- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-10
- Bylos Nr.
- e2A-387-936/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02552-2025-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Jorūnė Pukinskienė, Urmila Valiukienė
- Ieškovas
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Atsakovas
- I. P.
- Trečiasis asmuo
- biudžetinė įstaiga (duomenys neskelbtini)
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jorūnės Pukinskienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ieškinį atsakovei I. P. dėl laikino motinos valdžios apribojimo tęsimo, trečiasis asmuo biudžetinė įstaiga (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė tęsti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. vasario 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-325-1115/2025 nustatytą I. P. laikiną motinos valdžios apribojimą nepilnamečių vaikų P. J. (J.), gimusio (duomenys neskelbtini), ir K. J., gimusios (duomenys neskelbtini), atžvilgiu.
1.1. Ieškinyje teigiama, kad pagrindinė I. P. problema – bedarbystė ir sunki materialinė padėtis, dėl ko moteris faktiškai neteikia priteisto išlaikymo vaikams, vis dar nėra išspręsta. I. P. tik iš dalies vykdo savo kaip motinos pareigas, epizodiškai dalyvauja vaikų auklėjime, neteikia priteisto išlaikymo ir neturi galimybių savarankiškai bei visapusiškai auklėti ir išlaikyti nepilnamečius vaikus. Esamomis sąlygomis vaikai negali grįžti gyventi pas motiną.
1.2. I. P. nėra visiškai nusišalinusi nuo vaikų auklėjimo, priežiūros ir išlaikymo: vyksta bendravimas su vaikais, moteris stengiasi gydytis nuo priklausomybės alkoholiui, bendradarbiauja su specialistais, neatsisako siūlomos pagalbos. Nors moters elgesys nėra visiškai tinkamas, jis nedaro reikšmingos žalos vaikų vystymuisi, taip pat nėra duomenų, kad atsakovė visiškai nesirūpintų vaikais. Todėl yra pagrindas pratęsti laikiną motinos valdžios apribojimą.
Atsiliepimas
2. Atsakovė I. P. pateiktu atsiliepimu nesutiko su pareikštu ieškiniu ir prašė jį atmesti, nutraukti laikiną motinos valdžios apribojimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Nėra duomenų apie tai, kad atsakovės veikimas ar neveikimas daro ypatingą žalą vaikams. Atitinkamai nėra pagrindo riboti motinos valdžią. Motinos valdžios apribojimas yra kraštutinė priemonė, kuri turi būti taikoma tik tol, kol egzistuoja objektyvios kliūtys tinkamai rūpintis vaikais. Šiuo atveju tos kliūtys pamažu pašalintos – tai matyti ir iš pačios ieškovės pateiktos informacijos.
2.2. Per pastaruosius mėnesius I. P.: nebuvo pastebėta neblaivi; aktyviai dalyvauja 12 žingsnių programoje ir anoniminių alkoholikų susitikimuose; palaiko ryšį su vaikais, juos lanko; ėmėsi veiksmų spręsti sveikatos ir būsto klausimus. Tokie pokyčiai rodo, kad motina siekia atkurti šeimos gyvenimą ir atsakomybę už vaikus. Vien tik skurdas nėra pakankama priežastis riboti tėvų valdžią – valstybės pareiga yra padėti šeimai, o ne bausti ją vaikų atėmimu. Jeigu pagrindinis trūkumas – pajamos ir įsidarbinimas, tai turi būti sprendžiama socialinės paramos, o ne vaikų atskyrimo būdu.
2.3. Vietoje to, kad skatintų šį progresą ir grąžintų vaikus į šeimą, siūloma ir toliau išlaikyti juos institucijoje. Tai neatitinka vaikų interesų. Vaikai bendrauja su motina telefonu, susitinka savaitgaliais. Jie nėra atskirti dėl kokio nors realaus pavojaus sveikatai ar gyvybei – priešingai, bendravimas vyksta natūraliai ir be problemų.
3. Trečiasis asmuo biudžetinė įstaiga (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Centras) atsiliepime su ieškiniu sutiko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. pratęsė laikiną valdžios apribojimą atsakovei I. P. nepilnamečių vaikų K. J. ir P. J. atžvilgiu.
4.1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, išklausęs proceso šalių, liudytojų, taip pat nepilnamečių vaikų paaiškinimus, vertino, kad nagrinėjamu atveju situacija nuo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-325-1115/2025 apriboti atsakovei motinos valdžią priėmimo iki ieškovės prašymo dėl šio apribojimo tęsimo iš esmės reikšmingai nepakito. Teismo sprendimu buvo konstatuota, kad atsakovė pradėjo spręsti alkoholio vartojimo problemą, užsiregistravo dėl galimybės gauti socialinį būstą bei stengiasi bendrauti su vaikais. Šie teigiami pokyčiai yra stabilūs ir tęstiniai, atsakovės elgesyje egzistuoja ir prašymo dėl valdžios apribojimo tęsimo pateikimo dienai, atsakovė nuo teismo sprendimo priėmimo nebuvo pastebėta neblaivi, aktyviai dalyvauja 12 žingsnių programoje ir anoniminių alkoholikų susitikimuose, palaiko ryšį su vaikais, su jais bendrauja (vaikai atvyksta į atsakovės gyvenamąją vietą be nakvynės). Ieškovė neginčija, ką patvirtino ir teisme apklausta socialinė darbuotoja, kuri teigiamai apibūdino atsakovės asmenybę, kad motina laikosi blaivybės, palaiko ryšį su vaikais, bendrauja su jais telefonu, susitinka su jais iš esmės motinos gyvenamojoje vietoje, kai vaikai atvyksta pas motiną, taip pat iš motinos ir vaikų paaiškinimų nustatyta, kad motina užtikrina, kad vaikai, atvykę į jos gyvenamąją vietą, būtų pamaitinti. Tęstiniai teigiami atsakovės elgesio pokyčiai aptartais aspektais užfiksuoti ir institucijų dokumentuose. Šias aplinkybes patvirtina vaikų aplankymo aktai ir kiti į bylą pateikti institucijų dokumentai, vaikų paaiškinimai, duoti teisme.
4.2. Bylos duomenys patvirtina tęstinę nuo teismo sprendimo priėmimo situaciją dėl atsakovės elgesio vaikų atžvilgiu tuo aspektu, kad ji laikosi blaivybės, palaiko ryšį su vaikais, bendrauja su jais, tačiau išliko veiksnys, kurio pagrindu buvo laikinai apribota atsakovės motinos valdžia jos vaikų atžvilgiu, t. y. turtinės pareigos išlaikyti savo vaikus nevykdymas. Centro atstovės paaiškinimais nustatyta ir šios aplinkybės atsakovė teisme neneigė, kad neteikia išlaikymo vaikams per Centrą - išlaikymo lėšų tvarkytoją uzufrukto teise. Centras rūpinasi vaikų poreikių gyvenant Centre tenkinimu, užtikrina užimtumą, organizuoja išvykas. Iš atsakovės ir jos nepilnamečių vaikų paaiškinimų nustatyta, kad atsakovė paduoda vaikams smulkius pinigus jiems susitinkant po 5 Eur, atsakovės teigimu, saldumynams ar kitoms smulkioms išlaidoms. Taigi, atsakovė iš esmės pripažįsta, ką patvirtino ir teismo posėdyje, kad sutinka su ieškiniu iš dalies ir turi teikti išlaikymą vaikams, vaikų poreikius atitinkančio visapusiško išlaikymo vaikams neteikia.
4.3. Nagrinėjamu atveju vaikų išlaikymo problema lieka neišspręsta, taip pat nenustatyta atsakovės motyvacijos, realių veiksmų, pasiryžimo, kaip minėta, „nuoširdžių pastangų“, siekiant pašalinti aplinkybes (išlaikymo vaikams neteikimas), taip pat sąlygojusias laikiną motinos valdžios apribojimą. Šį teismo įsitikinimą sustiprina ir tai, kad atsakovė, atstovaujama advokato, prašymą dėl laikino valdžios apribojimo panaikinimo pateikė atsiliepdama į ieškovės ieškinį. Savarankiško reikalavimo dėl laikino valdžios apribojimo teisme iki ieškinio pateikimo atsakovė nereiškė, nors teismas civilinėje byloje Nr. e2-325-1115/2025 priimdamas 2025 m. vasario 10 d. sprendimą išaiškino, kad vadovaujantis CK 3.181 straipsnio 2 dalimi, atsakovė, pakeitusi savo požiūrį į gyvenimą ir vaikų auklėjimą, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu panaikinti laikiną valdžios apribojimą nepilnamečių vaikų atžvilgiu.
4.4. Įvertinęs 2025 m. gegužės 20 d. atvejo vadybos posėdžio metu atvejo vadybininkės paaiškinimus ir 2025 m. birželio 4 d. trečiojo asmens raštą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pagrindinė I. P. šeimos problema vis dar nėra išspręsta. I. P. tik iš dalies vykdo savo, kaip motinos, pareigas, epizodiškai dalyvauja vaikų auklėjime, neteikia priteisto išlaikymo ir neturi galimybių savarankiškai bei visapusiškai auklėti ir išlaikyti nepilnamečius vaikus. Esamomis sąlygomis vaikai negali grįžti gyventi pas motiną. Atsakovės paaiškinimai duoti teisme taip pat vertintini kritiškai, tai rodo atsakovės pasyvią poziciją, nesidomėjimą vaikų poreikiais, taip pat rodo išlaikymo pareigos perkėlimą institucijai - Centrui. Atsakovė nesiėmė aktyvių veiksmų su tikslu susižinoti, į kokią sąskaitą turi teikti išlaikymą pagal finansines galimybes (kaip nurodo, po 100 Eur), nors jai buvo žinoma, kad vaikai gyvena Centre ir Centras užtikrina vaikų poreikių tenkinimą. Atsakovė nesikreipė į Centro darbuotojus dėl informacijos pateikimo. Atsakovė teismo posėdyje patvirtino, kad Centre lankėsi tik vieną kartą. Centro atstovė teismo posėdyje taip pat nurodė, kad atsakovė į darbuotojus nesikreipė, su Centro atstovais nebendradarbiauja. Šios aplinkybės atsakovė neneigė.
4.5. Į bylą nėra pateikta medicininių duomenų apie atsakovės sveikatos problemas, konkrečias diagnozes, objektyviai kliudančias jai susirasti papildomą pajamų šaltinį, tai pat duomenų apie tai, kad atsakovė skiria laiko savo sveikatai, jos stiprinimui, kreipėsi dėl medicininės pagalbos jai suteikimo. Be to, kaip nustatyta, atsakovė turi ūkį, daržą, iš parduodamos produkcijos taip pat gauna pajamas. Taigi, egzistuoja galimybė įdėti daugiau pastangų su tikslu gauti didesnes pajamas iš namų ūkio produkcijos. Taip pat nėra pakankamai įtikinamas ir svarus atsakovės argumentas, kad darbui susirasti yra nepalankus kaimo, kuriame gyvena atsakovė, su miestu susisiekimas.
4.6. Atsakovės situacija jos vaikų atžvilgiu negali būti nagrinėjama taip pat atsietai nuo vaikų tėvo K. J., kuriam yra neterminuotai apribota tėvo valdžia vaikų atžvilgiu, situacijos. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad vaikų motina (atsakovė) gyvena kartu su K. J. jam priklausančiame name K. J.. Kitos gyvenamosios vietos atsakovė neturi, yra pasikreipusi dėl socialinio būsto. Atitinkamai, esant nustatytam faktui, kad tėvo valdžia vaikų atžvilgiu yra apribota neterminuotai, ji nėra panaikinta ar pakeista į laikiną apribojimą, aplinka (duomenys neskelbtini). negali būti vertinama kaip atitinkanti tinkamas, saugias, sveikas gyvenimo sąlygas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Atsakovė I. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Apeliantė nesutinka, kad išliko turtinės pareigos išlaikyti savo vaikus nevykdymas. Kadangi vaikai yra visiškai aprūpinti, o jų teisė į išlaikymą įgyvendinama valstybės lėšomis, negalima sakyti, kad vaikai nėra išlaikomi ar prižiūrimi. Tėvų pareiga tokiu atveju tampa finansine prievole valstybei – kompensuoti valstybės patirtas išlaidas. Tačiau ši prievolė nesusijusi su vaiko teisių ar interesų pažeidimu. Jos nevykdymas negali būti tapatintinas su vaiko nepriežiūra ar apleidimu, nes vaikas realiai yra išlaikomas ir saugus. Vaikų išlaikymą šiuo metu vykdo valstybė, o ne motina, todėl pareigos kompensuoti valstybei išlaidas nevykdymas negali būti laikomas vaiko teisių pažeidimu ar pagrindu tęsti valdžios apribojimą.
5.2. Nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė, turėdama ūkį, daržą, neva turi realią galimybę didinti pinigines pajamas ir todėl galėtų teikti išlaikymą, nes toks vertinimas ignoruoja jos kaimo gyvenimo specifiką, kurioje didžioji dalis poreikių tenkinama natūriniu būdu – iš savo darbo ir užaugintos produkcijos, o ne piniginėmis lėšomis. Atsakovė gyvena kaimo vietovėje, vaikų tėvams įprasta patiems apsirūpinti daržovėmis, kiaušiniais, mėsa ir kitais produktais, todėl grynųjų pinigų srautai natūraliai mažesni, tačiau tai nereiškia, kad šeima skursta ar nesugeba pasirūpinti vaikais. Priešingai, tai rodo savarankiškumą ir gebėjimą patiems užtikrinti būtiniausius poreikius iš savo darbo ir turimų išteklių.
5.3. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai faktiškai neturi patogaus viešojo transporto, autobusai kursuoja retai, o artimiausia stotelė nutolusi kelis kilometrus, šios aplinkybės objektyviai riboja atsakovės galimybes dirbti mieste. Negalima reikalauti, kad asmuo, gyvenantis tokioje vietovėje, turėtų tokias pačias įsidarbinimo galimybes kaip miesto gyventojas.
Žemesnės instancijos teismas
5.4. Byloje ankstesniu teismo sprendimu tėvams buvo priteistas gana didelis išlaikymas, kuris akivaizdžiai neatitiko jų realių finansinių galimybių. Toks išlaikymo dydis buvo nustatytas formaliai, neatsižvelgiant į faktines šeimos gyvenimo sąlygas, jų gyvenamąją vietą kaime, menkas užimtumo galimybes ir tai, kad šeima didžiąja dalimi gyvena iš natūrinio ūkio. Dar svarbiau - tėvai toje byloje nebuvo atstovaujami advokato. Išlaikymo prievolės vykdymas tapo faktiškai neįmanomas – ne dėl nenoro ar piktavališkumo, o dėl objektyvaus pajamų ir priteistos sumos neatitikimo. Todėl tai, kad atsakovė negalėjo mokėti priteisto išlaikymo, negali būti laikoma jos pareigų nevykdymu ar abejingumu vaikams. Dėl grubaus procesinių teisių pažeidimo neteisingai nustatytas išlaikymo dydis vėliau buvo panaudotas kaip argumentas prieš ją šioje byloje.
5.5. Vien tik tai, kad tėvui formaliai išlikęs valdžios apribojimas, negali būti laikoma pakankamu pagrindu neleisti vaikams grįžti į šeimą. Esant faktiniams duomenims, kad tėvas laikosi blaivybės ir nekelia jokio pavojaus, valstybės pareiga yra skatinti šeimos susijungimą, o ne palaikyti ilgalaikį vaikų atskyrimą nuo tėvų, kai tam nėra realios būtinybės.
5.6. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad abu vaikai teismo posėdyje išreiškė aiškų norą grįžti gyventi su mama. Tai rodo ne tik emocinį, bet ir racionalų jų pasirinkimą, teismas šią aplinkybę formaliai paminėjo, bet nesuteikė jai lemiamos reikšmės. Toks požiūris neatitinka vaiko teisių apsaugos principų. Teismas, neįvertinęs vaikų amžiaus, brandos ir gebėjimo pasirūpinti savimi, nepakankamai taikė individualizuotą požiūrį ir padarė išvadas, kurios labiau tiktų mažamečių vaikų situacijai, bet ne paaugliams, gebantiems savarankiškai veikti ir atsakingai elgtis.
5.7. Vien tik skurdas nėra pakankama priežastis riboti tėvų valdžią – valstybės pareiga yra padėti šeimai, o ne bausti ją vaikų atėmimu. Jeigu pagrindinis trūkumas – pajamos ir įsidarbinimas, tai turi būti sprendžiama socialinės paramos, o ne vaikų atskyrimo būdu.
Atsiliepimas
6. Ieškovė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Vaikų išlaikymas yra konstitucinė tėvų pareiga, todėl kritiškai vertintinas apeliantės požiūris, kad aplinkybė, jog valstybė išlaiko jos vaikus, neva atleidžia vaikų motiną nuo pareigos dalyvauti jų išlaikyme ir nelaikytina vaiko teisių pažeidimu. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad vien tik aplinkybė, jog vaiko įstatyminis atstovas nedalyvauja vaiko išlaikyme, yra pakankamas pagrindas taikyti jo atžvilgiu tėvo ar motinos valdžios apribojimą. Pati atsakovė neginčijo aplinkybės, jog neteikė priteisto išlaikymo vaikams.
6.2. Iš atsakovės buvo priteistas mažesnis negu vadinamasis orientacinis išlaikymas. Apeliantė neskundė minėto teismo sprendimo, o tai reiškia, kad ji iš esmės sutiko su nustatytu išlaikymo dydžiu.
6.3. Nepilnamečių vaikų tėvui K. J. yra neterminuotai apribota tėvo valdžia nepilnamečių vaikų atžvilgiu, ir šio neterminuoto valdžios apribojimo panaikinimo klausimas nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė gyvena kartu su vaikų tėvu K. J., vadovaujantis CK 3.180 straipsnio 4 dalies nuostata, globojami vaikai negali būti grąžinami motinai ne tik dėl to, kad ji negeba tinkamai rūpintis vaikais, bet ir todėl, kad vaikai negali gyventi kartu su tėvu, kurio atžvilgiu galioja neterminuotas tėvo valdžios apribojimas. Nei apeliantė, nei vaikų tėvas nėra pateikę teismui ieškinio dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo.
6.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai šioje situacijoje pirmenybę suteikė ne vaikų norams, o jų interesams – visų pirma, vaikų interesui gyventi saugioje aplinkoje. Vaikai tinkamai adaptavosi globos įstaigoje ir byloje nėra jokių įrodymų, jog gyvenamoji aplinka globos įstaigoje būtų vaikams nesaugi. Apklausos metu teisme vaikai patvirtino, kad Centre gyvenimo sąlygos yra geros.
6.5. Ryšium su tuo, jei motina tinkamai vykdytų pareigą išlaikyti savo vaikus, klausimai dėl atsakovės materialinės padėties ir jos darbo santykių ar bedarbystės ieškovei nebūtų aktualūs. Tačiau, kadangi apeliantės sunki materialinė padėtis ir bedarbystė tiesiogiai lemia jos galimybes visapusiškai išlaikyti savo vaikus, šios aplinkybės buvo aptariamos tiek ruošiant bylą, tiek ją nagrinėjant teisme.
Šalies argumentai
6.6. Apeliantės nurodytos aplinkybės dėl blaivumo, ryšio palaikymo, kad ėmėsi spręsti sveikatos ir būsto klausimus, jau buvo įvertintos civilinėje byloje Nr. e2-325-1115/2025, kurioje ir buvo atsakovei taikytas laikinas motinos valdžios apribojimas. Naujų argumentų byloje dėl laikino motinos valdžios apribojimo tęsimo apeliantė nepateikė ir, kaip jau minėta, nepateikė ieškinio ar priešieškinio dėl motinos valdžios apribojimo panaikinimo. Šiuo atveju galima teigti, kad apeliantė nepadarė esminės pažangos visose srityse, kurios buvo įvardytos kaip probleminės (pvz., nepilnamečių vaikų išlaikymo srityje), dėl ko pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad egzistuoja pagrindas tęsti laikiną motinos valdžios apribojimą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis. Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
9. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl laikino motinos valdžios apribojimo pratęsimo
10. Byloje ginčas kilo dėl įrodymų vertinimo sprendžiant, ar šiuo atveju yra pagrindas tęsti laikiną atsakovės (motinos) valdžios apribojimą nepilnamečių vaikų K. J. ir P. J. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad iš esmės aplinkybės, kurios buvo svarbios Vilniaus regiono apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. e2-325-1115/2025 priimant sprendimą dėl laikino motinos valdžios apribojimo vaikų K. J. ir P. J. atžvilgiu, nėra pasikeitusios, todėl egzistuoja pagrindas toliau tęsti laikiną motinos valdžios apribojimą.
11. CK 3.183 straipsnio 5 dalis numato, kad ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo dėl laikino tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo įsiteisėjimo valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, o prireikus prokuroras, kreipiasi į teismą dėl laikino tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo tęsimo arba neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo nustatymo. Ši norma reiškia, kad teismo sprendimu pritaikytas laikinas tėvų valdžios apribojimas negali būti begalinis, nuolatinis, ir praėjus įstatyme nustatytam terminui turi būti sprendžiama arba dėl tolimesnio laikino tėvų valdžios apribojimo tęsimo arba dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo nustatymo.
12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2, 6 dalyse įtvirtinta, kad tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Vaiko teisė į šeimos ryšius yra pirmojo lygio teisė, nes šeimoje nuo pirmųjų vaiko gimimo dienų ugdomos jo vertybės, elgesio normos, patenkinami esminiai vaiko meilės, saugumo, savivertės, savirealizacijos bei kiti poreikiai.
13. Vaiko teisė į šeimos globą ir priežiūrą bei šeimos ryšius laikoma viena plačiausiai tarptautinės bendrijos pripažįstamų vaiko teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2021, 32 punktas). Remiantis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9 straipsniu, valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams.
14. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (toliau – ir EŽTT) plėtojamas principas, kad tėvo (motinos) ir vaiko buvimas kartu, mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo sudedamoji dalis ir fundamentalus šeimos gyvenimo elementas, todėl visos valstybių vidaus priemonės, kaip nors kliudančios šiam pasitenkinimo jausmui, laikomos kišimusi į teisę, ginamą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje. Bet koks valstybės sprendimas, kuriuo tėvo (motinos) teisė bendrauti su vaiku paneigiama ar ribojama, laikytinas Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės į pagarbą šeimos gyvenimui apribojimu, todėl jis privalo išplaukti iš įstatymo (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo byloje Johansen prieš Norvegiją, peticijos Nr. 17383/90; par. 52; 2002 m. vasario 26 d. sprendimo Kutzner prieš Vokietiją, peticijos Nr. 46544/99, par. 58; 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Pontes prieš Portugaliją, peticijos Nr. 19554/09, par. 74).
15. CK 3.155 straipsnio, reglamentuojančio tėvų valdžios turinį, 2 dalyje nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo (CK 3.180 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje aiškinant šią teisės normą konstatuota, kad tėvų valdžia gali būti apribota nustačius bent vieną iš CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2009; 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).
16. Spręsdami dėl tėvų valdžios apribojimo ir teisės į šeimos įgyvenimą suvaržymo, nacionaliniai teismai turi išsamiai įvertinti visą šeimos situaciją ir visas susijusias aplinkybes, ypač faktines, emocines, psichologines, materialines, medicininio pobūdžio aplinkybes, ir atlikti subalansuotą ir pagrįstą kiekvieno asmens interesų vertinimą, siekdami nustatyti, koks sprendimas būtų geriausias vaikui (EŽTT 2020 m. vasario 25 d. sprendimas byloje Y. I. prieš Rusiją, peticijos Nr. 68868/14, 78 punktas). Tokios priemonės kaip tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais (angl. exceptional circumstances) ir pateisinamos, jei jos yra motyvuojamos geriausių vaiko interesų užtikrinimu (2020 m. vasario 25 d. sprendimas byloje Y. I. prieš Rusiją, peticijos Nr. 68868/14, 82 punktas). Vien aplinkybės, kad pareiškėjas neturi darbo ir turi finansinių sunkumų, nėra pagrindas spręsti dėl tėvų valdžios apribojimo, nesant kitų pagrįstų priežasčių (EŽTT 2020 m. vasario 25 d. sprendimas byloje Y. I. prieš Rusiją, peticijos Nr. 68868/14, 91 punktas; EŽTT 2016 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Kocherov ir Sergeyeva prieš Rusiją, peticijos Nr. 16899/13, 119 punktas). Faktas, kad vaikas gali būti atiduotas į jo ugdymui palankesnę aplinką, negali pateisinti vaiko paėmimo iš biologinių tėvų globos (2009 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Amanalachioai prieš Rumuniją, peticijos Nr. 4023/04, 86 punktas; 2006 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Wallova and Walla prieš Čekiją, peticijos Nr. 23848/04, 71 punktas). Taigi, turi egzistuoti kitos aplinkybės, pagrindžiančios tokios griežtos priemonės būtinumą, pavyzdžiui, šeimoje vaiko patiriamos psichinės, fizinės sveikatos problemos, mokymosi sutrikimai, emociniai sutrikimai dėl tėvų piktnaudžiaujančio elgesio ar seksualinės prievartos, tėvų psichinė būklė, kelianti nerimą, ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).
17. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad geriausių vaiko interesų prioriteto principo turinys yra atskleidžiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte. Taikant šį principą, turi būti remiamasi konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą. Atsižvelgiant į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintą reglamentavimą, darytina išvada, kad geriausi vaiko interesai kiekvienu atveju nustatomi individualiai, įvertinant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-378/2020, 32 punktas).
18. Sprendžiant tėvų valdžios apribojimo klausimą, vertintinos aplinkybės, apibūdinančios tėvų pareigų vykdymą aktualiu (sprendimo priėmimo) laikotarpiu, ne pavieniai, bet nuosekliai pasikartojantys veiksmai, o peržiūrint priimtą teismo procesinį sprendimą instancine tvarka, yra analizuojama, ar bylą nagrinėjęs teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir ar jų pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-915/2015). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti vertinama, ar pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą apriboti tėvų valdžią (ar jos neapriboti) konkrečioje byloje pagal tuo metu nustatytas bylos aplinkybes, o nagrinėjant bylą teisme aktualiu (esamu) laikotarpiu, turėtų būti nustatomi stabilūs, visas sritis apimantys pokyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-378/2020, 32 punktas).
19. Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
20. Pažymėtina, kad tėvai turi pareigą išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (Konstitucijos 38 straipsnis, CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo metų vaikus išlaiko valstybė ir išlaikymo prievolę įgyvendina valstybę atmestini kaip nepagrįsti, bei parodo, apeliantės netinkamą požiūrį į išlaikymo vaikams teikimo svarbą. Pažymėtina, kad būtent tėvams yra nustatyta pareiga išlaikyti vaikus, o ne valstybė turi rūpintis jų būtinaisiais poreikiais. Tai, kad valstybė išlaiko apeliantės vaikus, nepašalina vaiko teisių pažeidimo, t. y. išlaikymo neteikimo taip, kaip nustatyta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. vasario 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-325-1115/2025, fakto.
21. Pažymėtina, kad pati apeliantė pripažino, kad galėtų vaikams teikti 100 Eur per mėnesį iš savo gaunamos pašalpos, tačiau faktiškai duoda vaikams tiesiogiai susitikimų metu po 2-5 Eur, teigė, kad nežino, kur pervesti pinigus, kadangi nesuprato sprendimo turinio, nes jis buvo lietuvių kalba. Nurodė, kad sprendimo esmę nurodė tik socialinė darbuotoja, kuri paaiškino dėl išlaikymo pareigos, tačiau atsakovė su globos įstaigos darbuotojais nebendravo šiuo klausimu, nors vieną kartą buvo nuvykusi apžiūrėti, kur gyvena vaikai. Atsakovei duodant tiesiogiai vaikams pinigų, negalima teigti, kad ji visiškai nusišalinusi nuo išlaikymo teikimo, kadangi kišenpinigių davimas taip pat yra išlaikymo dalis, tačiau jai žinant apie pareigą teikti išlaikymą, ji nesidomėjo dėl tokio išlaikymo teikimo, kas negali būti laikoma tinkamu tokios pareigos vykdymu ir nuoširdžiomis pastangomis keisti situaciją.
22. Pažymėtina, kad atsakovės finansinė padėtis yra sunki, ji nurodė gaunanti 260 Eur pašalpą bei iš užsiauginamos produkcijos užsidirba iki 200 Eur per mėnesį, šiuo metu nedirba, teigia, kad turi sveikatos problemų, tačiau įrodymų nepateikia. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie egzistuojančią galimybę gauti didesnes pajamas iš namų ūkio produkcijos nėra pagrįsta jokiais įrodymais, kadangi pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino kokį (kokio dydžio) ūkį atsakovė su K. J. turi. Todėl nėra pagrindo spęsti, kad atsakovė galėtų gauti daugiau pajamų iš ūkio, nei ji nurodė. Tačiau nesant jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovė turi sveikatos problemų, išskyrus jos pačios nurodytas aplinkybes tiek teisme, taip pat ir socialiniams darbuotojams, dėl kurių negalėtų dirbti ir gauti bent minimalų darbų užmokestį, negalima daryti išvados, kad atsakovė deda visas pastangas, kad gautų pajamas, kurių užtektų ne tik būtiniausiems vaikų poreikiams. Net jei ir vertinant, kad atsakovė turi sveikatos problemų, iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad ji nesiima pakankamų veiksmų, kad tinkamai pasirūpintų savo sveikata, kreiptųsi dėl nedarbingumo nustatymo. Paminėtina, kad atsakovė 2025 m. gegužės 20 d. svarstant pagalbos planą atsakovės šeimai teigė, pripažino, kad negali priimti atgal vaikų į šeimą. Apeliantė taip pat teigia, kad ji gyvena vietovėje, kurioje yra prastas susisiekimas, tačiau nėra pateikta jokių duomenų, kad atsakovė apskritai bandė įsidarbinti ir vien dėl susisiekimo ji negalėjo dirbti.
23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. vasario 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-325-1115/2025 priteisto išlaikymo dydžio. Atsakovė, manydama, kad priteistas išlaikymas neatitinka jos turtinės padėties, turi teisę kreiptis į teismą dėl priteisto išlaikymo sumažinimo, pagrįsdama tokias aplinkybes įrodymais (CK 3.201 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina apeliacinio skundo argumentų, susijusių su išlaikymo dydžiu.
24. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad svarbi aplinkybė, jog K. J. yra neterminuotai apribota tėvo valdžia vaikų atžvilgiu, o atsakovė toliau gyvena kartu su K. J. jam priklausančiame name (duomenys neskelbtini)., todėl aplinka, kurioje gyvena atsakovė, negali būti vertinama kaip atitinkanti tinkamas, saugias, sveikas gyvenimo sąlygas. Nors K. J. ir tvirtino, kad sprendžia priklausomybės alkoholiui problemą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad dar 2025 m. sausio 21 d. jis atsisakė pradėti ilgalaikį gydymą reabilitacijoje, pasikeitimai dėl alkoholio vartojimo problemos negali būti laikomi tvarūs ir ilgalaikiai, nėra pagrindo spręsti, kad šiuo metu atsakovė gebėtų užtikrinti saugią aplinką nuolatinai gyvenant vaikams šeimoje, adresu (duomenys neskelbtini).
25. Visgi, sutiktina, kad vien formalus neterminuoto tėvo valdžios apribojimo egzistavimas, jei atsakovė vėliau sugebės užtikrinti saugią namų aplinką, o tėvas dės tvarias ir ilgalaikes pastangas keistis, nėra pagrindas negrąžinti vaiko į šeimą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ribojant tėvų valdžią turi būti analizuojama kiekvieno iš tėvų gyvenimo būdas, santykis su vaikais ir pastangos įgyvendinant tėvų valdžią. Jei pagrindas riboti tėvų valdžią yra tik vienam iš tėvų, teismas turi įvertinti, kokioje aplinkoje ir kaip gyvens vaikai po tokio sprendimo priėmimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vieno iš tėvų, kuriam tėvų valdžia nėra ribojama, tolesnis gyvenimas su kitu tėvu (motina), kuriam tėvų valdžia yra apribota, taip pat gali būti vertinamas kaip netinkamas tėvų valdžios panaudojimas, vengimas pasirūpinti vaikais, nes jiems nesudaromos sąlygos gyventi saugioje aplinkoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014).
26. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad teismai, nustatydami motinos (tėvo) elgesio pasikeitimą, turi ištirti ir įvertinti, ar tokį elgesio pasikeitimą rodo nuolatiniai, pasikartojantys veiksmai, atskleidžiantys rūpinimąsi šeimos poreikiais, reikalais, ir ar toks pasikeitimas yra tvarus. Tėvų elgesys turi pasikeisti ne epizodiškai, bet teigiami pokyčiai turi būti stabilūs ir apimti visas sritis: rūpinimąsi vaikų sveikata, auklėjimą, bendravimą su pedagogais, alkoholio vartojimo problemų sprendimą, švarios ir tvarkingos namų aplinkos sukūrimą ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-1075/2022).
27. Šiuo atveju nustatyta, kad atsakovė bendrauja su vaikais tiesiogiai – patys vaikai atvyksta pas tėvus į namus arba telefonu. Atsakovė su vaikų globos institucijos atstovais bendravo tik kartą, į globos įstaigą aplankyti vaikų nevykdavo. Tokios aplinkybės rodo, kad atsakovė ne visiškai rūpinasi vaikų sveikata ir ugdymu, laisvalaikiu. Manytina, kad vien iš vaikų atsakovė visos informacijos apie jų sveikatą, ugdymą auklėjimą ir pan. negali sužinoti, todėl yra būtinas bendradarbiavimas su globėjais, kurie atitinkamai privalo teikti tokią informaciją tėvams, tokią svarbą pabrėžė ir pirmosios instancijos teismas.
28. Apeliaciniame skunde atkreipiamas reikšmingas dėmesys į vaikų nuomonę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 3.177 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013). CK 3.164 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą ir, priimant sprendimą, turi būti atsižvelgta į jo norus, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017 konstatavo, kad tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. Pagal CPK 380 straipsnį, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais.
29. Ginčo atveju abu vaikai išreiškė norą grįžti pas motiną. Nors nėra pagrindo spręsti jog vaikai nesugebėtų išreikšti savo nuomonės, tačiau šiuo atveju svarbu būtent yra atsakovės (motinos) pastangos susigrąžinti vaikus, kurių ji maksimaliai kol kas nedėjo, ką patvirtina aukščiau išdėstytos aplinkybės. Todėl vien vaikų nuomonė šiuo atveju negali būti pakankamu pagrindu nepratęsti atsakovės laikino motinos valdžios apribojimo.
30. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, sprendžia, kad yra pagrindas toliau tęsti laikiną atsakovės valdžios apribojimą jos vaikų K. J. ir P. J. atžvilgiu, kadangi šiuo metu teigiami pokyčiai neapima visų sričių, t. y. atsakovė turi domėtis savo vaikais, jų gyvenimo, vystymosi, mokymosi, poilsio sąlygomis, bendradarbiauti su globėju, teikti vaikams išlaikymą (bent iš dalies, atsižvelgiant į pačios nurodytas galimybes), tačiau byloje yra pakankamai duomenų, kad atsakovės elgesys ateityje gali pasikeisti ir išnyks pagrindai, nulėmę laikiną motinos valdžios apribojimą.
Dėl bylos baigties
31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktus, susijusius su ginčo dalyku, ir teismų praktiką, todėl tenkindamas ieškovės ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.