Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmanto Šulco ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė būtinumo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo argumentų ribose.

18. Byloje kilo ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios nukentėjusiam asmeniui vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, regreso teisės į kaltąjį asmenį (jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką) apimties. Vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus išmokėta pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) normas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

19. 2017 m. spalio 23 d. įvykusio eismo įvykio metu automobilis partrenkė pėsčiąją A. Š., kuri 2017 m. spalio 29 d. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė. Transporto priemonės vairuotojas buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio. Ieškovas 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. VPA_1512 mirtiną nelaimingą atsitikimą pripažino draudžiamuoju įvykiu ir 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. VPA_SP5-2038 žuvusiosios motinai E. Š., gimusiai (duomenys neskelbtini), išmokėjo 49 800 Eur vienkartinę draudimo išmoką.

20. Dėl 2017 m. spalio 23 d. įvykusio eismo įvykio kaltu pripažinto asmens vairuojamas automobilis buvo apdraustas atsakovės, todėl ieškovas, išmokėjęs vienkartinę išmoką žuvusiosios motinai, regresinio reikalavimo tvarka kreipėsi į atsakovę, prašydamas atlyginti 46 125 Eur žalą, kurią sudaro E. Š. išmokėta socialinio draudimo išmoka dėl dukters A. Š. mirties. Procesiniuose dokumentuose ieškovas paaiškino, kad bendra E. Š. patirta žala dėl dukters mirties yra 66 361,36 Eur dydžio, kurios 49 800 Eur kaip vienkartinę socialinio draudimo išmoką išmokėjo ieškovas, todėl atsakovei tenka pareiga kompensuoti ieškovui 46 125 Eur sumą (išmokėta 49 800 Eur vienkartinė draudimo išmoka - 3 675 Eur atsakovės atlyginta žalos dalis).

Dėl socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į žalos atlyginimą ir tos teisės apimties

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. NADPLSDĮ 31 straipsnyje nurodyta, kad jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, jog jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens CK nustatyta tvarka. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ), dydį, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo bendrovės.

22. Byloje nekyla ginčas dėl ieškovo, išmokėjusio vienkartinę draudimo išmoką E. Š. dėl dukters A. Š. mirties, teisės reikšti regresinį reikalavimą atsakovei, kadangi tiek pirmiau aptartas teisinis reglamentavimas (NADPLSDĮ 31 straipsnis, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis), tiek ir kasacinio teismo praktika įtvirtina norminę taisyklę, kad socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi socialinio draudimo išmoką, turi regreso teisę į kaltąjį asmenį (jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką) tokios apimties, kiek socialinio draudimo išmoka apima nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-1075/2021, 37 punktas).

23. Nekvestionuojama ir tai, kad E. Š. turėjo teisę į žalos atlyginimą dėl dukters mirties. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 6.284 straipsnio 1 dalyje. Iš bylos duomenų nustatyta, kad E. Š. įvykusio nelaimingo atsitikimo, dėl kurio žuvo jos duktė A. Š., metu buvo sulaukusi pensinio amžiaus. Pagal kasacinio teismo praktiką asmenys, sulaukę pensinio amžiaus, yra pripažįstami nedarbingais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014). Byloje nebuvo įrodinėjama, kad žuvusiosios motina E. Š. buvo nereikalinga paramos ir (ar) kad žuvusioji jos neteikė. Laikytina, kad žuvusiosios motina E. Š., kaip teisiniu požiūriu nedarbingas asmuo, tiek pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį, tiek pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį turėjo turtinio pobūdžio teisę gauti išlaikymą iš savo vaiko (dukros) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-725-516/2020, 15 punktas).

24. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau išdėstytas aplinkybes, į faktą, kad žuvusioji A. Š. gyveno su savo motina ir teikė jai pagalbą, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus dėl žuvusiosios gauto vidutinio darbo užmokesčio bei atsižvelgęs į Statistikos departamento duomenis apie statistinę jos motinos E. Š. gyvenimo trukmę (137,16 mėnesių), konstatavo, jog žuvusiosios teikta parama motinai (finansinė parama ir pagalba buityje) sudarė 1/4 dalį jos vidutinio darbo užmokesčio (teismo sprendime konstatuota, kad A. Š. vidutinis darbo užmokestis sudarė 548,64 Eur). Teismas nustatė, kad E. Š. patirta turtinė žala dėl dukters žūties sudaro 18 840,30 Eur (vidutinė gyvenimo trukmė × 1/4 žuvusiosios vidutinio darbo užmokesčio). Atsižvelgęs į tai, kad 3 675 Eur sumą atsakovė ieškovui yra išmokėjusi, teismas priteisė ieškovui 15 163,30 Eur žalos atlyginimą.

25. Ieškovas su pirmosios instancijos teismo apskaičiuota priteistino žalos atlyginimo suma nesutinka. Apeliaciniame skunde nekvestionuojama pagal Statistikos departamento duomenis teismo nustatyta vidutinė tikėtina E. Š. gyvenimo trukmė, tačiau nesutinkama su nustatytu žuvusiosios A. Š. neto darbo užmokesčio dydžiu bei su teismo išvada, kad žuvusiosios parama motinai (finansinė parama bei išlaikymas natūra) sudarė ne daugiau kaip 1/4 dalį A. Š. vidutinio darbo užmokesčio.

26. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl A. Š. vidutinio darbo užmokesčio, kuriuo vadovaudamasis teismas apskaičiavo iš atsakovės priteistiną žalos atlyginimo sumą, svarbu pažymėti, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodyti žalos dydį turi ją priteisti reikalaujantis ieškovas (CPK 178 straipsnis). Be to, teismų praktikoje sprendžiant dėl priteistinos žalos dydžio, taip pat nustatyta, kad kai atsakovas paneigia duomenų apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas tinkamumą apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai nustatyti, konkretų žalos dydį turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-682-248/20015).

27. Kaip minėta, ieškovas prašė iš atsakovės priteisti 46 125 Eur žalos bei nurodė, kad žuvusiosios A. Š. vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, buvo 873,85 Eur (ieškinio 3 puslapis, t. 1, b. l. 3). Tačiau atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad įvertinus A. Š. realiai dirbtų dienų skaičių, laikytina, jog jos vidutinės mėnesio pajamos sudarė 564,27 Eur (t. 1, b. l. 12). Atsakovei ginčijant išmokėtos išmokos dydį, ieškovui kilo pareiga įrodyti, kad jo išmokėtos išmokos suma realiai atitinka žuvusiosios išlaikytinei padarytą turtinę žalą, kadangi vien pateikti duomenys apie įstatymuose nustatyta tvarka išmokėtas draudimo išmokas nėra pakankami draudimo įstaigų atlygintos žalos dydžiui nustatyti. Analizuojamu atveju ieškovas, susipažinęs su atsakovės pateiktais A. Š. gauto vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo duomenimis bei juos patikrinęs, nurodė, kad A. Š. vidutinis darbo užmokestis buvo 548,64 Eur (ieškovo dubliko 2 puslapis, t. 1, b. l. 25). Kadangi šio dydžio atsakovė neginčijo, o ieškovas bylos nagrinėjimo teisme metu naujų aplinkybių, paneigiančių nurodyto vidutinio darbo užmokesčio dydžio teisingumą, nepateikė (kaip nurodo ieškovas, baigiamųjų kalbų metu jo atstovas iškėlė abejones dėl atsakovės pateikto žuvusiosios darbo užmokesčio skaičiavimo pagrįstumo, tačiau neturėjo šias abejones patvirtinančių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teismui atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės), pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas priteistinos žalos sumą, pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog A. Š. vidutinis darbo užmokestis sudarė 548,64 Eur, t. y. teismas vadovavosi būtent ieškovo nurodytu žuvusiosios vidutinio darbo užmokesčio dydžiu.

28. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas, nustatydamas žuvusiosios vidutinio darbo užmokesčio dydį, privalėjo pasisakyti dėl jo galimos dinamikos ir turėjo įvertinti, kad A. Š. darbo užmokestis ateityje galėjo didėti nuo 701,16 Eur iki 1 007,15 Eur. Teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Ieškovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių realiai galimą darbo užmokesčio augimo dinamiką, be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įvertinus šalies ekonominius rodiklius ir infliaciją, darbo užmokestis ateityje galėtų ne tik augti, bet ir mažėti, be to, šiuo konkrečiu atveju atsižvelgtina ir į A. Š. galimą darbinio pajėgumo perspektyvą (prieš eismo įvykį žuvusioji turėjo nedarbingumą nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d ir nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2017 m. rugsėjo 8 d., kas parodo, kad ji turėjo sveikatos problemų, lemiančių jos galimybes dirbti ir užsidirbti (t. 1, b. l. 12).

29. Apskaičiuojant žuvusiojo pajamas, nuo kurių skaičiuojama jo šeimos nario, kurį žuvusysis išlaikė ar jam teikė paramą, patirta žala, be kita ko, būtina atsižvelgti į TPSVCAPDĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1059 redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatas. TPSVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Pagal Taisyklių 11 punktą mirusiojo pajamų dalis, kurią gaudavo asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, apskaičiuojama šių Taisyklių 8–10 punktuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į mirusiojo gautas pajamas, išlaikytinių skaičių ir išlaikytinių gaunamas socialinio draudimo išmokas, susijusias su maitintojo netekimu, ar kitas pagal teisės aktus mokamas išmokas dėl maitintojo netekimo. Taisyklių 8 punkte įtvirtinta nuostata, kad nustatant žalos dėl negautų pajamų dydį, atsižvelgiama į dokumentus, įrodančius turėtas pajamas iki sveikatos sužalojimo (negautas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, atskaičius nukentėjusio trečiojo asmens mokamą gyventojų pajamų mokestį <...>). Šios nuostatos vienareikšmiškai įtvirtina, kad nustatant išlaikymo reikalingų asmenų negautas pajamas apdraustajam mirus, žalos dydis apskaičiuojamas remiantis duomenimis apie žuvusiojo gautą, o ne gautiną, darbo užmokestį. Be to, kaip nurodyta aptartame Taisyklių punkte ir kas įtvirtinta teismų praktikoje, vertinant žuvusio asmens negautas pajamas, jos apskaičiuojamos nuo žuvusiojo darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-684/2015).

30. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas teisminio proceso metu siekė turtinės žalos atlyginimo vienkartine išmoka, todėl skundo argumentai dėl galimo žuvusiosios darbo užmokesčio augimo ateityje, priešingai nei vertinant reikalavimus dėl periodinių išmokų priteisimo, neturi esminės reikšmės.

31. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. Š. netektų pajamų suma sudaro 1/4 dalį žuvusiosios A. Š. vidutinio darbo užmokesčio. Apelianto teigimu, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, turėjo nustatyti, kad E. Š. netektos pajamos dėl dukters A. Š. mirties sudaro 1/2 dalį žuvusiosios pajamų.

32. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014, išaiškina, kad faktinės aplinkybės nagrinėjamoje civilinėje byloje nesutampa su aplinkybėmis nurodytoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje, todėl toje nutartyje pateiktais teismo išaiškinimais šiuo atveju nėra pagrindo remtis.

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014 buvo sprendžiama dėl priteistinos turtinės žalos, mirus vienam iš sutuoktinių, dydžio nustatymo. Toje byloje kasacinis teismas, įvertinęs įstatyme numatytas sutuoktinių abipuses teises ir pareigas, tarp jų ir pareigą prisidėti prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnio 1 dalis), sutuoktinių turto teisinio režimo ypatumus, nustatė, kad apskaičiuojant likusio gyvo sutuoktinio patirtą turtinę žalą, atsižvelgiama į jo gautas pajamas (imama 1/2 šių pajamų).

34. Analizuojamu atveju sprendžiamas klausimas dėl atlyginimo motinai padarytos turtinės žalos, žuvus jos pilnamečiam vaikui ir netekus jo teikto išlaikymo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje numatyta vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šios konstitucinės pareigos turinį sudaro prigimtinė vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais. Vaikai savo veiksmais privalo visapusiškai padėti, paremti ar teikti deramą išlaikymą savo tėvams. Nustatyta, kad A. Š. gyveno kartu su motina, jos kartu rūpinosi bendra buitimi, duktė aprūpindavo motiną vaistais ir maistu, padėdavo kasdieniuose savitvarkos darbuose.

35. CK 6.284 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą, 2 dalyje apibrėžtas atlygintinos žalos dydis – asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam.

36. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kokio dydžio ir kaip išreikštą paramą A. Š. teikė motinai, konstatavo, kad įvertinus žuvusiosios gautą vidutinį darbo užmokestį, jos pačios poreikius bei pomėgius, E. Š. gaunamas pajamas, laikytina, kad žuvusioji teikė savo motinai paramą, tam skirdama 1/4 dalį gaunamo vidutinio darbo užmokesčio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Skundžiamame sprendime teisingai pažymėta, kad nėra pagrindo teigti, jog žuvusiosios parama motinai sudarė pusę gaunamų pajamų. Byloje nustatyta, kad E. Š. mėnesinės pajamos (socialinė pensija ir našlės pensija bei kompensacijos) siekė 301,67 Eur, tad akivaizdu, jog žuvusioji, kurios pajamos sudarė 548,64 Eur ir kuri turėjo savarankiškų interesų bei pomėgių (keliavo, turėjo muzikos įrašų ir knygų kolekciją), negalėjo skirti net pusę savo pajamų, t. y. 274,32 Eur vien motinos išlaikymui, nes tai reikštų, kad žuvusiosios reikmėms per mėnesį liktų tik 274,32 Eur, o pensinio amžiaus motinos mėnesio pajamos viršytų žuvusiosios vidutinį darbo užmokestį ir sudarytų 575,99 Eur.

37. Aktualu ir tai, kad teismas, nustatydamas žuvusiosios teiktos paramos motinai išraišką ir dydį (piniginėmis lėšomis 1/4 dalis gauto vidutinio darbo užmokesčio), nurodė, kad tokia parama apėmė tiek žuvusiosios teiktą finansinę pagalbą, tiek ir motinos išlaikymą natūra. Nors ieškovas skunde teigia, kad teismas, apskaičiuodamas žuvusiosios teiktą paramą, turėjo atskirai apskaičiuoti teiktą finansinę naudą ir teiktą išlaikymą natūra, tokiai pozicijai teisėjų kolegija nepritaria.

38. Pagal CK 3.205 straipsnio 1 dalį pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis, o išlaikymas gali būti teikiamas įvairiomis formomis, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kurios, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014). Visgi, nei teisės aktai, nei teismų praktika nenumato pareigos teismui, vertinančiam, kokio dydžio paramą žuvusysis teikė išlaikytiniams, atskirai išskirti teiktos finansinės paramos sumą bei apskaičiuoti teikto išlaikymo natūra sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aptartą teismų praktiką bei įvertinęs žuvusiosios realiai teiktą paramą motinai bei paramos išraišką, kuri iš esmės pasireiškė pagalba buityje (kaip jau nurodyta, E. Š. pajamos buvo pakankamos tenkinti esminius jos poreikius), pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad A. Š. parama motinai (finansine išraiška ir išlaikymu natūra) sudarė 1/4 dalį gaunamo vidutinio darbo užmokesčio sumos.

Dėl procesinės bylos baigties

39. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisinį reguliavimą, susijusį su turtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymu tokios kategorijos bylose, atsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus dėl ginčui aktualių teisės normų praktinio taikymo, todėl naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra teisinio pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

40. Ieškovas ir atsakovė neprašė atlyginti patirtų bylinėjimosi išlaidų bei nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, todėl nėra teisinių prielaidų teismui spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.