- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-09-10
- Bylos Nr.
- Ik-1102-406/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00546-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Grauželis, Janina Vitunskienė, Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Audriaus Grauželio,
atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovei Neringai Pėtnyčytei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. M. prašo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 9 d. raštą Nr. 7 SD-790 „Dėl S. M. žemės nuosavybės dokumentų“; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įstatymo nustatyta tvarka per tris mėnesius sutvarkyti ir R. M. išduoti S. M. 0,225 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) žemės nuosavybės dokumentus; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 10.000 Lt turtinės žalos ir 100.000 Lt neturtinės žalos (b.l. 4-7, 22-26).
Pareiškėja nurodo, kad 2009 m. mirusi močiutė S. M. jai testamentu paliko savo turtą - gyvenamąjį namą bei kitus pastatus ir iš valstybės nupirktą 0,225 ha žemės (duomenys neskelbtini) . Kauno rajono žemėtvarkos skyrius jos prašymu neišduoda S. M. žemės nuosavybės dokumentų, tvirtindamas, kad S. M. žemės neprivatizavo, už žemės pirkimą pinigų nesumokėjo, žemės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė, todėl žemė yra valstybės ir pareiškėja žemę turi pirkti pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, sumokėdama už žemę 44000 Lt. Nesutikdama su tokia atsakovo pozicija, pareiškėja teigia, kad S. M. dar 1992 m. privatizavo 0,225 ha dydžio jos individualaus namo statybai skirtą žemės sklypą, sumokėdama 74,8 rub. už žemės sklypo permatavimą prieš vykdant žemės privatizavimą, pagal jai išduotą mokėjimo pranešimą - 3119 rub. už perkamą žemę, taip pat 300 rub. už žemės privatizavimo dokumentų rengimą ir įforminimą. Su S. M. buvo sudaryta žemės pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau ji nebuvo įregistruota, kaip nurodyta sutarties 6 p.,
2
žemėtvarkos tarnyboje. Kadangi dokumentais įrodyta, kad S. M. žemę privatizavo, jai privalo būti išduoti jos žemės nuosavybės dokumentai. Ginčijamais administraciniais aktais – Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos tarnybos 2012 m. kovo 9 d. raštu Nr. 7SD-790 ir Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. gegužės 4 d. sprendimu „Dėl A. O. M. , atstovaujančios R. M. interesams, skundo išnagrinėjimo“ – atsakovas nepagrįstai atsisako išduoti 0.225 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , nuosavybės dokumentus, todėl jie turi būti panaikinti. Dėl to, kad valstybės pareigūnai per daugiau kaip septyniolika metų nesutvarkė S. M. žemės privatizavimo dokumentų ir nuo 2009 m. trukdo pareiškėjai paveldėti S. M. turtą, jai padaryta tiek 10.000 Lt turtinė, tiek 100.000 Lt neturtinė žala, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.
Atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovė prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad S. M. prašymą įsigyti žemę privačiai namų valdai Kauno r. Užliedžių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė 1992m. kovo 31 d. Kauno rajono Užliedžių aplinkės taryba 1992m. birželio 22 d. I-jo šaukimo Tarybos 26-osios sesijos sprendimu „Dėl antrinio žemės naudojimo teisės akto tvirtinimo“ nusprendė patvirtinti antrinį žemės naudojimo teisės aktą, kuriuo S. M. leista naudotis 0,225 ha žemės sklypu prie nuosavo gyvenamo namo. 1992m. liepos 8 d. buvo parengtas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektas, tačiau po to visi teisės aktuose numatyti privalomi reikalavimai atlikti nebuvo, t. y. nebuvo priimtas rajono valdybos potvarkis, notariškai nepatvirtinta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, neatlikta teisinė registracija. Be to, atsakovo atstovė nurodo, kad S. M. dokumentų byloje Nr. 488 nėra mokėjimą patvirtinančio banko kvito, įrodančio, kad už 0.225 ha žemės sklypą buvo sumokėta žemės sklypo įkainojimo akte nurodyta suma, todėl pareiškėjos argumentai, jog S. M. žemę buvo privatizavusi yra atmestini, kaip nepagrįsti. Pažymi, kad nustatyta tvarka nesudarius žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , pirkimo-pardavimo sutarties, šio žemės sklypo privatizavimo dokumentai dabartiniu metu turi būti rengiami pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas. Pareiškėja, paveldėdama S. M. pastatus, turi teisę pirkti namų valdos žemės sklypą už šį sklypą sumokant kainą, kuri bus apskaičiuota pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, arba teisės aktų nustatyta tvarka galės būti įskaitomos už žemę pareiškėjos skunde nurodytos įmokos, jei pareiškėja pateiks įmokas patvirtinančio mokėjimo kvito su banko žyma originalą arba notaro patvirtintą kopiją. Atsakovas mano, kad pareiškėja neįrodė valstybinės valdžios institucijos (darbuotojų) neteisėtos veikos, todėl atsakovui nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Pareiškėja, skųsdama ginčijamus administracinius aktus – Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos tarnybos 2012 m. kovo 9 d. raštą Nr. 7SD-790 (b.l. 27-29) ir Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą „Dėl A. O. M. , atstovaujančios R. M. interesams, skundo išnagrinėjimo“ (b.l. 9-12), kuriais atsisakoma išduoti 0.225 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , nuosavybės dokumentus bei prašydama teismą įpareigoti atlikti šiuos veiksmus, nurodo, kad visus su žemės pirkimu susijusius veiksmus, kuriuos reikalavo atlikti agrarinės reformos tarnyba, S. M. atliko, todėl žemės sklypas buvo nupirktas dar 1992 m., sudarant sandorį dėl šio žemės sklypo pardavimo. Atsakovas šių aplinkybių nepripažįsta, tvirtindamas, kad neatlikus visų reikalingų teisės aktuose nustatytų procedūrų, 1992 m. pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, tačiau neginčija pareiškėjos teisės pirkti ginčo žemę pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus. Taigi byloje ginčas iš esmės kilęs dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo privačion nuosavybėn fakto.
Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau jame nustatytos tik bendro pobūdžio taisyklės. Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų įgijimo nuosavybėn sąlygų ir tvarkos, todėl ginčo atveju
3
taikytini 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas Nr. I-1607, taip pat atitinkami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, detaliai reglamentavę žemės įsigijimą privačion nuosavybėn.
Žemės reformos įstatymo (priimtas 1991 m liepos 25 d., Nr. I-1607, originali redakcija) 6 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. Fiziniai ir juridiniai asmenys, pageidaujantys įsigyti žemės ūkinei ar kitai veiklai, prašymus turėjo pateikti vietos apylinkės, kurioje yra sklypas, agrarinės reformos tarnybai. Prašymai žemei įsigyti turėjo būti pateikiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Taigi minėtame įstatyme, galiojusiame tuo metu, buvo nustatyti valstybinės žemės įsigijimo privačion nuosavybėn būdai (vienas iš jų – valstybinės žemės pardavimas), tačiau piliečių teisės pirkti valstybinę žemę įgyvendinimo tvarka detaliau nebuvo reglamentuota. Tokia tvarka, pagal kurią valstybei nuosavybės teise priklausantys naudojami ir nenaudojami (nauji) žemės sklypai miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse suteikiami neatlygintinai, parduodami privatinės nuosavybės teise fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie turi teisę pirkti (nuomoti) tokius žemės sklypus nekonkurso tvarka, taip įgyvendinant asmens teisę į naudojamos žemės privatizavimą (ši teisinė terminija vartota Žemės reformos įstatymo 6 straipsnyje, galiojusiame ginčo teisinių santykių metu) buvo detaliai nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintose žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklėse (toliau – Taisyklės). Remiantis šių Taisyklių 4, 4.1-4.5 punktais asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turėjo pateikti: prašymą įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą, kuriame taip pat turi būti nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą sklypą forma (iš karto ar išsimokėtinai) bei priklausančios lengvatos; dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; sklypo planą. Sklypo planą sudaro ir tvirtina valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ar kita Žemės ūkio ministerijos įgaliota tarnyba pagal asmens užsakymą; notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą turi teisę pirkti keli asmenys; dokumentą, patvirtinantį teisę įsigyti naudojamą žemės sklypą neatlygintinai, jeigu prašymą pateikia šią teisę turintis asmuo. Taisyklių 6 punkte buvo nustatyta, kad gavusi tokį asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašo sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindina su šiais dokumentais pirkėją. Sklypo įkainojimo aktas surašomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ patvirtinta Perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos nustatymo metodika kaina indeksuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Žemės sklypo pirkėjas savo parašu patvirtina sutinkąs su sklypo įkainojimu ir pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis. Jeigu pirkėjas su nustatytąja žemės sklypo kaina ar pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis nesutinka, jis per 10 dienų nuo supažindinimo su šiais dokumentais turi teisę kreiptis motyvuotu raštu į miesto (rajono) valdybą, kuri per 15 dienų privalo išnagrinėti pirkėjo pareiškimą ir duoti motyvuotą atsakymą. Miesto (rajono) valdybos sprendimas yra galutinis.
Kauno miesto 15-ojo notarų biuro notarės išduotas liudijimas (b.l. 71) patvirtina, kad pareiškėja R. M. yra S. M. , mirusios 2009 m. balandžio 2 d. testamentinė įpėdinė, priėmusi palikimą. Byloje surinktais rašytiniais įrodymais taip pat nustatyta, kad pareiškėjos senelė S. M. 1992 m. kovo 31 d. Kauno rajono Užliedžių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė nustatytos formos prašymą parduoti 0.225 ha žemės sklypą privačių namų valdai (prijungta NŽT byla, b.l. 44). Iš šiame prašymo priede nurodytų dokumentų byloje yra tik prašymo 3.3 punkte nurodytas pensininko pažymėjimas (NŽT byla b.l. 45). Gavusi tokį S. M. prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, žemėtvarkos tarnyba surašė sklypo įkainojimo aktą (data nenurodyta) (NŽT byla b.l. 51), kuriame
4
buvo apskaičiuota 0.225 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , pirkimo kaina – 3119 rublių, taip pat nurodant būsimai pirkėjai sumokėti ir 300 rublių valstybinį mokestį už dokumentų rengimą bei įforminimą. Byloje esanti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis leidžia daryti išvadą, kad buvo parengtas ir šio sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektas (b.l. 51). Su šiais dokumentais S. M. buvo pasirašytinai supažindinta, taip patvirtindama, jog su sklypo įkainojimu ir pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis sutinkanti.
Pareiškėja teigia, jog S. M. visus pinigus už žemę sumokėjo ir žemės pirkimo – pardavimo sutartį sudarė. Tokie pareiškėjos argumentai nepagrįsti. Nors atsakovas nurodo, kad duomenų apie sumokėjimą už 0.225 ha žemės sklypą byloje nėra, tačiau pareiškėjos teismo posėdžio metu pateiktas banko įstaigos kvitų originalas (b.l. 68) patvirtina, kad 1992 m. liepos 23 d. ji grynais pinigais įmokėjusi 3119 rublių už žemės pirkimą pagal įkainojimo aktą, taip pat 1992 m. liepos 8 d. ji yra sumokėjusi ir 74.80 rublių už sklypo permatavimą (b.l. 49), bei 300 rublių už dokumentų įforminimą (prijungta NŽT byla, b.l. 47). Tačiau vertinant byloje esančią žemės pirkimo – pardavimo sutartį nėra pagrindo pripažinti, kad šis dokumentas patvirtina nuosavybės įgijimo faktą. Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis yra žemės sandoris. Ar iš jo atsirado civilinės teisės ir pareigos sprendžiama pagal tai, ar sutarties šalys atliko visus reikalingus veiksmus, nukreiptus civilinėms teisėms ir pareigoms sukurti, pakeisti ar panaikinti. Valstybinei žemei parduoti valstybei atstovaujanti institucija turi apibrėžti parduodamą valstybinės žemės sklypą kaip pardavimo sutarties objektą – kadastrinį vienetą. Reikia nurodyti jo ribas, dydį, dislokaciją ir pardavimo kainą.
Iš Taisyklėse numatytos tvarkos (8 punktas) matyti, kad supažindinus pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, reikalingas leidimas įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, kuris tvirtinamas miesto (rajono) valdybos potvarkiu ir kuriame nurodomi žemės pardavimui reikšmingi duomenys: parduodamo žemės sklypo vieta ir dydis; sklypo kaina; nuosavybės teisės apribojimai, suderinti su pirkėju žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projekte; asmuo, įgaliotas miesto (rajono) valdybos vardu pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (8.1-8.4 punktai).
Šiuo aspektu Taisyklėse nurodytas naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad esant tik pareiškėjos aiškiai išreikštai valiai pirkti jos naudojamą žemės sklypą, paduodant prašymą, sumokant už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, tai nėra pakankama, konstatuojant sandorio sudarymo faktą. Tam yra būtina ir kitos sandorio šalies - valstybės, veikiančios per atstovus – miestų ar rajonų valdybas, aiškiai išreikšta valia parduoti žemę jos naudotojui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytus subjektiškumo kriterijus, kuri galutinai išreiškiama leidimu, įforminamu savivaldybių administravimo subjekto priimamu individualiu teisės aktu – potvarkiu. Dėl to kolegija konstatuoja, kad tik esant tokiam Taisyklėse minimam individualiam teisės aktui yra teisinis pagrindas pripažinti, kad yra ir kitos iš valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties šalies – Valstybės valia sudaryti tokią sutartį ir tik tuomet kitai susitariančiai šaliai (pirkėjui), vykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus, o Valstybei, veikiančiai per atstovus, vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, atsirastų teisė, remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, reikalauti pripažinti tokį sandorį galiojančiu. Pareiškėja nepateikė įrodymų ir šioje byloje nenustatyta, kad Valstybei atstovaujantis savivaldybės administravimo subjektas Kauno rajono valdyba individualiu teisės aktu (potvarkiu ar kitos formos teisės aktu) būtų patvirtinusi leidimą S. M. įsigyti sklypą, jame nurodant ir kitus šio sklypo pardavimui reikšmingus duomenis, todėl tik dalies teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimas, t. y. sutarties projekto, reikalaujamo parengti iki leidimo pirkti žemę patvirtinimo potvarkiu, parengimas, faktinis mokėjimų už žemę, valstybinio mokesčio bei mokesčio už dokumentų tvarkymą sumokėjimas, antrinio žemės naudojimo akto ir Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1992 m. birželio 22 d. sprendimo, kuriuo šis aktas patvirtintas ir kuriuo leista S. M. naudotis 0.225 ha žemės sklypu prie nuosavo gyvenamojo namo, priėmimas nesudaro teisinio pagrindo pripažinti sandorio sudarytu ir galiojančiu. (LAT nutartis Civilinė byla Nr. 3K-3-356/2007). Pabrėžtina, kad žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartyje, kuri pareiškėjos nuomone yra galiojanti, toks valdybos potvarkis taip pat nėra nurodytas. Dvišaliu laikomas sandoris, kuriam
sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (CK 1.63str. 6d.), todėl kolegija sprendžia, jog potvarkio nebuvimas rodo, jog vienos iš sutarties šalių (Valstybės) valia nebuvo nukreipta būtent į ginčo žemės sklypo perleidimą. Tokios pačios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (LVAT 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-456/2012), darydamas išvadą, kad potvarkio priėmimas yra būtina, privaloma žemės privatizavimo procedūros stadija, kadangi miesto (rajono) valdybos potvarkiu tvirtinamu leidimu įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise (Taisyklių 8 punktas) yra patvirtinamas žemės sklypo dydis, ribos ir kiti duomenys, reikalingi žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Taisyklių 10 punktą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti tvirtinama notariškai ir per mėnesį turėjo būti įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje daiktą įgijusio asmens, t.y. paties pirkėjo (ginčo atveju S. M. ). Tokie veiksmai atlikti nebuvo, tuo tarpu Taisyklėse buvo nustatyta, kad šių sąlygų nesilaikymas darė pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančią. Beje, teisė paveldėti žemės sklypą taip pat atsiranda tik nuo pirkimo-pardavimo sutarties notarinio patvirtinimo momento. CK 1.93 str. 4 d. nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. S. M. tokios savo teisės nerealizavo. Teisiškai įregistravus žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, miesto (rajono) valdyba turėjo išduoti pirkėjui žemės nuosavybės aktą, kuris patvirtindavo teisę įstatymų nustatyta tvarka disponuoti įsigytu žemės sklypu. Žemės nuosavybės akto forma ir jam keliami reikalavimai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 424 „Dėl žemės nuosavybės teisės dokumentų formų, jų išdavimo, privačios žemės nuomos ir pardavimo tvarkos“ (Žin., 1991, Nr. 31-849). Duomenų apie tai, kad toks aktas buvo išduotas, byloje nėra. Taigi pradėtos žemės pirkimo procedūros teisės aktuose nustatyta tvarka užbaigtos nebuvo. Pabrėžtina, kad ši aplinkybė yra konstatuota ir įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartyje (prijungta NŽT byla, b. l. 20-21) dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjos močiutė S. M. nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, ūkio pastatą su kiemo įrenginiais ir dvidešimt penkis arus žemės, esančios (duomenys neskelbtini) , nustatymo.
Apibendrinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį bei aptartą teisinį reglamentavimą kolegija konstatuoja, kad žemės pirkimo procedūros buvo pradėtos, tačiau visi ginčo teisinius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai žemės sklypo pirkimui-pardavimui privačion nuosavybėn įvykdyti nebuvo, todėl konstatuotina, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoris nebuvo sudarytas. Nesudarius tokio sandorio, atsakovas neturi galimybės bei teisinio pagrindo išduoti pareiškėjai žemės nuosavybės dokumentų, taigi apginti galimai pažeistą pareiškėjos teisę šioje administracinėje byloje jos pasirinktu gynybos būdu nėra galimybių. Pareiškėjos ginčijami administraciniai aktai yra pagrįsti objektyviais duomenimis ginčo teisinių santykių metu galiojusiais teisės aktais, todėl tiek jos reikalavimas dėl jų panaikinimo, tiek reikalavimas atsakovui dėl įpareigojimo veikti pareiškėjos pageidaujamu būdu - išduodant nuosavybės dokumentus, atmestini.
Kadangi ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta nebuvo ir šiuo metu žemės plotas po pastatais priklauso valstybei, ginčijamuose aktuose pagrįstai nurodyta, kad ginčo žemės sklypo privatizavimo dokumentai turėtų būti rengiami pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas. Taigi akcentuotina, kad pareiškėjai, siekiančiai įgyti nuosavybės teises į ginčo sklypą, nėra užkirstas kelias įgyvendinti šias savo teises, pateikiant reikalingus dokumentus šiuo metu galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
Šiuo metu žemės sklypų pirkimo – pardavimo teisinius santykius detaliai reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, kurio 2.6 punkte nustatyta, kad asmeniui, įgijusiam nuosavybės teisę į statinį ar įrenginį, esantį valstybinės žemės sklype, už kurį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis
6
nesudaryta, sudarant tokią sutartį įskaitomos už žemės sklypą sumokėtos įmokos, jeigu kartu su nuosavybės teise į statinį ar įrenginį jų perleidėjas perleido ir teisę įskaityt i už žemės sklypą sumokėtas įmokas. Jeigu nuosavybės teisė į statinį ar įrenginį, esantį valstybinės žemės sklype, už kurį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta, įgyta iki 2010 m. vasario 1 d., sudarant tokią sutartį už žemės sklypą sumokėtos įmokos įskaitomos tuo atveju, jeigu teisę įskaityti sumokėtą sumą žemės sklypo pirkėjui notaro patvirtintu sutikimu perleidžia asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka sumokėjęs už valstybinės žemės sklypą, ar šio asmens įpėdinis, paveldėjęs sumokėtas įmokas, arba žemės sklypo pirkėjui statinį ar įrenginį perleidęs kitas asmuo, kuriam buvo duotas toks sutikimas. Nutarimo 12 punkte nustatyti dokumentai, kuriuos asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamus žemės sklypus turi pateikti.
Dėl turinės ir neturtinės žalos.
Pareiškėja R. M. prašo atlyginti jai 10.000 Lt turtinę žalą ir 100.000 Lt. neturtinę žalą, kurią kildina iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos neteisėtų veiksmų, kuriais atsisakoma išduoti 0.225 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , nuosavybės dokumentus.
Žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. Civilinei atsakomybei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK) atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Pareiškėjos R. M. reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos institucijos, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjai padarymo faktą bei priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo sudaryta ir nustačius, jog nesudarius tokio sandorio, atsakovas neturi galimybės išduoti pareiškėjai žemės nuosavybės dokumentų, konstatuotina, jog atsakovo neteisėtų veiksmų nagrinėjamos bylos kontekste nenustatyta, todėl civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.
Nesant bent vienai iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjos R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.