Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bendraatsakovės E. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal E. R. prašymą stabdyti turto pardavimą civilinėje byloje Nr. B2-250-254/2017 pagal ieškovės L. G. ieškinį atsakovėms individualiai įmonei (toliau – IĮ) „Teisinės veiklos biuras“ ir E. R. dėl bankroto bylos iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi iškėlė IĮ „Teisinės veiklos biuras“ bankroto bylą ir bankroto administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Lexuna“.Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1935/2014 palikta nepakeista. Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi atsakovės savininkė E. R. įtraukta bendraatsakove bankroto byloje. 2015 m. kovo 17 d. nutartimi tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės savininkės turtui.Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi leido vykdyti išieškojimą iš BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ savininkei E. R. nuosavybės teise priklausančio turto, t. y. 2381/10000 dalies pastato gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio, (duomenys neskelbtini).Bendraatsakovė E. R. pareiškė prašymą sustabdyti įkeisto turto dalies pardavimą. Prie prašymo pateikė su Kauno arkivyskupijos kredito unija sudarytą hipotekos sutartį ir 2017 m. liepos 25 d. susitarimą dėl skolos grąžinimo tarp Kauno arkivyskupijos kredito unijos ir I. M. R., kuria I. M. R. įsipareigojo iki 2019 m. birželio 30 d. sumokėti IĮ „Teisinės veiklos biuras“ skolą, kad Kauno arkivyskupijos kredito unija nesiimtų priverstinių vykdymo veiksmų ir neteiktų priverstiniam vykdymui vykdomojo rašto.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi bendraatsakovės E. R. prašymą sustabdyti turto pardavimą iš varžytinių atmetė.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad I. M. R. susitarimas su kreditore neturi jokios teisinės įtakos. Įvykdžiusi įsipareigojimus Kauno arkivyskupijos kredito unijai, I. M. R. įgytų teisę teikti prašymą BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ bankroto byloje, kad būtų pakeista kaip kreditorė vietoje Kauno arkivyskupijos kredito unijai įvykdytos reikalavimo dalies.Teismas konstatavo, kad I. M. R. ir kreditorė Kauno arkivyskupijos kredito unija neturi teisės susitarti dėl veiksmų susijusių su bankrutavusios įmonės turtu, nes tai yra priskirta atsakovės kreditorių susirinkimo ir teismo kompetencijai. Pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi teisė vykdyti išieškojimą iš BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ savininkei E. R. nuosavybės teise priklausančio turto yra išimtinai suteikta bankroto administratorei.Teismas nurodė, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra proceso, kurio atžvilgiu galėtų būti taikoma bendraatsakovės prašoma laikinoji apsaugos priemonė – Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-250-254/2017 vykdymo sustabdymas. Kadangi nėra teisinio pagrindo sustabdyti Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties vykdymą, laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje taikymas nesiderintų su teismo procesinio sprendimo privalomumo principu, neatitiktų viešojo intereso užtikrinimo tikslų bankroto procese, be teisėto pagrindo pažeistų kreditorių teises bankroto procese ir suteiktų nepagrįstą pranašumą bendraatsakovei.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Bendraatsakovė E. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodomi šie argumentai:Pardavus turtą, kreditorės Kauno arkivyskupijos kredito unijos reikalavimai pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 34 straipsnį būtų tenkinami pirmiausiai, kadangi reikalavimas užtikrintas hipoteka.Ji galėtų skolą grąžinti dalimis, tokiu būdu nereikėtų turto parduoti iš varžytinių, be to pastato dalies vertė yra nedidelė.Atsakovė BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo bendraatsakovės skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Atsakovė įsiteisėjusia teismo nutartimi yra pripažinta bankrutavusia, todėl likviduojama. Taigi, bet koks taikus šalių susitarimas dėl bankroto bylos baigimo, vadovaujantis ĮBĮ 28 straipsnio 4 dalimi, galėjo būti sudarytas iki nurodytos teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.Nors bendraatsakovė E. R. savo atskirajame skunde teigia, kad ji gali patenkinti kreditorės finansinius reikalavimus dalimis, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos galimybes. Be to, skunde nenurodoma kokią įtaką skundžiamos nutarties pagrįstumui turi atsakovės noras padengti kreditorės finansinius įsipareigojimus dalimis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti E. R. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti turto pardavimą iš varžytinių, teisėtumas ir pagrįstumas.Pagal CPK 144 straipsnio 3 dalį, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, įskaitant ir vykdymo procesą, vadovaujantis bendromis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nuostatomis (CPK 144-152 str.). Laikinosios apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 str. 1 d.).CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas gali būti taikoma, kai, prasidėjus vykdymo procesui, skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas, kai trečiasis asmuo ginčija tarp kitų asmenų sudarytą sandorį, kurio pagrindu priimto teismo ar arbitražo sprendimo vykdymo procesas jau prasidėjo. Ši laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma ir tais atvejais, kai vykdomąjį dokumentą ginčija ne skolininkas, o kitas suinteresuotas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013).Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti bendraatsakovės prašymą sustabdyti turto pardavimą iš varžytinių, nepagrįstai jai nesuteikė galimybės skolą vienai iš kreditorių grąžinti dalimis, tokiu būdu išsaugant įkeistą turtą.Pagal ĮBĮ 28 straipsnio 1 dalį, teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo.Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi leido vykdyti išieškojimą iš BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ savininkei E. R. nuosavybės teise priklausančio turto. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad bankroto administratorė tinkamai įvykdė ĮBĮ nuostatas ir informavo atsakovės savininkę apie galimybę sudaryti taikos sutartį su kreditoriais, tačiau tokia taikos sutartis nebuvo sudaryta iki teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties, kuria buvo nutarta atsakovę pripažinti bankrutavusia ir likviduojamą dėl bankroto.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bendraatsakovė, būdama tinkamai informuota apie bankroto procesą, turėjo pakankamai laiko ir galimybę sudaryti taikos sutartį su kreditoriais, todėl šioje bankroto bylos stadijoje nebeturi teisės tartis dėl jai priklausančio nekilnojamojo turto dalies išsaugojimo. Esant įstatymo nuostatai, draudžiančiai po teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos sudaryti taikos sutartį, bei atsižvelgus į bankroto administratoriui suteiktą išimtinę teisę disponuoti likviduojamos įmonės turtu (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) spręstina, kad I. M. R. 2017 m. liepos 25 d. susitarimas dėl skolos grąžinimo negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti turto pardavimą iš varžytinių.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų įmonės kreditorių, taip pat visos visuomenės bei valstybės interesams. Tokiu būdu, bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus.Bankroto byloje be kreditorės Kauno arkivyskupijos kredito unijos 5 805,09 Eur finansinio reikalavimo yra ir kitų kreditorių patvirtinti finansiniai reikalavimai: L. G. 12 209,66 Eur finansinis reikalavimas, valstybės įmonės Turto banko 2 035,52 Eur finansinis reikalavimas, BUAB „NUOVA 5“ 393,57 Eur finansinis reikalavimas, A. B. 4 966,78 Eur finansinis reikalavimas, J. M. 1 287,36 Eur finansinis reikalavimas, akcinės bendrovės „Kauno energija“ 2 783,25 Eur finansinis reikalavimas. Bylos duomenys patvirtina, kad gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu 2015 m. rugsėjo 21 d., yra 42 600 Eur (b. l. 37). Bendraatsakovei E. R. priklauso 2381/10000 dalis gyvenamojo namo (23,81 proc.), todėl jai tenkančio turto vidutinė rinkos vertė pagal masinį vertinimą būtų 10 143,06 Eur. Kaip matyti iš nurodytų duomenų, hipoteka įkeisto turto vidutinė rinkos vertė (10 143,06 Eur) beveik dvigubai viršija kreditorės Kauno arkivyskupijos kredito unijos pareikštą finansinį reikalavimą (5 805,09 Eur). Pažymėtina, kad atsakovė BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ neturi jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Taigi, teismui sustabdžius išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto tam, kad bendraatsakovė galėtų mokėti skolą dalimis, būtų pažeista kitų kreditorių teisė kuo greičiau atgauti bent dalį skolos. Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje taikymas nesiderintų su teismo procesinio sprendimo privalomumo principu, neatitiktų viešojo intereso užtikrinimo tikslų bankroto procese, be teisėto pagrindo pažeistų kitų kreditorių teises bankroto procese ir suteiktų nepagrįstą pranašumą bendraatsakovei. Remiantis išdėstytais motyvais, nėra teisinio ir (ar) faktinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.