- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-21
- Bylos Nr.
- e2A-500-934/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00997-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Neringa Švedienė, Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir atsakovės akcinės draudimo bendrovės, „Compensa Vienna Insurance Group“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Atsakovas
- akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Neringos Švedienės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus patikslintą ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ir Ieškovas) patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ (toliau – ir Atsakovė) 57 787,17 Eur žalą, 0,04 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną už priteistą sumą nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. rugpjūčio 8 d. ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2022 m. rugpjūčio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovas nurodė, kad apdraustasis J. G. (J. G.) žuvo (duomenys neskelbtini) kelyje Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone ties (duomenys neskelbtini) pakeliui į darbą įvykusio eismo įvykio metu. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iasis skyrius 2021 m. kovo 10 d. nutarimu nutraukė dėl šio eismo įvykio pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi eismo įvykis kilo dėl automobilio VW Sharan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu žuvusio vairuotojo E. M. (E. M.) veiksmų. Eismo įvykio metu automobilis VW Sharan transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas ADB „Compensa Vienna Insurance Group“.
3. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) 6 straipsnio 5 dalies 2 punktu bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 4 ir 11 punktais, 2021 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), J. G. (duomenys neskelbtini) įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudžiamuoju įvykiu ir, vadovaudamasis NADPLSDĮ 27 straipsniu, 2022 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) jo motinai Z. B. paskyrė bei išmokėjo 57 787,17 Eur dydžio vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Išmokėjus šią išmoką Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 57 787,17 Eur dydžio žala.
Šalies argumentai
4. Ieškovas nurodė, kad Atsakovei pretenziją atlyginti žalą pateikė 2022 m. vasario 3 d., todėl žala turėjo būti atlyginta vėliausiai per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos. Atsakovei žalos neatlyginus, nuo 2022 m. gegužės 4 d. Ieškovas turi teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną mokėti 0,04 procento delspinigių nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 32 550,00 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos 32 550,00 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. rugpjūčio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
6. Teismas nurodė, kad, kai socialinio draudimo įstaiga išmoka išmokas sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, ji, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnio 3 dalimi ir NADPLSDĮ 31 straipsniu, įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį (jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką), tačiau tik tokia apimtimi, kuria jų išmokėtos išmokos skirtos apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai kompensuoti. Vertinant socialinio draudimo įstaigos reikalavimo teisės į atsakingą draudiką apimtį, reikia nustatyti: 1) ar žalą patyręs asmuo buvo išlaikomas žuvusiojo; 2) kokios sumos neteko išlaikytinis mirus jį išlaikiusiam asmeniui; 3) kokia būtų buvusi tikėtina išlaikytinio gyvenimo trukmė.
7. Teismas atmetė Atsakovės nurodytą aplinkybę, kad tai, kad asmuo yra sulaukęs senatvinio amžiaus, gauna senatvės pensiją, savaime neįrodo fakto apie išlaikymo būtinumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje numatyta vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šios konstitucinės pareigos turinį sudaro prigimtinė vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais. Vaikai savo veiksmais privalo visapusiškai padėti, paremti ar teikti deramą išlaikymą savo tėvams. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 6.284 straipsnio 1 dalyje.
8. Teismas nesutiko su Ieškovo teiginiu, kad J. G. kas mėnesį skyrė pusę savo pajamų t. y. 350 Eur (700/2) dydžio paramą motinai. Teismo vertinimu, jauno amžiaus (gimęs (duomenys neskelbtini)), nevedęs sūnus, siekdamas kurti savarankišką ateitį, turėdamas finansinių įsipareigojimų (buvo paėmęs paskolą būstui) bei didžiąją dalį savo pajamų, kaip nurodė liudytoja, skirdamas paskolos įmokų dengimui, taip pat išlaidoms už komunalines ir kitas paslaugas, objektyviai negalėjo pusės gaunamų pajamų sumos skirti motinai.
9. Teismas, įvertinęs tai, kad žuvusysis gyveno tame pačiame mieste, kas dieną lankė motiną, iki savo žūties rūpinosi motinos Z. B. buitimi, sveikata, taip pat tai, kokias pajamas jo motina Z. B. gaudavo, kokius turėjo poreikius (tiek, kiek atskleista byloje), taip pat atsižvelgdamas į tai, kad gaunamų pajamų (pensijos) gali tik minimaliai užtekti pagrindiniams poreikiams patenkinti, sprendė, jog Z. B. kas mėnesį po sūnaus mirties neteko iš jo gautos paramos, kuri sudaro 175 Eur kas mėnesį (700 Eur / 4). Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju išlaikymo natūrine forma (pagalba buityje) netekimas taip pat vertintinas tam tikra ekonomine verte, kuri įskaitytina į šią sumą.
10. Teismas atmetė kaip nepagrįstus Ieškovo teiginius, kad J. G. motinai teikta parama ir rūpinimasis ja turėtų būti vertinamas atskirai (papildomai), skaičiuojant bent ½ minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydį kas mėnesį. Nei teisės aktai, nei teismų praktika nenumato pareigos teismui, vertinančiam, kokio dydžio paramą žuvusysis teikė išlaikytiniams, atskirai išskirti teiktos finansinės paramos sumą bei apskaičiuoti teikto išlaikymo natūra sumą. Kartu pažymėtina, kad minimalios mėnesinės algos nustatymas aktualus esant darbo santykiams, kurie atsiranda sudarius darbo sutartį. Tuo tarpu kasdienis rūpestis savo tėvais grindžiamas šeimos santykiais, kurie, savo ruožtu, remiasi visiškai kitais principais negu darbo santykiai. Taigi, teismo vertinimu, minimalios mėnesio algos dydžio kriterijus nagrinėjamu atveju netaikytinas.
11. Teismas nustatė, kad Z. B. turi dar vieną vaiką – dukterį M. J., tačiau Atsakovės argumentus, kad duktė taip pat turi pareigą išlaikyti savo nedarbingą motiną, tame tarpe ir teikdama jai paramą bei pagalbą buityje, atmetė. Teismo vertinimu, nustačius, kad žuvusysis didžiąja dalimi prisidėjo prie motinos kasdienių buities poreikių tenkinimo, jo teiktą paramą vertine išraiška mažinti nėra pagrindo.
12. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad žuvus J. G. jo motina Z. B. paveldėjo sūnui priklausiusį butą, negali būti priežastis spręsti, jog priteistina žala turi būti mažinama paveldėto turto verte. Paveldėtas turtas ir (ar) iš jo gaunamos pajamos galėtų būti skiriamos papildomiems motinos poreikiams tenkinti, bet ne vaikų pareigos išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis vykdymui kompensuoti.
13. Teismas atmetė Ieškovo argumentus, kad reikėjo įvertinti ir žuvusiojo vidutinio darbo užmokesčio dinamiką, tai yra tai, kad J. G. darbo užmokestis ateityje galėjo didėti. Nors Ieškovas rėmėsi darbo užmokesčio augimo prognozėmis, tačiau, įvertinus šalies ekonominius rodiklius ir infliaciją, darbo užmokestis ateityje galėtų ne tik augti, bet ir mažėti. Be to, Ieškovas teisminio proceso metu siekė turtinės žalos atlyginimo vienkartine išmoka, todėl jo argumentai dėl galimo žuvusiojo darbo užmokesčio augimo ateityje, priešingai nei vertinant reikalavimus dėl periodinių išmokų priteisimo, neturi esminės reikšmės.
14. Teismas konstatavo, kad J. G. parama motinai Z. B. (finansine išraiška ir išlaikymu natūra) sudarė ¼ dalį gaunamo vidutinio darbo užmokesčio (toliau – VDU) sumos, taigi, negautos pajamos nuo sūnaus žūties, įvertinus tikėtiną Z. B. gyvenimo trukmę sudaro 32 550 Eur (vidutinė gyvenimo trukmė × ¼ žuvusiojo VDU, atitinkamai 700 Eur × ¼ × 186 mėn.).
15. Teismas nurodė, kad Atsakovė laikėsi teisės aktuose numatytų žalos administravimo terminų, tinkamai ir laiku informavo Ieškovą apie atsisakymo mokėti draudimo išmoką priežastis, kurias sąlyginai nulėmė tai, kad Ieškovas negalėjo pateikti prašomos informacijos, būtinos žalos dydžiui nustatyti. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad Ieškovo reikalavimas priteisti jam 0,04 proc. delspinigių yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas, kadangi įstatyme nurodyti 0,04 proc. dydžio delspinigiai mokami kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti yra praleistas terminas, numatytas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 4 dalyje bei mokamų tuomet, kai yra pažeidžiami TPVCAPDĮ 19 straipsnyje numatyti nukentėjusiojo asmens informavimo apie priimtus sprendimus terminai ir kai nėra ginčo dėl draudimo išmokos dydžio.
16. Teismas sprendė, kad Ieškovo ieškinį tenkinus iš dalies, yra pakankamas pagrindas iš Atsakovės priteisti prašomas 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 32 550 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. rugpjūčio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
17. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 57 787,17 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos 57 787,17 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. rugpjūčio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Teismas, pritardamas Atsakovės nuomonei, kad žuvusysis didžiąją dalį savo pajamų skyrė būsto paskolos ir mokesčių mokėjimui, pažeidė CK 12 straipsnyje numatytą rungimosi principą, numatantį, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti bei CK 17 straipsnyje numatytą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, numatantį, kad šalių procesinės teisės yra lygios. Ieškovas į bylą yra pateikęs duomenis ir dokumentus apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka Z. B. apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas, kurie, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Atsakovė jokių įrodymų, objektyviais kriterijais paremtų paaiškinimų ar paskaičiavimų, patvirtinančių, kad Z. B. išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus viršija dėl sūnaus žūties jos patirtą žalą, nepateikė. Atsakovė, nors ir teigė, kad J. G. negalėjo ½ darbo užmokesčio dalies skirti motinos išlaikymui dėl įsipareigojimų mokėti būsto paskolą ir mokesčius, tačiau teismui neteikė jokių tokią poziciją pagrindžiančių įrodymų, taip pat neprašė teismo išreikalauti įrodymus apie žuvusiojo mokėtos būsto paskolos ir mokesčių dydžius. Be to, liudytoja M. J. ne kartą pabrėžė, kad žuvęs brolis ir motina vedė bendrą ūkį, finansus tvarkė bendrai, išlaidomis dalinosi. Dėl itin mažų Z. B. pajamų ir dėl sveikatos būklės didesnių išlaidų vaistams, nuolatiniams vizitams pas gydytojus ar į sanatorijas, J. G. privalėjo reguliariai prisidėti prie nedarbingos, paramos reikalingos motinos išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo jokio pagrindo netaikyti šio žuvusiojo šeimos narių prarastų pajamų skaičiavimo būdo ir spręsti, jog J. G. motinos išlaikymui galėjo skirti mažiau nei ½ darbo užmokesčio.
17.2. Kadangi Atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie būsto paskolos įmokų ir komunalinių mokesčių dydį, o liudytoja nežinojo brolio gauto darbo užmokesčio dydžio, taip pat nenurodė būsto paskolos mėnesinių įmokų ir komunalinių mokesčių dydžio, tačiau patvirtino, jog J. G. su motina vedė bendrą ūkį, bendrai dalijosi finansinėmis išlaidomis, Ieškovo vertinimu, teismas pažeidė rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principus, atmesdamas Ieškovo rašytiniais įrodymais ir kasacinio teismo praktika pagrįstą poziciją, jog žuvusysis ½ dalį darbo užmokesčio skyrė motinos išlaikymui, ir pritardamas Atsakovės jokiais įrodymais nepagrįstai prielaidai, jog žuvusysis didžiąją dalį darbo užmokesčio skyrė būsto paskolos ir komunalinių mokesčių mokėjimui, todėl motinos išlaikymui galėjo skirti tik ¼ dalį darbo užmokesčio. Ieškovo nuomone, Z. B. dėl sūnaus žūties per 186 mėnesius (statistiškai tikėtiną gyvenimo trukmę) prarado 65 100 Eur (350 Eur × 186 mėnesiai) J. G. finansinės paramos, apskaičiuotos neatsižvelgiant į realiai tikėtiną žuvusiojo darbo užmokesčio didėjimą ateityje.
17.3. Ieškovas, teismui teikdamas žalos apskaičiavimą dėl sūnaus netektos pagalbos buityje, rėmėsi aiškiu ir objektyviai pagrįstu kriterijumi – MMA dydžiu, kuriuo savo praktikoje, spręsdamas analogiškas bylas, vadovaujasi ir Lietuvos apeliacinis teismas (pvz., 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-427-381/2015). Atsižvelgiant į tai, kad Z. B. turėjo du vaikus, iš kurių žymiai didesnę pagalbą buityje motinai teikė žuvusysis, jos patirtos žalos dėl sūnaus prarastos pagalbos buityje dydis turėjo būti įvertintas bent ½ dalimi MMA. Atsakovė teismui nepateikė jokio kito alternatyvaus žalos apskaičiavimo būdo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas kasacinio teismo praktikoje nurodytą žalos dydžio įrodinėjimo taisyklę analogiškose bylose, mažino Ieškovo žalos dėl Z. B. išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus sumą, neatsižvelgdamas į tai, kad Atsakovė nepateikė jokių patikimų argumentų, įrodymų, objektyviais kriterijais paremtų skaičiavimų, ginčydama Z. B. dėl sūnaus pagalbos buityje netekties patirtos žalos dydį.
17.4. Teismas, apskaičiavęs Z. B. patirtą žalą dėl J. G. finansinės paramos ir pagalbos buityje praradimo pagal žuvusiojo darbo užmokesčio dydį ir šiuo metu nustatytą MMA, šią sumą turėjo indeksuoti, atsižvelgdamas į galimą infliaciją, MMA ir VDU augimą. Atsakovei nepateikus realiais dydžiais (žuvusiojo darbo užmokesčiu, MMA, VDU ir pan.) pagrįsto žalos skaičiavimo būdo, o Ieškovui dublike nurodžius objektyviais kriterijais pagrįstą skaičiavimą, kad kiekvienais metais MMA didėtų vidutiniškai 10 procentų, atitinkamai turėtų būti didinamas ir J. G. gautinas darbo užmokestis bei Z. B. patirta žala.
Atsiliepimas
18. Atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atsiliepimu į ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą prašė Ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
18.1. Nepagrįsti Ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, kad žuvus J. G., jo motina neteko išlaikymo finansine išraiška, kurios dydis yra pusė J. G. gautų pajamų, t. y. 350,00 Eur. Visų pirma, toks Ieškovo skaičiavimas nepagrįstas jokiais faktiniais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad tokią sumą J. G. skirdavo kas mėnesį savo motinai. Antra, toks teiginys neatrodo logiškas ir tuo aspektu, kad pačiam J. G. per mėnesį pragyvenimui būtų likę tik 350 Eur. Be to, bylos nagrinėjimo metu apklausta liudytoja M. J. paaiškino, kad J. G. finansinė padėtis buvo sudėtinga, ne kartą jam skolino pinigų, kad didžiausią įtaką jo finansams darė paimta būsto paskola ir mokamos paskolos įmokos. Nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo laikyti, kad J. G. savo motinai teikė apeliaciniame skunde nurodyto dydžio išlaikymą pinigais. Priešingai, labiau tikėtina, kad pinigine išraiška J. G. apskritai jokio išlaikymo savo motinai neteikė, nes neturėjo tam objektyvių galimybių.
Šalies argumentai
18.2. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad vertinant Z. B. netektą išlaikymą turėtų būti vertinamas netektas išlaikymas pinigais (finansinė parama) ir netektas išlaikymas netekus pagalbos buityje, kiekvieną iš išlaikymo formų įvertinant atskirai bei nustatant, kad netekta pagalba buityje sudarė pusę minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA). Atsakovės vertinimu, nei teisės aktai, nei teismų praktika nenustato, kad vertinant netektą išlaikymą žuvus vaikui privaloma atskirai išskirti teiktos finansinės paramos sumą bei apskaičiuoti teikto išlaikymo natūra sumą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje apskritai vertinama, jog pagalba buityje ir jos santykis su MMA neturi jokio pagrįsto bei loginio ryšio. Kasdienis rūpestis savo tėvais grindžiamas šeimos santykiais, kurie, savo ruožtu, remiasi visiškai kitais principais negu darbo santykiai. J. G. pas savo motiną atlikdavo tik tam tikrus buities darbus (žolės pjovimas, malkų kapojimas, smulkūs remontai ir pan.). Z. B., nors ir prastos sveikatos, tačiau savimi iš esmės galėjo pasirūpinti, pasigamindavo valgyti ir atlikdavo panašius buities darbus, todėl šeimos santykiais grindžiamas rūpinimasis motina neturėtų būti konvertuotas į konkrečią piniginę išraišką. Pirmosios instancijos teismas pagalbą buityje pagrįstai įskaitė į bendrą teiktos pagalbos sumą.
18.3. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad netektas išlaikymas turėtų būti indeksuojamas, nes ateityje J. G. gaunamos pajamos galėjo didėti. Atsakovės vertinimu, indeksuojamas gali būti tik toks išlaikymas, kuris priteisiamas periodinėmis išmokomis. Kadangi su periodinėmis išmokomis Ieškovas nesutiko, todėl vadovaujantis CK 6.288 straipsnio 3 dalimi, žalą priteisiant vienkartine išmoka apie indeksavimą kalbėti nėra teisinės prasmės. Be to, teigti, kad MMA kiekvienais metais didės tokiu pačiu tempu nėra pagrįsta.
Atsiliepimas
19. Atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė patenkinti jos apeliacinį skundą ir Ieškovo ieškinį atmesti, priteisti iš Ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
19.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad bendra Z. B. netekto išlaikymo suma per mėnesį yra 175,00 Eur. Atsakovės vertinimu, labiau tikėtina, kad žuvęs J. G. prie motinos išlaikymo kiekvieną mėnesį (pinigais) neprisidėdavo, finansinių išteklių trūkdavo jam pačiam ir jo paties finansinių įsipareigojimų vykdymui. Prisidėjimas prie išlaikymo pinigais buvo labiau epizodinis, kai kartu su seserimi nupirkdavo motinai didesnės vertės daiktus (televizorius, šaldytuvas ir pan.). Nepaisant to, J. G. motinai padėdavo buityje nudirbdamas sezoninius darbus (malkų skaldymas, žolės pjovimas) bei atlikdamas smulkius remontus. Atsakovė nurodė, kad J. G. išlaikymas motinai pingine išraiška vertintinas 100 Eur per mėnesį (įvertinus tiek galimą pagalbą pinigais, tiek ir jo darbą buityje). Vertine išraiška skaičiuojant vienkartinę kompensaciją per statistiškai tikėtiną Z. B. gyvenimo trukmę, netekto išlaikymo bendra suma būtų 18 600,00 Eur (186 mėn. × 100 Eur).
19.2. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti paveldėto turto vertę ir jos dydžiu sumažinti netekto išlaikymo reikalavimo dydį 15 200,80 Eur. CK 6.249 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius. Šiuo atveju žuvus J. G. jo motina Z. B. paveldėjo jam priklausantį butą, o kaip paliudijo liudytoja M. J., likusią buto paskolos dalį, kuri buvo didžiausia J. G. finansinė našta, padengė draudimas (tikėtina gyvybės). Esant tokiai situacijai nors Z. B. ir prarado išlaikymo šaltinį, tačiau kita vertus, gavo ir ekonominės naudos, kuri atitinka buto vertę ir gali būti įvertinta pinigine išraiška, mažinančia jos finansinę priklausomybę nuo ją išlaikančių asmenų. Dėl nurodytų priežasčių paveldėto turto vertė turėtų būti įskaityta į netekto išlaikymo reikalavimą.
19.3. Statistinio metodo taikymas šio ginčo situacijoje prognozuojant tikėtiną Z. B. gyvenimo trukmę nėra sąžiningas ir teisingas. Z. B. sveikatos būklė yra prasta (duomenys neskelbtini ir t.t.), ji sunkiai vaikšto (tik su vaikštyne). Todėl nagrinėjamu atveju reikia nukrypti nuo statistinės vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės ir individualiai atsižvelgti į tikėtiną Z. B. gyvenimo trukmę ir ją ribojančius veiksnius bei tikėtiną vidutinę statistinę gyvenimo trukmę sumažinti trečdaliu tokiu būdu užtikrinant abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą, nes tikėtina gyvenimo trukmė yra viena iš dedamųjų skaičiuojant žalos dydį tokio pobūdžio bylose.
Atsiliepimas
20. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į atsakovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ apeliacinį skundą prašė Atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
20.1. Ieškovas į bylą yra pateikęs Z. B. dėl sūnaus žūties patirtos žalos dydžio apskaičiavimą, kurio suma, netgi nevertinant tikėtino žuvusiojo darbo užmokesčio didėjimo ateityje, sudaro 132 462,00 Eur (65 100,00 Eur finansinės paramos + 67 362,00 Eur netektos pagalbos buityje). Z. B. finansinė dukros parama, kaip ir pagalba buityje, teikiama po to, kai ji iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gavo 57 787,17 Eur dydžio vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, paveldėjo žuvusiojo turtą, pradėjo gauti iš seniūnijos paramą maistu. Ši aplinkybė įrodo, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus Z. B. kompensavo tik dalį dėl sūnaus žūties patirtos žalos, o M. J. motinai teikia tokio dydžio išlaikymą, kurį ji pati teikė iki brolio žūties bei papildomai kompensuoja socialinio draudimo išmoka nekompensuotą žalos dalį.
20.2. Nors Atsakovės apeliaciniame skunde teigiama, kad J. G. finansinė padėtis buvo sudėtinga, sesuo ne kartą jam yra skolinusi pinigų, tačiau J. G. darbo užmokestis nebuvo ypatingai mažas, jo mėnesinės pajamos 2020 metais kas mėnesį neatskaičius mokesčių sudarė apie 1 000,00 Eur. J. G. privalėjo ženkliai prisidėti prie motinos išlaikymo, o pinigus iš sesers skolindavosi tada, kai jo ir motinos lėšų neužtekdavo jų abiejų pragyvenimui. Nors Atsakovė nurodo, kad žuvusysis maitinosi pas motiną, tačiau pagal liudytojos M. J. parodymus, žuvusysis kas dieną pirkdavo produktus, o maistą gamino mama. Atsakovė Ieškovui privalo atlyginti žalą, kurią Z. B. patiria netekusi sūnaus pagalbos buityje po jo žūties, o tai, jog anksčiau J. G. yra dirbęs užsienyje, neturi jokios reikšmės sprendžiant apie tikimybę ir galimybę motinai ateityje teikti pagalbą nuolat gyvenant tame pačiame mieste.
Žemesnės instancijos teismas
20.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad paveldėtas turtas galėtų būti skiriamas papildomiems motinos poreikiams tenkinti, bet ne vaikų pareigos išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis vykdymui kompensuoti. Be to, pagal Ieškovo ieškinyje (patikslintame ieškinyje) ir dublike pateiktus skaičiavimus, Z. B. dėl sūnaus žūties patirta žala yra ženkliai didesnė nei Ieškovo jai išmokėta 57 787,17 Eur vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, šia socialinio draudimo išmoka buvo kompensuota tik dalis jos patirtos žalos. Netgi 15 200,80 Eur vertės paveldėtas turtas kartu su 57 787,17 Eur vienkartine draudimo išmoka apdraustajam mirus neužtikrino visiško žalos atlyginimo principo įgyvendinimo – po socialinio draudimo išmokos gavimo ir sūnaus turto paveldėjimo Z. B. valstybė (savivaldybė) teikia paramą maistu, prie jos kasdienių poreikių tenkinimo iki 200 Eur kas mėnesį turi prisidėti ir dukra.
20.4. Nors Atsakovė teigia, kad Z. B. tikėtina gyvenimo trukmė, per kurią ji patirs žalą dėl sūnaus žūties, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į jos sveikatos būklę ir apskaičiuojama vidutinę statistinę gyvenimo trukmę (186 mėnesius) sumažinat trečdaliu, tačiau Atsakovė tokios pozicijos pagrindimui nepateikė jokio objektyvaus kriterijaus, leidžiančio spręsti, kad Z. B. sveikatos būklė yra išskirtinė ir prastesnė nei tokio pat amžiaus moterų sveikatos būklė, todėl jos gyvenimo trukmė bus mažesnė nei statistinė gyvenimo trukmė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė būtinumo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo argumentų ribose.
22. Byloje kilo ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios nukentėjusiam asmeniui vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, regreso teisės į kaltąjį asmenį (jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką) apimties. Vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus išmokėta pagal NADPLSDĮ normas.
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
23. Atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi buvo apdraudusi automobilio VW Sharan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę laikotarpiui nuo 2020 m. spalio 4 d. iki 2021 m. spalio 3 d., sutarties Nr. (duomenys neskelbtini).
24. (duomenys neskelbtini) apie 8.08 val. įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio VW Sharan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas E. M., kelyje Nr. (duomenys neskelbtini), 31 kilometre, ties (duomenys neskelbtini) išvažiavo į priešingos krypties kelio pusę ir susidūrė su priešpriešais važiavusiu automobiliu MB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu žuvo VW Sharan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas E. M. ir kartu su juo važiavę keleiviai E. P. ir J. G.
25. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iasis skyrius 2021 m. kovo 10 d. nutarimu nutraukė dėl šio eismo įvykio pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi eismo įvykis kilo dėl automobilio VW Sharan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo E. M. veiksmų, kuris eismo įvykio metu žuvo.
26. Ieškovo 2021 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) apdraustajam J. G. (duomenys neskelbtini) įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą buvo pripažintas draudžiamuoju įvykiu.
27. Ieškovas 2022 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) J. G. motinai Z. B., gimusiai (duomenys neskelbtini), paskyrė bei išmokėjo 57 787,17 Eur dydžio vienkartinę draudimo išmoką.
28. Ieškovas, išmokėjęs vienkartinę išmoką žuvusiojo motinai, regresinio reikalavimo tvarka kreipėsi į Atsakovę, prašydamas atlyginti 57 787,17 Eur žalą, kurią sudaro Z. B. išmokėta socialinio draudimo išmoka dėl jos sūnaus J. G. mirties.
Dėl socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į žalos atlyginimą ir tos teisės apimties
29. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 2 straipsnio 15 dalyje apibrėžta, kad valstybinis socialinis draudimas – tai valstybinės socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos įstatymų nustatytiems asmenims ir nustatytais atvejais dėl draudžiamųjų įvykių prarastos ar negautos darbo pajamos arba išmokamos įstatymų nustatyto dydžio išmokos. Draudžiamasis įvykis – juridinis faktas, dėl kurio atsiranda teisė į valstybinio socialinio draudimo išmoką įstatymų nustatyta tvarka (VSDĮ 2 straipsnio 4 dalis). Valstybinio socialinio draudimo išmokos – įstatymų nustatytos socialinio draudimo išmokos, į kurias, įvykus draudžiamajam įvykiui, įgyja teisę apdraustieji ir kiti įstatymų nustatyti fiziniai asmenys (VSDĮ 2 straipsnio 12 dalis). Juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinis socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Valstybiniam socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (VSDĮ 21 straipsnio 1 dalis).
30. VSDĮ nustato šias socialinio draudimo rūšis: 1) pensijų socialinis draudimas; 2) ligos socialinis draudimas; 3) motinystės socialinis draudimas; 4) nedarbo socialinis draudimas; 5) nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas; 6) privalomasis sveikatos draudimas (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo rūšis reglamentuoja šis ir atskirų socialinio draudimo rūšių įstatymai. Sveikatos draudimas vykdomas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka (VSDĮ 3 straipsnio 2 dalis).
31. Įvykus įstatyme nustatytam draudžiamajam įvykiui, priklausomai nuo draudžiamojo įvykio pobūdžio, apdraustasis asmuo įgyja teisę į konkrečią socialinio draudimo išmoką. Socialinio draudimo išmokos yra valstybės socialinės apsaugos sistemos dalis, šios išmokos įprastai yra skirtos apdrausto asmens turtiniams interesams draudžiamojo įvykio atveju apsaugoti ir asmens patirtam nuostoliui kompensuoti (visiškai ar iš dalies). Kita vertus, įgyvendindama socialinės apsaugos politiką, valstybė įstatymu gali nustatyti ir kitokio pobūdžio, nei socialinio draudimo, socialines išmokas, t. y. išmokas, atliekančias socialinės paramos funkciją. Atsižvelgiant į tai, įstatymuose nustatytos socialinės išmokos yra skirstomos į socialinio draudimo išmokas ir socialinės paramos išmokas. Galimos situacijos, kai ta pati išmoka atlieka tiek turtinės žalos kompensavimo, tiek socialinės paramos funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2022, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
32. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.
33. Dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios socialinio draudimo išmoką sveikatos sužalojimo ar gyvybės netekimo atveju, regreso teisės apimties yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. balandžio 18 d. nutarime. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia (liet. be kita ko), NADPLSDĮ, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme) nustatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams apdraustojo asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais. Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų nustatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo – nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį; pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2022, 22 punktas).
34. NADPLSDĮ 31 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, kad jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens CK nustatyta tvarka. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPVCAPDĮ, dydį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo bendrovės.
35. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalies nuostatomis, asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Pagal to paties įstatymo 15 straipsnio 5 dalį, žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties.
36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi socialinio draudimo išmoką, turi regreso teisę į kaltąjį asmenį (jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką) tokios apimties, kiek socialinio draudimo išmoka apima nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-1075/2021, 37 punktas).
37. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei aptarta teismų praktika , Ieškovas, kaip socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi mirusio J. G. motinai Z. B. 57 787,17 Eur dydžio vienkartinę draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti iš Atsakovės, kaip žalą padariusio asmens draudikės, regreso tvarka grąžinti tokios apimties sumą, kiek socialinio draudimo išmoka apima nukentėjusiai mirusiojo motinai padarytos turtinės žalos atlyginimą.
38. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį, nebent žalą padaręs asmuo ar atsakingas draudikas įrodytų, kad egzistuoja aiški neatitiktis tarp šio asmens realiai patirtos turtinės žalos ir jam išmokėtų socialinio draudimo išmokų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150-695/2016, 14 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kitaip tariant, pagal kasacinio teismo praktiką, asmuo, teigiantis, kad išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti. Plėtodamas minėtą teismų praktiką, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė leidžia priimti sprendimą ieškovo naudai tais atvejais, kai atsakovas neteikia patikimų argumentų ir įrodymų, ginčydamas nukentėjusiojo patirtos žalos dydį. Jei atsakovo argumentai ir jo pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieškovo prašomos priteisti regresinės prievolės dydis reikšmingai neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio, įrodymus dėl to, kokią konkrečią žalą patyrė apdraustasis (jo šeimos nariai), teikia abi proceso šalys (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodyti žalos dydį turi ją priteisti reikalaujantis ieškovas, todėl kai atsakovas paneigia duomenų apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas tinkamumą apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai nustatyti, konkretų žalos dydį turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014).
39. Byloje nėra ginčo dėl to, kad autoįvykis pagrįstai pripažintas draudžiamuoju įvykiu bei dėl to, jog Ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo regreso teisę į žalą padariusio asmens draudikę (Atsakovę). Ginčas byloje kilo dėl to, kokio dydžio turtinė žala nelaimingo atsitikimo metu buvo padaryta mirusiojo motinai (kurią atlygino Ieškovas, išmokėdamas vienkartinę draudimo išmoką) ir atitinkamai, kokio dydžio sumą Atsakovė turi pareigą sumokėti Ieškovui.
40. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad žuvusysis gyveno tame pačiame mieste kaip ir jo motina Z. B., kad jis kas dieną lankė motiną, iki savo žūties rūpinosi jos buitimi, sveikata, taip pat tai, kokias pajamas jo motina Z. B. gaudavo, kokius turėjo poreikius, įvertinęs byloje esančius įrodymus dėl žuvusiojo gauto VDU (teismo sprendime konstatuota, kad J. G. VDU sudarė 700 Eur) bei atsižvelgęs į Statistikos departamento duomenis apie statistinę jo motinos Z. B. gyvenimo trukmę (186 mėnesius), konstatavo, jog žuvusiojo teikta parama motinai (finansinė parama ir pagalba buityje) sudarė ¼ dalį jo gauto VDU (175 Eur), o negautos pajamos dėl sūnaus žūties sudarė 32 550 Eur (700 Eur × ¼ × 186 mėn.).
41. Tiek Ieškovas, tiek Atsakovė pateikė apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriais iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo apskaičiuota priteista žala.
42. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino Z. B. prarastos finansinės paramos sumą iki ¼ dalies J. G. gauto VDU, taip pat nors teismas formaliai nurodė, kad žala dėl pagalbos buityje turi būti atlyginta, tačiau realiai šios žalos dalies neskaičiavo, neatsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą praktiką, neįvertino galimo žuvusiojo darbo užmokesčio augimo ateityje. Ieškovo vertinimu, tokiu būdu buvo pažeistas visiško nuostolių atlyginimo principas ir neužtikrinta Ieškovo teisė į teisingą žalos atlyginimą.
43. Tuo tarpu Atsakovė apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydama, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia pareikštą ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą Atsakovė iš esmės grindžia trejomis aplinkybėmis: 1) teismas, priteisdamas negautas pajamas, nepagrįstai jas apskaičiavo, neatsižvelgęs į tai, kad J. G. finansinė padėtis nebuvo gera, kad didžiausią įtaką jo finansinei padėčiai darė paimta būsto paskola ir mokamos paskolos įmokos, todėl labiau tikėtina, kad žuvęs J. G. prie motinos išlaikymo kiekvieną mėnesį (pinigais) neprisidėdavo, finansinis prisidėjimas pinigais buvo epizodinis, o daugiausiai J. G. padėdavo motinai buityje nudirbdamas buities darbus; 2) po sūnaus mirties Z. B. paveldėjo jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, todėl gavo ir ekonominės naudos, kuri atitinka buto vertę ir gali būti įvertinta pinigine išraiška, mažinančia jos finansinę priklausomybę nuo ją išlaikančių asmenų; 3) Z. B. sveikatos būklė ((duomenys neskelbtini) ir t.t.) ir jos įtaka gyvenimo trukmei leidžia nukrypti nuo statistinės vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės ir individualiai atsižvelgti į tikėtiną Z. B. gyvenimo trukmę ir ją ribojančius veiksnius.
44. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta faktinė situacija ir procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai suteikia pagrindą nesutikti tiek su Ieškovo, tiek su Atsakovės apeliacinių skundų argumentais.
Dėl žalos dydžio netekus finansinės paramos
45. Kaip jau buvo minėta, TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 6.284 straipsnio 1 dalyje.
46. Bylos duomenimis nustatyta, kad Z. B., gimusi (duomenys neskelbtini)., įvykusio nelaimingo atsitikimo, dėl kurio žuvo jos sūnus J. G., metu (duomenys neskelbtini) buvo sulaukusi pensinio amžiaus. Pagal kasacinio teismo praktiką asmenys, sulaukę pensinio amžiaus, yra pripažįstami nedarbingais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/201). Vadinasi, J. G. motina, kaip teisiniu požiūriu nedarbingas asmuo, tiek pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį, tiek pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį turėjo turtinio pobūdžio teisę gauti išlaikymą iš savo vaiko (sūnaus).
47. Nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis nustatomas vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais. Šis dydis nepriklauso nuo to, kas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar dėl nelaimingo atsitikimo darbe padarinių kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl to nustatant atlygintinio atgręžtinio reikalavimo apimtį, būtina nustatyti atlygintinos žalos dydį tuo atveju, jei nukentėję asmenys teisę į žalos atlyginimą įgyvendintų asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014).
48. Vertinant socialinio draudimo įstaigos reikalavimo teisės į atsakingą draudiką apimtį, reikia nustatyti: 1) ar žalą patyręs asmuo buvo išlaikomas žuvusiojo; 2) kokios sumos neteko išlaikytinis mirus jį išlaikiusiam asmeniui; 3) kokia būtų buvusi tikėtina mirusiojo asmens gyvenimo trukmė.
49. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje numatyta vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šios konstitucinės pareigos turinį sudaro prigimtinė vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais. Vaikai savo veiksmais privalo visapusiškai padėti, paremti ar teikti deramą išlaikymą savo tėvams. Byloje nustatyta, kad žuvusysis asmuo su motina Z. B. kartu negyveno, tačiau gyvendamas tame pačiame Švenčionių mieste motiną lankė kiekvieną dieną po darbo, rūpinosi jos buitimi – aprūpindavo maisto produktais, atlikdavo ūkio darbus, taip pat atlikdavo buities gerinimo darbus. Taigi, nesant byloje duomenų ir įrodymų apie tai, kad žuvusysis nebendravo su motina, ja nesirūpino, nepadėjo buityje, nesidalino mėnesinėmis pajamomis, bei Atsakovei nepateikus įrodymų, jog faktiškai motina išlaikė savo darbingą sūnų, teisėjų kolegija pritaria Ieškovo pozicijai, jog žuvus J. G. jo motina Z. B. patyrė nuostolius, kuriuos iš dalies kompensavo ir socialinio draudimo įstaigos išmokėta suma.
50. Ieškovas, apskaičiavęs 57 787,17 Eur žalos, atlygintinos regreso tvarka, dydį nurodė, kad J. G. motina Z. B. būtų gavusi iš sūnaus, išlaikiusio nedarbingą pensinio amžiaus motiną, 65 100 Eur, t. y. po ½ gauto jo mėnesinio uždarbio, kuris sudarė 700 Eur (350 Eur × 186 mėnesiai) bei pagalbą natūra (pagalbą buityje), kuri papildomai vertintina 67 362 Eur Eur suma (½ MMA ir mėnesių, kuriais neteikta pagalba suma, atitinkamai (642 Eur × 12 mėnesių / 2) + (730 Eur × 174 mėnesių / 2)). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu Ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas 32 550 Eur (700 Eur × ¼ × 186 mėn.) dydžio žalą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kokio dydžio ir kaip išreikštą paramą J. G. teikė motinai, konstatavo, kad įvertinus žuvusiojo gautą VDU, jos pačios poreikius bei pomėgius, gaunamas pajamas, laikytina, kad žuvusysis teikė savo motinai paramą, tam skirdamas ¼ dalį gaunamo VDU. Tiek Ieškovas, tiek Atsakovė apeliaciniais skundais nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistu žalos dydžiu. Ieškovo vertinimu, toks teismo sprendimas prieštarauja civilinėje byloje surinktiems rašytiniams įrodymams, liudytojos parodymams, kasacinio teismo praktikai, kurie leidžia spręsti, jog žuvusysis motinos išlaikymui kas mėnesį skyrė ½ dalį darbo užmokesčio, t. y. 350 Eur. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad žuvus J. G., jo motinos netektas išlaikymas sudaro ne daugiau kaip 100 Eur per mėnesį, atitinkamai įvertinus statistiškai tikėtiną Z. B. gyvenimo trukmę, netekto išlaikymo bendra suma sudarytų 18 600,00 Eur (186 mėn. × 100 Eur).
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti nei su Ieškovo, nei su Atsakovės apeliacinių skundų argumentais, susijusiais su priteistinos žalos dydžiu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad žuvusysis teikė savo motinai paramą, tam skirdamas ¼ dalį gaunamo VDU.
52. Bylos duomenimis nustatyta ir šalys to neginčijo, kad: 1) J. G. VDU iki mirties, atskaičius mokesčius, vidutiniškai sudarė 700 Eur; 2) J. G. motina Z. B. yra pensinio amžiaus, daugiau nei dešimt metų gyveno viena, sūnaus žūties dieną ji buvo 69 metų 1 mėnesio ir 24 dienų amžiaus ir gavo savarankiškas apie 300 Eur dydžio mėnesio pajamas (senatvės pensiją) (pajamos per mėnesį 2020 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais sudarė 251,59 Eur; 2022 m. sausio – gegužės mėnesiais – 329,72 Eur; 2022 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais – 346,33 Eur), taip pat iš seniūnijos gauna paramą maistu; 3) Z. B. turi dar vieną vaiką – dukterį M. J.; 4) Z. B. serga lėtinėmis ligomis, kurios dėl amžiaus ir kitų asmeninių savybių buvo iki sūnaus J. G. mirties – taigi, tiek vaistai, tiek nuolatinė sveikatos priežiūra Z. B. buvo reikalinga iki sūnaus mirties, kuris rūpinosi motinos sveikata, nuveždavo pas gydytojus.
53. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Ieškovo argumentai, kad žuvusysis J. G. skyrė motinai pusę savo pajamų, t. y. 350 Eur (700 Eur × ½) dydžio sumą kas mėnesį yra nepagrįsti. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, žuvusysis J. G. buvo jauno amžiaus (gimęs (duomenys neskelbtini)), nevedęs, siekdamas kurti savarankišką ateitį, turėdamas finansinių įsipareigojimų (buvo paėmęs paskolą būstui) bei didžiąją dalį savo pajamų, kaip nurodė liudytoja M. J., skirdamas paskolos įmokų dengimui, taip pat išlaidoms už komunalines ir kitas paslaugas, objektyviai negalėjo pusės gaunamų pajamų sumos skirti motinai. Minėti pirmosios instancijos teismo argumentai nebuvo paneigti byloje esančiais duomenimis, todėl Ieškovo argumentai dėl skirtino ¼ dalies žuvusiojo J. G. darbo užmokesčio atmestini kaip nepagrįsti.
54. Nors Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad žuvus J. G. jo motinos netektas išlaikymas sudaro ne daugiau kaip 100 Eur per mėnesį, tačiau į bylą nepateikė jokių patikimų įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų pritarti tokiems argumentams. Tai, kad bylos nagrinėjimo metu liudytoja M. J. nurodė, kad motinos išlaikymui per mėnesį papildomai reikia iki 200 Eur, nepatvirtina, kad žuvusysis J. G. būtent pusę šios sumos ir skyrė. Juolab kad, žuvusysis J. G. padėjo motinai ir kasdieniu rūpesčiu, pagalba buityje, tai atitinkamai taip pat turi ekonominę vertę.
55. Taigi, tiek Ieškovas, tiek Atsakovė nepagrindė įrodymais savo reikalavimų dėl kitokios nei pirmosios instancijos teismas nustatė žuvusiojo J. G. skirtos darbo užmokesčio Z. B. dalies. Vien tai, kad apeliantai (tiek Ieškovas, tiek Atsakovė) turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą bei nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
Dėl žalos dydžio netekus pagalbos buityje
56. Ieškovas apeliaciniu skundu nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagalbos buityje ekonominė vertė įskaitoma į priteistos netektos finansinės pagalbos sumą. Ieškovas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad ir netektos finansinės pagalbos suma buvo nepagrįstai sumažinta iki ¼ dalies žuvusiojo darbo užmokesčio, toks teismo sprendimas akivaizdžiai neužtikrina visiško žalos atlyginimo principo ir pažeidžia Ieškovo interesus. Taigi, Ieškovas siekia įrodyti, kad nagrinėjamu atveju reikia atskirai vertinti tiek netektą išlaikymą pinigais (finansinę paramą), tiek netektą išlaikymą netekus pagalbos buityje bei nustatyti, kad netekta pagalba buityje sudarė pusę minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA).
57. Pagal CK 3.205 straipsnio 1 dalį pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis, o išlaikymas gali būti teikiamas įvairiomis formomis, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kurios, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priteisdamas patirtą žalą, vertino ne tik negautas žuvusio asmens išlaikytinio pajamas, bet ir išlaikymo natūrinėmis formomis netekimą bei sprendė, kad žuvusiojo J. G. parama (finansine išraiška ir išlaikymu natūra) motinai Z. B. sudarė ¼ dalį jo gauto VDU. Ir nors Ieškovas teigia, kad pagalbos buityje ekonominė vertė negali būti įskaitoma į priteistos netektos finansinės pagalbos sumą, tačiau toks Ieškovo vertinimas nesudaro pagrindo abejoti priimto teismo sprendimo pagrįstumu. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodyta, kad nei teisės aktai, nei teismų praktika nenumato pareigos teismui, vertinančiam, kokio dydžio paramą žuvusysis teikė išlaikytiniams, atskirai išskirti teiktos finansinės paramos sumą bei apskaičiuoti teikto išlaikymo natūra sumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-938-330/2022, 38 punktas). Taigi, Ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad, apskaičiuodamas žuvusiojo teiktą paramą, pirmosios instancijos teismas turėjo atskirai apskaičiuoti teiktą finansinę naudą ir teiktą išlaikymą natūra, atmestini kaip nepagrįsti.
58. Atmestini kaip nepagrįsti ir Ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad, vertinant žalą, netekus pagalbos buityje, reikia įvertinti MMA dydį. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad MMA nustatymas aktualus esant darbo santykiams, kurie atsiranda sudarius darbo sutartį. Tuo tarpu kasdienis rūpestis savo tėvais grindžiamas šeimos santykiais, kurie, savo ruožtu, remiasi visiškai kitais principais negu darbo santykiai. Todėl nėra jokio logiškai pagrįsto ryšio tarp minimalios mėnesio algos dydžio ir rūpinimosi nedarbingais tėvais (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-725-516/2020).
59. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aptartą teismų praktiką bei įvertinęs žuvusiojo realiai teiktą paramą motinai bei paramos išraišką, pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad žuvusiojo parama motinai (finansine išraiška ir išlaikymu natūra) sudarė ¼ dalį jo gaunamo VDU sumos.
Dėl žalos priteisimo vienkartinės išmokos forma ypatumų
60. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiavęs Z. B. patirtą žalą dėl J. G. finansinės paramos ir pagalbos buityje praradimo pagal žuvusiojo darbo užmokesčio dydį, šią sumą turėjo indeksuoti, atsižvelgdamas į galimą infliaciją, MMA ir VDU augimą. Teisėjų kolegija šiuos Ieškovo apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.
61. CK 6.288 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su nukentėjusio asmens suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu susijusi žala, taip pat su gyvybės atėmimu susijusi žala atlyginama periodinėmis išmokomis arba visos žalos dydžio vienkartine išmoka. Jeigu žala atlyginama periodinėmis išmokomis, tai šios išmokos indeksuojamos teisės aktų nustatyta tvarka. Aptariamoje nuostatoje nėra detalizuota, kokiu konkrečiu atveju taikytinas kiekvienas iš nurodytų žalos atlyginimo būdų, todėl galimybė pasirinkti, kurį iš jų prašyti taikyti, yra suteikta asmeniui, siekiančiam įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą.
62. Minėti žalos atlyginimo būdai, priklausomai nuo to, kuris iš jų taikomas, lemia skirtingų vertinamųjų kriterijų pasirinkimą, atliekant žalos atlyginimo skaičiavimą. Be to, sprendžiant turtinės žalos, susijusios su sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu, atlyginimo mokėjimo periodinėmis išmokomis klausimą, vertinamos realiuoju laikotarpiu egzistuojančios aplinkybės, o sprendžiant šios žalos atlyginimo mokėjimo vienkartine išmoka klausimą vertinamos ilguoju laikotarpiu tikėtinai atsirasiančios aplinkybės. Tiek žalos atlyginimo būdas periodinėmis išmokomis, tiek žalos atlyginimas vienkartine suma turi paties žalos atlyginimo būdo nulemtų privalumų ir konkrečiu atveju, atsižvelgiant į jau minėtų aplinkybių visumą, yra vertinama dėl konkretaus žalos atlyginimo būdo. Sprendžiant dėl žalos atlyginimo būdo parinkimo, atsižvelgtina į ieškovo įvardijamą žalos atlyginimo būdą, į tai, koks žalos atlyginimo būdas leistų tinkamiau įgyvendinti civilinės atsakomybės funkciją kompensuoti asmeniui jo patirtą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-150-687/2020).
63. Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, jog Ieškovas siekė turtinės žalos atlyginimo būtent vienkartine išmoka, skaičiuodamas, kad per 186 mėn. netekta išlaikymo suma sudarytų 65 100 Eur (350 Eur × 186 mėn.). Visgi, Atsakovei nesutinkant su Ieškovo ieškinyje pateiktu žalos skaičiavimo būdu, Ieškovas dublike nurodė ir kitą alternatyvų būdą – tikėtiną išlaikymo teikimo trukmę mėnesiais (186 mėn.) dauginant iš žuvusiojo gauto darbo užmokesčio išlaikytiniui galimos teikti dalies, mažesnės nei ½ darbo užmokesčio dalis, tačiau atsižvelgiant į prognozuojamą MMA ir VDU kilimą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Ieškovo nurodytas aplinkybes bei nenustatė pakankamo pagrindo vertinti kitokį (alternatyvų) žalos atlyginimo būdą. Teismas nurodė, kad Ieškovas teisminio proceso metu siekė turtinės žalos atlyginimo vienkartine išmoka, todėl jo argumentai dėl galimo žuvusiojo darbo užmokesčio augimo ateityje, priešingai nei vertinant reikalavimus dėl periodinių išmokų priteisimo, neturi esminės reikšmės.
64. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta faktinė situacija ir procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo priešingai vertinti nurodytos situacijos ir remiantis Ieškovo apeliacinio skundo argumentais. Kaip jau buvo minėta, Ieškovas reiškė reikalavimą priteisti visos žalos dydžio vienkartinę išmoką. Tuo tarpu CK 6.288 straipsnio 3 dalis numato, kad išmokos indeksuojamos teisės aktų nustatyta tvarka, kai žala atlyginama periodinėmis išmokomis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė Ieškovui turtinę žalą vienkartine forma, netaikant indeksavimo.
Dėl paveldėto turto vertės (ne)įskaitymo į žalos atlyginimą
65. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Vienkartinio draudimo išmoka yra tik vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatytų žalos elementų.
66. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįskaitė Z. B. paveldėto sūnaus 15 200,80 Eur vertės turto į žalos atlyginimą atmestini kaip nepagrįsti. Tokia Atsakovės pozicija nepaneigia jos prievolės atlyginti nukentėjusio asmens žalą, kadangi paveldėto turto apimtis yra nesusijusi su žalos atlyginimo santykiais.
67. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi ir anksčiau išnagrinėtose civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl socialinio draudimo įstaigos vienkartinės draudimo išmokos išmokėtos žuvus asmeniui apimties (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-654/2014, 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-593-464/2015). Apeliaciniame skunde nenurodyta naujų argumentų, kurie šiuo konkrečiu atveju sudarytų pagrindą nukrypti nuo anksčiau suformuotos Lietuvos apeliacinio praktikos iš esmės analogiško ginčo atveju.
Dėl pagrindo nukrypti nuo statistinės vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės
68. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad tiek Z. B. sveikatos duomenys, tiek byloje apklaustos liudytojos M. J. parodymai patvirtina, kad Z. B. sveikatos būklė yra prasta (duomenys neskelbtini), dėl ko yra pagrindas nukrypti nuo statistinės vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės ir individualiai atsižvelgti į tikėtiną Z. B. gyvenimo trukmę ir ją ribojančius veiksnius bei apskaičiuojamą vidutinę statistinę gyvenimo trukmę (186 mėnesius) sumažinat trečdaliu.
69. Apskaičiuojant priteistinos žalos dydį panašiose bylose, yra vadovaujamasi laiko kriterijumi, kuriuo remiantis nustatytas tikėtinas išlaikymo laikotarpis, pripažintas tos pačios lyties tokiomis pat sąlygomis gyvenančio asmens vidutinė gyvenimo trukmė, remiantis Statistikos departamento duomenimis. Laiko kriterijus nustatomas, taikant statistinį metodą ir tik negalint šio metodo taikyti, bylos šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti kitokius negautų pajamų dydžio nustatymo kriterijus, pavyzdžiui, gali būti remiamasi individualizuota tikėtina to asmens gyvenimo trukme, kuriuos teismas įvertina, remdamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis)
70. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad tikėtinos asmens gyvenimo trukmės pagal jo sveikatos būklės duomenis prognozavimas nėra pakankamai išvystas šiuolaikinio medicinos mokslo bei medicinos praktikos, tokio prognozavimo pagrindu nėra gaunami vienareikšmiški, konkretūs ir patikimi rezultatai. Asmens tikėtinos gyvenimo trukmės, asmeniui esant gyvam, klausimas yra jautrus, susijęs su emocinių, pagarbos, orumo aspektų daugetu. Nesant galimybės tiksliai nustatyti asmens tikėtinos gyvenimo trukmės pagal jo sveikatos būklę duomenis ir esant galimybei taikyti statistinį metodą, jam privalo būti teikiama pirmenybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-577-585/2020, 15 punktas; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-370-370/2022, 31 punktas).
71. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta faktinė situacija ir Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo apskaičiuojant priteistinos žalos dydį remtis kitu, nei statistiniu laiko kriterijumi. Byloje nenustatytos aplinkybės, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas būtų negalėjęs taikyti statistinio laiko kriterijaus, vertinant žuvusiojo motinos tikėtiną gyvenimo trukmę. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas skaičiavimo metodas (mažinant vidutinę statistinę gyvenimo trukmę trečdaliu) yra nepagrįstas jokiais objektyviais kriterijais, leidžiančiais teismui spręsti, kad Z. B. sveikatos būklė yra ženkliai prastesnė nei tokio pat amžiaus moterų sveikatos būklė.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
72. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisinį reguliavimą, susijusį su turtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymu tokios kategorijos bylose, atsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus dėl ginčui aktualių teisės normų praktinio taikymo, todėl naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra teisinio pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
73. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktas.
74. Teismų praktikoje išaiškinta, kad šalių apeliacinius skundus atmetus, kiekvienai iš jų lieka apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-351-1120/2022; 2023 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-37-330/2023; 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-302/2023). Kadangi nagrinėjamoje byloje tiek Ieškovo, tiek Atsakovės apeliaciniai skundai atmesti, bylinėjimosi išlaidos (Atsakovės sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą), patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra paskirstomos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.