Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dantora“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regado LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dantora“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

13. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. vasario 13 d. nutartis, kuria nutarta tenkinti ieškovės UAB „Regado LT“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Regado LT“ ieškinį atsakovei UAB „Dantora“ dėl 50 413,65 Eur skolos, 12 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo priteisimo ir ieškovės reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises, neviršijant 50 413,65 Eur sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitose esančių piniginių lėšų atsakovei leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su darbo užmokesčiu, privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės, savivaldybės ir socialinio draudimo biudžetams, atsiskaitymu su ieškove MB „Skardos linija“.

14. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, kadangi ieškovė nepateikė jokių tikėtinų duomenų ir (ar) argumentų apie galimą atsakovės nesąžiningumą, jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

15. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

16. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

17. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

18. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu ir ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikia naujus įrodymus apie atsakovės turtinę padėtį, sudarytus sandorius ir kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek ieškovės, tiek atsakovės pateikti nauji įrodymai gali turėti reikšmės šios bylos įrodinėjimo dalykui, be to, šalys dėl pateiktų papildomų įrodymų turėjo laiko pasisakyti, todėl pateiktų įrodymų priėmimas neužvilkintų bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovės kartu su atskiruoju skundu ir ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti įrodymai priimtini.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

19. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK XI skyriaus „Procesas“ penktajame skirsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“ nustatyta tvarka. Laikinųjų apsaugos priemonių nebaigtinis sąrašas nustatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje.

20. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba sprendimo įvykdymo negalimumui. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-338/2013, 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013, 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

21. Nuspręsdamas dėl pirmosios sąlygos buvimo teismas įvertina ieškinio preliminarų pagrįstumą (prima facie ieškinio įvertinimas). Ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

22. Taigi ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka), ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje to, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016, 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

23. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atlikęs prima facie ieškovės pateikto ieškinio įvertinimą konstatuoja, kad nėra pagrindo ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju iš pateikto ieškinio turinio ir kitų byloje pateiktų įrodymų negalima vienareikšmiškai nuspręsti, kad ieškinys tiek aiškiai nepagrįstas, kad galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Ieškovė pasirinko leistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, ieškinio reikalavimai grindžiami ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teikiamais įrodymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti pakankamai akivaizdaus ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Kaip minėta, teismas nuspręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi vertinti, kokie konkrečiai įrodymai pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka), ir pan. Atsižvelgiant į tai, nelaikytina, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Taigi egzistuoja pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas.

24. Dėl antrosios sąlygos teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Pažymėtina, kad teismas priimti kitų asmenų interesus itin varžantį procesinį sprendimą gali tik gavęs atitinkamus įrodymus, kurie pagrįstų asmenų nesąžiningumą arba ketinimą išvengti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo, o ne vadovaudamasis vien ieškovo niekuo nepagrįstomis prielaidomis apie atsakovų galimą elgesį ar tikėtiną jų turtinę padėtį. Didelė ieškinio suma savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais gali būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019).

25. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-290-516/2019). Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kuriam prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nekuria materialinių vertybių, nedidina turto vertės ir nepagerina asmens turtinės padėties, jis padeda išsaugoti esantį turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį jo elgesį, nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016, 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017, 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-300-236/2020). Taigi atsakovų nesąžiningumas, kaip antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nėra preziumuojamas, todėl sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo.

26. Be to, vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1270-330/2022).

27. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad ieškovė nepateikė jokių tikėtinų duomenų ir (ar) argumentų apie galimą atsakovės nesąžiningumą, jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, be kita ko, siekiant išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo.

28. Kaip matyti iš minėtos teismų praktikos, didelė ieškinio suma ir sudėtinga atsakovo finansinė padėtis neturi nieko bendro su atsakovo sąžiningumo vertinimu, todėl su tuo susiję ieškovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju lygiai taip pat su atsakovės sąžiningumo vertinimu nieko bendro neturi ieškovės nurodomas atsakovės procesinis elgesys, t. y. pavėlavimas pateikti atsiliepimą į ieškinį, prašymo sujungti bylas pateikimas, prašymo sustabdyti bylą pateikimas, ieškovės vertinimu, konstruktyvių atsikirtimų į ieškinį nepateikimas. Nėra duomenų, kad atsakovė būtų piktybiškai ar piktnaudžiaudama naudojusi jai suteiktas procesines teises ar kad dėl šių atsakovės veiksmų būtų nepagrįstai reikšmingai ilgai užvilkintas bylos nagrinėjimas, ar pan.

29. Teiginiai, sudarantys ginčo nagrinėjimo iš esmės dalyką sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali būti nagrinėjami. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio argumentų nagrinėjimas jau pradinėje bylos proceso stadijoje prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui ir neproporcingai apsunkintų vienos iš ginčo šalių padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1172-943/2019). Todėl ieškovės teiginiai, kad atsakovė, turėdama įsipareigojimus ieškovei, tuo pačiu metu leidžia ypač dideles piniginių lėšų sumas kito turto įsigijimui, nepagrįsti. Šiuo atveju matyti, jog tarp šalių yra kilęs ginčas, todėl neišnagrinėjus bylos atsakyti, ar atsakovė iš tiesų turi įsipareigojimus ieškovei, nėra galimybės. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą niekaip nepasisakė dėl atsakovės nurodytų aplinkybių ir teikiamų įrodymų, jog atsakovė didžiąją dalį skolos pagal vieną iš ginčo sąskaitų faktūrų apmokėjo.

30. Kita vertus, naujo nekilnojamojo turto įsigijimas, jo įkeitimas savaime nėra nesąžiningas elgesys ir savaime negali būti vertinamas ne kaip įprastinė atsakovės veikla, o kaip turimo turto apsunkinimas siekiant pabloginti savo padėtį, sumažinti bendrovės turto masę ir pan. Pastebėtina ir tai, kad ieškovės teikiami duomenys apie atsakovės turimą ir įkeistą turtą patvirtina, kad atsakovė iš esmės visus hipotekos sandorius sudarė dar gerokai iki ginčo su ieškove, t. y. 2021–2022 metais. Be to, pateikti duomenys ne apie visus atsakovei nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus.

31. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog 2022–2024 metais nebuvo priimta teismų sprendimų, kuriais būtų tenkinti kokių nors kreditorių reikalavimai atsakovei. Šiuo metu taip pat, išskyrus civilines bylas pagal ieškovės ieškinius atsakovei, nėra iškelta kitų bylų, kuriose atsakovei būtų pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, iš atsakovės nėra išieškoma priverstine tvarka.

32. Įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, aptartą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas mano, kad ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo ir kad dėl to egzistuoja reali grėsmė būsimo, ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant įrodymų antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai – grėsmei būsimo teismo sprendimo įvykdymui – konstatuoti, teismas daro išvadą, kad pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra, todėl ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

33. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo skundžiama 2024 m. vasario 13 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

34. Pažymėtina, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti kreipiamasi pakartotinai bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Priimti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dantora“ kartu su atskiruoju skundu ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regado LT“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus naujus įrodymus.

Atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1754-904/2024, kuria nutarta tenkinti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regado LT“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškovės reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regado LT“, įmonės kodas 302727161, esančios adresu (duomenys neskelbtini), reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dantora“, įmonės kodas 305273835, esančiai adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises, neviršijant 50 413,65 Eur sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitose esančių piniginių lėšų atsakovei leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su darbo užmokesčiu, privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės, savivaldybės ir socialinio draudimo biudžetams, atsiskaitymu su ieškove mažąja bendrija „Skardos linija“.

Klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regado LT“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Nutartį išsiųsti šalims ir Turto arešto aktų registrui.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.