- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-15
- Bylos Nr.
- e2S-1338-413/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-09140-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- Kauno rajono savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-15612-584/2021 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą pripažinimo, trečiasis asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. M. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti ieškovei nuosavybės teises į 0,225 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį paveldėjo po (duomenys neskelbtini) mirusios močiutės S. M. mirties, priimdama jos palikimą; 2) išreikalauti ieškinyje nurodytus įrodymus, nes teismo bylų bei S. M. žemės privatizavimo bylos pristatyti ieškovė negali; 3) įskaityti žyminį mokestį, kurį sumokėjo pateikdama priešieškinį civilinėje byloje Nr. e2-7285-848/2021.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2021 m. birželio 11 d. nutartimi, vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, atsisakė priimti ieškovės R. M. ieškinį.
Šalies argumentai
3. Teismas nurodė, kad pareiškėja 2011 m. balandžio 15 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos močiutė S. M., mirusi 2009 m. balandžio 2 d., nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, ūkio pastatą su kiemo įrenginiais ir dvidešimt penkis arus žemės (duomenys neskelbtini). Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011, pareiškėjos pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančius dokumentus arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 str.). Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-167-555/2012, Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, nepaisydama įsiteisėjusio ir šalims privalomo paminėto teismo sprendimo, vėl kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu, grįsdama jį tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis grindė civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011 pareikštą pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo. Byloje sutampa ir ginčo šalys. Todėl teismas padarė išvadą, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
III. Atskirojo skundo argumentai
5. Atskiruoju skundu ieškovė R. M. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir ieškinio dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą pripažinimo dalykas, priešingai nei nurodė teismas, yra ne tas pats. Civilinio proceso kodekso 135 straipsnis apibrėžia ieškinio dalyką kaip ieškovo reikalavimą. Pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apeliantė prašė pripažinti, kad S. M. iki mirties buvo pastatų ir žemės sklypo savininkė, o šiuo ieškiniu – pripažinti, kad apeliantė, priėmusi S. M. palikimą, tapo žemės sklypo savininke ir dėl to reikalauju pripažinti jai nuosavybės teises į žemės sklypą. Vadinasi, anot apeliantės, reikalavimai minėtose bylose yra skirtingi.
5.2. Skirtingos yra aplinkybės, kuriomis apeliantė grindė savo reikalavimą byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tuomet apeliantė įrodė, kad NŽT Kauno rajono skyriaus darbuotojai ir vadovas V. D. melavo, teigdami, jog S. M. nesumokėjo pinigų už perkamą žemę ir todėl netapo žemės sklypo savininke. S. M. sumokėjo ne tik 3119 rublių už perkamą žemę, bet ir 300 rublių už žemės privatizavimą ir dar kartą 300 rublių už žemės privatizavimo dokumentų tvarkymą bei įforminimą. Ji žemę valdė ir žeme naudojosi, jokio nuomos mokesčio už žemę nemokėjo, turėjo teisėtus lūkesčius, kad nupirkusi žemę ir valdžios pareigūnams sudarius su ja žemės pirkimo-pardavimo sutartį, ji tapo nupirktos žemės savininke.
5.3. S. M. paliko testamentu apeliantei visą savo turtą ir šį turtą apeliantė priėmė. Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendime konstatavo, kad apeliantė turi įmokas už perkamą žemę patvirtinančius kvitus, tai yra dokumentus, kuriuos pateikus ji gali įstatymo nustatyta tvarka gauti tuos faktus patvirtinančius dokumentus. Minėtą aplinkybę patvirtino ir suinteresuotojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus atstovė, šią aplinkybę taip pat patvirtina minėtos tarnybos 2011 m. rugpjūčio 16 d. ir 2011 m. rugpjūčio 26 d. atsakymai pareiškėjai. Tai reiškia, kad teismas sprendime nustatė, jog S. M. žemę įgijo (nupirko) ir apeliantė gali gauti jos nuosavybės teises į žemės sklypą patvirtinančius dokumentus. Tačiau NŽT tokių dokumentų neišduoda.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis) ir pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatė.
7. Apeliacinėje byloje sprendžiami proceso teisės normų, reglamentuojančių atsisakymą priimti ieškinį, kadangi jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taikymo ir aiškinimo klausimai.
Dėl teisės kreiptis į teismą sąlygų ir jų įgyvendinimo
8. Vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Kita vertus, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva) išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį.
9. CPK 137 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai yra išvardinti atvejai, kai civilinis procesas pagal paduotą ieškinį (pareiškimą) negali būti pradedamas, todėl teismui nustačius nors vieną iš šių atvejų, ieškinį atsisakoma priimti. Įstatymų leidėjas nurodo tokias aplinkybes, kurios neleidžia priimti ieškinio: 1) kai ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka; 2) kai ieškinys neteismingas tam teismui; 3) kai suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos; 4) kai yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį; 5) kai teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; 6) kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui; 7) kai pareiškimą padavė neveiksnus tam tikroje srityje fizinis asmuo; 8) kai pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.
10. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantės ieškinys, pareikštas atsakovei Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą pripažinimo, yra tapatus Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011 nagrinėtam apeliantės pareiškimui. Taigi teismas padarė išvadą, kad egzistuoja CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas pagrindas atsisakyti ieškinį priimti – yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
11. Apeliantė savo nesutikimą su tokia teismo pozicija atskirajame skunde grindžia argumentais, kad pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir ieškinio dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą pripažinimo dalykas yra ne tas pats, o teismo neteisingai įvertintos jau išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės lėmė, kad teismas padarė neteisingą išvadą dėl naujai paduoto ieškinio ir Kauno rajono apylinkės teismo jau anksčiau išnagrinėto pareiškimo tapatumo.
12. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015).
13. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Nesutampant šalims arba bent vienam iš ieškinio elementų, ieškinys nelaikomas tapačiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-21-516/2021).
14. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išspręsti kilusį ginčą, t. y. nustatyti ar šioje byloje pareikštas ieškinys yra tapatus Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011 išnagrinėtam pareiškimui, toliau vertina pirmiau nurodytus ieškinio tapatumo nustatymo kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą.
15. Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenimis nustatyta, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011 šalimis buvo pareiškėja R. M., suinteresuoti asmenys – Kauno rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija. Nagrinėjamoje byloje ieškovė yra R. M., atsakovė – Kauno rajono savivaldybės administracija, trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Taigi abejonių dėl šalių tapatumo nėra: tiek šioje, tiek Kauno rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011 šalys yra tos pačios.
16. Ginčas kilo dėl ieškinio dalyko ir pagrindo (ne)tapatumo. Ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Sprendžiant dėl ieškinio dalyko tapatumo būtina įvertinti reikalavimų turinį. Kasacinis teismas savo praktikoje yra ne kartą išaiškinęs, kad nustatant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir gynybos būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011).
Žemesnės instancijos teismas
17. Išnagrinėtoje Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011 pareiškėja R. M. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos močiutė S. M., mirusi 2009 m. balandžio 2 d., nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, ūkio pastatą su kiemo įrenginiais ir 25 arus žemės, esančius (duomenys neskelbtini). Bylą išnagrinėjęs Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškimą atmetė, sprendimą motyvuodamas tuo, kad pareiškėja turi įmokas už perkamą žemės sklypą patvirtinančius kvitus, t. y. dokumentus, kuriuos pateikus ji gali įstatymo nustatyta tvarka gauti prašomą nustatyti juridinį faktą (faktus) patvirtinančius dokumentus, todėl toks faktas teismine tvarka nenustatytinas.
18. Taigi, išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011 teismas konstatavo, kad nereikalinga nustatinėti juridinę reikšmę turintį faktą, nes pareiškėja turi atitinkamus dokumentus, kuriuos pateikusi atitinkamoms institucijoms, ji galės įgyvendinti nuosavybės teises į ginčo turtą.
19. Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, kaip nurodė pati apeliantė, ji su prieš tai minėtais dokumentais kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių į ginčo pastatus ir žemės sklypą įregistravimo, tačiau nuosavybės teises pavyko įregistruoti tik į ginčo pastatus, tuo tarpu į po pastatais esantį 0,225 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) apeliantei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų niekas neišdavė.
20. Todėl ieškovė R. M. teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti jai nuosavybės teises į 0,225 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurį paveldėjo po močiutės S. M. mirties priimdama palikimą.
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors abejose civilinėse bylose faktinės aplinkybės yra panašios, tačiau pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir ieškinio dėl nuosavybės teisių pripažinimo tiek pagrindai, tiek dalykai skiriasi, be to, jie pareikšti naudojant skirtingus teisių gynybos būdus.
22. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad apeliantė ne kartą kreipėsi į teismus, siekdama įgyvendinti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą.
23. Šioje byloje teismui pateiktu ieškiniu apeliantė nurodo tokius pagrindinius argumentus: 1) NŽT Kauno rajono skyriaus vadovas V. D. ir kiti to skyriaus darbuotojai melavo, kad S. M. nesumokėjo pinigų už privatizuojamą ginčo žemės sklypą ir todėl neva netapo žemės savininke, dėl ko apeliantei ir nebuvo išduoti S. M. žemės nuosavybės dokumentai; 2) Kauno rajono apylinkės teismo posėdyje dalyvavusi NŽT Kauno rajono skyriaus atstovė melavo teismui, kad pareiškėjai pristačius banko kvitus, jai bus išduoti S. M. nuosavybės teises į žemę patvirtinantys dokumentai; 3) NŽT pareigūnai, vykdydami sklypo privatizavimą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes tyčia nepriėmė reikiamo potvarkio, nesudarė sutarties projekto ir sudarė notaro nepatvirtintą žemės pirkimo–pardavimo sutartį; 4) Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-1102-406/2012 įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatė, kad NŽT Kauno rajono skyriaus pareigūnai apgavo S. M.; 5) 2013 m. liepos 31 d. notaras pareiškėjai išdavė fiktyvų niekinį paveldėjimo teisės liudijimą į S. M. 1992 m. liepos 27 d. sumokėtus už žemės sklypą 3119 rublius, t. y. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą į turtą, kurio S. M. mirdama neturėjo; 6) valstybės pareigūnai, tęsdami nusikalstamus veiksmus, iki šiol reikalauja, kad pareiškėja tą pačią žemę, už kurią S. M. sumokėjo 3119 rublių, nupirktų antrą kartą.
24. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad apeliantės nurodytos aplinkybės dėl ginčo žemės sklypo jau buvo ištirtos kitose teismuose išnagrinėtose bylose: Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. I-1102-406/2012 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-333/2013), Nr. eI-1403-414/2015 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2575-502/2015) ir Nr. I-1627-428/2016 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-547-261/2017).
25. Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. Ik-1102-406/2012 pareiškėja R. M. prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 9 d. raštą Nr. 7 SD-790 „Dėl S. M. žemės nuosavybės dokumentų“; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įstatymo nustatyta tvarka per tris mėnesius sutvarkyti ir R. M. išduoti S. M. 0,225 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) žemės nuosavybės dokumentus; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 10 000 Lt turtinės žalos ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Skundą pareiškėja grindė argumentais, kad 2009 m. mirusi jos močiutė S. M. testamentu paliko savo turtą - gyvenamąjį namą bei kitus pastatus ir iš valstybės nupirktą 0,225 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėjai. Kauno rajono žemėtvarkos skyrius jos prašymu neišduoda S. M. žemės nuosavybės dokumentų, tvirtindamas, kad S. M. žemės neprivatizavo, už žemės pirkimą pinigų nesumokėjo, žemės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė, todėl žemė yra valstybės ir pareiškėja žemę turi pirkti pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, sumokėdama už žemę 44 000 Lt.
26. Teismas minėtoje administracinėje byloje 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjos R. M. skundą atmetė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad 1992 metais pagal S. M. paduotą (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai prašymą buvo pradėtos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo procedūros, tačiau tuo metu galiojusiuose teisės aktuose numatytos procedūros nebuvo užbaigtos ir žemės pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl šiuo metu žemės plotas po pastatais priklauso valstybei. Teisėjų kolegija taip pat išaiškino pareiškėjai, kad siekiant įgyti nuosavybės teises į ginčo sklypą jai nėra užkirstas kelias įgyvendinti šias savo teises, pateikiant reikalingus dokumentus pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nustatytą tvarką.
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-333/2013 minėtą Kauno apygardos administracinio teismo 2012m. rugsėjo 10 d. sprendimą paliko nepakeistą ir papildomai nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad buvo parengtas valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties projektas, tačiau sutartis nebuvo sudaryta. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus.
28. Vėliau apeliantė kreipėsi į teismą su skundais dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų. Minėtose bylose savo skundus pareiškėja grindė NŽT pareigūnų nepagrįstu reikalavimu tą pačią žemę pirkti antrą kartą, žemės sklypo įsigijimo dokumentų netinkamu parengimu, NŽT pareigūnų ir NŽT Kauno rajono skyriaus vadovo V. D. melagingu tvirtinimu civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011, jog S. M. nesumokėjo pinigų už privatizuojamą žemės sklypą ir ji nebuvo žemės savininke, šioje civilinėje byloje teismo posėdyje dalyvavusios NŽT atstovės melagingu teigimu, jog bus išduoti žemės sklypo privatizavimo dokumentai pareiškėjai pristačius banko kvitus, patvirtinančius, jog už privatizuojamą žemę buvo sumokėta.
29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-792-556/2020, išnagrinėjusi pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nustatė, kad:
29.1. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 nenustatė atsakovo pareigūnų neteisėtų veiksmų, susijusių su valstybinės žemės pirkimo–pardavimo dokumentų rengimu, nes nebuvo mokėjimą patvirtinančio banko kvito, kad už Sklypą buvo sumokėta Sklypo įkainojimo akte nurodyta suma, taip pat nebuvo duomenų, jog minėto Sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo patvirtinta notariškai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. A146-333/2013, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas, pažymėjo, kad 1992 metais sumokėtų atitinkamų pinigų sumų faktas nebuvo pakankamas, kad su S. M. būtų sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, ir byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo procedūra nebuvo užbaigta dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
29.2. Administracinėje byloje Nr. eI-1403-414/2015 pareiškėja skundą grindė iš esmės tuo, kad NŽT pareigūnai melavo, jog S. M. žemės nenupirko ir nesumokėjo pinigų, taip pat melavo teismui, jog pareiškėjai pristačius banko kvitus išduos jai nuosavybės dokumentus, nors tokių dokumentų neišdavė, pareikalavo žemę pirkti iš naujo ir sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Nors administracinėje byloje Nr. eI-1403-414/2015 buvo nustatyta, kad NŽT Kauno rajono skyriaus atstovas elgėsi neatsakingai, tačiau įvertinęs pareigūnų neteisėtus veiksmus, teismas konstatavo, kad neįrodytas priežastinis ryšys su pareiškėjos nurodytu žalos faktu.
29.3. Administracinėje byloje Nr. I-1627-428/2016 įsiteisėjusiame 2016 m. sausio 11 d. sprendime Kauno apygardos administracinis teismas konstatavo, jog valstybės pareigūnų veiksmai valstybinės žemės pirkimo–pardavimo procese, reikalaujant sumokėti už žemės projektavimo darbus, projektuojant pareiškėjai parduodamą Sklypą, buvo teisėti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 30 d. nutartyje pažymėjo, jog pareiškėja, siekdama, kad S. M. lėšos būtų įskaitytos perkant Sklypą, privalo vadovautis Taisyklių 2.6 punkto nuostatomis.
30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartos įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotos aplinkybės nesudaro pagrindo kitaip teisiškai vertinti susiklosčiusią situaciją, nes teismų sprendimuose yra konstatuota, kad šiai dienai ginčo žemės sklypas yra valstybės nuosavybė, nes 2009 m. pradėta žemės sklypo pirkimo–pardavimo procedūra nebuvo užbaigta, todėl apeliantės pateiktame ieškinyje nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo kitaip teisiškai vertinti ginčo teisinius santykius.
31. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti apeliantės ieškinį, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, jog apeliantė siekia pakartotinio teisme jau išspręsto ginčo išnagrinėjimo, tačiau suklydo nurodydamas tokio savo procesinio sprendimo teisinį pagrindimą. Šią faktinės situacijos teisinio įvertinimo klaidą, skundžiamą teismo nutartį palikdamas nepakeistą, ištaiso apeliacinės instancijos teismas (CPK 328, 338 straipsniai).
32. Minėta, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jau yra konstatuota, kad ginčo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo procesas nebuvo užbaigtas, todėl apeliantė nuosavybės teisių į jį neįgijo.
33. Vienas iš bendrųjų teisės principų yra įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties ar įsakymo privalomumas, vykdytinumas ir sprendimo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas; draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia (CPK 18 straipsnis). Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat jie negali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus bei teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-448-464/2021).
34. Nagrinėjamu atveju apeliantė 2021 m. gegužės 28 d. pareikštu ieškiniu siekia, kad būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės ir teisiniai santykiai, nei buvo nustatyti prieš tai minėtose išnagrinėtose bylose. Kitaip tariant, apeliantė, inicijuodama naują bylą, siekia joje paneigti teismų jau konstatuotus faktus, kad ji nėra 0,225 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurį paveldėjo po savo močiutės S. M. mirties, savininkė.
35. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad naujai pareikštu ieškiniu iš esmės siekiama įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo ir jais nustatytų faktų bei teisinių santykių modifikavimo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti tokį ieškinį, tačiau ieškinį atsisakytina priimti ne dėl jo tapatumo, o dėl to, kad jis nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.