Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog nepriklausomai nuo to, kad žala kildinama iš skirtingų teisėjų veiksmų dėl šioje byloje nurodytų faktinių aplinkybių ir turtinės žalos 67 500,00 Eur (žemės sklypo vertės) bei įvairių dydžių neturtinės žalos priteisimo, tačiau dėl minėtų reikalavimų jau yra priimti ir įsiteisėję teismo procesiniai spendimai (pvz., civilinė byla Nr. 2-7089-861/2014; civilinė byla Nr. e2-15612-584/2021; civilinė byla Nr. e2-3230-562/2022), o ieškovė iš esmės siekia revizuoti ne instancine tvarka Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011 ir Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 priimtus sprendimus, t. y. sprendimus, kuriais nebuvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovė R. M. po močiutės mirties paveldėjo 0,225 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei, kad nuosavybės teisė į minėtą sklypą ieškovės močiutės įgyta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė neprašo priteisti minėto sklypo, tačiau prašo priteisti turtinę žalą, kurios dydis 67 500,00 Eur bei teikia išvestinį reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad revizuoti ne instancine tvarka ir ne per proceso atnaujinimo institutą esant įsiteisėjusiems ir galiojantiems teismo sprendimams civilinėse bylose Nr. 2-7089-861/2014, Nr. e2-15612-584/2021, Nr. e2-3230-562/2022 ir administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012, proceso teisės normomis nenumatyta, t. y. priimant ir (ne) tenkinant ieškovės ieškinį šioje byloje būtų paneigtas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas. Remiantis nurodytu, teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas) bei esant įsiteisėjusiems teismo sprendimams, priimtiems tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

III. Atskirojo skundo argumentai

6.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys nenagrinėtinas teisme, o taip pat kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kodėl teismas tvirtina, kad bylos dėl žalos atlyginimo, kai ieškinys pareiškiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu, yra nenagrinėtinos teisme, kai teismų praktika rodo, kad tokios bylos yra nagrinėjamos teisme. Taip pat nutartyje konkrečiai nenurodyta, kokioje byloje yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

6.2. Pareikšto ieškinio pagrindas yra neteisėti teismo ir teisėjų veiksmai, dėl kurių apeliantei atsirado žala, kurią apeliantė prašo atlyginti. Neteisėti ir kalti teisėjų veiksmai yra padaryti nagrinėjant bylą pagal ieškovės Kauno rajono savivaldybės administracijos ieškinį dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo už naudojimąsi žemės sklypu. Tokio ieškinio, nepašalinus trūkumų, teismas negalėjo priimti, kadangi pažeistas CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nes ieškovė Kauno rajono savivaldybės administracija nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovės išdėstytas aplinkybes. Ieškovė nepateikė rašytinės nuomos sutarties, o svarbiausia, nepateikė įrodymų, kad žemės sklypas, už kurio naudojimąsi reikalaujama priteisti nuomos mokestį, yra valstybės nuosavybė. Byloje yra įrodymas – valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ pažyma, kad tas 0,225 ha žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), viešajame registre neįregistruotas kaip valstybės nuosavybė. Be to, teismas priteisė mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi žemės sklypu, už kurio pirkimą apeliantės močiutė S. M. valstybei sumokėjo 3119 rublių bei mokesčius. Žemės sklypą apeliantė paveldėjo, priimdama S. M. palikimą, o paveldėjimo teisės liudijimas į žemės sklypą apeliantei nebuvo išduotas tik dėl nusikalstamų valdžios pareigūnų veiksmų – melo, kad S. M. nesumokėjo už perkamą žemę pinigų, niekinės notaro nepatvirtintos žemės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ir kt.

6.3. Teismas neteisingai samprotauja, kad ieškiniu apeliantė siekia pakeisti įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimą, kad „faktinių aplinkybių nustatymo ir jų įvertinimo teisėtumas bei pagrįstumas gali būti patikrinti tik nagrinėjant tą bylą apeliacine, kasacine tvarka“. Apeliantė siekia įstatymo nustatyta tvarka įrodyti, kad nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovės Kauno rajono savivaldybės administracijos ieškinį neteisėtais teisėjų veiksmais apeliantei padaryta žala, kurią prašo atlyginti. Kol teismo sprendimas neįsiteisėjęs, žala neatsiranda, nes neįsiteisėjęs teismo sprendimas nesukelia teisinių pasekmių. CK 6.272 straipsnio 2 dalis suteikia papildomas garantijas, kad teisingumas būtų įvykdytas – jeigu asmuo patyrė žalą, šis įstatymas įpareigoja teismą patikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą. Atsisakant priimti ieškinį, iš apeliantės atimta teisė remtis galiojančiu įstatymu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys, 338 straipsnis).

8. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 – 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

9. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

10. Civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnio 1 dalis). CPK 5 straipsnio 1 dalimi užtikrinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis).

11. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 111 straipsnis), ir specialiuosius ieškinio turiniui keliamus reikalavimus. Teismo pareiga, vadovaujantis civilinio proceso tikslais, imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad ši asmens subjektinė teisė būtų įgyvendinta tinkamai (CPK 2 straipsnis).

12. Imperatyvūs reikalavimai ieškinio formai ir turiniui yra nustatyti tam, kad tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys, kurių atžvilgiu reiškiamas ieškinys, galėtų susipažinti su reiškiamų reikalavimų esme, kad priešinga šalis tinkamai ir laiku pasinaudotų procesinės gynybos priemonėmis, pareikšdama atsikirtimus ir pateikdama įrodymus, kad teismas galėtų kuo operatyviau pareikštus reikalavimus išnagrinėti ir priimti pagrįstą spendimą. Todėl, esant tokiems ieškinio trūkumams, kurie trukdo įgyvendinti šiuos civilinio proceso tikslus, priklausomai nuo procesinės situacijos, teismas turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 138 straipsnis), įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes teismui priėmus tokį reikalavimą ir pradėjus nagrinėti ar išnagrinėjus bylą, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).

13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (liet. – savo iniciatyva, pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018).

14. CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Nurodytas atsisakymo priimti ieškinį pagrindas taikomas tik tuomet, kai byla apskritai nepriskirtina teismui arba byla nenagrinėtina civilinio proceso tvarka. Tai reiškia, kad šiuo pagrindu ieškinys teisme nepriimamas, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas iš viso negali būti nagrinėjamas teisme ir (ar) tokio pobūdžio ginčas spręstinas kitokia, neteismine tvarka. Bet kuriuo atveju, atsisakant priimti ieškinį šiuo pagrindu teismo nutartyje turi būti nurodyti aiškūs argumentai, kodėl pareikštas ieškinys negali būti nagrinėjamas teisme.

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė (ieškovė) pareiškė reikalavimus valstybei, prašydama priteisti jai turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kuri, apeliantės teigimu, atsirado dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjos, išnagrinėjusios civilinę bylą Nr. e2-1330-877/2022 ir priėmusios 2022 m. birželio 6 d. sprendimą, bei Kauno apygardos teismo teisėjos, apeliacine tvarka išnagrinėjusios civilinę bylą Nr. e2A-1438-343/2022 ir priėmusios 2022 m. gruodžio 20 d. nutartį, neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad toks ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka ir jog yra įsiteisėję teismo sprendimai, priimti tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

16. Nagrinėjamu atveju, vertinant apeliantės (ieškovės) pareikšto ieškinio turinį, yra matyti, kad ieškovė reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo, o žalos atsiradimą sieja su teisėjų veiksmais, atliktais nagrinėjant civilines bylas. Taigi, ieškinyje ieškovė kelia valstybės deliktinės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėjų ir teismų neteisėtų veiksmų, klausimą. Todėl, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, pacituodamas teismų išnagrinėtas civilines ir administracines bylas, kuriuose ginčo iniciatorė buvo ieškovė, tokio pobūdžio ginčai yra nagrinėjami teisme civilinio proceso tvarka (CK 6.272 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors apeliantė ir reiškia reikalavimus CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu, tačiau iš esmės kvestionuoja ne tik Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą (administracinės bylos Nr. I-1102-406/2012) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartį (administracinės bylos Nr. A-146-333/2013), bet ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 6 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutartį, t. y. ginčija minėtuose procesiniuose dokumentuose nustatytus teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes bei siekia kitokio jų teisinio vertinimo, kuris būtų palankus apeliantei.

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinė deliktinė atsakomybė atsiranda, kai yra nustatomos visos CK 6.246 – 6.249 straipsniuose nustatytos sąlygos. Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai; 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2022). Šiuo atveju nustatyta, kad ieškovė pareikštame ieškinyje nenurodo jokių teismų neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo, taip pat konkrečiai nenurodo, kokius neteisėtus veiksmus atliko teisėjai, nagrinėdami civilines bylas, kuriose apeliantė (ieškovė) būtų dalyvavusi kaip bylos šalis. Priešingai, apeliantės procesiniuose dokumentuose matyti, kad teismo (teisėjų) neteisėtais veiksmais yra įvardijami administracinių ir civilinių bylų išnagrinėjimo procesiniai rezultatai, kurie nebuvo palankūs tiek pačiai apeliantei, tiek apeliantės močiutei S. M.. Tačiau vien nepalankių procesinių sprendimų priėmimas nėra pagrindas pripažinti, kad apeliantės nurodytose civilinėse bylose buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, kurioms esant gali būti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį. Taip pat su ieškiniu nėra pateikta jokių duomenų (rašytinių įrodymų), kad teismo teisėjams dėl jų veiksmų, atliktų nagrinėjant civilines bylas, būtų taikyta drausminė atsakomybė ir pan. Taigi, teisės aktų nustatyta tvarka nėra konstatuota, kad teisėjai būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, apeliantės nurodomi tariami pažeidimai, nagrinėjant civilines bylas, yra labiau susiję su žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), o ne su teismo ar teisėjo konkrečiais veiksmais, t. y. apeliantė nesutinka su tuo, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-146-333/2013), buvo konstatuota, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoris nebuvo sudarytas, todėl apeliantės močiutė neįgijo minėto sklypo. Minėtas aplinkybes pagrindžia tiek apeliantės prašomas turtinės žalos dydis, kuris yra lygus būtent minėto žemės sklypo rinkos vertei, tiek atskirojo skundo argumentai, kuriais apeliantė tvirtina, kad neteisėti ir kalti teisėjų veiksmai pasireiškė nagrinėjant bylą pagal ieškovės Kauno rajono savivaldybės administracijos ieškinį dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo už naudojimąsi žemės sklypu, kuris, apeliantės teigimu, nepriklauso valstybei, kadangi buvo parduotas apeliantės močiutei, t. y. apeliantė teikia savo subjektyvų vertinimą dėl kitose bylose teismų atliktų procesinių veiksmų ir priimtų procesinių sprendimų.

18. Taigi, vertinant byloje nustatytas aplinkybes, teigtina, jog apeliantė pareikštu ieškiniu siekia paneigti įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytas aplinkybes ir jai nepalankų teisinių santykių įvertinimą, nors kitoks jos nurodomos bylos aplinkybių įvertinimas galėjo būti atliktas tik instancinės teisminės peržiūros tvarka, o ne inicijuojant naują civilinę bylą. Pažymėtina, kad apeliantė, manydama, jog teismai neteisingai nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, teisinius santykius, turi teisę teismų procesinius sprendimus patikrinti instancine tvarka, ką apeliantė ir buvo padariusi pateikusi apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 6 d. sprendimo, bei kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutarties, bet ne inicijuojant naują civilinę bylą. Įvertinus tai, kad apeliantė (ieškovė) teikiamu ieškiniu siekia jau įsiteisėjusių teismo sprendimų peržiūros ir būtent su tuo sieja reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nenurodžiusi iš esmės jokių kitų pagrindų tokios žalos atsiradimui ir (arba) jos atlyginimui, konstatuotina, kad apeliantė (ieškovė) neturi subjektyvios teisės kreiptis į teismą su tokiais reikalavimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-175-464/2022).

19. CPK normose įtvirtintos šalių teisės ir pareigos, kuriose nurodyta, kad suinteresuotas asmuo savo teisėmis, įskaitant ir teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Jei asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog iš LITEKO esančių duomenų matyti, kad apeliantei tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų nutartyse ne kartą buvo išaiškinti ieškinio turiniui ir formai keliami reikalavimai, taip pat civilinio proceso nuostatos, reglamentuojančios teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos bei jos įgyvendinimo tvarka (pvz., civilinė byla Nr. e2-1453-640/2023; civilinė byla Nr. e2-5494-1080/2023), tačiau apeliantė sąmoningai jų nevykdo ir sistemingai teikia teismui ieškinius dėl žalos atlyginimo priteisimo, o teisėjų ir teismų neteisėtus veiksmus įvardija apeliantės atžvilgiu priimtus nepalankius procesinius sprendimus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas vertina, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį, pagrįstai atsisakė ginti ieškovės teisę į teisminę gynybą, net nesvarstydamas klausimo dėl ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymo (CPK 115 straipsnio 2 dalis, CPK 138 straipsnis), bei pripažino, kad ieškovės, sisteminis procesinių dokumentų, neatitinkančių teisės aktų reikalavimų, teikimas, nesuderinamas su sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis principu bei turi piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių. Tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai, atsisakius priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme, nevertintini kaip asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą pažeidimas ar suvaržymas, priešingai, jais siekiama užkirsti kelią akivaizdžiam ir sąmoningam piktnaudžiavimui teise (CPK 1.137 straipsnio 3 dalis, CPK 95 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, sprendžia, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės R. M. ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, t. y. pripažindamas, kad toks ginčas pagal ieškovės pareikštus reikalavimus nenagrinėtinas teisme civilinio proceso nustatyta tvarka.

20. Nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi materialinėmis teisės normomis, tačiau pagrįstai atsisakė priimti ieškinį, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimo klausimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantės (ieškovės) R. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.