Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2; 1.2.18.10; 2.1.15.3.1; 2.1.15.3.3.1; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4; 2.4.7

2023 m. vasario 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. R. ir jos gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirtos bausmės:

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – 90 parų areštas;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 45 parų areštas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 90 parų areštas.

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, A. R. paskirtos 90 parų arešto bausmės vykdymas atidėtas 1 metų laikotarpiui, taikant jai šiuo laikotarpiu intensyvią priežiūrą - buvimo vietos kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant A. R. intensyviosios priežiūros taikymo metu laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, faktinės gyvenamosios vietos adresu, išskyrus, jei tai susiję su darbu, mokymuisi arba lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose, ir nustatant šias pareigas: dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Nukentėjusiosios A. G. civilinis ieškinys tenkintas ir jos naudai iš A. R. priteista 21 198,92 Eur turtinės žalos atlyginimo.

A. R. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu A. R.:

1.1. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, piktnaudžiaudama pasitikėjimu, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) vardu, savo naudai, apgaule, nuslepiant savo tikruosius ketinimus, įgijo turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2015 m. kovo 24 d. A. G., veikiančiai pagal dukters G. G. įgaliojimą, su UAB „(duomenys neskelbtini)” sudarius teisinių paslaugų sutartį dėl skolos išieškojimo iš dukters G. G. skolininko A. G., gyvenančio Norvegijoje, 2015 m. kovo 30 d. adresu (duomenys neskelbtini), pateikė A. G. savo parašu pasirašytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl reikalavimo teisės į 3 802,99 Eur skolą perleidimo už 100 Eur atlygį, taip pat reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl reikalavimo teisės į 17 595,93 skolą perleidimo už 100 Eur atlygį, taip pat priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), ir žinodama, kad A. G. nesuvokia sutartyse išdėstytų sąlygų esmės ir pasekmių, o būtent, kad ji teisę į A. G. skolas bendrai 21 398,92 Eur sumai parduoda už 200 Eur, pati sutarties sąlygų esmę ir pasekmes suvokdama, apie sutarties pasekmes neinformavo A. G. ir nurodė A. G. pasirašyti pateiktas sutartis, kurias A. G. pasirašė ir dėl to, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios generaline direktore buvo paskirta A. R., apgaule, už 200 eurų atlygį, buvo perleista reikalavimo teisė į 3 802,99 Eur ir 17 595,93 Eur skolas, tokiu būdu apgaule įgijo turtinę teisę į didelės vertės –21 398,92 Eur, svetimą – G. G. priklausantį, turtą.

1.2. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o būtent nuo 2014 m. birželio 17 d., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), generaline direktore, užimamų pareigų pagrindu, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas, būdama atsakinga už apskaitos organizavimą, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, organizavo apgaulingą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y., ji, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. reikalavimą, numatantį, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, numatantį, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, ir 16 straipsnio 1 dalies reikalavimą, numatantį, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d., pateikė finansininkei J. R., kuri pagal 2014 m. sausio 31 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. vasario 3 d. iki faktiškai dirbto laiko – 2015 m. rugsėjo 28 d., tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, 2014 m. liepos 14 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), neva sudarytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir B. L., 2014 m. liepos 14 d. pinigų išmokėjimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį B. L. realiai nebuvo grynaisiais pinigais išmokėta 30 000 Lt (8 688,60 Eur) paskola, 2014 m. rugpjūčio 7 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantį, kad B. L. neva pervedė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą 750 Lt (217,21 Eur), 2014 m. rugsėjo 5 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir priėmimo – perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytus tarp B. L. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2014 m. rugsėjo 5 d. pinigų išmokėjimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį B. L. realiai nebuvo išmokėta 24 000 Lt (6 950,88 Eur), dėl ko J. R., nežinanti apie A. R. nusikalstamus ketinimus, būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, apskaitė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentuose bei atvaizdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje dokumentus, realiai neįvykusioms ūkinėms operacijoms įforminti, t. y. surašė ir apskaitė 2014 m. liepos 14 d. pinigų išmokėjimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini) už 30 000 Lt (8 688,60 Eur) sumą, surašė ir apskaitė 2014 m. rugsėjo 5 d. pinigų išmokėjimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini) už 24 000 Lt (6 950,88 Eur) sumą, kuriais įformintos realiai neįvykusios pinigų išmokėjimo B. L. ūkinės operacijos, įformino A. R. avanso apyskaitose 2014 m. liepos 14 d. pinigų išmokėjimo kvitu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. rugsėjo 5 d. pinigų išmokėjimo kvitu Nr. (duomenys neskelbtini) realiai neįvykusias 54 000 Lt (15 639,48 Eur) išlaidavimo B. L. ūkines operacijas, užpajamavo įmonės banko sąskaitoje 2014 m. rugpjūčio 7 d. pagal mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) gautą palūkanų sumą 750 Lt (217,21 Eur), kurią sumokėjo ne B. L., o jo vardu kitas asmuo, ir dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2014 metus;

pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. reikalavimą, numatantį, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, numatantį, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, ir 16 straipsnio 1 dalies reikalavimą, numatantį, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, laikotarpiu nuo 2015 m. pavasario, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2016 m. gegužės 21 d., pagal 2014 m. sausio 31 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą nuo 2014 m. vasario 3 d. iki faktiškai dirbto laiko – 2015 m. rugsėjo 28 d., tvarkančiai finansininkei J. R., ir pagal 2015 m. rugsėjo 23 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d., bei pagal 2017 m. kovo 31 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. liepos 31 d. buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei V. D., nepateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, laikotarpiu nuo 2015 m. pavasario, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko, iki 2016 m. gegužės 21 d. iš fizinių asmenų – J. R., J. V., O. M. ir V. M., A. S. bei R. J. S. gautų 27 690,00 Eur sumokėjimus bei J. R. 5 900,00 Eur grąžinimą patvirtinančių dokumentų, pagal šių asmenų su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama A. R., laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2016 m. kovo 10 d. pasirašytas sutartis, t. y. pagal:

- 2014 m. spalio 14 d. teisinių paslaugų sutartį dėl skolos išieškojimo tarp J. R. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“;

- 2014 m. gruodžio 18 d. įsiskolinimų administravimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos išieškojimo tarp J. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“;

- 2015 m. birželio 30 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos priteisimo tarp R. J. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“;

- 2016 m. kovo 2 d. įsiskolinimų administravimo sutartį Nr. D-000102/16 dėl skolos išieškojimo tarp A. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“;

- 2016 m. kovo 10 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp V. M. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“;

- 2016 m. kovo 10 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp O. M. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingais asmenimis už buhalterinės apskaitos tvarkymą dirbantys – J. R. ir V. D., nežinantys apie A. R. nusikalstamus ketinimus, neužfiksavo šių ūkinių finansinių operacijų UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentuose ir neapskaitė apskaitos registruose iš viso 27 690,00 Eur gavimo iš J. R., J. V., O. M., V. M., A. S. ir R. J. S., bei 5 900,00 Eur grąžinimo J. R., ir šių ūkinių operacijų neatvaizdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje, ir dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2015 - 2016 metus;

A. R. pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reikalavimus, numatančius, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ ir „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis“, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d., neišsaugojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentų ir registrų, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.

2. Apeliaciniame skunde nuteistoji A. R. ir jos gynėjas advokatas Kęstutis Jonaitis prašo, konstatavus esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, baudžiamąją bylą A. R. atžvilgiu nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o nenustačius šio pagrindo – panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusiosios A. G. civilinį ieškinį atmesti.

2.1. Skunde apeliantai nurodo, jog A. R. veikoje nėra jokio nusikaltimo sudėties, o pirmosios instancijos teismas, pats pripažindamas esminį baudžiamojo proceso pažeidimą dėl ikiteisminio tyrimo atskyrimo A. R. atžvilgiu, dėl kurio baudžiamasis persekiojimas jos atžvilgiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas, bylos šioje dalyje nenutraukė, o įžvelgęs nusikaltimo sudėtį be jokio pagrindo kriminalizavo kitos prigimties (civilinės teisės reguliuojamus) teisinius santykius, nors tokie teisiniai santykiai, net jeigu ir būtų pažeisti, yra spręstini kitų teisės šakų priemonėmis ir būdais. Pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai nustatė fakto aplinkybes, bet pritaikė ir visiškai netinkamą teisinę kvalifikaciją, kas yra esminė materialiosios baudžiamosios teisės aiškinimo ir taikymo klaida. Priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, kurių pirmosios instancijos teismas iki galo nepašalino, ir duomenimis, neatitinkančiais įrodymų sampratos. Nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu visu byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu, nuosprendyje nepateikta įtikinama duomenų pripažinimo įrodymais analizė. Šiuo aspektu skundžiamas nuosprendis nukrypsta ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus praktikos šios kategorijos bylose.

2.2. Detalizuodami aukščiau nurodytus skundo argumentus, apeliantai pažymi, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2018 m. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo baigtas kitas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-56227-16, kuris buvo perduotas teismui su surašytu kaltinamuoju aktu, remiantis kuriuo Kauno apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje ta pati A. R. yra kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje. Minėtame ikiteisminiame tyrime prokurorė 2018 m. gegužės 14 d. nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-56227-16 atskyrė ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-22590-18 dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje (1 t., b. l. 1-2). Ypatingą reikšmę turi aplinkybė, kad priėmusi minėtą nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo išskyrimo apie tokį nutarimą prokurorė nesiteikė informuoti nei A. R., nei jos gynėjo. Būtent atskirtame ikiteisminiame tyrime vėliau buvo tiriamos absoliučiai tos pačios veikos, dėl kurių yra surašytas 2018 m. birželio 19 d. kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla šiuo metu nagrinėjama Kauno apygardos teisme. Išanalizavus Kauno apygardos teismui perduoto kaltinamojo akto turinį, matyti, kad Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamoje byloje A. R. atžvilgiu inkriminuojamos nusikalstamos veikos epizodai ir nusikalstamos veiklos aprašymas (nusikaltimo padarymo vieta, laikas ir kitos aplinkybės) yra identiški šioje baudžiamojoje byloje kaltinamajame akte nurodytam dėl nusikalstamos veiklos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, aprašymui: 1) šioje byloje kaltinime nurodyta nusikalstamos veiklos padarymo vieta B. L., J. R., J. V., O. M. ir V. M., A. S. bei R. J. S. epizoduose identiškai sutampa su Kauno apygardos teismui perduotame kaltinamajame akte nurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta; 2) kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos laikas B. L., J. R., J. V., O. M. ir V. M., A. S. bei R. J. S. epizoduose identiškai sutampa su Kauno apygardos teismui perduotame kaltinamajame akte nurodytu nusikalstamos veikos padarymo laiku; 3) 2020 m. balandžio 15 d. įtarime nurodytos nusikalstamos veikos kitos aplinkybės (dokumentų pavadinimai, sumos, nukentėję asmenys) B. L., J. R., J. V., O. M. ir V. M., A. S. bei R. J. S. epizoduose identiškai sutampa su Kauno apygardos teismui perduotame kaltinamajame akte nurodytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis (J. R. epizodas - Kaltinamojo aklo 31-32 psl., J. V. epizodas - Kaltinamojo akto 33-34 psl., R. J. S. epizodas - Kaltinamojo akto 38psl., A. S. epizodas - Kaltinamojo akto 41 psl., V. M. ir O. M. epizodas - Kaltinamojo akto 43 psl.). Akivaizdu, kad 2018 m. gegužės 14 d. nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-56227-16 atskirdama ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-22590-18 prokurorė pagal tuos pačius identiškus nusikalstamos veikos požymius A. R. atžvilgiu paprasčiausiai „parinko“ kitą baudžiamojo kodekso straipsnį (BK 222 straipsnio 1 dalį), nors tokios nusikalstamos veikos padarymu A. R. jokie įtarimai pradiniame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-56227-16 nebuvo pareikšti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo ir kitą teisiškai reikšmingą faktą, įrodantį asmeninį tuometinės prokurorės R. V. nepagrįstą ir nesuprantamą A. R. baudžiamąjį persekiojimą: 2019 m. prokuratūra tos pačios A. R. atžvilgiu inicijavo trečiąjį ikiteisminį tyrimą (A. G. epizode), kuriame nusikalstamos veikos aprašymas (nusikaltimo padarymo vieta, laikas ir kitos aplinkybės) yra identiškas 2018 m. birželio 16 d. kaltinamojo akto nusikalstamos veikos aprašymui: tiek 2018 m. birželio 19 d. kaltinamajame akte, tiek 2020 m. rugsėjo 29 d. kaltinamajame akte (šioje byloje) kaltinimas A. G. epizode yra grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, abejuose kaltinimuose teikiama nuoroda į reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl reikalavimo teisės perleidimo, tačiau 2020 m. rugsėjo 29 d. kaltinamajame akte (šioje byloje) kaltinimas papildytas tos pačios dienos ir kita reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), tiek 2018 m. birželio 19 d. kaltinamajame akte, tiek 2020 m. rugsėjo 29 d. kaltinamajame akte A. G. epizode kaltinimas grindžiamas ta pačia BK 182 straipsnio 2 dalimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad „nepritartina tokiai teismų praktikai, kai asmeniui, per neilgą laikotarpį padarius kelias nusikalstamas veikas, šių veikų ikiteisminis tyrimas išskaidomas į kelias baudžiamąsias bylas, ir tai suponuoja kelių atskirų nuosprendžių priėmimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-6/2013, 2K-174/2014).

2.3. Apeliantai teigia, jog faktą, kad prokurorės R. V. priimti nutarimai dėl ikiteisminių tyrimų išskaidymo A. R. atžvilgiu yra neteisėti ir negalimi, konstatavo ir pats pirmosios instancijos teismas, kuomet, susipažinęs su tokiais prokurorės R. V. priimtais nutarimais, teismas 2020 m. lapkričio 10 d. nutartimi nušalino prokurorę R. V. nuo tolimesnio šios bylos nagrinėjimo. Tolimesni teismo veiksmai ir priimtas nuosprendis rodo visišką teisinį absurdą: pirmos instancijos teismui pripažinus, kad prokuratūra priėmė neteisėtus sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo atskyrimo A. R. atžvilgiu ir teismui pritarus kasacinio teismo praktikai, kad tokiu atveju asmens baudžiamasis persekiojimas yra negalimas, vėliau teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

2.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. lapkričio 3 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-942/2020 išaiškino, kad tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo byloje tų pačių įtariamųjų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra išskiriamas į kelis atskirus, o apie tai nėra pranešama patiems įtariamiesiems ir jų gynėjams, tokiu būdu įtariamiesiems atimama teisė reikšti prieštaravimus bei skųsti prokuroro sprendimą, laikytina, kad tokiu būdu ne tik apribojama asmenų teisė į efektyvią gynybą procese, tačiau ir užkertamas kelias visapusiškam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui, tuo esmingai pažeidžiant nuteistųjų teisę į efektyvią gynybą procese. Kuomet prokuroro nutarime atskirti ikiteisminius tyrimus nurodoma, kad atskyrimas daromas tam, kad „tyrimai dėl kai kurių korupcinių nusikalstamų veikų būtų ištirti greičiau“, tokia valstybinio kaltintojo pozicija suponuoja rungtyniško teisminio proceso pažeidimą, nes įtariamuosius, galimai padariusius nusikalstamą veiką veikiant bendrininkų grupe, išskiria pagal jų poziciją dėl pareikštų įtarimų ir tokiu būdu sudaro sąlygas priimti prejudicinį, teismo vidinį įsitikinimą formuojantį sprendimą pirmesnėje byloje, kuris vėliau akcentuojamas kitų įtariamųjų byloje, bei atima galimybę kitiems įtariamiesiems efektyviai gintis nuo inkriminuojamo bendrininkų grupės (veikiant su pirmesnėje byloje nuteistais asmenimis) požymio (kasacinės nutarties 9, 15, 22-25 punktai). Nagrinėjamu atveju dėl neteisėtų prokuratūros veiksmų ir priimtų nutarimų būtent tokia situacija ir susidarė A. R. atžvilgiu. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad teisingo bylos nagrinėjimo principas reikalauja, kad asmens teisinė padėtis neturėtų būti pabloginama dėl to, kad jo padarytos tęstinės veikos dalys buvo nagrinėjamos skirtingose baudžiamosiose bylose (mutatis mutandis Garaudy c. France, no. 65831/01, decision du 24 juin 2003; Al Fayed v. France, no. 38501/02, decision of 27 September 2007). Vadovaujantis šiuo Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013 išaiškino, kad jeigu tokia teisinė situacija susidaro dėl atitinkamų valstybės institucijų veikimo, tai ji negali tapti priežastimi, dėl kurios būtų pasunkinta kaltininko teisinė padėtis, taip pat ir galutinės subendrintos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas paskyrimo aspektu. Toks dirbtinis bylų išskaidymas ikiteisminio tyrimo metu negali lemti to, kad už nusikalstamų veikų padarymą pagal paskutinį nuosprendį paskirta galutinė subendrinta bausmė būtų griežtesnė nei ta bausmė, kuri galėjo būti paskirta pagal vieną nuosprendį, jei visos veikos būtų tiriamos vienoje byloje. Vadovaujantis kasacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-942/2020 pateiktu išaiškinimu, konstatavus identišką baudžiamojo proceso pažeidimą, jis laikytinas esminiu ir baudžiamoji byla kaltinamojo atžvilgiu nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

2.5. Toliau skunde teigiama, kad, priimant apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nebuvo paisoma baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, taikymo principo. Anot apeliantų, jeigu G. G. (ar jos įgaliotinė A. G.) dėl sudarytų civilinių sandorių (reikalavimo perleidimo sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) patyrė kokios tai žalos, tai jos turi visas galimybes civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises. Ir nei A. R., nei „(duomenys neskelbtini)“ jokiais savo sąmoningais veiksmais nesumenkino nukentėjusiųjų galimybių atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis. Pasak suformuoto kaltinimo, apgaulė iš A. R. pusės pasireiškė tuo, kad A. G. nesuvokė reikalavimo perleidimo sutartyse išdėstytų sąlygų esmės ir pasekmių, o A. R. neinformavo A. G. apie tokių sutarčių pasekmes. Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų - ir pasirašydamas civilinę sutartį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007). Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad tokiu atveju, kai sandoris neatitinka vidinės sandorio šalies valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti tokį sandorį, nelaukdamas, kada kils pasekmės pagal tokį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Tuo tarpu šios bylos duomenys patvirtina, kad nei 2015 metų kovo mėn. pasirašant reikalavimo perleidimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nei sekančius 6 metus po jų pasirašymo, nei G. G., nei jos įgaliotinė A. G. neginčijo šių sutarčių dėl suklydimo ar kitais sandorių negaliojimo pagrindais. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.189 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Nagrinėjamu atveju yra itin aktualu įvertinti klausimą dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo, kadangi kaltinimas A. R. kildinamas iš sandorių, kurių sudarymo pasekmes nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje šiuo klausimu nieko nepasisakė.

2.6. Be to, kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį formuluotė yra ydinga teisės požiūriu, nes iškreipia sukčiavimo prasmę ir neatitinka teisinės nuosavybės sampratos: kaltinimas A. R. yra grindžiamas tuo, kad ji piktnaudžiaudama pasitikėjimu, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, UAB „ (duomenys neskelbtini)“ vardu, savo naudai, apgaule įgijo turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą. Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas - tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo arba kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę. Šiuo gi atveju, A. R. negalėjo vienu metu įgyti turtinės teisės „UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu“ ir tuo pačiu „savo naudai“: jeigu turtinė teisė įgyjama juridinio asmens vardu, tada akivaizdu, kad tokia įgyta teisė ir priklauso juridiniam asmeniui; o jeigu turtinė teisė įgyjama fizinio asmens naudai, tai tokia įgyta teisė negali priklausyti juridiniam asmeniui. Tokia išvada darytina ir dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio turtas yra atskirtas nuo bendrovės dalyvių turto: juridinio asmens dalyvis (akcininkas, dalininkas, vadovas ir pan.) neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus (CK 2.50 straipsnio 2 dalis).

2.7. Apeliantų nuomone, A. R. veiksmuose nėra nustatyti apgaulės elementai, kurie gali rodyti sukčiavimą. Aplinkybę, kad 2015 metų kovo mėn., pasirašydama reikalavimo perleidimo sutartis, A. G. suprato, kad sutartis sudaro ne su fiziniu asmeniu, o su juridiniu asmeniu, kurį atstovavo A. R., A. G. patvirtino apklausiama 2021 m. vasario 8 d. teismo posėdyje. Apklausiama A. G. taip pat visiškai paneigė kaltintojų versiją apie tai, kad A. R. neleido A. G. susipažinti su sutartimis, ar kad A. R. iš anksto suprato, jog A. G. nesuvokia sutartyse išdėstytų sąlygų esmės ir pasekmių. A. G. taip pat patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jos parodymus surašė tyrėja, paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu nežinojo, kad buvo apgauta. Pasak apeliantų, A. G. parodymai patvirtina išskirtinai civilinio teisinio pobūdžio santykius tarp jos ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurią tuo metu atstovavo A. R., ir tuo pačiu paneigia kaltinimą apie A. R. piktnaudžiavimą pasitikėjimu ar veikimą išankstine tiesiogine tyčia. Aplinkybę, kad einant į sutartinius santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir vėliau su šia bendrove pasirašant reikalavimo perleidimo sutartis, nebuvo iš A. R. pusės jokios apgaulės veiksmų, ta pati G. G. įgaliotinė A. G. patvirtino, kad nepavykus atgauti skolos iš jos dukters G. G. skolininko A. G., ji pati kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl pagalbos tolimesniame skolos išieškojime. Vėliau reikalavimo perleidimo sutartimis ji atlygintinai (už 200 Eur) perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimo teises į A. G. skolą. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pati A. R. neturėjo tikslo apgaule nei suteikti G. G. (ar jos įgaliotinei A. G.) teisines paslaugas, nei apgaule įgyti turtines teises pagal reikalavimo perleidimo sutartis ar jas panaudoti, t. y. nesiekė teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulės, o kaltinime nurodytus veiksmus atliko išimtinai kaip teisines paslaugas teikiančios bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovė, prieš tai pateikusi šias sutartis G. G. įgaliotinei A. G. peržvalgai. Tiesioginės tyčios nebuvimą nuteistosios veiksmuose rodo ir tai, kad reikalavimo perleidimo sutartis sudariusios šalys turėjo galimybę pasirinkti tinkamai jų teisinius santykius atitinkančias teisines formas, ir, kaip patvirtino pati G. G. įgaliotinė A. G., iki apklausos momento pas tyrėją ji nelaikė, kad buvo pasikėsinta į baudžiamojo įstatymo saugomą dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą, tikros informacijos ir ja paremtų teisingų sprendimų priėmimą. Tik tyrėjos įkalbinta ji „sutiko“ su apgaule.

2.8. Ginčydami A. R. kaltę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, apeliantai visų pirma nurodo, jog kaltinimas šioje dalyje yra suformuluotas taip, kad tiek A. R., tiek jos gynėjui nėra įmanoma gintis nuo tokio kaltinimo. Jau prokurorei pagarsinus kaltinamąjį aktą, gynyba iš karto atkreipė dėmesį į kaltinimo nenuoseklumą ir kaltinimų prieštaringumą: Kauno apygardos teismui perduotame kaltinamajame akte nurodyta, kad A. R. yra kaltinama tuo, kad ji apgaule savo ir kitų organizuotos grupės narių naudai, pasikėsino įgyti reikalavimo teisę į J. R., J. V., O. M., V. M., A. S. bei R. J. S. priklausiusį turtą ar turtines teises. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje kaltinamajame akte, aprašant A. R. nusikalstamas veikas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kurių padarymo vieta, laikas ir kitos aplinkybės yra identiškos Kauno apygardos teismui perduotam kaltinamajam aktui, jau teigiama priešingai, t. y. kad visas aukščiau nurodytas J. R., J. V., O. M., V. M., A. S. bei R. J. S. priklausęs turtas ir turtinės teisės buvo ne šių fizinių asmenų, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė, o A. R., kaip šios įmonės direktorė, neįtraukė šių lėšų į įmonės apskaitą ir tokiu būdu organizavo apgaulingą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kyla pagrįstas klausimas - ar minėtiems fiziniams asmenims priklausęs turtas buvo šių asmenų nuosavybė, kurį A. R. siekė apgaule įgyti savo ir kitų organizuotos grupės narių naudai (kaip kad teigiama Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje)? Ar vis dėlto minėtiems fiziniams asmenims priklausęs turtas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė, kurio A. R. apgaulingai neįtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą (kaip nurodoma apylinkės teismui perduotame kaltinamajame akte)?

2.9. Toliau, ginčijant A. R. kaltę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, cituojami Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto išvadą, kuria grindžiamas kaltinimas, surašiusios specialistės paaiškinimai, duoti 2021 m. gegužės 6 d. teisiamajame posėdyje, ir teigiama, kad jos parodymai patvirtina, jog specialistei nepavyko iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros ne dėl to, kad A. R. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, o dėl to, kad galimai nėra išsaugoti (arba nebuvo specialistei perduoti) įmonės apskaitos registrai ir dokumentai. Tačiau tai yra visai kito baudžiamojo kodekso – 223 straipsnio – požymiai („Tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų), ir šioje byloje kaltinimai A. R. dėl aplaidaus apskaitos vedimo nėra pareikšti. Taip pat nurodoma, jog byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinime nurodytu laikotarpiu teikė tik teisines paslaugas dėl skolų išieškojimo ir pati niekada neužsiėmė nekilnojamo turto sandoriais ar nekilnojamo turto prekyba. Bylos duomenys patvirtina, kad faktinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas buvo A. R., kuris įmonės klientams prisistatydavo teisininku E. ir kurio tiesioginiame pavaldume buvo tiek įmonės teisininkai, tiek buhalterinę apskaitą vedę asmenys. Byloje taip pat nustatyta, kad tais atvejais, kuomet atlikus būtinus teisinius veiksmus (teismui išdavus įsiteisėjusius teismo įsakymus ar sprendimus pagal klientų vardu UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtus ieškinius ar pareiškimus) UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepavykdavo atgauti skolų, UAB „(duomenys neskelbtini)s“ klientams tas pats A. R., jau kaip fizinis asmuo, siūlydavo įvairius projektus su nekilnojamu turtu ir kai kurie klientai susigundydavo šiais projektais. Anot apeliantų, A. R. parodymai patvirtina, kad jis turėjo savo asmeninių ūkinių - komercinių santykių su J. R., J. V., O. M., V. M., A. S., R. J. S. ir šie santykiai nebuvo niekaip susiję su UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl A. R. nebuvo prievolės registruoti finansinių operacijų įmonės apskaitoje. A. R. nurodė, kad teisinių paslaugų sutartys su J. R., J. V., M. ir M., S., S. buvo ir pagal šias sutartis už suteiktas paslaugas „(duomenys neskelbtini)“ išrašė sąskaitą-faktūrą, klientai apmokėjo tik pavedimu. Vėliau šie klientai turėjo atskirus susitarimus su A. R.. „(duomenys neskelbtini)“ A. R. ir šių asmenų sandoriuose dėl sklypų pirkimo ar jų pardavimo nedalyvavo, o tai, ką atsiskaitė fizinis asmuo kitam fiziniam asmeniui, „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo apskaityti. Šiuos A. R. parodymus patvirtina byloje esantys įmonės banko išrašai, išrašytos sąskaitos už teisines paslaugas ir kiti duomenys. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo šiuos byloje surinktus duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, kad minėtiems fiziniams asmenims priklausęs turtas - piniginės lėšos, kuriomis pastarieji atsiskaitinėjo su A. R. pagal išimtinai su pastaruoju sudarytus atskirus susitarimus, nedalyvaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“, niekada netapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybe ir į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą neturėjo būti įtrauktos. Tuo tarpu A. R. baudžiamosios atsakomybės klausimas santykiuose su J. R., J. V., O. M., V. M., A. S. bei R. J. S. yra sprendžiamas kitoje – Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamoje byloje Nr. 1-9-926/2022. Apeliantų nuomone, šioje byloje nepavykus pašalinti abejonių ir konstatavus, kad surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, jog A. R. ir fizinių asmenų sudarytų sandorių pasekoje įvykę finansiniai atsiskaitymai tarp šių asmenų turėjo būti apskaityti juridinio asmens „(duomenys neskelbtini)“, niekaip nesusijusios su šiais sandoriais, apskaitoje, laikytina, kad A. R. veikoje nenustatyti būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

2.10. Nesutikdami su apylinkės teismo sprendimu tenkinti civilinį ieškinį, apeliantai pažymi, kad G. G. byloje nėra pripažinta nukentėjusiąja - prokuratūra nematė nei pagrindų, nei prasmės ją, pasak prokuratūros, netekusią didelės vertės savo turto įtraukti bylą, tokio prašymo nereiškė ir pati G. G. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Teismas nukentėjusiąja pripažino A. G. ir civilinį ieškinį patenkino būtent jos naudai, nors ji teisiniuose santykiuose su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikė tik kaip savo dukters G. G. įgaliotinė pagal pastarosios išduotą įgaliojimą. CK 6.757 straipsnio 1 dalis nustato, kad įgaliotojas tik paveda įgaliotiniui atlikti teisinius veiksmus, susijusius su įgaliotojo gynimu, įgaliotojo viso ar dalies turto administravimu, procesinių veiksmų atlikimu įgaliotojo vardu teismo ir kitose institucijose. CK 6.760 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad visa, ką gavo vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat perduoti įgaliotojui. Taigi, įgaliotinis, veikdamas pagal jam suteiktą įgaliojimą, jokių teisių į įgaliotojo nuosavybę ar į įgaliotojo turtą neįgyja. Todėl akivaizdu, kad G. G. priklausantis turtas, kurį (pasak pirmos instancijos teismo) apgaule įgijo A. R., nebuvo įgaliotinės A. G. turtas ir pastarajai nepriklausė.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais ir motyvais, prašė jį tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji prašė skundą atmesti.

Nuteistosios A. R. ir jos gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

5. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendį apskundė nuteistoji A. R. ir jos gynėjas advokatas Kęstutis Jonaitis. Apeliantai visų pirma prašo, konstatavus esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o nenustačius šio pažeidimo – panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. R. išteisinti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, A. G. civilinį ieškinį atmesti.

Dėl reikalavimo nutraukti baudžiamąją bylą, konstatavus esminį baudžiamojo proceso pažeidimą

6. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, reikalavimą nutraukti baudžiamąją bylą A. R. atžvilgiu apeliantai grindžia priėmimu, jų manymu, nepagrįsto sprendimo atskirti A. R. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-56227-16. Apeliantų įsitikinimu, priėmus tokį sprendimą bei su juo nesupažindinus nuteistosios, buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, dėl kurio baudžiamoji byla turi būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip tai buvo padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-942/2020. Sutikti su tokiu apeliacinio skundo argumentu ir motyvais, kuriais jis grindžiamas, bei remiantis jais nutraukti A. R. atžvilgiu baudžiamąją bylą teisėjų kolegija pagrindo neįžvelgia.

7. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose 2020 m. liepos 28 d. buvo gauta baudžiamoji byla (teisminio proceso numeris Nr. 1-01-1-22590-2018-2), kurioje A. R. buvo kaltinama pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2018 m. gegužės 14 d. nutarimu buvo atskirtas iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-56227-16 medžiagos, nurodant, jog tokiu būdu siekiama greitesnio nusikalstamų veikų ištyrimo. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-56227-16 medžiaga su kaltinamuoju aktu buvo gauta Kauno apygardos teisme 2018 m. birželio 29 d. Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-6-926/2023 kaltinamai pareikšti ir A. R. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį BK 182 straipsnio 2 dalį (27 nusikalstamos veikos), BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (7 nusikalstamos veikos), BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį. Be to, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose 2020 m. lapkričio 5 d. buvo gauta dar viena baudžiamoji byla (teisminio proceso Nr. 1-03-2-00506-2019-9), kurioje A. R. buvo kaltinama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl apgaule savo naudai įgytos turtinės teisės į didelės vertės G. G. priklausantį turtą. Pastaroji baudžiamoji byla 2020 m. lapkričio 10 d. nutartimi buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir prijungta prie baudžiamosios bylos Nr. 1-2292-917/2020 (teisminio proceso Nr. 1-01-1-22590-2018-2).

8. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga taip pat nustatyta, jog joje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. R. ir (ar) jos gynėjas buvo supažindinti su prokurorės 2018 m. gegužės 14 d. nutarimu atskirti ikiteisminius tyrimus. Pagal BPK 63 straipsnio 1 dalį, prokuroro proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai arba asmenys, kuriems taikytos procesinės prievartos priemonės, gali apskųsti aukštesniajam prokurorui. Jei aukštesnysis prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo nutarimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. BPK 64 straipsnio 1 dalis numato, jog skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų gali būti paduodami, kol vyksta ikiteisminis tyrimas, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Nesuteikus galimybės susipažinti A. R. su prokurorės nutarimu atskirti ikiteisminį tyrimą dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-56227-16, buvo neabejotinai pažeista jos, kaip įtariamosios teisė, skųsti jį aukštesniajam prokurorui, o vėliau ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, nors tokią teisę, vadovaujantis paminėtomis BPK nuostatomis, nuteistoji turėjo. Taip pat sutiktina su apeliantais, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nėra pritariama tokioms situacijoms, kai asmeniui, per neilgą laiko tarpą padarius kelias nusikalstamas veikas, jų tyrimas yra išskaidomas į kelias baudžiamąsias bylas, kas suponuoja kelių atskirų nuosprendžių priėmimą. Tačiau vien numatytų procedūrų nesilaikymas ikiteisminio tyrimo metu, kaip ir bylų išskaidymas, savaime nereiškia, kad buvo padaryti tokie pažeidimai, dėl kurių yra pagrindas baudžiamąją bylą nutraukti.

9. Nuteistoji ir jos gynėjas teigia priešingai bei grįsdami tokią savo poziciją mini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-942/2020. Tačiau šia nutartimi, kaip precedentu, vadovautis nagrinėjamu atveju pagrindo nėra, kadangi joje analizuota ir šioje A. R. baudžiamojoje byloje susiklosčiusi situacija nėra analogiška.

9.1. Visų pirma, baudžiamoji byla Nr. 2K-221-942/2020 buvo nutraukta ne asmenims, kurių atžvilgiu buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas ir priimtas apkaltinamasis Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. nuosprendis – L. G. ir J. M., o asmenims, kurių veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo vertinami kaip padaryti veikiant kartu su L. G. – I. P., I. A. ir Ž. L. Marijampolės apylinkės teismas 2018 m. birželio 13 d. nuosprendyje nurodė, kad L. G. veikė kartu su kitais valstybės tarnautojais, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, o kasacine tvarka nagrinėtoje baudžiamojoje byloje taip pat buvo konstatuota, kad nuteistieji I. A. ir Ž. L. veikė bendrininkų grupe su L. G., o I. P. – tik su L. G. Taigi, viso proceso metu nusikalstamos veikos dalyviams buvo inkriminuotas bendrininkų grupės požymis. Kasacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-942/2020 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog: pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas I. P. nusikalstamus veiksmus, rėmėsi ir L. G. bei J. M. baudžiamojoje byloje padarytomis teismo išvadomis, o kaip svarbų bendrininkų grupės požymio pagrindimą pateikė faktą, kad L. G. yra nuteista už nusikalstamos veikos, padarytos bendrininkų grupe, padarymą; apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas Ž. L. bei I. A. kaltais dėl nusikalstamų veikų padarymo didelę įrodomąją reikšmę suteikė L. G. ir J. M. parodymams, duotiems jų atžvilgiu išskirtoje baudžiamojoje byloje, iš apeliacinės instancijos teismo pateikiamos argumentacijos matyti, kad L. G. ir J. M. nuteisimas jų atžvilgiu išskirtoje byloje buvo vienas esminių veiksnių, formuojančių teismo vidinį įsitikinimą bei išvadas dėl kasatorių kaltės. Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai besąlygiškai vadovavosi pastarojoje byloje padarytomis išvadomis ir kitus, be kita ko – ir kasatorius teisinančius, įrodymus vertino L. G. ir J. M. atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio išvadų kontekste.

9.2. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos atveju A. R. nuteista už veikas, padarytas veikiant jai vienai, o ne bendrininkų grupėje su kitais asmenimis, o Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje kaltinimai dėl apgaulingo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo bei apgaule įgytos turtinės teisės į didelės vertės G. G. priklausantį turtą jokiems asmenims nepareikšti. Taigi, nėra jokio pagrindo daryti išvados, kad dėl bylų išskyrimo yra apribota nuteistosios A. R. ar asmenų, kurių atžvilgiu byla nagrinėjama Kauno apygardos teisme, teisė į efektyvią gynybą procese, o būtent galimybė gintis nuo inkriminuojamo bendrininkų grupės (ar kitos bendrininkavimo formos) požymio. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat matyti, jog A. R. pripažinimui kalta pagal jai pareikštus kaltinimus šioje byloje įtakos neturėjo asmenų parodymai, duoti Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje – jais nuosprendyje nesiremiama.

9.3. Pažymėtina ir tai, kad esminis BPK pažeidimas, kuris sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, kasacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-942/2020 buvo konstatuotas ne dėl ikiteisminio tyrimo metu padaryto pažeidimo, kuomet I. P., I. A. ir Ž. L. nebuvo supažindinti su nutarimu atskirti ikiteisminius tyrimus ir tokiu būdu buvo užkirstas kelias jį apskųsti, o būtent dėl to, kad L. G. bei J. M. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis turėjo įtaką išankstinės kasatorių baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo pozicijos dėl pareikštų kaltinimų formavimui. Be to, apeliantų minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiai buvo panaikinti ir baudžiamoji byla I. P., I. A. ir Ž. L. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį nutraukta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuris numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, konstatavus, jog byloje nenustatyta, jog nuteistieji veikė tyčia, t. y. nenustačius vieno iš būtinojo kasatoriams inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymio, o ne dėl esminio baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo, nors jis ir buvo pripažintas.

10. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su apeliantais, kad šioje byloje A. R. yra nuteista už tas pačias nusikalstamas veikas, dėl kurių ji kaltinama Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje. Šioje byloje pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ji buvo kaltinama ir pirmosios instancijos teismo nuteista už tai, kad piktnaudžiaudama pasitikėjimu, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) vardu, savo naudai, apgaule, nuslepiant savo tikruosius ketinimus, įgijo turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2015 m. kovo 24 d. A. G., veikiančiai pagal dukters G. G. įgaliojimą, su UAB „(duomenys neskelbtini)” sudarius teisinių paslaugų sutartį dėl skolos išieškojimo iš dukters G. G. skolininko A. G., gyvenančio Norvegijoje, 2015 m. kovo 30 d. adresu (duomenys neskelbtini), pateikė A. G. savo parašu pasirašytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl reikalavimo teisės į 3 802,99 Eur skolą perleidimo už 100 Eur atlygį, taip pat reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl reikalavimo teisės į 17 595,93 Eur skolą perleidimo už 100 Eur atlygį, taip pat priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), ir žinodama, kad A. G. nesuvokia sutartyse išdėstytų sąlygų esmės ir pasekmių, o būtent, kad ji teisę į A. G. skolas bendrai 21 398,92 Eur sumai parduoda už 200 Eur, pati sutarties sąlygų esmę ir pasekmes suvokdama, apie sutarties pasekmes neinformavo A. G. ir nurodė A. G. pasirašyti pateiktas sutartis, kurias A. G. pasirašė ir dėl to, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios generaline direktore buvo paskirta A. R., apgaule, už 200 eurų atlygį, buvo perleista reikalavimo teisė į 3 802,99 Eur ir 17 595,93 Eur skolas, tokiu būdu apgaule įgijo turtinę teisę į didelės vertės – 21 398,92 Eur, svetimą – G. G. priklausantį, turtą.

11. Tuo tarpu Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje A. R. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį kaltinama tuo, kad ji, iš anksto susitarusi ir veikdama kartu su organizuotos grupės nariais - A. R. ir A. S., piktnaudžiaudama pasitikėjimu, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekė savo ir kitų organizuotos grupės narių naudai apgaule, nuslepiant savo tikruosius ketinimus, įgyti svetimą didelės vertės turtą, t. y. 2015-03-24 nukentėjusiajai A. G. sudarius teisinių paslaugų sutartį dėl skolos išieškojimo iš dukters skolininko, gyvenančio Norvegijoje, ir 2015-03-30 sudarius reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su A. R. kontroliuojama ir valdoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įm. k. (duomenys neskelbtini)), kurios generaline direktore buvo paskirta ji (A. R.), iš anksto žinant, kad bendrovė prisiimtų įsipareigojimų vykdyti neketina, jai (A. R.), vykdančiai iš A. R. gaunamus nurodymus, perdavė A. R., (duomenys neskelbtini), esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), atliekančiam Kauno miesto apylinkės teismo 2011-04-04 nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, visą reikalingą informaciją, susijusią su A. G.. A. R. A. G. melagingai prisistatė UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu - „E.“, nors su šia bendrove niekada nebuvo sudaręs darbo sutarties ir joje oficialiai nebuvo įdarbintas. A. R. A. G. melagingai tvirtino, kad turi įgaliojimus veikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesais, garantavo savo įgaliojimų teisėtumą ir taip įtikino bei suklaidino nukentėjusiąją A. G., pateikdamas pastarajai tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad reikia įsigyti savo vardu nekilnojamąjį turtą, sumokant 7 000 eurų, kurį vėliau iš jos nupirks A. S., vykdanti projektą iš Europos paramos lėšų, pastarajai pasiūlė įsigyti savo vardu įkeistą žemės sklypą už 5 400 eurų sumą ir tokiu būdu neva atgauti savo skolą. Vėliau 2015 metų rugpjūčio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tikslesniu laiku, nukentėjusioji A. G. pas save namuose A. R., išleistam iš (duomenys neskelbtini) trumpalaikei išvykai, perdavė 7 000 eurų. Nukentėjusiajai A. G. sutikus įgyti savo vardu šį žemės sklypą, ji (A. R.), vykdydama A. R. nurodymus, 2015-06-01 suorganizavo dovanojimo sandorio Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-0639-6614), esančio adresu (duomenys neskelbtini), tarp A. R., nežinančio apie nusikalstamą sumanymą, ir A. G. sudarymą (duomenys neskelbtini) notaro biure adresu, (duomenys neskelbtini), pas notarą V. Ž.. Vėliau A. R. pasiūlė A. G. paimti Europos paramą, tačiau pastarajai nesutikus, ji (A. R.), vykdydama A. R. nurodymus, 2015-09-10 suorganizavo dovanojimo sandorio Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), tarp A. G. ir A. R., nežinančio apie nusikalstamą sumanymą, sudarymą (duomenys neskelbtini) notaro biure adresu, (duomenys neskelbtini), pas notarą V. Ž., o A. R. pateikė A. G. melagingus duomenis apie tai, kad A. S. pati viską tvarkys ir vėliau grąžins skolą bei užtikrinimui išrašys vekselius. Nukentėjusiajai A. G. sutikus, A. S., vykdydama A. R. nurodymus, turėdama išankstinį sumanymą prisiimtų įsipareigojimų pagal išduotus vekselius nevykdyti, taip pat žinodama, kad dėl jos finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, nukentėjusiajai A. G. pasirašė 2016 metų balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tikslesniu laiku, (duomenys neskelbtini) mieste (duomenys neskelbtini) prekybos centre esančioje kavinėje jos (A. R.) iš anksto atbuline data paruoštus paprastuosius vekselius: 2016-05-01 – 2 700 eurų sumai, 2016-05-03 – 2 800 eurų sumai, 2016-05-05 – 2 900 eurų sumai, 2016-05-07 – 3 000 eurų sumai, 2016-05-09 – 2 700 eurų sumai, 2016-05-11 – 2 800 eurų sumai, 2016-05-13 – 2 900 eurų sumai, 2016-05-15 – 3 000 eurų sumai, 2016-05-17 – 2 700 eurų sumai, 2016-05-19 – 2 800 eurų sumai, 2016-05-21 – 2 900 eurų sumai, 2016-05-23 – 3 000 eurų sumai, 2016-05-25 – 2 700 eurų sumai, 2016-05-27 – 2 800 eurų sumai, 2016-05-29 – 2 900 eurų sumai, 2016-05-31 – 2 400 eurų sumai, kurie tariamai turėjo garantuoti pinigų grąžinimą A. G., įsipareigodama be sąlygų sumokėti bendrą 45 000 eurų sumą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2016-06-03 A. R. paleidus iš (duomenys neskelbtini) atlikus laisvės atėmimo bausmę, laikotarpiu nuo 2016 metų liepos mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tikslesniu laiku, iki 2016-11-25 A. R. apgaulės būdu įgijo iš nukentėjusiosios A. G. 5 269 eurų. Tokiu būdu A. R., suvokdama, kad sąmoningai klaidina nukentėjusiąją A. G., išankstine tyčia, apgaule savo ir kitų organizuotos grupės narių naudai, įgijo 12 269 eurų, didelės vertės svetimą, A. G. priklausantį turtą.

12. Taigi, nors Kauno apygardos teismui perduotoje baudžiamojoje byloje A. R. suformuotame kaltinime pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo A. G. atžvilgiu), aprašant jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, minimos ir aplinkybės dėl 2015 m. kovo 24 d. teisinių paslaugų sutarties tarp A. G. ir UAB „(duomenys neskelbtini)” sudarymo bei 2015m. kovo 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) tarp A. G. ir UAB „(duomenys neskelbtini)” sudarymo, tačiau iš toliau kaltinime išdėstytų aplinkybių (kurios nėra nurodytos šioje apylinkės teisme išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje suformuotame kaltinamajame akte) matyti, kad A. R. Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje nėra kaltinama dėl apgaule savo naudai įgytos turtinės teisės į didelės vertės G. G. priklausantį turtą, o yra kaltinama tuo, kad apgaule savo ir kitų organizuotos grupės narių naudai įgijo didelės vertės svetimą A. G. priklausantį turtą – 12 269 Eur. Palyginus abejose bylose suformuotus kaltinimus, matyti, kad skiriasi ne tik sukčiavimu kaltinamų asmenų ratas, nurodytos konkrečios aplinkybės, kuriomis sukčiavimas buvo įvykdytas, bet ir sukčiavimo dalykas – vienu atveju – tai turtinė teisė, kitu – turtas, padarytos žalos apimtis, taip pat subjektai, kuriems ta žala buvo padaryta.

13. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos tapatumo su Kauno apygardos teisme nagrinėjamomis nusikalstamomis veikomis, o būtent galimai įvykdytų sukčiavimų B. L., J. R., J. V., O. M. ir V. M., A. S. bei R. J. S. atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo klausimu jau buvo pasisakyta Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 27 d. nutartyje, kuria buvo atmestas šią A. R. baudžiamąją bylą nagrinėjusios ir skundžiamą nuosprendį priėmusios Sigitos Meškauskienės prašymas prijungti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjamą baudžiamąją bylą prie Kauno apygardos teisme nagrinėjamos bylos (17 t., b. l. 12-14). Minėtoje nutartyje apygardos teismas konstatavo, jog iš A. R. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose pateikto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį matyti, jog jame išdėstytos faktinės aplinkybės su Kauno apygardos teismo nagrinėjama baudžiamąja byla susijusios tik dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos tikslo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad, įvertinęs Kauno apygardos teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos kaltinamojo akto turinį bei tai, kad ši byla dar nėra išnagrinėta bei nenustatyti tikrieji A. R. nusikalstamų veikų įvykdymo motyvai ir tikslai (arba ji nėra išteisinta), apylinkės teismas pašalino iš A. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pareikšto kaltinimo aplinkybes, kurias Kauno apygardos teismas 2022 m. spalio 27 d. nutartyje pripažino susijusiomis su apygardos teisme nagrinėjama byla, t. y. pašalino iš kaltinimo šias aplinkybes: „siekdama nuslėpti jos vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2016 m. gegužės 21d. vykdytus sukčiavimus apgaule įgyjant šios bendrovės klientų didelės vertės pinigines lėšas, bei tikrąjį bendrovės turtą (pajamas, išlaidas, pelną)“.

14. Kita vertus, net jei ir būtų konstatuota, jog Kauno apylinkės teisme išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje A. R. kaltinimas buvo pareikštas ir ji nuteista už tas pačias veikas, dėl kurių kaltinimas jai suformuotas ir Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, tai taip pat nesudarytų nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą apygardos teismas gali panaikinti nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą tik šio kodekso 327 straipsnio 1 ir 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 2 dalies 1 punktas), t. y. kai yra šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 3–7 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas), arba, kai yra BK 36–40, 93 straipsniuose, 114 straipsnio 3 dalyje, 118 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 147 straipsnio 3 dalyje, 147¹ straipsnio 3 dalyje, 147² straipsnio 2 dalyje, 157 straipsnio 3 dalyje, 189¹ straipsnio 2 dalyje, 226 straipsnio 6 dalyje, 227 straipsnio 6 dalyje, 259 straipsnio 3 dalyje ir 291 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės arba suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nei viename iš BPK 3 straipsnio 1 dalies punkte nenumatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas asmeniui, kurio atžvilgiu vyksta ikiteisminis tyrimas arba teismui jau yra perduota ir nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje jis įtariamas/kaltinamas dėl tos pačios nusikalstamos veikos. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas tik tuo atveju, kai asmeniui jau įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. O nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nėra nustatytos – Kauno apygardos teismui perduota baudžiamoji byla dar nėra išnagrinėta priimant galutinį procesinį sprendimą, taip pat nebuvo priimta teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą šiuo pagrindu.

15. Apeliaciniame skunde, grindžiant reikalavimą panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir nutraukti šią baudžiamąją bylą, taip pat nurodoma, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad teisingo bylos nagrinėjimo principas reikalauja, kad asmens teisinė padėtis neturėtų būti pabloginama dėl to, kad jo padarytos tęstinės veikos dalys buvo nagrinėjamos skirtingose baudžiamosiose bylose (mutatis mutandis Garaudy c. France, no. 65831/01, decision du 24 juin 2003; Al Fayed v. France, no. 38501/02, decision of 27 September 2007); vadovaujantis šiuo Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013 išaiškino, kad jeigu tokia teisinė situacija susidaro dėl atitinkamų valstybės institucijų veikimo, tai ji negali tapti priežastimi, dėl kurios būtų pasunkinta kaltininko teisinė padėtis, taip pat ir galutinės subendrintos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas paskyrimo aspektu; toks dirbtinis bylų išskaidymas ikiteisminio tyrimo metu negali lemti to, kad už nusikalstamų veikų padarymą pagal paskutinį nuosprendį paskirta galutinė subendrinta bausmė būtų griežtesnė nei ta bausmė, kuri galėjo būti paskirta pagal vieną nuosprendį, jei visos veikos būtų tiriamos vienoje byloje. Kadangi ši apeliacine tvarka nagrinėjama baudžiamoji byla atsižvelgus į tai, kad joje jau priimtas apkaltinamasis nuosprendis, yra pirmesnė, lyginant su Kauno apygardos teismui perduota baudžiamąja byla Nr. 1-6-926/2023, bei kadangi apygardos teismui perduota nagrinėti byla yra dar tik įrodymų tyrimo stadijoje, kas, be kita ko, reiškia, jog galutinis procesinis sprendimas dėl A. R. pripažinimo kalta pagal jai pareikštus kaltinimus joje dar nėra priimtas, dėl ko dar apskritai nėra pagrindo net svarstyti klausimą dėl apeliantės teisinės padėties pabloginimo, išskyrus jos atžvilgiu ikiteisminius tyrimus, teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako. Juos nuteistoji ir (ar) jos gynėjas turi teisę išsakyti Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje byloje. Be to, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad apylinkės teismas vertino procesinius niuansus dėl bylų išskyrimo ikiteisminio tyrimo metu, pripažino, kad jis buvo netinkamas, ir į tai atsižvelgė skirdamas A. R. bausmę – nepagrįstas bylų išskyrimas ikiteisminio tyrimo metu buvo viena iš aplinkybių, kuriomis pirmosios instancijos teismas motyvavo savo sprendimą taikyti A. R. BK 54 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirti jai bausmę, švelnesnę, nei numatyta sankcijoje.

16. Apibendrinant, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti nei konstatavus esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, kaip to apeliaciniu skundu prašo apeliantai, nei vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, konstatavus, jog buvo pažeistas draudimo bausti tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus (non bis in idem) principas. Toliau skunde pasisakoma dėl sekančio apeliaciniame skunde keliamo prašymo – išteisinti A. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl A. R. kaltės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir kaltinamojo akto trūkumų

17. Prašymą išteisinti A. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apeliantai iš esmės motyvuoja tuo, jog tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir A. G. susiklostė civiliniai, o ne baudžiamieji teisiniai santykiai. Anot jų, nuteistosios, kuri veikė atstovaudama UAB „(duomenys neskelbtini)“, veiksmuose nebuvo esminės apgaulės elemento, jokiais jos veiksmais taip pat nebuvo sumenkintos A. G. ar jos dukters G. G., pagal kurios įgaliojimą veikė A. G., galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Be to, A. R. veiksmuose nėra ir subjektyviosios jai inkriminuojamo nusikaltimo pusės požymio – tyčios – ji, tiek sudarydama teisinių paslaugų sutartį dėl skolos išieškojimo su A. G., tiek vėlesnes reikalavimo perleidimo sutartis, neturėjo išankstinės tyčios apgaule įgyti turtinę teisę į didelės vertės G. G. turtą. Taip pat skunde keliamas klausimas dėl byloje suformuoto kaltinimo (ir atitinkamai skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies) ydingumo. Apeliantai teigia, kad iš kaltinimo seka, jog panaudojus apgaulę A. R. įgijo turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą tiek savo, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, kas iškreipia sukčiavimo prasmę ir neatitinka teisinės nuosavybės sampratos.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi A. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pateikto kaltinimo turinį neturi pagrindo sutikti su skundo teiginiu dėl kaltinimo ydingumo būtent apeliaciniame skunde nurodomu aspektu. Toks teiginys yra paremtas neteisinga kaltinimo interpretacija. Pagal išdėstytą kaltinimą yra visiškai aišku, kad A. R. buvo kaltinta, o vėliau ir nuteista, už turtinės teisės į didelės vertės turto įgijimą apgaule tik savo, t. y. A. R., naudai. Nors kaltinime nurodoma, kad nuteistoji veikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, tačiau niekur neminima, kad turtinė teisė buvo įgyta būtent šios bendrovės naudai arba ir jos naudai. Naudos gavėju įvardijama tik A. R.. Iš suformuoto kaltinimo konstrukcijos spręstina, jog aplinkybe, kad buvo veikiama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, tik atskleistos (aprašytos) sąlygos, kuriomis A. R. pasinaudojant, buvo sukurtas teisinis santykis, kurio metu buvo sudarytas neteisėtas sandoris, dėl kurio A. R. įgijo turtinę teisę į G. G. priklausantį didelės vertės turtą.

19. Įvertinusi 2015 m. kovo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) bei kitus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija nustatė, kad kaltinime, o kartu ir nustatomoje skundžiamo nuosprendžio dalyje, išdėstant pripažintas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, buvo nepagrįstai nurodyta, jog turtinę teisę į G. G. priklausantį didelės vertės turtą šiuo atveju įgijo A. R., o ne UAB (duomenys neskelbtini)“. Apeliacinės instancijos teismo kolegija nustatė, nuo 2014 m. birželio 17 d., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), registruotos (duomenys neskelbtini), generaline direktore, užimamų pareigų pagrindu piktnaudžiaudama pasitikėjimu, veikdama išankstine tiesiogine tyčia ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) vardu, nuslepiant savo tikruosius ketinimus, įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą: 2015 m. kovo 24 d., A. G., veikiančiai pagal dukters G. G. įgaliojimą, su UAB „(duomenys neskelbtini)” sudarius teisinių paslaugų sutartį dėl skolos išieškojimo iš dukters G. G. skolininko - A. G., gyvenančio Norvegijoje, 2015 m. kovo 30 d. (duomenys neskelbtini), pateikė A. G. savo parašu pasirašytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) - dėl reikalavimo teisės į 3 802,99 Eur skolą perleidimo už 100 Eur atlygį, taip pat reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) - dėl reikalavimo teisės į 17 595,93 skolą perleidimo už 100 Eur atlygį, priėmimo - perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir priėmimo – perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), žinodama, kad A. G. nesuvokia sutartyse išdėstytų sąlygų esmės ir pasekmių, t. y. , kad ji teisę į A. G. skolas bendrai 21 398,92 Eur sumai parduoda už 200 Eur. Pati sutarties sąlygų esmę ir pasekmes suvokdama, apie sutarties pasekmes neinformavo A. G., nurodė A. G. pasirašyti pateiktas sutartis, kurias A. G. pasirašė, dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios generaline direktore buvo A. R., jai panaudojus apgaulę, už 200 eurų atlygį įgijo reikalavimo teisę į 3 802,99 Eur bei 17 595,93 Eur skolas. Tokiu būdu, dėl A. R. panaudotos apgaulės, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios generaline direktore buvo A. R., įgijo turtinę teisę į svetimą – G. G. priklausantį 21 398,92 Eur didelės vertės turtą.

20. Iš 2015 m. kovo 30 d. Nr. 074/15 sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties matyti, kad joje sutarties šalimis įvardijama G. G., atstovaujama A. G. (toliau sutartyje vadinama Pradinis kreditorius), bei UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama generalinės direktorės A. R. (toliau sutartyje vadinama Naujasis kreditorius). Šia reikalavimo perleidimo sutartimi šalys susitarė, kad Pradinis kreditorius atlygintinai perleidžia Naujajam kreditoriui šioje sutartyje nurodytą Pradinio kreditoriaus reikalavimo teisę ir visas su šiuo reikalavimu susijusias teises ir pareigas, o Naujasis kreditorius priima iš Pradinio kreditoriaus visas Priėmimo-perdavimo akte prie reikalavimo perleidimo sutarties išvardintų dokumentų pagrindu kylančias Pradinio kreditoriaus piniginio reikalavimo teises bei šioje sutartyje nustatyta tvarka sumoka atlyginimą Pradiniam kreditoriui (1 t., b. l. 20). Iš 2015 m. kovo 30 d. Priėmimo perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) prie Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad G. G., atstovaujama A. G., perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai A. R., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė G. G. reikalavimo teisę į skolininką A. G., kurio pagrindas yra 2013 m. kovo 25 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo vykdomasis raštas, išduotas 3 802,99 Eur sumai (perleidžiama reikalavimo suma). Už tai Naujasis kreditorius įsipareigojo sumokėti Pradiniam kreditoriui 100 Eur (1 t., b. l. 24-25). 2015 m. kovo 30 d. reikalavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) sudaryta tarp tų pačių šalių – t. y. G. G., atstovaujamos A. G., bei UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos A. R.. Pagal šią sutartį G. G. perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ši bendrovė perėmė G. G. reikalavimo teisę į tą patį skolininką – A. G., reikalavimo pagrindas – 2013 m. kovo 25 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo vykdomasis raštas, išduotas 17 595,93 Eur sumai (perleidžiama reikalavimo suma). Už tai UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo sumokėti 100 Eur (1 t., b. l. 26-1).

21. Taigi, abi reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos ne tarp G. G., atstovaujamos A. G., bei A. R., o tarp G. G., atstovaujamos A. G., bei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jomis reikalavimo teisė į skolininką – A. G. – 3 802,99 Eur sumai ir 17 595,93 Eur sumai perleista ne fiziniam asmeniui – A. R., o UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tai reiškia, kad turtinę teisę į G. G. turtą pagal paminėtas reikalavimo perleidimo sutartis įgijo ne A. R., kaip yra nurodoma kaltinime ir konstatuota Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendyje, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vardu veikdama nuteistoji veikė. Iš byloje esančios reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir priėmimo-perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) prie reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2015 m. gruodžio 7 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimo teisę į skolininką A. G. (bendrai 21 398,92 Eur sumai) perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 2 000 Eur (1 t., b. l. 184-189). Tą pačią dieną UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedė 2 000 Eur į UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne A. R. asmeninę banko sąskaitą (1 t., b. l. 194). Taigi, A. R., kaip fiziniam asmeniui, reikalavimo teisė į skolininką A. G. ne perėjo. Nuteistoji taip pat negavo jokios turtinės naudos UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleidus reikalavimo teisę į A. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“.

22. Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, A. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį suformuotas kaltinimas keičiamas, nurodant kitą naudą (turtinę teisę į didelės vertės turtą) dėl sukčiavimo įgijusį subjektą – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis kaltinimo keitimas nepasunkina nuteistosios teisinės padėties (jis nekeičia kaltinimo apimties, neturi įtakos veikos kvalifikavimui), todėl yra galimas apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad apie galimą kaltinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, keitimą dėl turtinę teisę į didelės vertės turtą naudai įgijusio subjekto, teisėjų kolegija informavo A. R. bei jos gynėją 2023 m. sausio 12 d. nutartimi. Po šios nutarties priėjimo vyko ir teismo posėdis, kuriame nuteistajai ir jos gynėjui buvo sudarytos sąlygos pasisakyti dėl galimo kaltinimo keitimo, ginčyti aplinkybes pagal galimą naują kaltinimą.

23. Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, taip pat duomenis, kurie buvo gauti atlikus dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas A. R. kalta dėl sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas nustatė visus būtinus BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, tarp jų ir apgaulės bei tyčios požymius, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistosios A. R. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų įrodymų tikrinimo taisyklių. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog kriminalizuodamas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurią atstovavo nuteistoji, ir A. G. susiklosčiusius santykius, žemesnės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos sukčiavimo bylose suformuotų baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo kriterijų, nepagrįstai išplėtė baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas, pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą, kaip teigiama skunde. Nors A. R. inkriminuoti veiksmai atlikti civilinių teisinių santykių srityje – formaliai UAB „(duomenys neskelbtini)“ su A. G. visų pirma sudarius teisinių paslaugų sutartį dėl skolos išieškojimo iš dukters G. G. skolininko A. G., o vėliau sudarius ir reikalavimo perleidimo sutartis dėl reikalavimo teisės į A. G. skolą perleidimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau apylinkės teismas teisingai konstatavo, jog nuteistosios veiksmai buvo nusikalstamo pobūdžio. Todėl išteisinti nuteistosios dėl jai inkriminuoto BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

24. Pažymėtina, kad BK 182 straipsnyje nurodytos veikos – svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę – neretai būna susijusios su sutartiniais santykiais, todėl teismams tenka spręsti, ar tokios veikos peržengė civilinių santykių ribas ir ar asmeniui būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę už jų padarymą. Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, kad civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, o sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjami neteisėtai, siekiant nusikalstamų tikslų.

25. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat paminėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir tokiu būdu užvaldant svetimą turtą ar įgyjant svetimą turtinę teisę. Esminiai sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymiai, skiriantys jį nuo civilinio delikto, yra šie: 1) kaltinamo asmens naudota apgaulė turėjo esminę reikšmę turto savininkų, teisėtų valdytojų ar asmenų, kurių žinioje yra turtas, apsisprendimui dalyvauti žalingame sandoryje, 2) kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimas arba panaikinimas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas esminę informaciją apie didelę skolų naštą bei nemokumą ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-133/2010, 2K-309/2013, 2K-314/2014). Būtent esminė apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-152-895-2019). Pagal teismų praktiką apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201-648/2019, 2K-166-895/2019, 2K-108-788/2018, 2K-188-719/2018, 2K-453-648/2016, 2K-303-693/2019). Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau, kaip jau minėta, kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-264-895/2016, 2K-92-648/2019, 2K-108-788/2018, 2K-303-693/2019). Asmuo gali būti suklaidinamas įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012).

26. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, jis neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-648/2019, 2K-108-788/2018, 2K-305-693/2017, 2K-303-693/2019 ir kt.). Be to, sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą susiformuotų iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2012, 2K-134-693/2015).

27. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, kad nuteistoji naudojo nukentėjusiosios A. G. atžvilgiu apgaulę ir ji buvo esminė, nukentėjusiajai pasirašant 2015 m. kovo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurias UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 100 Eur ir 100 Eur (viso 200 Eur) atlygį buvo perleista reikalavimo teisė į 3 802,99 Eur ir 17 595,93 Eur skolas. Apgaulė, kaip ir nurodoma kaltinime, šiuo atveju pasireiškė tuo, kad A. R., pati suvokdama reikalavimo perleidimo sutarčių esmę ir pasekmes, apie tai neinformavo A. G.. Nuteistoji neišaiškino nukentėjusiajai ne tik jai pasirašyti pasiūlytų reikalavimo perleidimo sutarčių esmės ir pasekmių, tačiau, kaip nuosekliai parodė A. G., ir melagingai teigė, jog tam, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėtų išieškoti iš G. G. skolininko A. G. skolą (viso 21 398,92 Eur), nepakanka tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir A. G. 2015 m. kovo 24 d. sudarytos teisinių paslaugų sutarties dėl skolos išieškojimo. A. R. melagingai nurodė A. G., kad tik pasirašius papildomas sutartis jos vadovaujama įmonė, jokių veiksmų neatliekant pačiai A. G., galės vykdyti skolos išieškojimo jos dukros naudai procedūrą užsienio valstybėje – Norvegijoje, kur analizuojamo įvykio metu gyveno skolininkas A. G.. Tai yra, ji įtikino nukentėjusiąją, kad dar dviejų sutarčių pasirašymas yra būtinas teisinis žingsnis, be kurio UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįmanoma G. G. naudai išieškoti skolą iš A. G., kai, iš tiesų, pasirašius reikalavimo perleidimo sutartis, G. G. apskritai prarado savo teisę į skolos atgavimą, kadangi jomis buvo pakeistas vienas iš prievolės dalyvių – kreditoriumi liko ne G. G., o juo tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, nuteistoji prieš nukentėjusiąją panaudojo apgaulę, kuri pasireiškė itin svarbios ir reikšmingos informacijos nutylėjimu bei klaidingos informacijos pateikimu, ir taip suklaidino A. G. dėl jai pateiktų pasirašyti reikalavimo perleidimo į skolą sutarčių esmės ir pasekmių.

28. A. R. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme tikino, kad iš anksto parengtas sutartis dėl reikalavimo perleidimo į skolą A. G. ji garsiai perskaitė bei išaiškino tokių sutarčių esmę ir sąlygas, t. y., išaiškino, kad tokiomis sutartimis pirminis kreditorius (G. G.) atlygintinai (už 200 Eur) perleidžia naujajam kreditoriui (UAB „(duomenys neskelbtini)“) savo teisę reikalauti skolininko A. G. įvykdyti prievolę – grąžinti 21 398,92 Eur skolą, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ priima iš G. G. visas jai priklausančias teises (t. y. ir teisę reikalauti ir gauti savo (UAB „(duomenys neskelbtini)“) naudai iš A. G. su skolos grąžinimu susijusius mokėjimus. Nuteistoji taip pat teigė, kad nukentėjusioji suprato, jog, pasirašydama sutartis, ji vos už 200 Eur parduos dukros turimą teisę reikalauti A. G. grąžinti jai 21 398,92 Eur skolą. Vis tik tokią nuteistosios, kuri yra suinteresuota išvengti baudžiamosios atsakomybės ir iš to kylančių pasekmių, tame tarpe ir atlyginti savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, versiją paneigia A. G. parodymai, kuriais teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pagrindo nesivadovauti neįžvelgia. Nukentėjusiosios parodymai dėl to, kad A. R. jai neišaiškino, jog 2015 m. kovo 30 d. jos pasirašytos sutartys yra susijusios su dukters G. G. reikalavimo teisės reikalauti A. G. grąžinti skolą perleidimu UAB „(duomenys neskelbtini)“, o melagingai nurodė, kad tai yra teisinių paslaugų sutartis, kuri yra reikalinga tam, kad jos vadovaujama bendrovė, veikdama A. G. ir jos dukters naudai ir interesais, galėtų imtis su išieškojimu susijusių veiksmų Norvegijoje, buvo nuoseklūs viso proceso metu. Analogiškas aplinkybes ji nurodė ir prašyme dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Be to, tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytos Z. N. apklausos pirmosios instancijos teisme metu gauti duomenys, iš kurių matyti, kad, A. G. ir A. R. pasirašant reikalavimo perleidimo sutartis nukentėjusiosios namuose, juose lankėsi ir liudytoja, dėl ko jai tapo žinomos tam tikros su reikalavimo perleidimo sutarčių pasirašymu susijusios aplinkybės. Liudytoja Z. N. apklausiama parodė, kad po to, kai A. R. išvyko iš sesers A. G. namų, ji bendravo su seserimi ir pastaroji paaiškino, kad šios sutartys buvo reikalingos dėl skolos išieškojimo. Tokie Z. N. parodymai patvirtina, kad A. G. nesuvokė, jog pasirašius 2015 m. kovo 30 d. sutartis jos dukra apskritai praras savo turtinę teisę į 21 398,92 Eur (skolą), kad jokie skolos ieškojimo veiksmai iš A. G. G. G. naudai nebebus atliekami. Be to, kad nukentėjusioji buvo suklaidinta dėl jos 2015 m. kovo 30 d. pasirašytų sutarčių esmės ir jų turinio, patvirtina ir A. R. 2019 m. liepos 2 d. pranešimas, adresuotas A. G., kuriuo A. R. informavo nukentėjusiąją, jog, pasirašant 2015 m. kovo 30 d. sutartis, jos atžvilgiu buvo panaudota apgaulė.

29. Teisėjų kolegija tiki ir vadovaujasi būtent nukentėjusiosios parodymais įvertinusi ir sudarytų reikalavimo perleidimo sutarčių nuostolingumą A. G. dukrai. Akivaizdu, jog toks sandoris, kai reikalavimas, kurio vertė yra 21 398,92 Eur, yra perleidžiamas vos už 200 Eur, yra labai nenaudingas reikalavimą perleidžiančiam subjektui ir neatitinka jokios ekonominės logikos. Juo labiau, turint omenyje tai, kad A. G. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisinių paslaugų sutartį dėl skolos išieškojimo pasirašė tik 2015 m. kovo 24 d., t. y. vos prieš 6 dienas iki reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės dar nespėjus atlikti jokių veiksmų, kurių rezultatai galėjo A. G. sudaryti pagrindą spręsti, jog išieškojimas iš A. G. bus visiškai nesėkmingas, dėl ko finansiškai verta perleisti reikalavimą net ir už itin menką pinigų sumą – 200 Eur.

30. Atsižvelgusi į tai, jog reikalavimo perleidimo sutartys akivaizdžiai pažeidė kreditorės G. G. interesus, teisėjų kolegija neabejoja ir tuo, kad nukentėjusiosios A. G., kuri veikė pagal savo dukros įgaliojimą, suklaidinimas, neišaiškinant jai tikrųjų reikalavimo perleidimo į skolą sutarčių esmės ir pasekmių, priešingai – pateikiant jai melagingą informaciją, jog jų pasirašymas yra būtinas toliau norint vykdyti išieškojimą užsienyje G. G. naudai, turėjo lemiamą/esminę įtaką A. G. apsisprendimui pasirašyti reikalavimo perleidimo sutartis ir tokiu būdu perleisti naujam kreditoriui turtinę teisę į dukrai priklausantį didelės vertės turtą. Sutiktina su apeliantais, kad A. G. savo valia kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl pagalbos išieškoti iš dukters skolininko 21 398,92 Eur ir sudarė su šia bendrove teisinių paslaugų sutartį dėl skolos išieškojimo. Tačiau tai nereiškia, kad vėliau pasirašytos reikalavimo perleidimo sutartys atitiko jos tikrąją valią ir ji suvokė šių dokumentų ir jame padarytų įrašų teisinę reikšmę, padarinius, kuriuos jų pasirašymas sukels. Apeliacinio skundo argumentai, kad A. G. dėl jai pateiktų pasirašyti reikalavimo perleidimo sutarčių teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių turėjo pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo jų pasirašymo, šiuo atveju prasilenkia su byloje nustatytomis aplinkybėmis ir niekaip nepaneigia A. R. veiksmuose buvus esminės apgaulės požymių ar nesuponuoja išvados, jog A. G. elgesys neatitiko apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijaus. Pažymėtina, jog reikalavimo perleidimo sutartis A. G. sudarė ne su kokiu nors fiziniu asmeniu, o su būtent teisines paslaugas teikusiu juridiniu asmeniu – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ši bendrovė buvo oficialiai įregistruota juridinių asmenų registre, jos generaline direktore buvo nurodyta A. R., su kuria A. G. ir bendravo pasirašydama tiek teisinių paslaugų dėl skolos išieškojimo sutartį, tiek reikalavimo perleidimo sutartis. Nukentėjusiosios parodymais A. R. jai paliko patikimo asmens įvaizdį, atrodė dalykiška, be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo veikianti, įregistruota, todėl ji neturėjo jokio pagrindo įtarti, kad gali būti apgauta. Kad kreipdamasi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusioji domėjosi šios bendrovės patikimumu, apklausiama parodė ir Z. N.. Ji teigė, kad visų pirma apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos teikiamas paslaugas išieškant skolas nukentėjusioji sužinojo iš laikraščio, po ko A. G. dukra patikrino internete, ar ši bendrovė yra tikrai veikianti. Esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantais, kad nukentėjusiajai, kuri pati neturi teisinio išsilavinimo ar išsilavinimo finansų srityje bei iki tol nebuvo susidūrusi su skolų išieškojimu ir(ar) sukčiavimu, galėjo ir turėjo kilti abejonių dėl to, kad ji gali būti apgauta oficialiai savo veiklą būtent toje srityje, kurioje pagalbos A. G. ir reikėjo, vykdančios įmonės direktorės, ir dėl jai teikiamų pasirašyti dokumentų turėjo papildomai kreiptis į kokį nors teisiniais klausimais konsultuojantį subjektą.

31. Tai, kad apklausiama nukentėjusioji nurodė kurį laiką nesijautusi apgauta A. R., veikusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, taip pat nepaneigia aukščiau padarytų išvadų dėl apgaulės jos atžvilgiu naudojimo. Įvertinus viso proceso metu nukentėjusiosios duotų parodymų visumą, o ne atskirus jų fragmentus, kaip tai daroma apeliaciniame skunde, yra visiškai aišku, jog apgaulė, sudarant reikalavimo perleidimo sutartis, prieš A. G. buvo naudojama, ji pasireiškė aukščiau jau aptartais veiksmais ir lėmė tai, kad buvo pasirašyti dokumentai, kurių pagrindu G. G. priklausanti turtinė teisė į didelės vertės turtą buvo perleista UAB „(duomenys neskelbtini)“. Iš nukentėjusiosios parodymų visumos taip pat matyti, kad ilgą laiką A. G. nesijautė apgauta tik dėl to, kad ji nesuvokė pasirašiusi sutartis, kurios turėjo visai kitas pasekmes, nei jai buvo nurodyta A. R., manė, kad skolos išieškojimo iš A. G. jos dukros naudai veiksmai yra atliekami. Nepagrįstai, sau palankia linkme bei vėlgi remiantis fragmentišku vertinimu, apeliantai interpretuoja ir nukentėjusiosios parodymus apie aplinkybes, susijusias su jos apklausa ikiteisminio tyrimo metu. Nors A. G. apklausiama apylinkės teisme iš tiesų nurodė, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo surašyti tyrėjos, kiek kitais žodžiais, tačiau tame pačiame teismo posėdyje ji patikino teismą, kad apklausos protokoluose užfiksuoti parodymai atitinka jos duotų parodymų esmę, kad tyrėja, surašiusi apklausos protokolus, davė A. G. juos perskaityti ir šie buvo teisingi. Apklausta apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji taip pat patikino, kad tyrėja apklausos protokolus surašė iš jos žodžių, tik naudodama teisinę kalbą.

32. Taip pat konstatuojama, jog byloje yra nustatyta pakankamai aplinkybių, rodančių, jog nuteistoji veikė tyčia. Šiuo atveju A. R. tyčią visų pirma įrodo sąmoningas melagingos informacijos apie jai pateiktų pasirašyti reikalavimo perleidimo sutarčių esmę ir pasekmes pateikimas A. G.. Taip pat jos tyčinius veiksmus patvirtina ir kitos reikalavimo perleidimo sutarčių pasirašymo aplinkybės, o būtent skubėjimas ir raginimas kuo greičiau jas pasirašyti bei tai, kad nuteistoji nepaliko nukentėjusiajai nei vieno reikalavimo perleidimo sutarčių egzemplioriaus ar jų kopijų. Pastarosios aplinkybės yra nustatytos nukentėjusiosios A. G. parodymais, jog nors A. R. ir davė paskaityti jai sutartis, tačiau labai ją skubino, priešingai nei pirmą kartą, kai buvo pasirašyta teisinių paslaugų teikimo sutartis, o paprašius palikti sutartį, atsakė, jog turi tik vieną ir atveš vėliau, tačiau taip ir neatvežė. Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir Z. N. parodymai, jog atvykusi pas seserį į namus A. R. labai skubėjo išvažiuoti, A. G. pradėjus skaityti sutartį įsiterpė ir ėmė ją skaityti pati, kad skaitant sutartį kažkas paskambino A. R. į mobilųjį telefoną, kad šio telefoninio pokalbio metu ji pasakė tuoj baigianti ir atvažiuojanti ir iš karto po jo liepė A. G. pasirašyti sutartis ir išvažiavo. Z. N. taip pat parodė, kad A. R. išsivežė visus dokumentus, kuriuos buvo atsivežusi, sutarties A. G. nepaliko. Neabejotina, jog tokie nuteistosios veiksmai taip pat buvo sąmoningi ir jais buvo siekiama neleisti nukentėjusiajai pačiai perskaityti sutarčių pilnai ir atidžiai, įsigilinant į jų turinį, tiek jų pasirašymo momentu, tiek vėliau, bei užkirsti kelią A. G. supažindinti su šiomis sutartimis kokius nors kitus asmenis, dėl ko apgaulės panaudojimo pasirašant reikalavimo perleidimo sutartis faktas būtų galėjęs paaiškėti daug anksčiau.

33. Taigi, A. R. suvokė, jog dėl melagingos informacijos jai pateikimo nukentėjusioji nesupranta jai duotų pasirašyti reikalavimo perleidimo sutarčių esmės ir pasekmių, numatė, kad atskleidus tikrąją informaciją nukentėjusioji nesutiks sudaryti tokių finansiškai nenaudingų savo dukrai sandorių, taip pat suprato, kad tokiu būdu neteisėtai UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgis turtinę teisę į G. G. turtą bei kad tokiu būdu G. G. patirs žalą, t. y. suvokė turtinės teisės į didelės vertės turtą įgijimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir to norėjo bei siekė, taigi, veikė tyčia.

34. Vien tai, kad, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, G. G. (ar jos įgaliota A. G.) negynė savo pažeistų teisių civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo išvadai, kad aptartais nuteistosios veiksmais nebuvo pasunkintas jos pažeistų teisių atkūrimas ir kad tokie A. R. veiksmai neturi būti pripažįstami nusikalstamais. Šiuo atveju G. G. pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis neabejotinai tapo problemiškas dėl to, kad 2015 m. gruodžio 7 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulės būdu įgytą reikalavimo teisę į visą A. G. skolą perleido trečiajam asmeniui – UAB „(duomenys neskelbtini)“, po ko Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartimi vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išieškotojas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pakeista į išieškotoją UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 32-33).

Dėl A. R. kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

35. Nesutikdami su A. R. nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį apeliantai visų pirma teigia, kad dėl šios nusikalstamos veikos suformuotas kaltinimas yra prieštaraujantis Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje A. R. suformuotam kaltinimui, kadangi Kauno apygardos teismui perduotoje byloje nuteistoji yra kaltinama tuo, kad ji apgaule savo ir kitų organizuotos grupės narių naudai pasikėsino įgyti reikalavimo teisę į J. R., J. V., O. M., V. M., A. S. bei R. J. S. priklausiusį turtą ar turtines teises, tuo tarpu šioje byloje, aprašant A. R. nusikalstamą veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, jau teigiama priešingai, t. y. kad J. R., J. V., O. M., V. M., A. S. bei R. J. S. priklausęs turtas ir turtinės teisės buvo ne šių fizinių asmenų, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė. Apeliantų įsitikinimu, iš taip suformuotų kaltinimų nėra aišku, ar J. R., J. V., O. M., V. M., A. S. bei R. J. S. priklausęs turtas buvo šių asmenų nuosavybė, kurį A. R. siekė apgaule įgyti savo ir kitų organizuotos grupės narių naudai (kaip kad teigiama Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje), ar vis dėlto minėtiems fiziniams asmenims priklausęs turtas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė, kurio A. R. apgaulingai neįtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą (kaip nurodoma apylinkės teismui perduotame kaltinamajame akte). Teisėjų kolegija apeliantų nurodomu aspektu neįžvelgė jokio prieštaringumo šioje ir Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje bylose pareikštuose kaltinimuose. Pažymėtina ir tai, kad vertinant, ar nebuvo suvaržytos nuteistosios teisės gintis nuo jai pareikšto kaltinimo nagrinėjamos bylos atveju, yra aktualu tik tai, ar pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistajai suformuotas kaltinimas yra aiškus ir atitinka BPK 219 straipsnyje nurodytus kaltinamajam aktui keliamus reikalavimus. O šiuo atveju kaltinime, A. R. suformuotame dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, yra išdėstytos visos svarbios šios veikos padarymo faktinės aplinkybės, jos atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Aprašant BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, taip pat nurodytas ir konkretus įstatymas bei jame išdėstytos taisyklės (reikalavimai), kurias nuteistoji savo veiksmais pažeidė. Skunde apeliantai taip ir nenurodo, kokios A. R. atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalyje spręsti svarbios aplinkybės yra iš viso nenurodytos arba nurodytos prieštaringai išimtinai šioje byloje pareikštame kaltinime. Todėl konstatuoti, kad egzistuoja kokie nors kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį trūkumai, kuriais buvo suvaržyta A. R. teisė į gynybą, kaip teigiama skunde, nėra pagrindo.

36. Pasisakant dėl A. R. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, visų pirma pažymima, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2022 m. gegužės 1 d.) atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagrindinis objektyvusis šios nusikalstamos veikos požymis yra apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – buhalterinės apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti. Kadangi BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2010, 2K-526/2011, 2K-170/2012, 2K-590/2014, 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016, 2K-7-304-976/2016).

37. Apeliaciniame skunde nuteistoji ir jos gynėjas nurodo, jog faktinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas buvo A. R., kurio pavaldume buvo tiek įmonės teisininkai, tiek buhalterinę apskaitą vedę asmenys. Tai reiškia, jog apeliantai, ginčydami A. R. kaltę dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, be kita ko, kelia klausimą dėl jos atitikimo šios nusikalstamos veikos subjekto požymiui. Tokios pozicijos gynyba laikėsi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

38. Kaip nustatyta bylos duomenimis, A. R. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2014 m. kovo 19 d. (13 t., b. l. 34, 9 t., b. l. 69-72), o UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. birželio 13 d. vienintelio akcininku sprendimu Nr. 1 šios įmones generaline direktore tapo nuo 2014 m. birželio 17 d. (5 t., b. l. 140-144).

39. Tiesa, kasacinis teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs teisės aiškinimo taisyklę, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Kasacinio teismo praktikoje expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 26 punktas). De facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Sandorių pasirašymas bendrovės vardu nėra esminis kriterijus nustatant, ar asmuo yra de facto vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

40. Dėl formalaus ir faktinio vadovų atsakomybės atribojimo yra pasisakyta ir teismų praktikoje baudžiamosiose bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pripažinus, jog formaliai juridinio asmens vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais padarytą žalą taikoma tais pačiais pagrindais kaip ir de jure (pagal teisę) vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-427/2013, e3K-3-324-915/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-788/2017). Juridinio asmens vadovo baudžiamoji atsakomybė, ypač už kitų asmenų padarytus veiksmus, negali būti grindžiama vien tik jo pareigomis ir jam formaliai priskirta kompetencija. Bet kuri nusikalstama veika visada pasireiškia konkrečiu visuomenei pavojingu ir baudžiamojo įstatymo uždraustu veikimu ar neveikimu (BK 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis), o nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių inkriminavimas turi būti pagrįstas byloje esančiais įrodymais, o ne prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-788/2019).

41. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, nuteistosios A. R. teiginius, jog ji nebuvo reali UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, kad šios bendrovės faktinis vadovas iš tiesų buvo jos tuometinis sutuoktinis A. R., pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai. Teismas sprendė, kad tokius nuteistosios parodymus paneigia ne tik specialisto išvada, ją pateikusios specialistės R. B. paaiškinimai, bet ir liudytojų parodymai. Nors apylinkės teismas pripažino, kad bendrovės sandorių sudaryme dažnai dalyvavo ir A. R., tačiau atkreipė dėmesį, kad jis ne tik, kad nebuvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau ir tuo metu atlikinėjo realią laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Apylinkės teismas pažymėjo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės J. R. ir V. D. parodė, kad įmonės vadovė buvo A. R., būtent ji joms pateikdavo buhalterinius dokumentus. Liudytojas L. S. parodė, kad jo darbas įmonėje buvo rašyti ieškinius, kuriuos surašydavo ir siųsdavo taip pat A. R.. Pastaroji liudytojui pateikdavo dokumentus, pagal kuriuos jis ieškinius ruošdavo. Jeigu jam trūkdavo kokios nors informacijos, tuomet jis susisiekdavo dėl to vėl gi su A. R., kuri bendravo su įmonės klientais, besikreipusiais į ją dėl skolų išieškojimo. Įvertinęs tokius liudytojų, kurie kaltinime nurodytu laikotarpiu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)”, parodymus, apylinkės teismas konstatavo, jog A. R. neabejotinai buvo reali, o ne fiktyvi bendrovės direktorė, kadangi ji realiai priiminėjo sprendimus ir kaip įmonės direktorė atlikinėjo įvairius veiksmus. Su tokia skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada ir argumentais, kuriais ji grindžiama, sutinka ir aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija.

42. Papildydama žemesnės instancijos teismo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad A. R. yra tinkamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektas, patvirtina ir A. R. bei netgi pačios A. R. duoti paaiškinimai. Kaip matyti, A. R., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad ji yra kalbėjusi su A. R., jog šis neskambintų įmonės klientams ir leistų dirbti įmonėje įdarbintiems asmenims, kad jis jai (A. R.) tik teiks pagalbą, susijusią su įmonės vadovavimu. Tokie nuteistosios parodymai atskleidžia, jog ji laikė save ne fiktyvia, o realia įmonės vadove, vadovavimo funkcijos ji nebuvo perleidusi nei A. R., nei kokiam nors kitam asmeniui, tik siekė, kad buvęs sutuoktinis jai padėtų vykdant verslą. Iš apeliantės bei liudytojų, kurie į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi dėl teisinės pagalbos išieškant skolas iš jų skolininkų, parodymų taip pat seka, jog ji ne tik formaliai, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, pasirašydavo ant su klientais sudaromų sutarčių, bet ir su jais tiesiogiai bendravo, žinojo kokio turinio sandoriai su jais buvo sudaromi. Tuo tarpu apklausiamas A. R. parodė, jog, nors ir dalyvavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, bendraudavo su šios įmonės klientais telefonu, spręsdavo ir kitus bendrovės reikalus, tačiau tuo pačiu nurodė, kad verslas buvo sutuoktinės, kad sprendimus, susijusius su UAB „(duomenys neskelbtini)“, jie priimdavo pasitarę kartu. Tokie A. R. parodymai patvirtina nuteistosios parodymus, jog buvęs sutuoktinis ne tik bendraudavo su klientais, bet ir padėjo jai spręsti su įmone susijusius klausimus, dalyvavo verslo sprendimų priėmime, tačiau tuo pačiu leidžia vertinti, kad įmonės vadovui pagal kompetenciją priskirtų valdingų sprendimų jis savarankiškai, be A. R. žinios ir sutikimo, nepriiminėjo. Akivaizdu ir tai, kad A. R., kuris kaltinime nurodytu laikotarpiu įkalinimo įstaigoje atlikinėjo realią laisvės atėmimo bausmę, būtų buvę tiesiog fiziškai neįmanoma sistemingai atlikti juridinio asmens vadovui priskirtų funkcijų, pačiam priimti sprendimus, būdingus vadovo pozicijai, juos įgyvendinti arba sukontroliuoti kaip jie įgyvendinami kitų įmonės darbuotojų.

43. Taigi, kaip ir pirmosios instancijos teismas, taip ir aukštesniojo teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. R. jai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pareikštame kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo ne tik oficiali (minima įmonės dokumentuose ir registruota juridinių asmenų registre), bet ir faktinė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė. Dėl to ji buvo atsakinga už tinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas, ir privalo atsakyti už kaltinime nurodytus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimus.

44. A. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį suformuotame kaltinime nurodoma, jog apgaulingas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymas pasireiškė tuo, kad A. R. šios bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusioms finansininkėms, nieko nežinančioms apie daromą nusikalstamą veiką: 1) pateikė dokumentus (2014 m. liepos 14 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. liepos 14 d. pinigų išmokėjimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugpjūčio 7 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugsėjo 5 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir priėmimo – perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugsėjo 5 d. pinigų išmokėjimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini)), realiai neįvykusioms ūkinėms operacijoms tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir B. L. įforminti, po ko, buhalterė J. R. šiuos dokumentus apskaitė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentuose bei atvaizdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje; 2) nepateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu iš fizinių asmenų – J. R., J. V., O. M. ir V. M., A. S. bei R. J. S. gautų 27 690 Eur sumokėjimus bei J. R. 5 900 Eur grąžinimą patvirtinančių dokumentų, pagal šių asmenų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašytas sutartis, dėl ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios J. R. ir V. D. neužfiksavo šių ūkinių finansinių operacijų UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentuose ir neapskaitė apskaitos registruose iš viso 27 690 Eur gavimo iš J. R., J. V., O. M. ir V. M., A. S. bei R. J. bei 5 900 Eur grąžinimo J. R., ir šių ūkinių operacijų neatvaizdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje; 3) nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. neišsaugojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentų ir registrų.

45. Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėja neginčija to, kad 2014 m. liepos 14 d. paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp B. L. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai nebuvo sudaryta, kad pagal 2014 m. liepos 14 d. pinigų išmokėjimo kvitą (duomenys neskelbtini) B. L. grynaisiais pinigais realiai nebuvo išmokėta 30 000 Lt (8 688, 60 Eur) ir B. L. šių 30 000 Lt (8 688,60 Eur) negavo, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) iš AB „Lietuvos paštas“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą 750 Lt (217,21 Eur) pervedė kitas asmuo, o ne B. L., o šiais dokumentais tik buvo įformintos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir B. L. realiai neįvykusios 30 000 Lt (8 688,60 Eur) išlaidavimo ir gavimo, ir 750 Lt (217,21 Eur) gavimo ūkinės operacijos. Apeliantai neginčija ir to, kad tarp B. L. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai nebuvo sudaryta ir 2014 m. rugsėjo 5 d. reikalavimo perleidimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir priėmimo-perdavimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kad pagal 2014 m. rugsėjo 5 d. pinigų išmokėjimo kvitą (duomenys neskelbtini) B. L. grynaisiais pinigais realiai nebuvo išmokėta 24 000 Lt (6 950,88 Eur) ir B. L. šių 24 000 Lt (6 950,88 Eur) negavo, o šiais dokumentais tik buvo įforminta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir B. L. realiai neįvykusi 24 000 Lt (6 950,88 Eur) išlaidavimo ir gavimo ūkinė operacija. Taip pat apeliaciniame skunde nėra kvestionuojama ir tai, kad J. R., J. V., O. M. kartu su V. M., A. S. bei R. J. S. sumokėjo A. R. pinigų sumas, kurių bendra suma yra 27 690 Eur. Kadangi dėl šių apeliaciniu skundu neginčijamų aplinkybių abejonių nekilo ir teisėjų kolegijai, dėl jų plačiau nebus pasisakoma.

46. Nuteistosios ir jos gynėjo skundas toje dalyje, kurioje nesutinkama su A. R. nuteisimu dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, be jau aptarto argumento dėl A. R. netinkamumo būti atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį subjektu, grindžiamas iš esmės dar dviem argumentais: 1) teigiama, jog BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2019 m. gruodžio 20 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)” ūkinės finansinės veiklos (t. 14, b. l. 7-27) bei 2017 m. balandžio 21 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos (5 t., b. l. 133-159) buvo konstatuoti ne dėl to, kad A. R. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, o dėl to, kad galimai nėra išsaugoti (arba specialistei nebuvo perduoti) įmonės apskaitos registrai ir dokumentai, dėl ko A. R. atsakomybė galėtų kilti nebent pagal BK 223 straipsnį, numatantį atsakomybę už aplaidų finansinės apskaitos tvarkymą ir (arba) organizavimą; 2) nurodoma, jog A. R. nebuvo prievolės įmonės apskaitos dokumentuose registruoti J. R., J. V., O. M. ir V. M., A. S. bei R. J. S. gautų 27 690 Eur sumokėjimus bei J. R. 5 900 Eur grąžinimą patvirtinančių dokumentų, kadangi su šiais asmenimis asmeninius ūkinius-komercinius santykius dėl sklypų pirkimo ar jų pardavimo turėjo A. R. ir šie santykiai niekaip nebuvo susiję su UAB „(duomenys neskelbtini)“, juose bendrovė nedalyvavo, piniginių lėšų iš to negavo.

47. Analizuodama pirmąjį argumentą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog, kaip jau minėta, nuteistajai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį suformuotame kaltinime buvo nurodyta, jog apgaulingas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymas pasireiškė ir tuo, kad A. R. šios bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei J. R. pateikė dokumentus realiai neįvykusioms ūkinėms operacijoms tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir B. L. įforminti, po ko, buhalterė J. R. juos apskaitė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentuose bei atvaizdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje. Kaip matyti iš 2017 m. balandžio 21 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos, kurioje ir buvo padaryta išvada, kad dėl apgaulingai tvarkytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos, kiek tai susiję su B. L., iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2014 m., priešingai nei kitos specialisto išvados atveju, joje (specialisto išvadoje) nebuvo nurodyta, jog tyrimą atlikusiai vyriausiajai specialistei nebuvo pateikti kokie nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai.

48. Tai, kad tyrimui nebuvo pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiriamojo laikotarpio apskaitos registrai (pardavimų, pirkimų, atsiskaitymų, įsipareigojimų (už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.), kuriuose būtų užfiksuotos visos ūkinės finansinės operacijos (pagal buhalterines ataskaitas), yra nurodoma kitoje specialisto išvadoje – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2019 m. gruodžio 20 d. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)” ūkinės finansinės veiklos. Šią išvadą pateikusi specialistė R. B., apklausiama pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad tyrimui nebuvo pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiriamojo laikotarpio apskaitos registrai (pardavimų, pirkimų, atsiskaitymų, įsipareigojimų (už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.). Tačiau, kaip matyti iš tos pačios specialistės teisme teiktų paaiškinimų, ji nurodė, kad tyrimas buvo atliktas pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 skyriaus pateiktą dokumentinę medžiagą, taip pat ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktą medžiagą, kad ji vertino ne tik 2019 m. gruodžio 27 d. ūkinės finansinės veiklos tyrimo medžiagos apraše (14 t., b. l. 6) nurodytus dokumentus, bet ir visus kitus jai pateiktus dokumentus, tačiau į aprašą įtraukė tik tuos, kurie yra reikšmingi atsakant į 2019 m. birželio 28 d. vyriausiosios tyrėjos užduotyje atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės veiklos tyrimą pateiktus klausimus. Iš bylos 13 tome esančių dokumentų matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-asis skyrius dar 2019 m. liepos 29 d. pateikė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriui eilę su UAB „(duomenys neskelbtini)“ susijusių dokumentų (b. l. 11-33). 2019 m. rugsėjo mėn. tyrimą atlikusi specialistė prašė pateikti papildomus dokumentus (b. l. 41). Reikalavimas juos išsiųsti buvo pateiktas A. R.(b. l. 44), tačiau ji reikalavime nurodytų dokumentų (2014-01-01 – 2017-12-31 laikotarpio sutarčių registracijos žurnalų bei kasos knygos su įrašus patvirtinančiais dokumentais, kasos operacijų apskaitos, banko operacijų apskaitos bei atskaitingų asmenų operacijų apskaitos registrų) taip ikiteisminio tyrimo įstaigai ir nepateikė, nurodydama, jog prašomų pateikti dokumentų neturi arba jie buvo paimti UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2019 m. balandžio 19 d. atliktos kratos metu arba jau buvo pateikti tyrėjai. Papildomai tyrėja specialistei pateikė 2 optines laikmenas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentais, kuriuos pateikė buvusi šios įmonės buhalterė, bei kurie 2019 m. spalio 10 d. apžiūros metu buvo rasti šios įmonės stacionariniame kompiuteryje, paimtame 2017 m. vasario 6 d. kratos atlikimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose metu. Pati A. R. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog ji pateikė tyrėjams visus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus. Iš to seka, kad jeigu A. R. būtų pateikusi įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusioms darbuotojoms UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu iš fizinių asmenų – J. R., J. V., O. M. ir V. M., A. S. bei R. J. S. gautų 27 690 Eur sumokėjimus bei J. R. 5 900 Eur grąžinimą patvirtinančius dokumentus ir šios ūkinės finansinės operacijos būtų buvusios užfiksuotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentuose ir apskaitytos apskaitos registruose, tai patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusiai specialistei. Tačiau, kaip matyti iš specialistės išvados, jai UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentai, patvirtinantys pinigų sumokėjimą, kurių bendra suma 27 690 Eur, ir apskaitos dokumentai, patvirtinantys pinigų grąžinimo 5 900 Eur sumai J. R., specialistei nebuvo pateikti. Dėl to, kaip nurodoma specialisto išvadoje 2019 m. gruodžio 20 d. Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovė buvo A. R., pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus, dėl ko atsirado BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai – iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2015-2016 metus. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai atsirado ir dėl to, kad bendrovė, nesilaikydama Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reikalavimų, neišsaugojo visų apskaitos dokumentų ir registrų laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.

49. Objektyviai tiek apgaulingas, tiek aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas iš esmės sutampa. Esminis aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo atskyrimo nuo apgaulingo kriterijus yra kaltės forma – aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip viena iš BK 223 straipsnio dispozicijoje įtvirtintų alternatyvių veikų, padaromas tik neatsargia kaltės forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-322/2008, 2K-P-305/2009), kai tuo tarpu BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika (apgaulingas apskaitos tvarkymas), kaip jau minėta, yra tyčinis nusikaltimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2010, 2K-526/2011, 2K-170/2012, 2K-590/2014, 2K-437-303/2015,2K-138-139/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-123-1073/2020). Kaltės apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais, tačiau ir vertinant byloje nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Taip pat teismų praktikoje nurodoma, kad nustatant, ar įmonės vadovas veikė tyčia, atsižvelgiama ir į tai, ar jo veiksmai nebuvo vienkartiniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2011, 2K-561/2010, 2K-7-304-976/2016).

50. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas ne tik neišsaugojusi visų šios bendrovės apskaitos dokumentų ir registrų kaltinime nurodytu laikotarpiu, bet ir neužfiksuodama finansinių operacijų UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentuose ir neapskaitydama apskaitos registruose iš viso 27 690 Eur gavimo iš keleto fizinių asmenų – J. R., J. V., O. M. ir V. M., A. S. bei R. J. S. – bei 5 900 Eur grąžinimo J. R., šių ūkinių operacijų neatvaizdavusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje, taip pat apskaičiusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentuose bei atvaizdavusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir B. L.. Tai rodo sistemingą, o nevienkartinį teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimų ignoravimą bei ne atsakingos už buhalterinę apskaitą A. R. aplaidumą, o tyčinę jos kaltę. Todėl visiškai pritartina apylinkės teismui, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo manyti, kad A. R. atlikti nusikalstami veiksmai galėtų būti kvalifikuojami pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

51. Nepagrįstas ir skundo argumentas, kad A. R. neprivalėjo jos vadovaujamos bendrovės apskaitos dokumentuose registruoti J. R., J. V., O. M. ir V. M., A. S. bei R. J. S. gautų 27 690 Eur sumokėjimus bei J. R. 5 900 Eur grąžinimą patvirtinančių dokumentų, kadangi su šiais asmeninis asmeninius ūkinius-komercinius santykius dėl žemės sklypų pirkimo ar jų pardavimo turėjo A. R. ir šie santykiai niekaip nebuvo susiję su UAB „(duomenys neskelbtini)“, juose bendrovė nedalyvavo, piniginių lėšų iš to negavo. Atsakant į šį skundo argumentą, visų pirma pažymima, jog ne visos piniginės lėšos iš bendros 27 690 Eur sumos minėtų asmenų apskritai buvo sumokėtos A. R. dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorių. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų visumos, pinigų sumas, vienaip ar kitaip susijusias su žemės pirkimo-pardavimo sandoriais, A. R. perdavė tik J. R. (5 900 Eur), J. V.(2 300 Eur) bei O. M. su vyru V. M. (viso 16 100 Eur). Tuo tarpu R. J. S. 590 Eur grynaisiais A. R. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose sumokėjo už 2015 m. birželio 30 d. teisinių paslaugų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos priteisimo ir išieškojimo iš skolininko A. G. pasirašymą. Dar 435,60 Eur R. J. S. pervedė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą 2017 m. vasario 3 d. Ši pinigų suma R. J. S. buvo sumokėta išimtinai tik dėl su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos sutarties dėl skolos priteisimo ir išieškojimo tolesnio vykdymo, pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytą sąskaitą-faktūrą TPS Nr. (duomenys neskelbtini). 2016 m. kovo 8 d. A. R. A. S. perduoti 2 800 Eur buvo skirti sumokėti teismo žyminį mokestį. Šis asmuo jokių sandorių dėl žemės pirkimo-pardavimo, tarpininkaujant A. R., su kokiais nors fiziniais asmenimis nesudarė.

52. Spręsdama, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo užfiksuoti ūkinių finansinių operacijų apskaitos dokumentuose ir apskaityti apskaitos registruose J. R., J. V. bei O. M. su sutuoktiniu perduotas A. R. pinigų sumas bei 5 900 Eur grąžinimą J. R., teisėjų kolegija atsižvelgia į tai kokiomis aplinkybėmis šie asmenys sumokėjo pinigines lėšas nuteistajai.

53. Kaip matyti, 5 900 Eur 2015 m. pavasarį J. R. iš tiesų perdavė A. R. pagal preliminarią dalies žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau svarbu įvertinti tai, kad šios piniginės lėšos buvo perduotos ne A. R., kuris įtikino pasirašyti tokią sutartį J. R., o A. R., be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose. Prieš pasirašant preliminarią dalies žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašė su J. R. teisinių paslaugų sutartį dėl skolos išieškojimo iš A. B. tarp J. R. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Būtent dėl skolos išieškojimo iš minėto asmens J. R. naudai po kiek laiko su pastaruoju susisiekė A. R., kuris nurodė J. R., kad nepavyksta iš A. B. išieškoti visos jo skolos J. R., tačiau tai būtų įmanoma padaryti pardavus skolininko žemės sklypą, tačiau žemės sklypas yra labai brangus, todėl J. R. reikia primokėti 5 900 Eur. Analogiškai buvo veikiama ir J. V. bei O. M. ir V. M. atveju. Tai yra, pirmiau su UAB „(duomenys neskelbtini)“ šie asmenys sudarė sutartis (2014 m. gruodžio 18 d. įsiskolinimų administravimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos išieškojimo tarp J. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, bei 2016 m. kovo 10 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp V. M. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“), po ko vėliau su jais susisiekė A. R. ir nurodė, kad išieškoti iš jų skolininkų skolas pilna apimtimi yra įmanoma pasirašius žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorius. Kaip ir J. R. atveju, piniginės lėšos pagal tokius sandorius buvo perduodamos ne kam kitam, o būtent A. R.. Gavusi iš J. V. 2 300 Eur, anot liudytojos, A. R. netgi pateikė jai raštelį, kuriame nurodė, jog 2015 m. birželio 4 d. ji paėmė iš J. V. 2 300 Eur, ir šį raštelį pasirašė būtent kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė. Kaip matyti iš J. V. parodymų, A. R. asmeniškai taip pat dalyvavo pasirašant pačią žemės sklypo-pardavimo sutartį, būtent ji perdavė pinigines lėšas pagal ją. Pažymėtina ir tai, kad 2016 m. kovo 24 d. tarp J. R. ir A. R. sudaryti susitarimų dėl preliminarios dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo originalai buvo rasti kratos metu ne kur kitur, o būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini).

54. Visos ankstesnėje pastraipoje nurodytos aplinkybės (pinigų perdavimas A. R., J. R. atveju netgi UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, A. R. dalyvavimas ir pasirašant vieną iš žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių, raginimas pasirašyti su žemės pirkimu-pardavimo susijusias sutartis, nurodant UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientams, jog tokiu būdu bus padengti įsiskolinimai, dėl kurių priteisimo ir išieškojimo ir buvo kreiptasi ne į A. R., kaip fizinį asmenį, o į UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat su tuo susijusių dokumentų radimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose), liudija, kad, priešingai nei teisme teigė A. R. bei jos buvęs sutuoktinis A. R., pinigų sumos J. R., J. V. ir O. M. bei V. M. perduotos A. R. nebuvo susiję išimtinai su A. R., kaip fizinio asmens, veikla, kuomet šis siūlydavo įvairius nekilnojamojo turto projektus fiziniams asmenims, tame tarpe ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientams. Priešingai, visos paminėtos aplinkybės rodo, kad piniginės lėšos minėtų asmenų buvo perduodamos A. R., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovei, tikintis, kad tokiu būdu bendrovė turės galimybę išieškoti J. R., J. V. ir O. M. bei V. M. naudai skolas, dėl kurių šie kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne išimtinai atsiskaitinėjant su A. R. pagal šių asmenų atskirai su A. R. sudarytus visiškai naujus susitarimus, juose niekaip nedalyvaujat UAB „(duomenys neskelbtini)“, nepaisant to, kad ši UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo deklaravusi to, jog užsiima sandoriais, susijusiais su nekilnojamuoju turtu. Todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo užfiksuoti ūkines finansines operacijas šios bendrovės apskaitos dokumentuose ir apskaityti apskaitos registruose bei atvaizduoti buhalterinėje apskaitoje ir iš J. R. gautus 5 900 Eur, iš J. V. gautus 3 200 Eur bei iš O. M. ir V. M. gautus viso 16 100 Eur, bei 5 900 Eur grąžinimą J. R..

55. Įvertinusi visa, kas išdėstyta šios nutarties 35- 54 punktuose, konstatuojama, kad baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai, nustačius A. R. veiksmuose visus šios nusikalstamos veikos požymius. Išteisinti nuteistąją dėl šios nusikalstamos veikos ar mažinti kaltinimo apimtį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Dėl civilinio ieškinio

56. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą (BPK 109 straipsnis). Tačiau gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019).

57. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Civilinio ieškovo statuso įgijimą lemia du pagrindai – faktinis ir juridinis. Juridinis pagrindas – tai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimas ar teismo nutartis pripažinti asmenį civiliniu ieškovu. Faktinis pagrindas reiškia, kad byloje civilinį ieškinį gali pareikšti ne bet kas, o tik asmuo (fizinis ar juridinis), dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos ir reikalaujantis ją atlyginti. Toks pagrindas grindžiamas objektyviais duomenimis, leidžiančiais nustatyti nusikalstama veika padarytos žalos faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2016). Nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamajame procese turi būti pripažįstamas tas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika tiesiogiai buvo padaryta turtinės ir (ar) neturtinės (fizinės, moralinės) žalos. Nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu fizinis asmuo pripažįstamas nepriklausomai nuo to asmens amžiaus, veiksnumo, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2007).

58. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, dar ikiteisminio tyrimo metu A. G. pareiškė civilinį ieškinį, kuriame prašė pripažinti ją civiline ieškove ir priteisti jai 21 198,92 Eur turtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 106). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2020 m. gegužės 13 d. nutarimu A. G. pripažinta civiline ieškove (1 t., b. l. 107). Skundžiamu nuosprendžiu A. G. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jai iš A. R. priteista 21 198,92 Eur turtinės žalos atlyginimo. Ginčydami tokį apylinkės teismo sprendimą, apeliantai pažymi, jog nukentėjusioji A. G. teisiniuose santykiuose su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikė tik kaip savo dukters G. G. įgaliotinė pagal pastarosios išduotą įgaliojimą, 21 398,92 Eur reikalavimas į skolininką A. G. iki 2015 m. kovo 30 d., kuomet buvo pasirašytos reikalavimo perleidimo sutartys, priklausė ne A. G., o jos dukrai G. G., todėl 21 198,92 Eur turtinė žala A. G. naudai buvo priteista nepagrįstai. Tokiam skundo argumentui visiškai pritartina.

59. A. G. pareikštame civiliniame ieškinyje nėra nurodyta kokiomis aplinkybėmis ji grindžia savo materialų reikalavimą priteisti jos naudai 21 198,92 Eur turtinės žalos. Tačiau įvertinus tiek civilinio ieškinio dalyką (prašomos priteisti piniginės sumos dydį, kuris lygus A. G. skolos G. G. sumos dydžiui, iš jo išskaičius 200 Eur, kurie UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo perduoti A. G. kaip atlygis už perleistas reikalavimo teises), tiek byloje nustatytas aplinkybes bei apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios duotus paaiškinimus, akivaizdu, kad turtinė žala, kurią prašoma priteisti ieškiniu, yra kildinama iš A. R. neteisėtų veiksmų, kuomet ji apgaule įgijo turtinę teisę į didelės vertės G. G. priklausantį turtą – 21 398,92 Eur. Nors šiuo atveju apgaulė buvo panaudota būtent A. G. atžvilgiu, tačiau ji, pasirašydama reikalavimo perleidimo sutartis, veikė ne savo vardu, o pagal G. G. jai išduotą įgaliojimą. Reikalavimo teisės į skolininką A. G. iki šių sutarčių pasirašymo priklausė ne A. G., o G. G.. Taigi, pasirašius reikalavimo perleidimo sutartis, žalą dėl prarastos teisės reikalauti A. G. grąžinti skolą ir ją išsiieškoti priverstiniu būdu patyrė ne civilinį ieškinį pateikęs asmuo – A. G., o G. G.. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti A. G. civilinį ieškinį ir priteisti jai iš A. R. 21 198,92 Eur turtinės žalos yra nepagrįstas jau vien tuo aspektu, kad žalos atlyginimas buvo priteistas ne tam asmeniui, kuriam buvo padaryta turtinė žala perleidus UAB „(duomenys neskelbtini)“ 21 398,92 Eur reikalavimą į skolininką A. G..

60. Pasisakydamas dėl A. G. civilinio ieškinio, apylinkės teismas nurodė, kad jo dydį ir pagrindą patvirtina (duomenys neskelbtini) notarų biure išduoto įgaliojimo kopija, 2019 m. liepos 2 d. A. R. pranešimo kopija, reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2015 m. kovo 30 d. kopija, reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2015 m. kovo 30 d. kopija, Šiaulių apylinkės teismo nutarties kopija, mokėjimo nurodymų kopijos, PVM sąskaitų faktūrų kopijos, pinigų priėmimo kvitų kopijos, kurias pateikė A. G. (1 t., b. l. 19–39). Toliau apylinkės teismas nurodė, jog mokėjimo nurodymų, PVM Sąskaitų faktūrų bei pinigų priėmimo kvitų kopijose užfiksuota, jog 2016 m. spalio 11 d. G. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė 1 079,32 eurus už procesinių dokumentų parengimą, 2016 m. spalio 11 d. A. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė 960,74 Eur už procesinių dokumentų parengimą, 2016 m. birželio 1 d. – 347,27 Eur, 2015 m. gegužės 28 d. – 2 659 Eur, 2015 m. gegužės 20 d. – 1 000 Eur, 2015 m. gegužės 11 d. – 121 Eur, 2015 m. balandžio 15 d. – 1 147,08 Eur, 2015 m. balandžio 2 d. – 219 Eur, 2015 m. kovo 24 d. – 955 Eur, 2015 m. balandžio 10 d. – 100 Eur, 2016 m. birželio 3 d. – 347,27 Eur, 2015 m. gegužės 29 d. – 2 659 Eur, 2015 m. gegužės 25 d. – 00 Eur, 2015 m. gegužės 11 d. – 1 000 Eur, 2015 m. gegužės 19 d. – 9 eurus, 2015 m. balandžio 20 d. – 247, 08 Eur, 2015 m. balandžio 4 d. – 219,01 Eur, 2015 m. kovo 24 d. – 955,90 Eur. Darydamas apibendrinamą išvadą, apylinkės teismas konstatavo, jog A. G. patirta žala yra akivaizdi, reali, pagrįsta byloje esančiais dokumentais, todėl laikytina pagrįsta, esant tiesioginiam priežastiniam ryšiui tarp A. R. nusikalstamų veiksmų ir sukeltų padarinių (žalos atsiradimo A. G.), civilinis ieškinys tenkintinas visiškai ir priteistinas iš A. R..

61. Iš tokių skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų taip ir lieka neaišku, ar pirmosios instancijos teismas A. R. nusikalstamais veiksmais A. G. neva tai padarytos turtinės žalos atsiradimą siejo su iš reikalavimo perleidimo sutartimis kilusiomis teisinėmis pasekmėmis – praradimu 21 398,92 Eur reikalavimo į skolininką A. G., kuris priklausė ne A. G., ar (ir) su netekimu apylinkės teismo išvardintų piniginių lėšų, kurios G. G. bei A. G. buvo sumokėtos laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2016 m. birželio 3 d. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį, jog asmeniui konkrečioje baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama tik ta žala, kuri yra toje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos pasekmė, bei pažymėti, jog pagal šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančias baudžiamojo proceso taisykles teismas bylą nagrinėja neperžengdamas kaltinamojo akto ribų. Konkrečiai šioje baudžiamojoje byloje sprendžiamas A. R. baudžiamosios atsakomybės klausimas tik dėl apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgytos turtinės teisės į didelės vertės – 21 398,92 Eur – G. G. priklausantį turtą. Kaltinime jokio kito G. G. ir (ar) A. G. priklausančio turto įgijimas sukčiavimo būdu A. R. neinkriminuotas. Todėl net jei apylinkės teismo išvardintos pinigų sumos, G. G. bei A. G. sumokėtos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar (ir) A. R. laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2016 m. birželio 3 d., taip pat buvo pasisavintos neteisėtai, dėl to atsiradusios žalos atlyginimo klausimas šioje byloje negali būti sprendžiamas.

62. Nors į bylą A. G. pateikė 2016 m. gegužės 9 d. įgaliojimą, galiojantį iki 2026 m. gegužės 9 d., iš kurio matyti, kad G. G., be kita ko, įgaliojo A. G. jos vardu pareikšti ieškinius (1 t., b. l. 16-17), tačiau pažymėtina, jog pareikštame civiliniame ieškinyje A. G. nenurodė atstovaujanti savo dukterį. Turtinę žalą, kurią įvertino 21 198,92 Eur suma, ji taip pat prašė priteisti ne dukters G. G. naudai, o savo, t. y. A. G., naudai. Nagrinėjimo klausimo kontekste svarbu apskritai atsižvelgti į atstovavimą baudžiamajame procese reglamentuojantį teisinį reguliavimą. Atstovavimo institutas baudžiamajame procese įtvirtintas BPK III skyriaus „Proceso dalyvių teisių užtikrinimas“ trečiajame skirsnyje (BPK 53-56¹ straipsniai). Iš šiame skirsnyje išdėstytų teisės normų matyti, kad BPK yra numatytos dvi atstovavimo formos (rūšys) – atstovavimas pagal įstatymą, įtvirtintas BPK 53 straipsnyje, ir atstovavimas pagal įgaliojimą, reglamentuojamas BPK 55 straipsnyje. Tiek atstovus pagal įstatymą, tiek atstovus pagal įgaliojimą gali turėti tik aiškiai apibrėžtas asmenų ratas – įtariamasis, kaltinamasis ir nukentėjusysis. O šioje byloje G. G. nukentėjusiosios procesinis statusas nėra suteiktas. Kaip ir A. G. nėra suteiktas G. G. atstovės statusas. Be to, atstovais pagal įgaliojimą baudžiamajame procese gali būti tik asmenys, išvardinti BPK 55 straipsnio 2 dalyje: advokatas, advokato pavedimu advokato padėjėjas, o ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teisėjo leidimu – ir kitas aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kurį proceso dalyvis įgaliojo atstovauti jo interesams. Ten pat nurodyti asmenys, galintys būti juridinio asmens atstovais – tai juridinio asmens vadovas arba įgaliotas darbuotojas ar advokatas. Taigi, A. G. negalėjo ir negali būti pripažinta G. G. atstove pagal įgaliojimą šioje byloje, atitinkamai ji neturi ir neturėjo teisės reikšti civilinio ieškinio savo dukters vardu, veikdama pagal 2016 m. gegužės 9 d. įgaliojimą. Dėl to šiuo atveju teisėjų kolegija nemato pagrindo sudaryti galimybės A. G. jos pateiktą civilinį ieškinį tikslinti, nurodant ne save, o savo dukrą kaip asmenį, kuriam turėtų būti priteista padaryta turtinė žala, bei jį pasirašant kaip G. G. atstovei pagal įgaliojimą.

63. Atsižvelgdama į visa, kas nurodyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tenkinęs A. G. civilinį ieškinį ir priteisęs jos naudai turtinę žalą, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ieškinio turinio bei visų faktinių bylos aplinkybių ir tai lėmė netinkamą BPK nuostatų dėl civilinio ieškinio ir civilinės žalos atlyginimo taikymą. Dėl to ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikinama ir A. G. civilinis ieškinys dėl 21 198,92 Eur turtinės žalos atlyginimo atmetamas, nenustačius, jog civilinė ieškovė (A. G.) patyrė prašomą priteisti turtinę žalą, kas yra viena iš deliktinės atsakomybės taikymo būtinųjų sąlygų. Pažymėtina, jog toks priimtas sprendimas neužkerta kelio G. G. pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Taip pat paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2007 priėmė analogišką sprendimą atmesti civilinį ieškinį asmens (dukters), kuris prašė turtinę ir neturtinę žalą priteisti jo naudai, nors nusikalstama veika (sunkus sveikatos sutrikdymas) žala buvo padaryta kitam asmeniui (jos tėvui). Paminėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog sunkiai sužaloto vyro dukra buvo nepagrįstai, netinkamai taikant BPK 28, 110 straipsnių nuostatas, pripažinta tiek nukentėjusiąja, tiek civiline ieškove, bei akcentavo, jog žalą dėl sužalojimo patyręs asmuo, kuris baudžiamojo proceso metu nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę pateikti civilinį ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Dėl bausmės

64. Nors apeliaciniame skunde nuteistoji bei jos gynėjas neformuoja alternatyvaus prašymo, netenkinus jų reikalavimų nutraukti baudžiamąją bylą bei išteisinti A. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendį dalyje dėl A. R. paskirtosios bausmės, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju, kai apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės <...> (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Dėl šios priežasties pasisakoma ir šiuo klausimu.

65. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad parinkdamas A. R. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jos padarytų nusikalstamų veikų kiekį ir pavojingumo laipsnį (padarytas vienas apysunkis nusikaltimas ir vienas sunkus nusikaltimas), į veikų baigtumo laipsnį (veikos baigtos), kaltės formą ir rūšį (veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia), jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą, asmenybę bei šeiminę padėtį charakterizuojančius duomenis (teismas pažymėjo, jog A. R. anksčiau neteista, bausta administracine tvarka, viena augina mažamečius vaikus, į psichiatrinio gydymo ir priklausomybės ligų gydymo įskaitas neįrašyta, turi pastovią gyvenamąją vietą), procesinius niuansus dėl bylų išskyrimo ikiteisminio tyrimo metu, tikėtiną A. R. įtaką A. R. inkriminuotų nusikaltimų padaryme, taip pat jos turtinę padėtį. Įvertinęs šias aplinkybes, apylinkės teismas sprendė, kad A. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi būti paskirta 90 parų arešto bausmė, o pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 45 parų arešto bausmė.

66. Taigi, nuteistajai buvo paskirta švelniausia BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis, o jos dydis nustatytas netgi mažesnis už nusikaltimus skiriamos šios bausmės rūšies vidurkiui (BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto). Tuo tarpu BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą asmuo yra baudžiamas išimtinai tik laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Taigi, apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, A. R. paskyrė švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje. Negana to, nuteistajai paskirtos galutinės subendrintos 90 parų arešto bausmės vykdymas dar buvo atidėtas remiantis BK 75 straipsnio 1 dalimi. Įvertinus tai yra visiškai akivaizdu, jog tokios tiek už atskiras nusikalstamas veikas A. R. paskirtos bausmės, tiek galutinė subendrinta bausmė negali būti laikomos per griežtomis, neproporcingomis tiek jos asmenybei, tiek ir padarytoms nusikalstamoms veikoms.

67. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajai už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes BK 63 straipsnio pagrindu, nurodė, jog vadovaujasi tik BK 63 straipsnio 1 dalimi, taip ir nepateikdamas nuorodos į BK 63 straipsnio 2 ar 3/4 dalis, iš ko būtų visiškai aišku, ar teismas bausmes bendrina apėmimo ar sudėjimo būdu. Vis tik įvertinus tai, jog, subendrinęs nuteistajai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtą 45 parų arešto bausmę su 90 parų arešto bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, apylinkės teismas paskyrė A. R. galutinę 90 parų arešto bausmę, yra akivaizdu, kad apylinkės teismas bausmes bendrino būtent apėmimo būdu. Tokio savo sprendimo žemesnės instancijos teismas niekaip nemotyvavo. Atvejai, kuomet teismas taiko bausmių apėmimą, yra išdėstyti BK 63 straipsnio 5 dalyje: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Šiuo atveju A. R. nebuvo paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Jos įvykdytos nusikalstamos veikos taip pat nesudaro idealios nusikalstamų veikų sutapties bei labai nesiskiria pagal pavojingumą ir nėra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius – padarytas sunkus ir apysunkis nusikaltimai yra priskiriami gretimoms kategorijoms, abiem atvejais pasikėsinta į pakankamai panašius objektus – vienu atveju į turtinę teisę, kitu atveju – į finansų sistemą, ir vienu ir kitu atveju buvo naudojama apgaulė. Taigi, apylinkės teismas, bendrindamas už atskiras nusikalstamas veikas A. R. paskirtas bausmes, nepagrįstai taikė apėmimo, o ne sudėjimo būdą, ir tuo buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 63 straipsnis. Tačiau teisėjų kolegija neturi galimybės ištaisyti šios klaidos, kadangi pakeitus šią apylinkės teismo nuosprendžio dalį ir subendrinus nuteistajai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei 222 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes sudėjimo būdu, padidėtų jai paskirta arešto bausmė, kas reiškia, jog būtų pabloginta apeliantės padėtis, ką, nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, draudžia BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 328 straipsnio 3 ir 4 dalimis,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendį pakeisti:

nuosprendžio aprašomoje dalyje išdėstytą kaltinimą A. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pakeisti, nurodant kitą naudą (turtinę teisę į didelės vertės turtą) dėl sukčiavimo įgijusį subjektą – UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. nurodant, kad A. R., piktnaudžiaujant pasitikėjimu, veikdama išankstine tiesiogine tyčia UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, nuslepiant savo tikruosius ketinimus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turtinę teisę į svetimą G. G. priklausantį didelės vertės turtą– 21 398,92 Eur.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria tenkintas A. G. civilinis ieškinys ir jos naudai iš A. R. priteista 21 198,92 Eur turtinės žalos atlyginimo. A. G. ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, atmesti.

Likusias Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.