Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. M. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarties, kuria bankrutavusios individualios įmonės „Teisinės veiklos biuras“ bankroto byloje (Nr. B2-132-254/2018) atsisakyta tvirtinti pareiškėjos I. M. R. patikslintą finansinį reikalavimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Kauno apygardos teisme gautas kreditorės I. M. R. prašymas BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ bankroto byloje patvirtinti jos patikslintą 6 762,53 Eur finansinį reikalavimą. Pareiškėja prašymą grindė tuo, jog Kauno arkivyskupijos unijos kreditorinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje ji perėmė sumokėjusi buvusiai kreditorei 6 762,53 Eur atsakovės skolą. Pareiškėjos tvirtinimu, būtent tokio dydžio jos finansinis reikalavimas turi būti patvirtintas atsakovės bankroto byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ bankroto byloje atsisakyta tvirtinti pareiškėjos I. M. R. patikslintą finansinį reikalavimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

12. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ); kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kt., taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto specialaus įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis).

13. Kreditorių reikalavimų tikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimai atleistiesiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas detaliai išaiškintas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

14. Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog bankroto bylą nagrinėjančiam teismui patvirtinus įmonės kreditorių sąrašą bei jų finansinių reikalavimų dydį, teismas turi teisę patikslinti (sumažinti, padidinti) kreditoriaus finansinio reikalavimo dydį arba išbraukti kreditorių iš kreditorių sąrašo iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo, o ĮBĮ 26 straipsnyje nurodytų galimų kreditorinių reikalavimų patikslinimų sąrašas, vadovaujantis aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nėra baigtinis.

15. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi IĮ „Teisinės veiklos biuras“ iškelta bankroto byla. 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi patvirtintas įmonės ir jos kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas. 2015 m. kovo 10 d. nutartimi BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ bankroto byloje patvirtintas Kauno arkivyskupijos kredito unijos 5 805,09 Eur finansinis reikalavimas.

16. Kauno apygardos teisme 2018 m. gegužės 7 d. gautas I. M. R. prašymas įtraukti ją į atsakovės BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ kreditorių sąrašą vietoje kreditorės Kauno arkivyskupijos kredito unijos. Kauno arkivyskupijos kredito unija 2018 m. gegužės 15 d. pateikė prašymą išbraukti ją (uniją) iš BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ kreditorių sąrašo. Kreditorė nurodė, kad I. M. R. padengė atsakovės BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ įsiskolinimą Kauno arkivyskupijos kredito unijai.

17. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ bankroto byloje pradinė kreditorė Kauno arkivyskupijos kredito unija pakeista naująja kreditore I. M. R. su 5 805,09 Eur finansiniu reikalavimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 17 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas toje nutartyje akcentavo, jog nagrinėjamu atveju bankroto byloje buvo išspręstas tik procesinio pobūdžio klausimas dėl pradinės kreditorės pakeitimo naująja kreditore, todėl šalių argumentai dėl finansinio reikalavimo dydžio nebuvo vertinami.

18. Pareiškėja I. M. R. kreipėsi į BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ bankroto bylą nagrinėjantį teismą prašydama patvirtinti patikslintą 6 762,53 Eur dydžio finansinį reikalavimą, t. y. 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi patvirtintą 5 805,09 Eur finansinį reikalavimą padidinti iki 6 762,53 Eur sumos. Pareiškėja akcentavo aplinkybę, jog kreditorei Kauno arkivyskupijos kredito unijai ji sumokėjo 6 762,53 Eur, todėl būtent tokio dydžio jos finansinis reikalavimas turėjo būti patvirtintas atsakovės bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas apskųstąja nutartimi pareiškėjos prašymo netenkino. Teismo procesinis sprendimas grindžiamas tuo, jog vien aplinkybė, kad pareiškėja sumokėjo (padengė) didesnę sumą nei buvo patvirtintas pradinės kreditorės (kredito unijos) finansinis reikalavimas, nereiškia, kad pareiškėja įgijo reikalavimo teisę į didesnės nei 5 805,09 Eur sumos finansinį reikalavimą. Teismas akcentavo aplinkybę, jog pradinės ir naujosios kreditorių sudarytas susitarimas dėl atsakovės skolos padengimo sąlygų nesukūrė atsakovei teisinių pasekmių.

19. Pareiškėja I. M. R., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo tą nutartį panaikinti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atskirojo skundo argumentai grindžiami vien deklaratyvaus pobūdžio bei pernelyg nuo sprendžiamo klausimo nutolusiais teiginiais, aiškinant, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, o jo priimtas procesinis sprendimas esą sudaro prielaidas naujo teisinio proceso (dėl nepatvirtintos finansinio reikalavimo dalies) inicijavimui kitame teisme. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas nėra palankus pareiškėjai, nesudaro pagrindo tokį sprendimą priėmusį teismą laikyti šališku. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

20. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja, sumokėjusi atsakovės skolą kreditorei Kauno arkivyskupijos kredito unijai, perėmė šios (pradinės) kreditorės finansinį reikalavimą, tačiau tik tokio dydžio, koks buvo patvirtintas atsakovės bankroto byloje (CK 6.50 straipsnio 1, 3 dalys). Nustačius, kad pareiškėja likvidavo (padengė) atsakovės įsiskolinimą kreditorei Kauno arkivyskupijos kredito unijai, konstatuotina, kad pareiškėjai perėjo pradinės kreditorės teisės, tačiau tik teismo patvirtinto finansinio reikalavimo ribose. BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ bankroto byloje buvo patvirtintas Kauno arkivyskupijos kredito unijos 5 805,09 Eur dydžio finansinis reikalavimas, todėl prievolę pradinei kreditorei už atsakovę įvykdžiusi pareiškėja negalėjo įgyti teisės į didesnį finansinį reikalavimą.

21. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėja atsakovės įsiskolinimą pradinei kreditorei padengė vykdydama jos (pareiškėjos) su pradine kreditore sudarytą susitarimą dėl atsakovės įsiskolinimo padengimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog susitarimas, kurio šalimi nebuvo BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ ir (ar) jos bankroto administratorė, šiai įmonei (atsakovei) teisinių pasekmių nesukėlė. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog tokio susitarimo atsakovės bankroto administratorė nesudarė, o pareiškėja, sudarydama tą susitarimą, veikė savo asmeniniais, bet ne atsakovės interesais. Ta aplinkybė, jog pareiškėjai būtų palankiau ar naudingiau, kad bankroto byloje būtų patvirtintas jos finansinis reikalavimas, kurio dydis atitiktų su pradine kreditore sudaryto susitarimo pagrindu visą pareiškėjos sumokėtą sumą (vietoje pareiškėjos nurodyto atskiro teisminio proceso galimo inicijavimo sumokėtos sumos ir patvirtinto finansinio reikalavimo skirtumui išieškoti) nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui.

23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o nutartis paliekama nepakeista.

24. Atsakovės BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ bankroto administratorė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjai paskirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto administratorės įtarimai dėl akivaizdžiai neteisėtai inicijuotos finansinio reikalavimo tikslinimo procedūros, išnagrinėjus bylą nepasitvirtino. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartimi buvo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo išspręstas tik procesinio pobūdžio klausimas dėl pradinės kreditorės pakeitimo naująja kreditore, taigi pareiškėjos šioje byloje pateiktame atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl finansinio reikalavimo dydžio ten nebuvo vertinami. Taip pat šioje byloje negali būti vertinami administratorės argumentai dėl pareiškėjos veiksmų viso įmonės bankroto proceso kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliantės naudojimasis jai suteiktomis teisėmis civiliniame procese (pateikiant atskirąjį skundą) nesudaro pagrindo spręsti, kad ji aiškiai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Dalyvaujantis byloje asmuo CPK nurodytais atvejais turi teisę skųsti pirmosios instancijos teismo nutartis; teisės į apeliaciją įgyvendinimas negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesu, nebent iš bylos proceso eigos būtų akivaizdu, jog šia teise naudojamasi ne siekiant sau palankaus procesinio rezultato, bet kitais tikslais (siekiant vilkinti procesą, vykdymo veiksmus ar pan.). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijai įvertinus bylos eigos aplinkybes, pripažintina, kad nėra pagrindo apeliantės akivaizdžiam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis konstatuoti, todėl prašymas dėl baudos skyrimo atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.