Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algimanto Kukalio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. K. ir S. K. bei R. B. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LEGNO LT“ patikslintą ieškinį atsakovams A. K., R. B., D. B., S. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundų ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovų apeliacinius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

16. Apeliacijos objektas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės pareikštą Pauliano ieškinį.

17. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialusis, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-313/2018).

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas).

19. Sutiktina su apeliantais A. K. ir S. K. (toliau – ir apeliantai K.), kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovai byloje neginčijo, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą A. K.. Tai, kad pastarąją ieškovės teisę atsakovai ginčijo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo sprendimo 3.1 punkte. Visgi dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio atsakovų atsikirtimo, pirmoji būtina actio Pauliana sąlyga byloje nėra paneigta.

20. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2013, 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis Nr. 3K-3-1-701/2016, 2017 m. balandžio 14 d. nutartis Nr. 3K-3-179-611/2017, kt.).

21. Reikalavimo teisės įgijimą apeliantai sieja su ieškovės ieškinio dėl skolos priteisimo ir atsakovų priešieškinio dėl 2007 m. spalio 29 d. Paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta išnagrinėjimu teisme (Galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimu po apeliacijos 2020 m. balandžio 30 d.). Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad Paskolos sutartis sudaryta 2007 m. spalio 29 d. Prievolę grąžinti paskolos sumą pirminiam kreditoriui atsakovas A. K. turėjo įvykdyti iki 2008 m. gruodžio 31 d., tačiau prievolės neįvykdė. Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kurios pagrindu ieškovė įgijo reikalavimą į A. K., sudaryta 2018 m. gruodžio 5 d. Ši sutartis nenuginčyta, todėl atmestinas apeliantų argumentas, jog ieškovė reikalavimo teisės į jį neturi dėl to, kad nėra Paskolos sutarties šalis ir kad A. K. manė, jog paskolos sutarties šalys nelaiko, kad jis yra skolingas pirminiam kreditoriui S. P., kurio teises perėmė ieškovė (CK 6.101 straipsnis). Ieškovė pagrįstai teigia, jog aplinkybė, kad nuo paskolos grąžinimo termino suėjimo (2008 m. gruodžio 31 d.) iki ieškovės pranešimo pateikimo (2018 m. gruodžio 20 d.) praėjo beveik dešimties metų terminas, savaime nesudaro pagrindo skolininkui pagrįstai manyti, kad jam nebereikės sugrąžinti pasiskolintų piniginių lėšų. Pagrindą taip manyti galėtų sudaryti tik kreditoriaus patvirtinimas dėl atleidimo nuo prievolės, bet tokio veiksmo nei S. P., nei vėliau ieškovė nėra atlikę.

22. Taigi, ieškovė neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į A. K. įgijo iki ginčijamų sandorių sudarymo (t. y. iki 2020 m. balandžio 29 d). Šalių ginčo dėl prievolės atsiradimo pagrindo teisėtumo išsprendimo teisme data (Galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo momentas) ieškovės reikalavimo teisės atsiradimo momento nustatymui nėra reikšmingas.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamais sandoriais (paskolos gavėjo įsipareigojimu įkeisti turtą ir turto įkeitimu) buvo pažeistos atsakovo A. K. kreditorės ieškovės teisės.

24. Hipotekos sandoris pažeidė ieškovės teises ir interesus, kadangi įkeitus visą atsakovo A. K. nekilnojamąjį turtą ieškovė neteko turėtos galimybės nukreipti į jį išieškojimą bei tokiu būdu patenkinti nors dalį savo turtinio reikalavimo. Jokio nekilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, atsakovams sudarius Paskolos sutartį ir Hipotekos sandorį neliko, ieškovė nebegali patenkinti reikalavimo iš Hipotekos sandoriu įkeisto A. K. turto, todėl apeliantų K. argumentai, jog A. K. vis dar turi jam priklausančio turto, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi – hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius (CK 4.170 straipsnio 3 dalis). Tuo remiantis atmestini ir apeliantų B. skundo argumentai, kad teismas, padaręs nepagrįstą išvadą apie visų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų egzistavimą, neužtikrino šalių pusiausvyros ir suteikė kreditorei ieškovei privilegiją kreditorių atsakovų B. atžvilgiu, nes jie, suteikę A. K. paskolą, neįgijo jokio skolininko turto.

25. Atmestinas apeliantų K. argumentas, kad aplinkybė, jog A. K. įkeitė jam priklausantį nekilnojamąjį turtą užtikrindamas prievolės pagal 2020 m. balandžio 29 d. Paskolos sutartį vykdymą, nereiškia, kad bus vykdomas išieškojimas iš įkeisto turto, todėl ieškovės galimybės išieškoti iš A. K. pinigines lėšas ginčijamu sandoriu nebuvo paneigtos.

26. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Civiliniame procese nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2004; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Hipotekos sandoriu įkeisto nekilnojamojo turto vertė 21 033,00 Eur, o paskolos suma dvigubai didesnė, t. y. 40 000 Eur. Tuo atveju, jei atsakovas A. K. pažeistų savo prievolę grąžinti paskolos sumą arba atsakovai sutartinį pažeidimą imituotų, paskolos davėjams B. patenkinus savo reikalavimą į A. K. iš įkeisto nekilnojamojo turto, nebeliktų jokio turto ir / ar piniginių lėšų, į kuriuos išieškojimą galėtų nukreipti ieškovė ir tokiu būdu patenkinti nors dalį savo reikalavimo.

28. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų K. teiginiais, kad ginčijami sandoriai nepažeidžia ieškovės teisių, kadangi skola ieškovei yra grąžinama, tai daroma dalimis ir skola palaipsniui mažėja. Ieškovė pagrįstai teigia, kad skola nėra grąžinama, ji išieškoma priverstinai. 2007 m. spalio 29 d. Paskolos sutartyje yra nustatyta, kad visa paskolos suma turi būti grąžinta iki 2008 m. gruodžio 31 d., skola ieškovei iš A. K. priteista Kauno apygardos teismo galutiniu sprendimu, įsiteisėjusiu 2020 m. balandžio 30 d. Teismų procesiniais sprendimais skolos sumokėjimas nėra atidėtas ar išdėstytas. Tai reiškia, kad ieškovė skolą turi teisę atgauti nedelsiant ir bet kokių kliūčių ieškovei atgauti skolą (ar jos dalį) kaip įmanoma greičiau sudarymas laikytinas ieškovės teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. Apeliantai nepagrįstai teigia ir apie skolos mažėjimą, nes 2020 m. gruodžio 3 d. skolos suma buvo 225 029,95 Eur (be priskaičiuotų 5 proc. metinių palūkanų), 2022 m. balandžio 1 d. 262 621,56 Eur (skolos suma su tuo metu priskaičiuotomis 5 proc. metinėmis palūkanomis), 2023 m. sausio 17 d. skolos suma buvo 268 833 Eur (skolos suma su tuo metu priskaičiuotomis 5 proc. metinėmis palūkanomis). Taigi, bendra A. K. skola ieškovei didėja, nes prie skolos sumos priskaičiuojamos metinės procesinės palūkanos, o išieškojimas vyksta nedidelėmis sumomis.

29. Išvardinti faktai yra pakankami sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog egzistuoja ir antroji Pauliano ieškinio tenkinimo sąlyga (CPK 185 straipsnis). Apibendrinant apeliacinės instancijos teismo vertinimą dėl ieškovės teisių pažeidimo pažymėtina, kad pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris pažeidžia kreditoriaus teises ne tik tada, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, bet ir tais atvejais, kai kreditoriaus teisės yra pažeidžiamos kitaip. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktą formuluotę „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“, yra nurodęs, jog skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus ir įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK 4.192 straipsnis), ar sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų (pvz., laidavimo), kurių prisiimti neprivalėjo; ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2013).

30. Kvestionuodami nurodomą vertinimą apeliantai B. nepagrįstai remiasi kasacinio teismo praktika, nurodyta 2015 m. lapkričio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-618-686/2015, kurioje pasisakyta, jog actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Priimdamas šią nutartį kasacinis teismas rėmėsi ankstesniais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pagal kuriuos vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Tačiau kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad nurodytas aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013; teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Murena“ v. UAB „Drustila“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-400/2013). Apeliacine tvarka vertinamu atveju skolininko A. K. sąžiningumas yra paneigtas.

31. Nesutiktina su apeliantais, kad A. K. buvo priverstas sudaryti ginčijamą Hipotekos sandorį dėl susiklosčiusių aplinkybių, kad galėtų išsaugoti jam priklausantį asmeninį nekilnojamąjį turtą (savo gyvenamąją vietą) bei atlyginti teisines išlaidas, patirtas jam bylinėjantis su ieškove.

32. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 22 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovai neįrodė atsakovo A. K. prievolės sudaryti ginčo sandorius.

33. Privalomumą sudaryti Hipotekos sandorį A. K. motyvavo tuo, kad dėl teisminių ginčų su ieškove patyrė itin dideles bylinėjimosi išlaidas, kurias padengė iš dukros K. Š. paskolintų pinigų. Kadangi jai pačiai nedelsiant reikėjo piniginių lėšų, A. K. privalėjo grąžinti skolą dukrai. Be to, santuokos nutraukimo metu jis privalėjo kompensuoti 30 000 Eur sumą buvusiai žmonai S. K., kuri buvo investavusi savo asmenines lėšas (30 000 Eur) į jam asmeninės nuosavybės teise priklausančių statinių (sutuoktinių gyvenamosios vietos) remonto darbus. A. K. ir S. K. 2019 m. gegužės 15 d. sudarė Povedybinę sutartį, pagal kurią nustatytas sutuoktinių turto atskirumo teisinis režimas, t. y. turtas, įgyjamas vieno iš sutuoktinių vardu, laikomas pastarojo asmenine nuosavybe, vieno sutuoktinio prisiimamos prievolės (skolos) taip pat laikomos asmeninėmis (Povedybinės sutarties 2.2, 2.8 punktai). Siekiant pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas, 2019 m. spalio 4 d. S. K. su E. N. ir N. N. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią S. K. pasiskolino 30 000 Eur namų remontui ir ją panaudojo minėtų statinių remontui. A. K. ir S. K. 2020 m. balandžio mėn. santuoką nutraukė, S. K. išsikraustė iš A. K. priklausančio suremontuoto būsto, A. K. privalėjo jai kompensuoti būsto remontui jos patirtas išlaidas. Kompensacijos sumokėjimas leido išsaugoti A. K. asmeninę nuosavybę į nekilnojamąjį turtą, pagerintą S. K. asmeninėmis lėšomis. Kompensacijos sumokėjimui jis buvo priverstas sudaryti 2020 m. balandžio 29 d. Paskolos sutartį dėl 40 000 Eur paskolos, 30 000 Eur sumokėjo kaip kompensaciją buvusiai sutuoktinei, likusi pasiskolintų lėšų dalis panaudota grąžinti skolą dukrai už paskolintas lėšas bylinėjimosi išlaidų atlyginimui teisminiuose procesuose prieš ieškovę. Be to, privalomumas sudaryti Hipotekos sandorį kilo iš 2020 m. balandžio 29 d. Paskolos sutarties 7.1 punkto, pagal kurį paskolos gavėjo prievolės tinkamas įvykdymas yra užtikrinamas nurodyto turto įkeitimu. Kadangi Paskolos sutarties šalys yra fiziniai asmenys, kurie A. K. paskolino didelę pinigų sumą, jo turto įkeitimas yra logiškas ir suprantamas kaip prievolės grąžinti 40 000 Eur sumą užtikrinimo priemonė.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

35. Byloje atsakovas A. K. nepateikė objektyvios kilmės įrodymų, kad pinigus savo dukrai iš tikrųjų grąžino bei kad tai padarė panaudodamas pinigus, gautus pagal 2020 m. balandžio 29 d. Paskolos sutartį. A. K. dukters 2022 m. balandžio 15 d. rašytiniais paaiškinimais nesiremtina dėl akivaizdaus jos suinteresuotumo bylos baigtimi tėvo naudai, kurį patvirtina ir aplinkybė, jog A. K. teigia pinigus iš dukters skolinęsis bylinėjimosi su ieškove išlaidų atlyginimui, tačiau pastebėtina, kad tol, kol nebuvo įsiteisėjęs Galutinis teismo sprendimas, apie nuostolius dėl bylinėjimosi išlaidų A. K. nebuvo pagrindo spręsti (jo reikalavimų patenkinimo atveju visas bylinėjimosi išlaidas privalėtų kompensuoti ieškovė). Taigi, yra neįrodytas ne tik paskolos dukrai grąžinimas iš pinigų, kuriuos paskolino atsakovai B. – teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai nepagrįsti ir atsakovo A. K. bei jo dukters K. Š. teiginiai apie pinigų iš pastarosios skolinimąsi bylinėjimosi išlaidų atlyginimui. Dėl to nėra ir pagrindo spręsti, kad A. K. prievolė dukrai turėjo būti vykdoma anksčiau nei prievolė ieškovei, ir kad jo dukters turtiniai interesai yra aukščiau už ieškovės turtinius interesus, juolab kad prievolė ieškovei atsirado anksčiau, nei prievolė dukrai.

36. Atsakovas A. K. byloje nėra pateikęs objektyvių įrodymų, kad 30 000 Eur, kuriuos S. K. jam paskolino pagal 2019 m. spalio 4 d. Paskolos sutartį Nr. T3GP-8201, S. K. iš tiesų panaudojo A. K. nurodytiems asmeninio turto pagerinimams atlikti. Jo pateiktos fotonuotraukos niekaip nepatvirtina, kad nurodyti remonto darbai yra atlikti iš S. K. asmeninių lėšų, juolab nepatvirtina tų lėšų dydžio. S. K. raštelis apie iš A. K. gautus 30 000 Eur neįrodo, kokią prievolę vykdo pastarasis, perduodamas S. K. 30 000 Eur sumą. Be to, A. K. nepateikė ir įrodymų, kad ta 30 000 Eur suma buvo gauta ir perduota panaudojant lėšas, gautas iš atsakovų B. pagal ginčo Paskolos sutartį. Sutiktina su ieškove, kad A. K., teigdamas, kad privalėjo sumokėti S. K. kompensaciją savo asmeninės nuosavybės išsaugojimui, nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog apskritai egzistavo tokia tikimybė, kad nesumokėjus šios kompensacijos jo asmeninio turto režimas bus pakeistas iš asmeninio turto į bendrąją jungtinę nuosavybę – S. K. tokio reikalavimo teisme nebuvo pareiškusi, o jei būtų pareiškusi, negalima konstatuoti, kad toks reikalavimas atitiktų CK 3.90 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas ir būtų patenkintas.

37. Ieškovė pateikė įrodymus, kurie paneigia A. K. teiginius, jog Paskolos sutartis ir Hipotekos sandoris buvo sudaryta skyrybų procese siekiant išsaugoti A. K. turtą asmeninės nuosavybės teise (2021 m. lapkričio 11 d. Patikslinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eA2-691-842/2022; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-974-934/2022). 2021 m lapkričio 11 d. Sutarties, kurią atsakovai K. siekė pasitvirtinti civilinėje byloje Nr. eA2-691-842/2022, sąlygos rodo, jog jie santuokos nutraukimo ir turto bei įsipareigojimų pasidalinimo procese siekė, kad A. K. asmeninis turtas būtų pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei kad nutraukiant santuoką būtų dalinamas tarp jų dalimis. Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas šias 2021 m. lapkričio 11 d. Sutarties sąlygas pripažino pažeidžiančiomis ieškovės teises ir interesus (nesąžiningomis ieškovės atžvilgiu), todėl nutarė netvirtinti 2021 m. lapkričio 11 d. Sutarties. Šie faktai patvirtina ir atsakovų K. nesąžiningumą sudarant ginčo sandorius (nagrinėjamo ginčo kontekste). Be to, nors atsakovų K. santuoka nutraukta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 21 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2YT-10956-1094/2020, nėra pasisakyta dėl nagrinėjamoje byloje aptariamo A. K. asmeninio turto, pagerinto S. K. lėšomis. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliantų K. nurodomas 30 000 Eur sumos sumokėjimas S. K. turėjo kokios nors įtakos A. K. turto teisiniam likimui.

38. Jei ir būtų galima sutikti su apeliantais dėl jų nurodomo Paskolos sutarties ir Hipotekos sandorio sudarymo tikslo (minėta, kad tas tikslas byloje nėra įrodytas), nebūtų pagrindo konstatuoti, jog atsakovas A. K. šiuos sandorius privalėjo sudaryti. A. K., kaip ieškovės skolininkas, sudarydamas ginčo sandorius ir sumokėdamas iš atsakovų B. gautas pinigines lėšas buvusiai sutuoktinei S. K. kaip kompensaciją už jo asmeninio turto pagerinimą, veikė ne siekdamas užtikrinti savo kreditorės ieškovės interesus, o tik savo naudai ir siekdamas užtikrinti savo bei galimai visų kitų kreditorių (išskyrus ieškovę) interesus. Kadangi A. K. įkeitė visą savo nekilnojamąjį turtą ir yra nepajėgus visiškai atsiskaityti su ieškove, o gavęs 40 000 Eur paskolą galimai iš šios pinigų sumos atsiskaitė tik su dalimi savo kreditorių, neatsižvelgdamas į ieškovės interesus, negalima daryti išvados, kad A. K. elgėsi taip, kad bent dalimi užtikrintų savo didžiausios kreditorės ieškovės interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018).

39. Jei apeliantai ir būtų įrodę, kad ginčo sandorį privalėjo sudaryti asmeninės A. K. nuosavybės (būsto) išsaugojimui, jie nepagrįstai remiasi teismų praktika, minima Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-516-614/2020.

40. Teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu, todėl, bylų faktinėms aplinkybėms iš esmės sutampant, bendrosios kompetencijos teismai turi pareigą laikytis savo pačių sukurtų precedentų (to paties lygmens ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82-916/2015). Apeliantų nurodomoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, pagal kurią skolininko (fizinio asmens) atlikti mokėjimai, skirti turimo vienintelio būsto privalomoms kredito grąžinimo įmokoms pagal grafiką kredito įstaigai (bankui) padengti, būsto išlaikymo (komunalinėms paslaugoms) išlaidoms apmokėti, bei vartojimo kredito, skirto įprastoms vartojimo išlaidoms, grąžinimo kredito įstaigai įmokoms, padengti, yra skolininko mokėjimai, kurių neatlikus, jam atsirastų prievolė mokėti netesybas, kiltų civilinė atsakomybė atlyginti nuostolius; tokiais atvejais išaugus skolininko prievolėms jo turtinė padėtis galėtų pablogėti, dėl to sumažėtų ir kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą. Tokie skolininko mokėjimai, šiam vykdant galiojančias sutartis, yra privalomi sudaryti, o kreditorius neįgyja teisės jų ginčyti actio Pauliana pagrindu, kai skolininkas (fizinis asmuo) atlikdamas įprastinius mokėjimus pragyvenimo išlaidoms apmokėti, įsiskolinimams, kurių mokėjimo terminai suėję, padengti, taip išvengia netesybų skaičiavimo ir galimų nuostolių susidarymo, jeigu skolininkas nesuteikė nesąžiningo pirmumo kitiems kreditoriams, nenuslėpė savo turto dalies ir nesiekė išvengti atsiskaitymo su skolininko sandorius ginčijančiu kreditoriumi. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos aplinkybės yra kitokios – pinigus iš dukters, kaip teigia atsakovas A. K., jis pasiskolino, o vėliau ginčo Hipotekos sandorį tų pinigų grąžinimui sudarė ne savo prievolių vykdymui pagal galiojančias sutartis vienintelio būsto išlaikymui ar vykdymui prievolių pagal kitokias sutartis, kurių neįvykdžius jam atsirastų prievolė mokėti netesybas, kiltų civilinė atsakomybė atlyginti nuostolius, taigi nagrinėjamu atveju laikytis išvardintos teismų praktikos nebuvo privalu, nes pirmiau pažymėtos bylos aplinkybės nesutampa su apeliacine tvarka vertinamos bylos aplinkybėmis. Be to, minėta, jog A. K. nurodytų prievolių egzistavimas ir ginčo paskolos sutartimi įgytų pinigų tam panaudojimas byloje nėra įrodytas. Prievolių, kuriomis remiasi atsakovai K., egzistavimo, kartu ir atsakovo A. K. sąžiningumo, niekaip nepagrindžia ir apeliantų B. skunde nurodoma aplinkybė, kad atsakovo A. K. turto areštas buvo panaikintas 2019 m. gegužės 16 d., o ginčo sandoriai buvo sudaryti po metų (CPK 178, 185 straipsniai).

41. Atsakovai B. apeliaciniame skunde nurodo, kad paskolos suma (40 000 Eur) yra didelė ir tokia reikšminga, kad ją būtina buvo užtikrinti Hipotekos sandoriu. Tačiau jų apeliaciniame skunde minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nepatvirtina, jog paskolos sumos dydis suponuoja nekilnojamojo turto įkeitimo būtinumą. To Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra nurodęs nei 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, nei 2017 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2017 (CPK 4 straipsnis). Atsakovai neįrodė ginčijamų sandorių sudarymo būtinumo – nei A. K. dukters K. Š., nei A. K. sutuoktinės S. K. turtiniai reikalavimai, jei juos ir būtų galima laikyti įrodytais, nebuvo prioritetiniai palyginus su ieškovės reikalavimu, kad būtų buvę būtina visus juos pilnai patenkinti pirmiau ir dargi įkeisti visą turimą nekilnojamąjį turtą. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas R. B. paaiškino, kad jo turtinė padėtis gera ir A. K. paskolinta suma jam apskritai yra nereikšminga (2023 m. sausio 18 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 7 min. 50 sek. iki 7 min. 24 sek.), taigi apeliacinio skundo argumentą dėl privalomumo Hipoteka užtikrinti paskolos grąžinimą, nes paskolos suma didelė, yra paneigęs pats apeliantas R. B..

42. Nesutiktina su apeliantais, kad Hipotekos sandorio sudarymas buvo privalomas, nes jo sudarymas numatytas Paskolos sutarties 7.1 punkte. Atsakovai negali kildinti savo tariamos prievolės sudaryti Hipotekos sandorį iš Paskolos sutarties sąlygų, kadangi Paskolos sutarties sąlyga, numatanti A. K. ir jo sutuoktinės turto įkeitimą, yra tokia pat nesąžininga, kaip ir Hipotekos sandoris, kuris iš esmės yra nurodytos sąlygos realizavimas.

43. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skolininkas A. K. buvo nesąžiningas, nes, kaip minėta, žinojo ir turėjo žinoti, kad ginčo sandoris pažeis kreditorės teises, taip pat kad nesąžiningi buvo ir atsakovai B., sudarę su juo ginčijamą sandorį.

44. Atmestinas apeliantų argumentas apie pirmosios instancijos teismo nepagrįstai sureikšmintą A. K. nesąžiningumą pagrindžiančią ginčo sandorių sudarymo datą, nes šią datą paskyrė notaras. Sudarydamas ginčo sandorius A. K. puikiai suvokė, kad jau rytojaus dieną apeliacinės instancijos teismas gali patvirtinti pirmosios instancijos teismo vertinimą, kad A. K. reikalavimas pripažinti nesudaryta ieškovės reikalavimo pagrindu esančią paskolos sutartį yra nepagrįstas. Jei jis, kaip pats teigia, manė, kad Galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimas nulems šalių teises ir pareigas dėl skolos ieškovei grąžinimo, įgyvendindamas ginčijamas savo teises privalėjo veikti pagal CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimus ir palaukti šio sprendimo įsiteisėjimo, apie tai pranešdamas ginčo sandorių datą paskyrusiam notarui (nustatydamas sandorių tvirtinimo datą, notaras šalims nenustatė prievolės juos sudaryti). Tačiau A. K. to nepadarė, nes žinojo, kad Paskolos sutarties 7.1 punkte numatydamas viso savo turto įkeitimą ir Hipotekos sandoriu įkeisdamas visą savo nekilnojamąjį turtą, padarys neįmanomu išieškojimą iš to turto ieškovės naudai. A. K. žinojo savo turtinę padėtį bei sudarydamas Hipotekos sandorį aiškiai suvokė, kad atsiskaitymas su ieškove, kuriai yra skolingas didžiulę pinigų sumą, taps dar labiau komplikuotas, ir to sąmoningai siekė. Dėl to sudarydamas ginčijamus sandorius jis elgėsi nesąžiningai.

45. Nesutiktina su atsakovų nurodytomis aplinkybėmis, kad jie veikė sąžiningai, kadangi laikinosios apsaugos priemonės (t. y. A. K. turto areštas) buvo panaikintos dar 2019 m. sausio 14 d., tuo tarpu ginčijami sandoriai sudaryti tik 2020 m. balandžio 29 d. Nepriklausomai nuo to, kad Hipotekos sandoris sudarytas ne tuoj pat po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nurodytas sandoris vis tiek sudarytas po Galutinio sprendimo priėmimo bei iki Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 30 d. nutarties priėmimo, t. y. tuo laikotarpiu, kai dar nebuvo aiškus galutinis civilinės bylos rezultatas. A. K. turėjo elgtis apdairiai ir sąžiningai bei pirmiausia sulaukti 2020 m. balandžio 30 d. nutarties priėmimo.

46. Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007).

47. Atsakovas R. B. 2023 m. sausio 18 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad prieš suteikdamas A. K. paskolą nepasidomėjo, kam A. K. reikia 40 000 Eur dydžio pinigų sumos, kaip jis juos panaudos, be išlygų ir pasiteiravimų sutiko su A. K. pasiūlytu skolos gražinimo terminu, nesiteiravo A. K., ar jis nėra skolingas kitiems kreditoriams, neprašė A. K. nurodyti kitus jo kreditorius, nesiteiravo, ar A. K. turi kokių nors teisminių ginčų dėl skolinių įsipareigojimų, 40 000 Eur pinigų sumą jam išsyk sutiko paskolinti be jokių palūkanų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad remdamasis tokiu atsakovo R. B. neveikimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo jo nesąžiningumą, o kadangi atsakovė D. B. nepateikė jokių įrodymų, kad jai prieinamomis priemonėmis domėjosi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, nagrinėjamo ginčo kontekste ją taip pat pagrįstai pripažino nesąžininga.

48. Atmestini apeliantų B. argumentai, kad atsakovės D. B. nesąžiningumas konstatuotas nepagrįstai, nes sudarant ginčo sandorius ji nedalyvavo, sandorius jos vardu sudarė sutuoktinis, kad pareigą įrodyti jos nesąžiningumą turėjo ieškovė ir to neįrodė, o įrodinėjant sąžiningumą teismas atsakovams B. byloje nustatė nepagrįstai dideles rūpestingumo pareigas, nes, jei atsakovų pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės kėlė abejonių, teismas nepagrįstai nepripažino būtinu D. B. dalyvavimo teismo posėdyje.

49. Atsakovė D. B. byloje neteigė, jog ginčo sandoriai buvo sudaryti jai apie tai nieko nežinant, priešingai – 2020 m. balandžio 29 d. Paskolos sutartį ir 2020 m. balandžio 29 d. Sutartinės hipotekos sutartį (jungtinė hipoteka) patvirtino notaras, konstatavęs, kad D. B. pagal įgaliojimą atstovauja R. B.. Pažymėtina, kad bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios ir iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Nagrinėjamu atveju reikalavimo teisę, taigi ir prievolę domėtis sudaromų sandorių aplinkybėmis, pagal pastaruosius sandorius įgijo abu sutuoktiniai B.. Tai, kad D. B. tiesiogiai nedalyvavo sudarant šiuos sandorius, nėra reikšminga aplinkybė.

50. Nurodyti motyvai paneigia ir apeliantų K. argumentus apie nelogišką teismo vertinimą dėl atsakovų B. nesidomėjimo aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sandorių sudarymu, pasekmių.

51. Nesutiktina su apeliantais, kad įrodinėjant sąžiningumą teismas atsakovams B. byloje nustatė nepagrįstai dideles rūpestingumo pareigas.

52. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 22 punktas).

53. Byloje atsakovus B. atstovavo advokatas, kuriam nurodyti civilinio proceso principai ir su tuo susijusi atstovaujamų atsakovų atsikirtimų į ieškinį pagrindimo pareiga neabejotinai yra žinomi, todėl atmestinas apeliantų teiginys apie jiems nustatytas nepagrįstai dideles rūpestingumo pareigas. Pateiktuose procesiniuose dokumentuose šie atsakovai teigė, kad ieškovė jų nesąžiningumo neįrodė, nes jie neturėjo galimybės susipažinti su Galutiniu teismo sprendimu, kuris, be kita ko, ginčo sandorių sudarymo dieną nebuvo ir įsiteisėjęs, be to, ginčo sandorius tvirtino notaras, todėl jie buvo tikri, kad sandoriai tikrai nepažeidžia jokių kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, t. y. atsakovai B. pripažino, kad jokiomis priemonėmis nesidomėjo paskolos A. K. suteikimo aplinkybėmis, ką vėliau teismo posėdyje patvirtino pats atsakovas R. B.. Iš to spręstina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokios pagrįstos vados pripažinti būtinu atsakovės D. B. dalyvavimą teismo posėdyje.

54. Aptariamame kontekste pažymėtina, kad duomenų apie domėjimąsi ginčo sandorių aplinkybėmis apeliantė D. B. nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

55. Nesutiktina su apeliantų argumentais, kad ginčijamus sandorius tvirtino notaras, kuris tai atlikdamas kartu patvirtino ir faktą, jog nėra teisinių ar kitokių kliūčių juos sudaryti, be to, pačioje Paskolos sutartyje yra pateikti šalių patvirtinimai ir garantijos, kad sudarant Paskolos sutartį nėra pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės, kas patvirtina atsakovų B. sąžiningumą.

56. Notaras jam prieinamomis priemonėmis ir pagal savo turimą kompetenciją turi pareigą patikrinti tvirtinamo sandorio teisėtumą, tačiau pareiga pasidomėti kitos sandorio šalies finansine padėtimi ir jos kreditoriais tenka būtent sandorį su tuo asmeniu sudarančiam asmeniui, t. y. šiuo atveju pareiga pasidomėti, ar A. K. neturi kitų kreditorių bei ar sudarant Hipotekos sandorį nebus pažeistos jų teisės, teko atsakovams B.. Minėta, kad nagrinėjamu atveju paskolos davėjai ir įkaito gavėjai to nepadarė, be jokių klausimų A. K. sudarė Paskolos sutartį ir Hipotekos sandorį, įgydami pirmenybės teisę prievolės pažeidimo atveju nukreipti išieškojimą į įkeistą skolininko turtą. Dėl to neturi reikšmės Paskolos sutarties 12.1.2-12.2 punktų formuluotė apie šalių garantavimą, kad sudarydama sutartį ir vykdydama savo įsipareigojimus pagal ją šalis nepažeis ją saistančių įsipareigojimų ir kad šia sutartimi nėra pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės. Atsakovų B. teiginiai apie galimą A. K. melavimą, jei jie būtų pasidomėję Paskolos sutarties sudarymo aplinkybėmis, tėra niekuo nepagrįsta prielaida, juolab atsižvelgiant į paties R. B. teiginius apie didžiulį pasitikėjimą A. K. kaip asmeniu ir darbuotoju, kurį suteikdamas ginčo paskolą jis norėjo išsaugoti.

57. Pažymėtina, kad atsakovai B. turėjo ne tik galimybę A. K. paklausti apie kitus jo kreditorius, bet ir patys pasidomėti viešai prieinama informacija apie A. K. ir ieškovės ginčą adresu http://liteko.teismai.lt/tvarkarasciai/ (Liteko teismo posėdžių tvarkaraščių paskyroje). Tvarkaraščiuose nurodytos šios bylos esmės „dėl skolos priteisimo“ vidutiniškai apdairiam asmeniui būtų pakakę suvokti, jog ieškovę ir A. K. sieja skolos teisiniai santykiai, taigi apeliantai B. nepagrįstai remiasi vien Galutinio sprendimo įsiteisėjimo momentu, įvykusiu kitą dieną po ginčo sandorių sudarymo.

58. Pritartina ir ieškovės argumentams, kad atsakovai B. bei S. K. ir be viešai prieinamų duomenų negalėjo nežinoti, kad A. K., sudarydamas ginčo sandorius, siekia apsunkinti savo nekilnojamąjį turtą tam, kad būtų užkirstas kelias kreditorei ieškovei į jį nukreipti išieškojimą – aplinkybės, susijusios su A. K. įsiskolinimu ieškovei, S. K. negalėjo būti nežinomos kaip jo sutuoktinei; visi atsakovai byloje pripažino, kad yra ilgai pažįstami asmenys, juos sieja ilgalaikiai, geri ir pasitikėjimu grįsti tarpusavio santykiai. Dėl to kritiškai vertintini apeliantų B. argumentai, jog apie A. K. pinigų skolinimosi priežastis nežinojo todėl, kad nebendravo asmeniškai po darbo ar šeimomis. Ieškovė pateikė į bylą duomenis, pagrindžiančius, jog dėl verslo ryšių atsakovai vienas apie kitą finansinės padėties prasme žinojo daugiau, nei tik asmeniškai bendraujantys žmonės. A. K. ir R. B. yra tarpusavyje susiję per keletą bendrovių, nors R. B. savo procesiniuose dokumentuose buvo nurodęs, kad jiedu susiję tik per vieną bendrovę. Iš Juridinių asmenų registro matyti, kad A. K. ir R. B. yra susiję per aštuonis skirtingus juridinius asmenis: (duomenys neskelbtini).

59. Remiantis nurodytais argumentais pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsižvelgiant į visišką atsakovų B. nesidomėjimą ginčo sandorių sudarymo aplinkybėmis bei 40 000 Eur pinigų sumos A. K. paskolinimą neatlygintinai (be palūkanų), taip pat atsižvelgiant į tai, kad ginčo sandoriai, kuriais ieškovei buvo užkirstas kelias į skolos išieškojimą iš bet kokio A. K. priklausiusio nekilnojamojo turto, buvo sudaryti likus itin trumpam laiko tarpui iki 2020 m. balandžio 30 d., kai Lietuvos apeliacinis teismas turėjo galutinai išspręsti ieškovės ir A. K. ginčą dėl skolos priteisimo, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu grindžiama įrodymų pakankamumo taisykle yra pagrindas konstatuoti buvus ieškovės nurodomą aplinkybę, jog sudarydami ginčo sandorius atsakovai B. žinojo, kad šiais sandoriais yra siekiama užkirsti ieškovei kelią į skolos išieškojimą iš bet kokio A. K. priklausiusio nekilnojamojo turto, t. y. užkirsti ieškovei kelią realiam priteistos skolos išieškojimui (CPK 185 straipsnis), todėl šio ginčo atveju pastarieji atsakovai negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais.

60. Aptarti argumentai apie atsakovų B. nesąžiningumą paneigia ir jų apeliacinio skundo motyvą, kad ieškovė pastarosios actio Pauliana sąlygos neįrodė. Ieškovė pagrįstai teigia, kad, neatlygintinės paskolos sutarties sumai esant 40 000 Eur, o įkeisto A. K. nekilnojamojo turto vertei 21 033 Eur, akivaizdu, kad sandoris atsakovams B. yra net tik neatlygintinis (visiškai nenaudingas), bet ir rizikingas bei galimai nuostolingas, nes A. K. pažeidus savo prievolę grąžinti paskolos sumą, jo įkeisto nekilnojamojo turto nepakaktų susigrąžinti paskolintą sumą. Kadangi apeliantai B. nenuginčijo pirmosios instancijos teismo išvados apie jų nesąžiningumą, atmestini ir jų argumentai dėl nepagrįstai netaikytos CK 4.197 straipsnio 6 dalies, skirtos sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisių gynimui.

61. Be to, pažymėtina, kad neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

62. Atmestinas atsakovų K. apeliacinio skundo argumentas apie neteisingą pirmosios instancijos teismo vertinimą dėl 2020 m. balandžio 29 d. Paskolos sutarties neatlygintinumo, kuris teismų praktikoje pripažįstamas skolininko nesąžiningumo įrodymu. Atsakovai nepagrįstai nurodo, kad Hipotekos sandoris negali būti laikomas neatlygintiniu, kadangi už turto įkeitimą atsakovai B. suteikė A. K. paskolą. Atsakovai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2015 pateiktais išaiškinimais. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje, be kita ko, buvo sprendžiama dėl actio Pauliana instituto paskirties ir restitucijos taikymo ginčijant laidavimo sutartį CK 6.66 straipsnio pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sudarytas laidavimo sutartis vertino kartu su sudarytomis lizingo ir išperkamosios nuomos sutartimis. Nagrinėjamoje byloje ginčijamos kitokios rūšies sutartys – Paskolos sutartis ir Hipotekos sandoris, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2015 pateikti išaiškinimai dėl laidavimo sutarties, kuria laiduojama už lizingo gavėją, atlygintinio pobūdžio šioje byloje neturi teisinės reikšmės.

63. Jeigu paskolos sutarties dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė, t. y. turi būti mokamas palūkanos (CK 6.872 str.). Paskolos sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad šalių susitarimu paskolos gavėjas nemoka palūkanų. Todėl ginčo Paskolos sutartis yra neatlygintinė sutartis. Hipotekos sandoris yra išvestinis iš Paskolos sutarties. Juo paskolos davėjai / įkaito gavėjai savo naudai taip pat neįgyja jokios turtinės naudos – turto įkeitimas pagal Hipotekos sandorį savaime nesuteikia jokių teisių į įkeistą turtą, hipotekos kreditoriaus teisės, susijusios su įkeistu turtu, atsiranda tik skolininkui pažeidus iš Paskolos sutarties kylančias prievoles. Įsipareigojimas suteikti paskolą A. K. kyla ne iš Hipotekos sandorio, o iš Paskolos sutarties, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai dėl ginčijamų sandorių neatlygintinumo ir atmestini šią išvadą kvestionuojantys apeliantų B. skundo argumentai.

Apeliacinės instancijos teismo išvados

64. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.