atsakovas nepateikė jokio buhalterinės apskaitos dokumento, pagrindžiančio, kad jis sumokėjo automobilio pardavėjai visą sumą, nėra pagrindas teigti, kad ieškovė dėl to patyrė kokią nors žalą. Priešingai, visuma byloje surinktų įrodymų rodo, jog atsakovas, gavęs bendrovei priklausančius pinigus, automobilį nupirko, ieškovė juo naudojosi, vėliau jį pardavė ir gavo iš to lėšas, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju ieškovė žalos nepatyrė. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad apeliantė neįrodė, jog atsakovas nesumokėjo automobilio pardavėjai L. K. už automobilio įsigijimą, todėl laikytina, jog šiuo atveju apeliantė žalos nepatyrė.
34. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantė, reikalaudama priteisti žalos atlyginimą, žalą vertino ir skaičiavo kaip atsakovo paimtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas, kurių panaudojimas nebuvo pagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais ir kurios nebuvo panaudotos ieškovės reikmėms. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog apeliantė iš esmės neįrodė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. patirtos žalos fakto, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė ir žalos atlyginimo nepriteisė. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas daro įvertinęs į bylą pateiktus apeliantės banko sąskaitos išrašus, kurių laikotarpis nuo 2012 m. sausio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio, iš kurių matyti, kur buvo išleisti pinigai, t. y. žinomas pardavėjas. Pažymėtina, jog, pirmosios instancijos teisme apklausant liudytoją J. L., ji paaiškino, kad tuo atveju, jeigu pirminis dokumentas yra prarastas, galima kreiptis į prekes pardavusią / paslaugas suteikusią įmonę, kad būtų išduota pirminio apskaitos dokumento kopija. Tokiu būdu būtų galima ištaisyti buhalterinės apskaitos tvarkymo trūkumus ir nors, apeliantės vertinimu, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šiuos įrodymus turėjo teikti atsakovas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčo kilimo metu jis įmonėje jau nebedirbo, galimybės atsakovui gauti pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus yra labai sunkios arba neįmanomos. Taip pat svarbu paminėti, kad iš į bylą pateiktų suvestinių ir kitų buhalterinių dokumentų nėra galimybės neginčytinai nustatyti, kokios išlaidos iš kokių piniginių lėšų buvo apmokamos, t. y. iš pateiktų įrodymų nėra aišku, ar už prekes ir paslaugas buvo mokama iš atsakovui perduotų piniginių lėšų, ar iš kitų įmonei priklausančių pinigų. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė žalos fakto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju civilinė atsakomybė atsakovui netaikytina.
35. Ieškovės vertinimu, jokios teisinės reikšmės neturi teismo nustatyta aplinkybė, kad atleidžiant atsakovą R. Ž. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pareigų jam jokių pretenzijų nebuvo pareikšta. Teigia, jog ieškovės akcininkai atsakovo vadovavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu juo pasitikėjo ir neturėjo pagrindo tikrinti, ar jis tinkamai organizuoja ir tvarko bendrovės buhalterinę apskaitą, ar įmonės lėšos panaudojamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesų labui ir pan. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Pažymėtina, kad civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, avansinės apyskaitos yra tęstinis dokumentas, t. y. praėjusio mėnesio darbuotojo avansinės apyskaitos likutis yra perkeliamas į kito mėnesio avansinę apyskaitą ir atitinkami duomenys yra pildomi toliau. Avansinė apyskaita yra pildoma iki darbuotojo darbo įmonėje pabaigos. Jeigu paskutinio mėnesio avansinėje apyskaitoje matyti, kad darbuotojas yra skolingas įmonei, jis šias pinigines lėšas turi grąžinti. Tai reiškia, kad nagrinėjamos bylos atveju aplinkybė, kartu ir žalos faktas, jog atsakovas yra skolingas ieškovei piniginių lėšų, turėjo paaiškėti atsakovo atleidimo iš įmonės metu, užpildžius paskutinę avansinę apyskaitą, tačiau ieškovė pretenzijų dėl pinigų grąžinimo atsakovui nereiškė ir nutraukdama su juo darbo sutartį – 2015 m. spalio 30 d. Nagrinėjamu atveju šios aplinkybės buvo svarbios vertinant ieškovės pateiktas avansines apyskaitas, kadangi pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą bei vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, logikos dėsniais, atsižvelgdamas į aplinkybes, jog atleisdama atsakovą iš darbo ieškovė pretenzijų nereiškė ir žalos atlyginti neprašė, darė išvadą, kad avansinėse apyskaitose esantys faktiniai duomenys nelaikytini tikrais. Esant nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, jog tai, kad ieškovė, atleisdama atsakovą iš darbo, neturėjo pretenzijų, laikytina svarbia aplinkybe, o apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
37. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo paskirstytomis bylinėjimosi išlaidomis. Teigiama, jog, bylą nagrinėjant pirmą kartą, atsakovas patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau esant aplinkybėms, jog ieškinys buvo tenkintas iš dalies, atsakovui negalėjo būti priteistos visos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Iš į bylą pateikto 2017 m. gegužės 26 d. atsakovo atstovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo matyti, jog atsakovas civilinėje byloje patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apmokėti. Kartu su prašymu pateikė pinigų priėmimo kvitą, serija LAT, Nr. 893970, iš kurio matyti, jog atsakovas sumokėjo advokatui 600 Eur už dokumento surašymą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir iš atsakovo ieškovei priteista 4 523,51 Eur. Šis teismo sprendimas Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartimi buvo pakeistas ir iš atsakovo ieškovei priteista 3 501,95 Eur. Iš pareikšto ieškinio reikalavimų matyti, jog ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 36 098,78 Eur. Tai reiškia, kad iš viso buvo tenkinta 9,7 procento ieškinio reikalavimų, todėl atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti mažinamos atitinkamai atmestų ieškinio reikalavimų dydžiui. Kadangi buvo atmesta 90,3 (100 – 9,7 = 90,3) procento ieškinio reikalavimų, todėl iš ieškovės atsakovui priteistina 541,80 Eur (600 Eur * 90,3 procento = 541,80 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
38. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog kitas atsakovo byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismas apskaičiavo teisingai, todėl, atsižvelgiant į tai, jog skundžiamu sprendimu iš ieškovės atsakovui buvo priteista 2 469 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir atsižvelgiant į šios nutarties 37 punkte nurodytus argumentus, priteistos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 2 410,80 Eur (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).
39. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
40. Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dėl ginčo esmės tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, tačiau netinkamai nustatė atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeistina, sumažinant atsakovui priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 2 410,80 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
41. Atsiliepimu į apeliacinį skundą prašoma priteisti iš apeliantės atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 726 Eur. Pagrįsdamas patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsakovas į bylą pateikė šiuos išlaidas patvirtinančius dokumentus: 2019 m. gegužės 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RG, Nr. 2019/05-04, kurioje nurodyta, jog už atsiliepimo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą parengimą mokėtina suma sudaro 726 Eur; 2019 m. birželio 28 d. pinigų priėmimo kvitą, serija LAT, Nr. 934817, kuriame nurodyta, jog atsakovas sumokėjo advokatui 726 Eur už dokumento surašymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis apskaičiuojamas taikant koeficientą 1,3, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 961,70 Eur), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, konstatuoja, kad atsakovo prašymas priteisti 726 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme, tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).
42. Nors skundžiamo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pakeista, tačiau atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas dėl ginčo esmės buvo paliktas nepakeistas, o bylinėjimosi išlaidos yra procesinis klausimas, darytina išvada, jog ieškovės apeliacinis skundas atmestas visiškai.
43. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti, sumažinant atsakovui R. Ž. priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 2 410,80 Eur.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui R. Ž. 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.