- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-20
- Bylos Nr.
- e2A-577-585/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01946-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Artūras Driukas, Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- AAS „BTA Baltic Insurance Company“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Astos Radzevičienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje 43 400 Eur vienkartinę draudimo išmoką.
2. Nurodė, jog apdraustasis E. R. žuvo dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą. 2015 m. gruodžio 1 d. kelio (duomenys neskelbtini) A. G., vairuodama automobilį Opel Frontera, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), partrenkė dviratininką E. R. Ieškovo 2016 m. kovo 14 d. sprendimu šis įvykis pripažintas draudiminiu įvykiu, jo kaltininkė – A. G. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) 27 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nelaimingo atsitikimo darbe mėnesį. Mirusiojo šeimos nariais laikomi ir jo tėvas bei motina. Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 613 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1474 „Dėl einamųjų 2015 metų draudžiamųjų pajamų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintas 434 Eur draudžiamųjų pajamų dydis, galiojantis nuo 2015 m. liepos 1 d. Ieškovas 2016 m. birželio 22 d. sprendimu mirusiojo motinai Z. R. paskyrė 43 400 Eur vienkartinę draudimo išmoką, dėl kurios atlyginimo regreso tvarka 2017 m. birželio 13 d. kreipėsi į atsakovą, eismo įvykio metu apdraudusį kaltininkės automobilio valdytojo civilinę atsakomybę. Atsakovas žalos neatlygino.
Atsiliepimas
3. Atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas kompensacijos mokėjimo pagrindas ir jo dydžio nustatymo kriterijai nesiejami su žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygomis. Šiuo atveju valstybė prisiėmė pareigą, įvykus nurodytam draudžiamajam įvykiui, išmokėti įstatyme nurodytiems asmenims kompensaciją, apskaičiuotą remiantis objektyvaus pobūdžio neindividualizuotais kriterijais pagal patvirtintą metodiką. Teismų praktikoje pripažinta, kad pagal minėtą įstatymą išmokėtų išmokų dydis gali būti ginčijamas. Išmokomis siekiama kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo prarastas pajamas. Socialinio draudimo įstaigos išmokėta vienkartinė draudimo išmoka, apdraustajam mirus, dėl dalies, viršijančios mirusiojo dėl nelaimingo atsitikimo darbe, šeimos patirtą žalą, atlieka valstybės socialinės politikos funkciją ir dėl šios sumos išmokėjimo socialinio draudimo įstaigai regreso teisė į žalą padariusio asmens draudimo bendrovę neatsiranda. Ieškovas nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis nusprendė taikyti Z. R. tariamai prarasto išlaikymo apskaičiavimo metodiką – nėra duomenų, kad žuvusysis teikė motinai finansinę paramą, jo finansinė padėtis leido teikti paramą bei ši parama jo motinai buvo reikalinga.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus naudai 42 153 Eur žalos atlyginimo ir 11,52 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo valstybės naudai 857 Eur žyminio mokesčio.
6. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.205 straipsnio 1 dalį pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad netektas asmens turtinio pobūdžio išlaikymas gali būti nustatomas kaip įvairiomis formomis teikto išlaikymo netekimas, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kuris, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014). Liudytoja Z. R. paaiškino, kad gyveno kartu su sūnumi E. R. Sūnus padėjo jai namuose, ūkyje, kai ji paprašydavo sūnus jai duodavo pinigų vaistams, nes jos sveikata prasta, ji vartoja daug vaistų. Taip pat ji nurodė, kad pusės atlyginimo sūnus jai neskirdavo. Šie liudytojos parodymai patvirtina, kad žuvusysis gyveno kartu su motina, kaip teigia ieškovas, rėmė ją finansiškai, padėjo ūkyje ir buityje. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad įvykio metu Z. R. buvo sulaukusi 75 m., todėl pagrindo spręsti, kad pagalba buityje ir ūkyje gyvenant kaimo vietovėje nebuvo reikalinga, nėra. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad tokia pagalba nebuvo teikiama. Liudytoja taip pat paaiškino, kad sūnus pinigų duodavo, kai ji papašydavo, o tai patvirtina, kad parama Z. R. buvo reikalinga. Tad teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad išlaikymas tiek pinigais, tiek kita forma senyvo amžiaus nedarbingai žuvusiojo motinai buvo teikiamas.
7. Ieškovas, apskaičiuodamas Z. R. patirtos žalos dydį, vertino, kad E. R. motinos išlaikymui skyrė pusę savo atlyginimo, darbų atlikimą ūkyje ir buityje vertino minimalia mėnesine alga, taip pat rėmėsi Lietuvos statistikos departamento tikėtina gyvenimo trukme. Teismo vertinimu, ieškovas nepagrindė aplinkybių, jog žuvusysis motinai skyrė pusę savo pajamų, to nepatvirtino ir pati Z. R. Teismas pažymėjo, kad E. R. vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių buvo 358,21 Eur, tuo tarpu Z. R. gavo našlės pensiją bei senatvės pensiją, viso 172,66 Eur per mėnesį. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad E. R. iš savo gaunamo darbo užmokesčio Z. R. išlaikymui skyrė 50 Eur per mėnesį. Be to, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad E. R. prisidėjo prie Z. R. išlaikymo, teikdamas jai pagalbą ūkyje ir buityje, tačiau teismas nesutiko su ieškovo argumentais, jog ši pagalba per mėnesį vertintina minimalia mėnesine alga. Atsakovas su minėtu vertinimu nesutiko, siūlė šią pagalbą vertinti kaip skirtumą tarp Z. R. gaunamų pajamų bei minimalios mėnesinės algos. Bylos duomenys patvirtina, kad E. R. dirbo, viso laiko skirti pagalbai motinai ūkyje ir buityje negalėjo, todėl, atsižvelgdamas nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais teismas sprendė, kad E. R. pagalba Z. R. buityje vertintina ½ minimalios mėnesinės algos, įvertinant jos pokyčius ginčo laikotarpiu.
8. Nustatant atlygintinos patirtos žalos dydį, laiko kriterijus yra esminis, tačiau skaičiuotina ne žuvusiojo asmens tikėtina gyvenimo trukmė, per kurią jis būtų teikęs išlaikymą, pavyzdžiui, savo sutuoktiniui, tačiau turtinę žalą dėl nukentėjusiojo mirties patyrusio asmens (žuvusiojo motinos) vidutinė gyvenimo trukmė. Teismo vertinimu, vadovautis statistine žuvusiojo tikėtina gyvenimo trukme, per kurią jis savo motinai sukurtų turtinę naudą, įvertinus žuvusiojo motinos amžių (E. R. žūties metu Z. R. buvo 75 m.) netikslinga, todėl apskaičiuojant žalos dydį, taikytina Z. R. amžiaus asmenų tikėtina gyvenimo trukmė. Pateiktais Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2015 m. 75 m. sulaukusių moterų, gyvenančių kaimo vietovėje, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra 10,92 m., t. y. apie 11 m. (132 mėnesiai). Teismas, atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad pagrįsta ir teisėta iš draudimo bendrovės, apdraudusios žalą sukėlusio asmens civilinę atsakomybę, socialinio draudimo įstaigai, išmokėjusiai draudimo išmoką, priteisti 42 153 Eur (132 mėn. x 50 Eur (Z. R. skirta apdraustojo atlyginimo dalis) + 325 Eur (MMA nuo 2015 m. liepos 1 d.) : 2) + (350 Eur (MMA nuo 2016 m. sausio 1 d.) : 2 x 6 mėn.) + (380 Eur (MMA nuo 2016 m. liepos 1 d.) : 2 x 18 mėn.) + (400 Eur (MMA nuo 2018 m. sausio 1 d.) : 2 x 12 mėn.) + (555 Eur (MMA nuo 2019 m. sausio 1 d.) : 2 x 12 mėn.) + (607 Eur (MMA nuo 2020 m. sausio 1 d.) : 2 x 83 mėn.).
9. Ieškinį tenkinus iš dalies, teismas atsakovo naudai iš ieškovo priteisė atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pateikė įrodymus, jog patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Todėl iš ieškovo atsakovo naudai teismas priteisė 11,52 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tenkinus ieškinį iš dalies, teismas taip pat priteisė iš atsakovo 857 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. sprendimo dalį dėl 29 995,50 Eur priteisimo ir priimti naują sprendimą šioje dalyje – ta dalimi ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Atsiliepimas
10.1. Atsakovas nesutinka su žalos dydžio apskaičiavimu, remiantis Statistikos departamento duomenimis, skaičiuojant ją už 11 m. (132 mėnesius).
Šalies argumentai
10.1.1. Z. R. nurodė, kad jos sveikatos būklė yra prasta, vartoja daug medikamentų, tvarkytis ūkyje ir buityje jai padeda kitas sūnus. Nėra įrodymų apie žuvusiojo motinos ilgaamžiškumą. Todėl vertinant tikėtiną jos gyvenimo trukmę, ši trukmė turėtų būti vertinama ne pagal Statistikos departamento duomenis, o pagal asmens sveikatos būklės ypatybes. Šias ypatybes atskleidžiantiems įrodymams esant byloje, toks vertinimas būtų teisingesnis.
10.1.2. Eismo įvykis, kurio metu žuvo E. R., įvyko 2015 m. gruodžio 1 d., todėl žalos atlyginimas šiuo atveju turėtų būti skaičiuojamas nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. spalio (imtinai), teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos, ir sudaryti 12 157,50 Eur, o likusioje dalyje, 29 995,50 Eur, ieškinys turėjo būti atmestas. Z. R. pragyvenus ilgiau, ieškovas įgis teisę pateikti reikalavimą atsakovui kompensuoti žalos atlyginimą už papildomą laikotarpį (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2149-392/2017).
Atsiliepimas
11. Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Tenkindamas ieškinį iš dalies, teismas vadovavosi nuoseklia kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad teisiškai reikšmingu kriterijumi apskaičiuojant žuvus apdraustajam asmeniui patirtos žalos dydį, pasireiškiantį negautomis pajamomis, pripažintas laikotarpis, per kurį išlaikomas asmuo būtų gavęs išlaikymą, jei išlaikymą teikęs asmuo nebūtų žuvęs, ir tai, kokio dydžio pajamų dalis tekdavo išlaikomam asmeniui. Laiko kriterijumi, kuriuo remiantis nustatytas tikėtinas išlaikymo laikotarpis, pripažinta tokiomis pat sąlygomis gyvenančio asmens vidutinė gyvenimo trukmė remiantis Statistikos departamento duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014; 2016 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150-695/2016).
11.2. Kasacinio teismo praktikoje dėl žuvusio asmens jo artimųjų patirtos žalos skaičiavimas visuomet vertinamas, remiantis Statistikos departamento duomenimis. Atsakovo nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-2149-392/2017 Vilniaus apygardos teismas, vertindamas laikotarpį, už kurį turi būti priteistas žalos atlyginimas, vadovavosi kasacinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-684/2015, kuri yra vienetinė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
13. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apskaičiavo žalos dydį, remiantis Statistikos departamento duomenimis, skaičiuojant jį už 11 m. (132 mėnesius). Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Kasacinis teismas dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios vienkartinę draudimo išmoką pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalį apdraustajam mirus apdraustojo sutuoktiniui, regreso teisės į žalą padariusį asmenį ar jo draudiką apimties yra išaiškinęs, kad teisiškai reikšmingais kriterijais apskaičiuojant žuvus apdraustam asmeniui jo sutuoktinio patirtos žalos dydį, pasireiškiantį negautomis pajamomis, pripažintini laikotarpis, per kurį pergyvenęs sutuoktinis išlaikymą būtų gavęs, jei sutuoktinis nebūtų žuvęs, ir tai, kokio dydžio sutuoktinio pajamų dalis tekdavo pergyvenusiam sutuoktiniui. Laiko kriterijumi, kuriuo remiantis nustatytas tikėtinas išlaikymo laikotarpis pergyvenusiam sutuoktiniui, pripažintas tos pat lyties tokiomis pat sąlygomis gyvenančio asmens vidutinė gyvenimo trukmė remiantis Statistikos departamento duomenimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-313/2015).
14. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti tikslesnius statistikos duomenis (pavyzdžiui, remtis vidutine gyvenimo trukme, nustatyta ne tik pagal lyties ir gyvenamosios vietos požymius, bet ir atsižvelgiant į amžiaus grupę, kuriai priklausė žuvusysis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014). Kai dėl draudžiamojo įvykio miršta apdraustasis, kuriam minėto statistinio metodo taikyti neįmanoma (pavyzdžiui, mirusiojo amžius peržengė statistinę atitinkamos grupės asmenų gyvenimo trukmę, tačiau šis asmuo iki mirties toliau gaudavo pajamas), bylos šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti kitokius jo šeimos narių negautų pajamų dydžio nustatymo kriterijus (pavyzdžiui, gali būti remiamasi individualizuota tikėtina to asmens gyvenimo trukme), kuriuos teismas įvertina remdamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014).
15. Apelianto vertinimu, byloje esant duomenims apie Z. R sveikatos būklę, pirmosios instancijos teismas tikėtiną Z. R. gyvenimo trukmę turėjo vertinti pagal jos sveikatos būklės ypatybes, o ne pagal Statistikos departamento duomenis. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Kasacinio teismo praktika dėl žalos dydžio apskaičiavimo metodų ir taikytinų kriterijų panašiose bylose yra išplėtota ir nuosekli. Kaip matyti iš aukščiau pateiktų kasacinio teismo išaiškinimų, apskaičiuojant priteistinos žalos dydį panašiose bylose, laiko kriterijus nustatomas, taikant statistinį metodą ir tik negalint šio metodo taikyti, bylos šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti kitokius negautų pajamų dydžio nustatymo kriterijus, pavyzdžiui, gali būti remiamasi individualizuota tikėtina to asmens gyvenimo trukme. Šiuo atveju nėra aplinkybių, kurios neleistų taikyti statistinį metodą, todėl būtent šis metodas, vertinant žuvusiojo motinos tikėtiną gyvenimo trukmę, turėjo būti ir pagrįstai buvo taikomas nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad tikėtinos asmens gyvenimo trukmės pagal jo sveikatos būklės duomenis prognozavimas nėra pakankamai išvystas šiuolaikinio medicinos mokslo bei medicinos praktikos, tokio prognozavimo pagrindu nėra gaunami vienareikšmiški, konkretūs ir patikimi rezultatai. Asmens tikėtinos gyvenimo trukmės, asmeniui esant gyvam, klausimas yra jautrus, susijęs su emocinių, pagarbos, orumo aspektų daugetu. Nesant galimybės tiksliai nustatyti asmens tikėtinos gyvenimo trukmės pagal jo sveikatos būklę duomenis ir esant galimybei taikyti statistinį metodą, jam privalo būti teikiama pirmenybė.
16. Apeliantas nurodo, kad žalos atlyginimas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. spalio (imtinai), teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos, ir sudaryti 12 157,50 Eur, o Z. R. gyvenant ilgiau, ieškovas įgytų teisę pateikti reikalavimą kompensuoti žalos atlyginimą už papildomą laikotarpį. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto argumentu nesutinka. Toks žalos apskaičiavimo modelis galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jei žuvusiojo motina jau būtų pergyvenusi, jai vadovaujantis statistiniu metodu apskaičiuotą vidutinę gyvenimo trukmę, tačiau nagrinėjamu atveju taip nėra. Apeliantas remiasi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2149-392/2017, o šioje nutartyje yra aiškiai nurodyta, kad teisminio nagrinėjimo metu asmuo, kurio atžvilgiu taikomas laiko kriterijus, jau buvo sukakęs vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės amžių pagal statistinius duomenis. Atsižvelgiant į tai, žala apskaičiuota už laiką, praėjusį nuo žalos atsiradimo momento iki esamojo momento, nurodant, kad minėtam asmeniui, pragyvenus ilgiau, t. y. pasikeitus faktinėms ginčo aplinkybėms, ieškovas galės pareikšti naują ieškinį, prašydamas priteisti žalos atlyginimą už likusį laikotarpį. Taigi minėtos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi, t. y. ratio decidendi nesutampa, todėl apelianto nurodoma taisyklė negali būti taikoma šioje byloje. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo formuojama teismų praktika bei sukurti precedentai neįpareigoja ir nesaisto Lietuvos apeliacinio teismo, ką lemia atitinkama minėtų teismų padėtis Lietuvos teismų sistemoje.
17. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacines instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.