Vilniaus apygardos teismo sprendimas

atsakovo AB Luminor AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, atstovui advokatui T. Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. D. ir V. L. ieškinį atsakovui AB Luminor AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, dėl su akcijomis susietų obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, išvadą teikianti institucija Lietuvos bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3 Ginčo sutartys dėl SASO skolintomis lėšomis įsigijimo prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Atsakovas SASO platinti viešai galėjo tik įvykdęs Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – VPĮ) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą parengti, patvirtinti bei įstatymų nustatyta tvarka paskelbti viešai platinamų vertybinių popierių prospektą. Atsakovas buvo parengęs, patvirtinęs ir paskelbęs tik tuos prospektus, kurie leido jam platinti SASO nuosavomis lėšomis. Atsakovo platintos SASO skolintomis lėšomis atsakovo prospektuose nebuvo aprašyti, todėl ginčo sutartys negalėjo būti sudarytos, o jų sudarymas pažeidžia imperatyvias įstatymo nuostatas. Tai nustačius, turi būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis, t. y. imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris pripažįstamas niekiniu ir negaliojančiu.

Motyvuojamoji dalis

4 CK 1.80 straipsnio 2 dalis numato, kad tuo atveju, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo gražinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

5 Atsakovas AB Luminor AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (buvę pavadinimai – AB DnB NORD bankas, AB DNB bankas), pateikė atsiliepimą į ieškinį (popierinės bylos 2 t., b. l. 77-87), kuriuo prašė ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovų lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas.

6 Nurodė, kad ieškovų įsipareigojimo dydis yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, turinčiais res judicata galią. Paskolos suteikimas „nepaverčia“ obligacijos opcionu. Pirma, investuotojai skolintis iš banko pinigų obligacijų įsigijimui neprivalėjo. Obligacijų įsigijimą skolintomis lėšomis pasirinko tik tie investuotojai, kurie siekė gauti didesnį pelną manais į prisiimamą riziką. Antra, visoms obligacijoms būdingi trys pagrindiniai požymiai: apibrėžta trukmė, nominali vertė, obligacijos atkarpa. Paskolos suteikimas šių obligacijų pagrindinių požymių nepakeičia, nepanaikina. Trečia, paskolos obligacijų įsigijimui suteikimas ne sukuria naują vertybinį popierių, o lemia paskolos teisinių santykių atsiradimą. Ketvirta, obligacijų įsigijimo finansavimo šaltinis nėra prospekto dalykas. Bankas neprivalo prospekte apžvelgti, kokiomis lėšomis naudodamasis investuotojas gali įsigyti obligacijas. Banko paskelbti prospektai visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus.

7 Ieškovų argumentai dėl „opciono“ įsigijimo nepagrįsti. Pirma, pasvarstymai, kaip bankas savo veikloje naudoja už obligacijų pardavimą gautas lėšas, išeina už ginčo ribų. Antra, banko įsigytas opcionas nepatvirtina ieškovų teiginių. Trečia, bankas už obligacijas gautas lėšas galėjo naudoti paskolų portfeliui finansuoti. Dauguma investuotojų obligacijas įsigijo už nuosavas lėšas. Ketvirta, T. R. parodymai kitoje byloje nėra įrodymas šioje byloje. Penkta, ieškovai nepagrįstai remiasi kasacinio teismo praktika, jis nėra pateikęs išaiškinimo, jog obligacijų įsigijimas skolintomis lėšomis turėjo būti aprašytas prospekte. Šešta, ieškovai nepagrįstai remiasi internetiniu straipsniu.

8 Ginčo sutartys neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Pirma, išvada dėl sutarčių negaliojimo grindžiama klaidinga prielaida – paskolos suteikimas obligacijų įsigijimui nesukuria naujo vertybinio popieriaus. Antra, procedūrinių reikalavimų pažeidimas nesukelia sandorių negaliojimo. Trečia, nėra visuomenės intereso, kuris pateisintų sutarčių pripažinimą negaliojančiu, o tai padarius, būtų paneigti įsiteisėję teismų sprendimai. Be to, ieškovai kitose bylose pasirinko tokį teisių gynimo būdą, kuris patvirtina ginčo sutarčių galiojimą. Ketvirta, tuo atveju, jei obligacijos gali būti išplatintos pagal prospektą, kuriame nėra atskleista visa informacija, investuotojas įgyja teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, o ne sandorių pripažinimo negaliojančiais (VPĮ 7 straipsnio 2 dalis). Penkta, teismai jau yra pasisakę dėl obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis sandorių atitikimo imperatyvioms teisės normoms.

9 Ieškovai remiasi VPK 2011 liepos 28 d. sprendimu Nr. 2K-161, tačiau jis yra klaidingas, neturi prejudicinės ir įrodomosios galios šioje byloje, jo išvadas panaikintos. Pirma, sprendime yra aiškiai tikrovės neatitinkančių teiginių. Antra, sprendimas buvo apskųstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino sprendimo įrodomąją galią toje dalyje, kurioje nustatyti ir užfiksuoti tariami banko pažeidimai teikiant obligacijų platinimo skolintomis lėšomis paslaugas. Trečia, sprendimas nėra susijęs su šia civiline byla. Ketvirta, sprendimas neturi privalomosios galios. Penkta, sprendimas nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės reikšmės. Šešta, iš eksperto išvados akivaizdu, kad sprendime yra daug klaidų ir prieštaravimų.

10 Ieškovai V. D. ir V. L. pateikė dubliką, kuriuo prašė ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (3 t., b. l. 102-109). Nurodė, kad nesutinka su dubliko argumentais. Atsakovo platintos SASO buvo praktiškai įmanomai rizikingiausios kokybiškai naujos finansinės priemonės, tinkamos tik profesionaliems investuotojams. Tai patvirtina VPK sprendimas. Pirma, SASO skolintomis lėšomis pasižymėjo kitu rizikos laipsniu nei SASO, kurios būdavo įsigyjamos nuosavomis lėšomis. Antra, SASO, įsigyjamos skolintomis lėšomis, turėjo būti skirtos kitos patirties ir rizikos tolerancijos lygį turintiems asmenims, nei SASO, įsigyjamos nuosavomis lėšomis. Trečia, SASO, įsigyjamos nuosavomis lėšomis, turėjo kitokią pelno tikimybę nei SASO, įsigyjamos skolintomis lėšomis.

11 Ginčo finansinės priemonės yra opcionas. Pirma, atsakovas privalo nurodyti, kuo skiriasi atsakovo įsigytas opcionas ir ieškovo įsigytos finansinės priemonės. Tuo labiau, kad atsakovas pripažįsta, kad atsakovo įsigytas opcionas ir ieškovų įsigytos ginčo finansinės priemonės turi panašų rizikos laipsnį. Antra, atsakovas bando teismą klaidinti, nurodydamas, kad jis gaudavo pinigus už tas obligacijas, kurios buvo įsigyjamos nuosavomis lėšomis. Šioje byloje ginčas dėl to nekyla. Trečia, ieškovai sutinka, kad liudytojo T. R. parodymai kitose bylose nėra įrodymas šioje byloje, todėl teikė prašymą kviesti liudyti. Ketvirta, akivaizdu, kad ieškovai pagrįstai remiasi kasacinio teismo praktika, kadangi ši praktika buvo suformuota bylose prieš atsakovą dėl jo platintų ginčo finansinių priemonių. Penkta, ieškovai pagrįstai remiasi internetiniu straipsniu.

12 Ginčo sutartys prieštarauja imperatyvioms nuostatoms, atsakovo argumentai nepagrįsti. Tai patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika.

13 VPK sprendimas turi įrodomąją galią šioje byloje – kaip oficialus rašytinis įrodymas arba bent jau kaip rašytinis įrodymas.

14 Atsakovo bandymas remtis specialisto T. P. išvada yra nepagrįstas. Pirma, atsakovas šia išvada bandė remtis visose bylose, kuriose buvo nagrinėjami klausimai dėl ginčo finansinių priemonių, bet nei vienoje byloje teismas šia išvada nesivadovavo. Antra, įstatymas nenumato tokios įrodomosios priemonės.

15 Atsakovas AB Luminor AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, pateikė tripliką, kuriuo palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes (3 t., b. l. 112-120). Papildomai nurodė, kad ieškovai ieškinyje teigė, jog jie įsigijo ne obligacijas, o opcioną. Bankas atsiliepime į ieškinį išdėstė išsamius argumentus dėl tokios pozicijos nepagrįstumo. Dubliko motyvai nepaneigė banko argumentų.

16 Į dalį itin reikšmingų banko argumentų ieškovai dublike neatsikirto (pavyzdžiui, jog esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl tų pačių sutarčių vėlesnis jų ginčijimas negalimas; dėl įsiteisėjusių teismų sprendimų, kurie paneigia ieškovų dėstomus argumentus, t.t.).

17 Dubliko argumentai nepaneigė banko pozicijos, jog paskolos suteikimas „nepaverčia“ obligacijos opcionu, Pirma, rizikos laipsnio palyginimas su kitomis finansinėmis priemonėmis įrodo, jog obligacijų įsigijimas skolintomis lėšomis nepriartėja prie rizikingiausių investavimo būdų. Antra, investuotojų pareiga mokėti palūkanas už paskolą nesudaro pagrindo tenkinti ieškinio. Trečia, galimų nuostolių dydį pasirinkdavo pats investuotojas. Ketvirta, ieškovai niekuo nepagrindžia teiginių dėl obligacijų pelningumo.

18 Ieškovų argumentai dėl „opciono“ įsigijimo yra nepagrįsti. Pirma, įsiteisėjęs teismo sprendimas patvirtina, jog obligacijų įsigijimas skolintomis lėšomis nėra laikytinas opciono įsigijimu. Antra, ieškovų teiginiai neįrodo, jog bankas negaudavo lėšų, kurias galėtų panaudoti paskolų portfeliui finansuoti. Trečia, ieškovai nepaaiškina, kokia kasacinio teismo praktika grindžia ieškinio reikalavimus. Ketvirta, ieškovai neįrodė, jog internetinis straipsnis yra tinkamas įrodymas.

19 Ginčo sutartys neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Pirma, ieškovų nurodytais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimais negali būti remiamasi šioje byloje, nes bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Antra, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog ieškinys nepagrįstas. Taigi, bankas prospekte neprivalėjo atskirai aprašinėti investavimo skolintomis lėšomis rizikos.

20 Ieškovai dublike teigia, jog jie pagrįstai remiasi VPK sprendimu, o eksperto išvada yra neteisėtas ir nepagrįstas įrodymas. Bankas su tokia pozicija nesutinka.

21 Išvadą teikianti institucija Lietuvos bankas pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendimas Nr. 2K-161 toje dalyje, kuri yra nepanaikinta 2012 m. lapkričio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-2377/2012, gali būti pateikiamas kaip kompetentingos institucijos vertinimas ar išvada. Išvadoje taip pat pažymėta, kad galiojanti sprendimo dalis gali būti aktuali ir nagrinėjamoje byloje, tačiau ji turi būti vertinama individualių bylos aplinkybių apie investicinių paslaugų teikimą ieškovams kontekste (5 t., b. l. 8-9).

Ieškinys atmetamas.

22 Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2006 m. kovo 9 d. VPK nutarimu Nr. 2K-55 buvo patvirtintas atsakovo AB Luminor AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (buvę pavadinimai – AB DnB NORD bankas, AB DNB bankas) obligacijų bazinis prospektas, leidęs atsakovui viešai platinti vidutinės trukmės nesubordinuotas, negarantuotas ir nekonvertuojamas su vertybinių popierių indeksu susietas 25 000 000,00 Lt nominalios vertės obligacijas. 2007 m. sausio 11 d. VPK nutarimu Nr. 2K-22 buvo patvirtintas atsakovo obligacijų prospektas, leidęs atsakovui viešai platinti vidutinės trukmės, nesubordinuotas, negarantuotas ir nekonvertuojamas fiksuotų palūkanų, kintamų palūkanų, nulinės atkarpos, dvigubos valiutos, susietų obligacijų ir bet kurių šių obligacijų tipo 500 000 000,00 Lt vertės emisijas. 2007 m. rugpjūčio 23 d. VPK sprendimu buvo leista šią programą padidinti iki 750 000 000,00 Lt vertės. 2007 m. spalio 4 d. VPK Nr. 2K-309 buvo patvirtintas atsakovo bazinis prospektas, leidęs šią emisiją padidinti iki 1 250 000 000 000,00 Lt vertės (1 t., b. l. 122-156).

23 Ieškovas V. D. su atsakovu sudarė šias sutartis: 2007 m. kovo 16 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir pinigų obligacijų įsigijimui skolinimo sutartį Nr. 2007.03.16/424/04; 2007 m. balandžio 20 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2007.04.20/424/01; 2007 m. gegužės 4 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2007.05.04/424/1; 2007 m. gegužės 20 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 20070525/424/01; 2007 m. rugsėjo 17 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-682; 2007 m. spalio 29 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-799; 2007 m. lapkričio 9 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-830 (1 t., b. l. 27-60).

24 J. V. L., kurio teisių perėmėjas yra ieškovas V. L., 2007 m. gruodžio 3 d. sudarė su atsakovu obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 20071203/4100/11(1 t., b. l. 61-66).

25 Ieškovas V. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pakeisti jo ir atsakovo 2007 m. sudarytas skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, nustatant, kad kreditai pagal šias sutartis ieškovui suteikti neatlygintinai. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 4 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies: pakeitė ieškovo ir atsakovo sudarytas skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių dalis, kuriose nustatytas palūkanų dydis, sumažindamas nustatytas palūkanas 50 procentų, kitą ieškinio dalį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015, paliko Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Po šio procesinio sprendimo, ieškovo V. D. teigimu, jo nuostoliai, patirti dėl ginčo sutarčių sudarymo, yra 152 409,60 Eur (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).

26 J. V. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti ieškovui 440 885,27 Lt nuostolių atlyginimą iš atsakovo ir įskaityti priteistą sumą kaip ieškovo mokėtinas palūkanas atsakovui pagal skolinių obligacijų apmokėjimo sutartis. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovo ieškovui 440 885,27 Lt nuostolių atlyginimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovui priteistas nuostolių atlyginimas, priteisdama iš atsakovo perpus mažesnę sumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartį paliko nepakeistą. Po šio procesinio sprendimo, ieškovo V. L. teigimu, jo nuostoliai, patirti dėl ginčo sutarčių sudarymo, yra 63 896,42 Eur (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).

Dėl prejudicinių faktų paneigimo negalimumo

27 Ieškovų teigimu, ginčo sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl turi būti pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis bei taikoma restitucija. Anot ieškovų, ginčo sutarčių dalyku buvo opcionas, o ne SASO skolintomis lėšomis, atsakovas nebuvo parengęs, patvirtinęs ir paskelbęs prospektų, kurie jam leistų platinti SASO skolintomis lėšomis kaip kokybiškai naują finansinę priemonę, nors tokią imperatyvią teisinę pareigą atsakovas turėjo. Atsakovas prieštarauja tokiai ieškovų pozicijai bei pažymi, jog ieškovai ankstesnėse, jau išnagrinėtose bylose yra pasirinkę tokius teisių gynimo būdus, kurie patvirtina, kad ginčo sutartys galioja. Teismas sutinka su šiais atsakovo argumentais bei pažymi, jog, minėta, ieškovas V. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių sąlygų pakeitimo, ieškinys buvo tenkintas iš dalies – pakeistos ieškovo ir atsakovo sudarytos skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių dalys, kuriose nustatytas palūkanų dydis, sumažinant nustatytas palūkanas 50 procentų, šis teismo procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs. Taip pat velionis J. V. L.kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuostolių priteisimo ir priteistų sumų įskaitymo kaip palūkanų pagal skolinių obligacijų apmokėjimo sutartis, ieškinys taip pat buvo tenkintas iš dalies – priteista 50 procentų reikalautų priteisti nuostolių, šis teismo procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs.

28 Šiame kontekste pažymėtina, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.).

29 Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.).

30 Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos būtinos sąlygos prejudicinių faktų nustatymui šioje byloje: pirma, procesiniai sprendimai civilinėse bylose Nr. 3K-3-164-378/2015, 3K-3-253-969/2015 yra įsiteisėję; antra, tiek šioje, tiek minėtose ankstesnėse bylose šalimis yra ieškovas V. D., velionis J. V. L. ir jo procesines teises perėmęs ieškovas V. L. bei atsakovas; trečia, minėtose ankstesnėse bylose buvo įrodinėjama ir nustatyta, jog (i) sutartys, kurios yra ginčijamos šioje byloje, buvo sudarytos ir (ii) galiojo, (iii) jos buvo sudarytos dėl SASO skolintomis lėšomis, (iv) nors prospektai turėjo trūkumų (nebuvo nurodyti visi galimi vertybinių popierių įsigijimo finansavimo šaltiniai bei atskirai aptartos rizikos, susijusios su SASO įsigijimu nuosavomis ar skolintomis lėšomis), tačiau atsakovas buvo parengęs, patvirtinęs ir paskelbęs prospektus, kurie jam leido platinti SASO skolintomis lėšomis. Taigi, ginčo sutarčių sudarymas ir galiojimas, jų dalyko apibrėžtis bei iš esmės tinkamų prospektų, kurie leido sudaryti ginčo sutartis, buvimas laikytini prejudiciniais faktais šioje byloje.

31 Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog kreipimasis į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo yra viena iš pažeistų civilinių teisių gynimo formų. Nagrinėjant civilinę bylą, kurioje ieškovas prašo apginti pažeistą materialinę teisę, jis turi įrodyti, kad prašoma ginti teisė egzistuoja, ji yra pažeista ir kad būtent atsakovu nurodytas asmuo ją pažeidė. O atsakovas, gindamasis nuo pareikšto ieškinio, turi teisę įrodinėti, kad ieškovo prašoma ginti materialinė teisė neegzistuoja (arba kad pagrindas, dėl kurio ji egzistuoja, yra defektinis), kad ji nėra pažeista arba kad dėl jos pažeidimo atsakingas ne jis. Įvertinęs šalių pareikštus reikalavimus ir atsikirtimus bei surinktus įrodymus teismas turi nustatyti visas pirmiau nurodytas aplinkybes, t. y. ar materialinė teisė egzistavo, jei egzistavo – ar ji buvo pažeista, jei pažeista – ar ją pažeidė atsakovu patrauktas asmuo. Tik nustatęs visas tris aplinkybes teismas taiko vieną ar kelis ieškovo prašomus pažeistų teisių gynimo būdus, nurodytus CK 1.138 straipsnyje. Ir priešingai – nenustačius bent vienos iš pirmiau nurodytų aplinkybių, teismas pažeistų teisių gynimo būdų netaiko. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ginamos pažeistos ieškovo teisės, toks teismo sprendimas, be kita ko, reiškia ir tai, kad ieškovas turi ginamas materialines teises ir kad atsakovas jas pažeidė. Vadinasi, teismo sprendimas dėl pažeistų teisių gynimo įtvirtina prejudicinius faktus dėl šių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo. Kaip minėta, tuo atveju, jei atsakovas mano, jog ieškovo prašoma ginti teisė neegzistuoja arba jos atsiradimo pagrindas yra defektinis, jis, priklausomai nuo ginčo pobūdžio, gali ją ginčyti pareikšdamas savarankišką ieškinį, priešieškinį nagrinėjamoje byloje arba atsiliepdamas į ieškinį. Be to, teismui tam tikrais atvejais kyla pareiga ex officio patikrinti, ar pagrindas, iš kurio kildinama ginama teisė, yra tinkamas. Pavyzdžiui, teismas, spręsdamas dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą vykdyti prievoles, išplaukiančias iš sandorio, be kita ko, turi patikrinti, ar nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu. Pažymėtina, kad tokia patikra priklauso ir nuo ginčo šalies, turinčios teisinį suinteresuotumą, aktyvumo: kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001, 2003 m. sausio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003, 2004 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004, kt.). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal bendrąją taisyklę įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl ginamų teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima (2014 m. spalio 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014).

32 Kasacinis teismas akcentavo, kad priešingas aiškinimas ne tik prieštarautų proceso ekonomiškumo ir kooperavimosi (bendradarbiavimo) principui, bet ir atvertų kelią anksčiau priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo kvestionavimui, keltų pavojų teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams ir civilinės apyvartos stabilumui. Remiantis CPK 7 straipsnio 2 dalimi dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Teisės ginčyti savo paties sudarytus sandorius po to, kai dėl iš jų atsiradusių materialinių teisių gynimo yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, suteikimas sukurtų prielaidas panaikinti ankstesniame teismo sprendime nustatytą ginčo šalių santykių teisinį kvalifikavimą, nulemtų poreikį atnaujinti procesą jau užbaigtoje byloje arba kitokiu būdu panaikinti įsiteisėjusio teismo sprendimo materialines teisines pasekmes, nes teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai. Todėl net ir pripažįstant, kad praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl šių materialinių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima, taikymo poreikį, šios išimtys turėtų būti aiškinamos ypač siaurai, taikant tuos pačius kriterijus, kaip ir proceso atnaujinimo institutui (2014 m. spalio 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014).

33 Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei nustatęs prejudicinius faktus sprendžia, jog įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustačius, kad ginčo sutartys buvo sudarytos, jos galiojo, jų dalyku buvo SASO skolintomis lėšomis, atsakovas buvo parengęs, patvirtinęs ir paskelbęs iš esmės tinkamus prospektus, kurie leido platinti SASO skolintomis lėšomis, šių faktų nagrinėjamoje byloje paneigti negalima, o tai reiškia, kad ginčo sutartys šioje byloje negali būti pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis. Teismas taip pat pažymi, jog nenustatė, kad būtų susiklosčiusi išskirtinė situacija, kuri leistų daryti išimtį iš kasacinio teismo suformuluotos bendrosios taisyklės, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl šių materialinių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas daro išvadą, jog pagrindo tenkinti ieškinį nėra, todėl jis atmetamas.

34 Teismas papildomai pažymi, kad net tuo atveju, jei šioje byloje nebūtų konstatuoti prejudiciniai faktai, kurie sudaro pagrindą ieškinį atmesti, ieškinys vis tiek negalėtų būti tenkinamas. Tai lemia keletas priežasčių. Pirma, ieškovai neįrodė, kad SASO skolintomis lėšomis yra opcionas. Nors šių investicinių produktų rizikingumo laipsniai yra panašūs, tai nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas ieškovams pardavė ne SASO skolintomis lėšomis, o opcioną. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-678-178/2017). Apeliacinio teismo vertinimu, T. R. parodymai kitoje byloje nėra laikytini įrodymais šioje byloje, todėl jų nevertino, o T. R. nebuvo kviečiamas liudyti, nes teismas laikė jo galimus parodymus neaktualiais. Tuo tarpu ginčo VPK sprendimą teismas vertino kaip oficialų rašytinį įrodymą tik toje dalyje, kuri nėra panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-2377/2012, ir ši dalis nepagrindžia ieškovų teiginių. Šis sprendimas turi įrodomąją galią tik faktiniais tikslais, ką konstatavo tiek kasacinis (2014 m. kovo 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014), tiek Lietuvos apeliacinis teismas (2015 m. gegužės 7 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-285-330/2015).

35 Antra, ieškovai neįrodė, kad atsakovo paskelbti prospektai nebuvo tinkami SASO skolintomis lėšomis platinimui. Kasacinis teismas pateikė išvadas, kad šie prospektai turi trūkumų – atsakovas prospekte turėjo nurodyti visus galimus vertybinių popierių įsigijimo finansavimo šaltinius ir atskirai aptarti riziką, susijusią su SASO įsigijimu nuosavomis ar skolintomis lėšomis, tačiau tai vertintina kaip informavimo pareigos pažeidimas, o ne kaip VPĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos nevykdymas (2015 m. gegužės 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-164-378/2015; 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015). Taigi, ginčo sutartys galėjo būti sudarytos, o pagrindo konstatuoti jų prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms nėra.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36 Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju tiek ieškovai, tiek atsakovas yra pareiškę prašymą atlyginti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi teismo procesinis sprendimas yra priimtas atsakovo naudai, ieškovų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetamas. Atsakovas pateikė prašymą priteisti jo naudai 6 231,50 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovų lygiomis dalimis (5 t., b. l. 123-124). Teismas, susipažinęs su atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų detalizacija, daro išvadą, jog jos neviršija rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio numatytų dydžių, todėl atsakovo prašymas tenkinamas pilna apimtimi.

37 Kadangi ieškovui V. D. 2018 m. spalio 25 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo atidėtas 1 704,00 Eur žyminio mokesčio mokėjimas, o ieškinys yra atmestas, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisiama neapmokėta žyminio mokesčio dalis (CPK 84 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 307 straipsniu, teismas

nusprendė:

Ieškovų V. D. ir V. L. ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovo AB Luminor AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (j. a. k. 11315936) naudai iš ieškovų V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6 231,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno priteisti po 3 115,75 Eur.

Priteisti iš ieškovo V. D. į valstybės biudžetą 1 704,00 Eur žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.