Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. B. (apeliantas) apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. A. ieškinį atsakovui A. B. dėl išlaikymo vaikui dydžio pakeitimo bei bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos pakeitimo, institucija teikianti išvadą civilinėje byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Šilutės rajono savivaldybėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.6. Teismo vertinimu, ieškovės pasiūlyta bendravimo tvarka neatitinka vaiko interesų. Jos pasiūlyta bendravimo tvarka, kai atsakovas su dukra bendrautų tik prieš tai susitaręs su ieškove, ribotų atsakovo, kaip tėvo, galimybę auklėti savo vaiką ir bendrauti su juo jam priimtinu būdu.

III. Apeliacinio skundo argumentai

5. Apeliantas apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. vasario 26 d. sprendimą ir bylą nutraukti arba ieškinį palikti nenagrinėtą, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, arba 2) pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. vasario 26 d. sprendimą: pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimu iš atsakovo A. B. priteisto išlaikymo dydį ir priteisti iš jo išlaikymą dukrai T. B. po 200 Eur per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teisme dienos (2020 m. lapkričio 10 d.) iki dukros pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, likusią ieškinio dalį atmesti; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

5.1. Ieškovė pareiškė reikalavimus dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio pakeitimo ir bendravimo su vaiku bei dalyvavimo jį auklėjant tvarkos pakeitimo. Bylos duomenys aiškiai rodo, kad tiek šalių, tiek jų vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos yra ne Lietuvos Respublikoje. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kitomis valstybėmis, todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas teismas turėjo spręsti pagal ES teisės aktuose nustatytas taisykles.

5.2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar reikalavimo dėl bendravimo su vaiku bei dalyvavimo jį auklėjant tvarkos pakeitimo jam teismingas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 str. 1 d., turėjo, be kita ko, įvertinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl šio reikalavimo teismingumo pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 str. 3 d., konkrečiai – ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė/nepritarė visos bylos šalys ir ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus. Kadangi su ieškiniu teismui nebuvo pateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai, pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą, nurodydamas ieškovei pateikti atitinkamus įrodymus, o to nepadaręs -netinkamai taikė reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį ir CPK 138 straipsnį.

5.3. Atsakovo nuolatinė gyvenamoji ir darbo vieta yra Norvegijoje, jam apie pateiktą ieškinį nieko nebuvo žinoma, todėl jis savo atsiliepimą į ieškinį ir neteikė. Atsakovas niekada nepritarė ir nepritaria, kad ieškovės ieškinys būtų nagrinėjamas Lietuvos teismuose. Ieškovės ir nepilnametės dukters nuolatinė gyvenamoji vieta yra Šiaurės Airijoje, kur ieškovė ir dirba, o dukra nuo 2018 m. lanko mokyklą (į Lietuvą grįžta tik aplankyti ieškovės mamą). Duomenų, kad atsakovas būtų aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritaręs Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, byloje nėra, tad akivaizdu, kad neegzistuoja viena iš būtinųjų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 str. 3 d. Dėl to nereikšmingi ir duomenys apie galimą vaiko esminį ryšį su Lietuvos Respublika (lietuvių kalbos mokėjimas, lankymasis Lietuvoje ir pan.).

5.4. Nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikšto reikalavimo dėl išlaikymo dydžio pakeitimo teismingumas Lietuvos Respublikos teismams negali būti grindžiamas Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktu, nes atsakovo gyvenamoji bei darbo vietos buvo ir yra Norvegijoje. Ieškovės reikalavimas dėl teismingumo negali būti grindžiamas ir Išlaikymo reglamento 3 str. b punktu, nes Ieškovės ir šalių vaiko įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta iki ieškinio pateikimo buvo Šiaurės Airija. Lygiai taip pat nėra pagrindų taikyti Išlaikymo reglamento 3 str. c ir d punktų, nes Lietuvoje nėra bylų, kuriose kaip papildomą būtų galima iškelti reikalavimą dėl vaikų išlaikymo (ieškovės reikalavimas dėl bendravimo su vaiku bei dalyvavimo jį auklėjant tvarkos pakeitimo neteismingas Lietuvos teismams). Bylose dėl vaikų iki 18 m. išlaikymo pasirinkti jurisdikciją yra griežtai draudžiama (Išlaikymo reglamento 4 str. 3 d.).

5.5. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad, jos žiniomis, atsakovas nuolat gyvena Švedijoje, yra dirbęs Norvegijoje, todėl akivaizdu, jog procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu tokiu atveju negalėjo sukurti net formalios jų įteikimo proceso dalyviui (atsakovui) iliuzijos, t. y. buvo netinkamas. Teismas, žinodamas, kad atsakovas negyvena Lietuvoje, nedėjo pastangų jį tinkamai informuoti apie bylos nagrinėjimą prieš pasirinkdamas išimtinio pobūdžio – viešo informavimo – būdą, tuo pažeidė CPK 130 straipsnio 1 dalį. Tinkamai neįteikus atsakovui procesinių dokumentų, iš jo buvo atimtos teisės dalyvauti teismo procese ir būti išklausytam, teikti atsikirtimus į teisme pareikštą reikalavimą, kas galėjo sąlygoti nepagrįsto sprendimo priėmimą.

5.6. Atsakovo nuomone, ieškovė neįrodė ir nepagrindė tokių vaiko poreikių didelio augimo bei šiems poreikiams patenkinti reikalingos išlaidų sumos. Visuotinai žinoma, kad dėl Sars-Cov-19 viruso sukeltos pasaulinės pandemijos, paskelbto visuotino karantino yra stipriai apribotas judėjimas, artimi kontaktai, uždarytos ugdymo įstaigos ir kontaktinės veiklos užsiėmimai, todėl ieškovės įskaičiuotos išlaidos taksi paslaugoms, gimnastikos būreliui, auklei arba pomokyklinei veiklai, kitoms išlaidoms/pramogoms, kurios yra visiškai apribotos, kelia pagrįstų abejonių. Išlaidos už taksi išvis nesuvokiamos, nes tai nėra pirmo būtinumo paslauga, kai galima pasinaudoti kitomis pigesnėmis transporto formomis.

5.7. Vertinant, ar priteisto išlaikymo dydis užtikrina nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių tenkinimą, atsižvelgiant į nepilnametės dukters poreikiams patenkinti reikalingą išlaikymo sumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 350 Eur dydžio išlaikymas viršija tokio amžiaus šalių nepilnamečio vaiko visapusiškam vystymuisi reikalingą išlaidų sumą.

5.8. Dėl COVID-19 žmonės apribojo vartojimą, Europoje stojo gamyklos, tad sumažėjus prekių poreikiui, sumažėjo apelianto darbo apimtys, o tuo pačiu ir darbo užmokestis, kuris nesiekia 2000 Eur. Tam, kad sumažinti išlaidas pragyvenimui, atsakovui tenka nuomotis kambarį darbininkų bendrabutyje, už kurį kas mėnesį moka po 350 Eur, be to, kas mėnesį moka po 160 Eur kelių mokestį, po 200 Eur už kurą, maistui išleidžia po 500 Eur, už telefono ryšį - po 70 Eur, taip pat moka Švedijoje paimtos paskolos grąžinimo įmokas po 250 Eur per mėnesį. Atsakovas savo pareigos prisidėti prie dukters išlaikymo nesikrato ir deda visas pastangas daugiau užsidirbti, tačiau dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių jo turtinė padėtis yra aiškiai pasunkėjusi, todėl jis neturėtų finansinių galimybių kas mėnesį mokėti dukrai pirmosios instancijos teismo priteisto dydžio išlaikymą.

5.9. Apelianto nuomone, yra pagrindas išvadoms, kad šiuo konkrečiu atveju teisinga ir protinga padidinti atsakovo mokamo išlaikymo dydį ne daugiau kaip iki 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

6. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė su juo nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

6.1. Nors apeliantas teigia, kad ši byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, visiškai nepasisako dėl to, kokios šalies teismui jo nuomone ši byla turėtų būti teisminga.

6.2. Ieškovvė teigia, kad Lietuvoje ji turi nuolatinę gyvenamąją vietą, todėl ji turi teisę visus ginčus spręsti toje šalyje, kurios pilietė ji yra.

6.3. Atsakovui buvo puikiai žinoma, kad ieškovė prašys didesnio išlaikymo ir kreipsis būtent į Lietuvos Respublikos teismą pagal savo gyvenamąją vietą. Atsakovas dalyvavo mediacijos procese, kuria vykdė Lietuvos Respublikos mediatorius, t. y. atsakovas puikiai žinojo apie ginčą.

6.4. Atsakovo teiginys, kad ieškovės nurodytos išlaidos negali būti laikomos pirmo būtinumo paslauga, neišlaiko jokios kritikos, yra deklaratyvios ir tai tik parodo atsakovo cinišką požiūrį tiek į bendravimą su vaiku, tiek ir j jo norą vaiką tinkamai išlaikyti.

6.5. Ieškovė plačiau nepasisakė dėl atsakovo išreikštos pozicijos, susijusios su turtine šalių padėtimi, nes jo teiginiai yra niekiniai. Siaurės Airijos valstybės minimalus valandinis atlyginimas yra £8.72. Ieškovė, prižiūrėdama savo vaiką, negali sau leisti dirbti pilnu etatu. Be to, jai ne visada pavyksta dirbti jos norimu grafiku, kadangi vaiko sveikata dažnai pablogėja.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

8. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

9. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog T. B., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai yra atsakovas A. B. ir ieškovė K. A. Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimu santuoka, 2014 m. sausio 11 d. įregistruota Šilutės rajono savivaldybės civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 6, tarp A. B. ir K. A. buvo nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (civilinės bylos Nr. 2-783-351/2017) bei patvirtinta A. B. ir K. A. 2017 m. birželio 27 d. sudaryta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis. Santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje šalys be kita ko susitarė dėl jų nepilnametės dukters gyvenamosios vietos, išlaikymo dydžio ir bendravimo tvarkos, o būtent šalys sutartyje susitarė: „2.2. Sutuoktiniai susitaria, kad A. B. savo nepilnametės dukros T. B., gim. (duomenys neskelbtini). išlaikymui skirs po 150 eurų, mokamų periodinėmis išmokomis kas mėnesį, skaičiuojam nuo teismo sprendimo priėmimo iki dukros pilnametystės; 2.3. Sutuoktiniai susitaria, kad A. B. savo nepilnametės dukros T. B. išlaikymui skirtas pinigines lėšas sumoka už einamą mėnesį nuo mėnesio 15 dienos iki sekančio mėnesio 1 dienos; 2.4. Sutuoktiniai susitaria dėl šios A. B. bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos: A. B., būdamas Lietuvoje su nepilnamete dukra bendrauja porinių savaičių savaitgaliais nuo penktadienio 19 val. iki sekmadienio 19 val., pasiimant vaiką iš vaiko gyvenamosios vietos ir jį grąžinant į vaiko gyvenamąją vietą; A. B. su nepilnamete dukra nepertraukiamai bendrauja po 1 savaitę per jos rudens, pavasario, žiemos atostogas bei 1 mėnesį per vaikų vasaros atostogas; A. B. su nepilnamete dukra bendrauja per šventines dienas sekančia tvarka: neporiniais melais Šv. Velykų pirmąją dieną nuo 10 val. iki Šv. Velykų antros dienos 19 val., neporiniais metais gruodžio 24 d. nuo 10 val. iki gruodžio 25 d. 19 val., poriniais metais gruodžio 26 d. nuo 10 val. iki gruodžio 27 d. 19 val., kiekvienų metų birželio pirmą sekmadienį nuo 10 val. iki 19 val., tuo atveju, jei nepilnametės dukros gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, vaiko pasiėmimo ir jo grąžinimo į gyvenamąją vietą šalys apmoka lygiomis dalimis“.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju nuo išlaikymo vaikams priteisimo praėjo treji metai, per šį laikotarpį šalių nepilnametė dukra pradėjo lankyti ugdymo įstaigą, lavintis užklasinės veiklos užsiėmime, atitinkamai išaugo poreikiai kultūrinei / socialinei veiklai. Be to, nepilnametei dukrai paūmėjo nustatytas autoimuninis sindromas, dėl to padidėjo gydymo išlaidos. Teismas, įvertinęs tėvų turtinę padėtį, nusprendė, kad nuo 2017 m. liepos 4 d. teismo sprendimo priėmimo šalių nepilnametės dukros poreikiai iš esmės pasikeitė, dėl to priteistą išlaikymo dydį nuo 150 Eur per mėnesį padidino iki 350 Eur, konstatavo, jog toks išlaikymo dydis atitiks pasikeitusius nepilnamečio vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį.

11. Apelianto nuomone, byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė vaiko poreikius, netiksliai įvertino tėvų turtinę padėtį, be to, atsakovas nebuvo išklausytas.

Dėl jurisdikcijos

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė pareiškė reikalavimus dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio pakeitimo ir bendravimo su vaiku bei dalyvavimo jį auklėjant tvarkos pakeitimo. Teigiama, kad bylos duomenys aiškiai rodo, kad tiek šalių, tiek jų vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos yra ne Lietuvos Respublikoje. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kitomis valstybėmis, todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas teismas turėjo spręst pagal ES teisės aktuose nustatytas taisykles. Apelianto vertinimu, svarstant jurisdikcijos klausimą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, duomenų, kad atsakovas būtų aiškiai išreiškęs ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritaręs Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, duomenų byloje nėra, tad akivaizdu, kad neegzistuoja viena iš būtinųjų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 str. 3 d. Svarstant jurisdikcijos klausimą dėl išlaikymo pakeitimo, nėra tenkinami Išlaikymo reglamento 3 straipsnio reikalavimai. Apelianto nuomone, dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti Ieškovės ieškinį dėl bendravimo su vaiku bei dalyvavimo jį auklėjant tvarkos pakeitimo bei išlaikymo vaikui dydžio pakeitimo, o jau priėmęs - palikti jį nenagrinėtą, nes byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.

13. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu, tai yra kiekvienu atveju teismas, iškeldamas bylą, turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Tais atvejais, kai byla yra su tarptautiniu elementu, teismingumo taisyklės nustatomos pagal tarptautinio civilinio proceso teisės normas, reglamentuojamas tarptautinėse sutartyse, Europos Sąjungos (toliau – ES) teisėje arba nacionaliniuose teisės aktuose, priklausomai nuo to, su kokia užsienio valstybe yra susijęs byloje esantis tarptautinis elementas. Nagrinėjamoje byloje tarptautinis elementas yra susijęs su ES valstybe nare (apie tai detaliau žemiau) ir ginčui yra taikomi ES reglamentai, kurių nustatytos jurisdikcijos taisyklės turi viršenybę prieš CPK nustatytas tarptautinio teismingumo taisykles (CPK 780 straipsnis).

14. Kaip žinoma, ieškovė pareiškė reikalavimus dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio pakeitimo ir bendravimo su vaiku bei dalyvavimo jį auklėjant tvarkos pakeitimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad tiek šalių, tiek jų vaiko gyvenamosios vietos bylos nagrinėjimo metu yra ne Lietuvos Respublikoje. Ieškovė su dukra gyvena Jungtinėje Karalystėje (Šiaurės Airija), apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, kad atsakovas gyvena ir dirba Norvegijoje, nors deklaruota išvykimo šalis – Švedija.

15. Svarbu pažymėti, kad nors Jungtinė Karalystė, su kuria ši byla yra susijusi, pasitraukė iš Europos Sąjungos, bet pagal Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 67 straipsnio 1 dalį, iki pereinamojo laikotarpio pabaigos (2020 m. gruodžio 31 d.) pradėtam teismo procesui ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 29, 30 ir 31 straipsniuose, Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 19 straipsnyje arba Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 12 ir 13 straipsniuose nurodytam teismo procesui ar ieškiniams, kurie yra susiję su tokiu teismo procesu, Jungtinėje Karalystėje, taip pat valstybėse narėse su Jungtine Karalyste susijusiais atvejais taikomi šie aktai ar nuostatos: a) Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 nuostatos dėl jurisdikcijos; b) Reglamento (ES) 2017/1001, Reglamento (EB) Nr. 6/2002, Reglamento (EB) Nr. 2100/94, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB nuostatos dėl jurisdikcijos; c) Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 nuostatos dėl jurisdikcijos; d) Reglamento (EB) Nr. 4/2009 nuostatos dėl jurisdikcijos.

16. Atsižvelgdama į nurodomas taisykles, į pareikštą ieškinį, kolegija pritaria apeliantui, jog akivaizdu, kad byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kitomis valstybėmis, todėl kiekvieno iš ieškinio reikalavimų teismingumo klausimas sprendžiamas pagal ES teisės aktuose nustatytas taisykles: 1) dėl reikalavimo dėl bendravimo su vaiku bei dalyvavimo jį auklėjant tvarkos pakeitimo teismingumo spręstina remiantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – ir Reglamentas „Briuselis II bis“), 2) dėl reikalavimo pakeisti išlaikymo dydį teismingumo spręstina remiantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – ir Išlaikymo reglamentas).

17. Dėl reikalavimo pakeisti išlaikymo dydį teismingumo dera pažymėti, jog Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Šie kriterijai yra alternatyvūs, o tai patvirtina jungtuko „arba“ vartojimas kiekvieno iš kriterijų išdėstymo pabaigoje (žr. 2015 m. liepos 16 d. sprendimo A, C-184/14, 34 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-473-378/2019, 25 punktą).

18. Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, kolegija, spręsdama dėl vaiko išlaikymo teismingumo turi įvertinti, ar yra pagrindas taikyti nors vieną iš Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatytų alternatyvių jurisdikcijos kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog Išlaikymo reglamente vartojama sąvoka „kreditorius“ šiuo atveju atitinka ieškovės statusą, kadangi kreditorius – tai fizinis asmuo, kuriam privaloma mokėti išlaikymo išmokas arba kuris reikalauja, kad jos būtų jam mokamos (Išlaikymo reglamento 2 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

19. Teisės doktrinoje nurodoma, jog sąvoka įprastinė gyvenamoji vieta nėra tapati sąvokai gyvenamoji vieta. Reglamentas nepateikia šios sąvokos apibrėžimo. Kita vertus, kadangi ši sąvoka jau vartojama Briuselio IIa reglamente, galima teigti, kad šios sąvokos turėtų būti aiškinamos panašiai. Tad pagal Briuselio IIa reglamentą, skirtingai nuo gyvenamosios vietos sąvokos, įprastinė gyvenamoji vieta apibūdina tam tikrą faktiškai susiklosčiusią situaciją. Įprastinė sutuoktinio gyvenamoji vieta yra ne toje valstybėje, į kurią jis yra išvykęs laikinam darbui, bet toje, į kurią planuoja grįžti, išskyrus atvejus, kai buvimas toje kitoje valstybėje jau paliko socialinės integracijos pasekmių. Doktrinoje teigiama, jog esminiai bruožai, apibūdinantys nuolatinę asmens gyvenamąją vietą, yra tai, kad asmuo ją traktuoja kaip centrinę savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vietą (Vytautas Nekrošius „Išlaikymo“ reglamentas (EB) Nr. 4/2009 – taikymo sritis, pagrindinės sąvokos ir teismingumo principai“ (Teisės apžvalga Law review No. 2 (18), 2018, p. 250–264).

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį tarptautinį reglamentavimą, teisės doktrinos aiškinimus, sprendžia, kad Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje vartojama sąvoka „įprastinė gyvenamoji vieta“ vienareikšmiškai ir visada negali būti tapatinama su sąvokomis „gyvenamoji vieta“ ir / ar „nuolatinė gyvenamoji vieta“. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad apelianto nurodomas faktas, kad šiuo metu ieškovė su dukra gyvena Jungtinėje Karalystėje (Šiaurės Airijoje) nėra vienintelis ir lemiamas veiksnys, nustatantis jurisdikciją.

21. Pabrėžtina, jog bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė 2020 metais iš esmės daugiau nei pusę metų gyveno Lietuvos Respublikoje, nes reikėjo dukrai lankytis medicinos įstaigose, Lietuvos Respublikoje dukra yra nuolat gydoma. Be to, ieškovė, gyvendama Lietuvoje dukrai pirko kompiuterį sudariusi išperkamosios nuomos sutart, įmokos kas mėnesį mokamos Lietuvos Respublikos įmonei. Apeliantas ir pats teigia, kad ieškovė su dukra grįžta aplankyti ieškovės mamos, čia jos turi gyvenamąją vietą. Reikia pastebėti, kad nagrinėjamu atveju ieškovei ir dukrai Jungtinė Karalystė dar negali būti tapatinama su pagrindine socialinių ekonominių interesų buvimo vieta, kolegijos vertinimu.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi įprastinės gyvenamosios vietos kriterijus, konstatuoja, kad šiuo metu ieškovės įprastinė gyvenamoji vieta yra būtent Lietuvos Respublikoje, Šilutės mieste. Taigi, remiantis Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktu, Lietuvos Respublikos teismai (konkrečiai – Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmai) turi jurisdikciją nagrinėti ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo.

23. Pridėtina, kad netgi tuo atveju, jeigu nebūtų įmanoma ieškovės ir jos dukros įprastinės gyvenamosios vietos nustatyti, jos galėtų remtis Išlaikymo reglamento 6 straipsniu. Jame nurodoma, kad jei pagal 3, 4 ir 5 straipsnius jurisdikcijos neturi joks valstybės narės teismas ir pagal Lugano konvenciją jurisdikcijos neturi joks valstybės, kuri yra tos konvencijos šalis ir nėra valstybė narė, teismas, tai jurisdikciją turi valstybės narės, kurios piliečiai yra abi šalys, teismai. Teisės doktrinoje nurodoma kad Išlaikymo reglamento 6 ir 7 straipsnis iš esmės suformuoja baigtą išlaikymo bylų teismingumo sistemą. Aptariamame straipsnyje šalia įprastinės šalių gyvenamosios vietos ir sutartinio teismingumo kriterijų papildomai įtraukiamas abiejų ginčo šalių pilietybės kriterijus; jis yra papildomas lyginant su prieš tai minėtais. Tai reiškia, kad ieškinys gali būti paduodamas valstybės narės, kurios pilietybę (Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje pilietybė pakeičiama domicilės kategorija) turi abi šalys, teismui tik tokiu atveju, jeigu į teismą kreiptis yra neįmanoma vadovaujantis įprastinės šalių gyvenamosios vietos kriterijumi ir jos nėra sudariusios sutarties dėl teismingumo arba šalis neįsitraukia į ginčo nagrinėjimą (Vytautas Nekrošius „Išlaikymo“ reglamentas (EB) Nr. 4/2009 – taikymo sritis, pagrindinės sąvokos ir teismingumo principai“ (Teisės apžvalga Law review No. 2 (18), 2018, p. 250–264).

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu vien tai, kad šiuo metu ieškovė ir šalių dukra gyvena kartu ne Lietuvos Respublikoje, savaime nepatvirtina, kad Lietuvos Respublikos teismai yra neteismingi nagrinėti šalių dukros išlaikymo klausimo, juo labiau, kad aptariamu atveju, kaip jau minėta, šalių santykius ir reguliuoja Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimas, kuriuo buvo nutraukta šalių santuoka ir išspręsti kiti, tame tarpe su nepilnamečiu vaiku susiję klausimai (nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nepilnamečio vaiko išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku klausimai), o ieškovės, su kuria teismo sprendimu nustatyta šalių dukros gyvenamoji vieta, interesai / įprastinė gyvenamoji vieta yra susiję su Lietuvos Respublika.

25. Nors pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo teismingumo klausimo, tačiau , vertinant tai, kad bylą išnagrinėjo iš esmės, nustatė, jog išlaikymo priteisimo / padidinimo klausimas teismingas Lietuvos Respublikos teismams, nes teismingumo klausimas išnagrinėjamas ieškinio priėmimo metu.

26. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad išnagrinėjus ginčą iš esmės ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimo dalis dėl bendravimo tvarkos palikta nepakeista, teismingumo klausimo svarstymas nebėra aktualus, jis šalims nesukels jokių teisinių padarinių, dėl to teismingumo klausimas, vadovaujantis Reglamentu„Briuselis II bis“ dėl bendravimo tvarkos nebesvarstomas.

Dėl išlaikymo dydžio pakeitimo

29. Kasacinio teismo praktikoje aiškiai nurodyta, kad teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydis gali būti peržiūrėtas (pakeistas) dviem pagrindais: 1) įvykus esminiam tėvų turtinės padėties pasikeitimui; 2) pasikeitus nepilnamečio vaiko poreikiams. Priklausomai nuo pagrindo, kuriuo remiamasi reikalaujant peržiūrėti (pakeisti) teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį, skiriasi faktinės aplinkybės, sudarančios bylos dėl išlaikymo dydžio pakeitimo nagrinėjimo dalyką. Pažymėtina, kad asmuo gali remtis abiem pagrindais, reikalaudamas pakeisti teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį (pvz., savo turtinės padėties esminiu pablogėjimu ir nepilnamečio vaiko poreikių sumažėjimu (reikalaujant sumažinti išlaikymo dydį); savo turtinės padėties esminiu pablogėjimu ir nepilnamečio vaiko poreikių padidėjimu (reikalaujant padidinti išlaikymo dydį); ir kt.). Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo pagrindo, tas asmuo, kuris reikalauja pakeisti teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį, turi pagrįsti, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą tą padaryti (CPK 12 ir 178 straipsniai).

31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes, sprendė, kad vaiko poreikiams per mėnesį reikia priteisti iš atsakovo ieškovės nurodyt 350 Eur.

32. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019). Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2011).

33. Plėtodamas nurodytą kasacinio teismo praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, konstatavo, kad bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti.

34. Dera pastebėti, jog vaikui augant didėja ir išlaidos maistui, ir aprangai (ji tampa įvairesnė), lavinimo priemonėms mokykloje, būreliams, ekskursijoms. Taip pat vaikams augant plečiasi jų socialinių interesų sfera, todėl atsiranda papildomos išlaidos laisvalaikiui: informacinės technologijos, draugų gimtadieniai, įvairesnė apranga ir pan. Pažymėtina, kad šalių dukra yra jau 8 metų amžiaus, ji lanko nebe darželį, o mokyklą, todėl atsirado kiti / papildomi poreikiai ugdymo priemonėms.

35. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovei nereikia įrodinėti aplinkybių, kad dukros poreikiams patenkinti kiekvieną mėnesį yra reikalingos išlaidos maistui, aprangai, avalynei, vaistams ir vitaminams, ir pan. Šie poreikiai nėra susiję su prabangos prekių įsigijimu, priešingai, visos išlaidos yra susietos su sąlygomis, kurias būtina užtikrinti nepilnamečio vaiko vystymosi, augimo ir tobulėjimo procese.

36. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, dukra turi specifinių poreikių, dėl kurių jai reikalingas didesnis išlaikymas. Ieškovės teigimu, šalių nepilnametei dukrai paūmėjo nustatytas autoimuninis sindromas, dėl to tenka tam tikrą laiką praleisti ligoninėse ir tai sąlygoja didesnes išlaidas. Bylos duomenys patvirtina, kad VŠĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose šalių dukra dėl sveikatos sutrikimų buvo gydoma stacionariai nuo 2020 m. rugpjūčio 12 d. iki 2020 m. rugpjūčio 18 d.

37. Nesutiktina su apeliantu, kad išlaidos mažėja dėl COVID 19. Minėta pandemija reikalauja prisitaikyti prie naujoviškos aplinkos ir į tai reaguoti. Nuotolinis mokymas reikalauja investicijų į mokymo priemones, informacines technologijas. Kaip minėta, ieškovė iš UAB „Topo grupė“ įsigijo nešiojamą kompiuterį, kuris skirtas šalių dukters nuotoliniam mokymuisi, kiekvieną mėnesį yra mokamos įmokos. Be to, mokymasis nuotoliniu būdu / namuose reikalauja ir papildomų komunalinių (elektra, vanduo), būsto išlaikymo, eksploatavimo kaštų. Kita vertus pandemijos suvaržymai yra laikino pobūdžio, tai negali iš esmės varžyti vaiko poreikių tenkinimo ir / ar taupyti išlaikymą ateičiai netikėtoms / reikšmingoms reikmėms. Pažymėtina ir tai, jog visos šalys ir verslas (laisvalaikio praleidimas, paslaugų teikimas) bando prisitaikyti prie esamos situacijos, dėl to kiekvienu konkrečiu etapu laisvalaikio praleidimo formos gali kisti ir tuo būdu pandemija nevaržo laisvės turiningai praleisti laisvalaikį ir / ar pramogauti, Pridėtina, jog siektina vaikų tobulėjimui, auklėjimui užtikrinti kuo aukštesnės kokybės paslaugas ar prekes. Suprantama, išlaikymo dydis turi atitikti tėvų galimybes teikti išlaikymą (apie tai detaliau žemiau).

38. Dera paminėti, kad svarstytinas apelianto motyvas dėl to, ar būtina / įrodyta taksi paslauga vaikui. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju labiau svarbu tai, kokia suma reikalinga išlaikymui ir vaiko poreikių patenkinimui apskritai per mėnesį, o ne išsami bei tiksli detalizacija, pagrindžianti būsimus išlaidas. Manytina, kad ypač sudėtina iš anksto preciziškai tiksliai nustatyti būsimas išlaidas, nes negalima numatyti visų ateityje įvyksiančių įvykių. Tačiau svarbiausia tai, kad šiuo atveju teismo nustatyta bendra iš atsakovo priteistina 350 Eur suma atitinka vaiko poreikius ir ji būtina nepilnamečiam šalių vaikui. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad visos abejonės dėl atsakovo turtinės padėties vertintinos vaiko naudai, nes šeimos bylose ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., LR CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.).

39. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad teismo sprendimas, kuriuo nustatytas šiuo metu galiojantis išlaikymo dydis dukrai, buvo priimtas daugiau kaip prieš trejus metus (2017 m. liepos 4 d.). Akivaizdu, kad vaikui augant, jo poreikiai didėja. Taigi per šį laikotarpį šalių vaikui paaugus, jam lankant ne darželį, o mokyklą, atitinkamai padidėjo ir jo poreikiai.

40. Kitas bylos aspektas tas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas ne tik vaiko poreikiams, bet ir tėvų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

41. Spręsdamas dėl atsakovo turtinės padėties ir galimybių teikti išlaikymą, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliaciniame procese į bylą pateiktus įrodymus ir jų tarpusavio ryšį, daro išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog negali teikti dukrai 350 Eur išlaikymo per mėnesį.

42. Visų pirma, pripažintina tai, kad atsakovas neatskleidė savo tikrosios turtinės padėties, todėl visos abejonės vertinamos vaiko naudai. Atsakovas skunde nurodė, kad Norvegijoje dirba vairuotoju, tačiau dėl pandemijos Europoje stojo gamyklos, tad sumažėjus prekių poreikiui, sumažėjo jo darbo apimtys, o tuo pačiu ir darbo užmokestis, kuris nesiekia 2000 Eur. Tam, kad sumažinti išlaidas pragyvenimui, atsakovui tenka nuomotis kambarį darbininkų bendrabutyje, už kurį per mėnesį moka po 350 Eur, be to, kas mėnesį moka po 160 Eur kelių mokestį, po 200 Eur už kurą, maistui išleidžia po 500 Eur, už telefono ryšį - po 70 Eur, taip pat moka Švedijoje paimtos paskolos grąžinimo įmokas po 250 Eur per mėnesį. Nors atsakovas nurodė savo pajamas, kai kurias išlaidas, tačiau jokių rašytinių įrodymų apie gaunamas pajamas, išlaidas, mokamą kreditą nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai0, nors tokią pareigą ir galimybę turėjo. Jo pateikiama informacija patvirtina, kad atsakovas ne tik Lietuvoje, tačiau ir Norvegijoje turi transporto priemonę, kuriai eksploatuoti reikalinga mokėti kelių mokestį ir reikalingas kuras. Įprastai vairuojant įmonės automobilį, šias išlaidas sumoka/ kompensuoja darbdavys. Svarbu ir tai, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad asmeniui suteiktas kreditas parodo ne blogą, o gerą asmens finansinę padėtį, nes kredito įstaigos, prieš suteikdamos kreditą, patikrina bei įvertina asmens turtinę padėtį.

43. Antra, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015). Pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas savaime negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis. Trečia, byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas būtų nepajėgus uždirbti lėšas, reikalingas dukros išlaikymui. Jei jo netenkina šiuo metu gaunamos pajamos ar esama turtinė padėtis, jis privalo dėti visapusiškas pastangas susirasti kuo geriau apmokamą darbą ir taip garantuoti savo nepilnamečiam vaikui būtiną aprūpinimą. Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

Dėl teisės būti išklausytam

44. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas sprendimas priimtas, teismui pažeidus procesinės teisės normas. Jo nuomone, pirmosios instancijos teismas, žinodamas, kad atsakovas negyvena Lietuvoje, nedėjo pastangų jį tinkamai informuoti apie bylos nagrinėjimą prieš pasirinkdamas išimtinio pobūdžio – viešo informavimo – būdą, tuo pažeidė CPK 130 straipsnio 1 dalį. Tinkamai neįteikus atsakovui procesinių dokumentų, iš jo buvo atimtos teisės dalyvauti teismo procese ir būti išklausytam, teikti atsikirtimus į teisme pareikštą reikalavimą, kas galėjo sąlygoti nepagrįsto sprendimo priėmimą.

45. Kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, pažymi, jog atsakovui buvo žinoma, kad ieškovė prašys didesnio išlaikymo ir kreipsis būtent į Lietuvos Respublikos teismą pagal savo gyvenamąją vietą. Su ieškiniu pateikti įrodymai patvirtina, kad buvo įvykdyta privaloma išankstinė ginčo nagrinėjama stadija – atsakovas dalyvavo mediacijos procese, kuria vykdė Lietuvos Respublikos mediatorius. Nors atsakovas pats asmeniškai į mediaciją neatvyko, atsakovas neneigia aplinkybės, kad jis žinojo apie ginčą.

46. Aktualu ir tai, jog ieškovė, pareikšdama ieškinį, tikslios atsakovo gyvenamosios vietos nežinojo, manė, kad jis gyvena Švedijoje. Faktas, kad jis deklaravo išvykimą į Švediją, patvirtina su ieškiniu pateikti įrodymai – Gyventojų 2020 m. spalio 30 d. registro išrašas, jame nurodoma, kad atsakovas nuo 2017 m. balandžio 3 d. išvyko į Švediją. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei nurodo apeliantas, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas atsakovui įteikti procesinius dokumentus: neįteikus jo ankstesnėje gyvenamoje vietoje Šilutėje, teismas 2020 m. gruodžio 1 d. tikrino informaciją valstybinio socialinio draudimo fondo registre (SODRA), atsižvelgė į ieškovės pateiktus duomenis, 2021 m. sausio 4 d. nutartimi ieškovei nustatė terminą ieškinio trūkumus pašalinti – nurodyti atsakovo A. B. gyvenamąją vietą arba informuoti teismą kokiu būdu įteikti procesinius dokumentus šiems suinteresuotiems asmenims (apeliantas šį faktą nutyli). Taigi, teismas įdėjo pastangas atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti, tik to padaryti nepavykus, atsakovui dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu.

47. Pastebėtina, kad viena iš teisės būti išklausytam formų galima vertinti teisę į apeliaciją. Šiuo atveju apeliantas pateikė apeliacinį skundą, kartu su juo turėjo teisę / galimybę pateikti visus jam svarbius duomenis, kurie turėtų įtakos teisingam bylos nagrinėjimui, tačiau su apeliaciniu skundu apeliantas jokių rašytinių įrodymų (apart atstovavimo sutarties ir žyminio mokesčio kvito) neteikia, tik išdėsto savo samprotavimus dėl ieškinio (ne)pagrįstumo.

48. Kolegia sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas proceso operatyvumo ir koncentruotumo, siekdamas apsaugos vaiko teisei į materialinį aprūpinimą, atliko visus būtinus veiksmus, kad nebūtų pažeista atsakovo teisė būti išklausytam.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

49. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas; kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

50. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

51. Teisėjų kolegijai atmetus esminius apelianto skundo argumentus, spręstina, kad apeliantas teisės už skundą į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys). Dėl to jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.