- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-10
- Bylos Nr.
- e2S-369-555/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26775-2024-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Pareiškėjas
- V. V., K. V.
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonei Registrų centrui, „UZUPIS PROPERTIES“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų V. V. ir K. V. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal patikslintą pareiškėjų V. V. ir K. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui ir „UZUPIS PROPERTIES“, uždarajai akcinei bendrovei, dėl statinio dalies valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai V. V. ir K. V. kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo 177/1105 dalį registruoto statinio (kiti inžineriniai statiniai – lauko tualetas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane „V“), tikslu įregistruoti jų nuosavybės teises į 177/1105 dalį šio statinio Nekilnojamojo turto registre.
2. Suinteresuotas asmuo „UZUPIS PROPERTIES“, UAB, prašė įpareigoti pareiškėjus galutinai suformuluoti pareiškimo reikalavimus ir jo pagrindus, tuo atveju, jeigu pareiškėjai pašalins pareiškimo trūkumus, prašė sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki procesinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2‑1295‑727/2025 įsiteisėjimo, tuo atveju jeigu teismas laikys, kad pareiškimo trūkumai pašalinti, prašė pareiškimą atmesti.
3. Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras prašė pašalinti jį iš civilinės bylos, o netenkinus prašymo – civilinę bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant, sprendimą priimti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus mieto apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinę bylą pagal pareiškėjų V. V. ir K. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centrui ir „UZUPIS PROPERTIES“, UAB, dėl statinio dalies valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo nutraukė, iš pareiškėjų suinteresuotam asmeniui „UZUPIS PROPERTIES, UAB, priteisė lygiomis dalimis po 3 904,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų pasirinkto teisių ginimo būdo, pažymėjo, kad pastato ar jo dalies valdymo nuosavybės teise faktas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka; 5) šio juridinio fakto nustatymas nėra susijęs su vėlesniu ginčo dėl teisės į daiktą išsprendimu (tokiu atveju turi būti reiškiamas ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo į daiktą). Pastato valdymo nuosavybės teise juridinis faktas negali būti nustatomas, kai nėra nors vienos iš nurodytų sąlygų, taip pat tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į pastatus (jų dalį) ir koks šios teisės turinys. Tokie klausimai turi būti sprendžiami teismui nagrinėjant su pastatais susijusį teisminį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2007; 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007 ir kt.).
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjų nuosavybės teisės į ginčo 177/1105 idealiąją dalį lauko tualeto niekada nebuvo įregistruotos. Pareiškėjai, prašydami nustatyti statinio dalies valdymo nuosavybės teise juridinį faktą, faktiškai laikosi pozicijos, kad nuosavybės teisė į dalį V statinio buvo įgyta 2009 m. birželio 4 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, kurios pagrindu buvo įsigytas ne tik žemės sklypas, bet ir žemės sklype esantys antraeiliai daiktai – statiniai. Sprendžiant iš pareiškėjų prašomo taikyti CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto, pareiškėjai taip pat laikosi pozicijos, kad negali gauti ar atkurti neteismine tvarka nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų ir dėl to negali viešajame registre įregistruoti daiktinių teisių į ginčo 177/1105 idealiąją dalį lauko tualeto. Kaip paaiškino patys pareiškėjai, pareiškimu prašoma nustatyti jų daiktinės teisės (nuosavybės) juridinį faktą, kurį galima būtų registruoti Nekilnojamojo turto registre kaip savarankišką objektą. Teismas, vertindamas tokią pareiškėjų poziciją, padarė išvadą, kad pareiškėjų nuosavybės teisę į ginčo 177/1105 idealiąją dalį lauko tualeto patvirtinančių dokumentų nėra ir nebuvo. Taigi nagrinėjamu atveju nėra tenkinama būtinoji sąlyga, kad nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai praeityje buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę. Priešingai, bylos duomenys patvirtino, kad tokių dokumentų niekada nebuvo, todėl vien dėl šios sąlygos nebuvimo negali būti nustatytas pareiškėjų prašomas juridinę reikšmę turintis valdymo nuosavybės teise faktas.
7. Teismas nurodė ir tai, kad pareikšto reikalavimo dėl statinio dalies juridinę reikšmę turinčio valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo esmė, ar ginčo objekto (pirminio statinio) teisinė registracija 2009 m. birželio 4 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo viena iš sąlygų pareiškėjų nuosavybės teisei į minėto objekto dalį atsirasti. Teisinės registracijos santykis su nuosavybės teisių atsiradimu – teisinio reguliavimo ir šio reguliavimo aiškinimo bei taikymo dalykas, bet ne aplinkybė, kuri pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą bei CPK 445 straipsnį šiuo atveju galėtų sudaryti prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto įrodinėjimo turinį. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas negali būti laikomas teisiniu instrumentu teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo klausimams išspręsti. Sprendžiant tokio pobūdžio klausimą iškyla daiktinės ir nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka.
8. Teismas taip pat nurodė, kad ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑408‑421/2015, 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018). Ypatingoji teisena skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, tačiau proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks reglamentavimas reiškia, jog ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjama byla pagal prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tuo atveju, kai nėra ginčo dėl teisės. Kai iš paduodamo pareiškimo matyti, kad yra ginčas dėl teisės, toks prašymas ypatingąja teisena nenagrinėtinas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012). Tokia išvada grindžiama kasacinio teismo praktika, suformuluota aiškinant CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą. Tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008; 2007 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007). Be to, tokiu atveju, kai faktai yra įrodomieji, o ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnio tvarka (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-141-614/2020, 2020 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-22-656/2020).
Šalies argumentai
9. Teismas nustatė ir tai, kad pareiškėjai su pareiškimu dėl dalies statinio valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo kreipėsi į teismą po to, kai suinteresuotas asmuo „UZUPIS PROPERTIES“, UAB, pateikė teismui ieškinį dėl fiziškai išnykusio kito inžinerinio statinio – lauko tualeto, dalies išregistravimo bei žemės sklypo su statiniais Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos registravimo be bendraturčių – V. V. ir K. V. – sutikimo, kurio pagrindu buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-1295-845/2025. Šioje ginčo teisenos tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje „UZUPIS PROPERTIES“, UAB, įrodinėja, kad buvusio lauko tualeto statinio V dalis, likusi po statinio V1 atskyrimo nuo statinio V ir suformavimo kaip atskiro statinio, yra visiškai išnykusi, siekia šią statinio dalį išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro. Tuo tarpu pareiškėjai minėtoje civilinėje byloje įrodinėja, kad buvusio lauko tualeto statinio V dalis yra išlikusi, t. y. išlikusios V statinio 59/100 dalies dalis konstrukcijų. Teismas sprendė, kad faktiškai tarp byloje dalyvaujančių asmenų yra ginčas dėl lauko tualeto statinio V likusios dalies, į kurios dalį pareiškėjai ypatingosios teisenos tvarka siekia sau nuosavybės teise valdymo fakto nustatymo. Tačiau ypatingąja teisena nagrinėjant bylą, pastato ar jo dalies valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatytas tik išlikus turtui. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, tarp bendrasavininkų yra akivaizdus ginčas dėl statinio V likusios dalies egzistavimo ir nuosavybės teisių į jį, kuris sprendžiamas kitoje civilinėje byloje. Nagrinėjamu atveju statinio V likusios dalies egzistavimo faktas yra įrodomasis, o ne juridiškai reikšmingas, todėl negali būti nustatinėjamas CPK 444 straipsnio tvarka. Teismo vertino, kad nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų pakanka išvadai, kad faktiškai ypatingosios teisenos tvarka siekiama nustatyti kaip juridinę reikšmę turintį nuosavybės teise valdymo faktą, kuris yra įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje dėl statinio išregistravimo ir žemės sklypo ribų bei kadastrinių duomenų registravimo.
10. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju faktiškai pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo reikėjo atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną, todėl tokį pareiškimą priėmus – bylą nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
11. Atskiruoju skundu pareiškėjai V. V. ir K. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Nuosavybės teisės fakto nustatymas (išviešinimas) nesietinas su daikto formavimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai siekia išviešinti nuosavybės teises į jau šiuo metu įregistruotą V statinį, be kita ko, kad ir galėtų savo nuosavybės teises teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendinti: nuosavybės teise valdomą statinį rekonstruoti, keisti paskirtį, atlikti kitus teisėtus veiksmus su daiktu, nustatyti / keisti daikto kadastrinius duomenis (tokią teisę, pagal Lietuvos Respublikos kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, turi tik daikto savininkas), ginti savo pažeistas savininko teises nuo nesąžiningų suinteresuoto asmens veiksmų, apie kuriuos išsamiai pasisakyta patikslintame pareiškime, ir pan.
11.2. Nagrinėjamu atveju patikslintas pareiškimas atitinka visas sąlygas nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka. Pareiškimu prašomas nustatyti juridinis faktas – pareiškėjų nuosavybės teisės į dalį V statinio juridinis faktas – sukels teisinius padarius, be kita ko, pareiškėjai galės nuosavybės teises išviešinti, ginti nuosavybės teises nuo trečiųjų asmenų, įgyvendinti nuosavybės teises teisės aktų nustatyta tvarka ir būdais, net ir, esant faktiniam pagrindui, statinius išregistruoti. Pareiškėjai, įgydami nuosavybės teisę į dalį žemės sklypo, taip pat įgijo nuosavybės teisę į žemės sklype esančius statinius, kaip antraeilius daiktus (CK 4.14 straipsnio 2 dalis ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika). Teisinis pareiškėjų nuosavybės į statinius įgijimo pagrindas išsamiai pagrįstas patikslintame pareiškime. Tačiau žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje įgyjami statiniai nurodomi pateikiant nuorodą į statinių registrą, o atitinkamame Nekilnojamojo turto registre registruoto V statinio daiktinės teisės apskritai nėra (ir nebuvo) įregistruotos jokio asmens vardu. Nors pareiškėjai turi nuosavybės dokumentus – žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įgijo dalį žemės sklypo ir dalį statinių, kaip antraeilių daiktų (CK 4.14 straipsnio 2 dalis), pareiškėjų nuosavybės teisės į statinius, kaip antraeilius daiktus, juridinis faktas nėra akivaizdus. Taigi tokia faktinė situacija visiškai atitinka kasacinio teismo suformuluotą sąlygą nustatyti juridinį faktą – kai juridinis faktas nėra akivaizdus. Pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, jau vien dėlto, kad asmenų daiktinės teisės į registruotą V statinį niekada nebuvo įregistruotos (statinių nuosavybė pareiškėjams priklauso žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir CK 4.14 straipsnio 2 dalies, t. y. įstatyminės prezumpcijos pagrindu).
11.3. Pareiškimu prašomas nustatyti juridinis faktas – kad pareiškėjai nuosavybės teise valdo dalį registruoto V statinio – nagrinėjamu atveju nėra faktas, kuris yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (tokių duomenų byloje nėra). Priešingai, nei deklaratyviai suponuoja pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų nuosavybės į V statinio dalį faktas nėra įrodomoji aplinkybė kitoje byloje. Byloje dėl išregistravimo nėra nagrinėjami reikalavimai dėl nuosavybės teisės į V statinį fakto. Byloje nėra jokių duomenų apie kitų asmenų reiškiamas arba galimas reikšti daiktines teises į nagrinėjamą V statinį. Dėl to skundžiamos nutarties deklaratyvi argumentacija dėl įrodomųjų ir juridinių faktų santykio nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšminga.
11.4. Skundžiama nutartimi, nutraukus bylą tuo pagrindu, kad byla nenagrinėtina teisme (nors pagal motyvus tik teigiama, kad nenagrinėtina ypatingąja teisena, o ne apskritai teisme), teismas nenurodė į kurią instituciją pareiškėjai turi kreiptis. CPK 294 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad jeigu byla nutraukiama dėl to, kad ji nenagrinėtina teisme, teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją ieškovas ar pareiškėjas turi kreiptis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų reikalavimai nagrinėtini ne ypatingąją, o ginčo teisena. Patikslintame pareiškime ir šiame atskirajame skunde išsamiai pagrįsta, kad pareiškimas atitinka visas sąlygas nagrinėti ypatingąja teisena. Net jei teismas vertinų, kad pareiškėjų reikalavimas nagrinėtinas ginčo teisena, o ne ypatingąja teisena, tai savaime nereiškia, kad reikalavimai apskritai nenagrinėtini teisme (abi teisenos, nors skirtingos, bet yra teisminės). Dėl to akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju privalomai turėtų būti taikomas ne bylos nutraukimo, o trūkumų šalinimo institutas, pasiūlant pareiškėjams suformuluoti ieškinį (CPK 135 straipsnis) ir tik neištaisius trūkumų, vertinti dėl pareiškimo palikimo nenagrinėtu, bet jokiu būdu, ne dėl bylos nutraukimo.
11.5. Teismui nustačius kokią nors neteisminę tvarką (quod non), turėtų tai aiškiai nurodyti skundžiamoje nutartyje, kaip imperatyviai nustatyta CPK 294 straipsnio 2 dalyje. Tačiau šis klausimas skundžiamoje nutartyje nėra niekaip išspręstas. Nagrinėjamu atveju byla tiesiog nutraukta, be jokio faktinio ir teisinio pagrindo bei atitinkamo nustatymo ir išaiškinimo dėl taikytinų kitų procedūrų (administracinių ar kt.) faktui nustatyti. Tik argumentuotai ir pagrįstai konstatavus, kad faktas nustatytinas kita tvarka (pavyzdžiui ikiteismine teisės aktuose nustatyta administracine ar kitokia neteismine tvarka), tik tokiu atveju atsirastų bent prielaidos svarstyti apie reikalavimo nenagrinėtinumą teisme (apskritai, t. y. bet kokia teisena). Jei reikalavimas per se (liet. savaime) nagrinėtinas teisme, tik teismo vertinimu, kita teisena, bylos nutraukimo institutas CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme negali būti taikomas, nes sukelia neproporcingas neigiamas pasekmes – užkerta kelią apskritai į teisminę gynybą (nutraukus bylą nelieka galimybės naudotis teismine gynyba, kad ir kita teisena).
12. Atsiliepimai į atskirąjį skundą nepateikti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
14. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo, atsiliepimų į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria civilinė byla nutraukta, kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai (apeliantai) V. V. ir K. V. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo 177/1105 dalį registruoto statinio (kiti inžineriniai statiniai – lauko tualetas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane „V“), tikslu įregistruoti jų nuosavybės teises į 177/1105 dalį šio statinio Nekilnojamojo turto registre. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. kovo 13 d. nutartimi pareiškėjams nustatė terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti pareiškimą bei galutinai suformuluoti pareiškimo reikalavimą ir jo pagrindus, taip pat esant poreikiui pateikti papildomus rašytinius įrodymus. Pareiškėjai, šalindami pirmosios instancijos teismo nustatytus trūkumus, pateikė patikslintą pareiškimą, kuriame patikslino pareiškimo faktines aplinkybes ir pareikšto reikalavimo pagrindą. Patikslintas pareiškimas priimtas teismo 2025 m. balandžio 30 d. rezoliucija, byloje pateikti suinteresuotų asmenų atsiliepimai į pareiškėjų reikalavimus, byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.
17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, skundžiama nutartimi ją nutraukė, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, nurodydamas, kad pareiškėjų prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis valdymo nuosavybės teise faktas šiuo atveju ypatingosios teisenos tvarka nustatytas būti negali, kadangi byloje kyla ginčas dėl teisės. Taigi pirmosios instancijos teismas civilinę bylą nutraukė, iš esmės spręsdamas, kad pareiškėjai pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynybos būdą. Pareiškėjai, nesutikdami su skundžiama nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.
18. Pažymėtina, kad bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teismai nagrinėja ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 1 punktas). CPK 443 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal CPK nustatytas taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato CPK V dalis ir kiti įstatymai. To paties straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad XXV skyriuje nurodytas bylas teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu CPK V dalyje nustatyta tvarka gali pateikti pareiškimus su savarankiškais reikalavimais.
19. Taigi aptartas teisinis reguliavimas nustato, kad, kilus ginčui dėl teisės ypatingojoje teisenoje, ginčas išnagrinėjamas ta pačia ypatingosios teisenos tvarka kaip iki ginčo kilimo. Dėl pasikeitusio bylos pobūdžio ypatingoji teisena nustato atitinkamas procesines teises tuo ginču suinteresuotiems asmenims.
20. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad nors ypatingoji teisena skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, tačiau proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Tokiu atveju ypatingajai teisenai taikomos ir atitinkamos bendrosios ieškinio teisenos normos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, kai kyla ginčas dėl teisės, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendžia iš esmės priimdamas teismo sprendimą (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Tokį procesinį sprendimą suinteresuotas asmuo gali apskųsti apeliaciniu skundu per CPK 307 straipsnyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-611/2017).
21. Kasacinis teismas taip pat laikosi pozicijos, kad kai iš pareiškimo akivaizdžiai matyti, kad yra kilęs ginčas dėl teisės, teismas negali atsisakyti priimti pareiškimo, nes ginčas, kaip toks, teisme civilinio proceso tvarka nagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokiu atveju teismas turi nurodyti pareiškėjui pašalinti trūkumus, t. y. spręsti, ar pareikšti ieškinį (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Nepašalinus procesinio dokumento trūkumų, teismas vadovaujasi ir kitomis trūkumų šalinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis (CPK 115 straipsnio 3 ir 4 dalys). Tais atvejais, kai nors iš pareiškimo matyti, kad ginčas dėl teisės nagrinėtinas ieškinio teisenos tvarka, tačiau teismo procesas yra pažengęs, bylos nagrinėjimas ypatingąja teisena turi būti tęsiamas. Ši išvada atitinka CPK 7 straipsnyje įtvirtintą civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑295/2011; 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012).
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad pareiškimas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nagrinėjamas, nepagrįstai civilinę bylą nutraukė, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, ir tuo nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Tokiu atveju teismas, nustatęs, kad byloje kilo ginčas dėl teisės, turėjo arba taikyti procesinių dokumentų trūkumų šalinimo taisykles bei nurodyti pareiškėjai pašalinti trūkumus, t. y. pareikšti ieškinį (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis), jei pareiškimą laikė turinčiu esminių trūkumų klausimui išspręsti iš esmės, arba turėjo nagrinėti bylą ypatingąja teisena nepaisant to, kad joje kilo ginčas dėl teisės. Tokia išvada atitinka ir formuojamą teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-571-880/2023, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2018-1043/2025, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2514-653/2025, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S‑877‑1097/2024 ir kt.).
23. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pareiškėjų atskirojo skundo argumentams, kad teismas nutraukdamas civilinę bylą nepagrįstai taikė CPK 293 straipsnio 1 punktą. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, teismas nutraukia bylą, jeigu byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai byla teisminga administraciniam teismui. Paminėtoje normoje įtvirtintas bylos nutraukimo pagrindas reiškia procesinio pobūdžio kliūtį tęsti bylos nagrinėjimą iš esmės. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018). Šiuo atveju byla pagal pareiškėjų pareiškimą neabejotinai nagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka.
24. Įvertinęs nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, nukrypo nuo tokiais atvejais formuojamos teismų praktikos, todėl nepagrįstai nutraukė civilinę bylą pagal pareiškėjų pareiškimą dėl statinio dalies valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų V. V. ir K. V. atskirasis skundas patenkinamas, o Vilniaus mieto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartis yra panaikinama ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
25. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338-339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus mieto apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.