- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-21
- Bylos Nr.
- e2A-992-933/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21721-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Liuda Uckienė, Irmantas Šulcas
- Ieškovas
- G. S.
- Atsakovas
- valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudos Uckienės bei Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-27806-1077/2018 pagal ieškovės G. S. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi akcinė bendrovė bankas SNORAS.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 2 896,09 Eur kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė žemiau nurodytomis aplinkybėmis bei argumentais.
1.1. Ieškovė ir trečiasis asmuo 2011-08-23 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. SE20110823L990001 (toliau – Obligacijų sutartis). Vilniaus apygardos teismui 2013 m. liepos mėn. buvo pateiktas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, kuriuo buvo ginčijamos 5 792,40 Eur (20 000 Lt) vertės indėlio sertifikato įsigijimo sutartis ir obligacijų pasirašymo sutartis 2 896,02 Eur (9 999,38 Lt) sumai. Vilniaus apygardos teismas 2016-01-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2838-614/2016 patvirtino taikos sutartį ir nutraukė civilinės bylos dalį dėl ginčijamos indėlio sertifikato sutarties. Vilniaus apygardos teismas 2016-10-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2838-614/2016 priėmė ieškovės pareiškimą dėl ieškinio dalies (dėl ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties) atsiėmimo ir šią ieškinio dalį paliko nenagrinėtą.
1.2. Byloje aktualūs išaiškinimai pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018. Kasacinio teismo pateikti išaiškinimai taikytini nepriklausomai nuo obligacijų emisijos įsigaliojimo ar neįsigaliojimo („tarpinė“ padėtis), nes 1997-03-03 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva) 1 straipsnio 4 punktas pasisako, jog „investuotojas – tai asmuo, patikėjęs pinigus ar finansines priemones investicinei įmonei ryšium su investicine veikla“. Ieškovė Obligacijų sutartimi patikėjo trečiajam asmeniui 2 896,09 Eur. Turi būti tiesiogiai remiamasi Investuotojų direktyvos nuostatomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2018-03-22 prejudiciniu sprendimu sujungtose bylose Nr. C-688/15 ir Nr. C-109/16.
1.3. Ieškovė remiasi investuotojų kompensavimo sistema. Naujesni kasacinio teismo išaiškinimai pakeitė ankstesnę šio teismo praktiką. Nėra objektyvių priežasčių, kodėl neįsigaliojusių ir įsigaliojusių obligacijų savininkai turėtų būti traktuojami skirtingai.
Atsiliepimas
2. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad ieškovė savo valia pateikė teismui prašymą dėl ieškinio atsiėmimo. Ieškovė suprato, jog obligacijos nėra draudimo objektas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ). Nėra įrodymų, kad ieškovė draudžiamojo įvykio dieną (2011-11-24) laikė ieškinyje nurodomą pinigų sumą banke pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartį. Obligacijos nėra indėlių draudimo objektas. Obligacijų atžvilgiu negali būti taikomas įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Obligacija, kaip vertybinis popierius, vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, todėl ieškovei turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. ESTT prejudicinis sprendimas bei kasacinio teismo 2018-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 neturi reikšmės bylai, kadangi skiriasi faktinis ieškinio pagrindas. Suformuota praktika taikoma tik neįsigaliojusių obligacijų savininkams, o ieškovės obligacijos įsigaliojo 2011-09-07. Ieškovės pasirašytos obligacijos buvo išleistos ir ieškovė jas įsigijo. Ieškovė praleido penkerių metų nuo draudžiamojo įvykio dienos terminą, per kurį galima kreiptis dėl draudimo išmokos išmokėjimo (iki 2016-11-24).
3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, BAB bankas SNORAS nurodė, jog pritaria atsakovės pozicijai.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Apylinkės teismas nustatė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo 2011-08-23 sudarė Obligacijų sutartį. Obligacijų sutarties 1.10 ir 1.12 papunkčiuose nurodyta obligacijų įsigaliojimo data – 2011-09-07, obligacijų išpirkimo data – 2013-09-09. Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi iškėlus trečiajam asmeniui bankroto bylą, ieškovės įsigytos obligacijos neišpirktos. Ieškovės įsigytos obligacijos buvo įsigaliojusios.
6. Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Konstatavus, kad vertybiniai popieriai (obligacijos) tebėra ieškovės sąskaitoje ir BAB banko SNORAS bankroto byloje yra patvirtintas finansinis ieškovės reikalavimas, neatsiranda pagrindas vertinti, kad BAB bankas SNORAS negalėtų grąžinti ieškovei vertybinių popierių. Vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė sutapo, taip pat nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos.
7. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, jog nėra galimybės ieškovei grąžinti jos įsigytų obligacijų. Ieškovės obligacijos tebėra jos sąskaitoje ir trečiojo asmens bankroto byloje patvirtintas finansinis ieškovės reikalavimas. Asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Nėra pagrindo teigti, jog rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
8. Ieškovė nenurodė aplinkybių, dėl kurių nuo kasacinio teismo praktikos turėtų būti nukrypstama. Kasacinio teismo išaiškinimai neleidžia spręsti, jog siekta nukrypti nuo ankstesnės teismo praktikos, pateiktos dėl įsigaliojusių obligacijų. Kasacinio teismo išaiškinimai, kuriais remiasi ieškovė, buvo pateikti skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis pasižyminčioje situacijoje, t. y. asmens sumokėtos lėšos, siekiant įsigyti banko leidžiamų obligacijų, buvo nurašytos bei pervestos į banko vardu atidarytą sąskaitą, skirtą būsimai obligacijų emisijai apmokėti, tačiau ši emisija neįsigaliojo ir asmuo obligacijų neįgijo.
9. Atmetus ieškinį kaip nepagrįstą, teismas nepasisakė dėl atsakovės argumentų, susijusių su praleisto penkerių metų ieškinio senaties terminu, per kurį galioja indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Ieškovė G. S. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-10-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė žemiau nurodytais argumentais.
10.1. Teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 3 straipsnio 5 dalies nuostatą. Ieškovė tiesiogiai rėmėsi Investuotojų direktyvos nuostatomis, ESTT 2018-03-22 prejudiciniu sprendimu sujungtose bylose Nr. C-688/15 ir Nr. C-109/16, kasacinio teismo 2018-06-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 pateiktais išaiškinimais. Kasacinio teismo 2018-08-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018 nurodoma, jog kasacinio teismo 2018-06-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 pažymėta, kad galiojančios investuotojų ir indėlininkų apsaugos sistemos negali paneigti skolinių reikalavimų turėtojams suteikiamų teisių ir užkirsti jiems kelio pasinaudoti ES lygmeniu įtvirtintomis garantijomis.
10.2. Ieškovė patikėjo pinigus investicinei įmonei, todėl turi pagrįstus lūkesčius, kad sumokėti pinigai bus grąžinti. Investuotojų direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog valstybė narė gali nustatyti, kad kai kuriems investuotojams nebūtų taikoma kompensacija pagal kompensavimo sistemas arba jiems būtų nustatyta mažesnė kompensuojama suma. Šios išimtys išvardytos 1 priede. Ieškovė į išimčių sąrašą nepatenka. Investuotojų direktyvos 13 straipsnis konkrečiai reikalauja, jog valstybės narės užtikrina, kad investuotojas galėtų pareikšti ieškinį kompensavimo sistemai dėl kompensacijos išmokėjimo. Nepagrįstas teismo argumentas, jog ieškovė už sumokėtas lėšas įgijo obligacijų, todėl ir kompensacija neturi būti mokama.
10.3. Investuotojų direktyvos 6 straipsnis nurodo, jog panaikinus investicinės įmonės leidimą veiklai, garantijos pagal 2 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą ir toliau teikiamos dėl investicinės veiklos sandorių, sudarytų iki leidimo veiklai panaikinimo. Investuotojų direktyva tiesiogiai pasisako dėl investicinės veiklos sandorių, nepriklausomai nuo obligacijų emisijos įsigaliojimo ar neįsigaliojimo.
10.4. Teismas nepasisakė dėl atsakovės argumentų, susijusių su tuo, jog ieškovė praleido penkerių metų terminą. Ieškovė jau nuo 2013 m. liepos mėn. stengiasi gauti jai priklausančią kompensaciją. Investuotojų direktyvoje nurodytos atsakovės pareigos, kurių ji neįvykdė, todėl pažeidimas tęstinis. Aplinkybė, jog BAB banko SNORAS bankroto byloje patvirtintas finansinis ieškovės reikalavimas netrukdo kompensavimui, nes Investuotojų direktyvos 12 straipsnis nustato, jog nepažeidžiant jokių kitų teisių, kurias jos turi pagal nacionalinius įstatymus, kompensavimo sistemos, išmokančios kompensacijas investuotojams, turi perėmimo teisę tų investuotojų reikalavimų atžvilgiu likvidavimo procesuose tai sumai, kurią jos yra sumokėjusios.
Atsiliepimas
11. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-10-03 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindė žemiau nurodytais motyvais.
11.1. ESTT sujungtose bylose Nr. C-688/15 ir Nr. C-109/16 sprendė klausimą dėl galimybės taikyti draudimo apsaugą lėšoms, pervestoms bankui SNORAS už akcijas ir obligacijas, kurios nebuvo įsigaliojusios bei tokioms lėšoms taikytinos indėlių ir(ar) investuotojų apsaugos sistemos. Analogiškai kasacinis teismas 2018-06-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 ir 2018-08-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018 sprendė materialiosios teisės normų klausimą, susijusį su lėšų, kurios buvo įmokėtos siekiant įsigyti banko leidžiamų obligacijų, kurių emisija neįsigaliojo. Apeliantė remiasi kasacinio teismo 2018-06-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 teismo suformuluota taisykle, kad „galiojančios investuotojų ir indėlininkų apsaugos sistemos negali paneigti skolinių reikalavimų turėtojams suteikiamų teisių ir užkirsti jiems kelio pasinaudoti Europos Sąjungos lygmeniu įgyvendinamomis garantijomis“. Kasacinis teismas cituotą taisyklę suformulavo pasisakydamas apie asmens teisės į draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, galiojimo terminą, kai apylinkės teismas nesprendė tokio klausimo ir nepasisakė dėl teisės į draudimo išmoką pasibaigimo. Minėtuose ESTT ir kasacinio teismo sprendimuose, kuriais remiasi apeliantė, sprendžiami iš esmės kiti teisės aiškinimo ir taikymo klausimai.
11.2. Direktyvos nėra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktai, o jų tiesioginis taikymas galimas tik išimtiniais atvejais, konstatavus direktyvos tiesioginio veikimo sąlygas ir teisinius pagrindus. Tik teismas turi išimtinę diskreciją kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, parinkti taikytinas teisės normas, aiškinti ir taikyti teisę, tik teismas sprendžia, ar nacionaliniai teisės aktai, atsižvelgiant į individualaus ginčo aplinkybes, yra pakankamai aiškūs ir ar reikalinga remtis ES teisės normomis.
11.3. Obligacijų atžvilgiu negali būti taikomas ne tik indėlių draudimas, bet ir įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes nėra šio draudimo taikymui sąlygų. Apeliantė, įgydama obligacijų, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jai priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Bankas yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas. Bankas neatsakingas už obligacijų negrąžinimą apeliantei, nes investicinė įmonė (bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (Banko) bankroto. Tokia situacija, kai investicinė įmonė negali gražinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą ir šios direktyvos apsauga negali būti taikoma. Apeliantė įgijo nuosavybės teisę į įsigytas Banko išleistas ir įsigaliojusias obligacijas, t. y. investicinė įmonė įvykdė visus savo įsipareigojimus apeliantės atžvilgiu. Apeliantė netinkamai aiškina Investuotojų direktyvos nuostatas. Lietuvos banko 2011-11-24 nutarimu dėl licencijos bankui panaikinimo dėl banko nemokumo buvo priimtas sprendimas būtent obligacijų emitento, o ne investicinės įmonės atžvilgiu. Vertybinių popierių emitento nemokumas nesudaro pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų negali vykdyti investicinė įmonė. Investuotojo kreipimasis į kompetentingas institucijas dėl draudimo išmokos gavimo per se (lot. savaime – teismo pastaba) nėra pagrindas taikyti investuotojų kompensacinę sistemą, kai tam nėra teisinio pagrindo.
11.4. Patvirtinus apeliantės kreditorinį reikalavimą, buvo iš esmės išspręstas klausimas dėl Apeliantės reikalavimo, kylančio iš ginčo teisinių santykių. Tai, jog apeliantė pareiškė reikalavimą Banko bankroto byloje reiškia, jog apeliantė suprato, kad už įgytas obligacijas netaikoma indėlių draudimo apsauga. Kol banko bankroto byla nebaigta yra tikimybė, kad su apeliante bus atsiskaityta. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas, patvirtinęs apeliantės ketvirtosios eilės kreditorinį reikalavimą banko bankroto byloje, jau išsprendė reikalavimą, kylantį iš ginčo teisinių santykių.
11.5. Teismas turi teisę nepasisakyti dėl šalių argumentų, jeigu jie neturi reikšmės sprendžiant ginčą ir nedaro įtakos sprendimo priėmimui. Banko SNORAS draudžiamojo įvykio atveju, draudimo išmokas buvo galima atsiimti per 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos, t. y. iki 2016-11-24. Ieškovė su patikslintu ieškiniu į teismą kreipėsi 2018-07-24. Apylinkės teismas pagrįstai nepasisakė dėl termino draudimo išmokai gauti ir ieškinio senaties taikymo byloje. Ieškinio senaties taikymo klausimas neturi įtakos galutinio sprendimo byloje priėmimui.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas.
14. Apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl 2 896,09 Eur kompensacijos, kildinamos iš Obligacijų sutarčiai taikomos investuotojų kompensavimo (apsaugos) sistemos.
15. Ieškovė nurodė, jog apylinkės teismas pažeidė CPK 3 straipsnio 5 dalį, kadangi ieškinyje buvo tiesiogiai remtasi Investuotojų direktyvos nuostatomis bei ESTT 2018-03-22 prejudiciniu sprendimu sujungtose bylose Nr. C-688/15 ir Nr. C-109/16. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo argumentus, nesutinka su nurodyta apeliantės pozicija, jog apylinkės teismas padarė CPK 3 straipsnio 5 dalies pažeidimą.
16. CPK 3 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog asmenys teisminio nagrinėjimo metu turi teisę tiesiogiai remtis Europos Sąjungos teisės normomis, visgi, Europos Sąjungos teisės aktų taikymas bylose turi tam tikrų ypatumų, kurie numatyti Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV). SESV 288 straipsnyje nurodyta, kad vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Tas pats SESV 288 straipsnis nurodo, kad tiesiogiai taikomi visoje Europos Sąjungoje yra reglamentai, sprendimai privalomi tik konkretiems adresatams, rekomendacijos bei nuomonės privalomos galios neturi; direktyvos, nors ir privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Tokia aplinkybė reiškia, jog paprastai direktyvų nuostatos tiesiogiai netaikomos, išskyrus tuos atvejus, kai direktyvos, reguliuojančios atitinkamus teisinius santykius, įgyvendinimo terminas pasibaigęs, o konkreti direktyvos norma neįgyvendinta ar įgyvendinta blogai (žr. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014-03-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-403/2014).
17. Lietuvos Respublikoje tiek Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos su vėlesniais pakeitimais, tiek Investuotojų direktyvą įgyvendina IĮIDĮ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414-219/2018, nutarties 31 punktas). Nustatyta aplinkybė reiškia, jog Investuotojų direktyva, kuria remiasi ieškovė, buvo įgyvendinta priėmus IĮIDĮ. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovė neįrodinėjo, jog Lietuvos Respublika būtų neįgyvendinusi arba netinkamai įgyvendinusi Investuotojų direktyvos nuostatas, jas perkeldama į IĮIDĮ. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog kreipimąsi į teismą dėl kompensacijos sąlygojo pasikeitusi teisminė praktika, t. y. ta aplinkybė, jog ESTT 2018-03-22 prejudiciniame sprendime sujungtose bylose Nr. C-688/15 bei Nr. C-109/16 pateikė išaiškinimus dėl Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 punkto ir 2 straipsnio 2 dalies tiesioginio taikymo sprendžiant teisminius ginčus.
18. Ieškovei tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde akcentuojant ESTT 2018-03-22 prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Nr. C-688/15 bei Nr. C-109/16, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ESTT 2018-03-22 prejudicinio sprendimo sujungtose bylose Nr. C-688/15 bei Nr. C-109/16 turiniu, atkreipia dėmesį į tai, jog aptartose ESTT bylose buvo analizuojama faktinė situacija, kuomet ginčas kilo dėl skolos vertybinių popierių emisijos, kuri neįsigaliojo ir vertybiniai popieriai buvo neperduoti lėšas įmokėjusio asmens nuosavybėn, o lėšos jau buvo nurašytos iš asmens banko sąskaitos ir pervestos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą. Tokia aplinkybė reiškia, jog aptariamas ESTT prejudicinis sprendimas buvo priimtas aiškinant kitokią savo faktinėmis aplinkybėmis situaciją, t. y. situaciją, kuomet ginčas kilo iš teisinių santykių, kuomet kompensacijos buvo prašoma dėl lėšų kompensavimo pagal neįsigaliojusias obligacijų (vertybinių popierių) sutartis, o ne pagal įsigaliojusias obligacijų (vertybinių popierių) sutartis. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog nors ESTT 2018-03-22 prejudiciniame sprendime sujungtose bylose Nr. C-688/15 bei Nr. C-109/16 pasisakyta (ESTT sprendimo 111 punktas), kad Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 punktas bei 2 straipsnio 2 dalies antra pastraipa galima remtis nacionaliniame teisme, visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė turėjo įrodyti aplinkybes, jog IĮIDĮ nuostatos buvo netinkamai ar apskritai neįgyvendintos ieškovės ginčo (situacijos) atveju. Pastebėtina, jog ir pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad kasacinis teismas dar 2015-11-17 nutartyje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra išaiškinęs, jog asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką ir nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ.
19. Apylinkės teismas nurodė, jog tokio kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nurodyto išaiškinimo kasacinis teismas laikėsi ir vėlesnėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016), su kuo apeliacinės instancijos teismas sutinka. Ieškovė nepateikė duomenų, o apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, jog net ir po naujesnių ESTT bei kasacinio teismo išaiškinimų būtų pasikeitusi (pripažinta nebeaktuali) taisyklė, jog asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog analogiška poziciją, jog asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką, dar kartą pakartota ir 2018-12-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018 (žr. aptartos nutarties 27–38 punktus), kas dar kartą patvirtina, kad teisinio pagrindo kitokiam bylos teisinių aplinkybių vertinimui, nei nurodė apylinkės teismas, nėra.
20. Ieškovė, grįsdama savo turtinį reikalavimą, apeliaciniame skunde akcentuoja dvi kasacinio teismo nutartis: 2018-06-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 bei 2018-08-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018. Susipažinus su ieškovės nurodomomis kasacinio teismo nutartimis nustatyta (CPK 4 straipsnis), kad aptartose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai draustumą pagal IĮIDĮ, aiškinimo ir taikymo. Apylinkės teismas nustatė, o ieškovė neginčijo, jog ieškovės obligacijų įsigaliojimo data buvo 2011-09-07, t. y. dar prieš tai, kai Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi buvo iškelta bankroto byla trečiajam asmeniui AB bankui SNORAS. Kolegija sutinka su apylinkės teismo motyvais, jog ieškovės nurodomos kasacinio teismo nutartys neaktualios šiai bylai ir jose pateiktais išaiškinimais vadovautis negalima.
21. Ieškovė teigia, kad nepagrįstas apylinkės teismo argumentas, jog ieškovė už sumokėtas lėšas obligacijų įgijo, todėl ir kompensacija neturi būti mokama. Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Kadangi ieškovės Obligacijų sutartis įsigaliojo 2011-09-07, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog ieškovė už sumokėtas lėšas obligacijų neįgijo. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės duodą pagrindo išvadai, jog iki trečiojo asmens AB banko SNORAS bankroto bylos ieškovė jau buvo įgijusi vertybinį popierių – obligaciją – suteikiantį ieškovei tam tikras turtines teises. Obligacijų sutartyje nurodyta, kad obligacijų išpirkimo data – 2013-09-09. Įsigaliojus Obligacijų sutarčiai susiklostė faktinė situacija, jog trečiasis asmuo AB bankas SNORAS ieškovės obligacijų per Obligacijų sutartyje nustatytą terminą neišpirko. Visgi, trečiojo asmens AB banko SNORAS nemokumo atveju, sutiktina su apylinkės teismo motyvais, ieškovės obligacijos tebėra ieškovės banko sąskaitoje. Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, trečiojo asmens AB banko SNORAS bankroto byloje buvo patvirtintas finansinis ieškovės reikalavimas, kildinamas iš Obligacijų sutarties (civilinės bylos Nr. 2-2838-614/2016 b. l. 28), tačiau ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kad jos finansinis reikalavimas buvo neįvykdytas. Kita vertus, nustačius, jog ieškovei už obligacijų neišpirkimą kompensacija AB banko SNORAS nemokumo atveju nemokama ir IĮIDĮ nuostatos netaikytinos, neturi teisinės reikšmės, ar ieškovės finansinis reikalavimas buvo patvirtintas bankroto byloje, ar ne. Dėl nemokumo susiklostę finansiniai santykiai tarp ieškovės ir trečiojo asmens AB banko SNORAS sprendžiami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, kuria, bylos duomenimis, ieškovė pasinaudojo.
22. Ieškovė taip pat nurodė, jog apylinkės teismas nepasisakė dėl argumento, susijusio su ieškinio senaties taikymu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo motyvus, su tokia aplinkybe nesutinka. Apylinkės teismas, pasisakydamas dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį, nurodė, jog atmetus ieškinį kaip nepagrįstą, teismas nepasisako dėl atsakovės argumentų, susijusių su tuo, jog ieškovė praleido penkerių metų terminą, per kurį galioja indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką, nes tai neturėtų reikšmės ginčo baigčiai.
23. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2016, nutarties 22 punktas). Tai reiškia, jog reikalavimas taikyti ieškinio senatį teisines pasekmes sukelia tik tada, jei to reikalauja ginčo materialiojo teisinio santykio šalis. Pastebėtina, jog atsakovė, pirmosios instancijos teismo proceso metu siekusi pasinaudoti ieškinio senaties taikymo institutu, apylinkės teismo motyvacijos, susijusios su argumentų dėl ieškinio senaties nenagrinėjimu, neskundė. Ieškovė, nors ir nurodė argumentą, kad apylinkės teismas nepasisakė dėl atsakovės reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą iš esmės, tačiau nenurodė, kad tokia apylinkės teismo motyvacija ieškovei sukelia kokių nors neigiamų teisinių pasekmių. Nors ieškovė nesutiko su apylinkės teismo motyvais, kuriais pasisakyta dėl reikalavimo taikyti ieškinio senatį nenagrinėjimo, visgi vertintina tai, kad ieškovės ieškinyje suformuluotas reikalavimas nebuvo atmestas dėl praleisto ieškinio senaties termino, taigi realių teisinių pasekmių nesukėlė. Kadangi ieškinys nebuvo atmestas dėl praleisto ieškinio senaties termino, ieškovei nereikėjo pasisakyti dėl ieškinio senaties terminų skaičiavimo. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą neprašė taikyti ieškinio senaties termino, o pritarė apylinkės teismo argumentams, jog ieškinio senaties taikymo klausimo sprendimas neturi įtakos ginčo išsprendimui. Tokia aplinkybė rodo, jog apeliacinės instancijos teisme atsakovė nebepalaikė argumento taikyti ieškinio senatį apeliacinės instancijos teisme (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, jog ieškinio senaties termino klausimas apylinkės teisme iš esmės nebuvo išspręstas, tačiau ieškovės ieškinio reikalavimui ir nesant atmestam ieškinio senaties pagrindu, o atsakovei nebepalaikant reikalavimo taikyti ieškinio senatį, plačiau pasisakyti dėl ieškinio senaties termino teisinės prasmės nėra.
24. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).
25. Apibendrinant išdėstytą, darytina išvada, jog apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o apeliacinis skundas atmetamas.
26. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, inicijavus apeliacinį procesą, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.