- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2022-12-20
- Bylos Nr.
- e2A-1438-343/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Palubinskaitė
- Atsakovas
- R. M.
- Ieškovas
- Kauno rajono savivaldybės administracijos
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei R. M. dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio, delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Kauno rajono savivaldybės administracija (toliau – ieškovė) ieškinyje teismo prašė priteisti iš atsakovės R. M. (toliau – atsakovė) 326,38 Eur nesumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį už 2021 metus, 23,52 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Nurodė, kad atsakovė naudojo 0,2250 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir: 1) iki 2014 m. lapkričio 15 d. nesumokėjo 59,95 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio bei 4,32 Eur delspinigių už 2014 metus; 2) iki 2015 m. lapkričio 16 d. nesumokėjo 53,57 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio bei 3,86 Eur delspinigių už 2015 metus; 3) iki 2016 m. lapkričio 15 d. nesumokėjo 53,74 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio bei 3,87 Eur delspinigių už 2016 metus; 4) iki 2017 m. lapkričio 15 d. nesumokėjo 53,79 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio bei 3,87 Eur delspinigių už 2017 metus; 5) iki 2018 m. lapkričio 15 d. nesumokėjo 52,20 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio bei 3,76 Eur delspinigių už 2018 metus; 5) iki 2019 m. lapkričio 15 d. nesumokėjo 53,13 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio bei 3,84 Eur delspinigių už 2019 metus. Nurodė, kad atsakovė ieškovei yra skolinga 349,90 Eur (326,38 Eur valstybinės žemės nuomos mokestis ir 23,52 Eur delspinigiai).
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad dėl neteisėtų bei nusikalstamų valstybės valdžios institucijų veiksmų jai nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į žemės sklypą, o išduotas niekinis paveldėjimo teisės liudijimus į jos močiutės S. M. valstybei sumokėtus 3119 rublių, perkant žemės sklypą. Atsakovės tvirtinimu, S. M. sumokėjo ne tik 3119 rublių už žemę, bet ir 300 rublių už žemės privatizavimą ir 300 rublių už žemės sklypo privatizavimo dokumentų rengimą ir įforminimą. Ji turėjo teisėtus lūkesčius, kad jos žemės privatizavimo dokumentai tinkamai sutvarkyti. Atsakovės teigimu, dėl valstybės valdžios institucijų pareigūnų padarytų nusikalstamų veiksmų jai nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į žemės sklypą, tačiau tai nereiškia, kad ji po S. M. mirties, priėmusi jos palikimą, netapo žemės sklypo savininke.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2022 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 326,38 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (326,38 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. sausio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitos ieškinio dalies netenkino, priteisė valstybei iš atsakovės 15 Eur žyminį mokestį.
5. Nustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas–garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt., esantys (duomenys neskelbtini). Šiuos statinius atsakovė pagal testamentą paveldėjo po S. M. mirties ((duomenys neskelbtini)). Žemės sklypas, kuriame yra statiniai, yra valstybės nuosavybė. Šį faktą patvirtina 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. Ik-1102-406/2012 ir byloje esantys įrodymai. Administracinis teismas minėtoje byloje konstatavo, jog sklypo žemės pirkimo procedūros buvo pradėtos, tačiau visi ginčo teisinius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai žemės sklypo pirkimui–pardavimui privačion nuosavybėn įvykdyti nebuvo, todėl konstatavo, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo sudarytas. Nesudarius tokio sandorio, NŽT neturėjo galimybės bei teisinio pagrindo išduoti R. M. žemės nuosavybės dokumentų. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-333/2013 pažymėjo, kad 1992 metais sumokėtų atitinkamų pinigų sumų faktas nebuvo pakankamas, kad su S. M. būtų sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, ir byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo procedūra nebuvo užbaigta dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Teismas konstatavo, kad sklypas atsakovei nuosavybės teise nepriklauso, o yra valstybės nuosavybė.
6. Nurodė, kad šią civilinę bylą nagrinėjantis teismas kitaip vertinti įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytų aplinkybių neturi pagrindo. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad po šių teismų sprendimų pasikeitė faktinės aplinkybės, t. y., kad atsakovė ėmėsi dabar galiojančių teisės aktų tvarka užbaigti privatizavimo procedūrą ir, kad žemės sklypas šiuo metu atsakovei priklauso nuosavybės teise.
7. Konstatavo, kad byloje neginčijama, kad nurodytą žemės sklypą atsakovė ginčo laikotarpiu valdė ir naudojo. Tokiu atveju tarp atsakovės, kaip naudotojos, ir valstybės susiklostė faktiniai žemės nuomos santykiai, už žemės sklypo valdymą ir naudojimą atsakovė turi mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.545 straipsnio 1 dalis).
8. Nustatė, kad atsakovė nesumokėjo 59,95 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2014 metus, 53,57 Eur už 2015 metus, 53,74 Eur už 2016 metus, 53,79 Eur už 2017 metus, 52,20 Eur už 2018 metus, 53,13 Eur už 2019 metus. Iš viso atsakovė ieškovei yra skolinga 326,38 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio. Atsakovei nepaneigus ieškovės reikalavimo pagrįstumo, teismas ieškovės reikalavimą dėl 326,38 Eur žemės nuomos mokesčio priteisimo laikė pagrįstu, todėl jį tenkino.
9. Teismas vertindamas ieškovės reikalavimą dėl delspinigių, nurodė, kad tarp bylos šalių jokios sutarties nebuvo, todėl laikė, kad tarp jų buvo susiformavę deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai. Sprendė, kad ieškovė neturi materialiosios subjektinės teisės reikalauti delspinigių.
10. Teismas, įvertinęs tai, kad prievolė tinkamai neįvykdyta, vadovaudamasis CK 6.210 straipsniu, priteisė ieškovei iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą, bylą nutraukti ir, vykdant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 300 straipsnio reikalavimą, pranešti prokurorui apie nusikaltimo požymių turinčius veiksmus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas neklausydamas įstatymo priėmė savavališką sprendimą, kuriuo iš atsakovės priteisė nuomos mokestį ieškovei, kuri nėra žemės sklypo savininkė, ir kuri nesudarė su atsakove žemės nuomos sutarties. Teigia, kad teismas 2022 m. kovo 8 d. nutartimi patenkino atsakovės prašymą ir išreikalavo iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centras pažymą apie tai, kas yra 0,225 ha žemės sklypo savininkas. Pažymoje VĮ Registrų centras nurodė, kad „Įrašų nerasta“. Atsakovės vertinimu, tai yra įrodymas, kad minėtas žemės sklypas nėra valstybės nuosavybė. Kadangi valstybė nėra ginčo žemės sklypo savininkė, todėl ieškovės ieškinys negalėjo būti nagrinėjamas teisme. Atsakovė reikalavo ieškinį palikti nenagrinėtu, tačiau teismas jos prašymus atmetė. Teismo sprendime apie šį įrodymą nieko nepasisakyta, nors teismas privalėjo įvertinti šį įrodymą ir nustatyti, kodėl jį atmeta.
11.2. Teismas neskundžiama nutartimi neteisėtai atsisakė priimti atsakovės pateiktą priešieškinį dėl nuosavybės teisių atsakovei į žemės sklypą pripažinimo.
11.3. Atsakovė ne kartą yra pateikusi teismui rašytinius prašymus pranešti apie valdžios pareigūnų įvykdytus nusikalstamus veiksmus privatizuojant jos močiutės S. M. žemės sklypą prokurorui. Teismas nesvarstė šio atsakovės prašymo, nors ir įsipareigojo 2022 m. kovo 8 d. nutartimi prašymą apsvarstyti.
11.4. Kauno apylinkės teismo teisėja skundžiamame sprendime cituoja Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, tvirtindama, kad šiuo teismo sprendimu nustatytos valstybės nuosavybės teisės į S. M. privatizuotą žemės sklypą. Toks teismo tvirtinimas yra neteisingas, nes jeigu būtų nustatytos valstybės nuosavybės teisės į S. M. nupirktą žemę, valstybės nuosavybės teisės į šį žemės sklypą būtų įregistruotos VĮ Registrų centras.
11.5. Kauno apylinkės teismo teisėja skundžiamame teismo sprendime cituoja Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, tvirtindama, kad juo įrodyta, jog žemės sklypas yra valstybės nuosavybė, nors tuo sprendimu nustatyta priešingai, t. y., kad valstybės valdžios pareigūnai privatizuodami žemės sklypą apgavo S. M.: neturėdami valios perleisti jai perkamą žemės sklypą, pareikalavo sumokėti už perkamą žemę pinigus bei mokesčius už žemės sklypo privatizavimą ir privatizavimo dokumentų rengimą ir įforminimą, o po to melavo, kad S. M. už žemę nesumokėjo pinigų. Į tuos nesumokėtus pinigus atsakovei buvo išduotas fiktyvus paveldėjimo teisės liudijimas.
11.6. Teismas tvirtina, kad nebuvo sudaryta žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Tai neteisingas tvirtinimas. Su S. M. buvo sudaryta notaro nepatvirtinta žemės sklypo pirkimo sutartis, kurioje nurodyta, kad S. M. sumokėjo už perkamą žemę 3119 rublių, nurodytas banko kvito numeris, sąskaitos numeris ir kt.
11.7. Teismas neteisėtai reikalauja, kad atsakovė iš naujo pirktų S. M. nupirktą žemės sklypą, kurį atsakovė paveldėjo. Paveldėjimo teisės liudijimas į žemės sklypą atsakovei nebuvo išduotas tik dėl valdžios įvykdytų nusikalstamų veiksmų, kurie yra slepiami teismo sprendimuose.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atmesti apeliacinį skundą, palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
12.1. Apeliantė kvestionuoja teismo sprendimo motyvus nurodydama, kad valstybė nėra šio žemės sklypo savininkė, todėl ieškovės pateiktas ieškinys negalėjo būti nagrinėjamas teisme. Ieškovė su šiais teiginiais nesutinka. Nurodo, kad apeliantė yra S. M., mirusios (duomenys neskelbtini), testamentinė įpėdinė, priėmusi palikimą – gyvenamąjį namą bei kitus pastatus. Sklypas nebuvo paveldėtas, todėl jis apeliantei nepriklauso nuosavybės teise.
12.2. Ieškovė pritaria teismo motyvams, kad nors apeliantė nesutinka su įsiteisėjusiais teismų sprendimais, tačiau jie šioje byloje turi prejudicinę reikšmę.
12.3. Sutinka su teismu, kad tarp atsakovės, kaip naudotojos, ir valstybės susiklostė faktiniai žemės nuomos santykiai, todėl už žemės sklypo valdymą ir naudojimą atsakovė turi mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.
12.4. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti kaltinimai NŽT dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų nesusiję su nagrinėjamos civilinės bylos ginčo dalyku. Pažymi, kad apeliantei, siekiančiai įgyti nuosavybės teises į sklypą, nėra užkirstas kelias įgyvendinti šią teisę, pateikiant reikalingus dokumentus šiuo metu galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Kita vertus, kol apeliantė nėra į sklypą įgijusį nuosavybės teisių, jis priklauso valstybei ir už jį turi būti mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis teisės aktų nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
15. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė jai iš atsakovės 326,38 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apylinkės teismas, vadovaudamasis Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. Ik-1102-406/2012, bei Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-333/2013 konstatavo, kad žemės sklypas atsakovei nuosavybės teise nepriklauso, jis yra valstybės nuosavybė. Tokiu atveju tarp atsakovės, kaip naudotojos, ir valstybės susiklostė faktiniai žemės nuomos santykiai, todėl už žemės sklypo valdymą ir naudojimą atsakovė turi mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.
17. Atsakovė kategoriškai nesutinka su priimtu teismo sprendimu. Apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad žemės sklypas nėra valstybės nuosavybė, todėl ieškovės pateiktas ieškinys negalėjo būti nagrinėjamas teisme. Taipogi neteisingas pirmosios instancijos teismo tvirtinimas, kad nebuvo sudaryta žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Apeliantės tvirtinimu, su S. M. buvo sudaryta notaro nepatvirtinta žemės sklypo pirkimo sutartis, kurioje nurodyta, kad S. M. sumokėjo už perkamą žemę 3119 rublių. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nurodyta apeliantės argumentacija.
18. Nagrinėjamu atveju ginčo byloje nėra dėl to, kad atsakovė po S. M. mirties pagal testamentą paveldėjo gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą–garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt., esančius (duomenys neskelbtini). Šie pastatai atsakovei priklauso nuosavybės teise. Tačiau sklypas, ant kurio stovi minėti statiniai, nebuvo paveldėtas ir jis atsakovei nuosavybės teise nepriklauso. Nors atsakovė su šia aplinkybe nesutinka, tačiau jos poziciją paneigia administracinių teismų nustatytos aplinkybės, kurios šioje byloje laikytinos prejudiciniais faktais. Sprendime pirmosios instancijos teismas vadovavosi Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. Ik-1102-406/2012, kuriame buvo konstatuota, jog sklypo žemės pirkimo procedūros buvo pradėtos, tačiau visi ginčo teisinius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai žemės sklypo pirkimui–pardavimui privačion nuosavybėn įvykdyti nebuvo. Kauno apygardos administracinis teismas minėtoje byloje akcentavo: „[k]adangi ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta nebuvo ir šiuo metu žemės plotas po pastatais priklauso valstybei, ginčijamuose aktuose pagrįstai nurodyta, kad ginčo žemės sklypo privatizavimo dokumentai turėtų būti rengiami pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas.“ Atsakovei apskundus minėtą sprendimą, Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-333/2013, pažymėjo, kad 1992 metais sumokėtų atitinkamų pinigų sumų faktas nebuvo pakankamas, kad su S. M. būtų sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, ir byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo procedūra nebuvo užbaigta dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Taigi šios teismų nustatytos aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantė, įrodo, kad nors S. M. ir sumokėjo už perkamą žemę 3 119 rublių, tačiau šių pinigų sumokėjimas nebuvo pakankamas, jog su ja būtų sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti ar vertinti kitaip įsiteisėjusiais administracinių teismų procesiniais sprendimais nustatytų aplinkybių. Kartu pažymėtina, kad atsakovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog po minėtų teismų sprendimų būtų pasikeitusi faktinė situacija, t. y., kad jai ginčo žemės sklypas šiuo metu priklausytų nuosavybės teise. Kadangi ginčo nebuvo dėl to, kad atsakovė žemės sklypą ginčo laikotarpiu valdė, esant nepaneigtoms aplinkybėms, kad žemės sklypas atsakovei nuosavybės teise nepriklauso, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp atsakovės, kaip naudotojos, ir valstybės susiklostė faktiniai žemės nuomos santykiai, todėl už žemės sklypo valdymą ir naudojimą atsakovė turi mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį (CK 6.2 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.545 straipsnio 1 dalis).
19. Apeliacinės instancijos teismas taipogi atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus dėl neteisėtų NŽT pareigūnų veiksmų. Pasisakant šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliantės nurodyti kaltinimai NŽT, yra nesusiję su nagrinėjamos civilinės bylos ginčo dalyku, todėl jie nevertintini ir dėl jų plačiau nepasisakoma.
Dėl procesinės bylos baigties.
20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad atsakovė nepaneigė ieškinio pagrįstumo, todėl pirmosios instancijos teismas iš jos pagrįstai priteisė valstybinės žemės nuomos mokestį. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai, atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą, įvertino šalių pateiktus jų procesines pozicijas pagrindžiančius įrodymus ir išsamiai tai motyvavo, dėl jų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei jas patvirtinamų aplinkybių pasisakė skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
22. Atmetus apeliacinį skundą teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi ieškovė, tačiau ji neišreiškė tokio prašymo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.