Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3327-619/2013 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Saukupa“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos išmokėtų draudimo išmokų subrogacinio reikalavimo pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad ši byla jau buvo nagrinėta apeliacine ir kasacine tvarka. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-05-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-654/2014 (t. 1, b. l. 224-229) Vilniaus apygardos teismo 2013-07-02 sprendimas buvo pakeistas, sumažinant priteistą ieškovui VSDFV Vilniaus skyriui sumą iki 8 732,10 Lt. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-09 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-313/2015 priėmimo (t. 2, b. l. 31-39) ginčas liko neišspręstas tik dėl to, kokia apimtimi (visa ar jos dalimi) ieškovo išmokėta 108 400 Lt vienkartinė draudimo išmoka žuvusiojo J. R. sutuoktinei G. R. atliko žalos atlyginimo (nuostolių kompensavimo) funkciją, atsižvelgiant į formuojamos teismų praktikos išaiškinimus, kad socialinio draudimo įstaiga gali reikalauti iš kalto dėl žalos padarymo asmens tik tokios draudimo išmokos dalies, kuria atlyginta žala, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-12 nutartis c. b. Nr. 3K-3-552/2014).

Dėl socialinio draudimo įstaigos reikalavimo teisės ir atlygintinos sumos dydžio nustatymo

Ieškovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, įrodinėja, kad ieškovo išmokėta žuvusiojo J. R. sutuoktinei vienkartinė socialinio draudimo išmoka, remiantis NADPLSDĮ nuostatomis, visa apimtimi laikytina turtine žala, skirta kompensuoti žuvusiojo sutuoktinės negautas pajamas, kurią atlyginęs ieškovas turi teisę susigrąžinti iš žalą padariusio asmens (CK 6.290 str. 3 d.). Nagrinėdamas šį ginčą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas formuojamą teismų praktiką šiuo klausimu, pažymėjo, kad nukentėjusiam asmeniui paskirtos socialinio draudimo išmokos, skirtos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patirtai turtinei žalai kompensuoti (NADPLSDĮ 2 str.) nėra laikytinos žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo teisiniai santykiai priskirtini viešosios teisės reglamentavimo sričiai ir šių santykių dalyvių teisės ir pareigos remiasi imperatyviu teisiniu reguliavimu, o tiek žalą padaręs asmuo, tiek jo civilinės atsakomybės draudikas nėra šių socialinio draudimo teisinių santykių dalyvis. Todėl pastarųjų žalos atlyginimo teisiniai santykiai reglamentuojami privatinės teisės – CK 6.245 – 6.255 straipsniuose įtvirtintomis normomis. Dėl to viešosios teisės normos – NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalies – nuostata, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiškia, kad visa kiekvienu konkrečiu atveju socialinio draudimo įstaigos išmokėta išmokos suma atitinka jos gavėjo dėl nelaimingo atsitikimo negautų pajamų sumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-04-18 nutarime taip pat pasisakyta, kad dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis. Šios neatitiktys galimos dėl to, kad socialinio draudimo įstaigos mokėtinos kompensacijos dydį skaičiuoja įstatyme nustatytu būdu, t. y. pagal teisės aktuose įtvirtintus objektyvius kriterijus, kurie neatspindi visų individualių, konkrečiam nukentėjusiam apdraustajam būdingų parametrų. Žuvusiojo sutuoktinei išmokėta vienkartinė kompensacija, apskaičiuota pagal standartizuotas formules, reiškia, jog toks žalos atlyginimas gali atitikti realiai padarytos žalos dydį, bet gali jo ir neatitikti – būti mažesnis ar didesnis. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovas, reikšdamas subrogacinį reikalavimą atsakovui (dėl teisinio santykio specifikos – kaltojo asmens draudikui), žalos dydį grindė išmokėta vienkartine 108 400 Lt draudimo išmoka (t. 1, b. l. 26-27), kuri kasacinio teismo praktikoje vertintina tik kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-18 nutartis c. b. Nr. 3K-3-134/2013). Kadangi toks socialinio draudimo įstaigų, įrodinėjant nukentėjusiojo asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį, pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens ar jo draudiko teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 12 str. 13 str., 178 str.), apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-09 nutarties, priimtos šioje byloje, privalomus nurodymus (CPK 362 str. 2 d.) iš naujo vertina nukentėjusio asmens patirtus nuostolius, atsižvelgdamas į teismų praktikoje jau suformuotus nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Nagrinėjamojoje byloje, sprendžiant klausimą dėl žalą padariusio asmens draudiko prievolės socialinio draudimo įstaigai nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu apdrausto asmens gyvybės atėmimo atveju apimties, reikalinga nustatyti žuvusiojo šeimos narių patirtos žalos dydį.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Vienkartinio draudimo išmoka yra tik vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatytų žalos elementų. Atsakovas iš esmės nesutinka su prievole padengti žuvusiojo J. R. sutuoktinei išmokėtą vienkartinę kompensaciją, nes mirusiojo sutuoktinė G. R. žalos nepatyrė, bet priešingai, paveldėjusi 60 000 Lt vertės turtą faktiškai praturtėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia atsakovo pozicija nepaneigia jo prievolės atlyginti nukentėjusiojo asmens žalą, kadangi, kaip jau konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014-05-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-654/2014, paveldėto turto apimtis yra nesusijusi su žalos atlyginimo santykiais. Tokios Lietuvos apeliacinio teismo pozicijos nekritikavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį žuvusiojo sutuoktinis turi teisę į žalos atlyginimą. Sutuoktinių tarpusavio materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigos yra nustatytos įstatymo (CK 3.27 str.). Byloje esantys duomenys nepaneigia įstatymo prezumpcijos, kad žuvusysis prisidėjo prie šeimos, taip pat ir sutuoktinės poreikių tenkinimo. Ši prezumpcija grindžiama tuo, kad savo įstatymo nustatytas materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas kiekvienas iš sutuoktinių vykdo tiek teikdamas išlaikymą iš savo gaunamų pajamų, tiek ir kitomis formomis, pavyzdžiui, atlikdamas buities darbus, kurie taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę. Remiantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas. Nustatinėjant fizinio asmens mirties atveju jo šeimos narių (šiuo atveju sutuoktinės) patirtą turtinę žalą įstatyme tiesiogiai nėra išskirta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima apibrėžti terminą, iki kurio minėti asmenys pagrįstai galėjo tikėtis gauti iš mirusiojo materialinę paramą, išlaikymą. Tačiau aktualioje kasacinio teismo praktikoje išskirti reikšmingi kriterijai, apskaičiuojant žuvusiojo apdrausto asmens sutuoktinio patirtos žalos dydį, pasireiškiantį negautomis pajamomis – laikotarpis (statistinė gyvenimo trukmė), per kurį pergyvenęs sutuoktinis išlaikymą būtų gavęs, jei sutuoktinis nebūtų žuvęs ir pajamų dalis tekusi pergyvenusiam sutuoktiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-07 nutartis c. b. Nr. 3K-3-477/2014, 2014-10-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-405/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks žalos apskaičiavimo metodas taikytinas ir nagrinėjamojoje byloje. Šių išaiškinimų kontekste pritartina ieškovo apeliacinio skundo argumentacijai, kad pirmosios instancijos teismas, atlygintiną žalą apskaičiavęs tik už 26 mėnesius nuo J. R. nelaimingo atsitikimo darbe (2006-03-18) iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2008-05-14), nevisiškai tinkamai nustatė kompensacinių nuostolių dalį jo sutuoktinei išmokėtoje socialinio draudimo įmokoje.

Iš naujo vertindama ieškovui priteistinos žalos dydį, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog žuvusysis J. R. gaudavo 900 Lt per mėnesį pajamų (t. 1, b. l. 83). Kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių J. R. gautas pajamas, nesusijusias su darbo santykiais, ir kurios būtų reikšmingos patirtos žalos apskaičiavimui, byloje nėra. Atsakovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas G. R. patirtą žalą (negautas pajamas), neatėmė valstybės biudžetui mokėtinos mokesčių dalies ir tokiu būdu sudarė prielaidas ieškovui priteisti daugiau negu realiai padaryta žalos, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas bei prieštaraujantis formuojamai teismų praktikai. Teismų jurisprudencijoje išaiškinta, kad LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 8 punktas, kuriuo remiasi atsakovas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi žuvusiojo J. R. gautų pajamų dydžiu, neatskaičius mokesčių, netaikytinas tarp draudiko ir socialinio draudimo įstaigos susiklosčiusiems santykiams, socialinio draudimo įstaigai pareiškus reikalavimą draudikui CK 6.290 straipsnio 3 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-17 nutartis c. b. Nr. 3K-3-408/2014, 2015-03-09 nutartis c.b. Nr. 3K-3-133-313/2015). Vadinasi, skaičiuojant priteistinos žalos negautų pajamų forma dydį aktualios yra žuvusiojo asmens pajamos neatskaičius mokesčių. Apskaičiuojant likusios gyvos sutuoktinės (G. R.) patirtą žalą dėl žuvusiojo negautų pajamų, atsižvelgiama ne tik į žuvusiojo asmens gautas pajamas (imama ½ šių pajamų), bet ir į statistinę gyvenimo trukmę. Iš bylos duomenų matyti, kad žuvusysis J. R. gyveno Vilniaus rajone (t. 1, b. l. 18-21, 172), o Lietuvos statistikos departamento 2006 m. duomenimis Vilniaus apskrityje vyrų vidutinė gyvenimo trukmė buvo 65 metai (64,97). Byloje atsakovo nepaneigta, kad dėl sveikatos būklės, amžiaus, kokių nors ribojimų profesijai, pareigoms ar kitų priežasčių J. R. nebūtų sulaukęs 65 metų. Kadangi mirties dieną J. R. buvo 50 metų, labiausiai tikėtina, kad jis galėjo dar gyventi ir dirbti 15 metų. Todėl G. R. patirta žala (pastarosios realiai negautos pajamos) dėl sutuoktinio J. R. mirties apskaičiuotina taip : 900 Lt/2×12×15=81 000 Lt (23 459,22 Eur). Remiantis CK 6.284 straipsnio 2 dalimi, asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundžiamas sprendimas pakeistinas, atitinkamai padidinant priteistą iš atsakovo žalos sumą (CPK 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas prašė priteisti 108 400 Lt (31 394,81 Eur) žalos atlyginimo, o jo reikalavimas tenkinamas iš dalies ir priteisiama 81 000 Lt (23 459,22 Eur), pripažintina, kad patenkinta iš viso 75 procentai jo ieškinio reikalavimų.

Atsakovas už apeliacinį skundą buvo sumokėjęs 351 Lt (101,66 Eur) žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 195), jam ieškovas, atsižvelgiant į šio ginčo baigtį, privalo kompensuoti 25 proc. arba 25,41 Eur (87,75 Lt) patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 2 d., 3 d.).

Ieškovas, teikdamas ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus, buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo byloje, tokiu atveju šis mokestis į valstybės biudžetą išieškomas iš atsakovo proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Ieškovo ieškinį patenkinus iš dalies (75 proc.), nesumokėtas žyminis mokestis už ieškinį bei apeliacinį ir kasacinį skundus valstybei priteistinas iš atsakovo, proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai, t. y. žyminį mokestį apskaičiuojant nuo patenkintų reikalavimų (23 459,22 Eur) sumos (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Remiantis išdėstytu, iš atsakovo priteistina 2 111,34 Eur žyminio mokesčio valstybei (703,78 Eur + 703,78 Eur+ 703,78 Eur).

Iš atsakovo valstybei priteistina ir 8,76 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, patirtų visų instancijų teismuose (t. 1,įvadinis b.l. ; t. 2, b. l. 40; CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, kodas 191683350, iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, įm. kodas 50003210451, 23 459 (dvidešimt tris tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt devynis) eurus ir 22 euro centus žalos atlyginimą.

Priteisti atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“, įm. kodas 50003210451, iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, kodas 191683350, 25 (dvidešimt penkis) eurus, 41 euro centą bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, įm. kodas 50003210451 2 120 (du tūkstančius vieną šimtą dvidešimt) eurų, 10 euro centų žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.