- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-05
- Bylos Nr.
- 2A-654/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Alvydas Poškus, Donatas Šernas
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Atsakovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Saukupa“
- Kategorijos
- 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Donato Šerno teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3327-619/2013 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Saukupa“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos vienkartinės draudimo išmokos, išmokėtos žuvus asmeniui dėl nelaimingo atsitikimo darbe, susigrąžinimo iš atsakingo už žalą draudiko.
Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 15 d. nutartimi pirminius ieškinio reikalavimus dėl skirtingų eismo įvykių išskyrė į atskiras civilines bylas. Nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl 108 400 Lt žalos atlyginimo, į šią civilinę bylą trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje įtraukiant UAB „Saukupa“ (b.l. 92-93).
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad 2006 m. kovo 18 d. Lenkijoje įvykusio autoįvykio metu žuvo J. R., vairavęs VOLVO markės TIR sunkvežimį. Eismo įvykio metu žuvo taip pat ir IVECO markės TIR sunkvežimio vairuotojas, šio automobilio valdytojo atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau- TPSVCAPDĮ) buvo apdraudęs atsakovas. Nelaimingas atsitikimas buvo pripažintas draudiminiu įvykiu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau- NADPLSDĮ) 27 straipsniu ieškovo 2006 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 6-18-541 žuvusiojo sutuoktinei G. R. paskirta ir išmokėta 108 400 Lt vienkartinė draudimo išmoka. Atsakovas šios išmokos pretenzine tvarka neatlygino. Tokiu būdu Valstybinio socialinio draudimo fondui padaryta ir neatlyginta 108 400 Lt žala, ją turi atlyginti atsakovas (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 str., 18 str. 1 d., NADPLSDĮ 31 str. CK 6.290 str. 3 d., TPSVCAPDĮ 19 str. 10 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - priteisė iš atsakovo ieškovui 11 700 Lt žalos atlyginimui ir 351 Lt žyminį mokestį į valstybės pajamas. Kitoje dalyje ieškinio netenkino. Nurodė, kad sprendžiant dėl regreso teisės apimties turi būti vadovaujamasi ne NADPLSDĮ, bet CK įtvirtintomis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos yra skirtos kompensuoti negautoms pajamoms, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju turi būti išanalizuota, ar jų pakanka kompensuoti šeimos narių/nukentėjusio asmens pajamas, kurias jie galėjo gauti, jei nebūtų įvykęs nelaimingas atsitikimas/miręs apdraustasis (CK 6.249 str. 1 d., TPSVCAPDĮ 14 str. 4 d.). Nustatė, kad prieš draudiminį įvykį žuvusiojo J. R. draudžiamosios pajamos už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 2006 m. vasario mėn. sudarė 900 Lt/mėn., o laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. spalio 1 d. G. R. nėra turėjusi draudžiamųjų pajamų. Todėl sprendė, kad G. R. negauta pajamų dalis sudaro 450 Lt/mėn., o jos negautos pajamos per 26 mėnesius sudaro 11 700 Lt (450 Lt x 26 mėn.). Pažymėjo, kad turto paveldėjimas po sutuoktinio mirties nėra laikytinas gautomis pajamomis, kurios įtakoja ir yra reikšmingos sprendžiant kokius nuostolius nukentėjęs asmuo patyrė negautų pajamų forma. Atmetė atsakovo argumentus dėl praleisto ieškinio senaties termino (TPVCAPDĮ 16 str. 4 d., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2013). Teismas sprendė, kad išmokėta draudimo kompensacija viršijo realiai nukentėjusio asmens patirtą žalą, todėl ieškovui iš atsakovo priteisė 11 700 Lt žalos atlyginimo, kitoje dalyje ieškinį atmetė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai
Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Nurodo tokius argumentus:
1. Teismas G. R. negautas pajamas apskaičiavo dalindamas jos sutuoktinio J. R. draudžiamąsias pajamas ir iš jų neatėmus valstybės biudžetui mokėtinos mokesčių dalies. Tokiu būdu sudarė prielaidas ieškovei gauti daugiau negu realiai padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausioji Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009).
2. Kadangi pajamos suprantamos plačiąja prasme (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str.), vadinasi G. R. po sutuoktinio mirties per 26 mėnesius negavusi 11 700 Lt pajamų (jai priklausiusios dalies darbo užmokesčio), tačiau paveldėjusi 60 000 Lt vertės turtą žalos nepatyrė, o faktiškai praturtėjo.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti ieškinį dėl 108 400 Lt žalos atlyginimo. Nurodo tokius atsikirtimus:
1. Negautų pajamų apskaičiavimo tvarka ir formulės yra nustatytos NADPLSDĮ, todėl patirta dėl J. R. mirties žala turi būti apskaičiuojama būtent specialiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose negautų pajamų nustatymą, įtvirtinta tvarka. Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau - Taisyklės) 8 punktą draudimo bendrovė negautas nukentėjusiojo asmens pajamas apskaičiuoja neįskaičiuodama dėl eismo įvykio pagal teisės aktus mokamų socialinio draudimo išmokų.
2. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad G. R., gavusi po sutuoktinio mirties palikimą, žalos nepatyrė. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį negautos pajamos suprantamos kaip pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Sistemiškai vertinant CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir NADPLSDĮ 2 straipsnio tikslą kompensuoti dėl draudiminių įvykių negautas pajamas, sutuoktiniams bendros jungtinės nuosavybės teise priklausiusio turto paveldėjimas negali būti laikomas dėl sutuoktinio mirties negautų sutuoktinio darbo pajamų kompensavimu. Be to, pagal Taisyklių 8 punktą nėra atsižvelgiama į paveldėto turto vertę draudimo bendrovei apskaičiuojant negautas pajamas.
Šalies argumentai
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti ieškinį visiškai. Nurodo tokius argumentus:
1. Teismas pažeidė CK 6.249 straipsnį ir NADPLSDĮ 2 straipsnio nuostatas. Negautų pajamų apskaičiavimo tvarka yra nustatyta NADPLSDĮ, todėl ieškovo išmokėta vienkartinė draudimo išmoka, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra laikytina turtine žala, kuri skirta kompensuoti negautas pajamas ir kurią atlyginęs ieškovas, vadovaujantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, turi teisę susigrąžinti iš žalą padariusio asmens.
2. Teismas nepagrįstai atlygintiną žalą skaičiavo tik už 26 mėnesius. G. R. visam laikui neteko J. R., kuriam žūties dieną buvo tik 50 metų, darbo pajamų, todėl teismo sprendimas įvertinti žalą tik kaip pajamas negautas per 26 mėnesius prieštarauja visiško žalos atlyginimo principui (CK 6.251 str. 1 d., 6.263 str. 2 d.), taip pat teisingumo ir protingumo principams aiškinant ir taikant įstatymus (CK 1.5 str. 4 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo tokius atsikirtimus:
1. G. R. po sutuoktinio mirties gavusi palikimą tapo nebereikalinga išlaikymo, dėl ko nėra teisinio pagrindo ieškinio tenkinimui.
Šalies argumentai
2. Atmestini ieškovo argumentai, kad teismas turėjo priteisti sumas už 7 metų laikotarpį, o ne 26 mėnesius. Ieškovui ieškinyje nenurodžius laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti G. R. negautas pajamas, neįrodinėjus G. R. pajamų po ieškinio padavimo dienos, po bylos sustabdymo ir atnaujinimo, teismas visiškai pagrįstai sprendė apie G. R. patirtą žalą laikotarpiu iki ieškinio padavimo dienos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad Lenkijoje 2006 m. kovo 18 d. įvykusio autoįvykio metu žuvo J. R.. Ieškovo 2006 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. D1390 įvykis buvo pripažintas draudiminiu ir, vadovaujantis NADPLSDĮ 27 straipsniu, ieškovas išmokėjo žuvusiojo sutuoktinei G. R. 108 400 Lt vienkartinę draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas ieškinį, kuriuo reikalaujama priteisti minėtą išmoką iš atsakingo už žalą draudiko – atsakovo, tenkino iš dalies. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu šalys nesutinka.
Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Minėta, kad ieškovas, kvestionuodamas skundžiamą sprendimą, apeliaciniame skunde remiasi tuo, kad išmokėta vienkartinė draudimo išmoka, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra laikytina turtine žala, kuri skirta kompensuoti negautas pajamas, todėl turėjo būti priteista visa apimtimi, be to, teismas nepagrįstai apskaičiavo negautas G. R. pajamas tik už 26 mėnesius, nors J. R. žuvo būdamas tik 50 metų. Atsakovas iš esmės nekvestionuoja savo pareigos atlyginti G. R. negautas pajamas, savo apeliacinį skundą grindžia dviem aplinkybėmis: 1) teismas, priteisdamas negautas pajamas, nepagrįstai jas apskaičiavo neatsižvelgęs į žuvusiojo nuo darbo užmokesčio mokėtinus mokesčius, 2) po sutuoktinio žūties G. R. paveldėjo 60 000 Lt vertės turtą, todėl jos turtinė padėtis netgi pagerėjo. Todėl skundžiamo sprendimo atžvilgiu apeliaciniai skundai nagrinėtini šiose ribose. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad eismo įvykio tyrimas nutrauktas žuvus abiems vairuotojams, tačiau ginčas dėl nustatymo asmens, kalto dėl eismo įvykio, nagrinėjamoje byloje nekeliamas.
NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Taigi, įstatymų leidėjas nustatė, kad šiuo įstatymu nustatytos išmokos kompensuoja būtent negautas pajamas (žalą).
Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas atsakingo už žalą asmens draudikui. Pagal NADPLSDĮ 31 straipsnį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPVCAPDĮ, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos. Taigi, specialiame įstatyme nustatyta, kad draudimo kompanijos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui turėtų atlyginti (o VSDFV - reikalauti) tokią žalą, kokią atsakingo už žalą asmens draudikas turėtų mokėti pareiškusiems reikalavimą atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims būtent pagal TPVCAPDĮ nuostatas. Be to, ir pagal CK nuostatas trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, (t.y. VSDFV, perėmusiai nukentėjusiųjų reikalavimo teisę) negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.). Pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad G. R. turi teisę į žalos atlyginimą.
Konstitucinis Teismas savo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Taigi, pagal minėtą išaiškinimą socialinio draudimo įstaigos (nagrinėjamu atveju – ieškovas) gali reikalauti tos išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies, kuria atlyginama (dengiama) turtinė žala, padaryta apdraustajam (apdraustajam žuvus - jo šeimos nariams): jei padaryta turtinė žala viršija ar yra lygi išmokėtoms draudimo išmokoms, tokiu atveju socialinio draudimo įstaigos turėtų teisę reikalauti visų draudimo išmokų iš atsakingo už žalos kilimą asmens (jo draudiko), jei turtinė žala padaryta mažesnė už draudimo išmokas – atitinkamos draudimo išmokos dalies.
NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta kaip apskaičiuojama ir kam išmokama vienkartinė draudimo išmoka – ji yra lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį ir lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Taigi, pagal NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalį mokama vienkartinė draudimo išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į vien tik valstybės nustatomą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t.y. jos dydis nepriklauso nuo konkrečios situacijos nei dėl mirusiojo gautų pajamų fakto ir dydžio, nei dėl jokių kitų aplinkybių. Be to, ji pagal NADPLSDĮ 27 straipsnio 2 dalį mokama ir ją gali gauti ne tik TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą pagal šį įstatymą, bet ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautų pajamų pavidalu atlyginimą pagal TPVCAPDĮ, pavyzdžiui, darbingi tėvai (įtėviai). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant to, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti negautas pajamas, vienkartinės draudimo išmokos išmokėjimas pagal savo prigimtį ir paskirtį ne visais atvejais gali reikšti, kad ji atlieka tokio pobūdžio - žalos negautų pajamų forma atlyginimo - funkciją. Kasacinis teismas taip pat yra pripažinęs, jog „...nors NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiuo įstatymu siekiama kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo darbe prarastas pajamas, ir nustatyta tam tikra metodika vienkartinės laidojimo pašalpos (taip anksčiau įstatyme buvo įvardijama aptariama vienkartinė draudimo išmoka) dydžiui apskaičiuoti, tai nepaneigia šio valstybės socialinę politiką įgyvendinančio įstatymo specifinio statuso ir paskirties, lemiančių išvadą, kad sprendžiant dėl regreso teisės apimties turi būti vadovaujamasi ne NADPLSDĮ, bet CK įtvirtintomis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013). Taigi, teisminėje praktikoje faktiškai pripažįstama, kad vienkartinė draudimo išmoka pagal savo paskirtį nevertintina vienareikšmiškai - tam tikrais atvejais ši išmoka gali kompensuoti žalą, tačiau, kita vertus, ji (jos dalis) gali reikšti socialinės politikos realizavimą tais atvejais, jei žala (jos dalis) jau yra kompensuota kitais būdais, pavyzdžiui, žalą savanoriškai atlygino kaltas asmuo, arba ją kompensuoja kitos socialinio draudimo įstaigos išmokėtos išmokos. Todėl darytina išvada, kad vienkartinė draudimo išmoka (jos dalis) gali kompensuoti ir negautas pajamas tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įstaigų išmokėtos kitos išmokos jų nepadengia, be to, ji taip pat gali kompensuoti kitą, nesusijusią su negautomis pajamomis, t.y. tiesioginę turtinę žalą, kurią nukentėjusiems asmenims atsakingo už žalą asmens draudikas turėtų atlyginti pagal TPVCAPDĮ nuostatas (pavyzdžiui, laidojimo, sugadinto turto remonto ir pan. išlaidas) ir tuo atveju socialinio draudimo įstaiga turėtų teisę reikalauti ją tokioje apimtyje susigrąžinti iš atsakingo už žalą asmens draudiko (CK 6. 290 str.). Pažymėtina, kad jokių išmokų, kurios viršija padarytą žalą, iš atsakingo už žalą asmens (jo draudiko) reikalauti pagal TPVCAPDĮ nuostatas negalėtų ir nukentėjęs asmuo, jei jis tiesiogiai pats reikalautų žalos atlyginimo. Todėl tai taikytina ir šiuo atveju ieškinį reiškiančiam ieškovui (CK 6.113 str.). Be to, ir atgręžtinio reikalavimo teisė yra įgyjama ne į visą išmokėtą, o į tokio dydžio sumą, kuria atlyginama žala (CK 6.280 str.).
Minėta, nagrinėjamoje byloje atsakovas iš esmės nekvestionuoja vienkartinės draudimo išmokos, kaip negautų pajamų kompensavimo, paskirties. Teisėjų kolegija atmeta jo argumentus, susijusius su G. R. po sutuoktinio žūties paveldėtu turtu ir jo apimtimi, nes tai visiškai nesusiję su žalos atlyginimo santykiais. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais dėl nepagrįsto žalos (negautų pajamų) apskaičiavimu skundžiamame sprendime neįvertinant atskaitytinų mokesčių nuo žuvusiojo pajamų (Taisyklių 8, 11 p.), nes realiai būtent šios pajamų dalies neteko žuvusiojo sutuoktinė. Tokiu atveju netekta pajamų dalis būtų 335,85 Lt (671,70 Lt : 2) (b.l. 83), o G. R. negauta pajamų suma už 26 mėnesių laikotarpį nuo eismo įvykio iki ieškinio pateikimo sudarytų 8 732,10 Lt.
Ieškovas nurodo, kad nėra aišku, kodėl negautų pajamų dydis skundžiamame sprendime skaičiuotas tik nuo eismo įvykio iki nagrinėjamo ieškinio pateikimo dienos, nes pirmosios instancijos teismas jokių motyvų, pagrindžiančių tik tokį vertintiną laikotarpį, nenurodė. Ieškovas mano, kad jam turėjo būti priteista visa išmokėta suma, nes J. R. būtų dar ilgai dirbęs (įvykio dieną jam buvo 50 metų), todėl G. R. negautų pajamų skaičiavimas tik už 26 mėnesius pažeidžia visiško žalos atlyginimo principą. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytu išmokėtų negautoms pajamoms kompensuoti draudimo išmokų priteisimo ieškovui principu.
Minėta, kad vienkartinė draudimo išmoka nėra visais atvejais vertintina kaip vienareikšmiškai atliekanti žalos atlyginimo funkciją. Todėl ieškovo argumentai būtų pripažintini pagrįstais tuo atveju, jei jau šiuo metu būtų aišku, kad ji visa apimtimi buvo skirta jau atsiradusios žalos atlyginimui. Tačiau iš vienkartinės draudimo išmokos kompensuojamos ne tik jau atsiradusi žalos dalis dėl negautų pajamų, bet ir į ateitį. Žuvusiojo sutuoktinė turi teisę gauti žalos atlyginimą iki gyvos galvos, be to, sulaukus pensinio amžiaus ji įgis teisę į periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 26 str. 1 d. 3 p.), vien kuri kompensuos dalį, o gal būt ir visas negautas pajamas. Akivaizdu, kad datą, iki kurios apskritai žala kompensuotina, kokiu laipsniu šį kompensavimą atliks vienkartinė draudimo išmoka kompensuojant negautas pajamas kitomis ateities išmokomis, t.y. kokia bendra vienkartinės išmokos dalis (ar ji visa) ateityje bus skirta žalai (negautoms pajamoms) atlyginti, nustatyti objektyviai neįmanoma. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, realiausia būtų priteisti tą vienkartinės draudimo išmokos dalį, kurią bylos nagrinėjimo metu galima pripažinti faktiškai dengusia žalą. Tuo tarpu ateityje, nustačius, kad žuvusiojo sutuoktinei žalos atlyginimas kitomis draudimo išmokomis tebeturi būti mokamas, socialinio draudimo įstaigai bei draudikui susitarus (arba prisiteisiant) dėl žalos pagal NADPLSDĮ išmokėtas kitas draudimo išmokas atlyginimo atskirais laikotarpiais, atitinkama negautų pajamų suma, kurios nepadengia kitos draudimo išmokos, atlygintina iš vienkartinės draudimo išmokos iki tol, kol bus padengta visa šios išmokos suma. Tokiu atveju būtų iš esmės aišku, kokia vienkartinės draudimo išmokos dalis (ar ji visa) buvo skirta kompensuoti ir realiai kompensavo žalą (negautas pajamas), o kokia dalis laikytina atlikusia socialinę funkciją, kurios kompensuoti draudikas neprivalėtų.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimas keistinas sumažinant iš atsakovo priteistiną sumą (CPK 326 str. 1d. 3 p., 330 str.). Atitinkamai pakeistina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą pakeisti.
Sumažinti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ priteistą ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui žalos atlyginimo sumą iki 8 732,10 Lt, valstybei mokėtiną žyminio mokesčio sumą – iki 262 Lt.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 89 Lt žyminio mokesčio atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinės instancijos teisme.