Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. dalinio sprendimo dalies civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui M. B., tretieji asmenys AB „Swedbank“, V. B. (V. B.), institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujama Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir atsakovo M. B. priešieškinį ieškovei I. B., atsakovams N. Z., uždarajai akcinei bendrovei „Milansa“, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Swedbank“, V. B., Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarė J. P., Klaipėdos miesto 14-ojo notarų biuro notarė D. R., institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujama Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Priešieškinyje ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas ir jo atstovas nurodė, kad šalių santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, kadangi ieškovė atsakovui buvo neištikima ir išdavė jį su kitu vyru. Sutinka mokėti vaikų išlaikymui po 200 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaikų pilnametystės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14. Tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

18. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo dalis, kuria iš atsakovo M. B. nepilnamečių sūnų N. B., gimusio (duomenys neskelbtini), ir A. B., gimusio (duomenys neskelbtini), išlaikymui priteista po 270 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui nuo 2018 m. balandžio 18 d. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad teismas priteisdamas po 270 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis priėmė neteisingą sprendimą, kadangi netinkamai įvertino vaikams išlaikyti būtinų išlaidų poreikį ir dydį, netinkamai paskirstė išlaikymo naštą, neįvertino atsakovo su vaikais praleidžiamo laiko trukmės, priteisdamas išlaikymą nuo pradinio ieškinio padavimo dienos neatsižvelgė į tai, jog atsakovas nuo šio momento jau teikė tam tikro dydžio išlaikymą.

Dėl teismo vaidmens nagrinėjant šeimos bylas

19. CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Taigi proceso teisės normomis teismas šeimos bylose įgalinamas veikti aktyviai, kad būtų maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesai, o ginčų, nesusijusių su vaikų teisėmis ir interesais atvejais, atveju būtinybė veikti aktyviai turi būti konstatuojama ir pagrindžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014).

20. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad remiantis CPK 376 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) trečiosios knygos nuostatomis aktyvus teismo vaidmuo reiškiasi tuo, kad teismas: 1) turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą; 2) privalo imtis priemonių šalims sutaikyti, taip pat siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai; 3) turi teisę, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, bet yra tiesiogiai susiję su ieškinio dalyku ir pagrindu; 4) gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymuose nustatytą alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą, kai byloje pareikštas vienas iš įstatymuose įtvirtintų alternatyvių reikalavimų negali būti tenkinamas; 5) savo iniciatyva taikyti specialias laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgdamas į vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, iki bus priimtas teismo sprendimas. CPK 376 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo teisė viršyti ieškinio pagrindą ir dalyką reiškia ne tik galimybę patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, bet ir priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pateikto ieškinio pagrindu ir dalyku, šeimos bylose gali būti traktuojama kaip vieno iš pagrindinių civilinio proceso principų – dispozityvumo – išimtis (CPK 13 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007).

Dėl prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo

21. Tiek nacionalinė, tiek tarptautinė teisė grindžiama prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Lietuvos Respublikos 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr.I-983 „Dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo“ ratifikuotos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asmenybės ypatumų (inter alia (be kita ko), nepakankamos fizinės ir socialinės brandos). Iš Konstitucijos, inter alia, jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas. Šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. KT44-N13/2019).

22. CK 3.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo, motinystės visokeriopos apsaugos principais ir kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAPĮ) 4 straipsnio 1 punkte nurodyta, jog tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis, be kita ko, geriausių vaiko interesų prioriteto principo, t. y. priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą.

Dėl apeliaciniame skunde pareikšto naujo reikalavimo

24. Kaip minėta, aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose leidžia teismui patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, taikyti įstatymuose nustatytą alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą ir kt., tačiau tik esant būtinybei, pavyzdžiui, siekiant maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog paprastai apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Kita vertus, CK 3.196 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, šiais būdais: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Taigi, įstatymai nenumato galimybės priteisti išlaikymą atsakovo nurodytu būdu, t. y. pasiskirstant išlaikymą mėnesiais. Atsižvelgiant į tai, toks atsakovo reikalavimas atmestinas ir su juo susijusios aplinkybės nenagrinėtinos.

Dėl išlaikymo dydžio ir termino, nuo kurio priteistinas išlaikymas

25. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Išlaikymo teikimo formos, dydžio nustatymo, jų pakeitimo ir kt. klausimai reglamentuojami CK trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio nuostatų. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai). VTAPĮ 31 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis, tobulėti. Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis) lemia, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020).

26. CK 3.194 straipsnio 2 dalis nustato, jog išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar pradėdami gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo šios CK 3 knygos nustatyta tvarka. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). Teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius (CPK 3.198 straipsnio 1 dalis).

27. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei būklei ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Įstatymas išlaikymo dydžio nesieja su konkrečiu tėvų pajamų dydžiu, tačiau įstatyme nustatyti, taip pat teismų praktikoje suformuluoti tam tikri orientaciniai kriterijai – šiais, taip pat įstatyme (CK 1.5 straipsnis, 3.3 straipsnis) įtvirtintais šeimos santykių teisinį reglamentavimą grindžiančiais principais vadovaujamasi sprendžiant dėl išlaikymo dydžio konkrečiu atveju (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Vienas tokių kriterijų – protingi vaiko poreikiai, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai, taip pat amžius (vaikui augant jo poreikiai didėja ir pan.). Nustatant nepilnamečio išlaikymo dydį atsižvelgiama į tai, kad nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko raidos sąlygas, kurioms sudaryti turi būti patenkinti tokio amžiaus vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, lavinimui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2005). Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2011). Taip pat minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas laikytinas orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016).

28. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertinant kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį turi būti atsižvelgiama į visų rūšių gaunamas pajamas: darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias pajamas, autorinį atlyginimą, pensiją, stipendiją, socialinę pašalpą; pajamas iš komercinės ir ūkinės veiklos: nuompinigius, dividendus ir kt.; lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose; kilnojamąjį (automobilius, vertingus kilnojamuosius daiktus, brangakmenius) ir nekilnojamąjį (gyvenamuosius namus, butus, kitus pastatus, žemę, mišką ir kt.) turtą; vertybinius popierius (akcijas, obligacijas); juridinius asmenis (individualias įmones ir kt.) bei jų turtą, taip pat visas kitas pajamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007). Sunki tėvų padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui. Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus yra asmeninė, jos negalima atsisakyti, perduoti ar sustabdyti vykdyti. Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu, išlaikymo teikėjo nepakankamu rūpestingu ar nesąžiningu elgesiu ar kitomis priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

29. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas, pagal kurį tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, amžius, tėvų turtinė būklė ir pan. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamų, pakankamų vaikui išlaikyti, todėl tėvas (motina) turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti. Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).

30. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad kas mėnesį skiria vidutiniškai apie 400 Eur kiekvienam vaikui, tačiau vaikų išlaikymui per mėnesį reikėtų skirti po 500 Eur kiekvienam. Teigė, jog atsakovas prie vaikų išlaikymo prisideda nupirkdamas vaikams drabužių, organizuoja vaikų gimtadienius, moka už kai kurias paslaugas vaikams (kirpimo), be to, moka kiekvieno vaiko išlaikymui taip pat kas mėnesį po 200 Eur. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė 2018 m. gruodžio 4 d. posėdžio metu nurodė, kad sūnui N. per mėnesį reikia 400 Eur, o A. – apie 300 Eur. Atsakovo teigimu, apskaičiavus kiekvienam vaikui tenkančias išlaidas, išlaidos per mėnesį vienam vaikui susidaro 300–400 Eur, tai ir nurodė ieškovė teismo posėdžio metu. Abi šalys nurodo, jog vaikai jokių specialiųjų poreikių neturi.

31. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nuo 2020 m. sausio 1 d. minimalioji mėnesinė alga yra 607 Eur, į tai, kad nuo 2018 m. gruodžio 4 d. praėjo beveik dveji metai, per kuriuos augo ekonominiai rodikliai, kilo kainos, augant vaikams didėjo jų poreikiai, taip pat į tai, jog, gaudama iš atsakovo kas mėnesį po 200 Eur išlaikymo kiekvienam vaikui, ieškovė, jos teigimu, galėdavo skirti vaikams po 400 Eur kiekvienam, sutinka su ieškovės argumentais, jog vaikų išlaikymui reikėtų skirti po 500 Eur kas mėnesį kiekvienam. Kasacinis teismas 2020 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020 suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktinos išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį. Įvertinus tai, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. vaiko išmoka yra 60 Eur, o nustatyti vaikų poreikiai yra po 500 Eur per mėnesį, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju tėvų pareiga teikti išlaikymą vaikams paskirstytina atsižvelgiant į tai, kad kiekvienam vaikui tenka 440 Eur.

32. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad atsakovas teikia išlaikymą vaikams tiesiogiai nupirkdamas avalynės, rūbų, apmokėdamas pramogas. Taip pat atsakovas vienas pats moka vaikų gyvybės draudimo įmokas – nuo 2020 m. vasario mėnesio po 200 Eur per mėnesį. Įvertinant įmokas į Vaikų gyvybės draudimo fondą bei tiesiogiai vaikų pirkiniams išleidžiamas sumas atsakovas kas mėnesį kiekvienam vaikui papildomai skiria mažiausiai po 100–150 Eur. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad atsakovas nesistemingai teikia papildomą išlaikymą vaikams tiesiogiai nupirkdamas avalynės, rūbų, apmokėdamas pramogas ir pan., nesudaro pagrindo mažinti priteistino išlaikymo dydžio, kadangi nėra garantijos, jog toks išlaikymas ir toliau bus teikiamas, nėra tikslus ir aiškus jo dydis. Tas pats pasakytina ir apie įmokas į Vaikų gyvybės draudimo fondus. Šiuo atveju taip pat nėra garantijos, kad įmokos į šiuos fondus bus ir toliau mokamos, be to, nėra tiksliai žinoma, kada ir kokiais atvejais vaikai bus šiuose fonduose sukauptų lėšų gavėjai, kada galės ir ar išvis galės juose sukauptomis lėšomis tenkinti savo poreikius, jei, pavyzdžiui, toliau nebebus mokamos įmokos ar bus nutrauktos gyvybės draudimo sutartys. Tokio išlaikymo priteisti nėra galimybės, nes tokie priteistino išlaikymo būdai nenustatyti įstatymuose (CK 3.196 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, šie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

35. Bylos duomenimis, atsakovas yra jaunas, sveikas, darbingas vyras; duomenų bei įrodymų apie priežastis, dėl kurių atsakovas negalėtų ar negali uždirbti tiek, kiek reikia vaikų poreikiams patenkinti, byloje nepateikta, todėl daroma išvada, kad atsakovas turi galimybę dirbti, jo amžius ir sveikatos būklė, pagal byloje turimus duomenis, leidžia jam dirbti ir užsidirbti. Taip pat, bylos duomenimis, ir ieškovė yra jauna, sveika, darbinga moteris; duomenų bei įrodymų apie priežastis, dėl kurių ieškovė negalėtų uždirbti tiek, kiek reikia vaikų poreikiams patenkinti, byloje nepateikta, todėl daroma išvada, kad ieškovė turi galimybę dirbti, jos amžius ir sveikatos būklė, pagal byloje turimus duomenis, leidžia jai dirbti ir užsidirbti. Tačiau įvertintina tai, jog šalių nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove, todėl jai tenka didžiausioji rūpinimosi jais našta, be to, ieškovė šiuo metu dirba ir mokosi, ieškovės pajamos yra mažesnės už atsakovo. Tikėtina, jog ieškovei baigus mokslus įgytos žinios, specialybė padės jai surasti geriau mokamas pareigas ir gauti geresnes pajamas.

36. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pateiktus duomenis bei įrodymus, šalių turtinę padėtį bei jų galimybes dirbti ir gauti pastovias ir didesnes pajamas, taip pat šalių apskaičiavimus ir pozicijas dėl vaikų išlaikymo, šalių vaikų būtinuosius poreikius pagal jų amžių, nenustatęs vaikų specialiųjų ar kitų ypatingų jų poreikių, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš atsakovo priteistina nepilnamečių vaikų išlaikymui po 270 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Iš atsakovo priteisus po 270 Eur, ieškovei tenkanti materialinio išlaikymo vaikams dalis yra po 170 Eur. Pažymėtina, jog teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis (CK 3.201 straipsnio 1 dalis).

37. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas priteisė išlaikymą po 270 Eur nuo pradinio ieškinio pateikimo dienos (2018 m. balandžio 18 d.), nors ieškovė reikalavimą nuo 200 Eur iki 300 Eur padidino tik 2018 m. gruodžio 27 d. Išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl neįgalumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas (CK 3.194 straipsnio 3 dalis). CK 3.200 straipsnyje nurodyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. CPK 377 straipsnyje įtvirtinta, jog šeimos bylose ieškovas turi teisę keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, o atsakovas – pareikšti priešieškinį iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Be to, kaip minėta, remiantis CPK 376 straipsniu ir CK trečiosios knygos nuostatomis aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose reiškiasi tuo, kad teismas turi teisę, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, bet yra tiesiogiai susiję su ieškinio dalyku ir pagrindu. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo momentas yra siejamas su teisės į išlaikymą atsiradimo diena bei ieškinio pareiškimo diena, tačiau niekaip nesiejamas su ieškinio tikslinimo momentu. Teismas nėra saistomas ieškovės nurodyto prašomo priteisti išlaikymo dydžio. Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo argumentai, jog teismas spręsdamas dėl išlaikymo priteisimo momento turėjo atsižvelgti į tai, nuo kada ieškovė patikslino, t. y. šiuo atveju padidino, prašomo priteisti išlaikymo dydį.

38. Be to, atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog per visą teismo procesą mokėjo po 200 Eur kiekvienam vaikui, teikė išlaikymą papildomai, tačiau pirmosios instancijos teismas neįskaitė atsakovo tiesiogiai vaikams teikto išlaikymo teismo proceso metu ir pagal teismo sprendimą automatiškai tapo įsiskolinusiu 3 780 Eur (70 Eur x 2 vaikai x 27 mėn.). Pasisakydamas dėl CK 3.200 straipsnio taikymo sąlygų ypatumų kasacinės instancijos teismas išaiškino, jog nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą ir į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-916/2018 ir byloje nurodyta susijusi kasacinio teismo praktika). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-378/2017). Tėvams (vienam jų) nevykdant pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, įstatyme nustatyta galimybė teismui priteisti iš jų (vieno jų) išlaikymą, kurį jie (jis) turės pareigą teikti ateityje (nuo teismo sprendime nurodytos datos), taip pat priteisti išlaikymo skolą. Nors teisė reikalauti išlaikymo atsiranda nuo tada, kai vaiko tėvas (motina) jo nebeteikia, tačiau įstatyme nustatytas ribojimas išlaikymo skolai priteisti, t. y. išlaikymo skola negali būti išieškota daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pateikimo dienos. Išlaikymo skola gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, jog jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008; Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-378/2017). Taigi, įstatymų leidėjas, įtvirtindamas išlaikymo priteisimo momentą, kuris siejamas su teisės į išlaikymą atsiradimo diena, kartu imperatyviai nustatė tiek laikotarpį, už kurį gali būti išieškotas išlaikymo įsiskolinimas, tiek ir šio laikotarpio skaičiavimo taisykles.

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo daliniu sprendimu dėl jokio atsakovo išlaikymo įsiskolinimo nebuvo sprendžiama ir tokių reikalavimų byloje pareikšta nebuvo. Byloje nei pradiniu ieškiniu, nei patikslintais ieškiniais ieškovė neprašė iš atsakovo priteisti išlaikymo įsiskolinimo, nei atsiradusio iki pradinio ieškinio pateikimo teismui dienos, nei atsiradusio po pradinio ieškinio pateikimo teismui dienos. Teismas priteisė išlaikymą nuo pradinio ieškinio pateikimo dienos, tačiau ne įsiskolinimą. Tai, ar atsakovas teismo proceso metu teikė išlaikymą, t. y. ar už tą laikotarpį yra įvykdytas ar iš dalies įvykdytas teismo sprendimas, kuriuo priteistas išlaikymas, ar yra susidaręs koks nors įsiskolinimas, ar, atsakovo teigimu, mokėtos išmokos ir teiktas papildomas išlaikymas įskaitytini į priteistą išlaikymą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, šie atsakovo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

42. Atsakovas apeliaciniu skundu prašė iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas – 500 Eur už apeliacinio skundo parengimą bei žyminį mokestį. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti iš atsakovo 200 Eur atstovavimo išlaidas. Šalys pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas, o ieškovės – tenkintinas.

43. Teismas, spręsdamas, ar atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal įstatymą nėra per didelės, atsižvelgia į tai, kad atsakovė sumokėjo už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, atsiliepimas yra išsamus, susijęs su byloje sprendžiamas klausimais, užmokestis už šią teisinę pagalbą nėra viršijantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatyto rekomenduojamo maksimalaus užmokesčio dydžio už tokio pobūdžio teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės prašomos priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, konstatuotina, jog jos ieškovei iš bylą pralaimėjusios šalies – atsakovo priteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.

Atmesti atsakovo M. B. (M. B.) prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Priteisti ieškovei I. B. iš atsakovo M. B. (M. B.) 200 Eur (du šimtus eurų 0 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.