- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-21
- Bylos Nr.
- e2A-2109-658/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20149-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nerijus Meilutis
- Ieškovas
- K. K.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Omnitel“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1272-528/2017 pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Omnitel“ (dabar akcinė bendrovė Telia Lietuva) dėl mokėjimo reikalavimų pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Ginčas byloje kilęs dėl telekomunikacinių paslaugų tiekėjo išrašytų vartotojui PVM sąskaitų faktūrų pagrįstumo.
Ieškovas K. K. ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti UAB „Omnitel“ išrašytas ir pateiktas ieškovui apmokėjimui 2009 m. balandžio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą serija JUP Nr. (duomenys neskelbtini), 29,99 Lt (8,68 Eur) sumai, 2009 m. gegužės 16 d. PVM sąskaitą faktūrą serija JUP Nr. (duomenys neskelbtini), 30,24 Lt (8,76 Eur) sumai, 2009 m. birželio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą serija JUP Nr. (duomenys neskelbtini), 27,99 Lt (8,11 Eur) sumai, 2009 m. birželio 16 d. netesybų ataskaitą, 450 Lt (130,33 Eur) sumai, negaliojančiomis; 2 ) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2008 m. gegužės 28 d. ieškovas su atsakove sudarė neterminuotą sutartį dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo klientui (ieškovui) suteiktu abonento numeriu (duomenys neskelbtini) už užmokestį. Sutarties pakeitimu nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. atsakovė įsipareigojo taikyti ieškovui 24 mėnesių laikotarpiui nuo abonento įjungimo dienos standartinių mokėjimo planų „Valandos 2“, „Valandos 5“ tarifus, taikant 50 procentų nuolaidą minimaliam abonentiniam mokesčiui. Ieškovas teigė, kad 2009 m. balandžio 20 d., 2009 m. gegužės 17 d., 2009 m. birželio 18 d. pranešimais atsakovė pateikė ieškovui mokėjimo reikalavimus su priedais dėl paslaugų apmokėjimo, netaikiusi sutartų mokėjimo planų tarifų ir nuolaidos minimaliam abonentiniam mokesčiui. Atsakovė vienašališkai pakeitė mokėjimo planus, neteisėtai padidino ieškovui mokėjimų už paslaugas kainas ir tarifus bei papildomai pateikė ieškovui netesybų ataskaitą 450,00 Lt (130,33 Eur). Apie įvykdytus sutarties pakeitimus atsakovė nurodė ieškovui po vienašališkai įvykdyto paslaugų kainų ir tarifų padidinimo. Atsakovė nepranešė ieškovui apie ketinimus padidinti mokėjimus už paslaugas ir apie jo teisę nutraukti sutartį be jokių netesybų, nors privalėjo pranešti ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį. Nepagrįstus ir neteisėtus atsakovės mokėjimo reikalavimus ieškovas ginčijo žodžiu ir raštu. Atsakovė apribojo ieškovui sutartimi teikiamas ryšio paslaugas, o nuo 2009 m. birželio 12 d. paslaugų teikimą ieškovui nutraukė visiškai. Beveik du metus atsakovė, pasitelkusi trečiuosius asmenis, reiškė ieškovui nepagrįstus ir neteisėtus reikalavimus, o po to pranešė jam apie skolos išieškojimo nutraukimą ir pretenzijų dėl neapmokėtų sąskaitų neturėjimą.
Atsakovė AB Telia Lietuva atsiliepimu į ieškinį prašė ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalių civilinių santykių susiformavimo pagrindas, tarpusavio teisės bei pareigos, vykdymo apimtis ir kiti prejudiciniai faktai nustatyti įsiteisėjusioje 2016 m. gegužės 3 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje Nr. 2A-223-381/2016, kurioje konstatuota, jog šalis siejusios 2008 m. gegužės 28 d. sutarties dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo sąlygos ir atsakovės veiksmai šių sąlygų apimtyje visiškai atitiko teisės normų ir bendrųjų teisės principų reikalavimus, buvo teisėti ir pagrįsti. Be to, 2016 m. gruodžio 19 d. Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2008-390/2016 yra išspręstas ieškovo reikštų atsakovei reikalavimų dėl teisės į abonento numerio (duomenys neskelbtini) sugrąžinimo klausimas ir konstatuota, jog toks sugrąžinimas neįmanomas. Atsakovė nepažeidė sutarties pakeitimu prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Pasirašydamas sutartį ieškovas sutiko su visomis sąlygomis. 2009 m. vasario mėnesį atsakovė raštu informavo ieškovą, jog jam ir visiems kitiems klientams (išskyrus abonentus pasinaudojusius paslaugos „Išrinktiesiems“ akcijomis) nuo 2009 m. kovo 15 d. bus taikomas naujas, individualiai kiekvienam klientui pritaikytas mokėjimo planas „Asmeninis“. Pranešimuose apie naujo mokėjimo plano taikymą nuo 2009 m. kovo 15 d. buvo aiškiai pažymėta apie klientų teisę pasirinkti bet kurį kitą viešai skelbiamą privatiems klientams skirtą planą bei galimybę pasinaudoti kitomis sutartyje, Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėse ir teisės aktuose numatytomis teisėmis. Ieškovas nesikreipė į atsakovę dėl jam taikomo mokėjimo plano pakeitimo į kitą tuo metu egzistavusį viešai skelbtą planą, taip pat neatsisakė sutarties nei iki 2009 m. kovo 15 d. (kai įsigaliojo planas „Asmeninis“), nei vėliau – iki 2009 m. birželio 12 d. (kai buvo nutrauktas paslaugų teikimas ieškovui). Nuo naujo mokėjimo plano įsigaliojimo dienos iki abonento (duomenys neskelbtini) išjungimo dėl įsiskolinimo dienos ieškovas toliau naudojosi atsakovės teikiamomis paslaugomis, bet neapmokėjo nei vienos už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 17 d. iki 2009 m. birželio 16 d. pateiktos sąskaitos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino negaliojančia AB „Omnitel“ išrašytą ir pateiktą ieškovui K. K. apmokėti 2009 m. birželio 16 d. netesybų sąskaitą 450,00 Lt (130,33 Eur) sumai. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovės AB Telia Lietuva ieškovui K. K. 0,50 Eur žyminio mokesčio. Priteisė iš ieškovo K. K. 149,74 Eur už advokato teisinę pagalbą. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:
Šalių sudaryta viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo sutartis vertintina kaip vartojimo viešoji sutartis. Paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais, o PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių arba paslaugų teikimas (6.720 straipsnio 1 dalis, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 29 punktas). PVM sąskaitos faktūros paskirtį reglamentuojantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nereguliuoja PVM mokėtojų ir kitų asmenų civilinių teisinių santykių. Apmokėjimo atlikimas pagal PVM sąskaitas faktūras reiškia tik atsiskaitymo formą, bet neturi įtakos paslaugos vartotojo pareigai atsiskaityti pagal sutartį už gautą paslaugą. Nustačius, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodytas skolos dydis neatitinka tikrovės, tokie dokumentai neturi galios ir negali sukelti šalims teisinių pasekmių ta apimtimi, kuri yra neteisinga. Jų pripažinimas negaliojančiomis tokiu atveju reiškia ieškovo teisės į tikrąjį skolos dydį pripažinimą.
Atsakovės informaciniame pranešime klientams nurodyta, kad naujas mokėjimo planas „Asmeninis“ keičia registruotų abonentų turimus planus nuo 2009 m. kovo 15 d., o klientai už tą pačią sumą gaus daugiau paslaugų. Taigi, paslaugų tarifai nedidėjo. Byloje nėra duomenų kada toks informacinis pranešimas ar kitoks pranešimas buvo ir ar buvo pateiktas ieškovui. Šiuo atveju ieškovas kreipėsi į teismą, ginčydamas atsakovės išrašytų jam PVM sąskaitų faktūrų pagrįstumą daugiau kaip po 7 metų nuo jų surašymo. Atsakovė nurodė neturinti duomenų apie ieškovui tuo metu suteiktų paslaugų kiekį ir sudėtį. Pažymėtina, kad pagal Elektroninių ryšių įstatymo 66 straipsnio 4, 5 dalis abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo srauto duomenys gali būti saugomi ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo ryšio datos (išskyrus Elektroninių ryšių įstatyme nustatytus atvejus), todėl teismas neturi pagrindo šią aplinkybę vertinti kaip atsakovės aplaidumą ar kaltę, neišsaugojus dokumentų. Ieškovui kreipusis į atsakovę pirmą kartą – 2009 m. gegužės 22 d. su prašymu dėl sąskaitų patikslinimo, atsakovė pagal teisės aktų reikalavimus turėjo pareigą ir galėjo ieškovui pateikti išsamius duomenis apie paslaugas, teiktas 6 mėnesius iki prašymo pateikimo dienos, tačiau ieškovas tokių duomenų neprašė. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalių susirašinėjimas dėl ieškovo skolos už atsakovės suteiktas paslaugas baigėsi 2011 m. kovo 4 d., atsakovei informavus ieškovą, jog skolų išieškojimas iš ieškovo nutrauktas ir dėl neapmokėtų sąskaitų atsakovė neturi jam pretenzijų. Vėl dėl tų pačių sąskaitų faktūrų ieškovas kreipėsi į atsakovę 2016 m. spalio 25 d., nors atsakovė jokių reikalavimų dėl ginčo sąskaitų ieškovui nereiškė.
Plano „Valandos“ minimalus paslaugos mokestis su PVM buvo 29,00 Lt per mėnesį. Atsakovė nurodė, jog pagal šį planą buvo suteikiama 120 minučių pokalbių į visus Lietuvos tinklus, tačiau į pokalbių limitą neįtraukiami tarptautiniai skambučiai, SMS žinutės, taip pat kitos paslaugos. Pagal akcijos sąlygas ieškovui buvo taikoma 50 proc. nuolaida tik minimaliam mokesčiui, todėl jo dydis, pritaikius nuolaidą (akciją), su PVM buvo 14,50 Lt. Byloje pateiktos ieškovui išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir jų sumų suvestinė, kurių teisingumo ieškovas neginčijo, patvirtina, kad ieškovas privalėjo mokėti ženkliai daugiau nei minimalų mokestį. Vadinasi, ieškovas naudojosi ir paslaugomis, neįeinančiomis į minimalų mokestį. Po akcijos užsakymo 2008 m. rugsėjo 25 d. ieškovui pateikiamų apmokėti sąskaitų suma sumažėjo – vidutinė vieno mėnesio mokėjimo suma laikotarpiu nuo 2008 m rugsėjo 17 d. iki 2009 m. kovo 15 d. (akcijos taikymo metu) buvo 22,25 Lt. Nuo 2009 m kovo 15 d. iki 2009 m. birželio 16 d. ieškovui pateikiamų apmokėti sąskaitų vidutinė mėnesio suma buvo 29,41 Lt, tai yra vidutiniškai 7,16 Lt (29,41-22,25=7,16) daugiau nei po akcijos užsakymo. Tačiau pats savaime toks padidėjimas nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo teisės gauti sutartas paslaugas su nuolaida pažeidimo, nes iš ieškovui išrašytų sąskaitų suvestinės matyti, jog skirtingu metu ieškovas naudojosi skirtingu atsakovės teikiamų paslaugų kiekiu – taikant vienodą tarifą mokėtinos už mėnesio paslaugas sumos skyrėsi daugiau kaip 2,5 karto (35,54 Lt ir 92,22 Lt). Kaip minėta, pas atsakovę nėra išlikę duomenų apie ieškovo gautų atsakovės paslaugų kiekį bei sudėtį ir pagal Elektroninių ryšių įstatymą ji neprivalo saugoti tokius duomenis ilgiau kaip 6 mėnesius, o ieškovas tokių įrodymų nepateikė. Tačiau net ir tuo atveju, jei atsakovė būtų klaidingai nurodžiusi kas mėnesį teikiamose PVM sąskaitose faktūrose mokėtinas sumas, o šiuo atveju ieškovas tokių aplinkybių neįrodė ir teismas tokių aplinkybių nenustatė, nebūtų teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą šioje dalyje, kadangi, pripažinus, jog dėl atsakovės klaidingai išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ieškovui neatsirado pareiga apmokėti už faktiškai pagal sutartį gautas paslaugas, būtų iškreipta šalių sudaryta viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo sutarties esmė, paneigtas prievolių vykdymo sąžiningumo principas, sudarytos sąlygos paslaugų vartotojui (ieškovui) nesąžiningai praturtėti, sutaupant paslaugų teikėjo (atsakovės) sąskaita. Nors ieškovas yra vartotojas, o atsakovė – pelno siekianti įmonė, tačiau šiuo atveju ieškovas paslaugas iš atsakovės yra gavęs, todėl atsakovė turi teisę gauti atlyginimą už tinkamai suteiktas paslaugas. Tokios atsakovės teisės paneigimas pažeistų sąžiningumo, teisingumo, protingumo bei teisėtų lūkesčių principus (CK 1.5, 6.1, 6.2, 6.189 straipsniai). Taip pat pažymėtina, kad atsakovė jau prieš 6 metus ieškovui raštiškai patvirtino skolos išieškojimą nutraukusi ir neturinti ieškovui pretenzijų dėl neapmokėtų sąskaitų, todėl akivaizdu, jog ieškovas siekia ne teisingo savo skolos dydžio nustatymo, bet savo sutartinės pareigos sumokėti atsakovei už realiai gautas iš jos paslaugas paneigimo.
Ieškovo reikalavimas dėl atsakovės 2009 m. birželio 16 d. išrašytos ataskaitos 450,00 Lt sumai pripažinimo negaliojančia iš esmės pripažintinas pagrįstu. Atsakovei savo iniciatyva pakeitus planą, turint tokią teisę pagal šalių sutartį (3.1. punktas), ir netaikant akcijos minimaliam mokesčiui visą sutartą laikotarpį, buvo protinga netaikyti ieškovui minėta akcija numatytų sankcijų už likusį laiką.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas K. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, kuria netenkinta ieškinio dalies dėl AB „Omnitel“ išrašytų ir pateiktų ieškovui apmokėjimui PVM sąskaitų faktūrų 2009 m. balandžio 16 d. serija JUP Nr. (duomenys neskelbtini), 29,99 Lt (8,68 Eur) sumai, 2009 m. gegužės 16 d. serija JUP Nr. (duomenys neskelbtini), 30,24 Lt (8,76 Eur) sumai, 2009 m. birželio 16 d. serija JUP Nr. (duomenys neskelbtini), 27,99 Lt (8,11 Eur) sumai pripažinimo negaliojančiomis ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas ieškovui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai aiškino ir vertino aplinkybes dėl atsakovės teisės keisti mokėjimų už paslaugas tarifus (Sutarties 3.1 punktas) ir neteisėtai sprendė, kad paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. Teismas nevertino, kad šalių 2008 m. gegužės 28 d. sutartis ir vėlesnis sutarties 2008 m. rugsėjo 25 d. pakeitimas šalių sudarytos raštu, abiem šalims pasirašant vieną dokumentą, nepagrįstai ir neteisėtai įvertino tinkamu pranešimu apie mokėjimų už paslaugas pakeitimą atsakovės pateiktą į bylą viešą informacinį pranešimą nenurodytiems, neįvardintiems ir nenustatytiems asmenims, kurių adresatai yra „klientams“. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad, šalims sutartį su 2008 m. rugsėjo 25 d. pakeitimu esant sudariusioms raštu, o ne konkliudentiniais veiksmais, mokėjimų už paslaugas pakeitimai atsakovės turėjo ir privalėjo būti vykdomi vadovaujantis Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis, o bet kokie viešosios vartojimo sutarties pakeitimai negalėjo būti vykdomi vadovaujantis tik šalių sutartimi, mokėjimų už paslaugas tarifus pakeičiant atsakovės teikiamais nenustatytiems asmenims ir nenustatytose informacinėse priemonėse viešais informaciniais pranešimais, ir (ar) šalių konkliudentiniais veiksmais.
Teismas pažeidė proceso teisės nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, Civilinio proceso kodekso 184 straipsnio nustatyta tvarka nesprendė ir teismo sprendime šiuo klausimu nepasisakė dėl atsakovės pateikto į bylą įrodymo, viešo informacinio pranešimo, suklastojimo fakto, esant byloje ieškovo pareiškimui dėl šio dokumento suklastojimo ir pareikštam prašymui nepripažinti šio dokumento tinkamu įrodymu.
Teismas pažeidė proceso teisės nustatytą šalių rungimosi nagrinėjant civilines bylas principą. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Elektroninių ryšių įstatymo 66 straipsnio 4, 5 dalis ir CPK 185 straipsnio nuostatas, ir nepagrįstai bei neteisėtai sprendė, kad atsakovės galimybė ir prievolė teikti į bylą įrodymus nagrinėjamu atveju yra ribojama dėl ieškovo veiksmų (neveikimo). Pagal ERĮ 66 straipsnio 5 dalį atsakovė turi prievolę ieškovo užginčytų mokėjimo sąskaitų reikiamus duomenis kaupti (saugoti) neribotą laiką.
Byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovas būtų sutikęs su atsakovės vienašališku sutarties sąlygų pakeitimu nuo 2009 m. kovo mėnesio. Be to, teismas nepagrįstai neįvertino, kad dėl atsakovės 2009 m. balandžio mėnesį pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, neatitinkančių teisėto sutarties 2008 m. rugsėjo 25 d. pakeitimo 4 punkto reikalavimų, ieškovas Sutarties 4.11 ir 4.13 punktų nustatyta tvarka ir terminais reiškė atsakovei nesutikimus ir prieštaravimus (pretenzijas) dėl pateiktųjų atsakovės mokėjimo už paslaugas reikalavimų, t. y. ieškovas sutarties nustatyta tvarka nuolat, sistemingai ir teisėtai prieštaravo dėl mokėjimų už paslaugas įkainių (tarifų) pakeitimo. Atsakovė nei į vieną iš gautų ieškovo pareiškimų neatsakė ir pažeidė įstatyminę prievolę išnagrinėti gaunamus prašymus, pasiūlymus ir skundus dėl paslaugų teikėjo teikiamų elektroninių ryšių paslaugų ir atsakyti per vieną mėnesį nuo jų gavimo dienos (ERĮ 34 straipsnio 4 dalis).
Teismas pažeidė prievolę bylas nagrinėti vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi atsakovės pateiktais į bylą paaiškinimais ir duomenimis, kurie su vertintinais mokėjimais ir jų pokyčiais, laikotarpiais nuo 2008 m. rugsėjo 17 d. iki 2009 m. kovo 15 d. ir nuo 2009 m. kovo 15 d. iki 2009 m. birželio 16 d., niekaip nėra susiję.
Atsakovė AB Telia Lietuva atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos skiriant atsakovei. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Dauguma apeliaciniame skunde pateikiamų aplinkybių ir argumentų ne tik yra nesusiję su ieškinyje nurodomu pagrindu ir dalyku, o yra susiję su paraleliai ieškovo prieš atsakovę inicijuota civiline byla Nr. 2-2193-638/2017. Be to, svarbią reikšmę turi 2016 m. gegužės 3 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-223-381/2016, kurioje teismas detaliai nustatė Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-25721-528/2016 civilinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės susiformavimo pagrindą, tarpusavio teisių ir pareigų vykdymo apimtis, įvertino Sutarties sąlygų teisėtumą ir kitus prejudicinius faktus, kurie turi tiesioginės įtakos civilinės bylos Nr. e2-1272-528/2017 nagrinėjimui.
Apeliaciniame skunde ieškovas teikė bylai neaktualius paaiškinimus ir argumentus, nesusijusius su ieškinio dalyku, t. y. nesusijusius su jam pateiktų sąskaitų pripažinimu neteisėtomis, tačiau iš esmės susijusius tik su 2008 m. gegužės 28 d. sutarties dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo sąlygų (3.1. punkto) tariamu neteisėtumu.
Ieškovas, iš esmės, piktnaudžiaudamas jam CPK suteiktomis teisėmis, skųsdamas teismo jam nepalankius sprendimus, siekia teisminės valdžios jau įvertintų Sutarties nuostatų skirtingo interpretavimo, o būtent – 3.1. punkto, leisiančio jam toliau piktnaudžiauti civiliniu procesu ir vilkinti ginčo nagrinėjimą. Toks ieškovo veikimas prieštarauja kertiniams civilinio proceso tikslams ir principams, sąlygoja bylą nagrinėjančių teismų ir atsakovės, perteklinį materialinių ir žmogiškųjų išteklių resursų eikvojimą teisminiam bylinėjimuisi. Ieškovo procesiniai veiksmai vertinti kaip veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą.
Ieškovas jo pozicijai ir reikalavimams prieštaraujantį ir neparankų įrodymą – viešąjį informacinį pranešimą, siekė nuneigti kaip tariamai nepagrįstą, tačiau šią savo poziciją grindė tik deklaratyviais teiginiais ir hipotetiniais pasvarstymais dėl tariamo jo abstraktumo. Ieškovas ignoruoja faktinę aplinkybę, jog viešo informacinio pranešimo platinimas buvo tik dalis atsakovės vykdytos klientų informavimo akcijos apie pasikeitusių planų taikymą – ieškovas buvo informuotas ne tik SMS trumpąja žinute, tačiau ir sąskaitomis už atitinkamą mokestinį laikotarpį, kuriose pabrėžiama, koks planas taikomas abonentui (ieškovui). Ieškovui, kaip ir visiems klientams buvo pateiktos individualios mokėjimo plano „Asmeninis“ sąlygos. Visuose mokėjimo pranešimuose apie naujo mokėjimo plano taikymą nuo 2009 m. kovo 15 d. buvo aiškiai pažymėta, kad kiekvienas klientas, manantis, kad jų poreikius geriau atitiktų kitas mokėjimo planas, gali (galėjo) pasirinkti bet kurį viešai skelbiamą privatiems klientams skirtą planą, taip pat klientai galėjo pasinaudoti kitomis teisėmis, numatytomis Sutartyje, Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėse bei kituose LR teisės aktuose. Nei iki 2009 m. kovo 15 d., nei vėliau, iki pat 2009 m. birželio 12 d. (kai buvo nutrauktas paslaugų teikimas ieškovui) ieškovas nesikreipė su prašymu pakeisti jam taikomą mokėjimo planą „Asmeninis“ į kitą planą arba atsisakyti Sutarties. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teisme neneigė ir pats ieškovas.
Nuo naujo mokėjimo plano „Asmeninis“ įsigaliojimo dienos iki abonento išjungimo dėl įsiskolinimo dienos ieškovas toliau pastoviai naudojosi atsakovės teikiamomis paslaugomis (patvirtindamas norą naudotis paslaugomis pagal naująjį planą), bet neapmokėjo nei vienos sąskaitos už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 17 d. iki 2009 m. birželio 16 d.
Visą paslaugų teikimo ieškovui laikotarpį atsakovė mėnesio bėgyje išsamiai atsakydavo į ieškovo siunčiamus raštus ir pretenzijas, pasisakydavo dėl atitinkamų veiksmų apimties ir jų atlikimo pagrindo. Tuo tarpu į įsakmius ieškovo reikalavimus grąžinti atitinkamas pinigų sumas ar veikti pažeidžiant Sutarties ir teisės aktų nuostatas atsakovė reaguodavo formaliai.
Ieškovas vadovaujasi tik sau parankiais paslaugų mokesčio apskaičiavimais ir deklaratyviais teiginiais, ignoruodamas faktinį mokėtino mėnesinio mokesčio vidurkio sumažėjimo faktą ir už tą pačią mėnesinio mokesčio kainą dvigubai padidėjusį gaunamų paslaugų paketą.
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.
Dėl Sutarties 3.1 punkto aiškinimo
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi išimtinai tik šalių sutartimi – Sutarties 3.1 punkto nuostata, spręsdamas dėl atsakovės teisės keisti abonentinio mokesčio ir mokesčio už paslaugas tarifus, atsiskaitymų struktūrą, ir kitas sutarties sąlygas. Taigi ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neteisėtai aiškino Sutarties 3.1 punkto nuostatas.
CPK 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šia norma nustatyta bendroji nuostata, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas, be to, dar turi res judicata (išspręstos bylos) galią. CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. CPK 182 straipsnio 2 punktas numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
Kasacinio teismo praktikoje suformuluota, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata reikšmė galioja taip pat ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-223-381/2016 buvo išnagrinėta ginčo dalis dėl tarp ieškovo K. K. ir atsakovės AB „Omnitel“ sudarytos 2008 m. gegužės 28 d. sutarties dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo telefono abonentui Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų teisėtumo. Ši nutartis priimta dalyvaujant tiems patiems asmenims kaip ir nagrinėjamoje byloje, yra įsiteisėjusi, joje nustatyti faktai yra iš dalies įrodinėjami ir šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-223-381/2016 nustatytos aplinkybės atitinka teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių pripažinimo prejudiciniais faktais sąlygas (CPK 182 straipsnio 2 punktas) ir negali būti ginčijami šioje byloje (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gegužės 4 d. nutartyje padarė išvadą, kad sutarties 3.1. ir 3.2. sąlygose numatyti abonento informavimo būdai yra aiškūs ir suprantami, neprieštarauja kitoms sutarties sąlygoms bei CK ir Taisyklių reikalavimams, todėl nepažeidžia šalių (teikėjo ir vartotojo) teisių ir pareigų pusiausvyros vartotojo nenaudai (CK 6.188 straipsnio 2 dalis). Taip pat nutartyje nustatyta, kad sistemiškai aiškinant nurodytas CK nuostatas ir Taisyklėse numatytus reikalavimus, paslaugų teikėjui nėra draudžiama prekių perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba vienašališkai padidinti kainą, jeigu vartotojui tinkamai užtikrinama teisė atsisakyti sutarties su pasikeitusiais įkainiais. Ginčo sutarties 3.1. punkte tokia galimybė vartotojui yra numatyta – gavęs paslaugų teikėjo pranešimą apie ryšio paslaugų įkainių padidinimą abonentas iki naujųjų įkainių įsigaliojimo dienos turi teisę teikėjui pranešti apie savo nesutikimą naudotis paslaugomis įsigaliojus naujiems paslaugų tarifams. Taigi, ginčo sąlygų 3.1. punkte numatyta paslaugų teikėjo teisė vienašališkai pakeisti abonentinį mokestį ar mokesčių už paslaugas tarifus, tinkamai apie tai informavus vartotoją bei suteikus jam galimybę atsisakyti tolimesnių paslaugų, nepažeidžia vartotojo interesų bei CK ir Taisyklėse nustatytų reikalavimų.
Atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-223-381/2016 padarytas išvadas, ieškovas faktiškai siekia paneigti įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytus ir ieškovui nepalankius prejudicinius faktus, t. y. pažeisdamas CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus iš esmės bando dar kartą išspręsti ginčą savo naudai, iš naujo įrodinėdamas, kad atsakovė pagal Sutarties 3.1 punktą negalėjo vienašališkai pakeisti abonentinio mokesčio ar mokesčių už paslaugas tarifų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo iš naujo aiškinti Sutarties 3.1 punkto nuostatas ir jas traktuoti priešingai, nei išspręsta įsiteisėjusia teismo nutartimi.
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.
Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-340/2011 ir kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Tačiau šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo – kai abejonių visiškai nelieka. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovo ir atsakovės pateiktus įrodymus bei paaiškinimus, pasisakė dėl viešo informacinio pranešimo ir jį įvertino, taip pat įvertino ir pasisakė dėl ieškovo atsakovei teiktų prašymų ir pretenzijų.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės pateiktu viešu informaciniu pranešimu, nes jis yra suklastotas. Apeliantas tokią poziciją grindžia tik deklaratyviais teiginiais, pasvarstymais ir nepateikia jokių suklastojimo faktą pagrindžiančių įrodymų, o tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai pripažino šį įrodymą tinkamu.
Apelianto nuomone pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog ieškovas nesutiko su atsakovės vienašališku sutarties sąlygų pakeitimu ir dėl prašomų pripažinti nepagrįstomis PVM sąskaitų faktūrų reiškė pretenzijas, todėl atsakovė užginčytų sąskaitų duomenis turėjo saugoti neribotą laiką. Su tokiu apelianto teiginiu negalima sutikti. Pažymėtina, kad Elektroninių ryšių įstatymo 66 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatos draudžia saugoti abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo srauto duomenis ilgiau kaip 6 mėnesius nuo ryšio datos, išskyrus atvejus, kai sąskaita yra teisėtai užginčyta arba srauto duomenys yra reikalingi įsiskolinimui išieškoti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šalių susirašinėjimas dėl ieškovo skolos už atsakovės suteiktas paslaugas baigėsi 2011 m. kovo 4 d., kai ieškovas buvo informuotas, kad atsakovė jam neturi pretenzijų dėl neapmokėtų sąskaitų. Toliau 5 metus – iki 2016 m. spalio 25 d. pakartotinio kreipimosi į atsakovę dėl tų pačių ginčijamų sąskaitų faktūrų, ieškovas jokių veiksmų neatliko. Atsižvelgiant į tokius faktinius apelianto veiksmus, atsakovė pagrįstai laikė, kad ginčo tarp šalių nėra. Dėl nurodytų priežasčių atsakovė nėra tokių duomenų išsaugojusi ir objektyviai neturėjo galimybės teismui jų pateikti. Iš įstatyminių nuostatų ir nustatytų aplinkybių, jog ginčas tarp šalių dėl sąskaitų faktūrų nevyko 5 metus, darytina išvada, kad atsakovė neturėjo pareigos neribotą laiką saugoti išsamius duomenis apie ieškovui teiktas paslaugas.
Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė prievolę bylas nagrinėti vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis), nes nepagrįstai vadovavosi atsakovės pateiktais į bylą paaiškinimais ir duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu apelianto teiginiu, kadangi tokia apelianto pozicija grindžiama tik jo pasvarstymais apie teismo padarytus pažeidimus vertinant įrodymus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime visapusiškai ir objektyviai įvertino abiejų šalių pateiktus įrodymus ir padarė išvadą, kad pats savaime mokesčio padidėjimas nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo teisės gauti sutartas paslaugas su nuolaida pažeidimo. Tokią išvadą teismas grindė visų byloje esančių duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme, patikimumu ir pakankamumu. Byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ir įvertino byloje esančius įrodymus, tarp jų ir pateiktus ieškovo, bei savo sprendime išdėstė motyvus dėl jų vertinimo, argumentuotai atsakė į pagrindinius nagrinėtos bylos aspektus. Apeliaciniu skundu apeliantas iš esmės siekia kitokio įrodymų vertinimo, tačiau vien tai, kad jis subjektyviai kitaip vertina tuos pačius įrodymus nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nedaro, todėl dėl jų nepasisako.
Dėl piktnaudžiavimo procesine teise
Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti baudą. Atsakovė teigia, kad ieškovas, apeliacinės instancijos teismui teikdamas paaiškinimus ir argumentus apie tariamą Sutarties 3.1. punkto neteisėtumą, siekia papildomai apkrauti bylą nagrinėsiantį apeliacinės instancijos teismą pertekline pareiga pagrįsti procesinį sprendimą Sutarties nuostatų analize, kuri jau yra išsamiai atlikta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis), yra neribota.
CPK 95 straipsnyje apibrėžta, kokie šalių veiksmai laikomi piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, taip pat nustatytos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės. Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės pareikšti ieškinį ar paduoti apeliacinį skundą, remiantis kasacinio teismo pozicija, įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra elgesys, kuris nustatomas remiantis objektyviais (išoriniais) jo pasireiškimo požymiais (pvz., ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimo aplinkybėmis, jų turiniu, tarp bylos šalių kilusio ginčo pobūdžiu ir jo teisminio nagrinėjimo eiga). Jeigu visuma aplinkybių suponuoja, kad dalyvaujantis byloje asmuo jam įstatymo suteikta procesine teise akivaizdžiai naudojasi ne pagal paskirtį, bet siekdamas kitų tikslų (pvz., sąmoningai sukelti nepatogumų kitai šaliai, užvilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą), toks elgesys negali būti toleruojamas ir turi būti pripažįstamas piktnaudžiavimu, kaip tai apibrėžta CPK 95 straipsnyje, kartu taikant tokio veikimo teisines pasekmes.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti aiškaus apelianto piktnaudžiavimo procesine teise kreiptis į teismą teisminės gynybos. Byloje esamų duomenų nepakanka padaryti išvadai, kad ieškovas apeliacinį skundą pateikė siekdamas kitų tikslų nei apginti savo teises, t. y. kad elgėsi nesąžiningai. Be to sąlygos, kad vos viena iš apeliaciniu skundu skundžiamų aplinkybių iš dalies susijusi su kitoje byloje įsiteisėjusia nutartimi jau išnagrinėtomis aplinkybėmis, nepakanka skirti baudą CPK 95 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl atsakovės prašymas skirti ieškovui baudą atmetamas.
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
Teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs apeliacinio skundo argumentus pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš ieškovo turėtų būti priteistinos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus. Prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienoje instancijoje tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015; 2016 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016).
Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos jokių įrodymų priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė. Pažymėtina, jog įstatymų nustatyta tvarka apie posėdžio vietą ir laiką buvo paskelbta 2017 m. liepos 31 d. Posėdis vyko 2017 m. rugpjūčio 30 d. nuo 11 val., ir baigėsi bylos išnagrinėjimu iš esmės 2017 m. rugpjūčio 30 d. 17.19 val. (t. y. tuomet buvo priimta nutartis atidėti sprendimo (nutarties) priėmimą, paskelbimą). Šiuo laikotarpiu (nei iki posėdžio, nei posėdžio metu) atsakovė (jos atstovas) nepateikė duomenų apie patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Tokie duomenys pateikti tik 2017 m. rugsėjo 18 d., praėjus ženkliam laiko tarpui po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jokio paaiškinimo, kodėl terminas buvo praleistas nenurodyta.
Taigi įvertinant nutarties 30 punkte nurodytas faktines aplinkybes, o ir tai, kad atsakovę atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas – kuris neabejotinai žino procesines teisės normas bei teisminę praktiką dėl išlaidas pagrindžiančių įrodymų pateikimo termino pabaigos, o taip pat, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turėjo pakankamą laikotarpį (mėnesį laiko) tokiems įrodymams pateikti – leidžia daryti išvadą, jog įrodymai dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų nebuvo laiku pateikti tik dėl pačios atsakovės/atstovo kaltės, ir tik jai turi tekti neigiamos pasekmės dėl tinkamo nesirūpinimo savo procesinėmis teisėmis. Todėl atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybei iš šalių taip pat nepriteistinos, kaip sudarančios mažesnį nei numatyta Teisingumo ministro kartu su Finansų ministru dydį (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.