Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5-565/2017 pagal ieškovo S. B. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank (buvęs pavadinimas – akcinė bendrovė DnB bankas) dėl skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties sąlygos pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Apeliantas poreikį surengti žodinį bylos nagrinėjimą grindžia pirmosios instancijos teismo, jo manymu, padarytais procesiniais pažeidimais, nesudarius sąlygų apeliantui būti tinkamai išklausytam, neatskleidus bylos esmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, žodinis bylos nagrinėjimas šiuo atveju nėra būtinas. Pirmosios instancijos teisme vykusių teismo posėdžių garso įrašai apeliaciniam teismui leido įsitikinti, kad teismas su apeliantu bendravo pagarbiai, apeliantas, priešingai nei teigia, buvo išklausytas tinkamai, o visi jo pasisakymų pertraukimai neviršijo to, kas būtina, bylą nagrinėjančiam teismui įgyvendinant proceso koncentruotumo principą ir šalinant iš pasisakymų viską, kas nėra susiję su ginčo esme (CPK 7 str. 1 d., 255 str. 2 d.). Nėra pagrindo vertinti, jog pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su ginčo sandorių sudarymo aplinkybėmis, dėl to neatskleidė bylos esmės, nes posėdžių garso įrašai patvirtina, kad teismas kaip tik siekė kuo tiksliau išsiaiškinti su tuo susijusias faktines aplinkybes. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra kliūčių bylą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų prijungimo

Apelianto prašymo prijungti kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus pagrįstumas vertintinas atsižvelgiant į CPK 314 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, jog apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai buvo nepagrįstai atsisakyta juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, bei būtinybę atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Dalį su skundu teikiamų įrodymų apeliantas bandė teikti pirmosios instancijos teismui, tačiau nesėkmingai. Tai pasakytina ir apie atsakovės 2016 m. gruodžio 15 d. išplatintą reklaminę medžiagą (straipsnis internete) apie opcioną charakterizuojančias savybes. Visų pirma pažymėtina, kad publikuojamuose straipsniuose teikiami finansinių priemonių, sandorių (šiuo atveju – opciono) požymiai ir apibūdinimai apskritai nėra rašytiniai įrodymai CPK 197 straipsnio prasme. Antra, pateikiamame straipsnyje bylai reikšmingos aplinkybės SASO aspektu faktiškai net ir neaptariamos. Todėl pirmosios instancijos teismas jį prijungti atsisakė pagrįstai.Apeliantas taip pat prašo prijungti pirmosios instancijos teismo atsisakytą prijungti informacinę medžiagą, kuri, apelianto teigimu, jam buvo pateikta atsakovės konsultacijų metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks dokumentas galėjo būti pateiktas netgi jau su ieškiniu, be to, teismui nėra galimybių įsitikinti apelianto nurodomomis šio dokumento gavimo aplinkybėmis. Priešingai, yra pagrindas tuo abejoti: apeliantas, teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. posėdžio metu, paaiškino, kad jis buvo gavęs iš atsakovės kreipimąsi „Gerbiamas pone“ su T. R. rekvizitais, o teikiamas dokumentas neturi nė vieno iš paminėtų požymių, taigi net ir paties apelianto pozicija šiuo klausimus prieštaringa. Dėl paminėtų motyvų šį dokumentą taip pat atsisakytina prijungti. Neprijungus šio dokumento, nėra tikslinga prijungti ir atsakovės dukterinės bendrovės laikraščio „Nekilnojamojo turto gidas. 2007 m. rugsėjis Nr. 6“ straipsnį, kuriuo siekiama įrodyti konsultacijų metu iš atsakovės gauto dokumento autentiškumą.

Dėl ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos kredito sutarties sąlygos, numačiusios palūkanų normą, pakeitimo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, apeliantas (ieškovas) įsigijo atsakovės išleistus vertybinius popierius – su akcijomis susietas obligacijas – ne nuosavomis, o atsakovės skolintomis lėšomis. Obligacijų išpirkimo dieną apelianto mokėtinos už kreditą palūkanos buvo didesnės nei obligacijų prieaugis. Tokią nepasiteisinusią investiciją, apelianto vertinimu, nulėmė atsakovės atlikti pažeidimai, sietini su netinkamu informacijos apeliantui kaip neprofesionaliajam investuotojui apie sudaromus sandorius ir su jais susijusias rizikas atskleidimu, veikimu esant interesų konfliktui ir apie tai neinformavus apelianto, netinkamos investavimo rekomendacijos suteikimu, atsakovės darbuotojų reikiamos kompetencijos neturėjimu teikti investavimo paslaugas. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs šių išvardintų pažeidimų, išskyrus veikimą esant interesų konfliktui, ieškinį atmetė. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, jį ginčija iš esmės šiais argumentais: pirma, apeliantui buvo parduotos ne obligacijos, o žymiai aukštesnio rizikingumo finansinė priemonė – opcionas, antra, atsakovė netinkamai įvykdė apelianto informavimo pareigą ir teikė melagingą informaciją, trečia, teismas ignoravo jo paties nustatytą faktą, kad atsakovė veikė esant interesų konfliktui, ketvirta, atsakovė netinkamai suteikė investavimo rekomendaciją, nes nesurinko reikšmingos informacijos apie apeliantą, penkta, pirmosios instancijos teismas padarė daug šiurkščių procesinių pažeidimų, įskaitant apelianto teisę būti išklausytam.Apeliantas akcentuoja, kad jo įsigytas produktas buvo paslėptas opcionas, t. y. daug rizikingesnis finansinis produktas nei su akcijomis susietos obligacijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analogiškų ginčų atvejais jau yra pasisakęs, kad SASO įsigijimas skolintomis lėšomis yra kokybiškai naujas išvestinis investicinis produktas, turintis tik jam būdingas savybes ir rizikas, kuris yra gerokai rizikingesnis nei paprastas SASO (įsigyjamas nuosavomis lėšomis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015). Kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, tam, kad SASO skolintomis lėšomis įsigijimas būtų pelningas, jo sugeneruotas pelnas turi atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Apeliantas pagrįstai atkreipia dėmesį į Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendime Nr. 2K-161 daromas išvadas, jog SASO skolintomis lėšomis savo rizikingumu prilygo opcionui, kuomet nesėkmės atveju investuotojas netenka visų investuotų lėšų, todėl bankas, platindamas SASO skolintomis lėšomis, turėjo atskleisti didelę tikimybę netekti viso investuoto turto (sprendimo 28 psl.). Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad atsakovė platino ne SASO skolintomis lėšomis, o opcionus, nes vien panašus dviejų produktų rizikingumo laipsnis neduoda pagrindo spręsti, kad atsakovė apeliantui pardavė kitą produktą. Priešingai nei teigia apeliantas, tokia aplinkybė nėra konstatuota minėtame Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendime Nr. 2K-161. Be to, šiuo klausimu paties apelianto pozicija buvo prieštaringa, kas verčia abejoti jos pagrįstumu. Patikslintame ieškinyje apeliantas teigė, jog pagal savo požymius artimiausias finansinis instrumentas apelianto su atsakove sudarytiems sandoriams yra taip vadinamas CFD sandoris, arba lietuviškai – susitarimas dėl skirtumų, t. y. įsigytus vertybinius popierius laikė ne opcionu, o sandoriu dėl kainų skirtumų (CFD). Tik atsiliepime į ieškinį atsakovei paaiškinus, jog ji, siekdama užsitikrinti, kad galės įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus apeliantui, įsigijo opcioną, apeliantas pakeitė savo poziciją, teigdamas, kad jo įsigytas finansinis produktas iš tikrųjų yra užslėptas opcionas. Pažymėtina, kad apeliantas ieškinio faktinio pagrindo ir reikalavimų netikslino, nereiškė reikalavimų pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais, todėl ir šia prasme jo argumentai dėl ginčo produkto panašumo į opcioną galėtų būti reikšmingi tik tiek, kiek būtina įvertinti apelianto prisiimtos rizikos ypatumus ir atsakovės pareigą juos apeliantui atskleisti. Dėl tos pačios priežasties nevertintini ir apelianto argumentai, sietini su ginčo sandorių pripažinimo niekiniais, ESTT praktikos, suformuluotos būtent dėl sandorių panaikinimo, nes apeliantas reikalavimų pripažinti negaliojančiomis jo sudarytas su atsakove sutartis nereiškė, o akivaizdžių sandorio pripažinimo niekiniais pagrindų, kurie suponuotų pareigą teismui veikti ex officio (savo iniciatyva), teisėjų kolegija nenustatė.Nagrinėjamu atveju turėtų būti nustatyta, ar skirtumas tarp SASO nuosavomis ir skolintomis lėšomis apeliantui buvo aiškiai ir suprantamai atskleistas ir apeliantas įspėtas dėl SASO skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju apeliantui ši aplinkybė buvo tinkamai atskleista. Apeliantui kaip neprofesionaliajam investuotojui atsakovė, būdama profesionali verslininkė, turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškinti, kad nuolatinis akcijų, su kuriomis susietas obligacijas įsigijo apeliantas, vertės augimas neįmanomas arba bent jau abejotinas. Nesutiktina su atsakovės atsiliepime į skundą dėstomais argumentais, jog apeliantui visa reikšminga informacija buvo tinkamai atskleista Programos prospekte ir Galutinėse sąlygose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad Programos prospekte ir Galutinėse sąlygose su investavimu skolintomis lėšomis susijusi rizika nebuvo aiškiai išskirta ir atskirai aprašyta nuo investavimo rizikos nuosavomis lėšomis; tai, jog nepakanka kiekvienos finansinės priemonės riziką atskleisti atskirai, nes tokiu atveju pats klientas turėtų ją apibendrinti ir įvertinti, o tai reikštų finansų tarpininko pareigų perkėlimą investuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208-248/2015). Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypta nuo šių kasacinio teismo išaiškinimų.Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo ir vertinimui, jog ši informacija buvo tinkamai atskleista kredito ar obligacijų pasirašymo sutartyse ar informacinėje pagalbinėje medžiagoje „Investavimas DnB Nord banke. 2007 m. rugsėjis“. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog apeliantas iš esmės neneigė aplinkybės, kad konsultacijų metu buvo naudojama ši pagalbinė medžiaga ar kad apeliantas iš viso nenurodė faktinių aplinkybių, kaip vyko ginčo sandorių sudarymas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2016 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio metu apeliantas į klausimą, kokie dokumentai sudarant ginčo sandorius jam buvo pateikti, nurodė, kad yra gavęs tik atsakovės kreipimąsi su T. R. rekvizitais, kuriame buvo rašoma, jog uždirbti galima net ir krentant akcijų kainai (garso įrašo dalis nuo 01:04:50 val.), šalys aiškiai nesutarė dėl to, kokia informacija apeliantui konsultacijų metu buvo pateikta. Esant tokiai situacijai, kuomet apeliantas neigė buvęs supažindintas su pagalbine medžiaga, o liudytojui T. R. teigiant priešingai, byloje nesant jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų ar paneigtų šią aplinkybę, išvada apie apelianto supažindinimą su minėta pagalbine medžiaga ar juo labiau, konkrečia jos dalimi apie skirtingus investavimo būdus nuosavomis ir skolintomis lėšomis, pagrįstai negali būti daroma. Vertinant priešingai, tokia situacija reikštų nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą apeliantui, nes informacijos dėl investicijų rizikos tinkamas atskleidimas yra banko pareiga, jam tenka ir procesinė pareiga įrodyti, kad tokia informacija buvo aiškiai ir suprantamai atskleista (CPK 178 str.). Sutiktina su atsakove, kad kredito sutarties 6.1 punkto nuostata, jog tuo atveju, kai kliento bankui mokėtina suma yra didesnė, tai klientas ne vėliau kaip kredito grąžinimo dieną įsipareigoja sumokėti bankui trūkstamą sumą, suponavo galimybę, kad klientui gali tekti primokėti bankui, jeigu investicija nebus sėkminga, tačiau ši aplinkybė (kaip bus išsamiau aptarta vėliau) yra reikšminga sprendžiant dėl paties apelianto elgesio rūpestingumo ir atsakomybės dėl susidariusios situacijos, tačiau negali būti prilyginta tinkamam kliento supažindinimui su visomis reikšmingomis rizikomis, juo labiau, kad šioje nuostatoje nėra detalizuojami nei atvejai, kada kliento mokėtina suma bankui gali būti didesnė, nei kokia tokių atvejų realizacijos tikimybė. Vertinant apelianto argumentus apie ginčo finansinių priemonių klaidinančią ir melagingą reklamą lankstinuke, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog byloje esantys duomenys nepakankami spręsti, jog iki ginčo sandorių sudarymo apeliantą buvo pasiekusi būtent tokio turinio informacija ir turėjusi kokios nors įtakos šiems sandoriams sudaryti. Įvertinus paties apelianto skunde neginčijamą aplinkybę, kad apie atsakovės platinamas SASO skolintomis lėšomis sužinojęs iš radijo, o ne reklaminio lankstinuko, darytina labiau tikėtina išvada, jog su šiuo lankstinuku apeliantas susipažino jau po ginčo sandorių sudarymo.Sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, pasiremdamas gausia kasacinio teismo šiuo klausimu suformuota praktika, pagrįstai konstatavo atsakovę veikus esant interesų konfliktui, kurio atsakovė prieš sudarant sandorius neatskleidė apeliantui. Pažymėtina, kad šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vadovaujasi Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendime Nr. 2K-161 padarytomis išvadomis, jog atsakovė platino ir rekomendavo produktą (SASO, įsigyjamas skolintomis lėšomis), sukeldama interesų konfliktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015). Šiame sprendime nurodoma, kad iš SASO skolintomis lėšomis platinimo atsakovė turėjo užtikrintos finansinės naudos, o klientas nesėkmingo scenarijaus atveju gali patirti realių nuostolių (sprendimo 27 psl.). Pačios atsakovės pateikta 2014 m. gruodžio 15 d. pažyma patvirtina, kad tik itin retais atvejais emisijų prieaugis buvo didesnis nei vidutinės už paskolą mokėtinos palūkanos už trejus metus (t. 2, b. l. 121–123). Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su atsakovės atsiliepimo į skundą teiginiais, jog šiuo atveju interesų konflikto nebuvo. Nors ginčo atveju ir nėra pagrindo manyti, kad atsakovė buvo suinteresuota savo klientų nesėkme, tačiau lieka nepaneigtos Vertybinių popierių komisijos nustatytos aplinkybės, jog atsakovė neveikė geriausiais klientų interesais.Vertinant kitą apelianto argumentą, jog atsakovė tinkamai nesuteikė investavimo rekomendacijos, nes nesurinko reikšmingos informacijos apie apeliantą, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentais, kad ginčo sandorių sudarymo metu (t. y. 2007 m. spalio 17 d.) atsakovė šios pareigos neturėjo, nes FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies reikalavimas atlikti „tinkamumo testą“ taikytinas tik po 2007 m. lapkričio 1 d., kuomet visa apimtimi įsigaliojo FPRĮ. Pažymėtina, kad ir iki 2007 m. lapkričio 1 d., t. y. iki visiško FPRĮ įsigaliojimo, VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 4 punktas numatė atsakovei pareigą siekti gauti iš kliento informaciją apie jo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra pasisakęs, kad įvertinus aukštą tokių sandorių kaip SASO įsigijimas skolintomis lėšomis rizikos laipsnį, taikytini aukštesni reikalavimai VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytai atsakovo pareigai surinkti informaciją apie ieškovus, t. y. atsakovas privalėjo surinkti atitinkamą informaciją ne tik žodžiu, individualių susitikimų su ieškovais metu, bet ir turėjo pareigą užfiksuoti surinktą informaciją laikmenoje, leidžiančioje atkurti surinktus duomenis bei nustatyti jų autentiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015). Todėl ir šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakove, kad informacijos apie apeliantą surinkimas individualių susitikimų su juo metu laikytinas tinkamu pareigos surinkti informaciją apie klientą įvykdymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas pagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog ginčo sandorių sudarymo metu jis buvo prisiėmęs itin didelių finansinių įsipareigojimų bankui pagal kredito sutartį, nes ši aplinkybė galėtų būti reikšminga, vertinant, ar tokioje situacijoje siūlymas apeliantui įsigyti SASO skolintomis lėšomis, rizikuojant patirti realių už kreditą mokėtinų palūkanų dydžio (409 805,68 Eur) nuostolių, buvo pagrįstas ir sąžiningas. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė daug šiurkščių procesinių pažeidimų, nulėmusių nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą, o konkrečiai – trukdė apeliantui duoti parodymus, jį pertraukinėjo, nors atsakovei tokie trukdymai nebuvo daromi. Kaip jau aptarta šio sprendimo 14 punkte, tokio pobūdžio procesinių pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurių jis neišsakė pirmosios instancijos teisme ir kurios galėtų keisti bylos baigtį, todėl vertinant ir šia prasme, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti buvus procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.).Nagrinėjamu atvejus nustačius atsakovės atliktus pažeidimus, teisėjų kolegija vis dėlto neturi pagrindo vertinti, kad už kredito sutarties sąlygos dėl palūkanų mokėjimo tinkamą įvykdymą yra atsakinga vien atsakovė. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas, nors ir būdamas neprofesionaliuoju investuotoju, turėjo pakankamai įgūdžių, kad galėtų įvertinti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus dėl palūkanų sumokėjimo. Nors elektroninėje byloje esantys teismo liudijimo pagrindu gauti duomenys patvirtina apelianto paaiškinimus, duotus 2016 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio metu, jog be turėtų AB banko „Snoras“ akcijų jokių kitų investavimo sandorių iki SASO skolintomis lėšomis įsigijimo iš atsakovės jis nebuvo sudaręs, tačiau, remiantis apelianto paaiškinimais, nustatyta ir tai, jog apeliantas yra patyręs verslininkas, taip pat jog buvo AB banko „Snoras“ tarybos narys, vienu metu netgi ir jos pirmininkas. Apeliantas neginčijo tos aplinkybės, kad su atsakove dėl ginčo produkto įsigijimo konsultavosi kelių susitikimų su atsakove metu. Kaip minėta, kredito sutarties 6.1 punkto nuostata suponavo galimybę, kad klientui gali tekti primokėti bankui, jeigu investicija nebus sėkminga, taigi jog yra galimas ir priverstinis išieškojimas iš atsakovės naudai įkeisto apelianto nekilnojamojo turto. Apeliantas nurodė, kad skaitė tiek Programos prospektą, Galutines sąlygas, tiek pasirašomas sutartis, tačiau kartu pripažino, kad atidžiai jų skaityti nematė reikalo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad neprofesionalaus investuotojo statuso turėjimas neeliminuoja tokio investuotojo turimų bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.). Tai, jog apeliantas pasirašomus dokumentus skaitė neatidžiai, rodo nepakankamą jo rūpestingumą. Apeliantas ne kartą pažymėjo, jog atsakove pasitikėjo, tačiau įvertinus ginčo sandorių sumos dydį, tai, jog apeliantui, kaip jis nurodo, tai buvo pirmasis investavimo sandoris, toks pasitikėjimas atsakove nelaikytinas rūpestingu ir atsargiu elgesiu. Vertinant apelianto pasirinktą pažeistų teisių gynybos būdą, pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti esminės ieškovo ir atsakovės nelygybės sudarant kredito sutartį kaip CK 6.228 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, tačiau kitaip vertintina galimybė taikyti CK 6.64 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog tuo atveju, kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tokio pobūdžio bylose plėtodamas praktiką dėl investuotojo prievolės bankui pagal kredito sutartį mokėti palūkanas apimties, kai ir pats kreditorius yra laikomas pažeidusiu prievolę, nurodė, kad tokiu atveju teisiniams santykiams reglamentuoti gali būti taikoma prievolių teisės norma – CK 6.64 straipsnis; taikant šią normą, skolininko negalėjimas vykdyti prievolę sietinas ir su jo prievolės nepagrįsta apimtimi, kai tai įvyksta dėl kreditoriaus kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015). Pagal byloje esančius duomenis, apeliantas pareigą atsakovei sumokėti palūkanas už kredito sutartimi paskolintas lėšas yra įvykdęs iš atsakovės suteiktų lėšų refinansavimo sutarties pagrindu. Taigi nors iš esmės pareiga sumokėti palūkanas jau yra įvykdyta, tačiau pačios atsakovės suteiktomis lėšomis, apeliantui už tai priimant įsipareigojimus grąžinti kreditą pagal su atsakove sudarytą refinansavimo sutartį, kuri, 2015 m. spalio 13 d. duomenis, dar nebuvo įvykdyta (atsakovės 2015 m. spalio 13 d. pažymos duomenys). Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto elgesys, siekiant kuo greičiau įvykdyti palūkanų mokėjimo pareigą, siekiant išvengti dar didesnių palūkanų ir delspinigių, susijusių su laiku nevykdoma prievole, mokėjimo, atitiko sąžiningo, apdairaus ir rūpestingo asmens standartą, todėl vien ta aplinkybė, kad pareiga sumokėti palūkanas jau įvykdyta, nesudaro kliūčių apeliantą atleisti nuo dalies prievolės. Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje dėl CK 6.64 straipsnio taikymo pažymima, jog skolininko negalėjimas vykdyti prievolę sietinas ir su jo prievolės nepagrįsta apimtimi, kai tai įvyksta dėl kreditoriaus kaltės. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju konstatavus kreditoriaus padarytus jam nustatytos prievolės pažeidimus, kita vertus, taip pat įvertinus šio sprendimo 31, 32 punktuose aptartas apeliantą individualizuojančias aplinkybes bei ginčo sandorių sudarymo aplinkybes, atsižvelgus į teisminę praktiką šios kategorijos bylose, yra pagrindas išvadai, jog nesėkmingos investicijos pasekmes turėtų prisiimti abi šalys, tačiau didesnė atsakomybė turėtų atitekti būtent apeliantui, todėl pagal kredito sutartį susikaupusios palūkanos turėtų būti mažinamos 40 procentų.Šiuo aspektu teisėjų kolegija nepritaria apelianto argumentams, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti nukrypstama nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir dalinami tik tiesioginiai nuostoliai, t. y. atsakovės už opciono įsigijimą sumokėta 284 118,86 Eur suma, neįtraukiant atsakovės gautino pelno iš ginčo finansinių sandorių. Apeliantas nenurodė aplinkybių, kurios jį išskirtų iš kitų investuotojų ir sudarytų pagrindą nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų precedentų. Apelianto teiginiai, kad atsakovė įsigijo opcioną, siekdama užsitikrinti, jog gebės įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus apeliantui, nėra laikytina nagrinėjamą atvejį iš kitų išskiriančia aplinkybe, įvertinus ir T. R. 2016 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio metu nurodytą aplinkybę, jog opcionas buvo įsigytas ne vien dėl apelianto, o tokiu būdu būdavo apdraudžiama kiekviena obligacijų emisija.Apibendrinant nurodytas aplinkybes, yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinant iš dalies ir atleidžiant apeliantą nuo 163 922,27 Eur mokėjimo palūkanų mokėjimo pagal kredito sutartį (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

Kadangi apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, atitinkamai pakeistinas pirmosios instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas proporcingai patenkintų (40 proc.) ir atmestų (60 proc.) reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 ir 5 d.). Apeliantas už ieškinį sumokėjo 3 942 Eur žyminį mokestį, todėl 1 576,8 Eur priteistina apeliantui iš atsakovės. Apeliantas patyrė 5 575 Eur, o atsakovė – 6 050 Eur teisinių paslaugų išlaidų. Pirmosios instancijos teismas papildomu sprendimu atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį sumažino iki 4 235 Eur. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantui suteiktos teisinės paslaugos apėmė ieškinio, dubliko parengimą, dalyvavimą teismo posėdžiuose (iš viso 7 val.). Atsižvelgus į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu bei Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus maksimalius užmokesčio už tokio pobūdžio paslaugas dydžius, maksimali apeliantui priteistina patirtų išlaidų suma mažintina iki 3 300 Eur. Įvertinus proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalis, apeliantui pripažintina teisė į 1 320 Eur šių išlaidų atlyginimo iš atsakovės, o atsakovei – 2 541 Eur patirtų išlaidų atlyginimo iš apelianto.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

Apeliantas, paduodamas skundą, sumokėjo 3 942 Eur žyminį mokestį, todėl tenkinus 40 proc. jo reikalavimų, apeliantas turi teisę į 1 576,8 Eur dydžio šių išlaidų kompensaciją iš atsakovės.Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos pateikė prašymą priteisti jai iš apelianto 1 030,92 Eur teisinių paslaugų išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijų numatyto maksimalaus užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl iš apelianto atsakovei proporcingai atmestų reikalavimų daliai priteistina 618,55 Eur šių išlaidų (CPK 93 str. 2 d., 98 str.). Duomenų apie kitas šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nebuvo pateikta.Įskaičius apeliantui ir atsakovei priklausančias pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidų) kompensacijas, iš atsakovės apeliantui priteistina 1 314,05 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą ir 2017 m. vasario 3 d. papildomą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo S. B. ieškinį tenkinti iš dalies. Atleisti ieškovą S. B. nuo 163 922,27 Eur (vieno šimto šešiasdešimt trijų tūkstančių devynių šimtų dvidešimt dviejų eurų dvidešimt septynių centų) mokėjimo palūkanų pagal S. B. ir akcinės bendrovės Luminor Bank 2007 m. spalio 17 d. sudarytą skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-470 mokėjimo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovui S. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės akcinės bendrovės Luminor Bank (juridinio asmens kodas 112029270) 1 314,05 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus keturiolika eurų penkis centus) išlaidų atlyginimo.