- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-30
- Bylos Nr.
- e2A-290-330/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01013-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- A. K., S. P.
- Ieškovas
- „LEGNO LT“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1149-601/2019 pagal ieškovės „LEGNO LT“, uždarosios akcinės bendrovės ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo A. K. priešieškinį ieškovei ir atsakovui S. P. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė „LEGNO LT“, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė iš atsakovo A. K. priteisti 178 932,75 Eur dydžio skolą, 44 733,20 Eur palūkanų ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
2. Ieškovė nurodė, kad S. P. 2007 m. spalio 29 d. paskolos sutartimi paskolino atsakovui A. K. 178 932,75 Eur (617 819 Lt). Paskolą atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2008 m. gruodžio 31 d. Ieškovė „LEGNO LT“, UAB 2018 m. gruodžio 5 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu įsigijo iš S. P. visas jo reikalavimo teises pagal 2007 m. spalio 29 d. paskolos sutartį. Atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė ir paskolos negrąžino.
Žemesnės instancijos teismas
3. Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 3 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir ieškovui iš atsakovo priteisė 223 665,95 Eur skolą ir palūkanas, taip pat 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
Atsiliepimas
4. Atsakovas A. K., nesutikdamas su preliminariu teismo sprendimu, pateikė prieštaravimus ir prašė Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. preliminarų sprendimą panaikinti, o ieškinį atmesti. Atsakovas taip pat pateikė priešieškinį, kuriuo prašė 2007 m. spalio 29 d. paskolos sutartį pripažinti nesudaryta.
5. Atsakovas teigė, kad pagal ginčo paskolos sutartį pinigai jam nebuvo perduoti nei grynaisiais, nei pavedimu. Paskolos sutartyje nėra patvirtinta, kad skolintojas S. P. perduoda pinigus atsakovui, o šis patvirtina, jog pinigus gavo. Atsakovas nurodė, kad sutartį jis pasirašė, nes S. P. žadėjo atsakovui perrašyti paskolos sutartyje nurodytos vertės žemės sklypus.
6. Atsakovo aiškinimu, pinigų pagal paskolos sutartį neperdavimo faktą patvirtina ir tai, kad S. P. niekada neprašė grąžinti paskolos nei iš pagrindinio skolininko, nei iš laiduotojo UAB „Stropa“, kad reikalavimas pareikštas tik po dešimties metų (paskutinę ieškinio senaties termino dieną).
Šalies argumentai
7. Ieškovė „LEGNO LT“, UAB ir atsakovas pagal priešieškinį S. P. su atsakovo A. K. pareikštu priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Jų teigimu, sutartyje nurodytus pinigus S. P. savo namuose perdavė atsakovui grynaisiais. Paaiškino, kad S. P. su A. P. ir UAB „Rodena“ vykdė bendrą verslo projektą – statė individualius gyvenamuosius namus, o dalį statybos darbų vykdė UAB „Stropa“ (laiduotojas pagal ginčo sutartį), kurios akcininkai 2007 metais buvo atsakovas A. K. ir Z. P..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Kauno apygardos teismas 2019 m. gegužės 14 d. galutiniu sprendimu 2019 d. sausio 3 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo A. K. priešieškinį atmetė.
9. Teismas nustatė, kad atsakovas S. P. ir atsakovas A. K. 2007 m. spalio 29 d. sudarė paskolos sutartį, kurios 1 punkte nurodyta, kad paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui 617 819 Lt, kurie toliau sutarties tekste vadinami „Paskola“, o paskolos gavėjas šiuos pinigus priima kaip paskolą ir įsipareigoja juos šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminu grąžinti. Už paskolos gavėją laiduoja UAB „Stropa“. Sutarties 2 punkte nurodyta, kad paskolos gavėjas įsipareigojo visą gautą paskolą grąžinti paskolos davėjui iki 2008 m. gruodžio 31 d.
10. Teismas sprendė, kad paskolos sutartis savo forma ir turiniu atitinka įstatyme apibrėžtą paskolos sutartį, nes joje yra nurodytos esminės paskolos sutarties sąlygos – S. P. (paskolos davėjas) perduoda paskolos gavėjui (atsakovui A. K.) 617 819 Lt, o paskolos gavėjas šiuos pinigus priima kaip paskolą ir įsipareigoja visą gautą paskolą grąžinti iki 2008 m. gruodžio 31 d., sutartis pasirašyta abiejų šalių, į sutarties turinį įtrauktas laiduotojas, t. y. sutartis individualizuota. Teismas pažymėjo, kad atsakovas A. K. yra išsilavinęs žmogus, verslu užsiimantis asmuo, buvo įmonės direktorius, turintis patirties sutarčių sudaryme, todėl turėjo suprasti pasirašytos paskolos sutarties sukuriamas pasekmes.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nepagrįstai nusprendė, kad sutarties tekstas yra pakankamas pinigų perdavimui įrodyti. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų ir pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes vadovavosi tokiu sutarties turiniu, kurio nėra – sujungė kelių paskolos sutarties punktų turinį į vieną sakinį, taip suteikdamas jiems visiškai kitą prasmę nei buvo sutartyje. Be to, analogiškose S. P. sudarytose tipinėse paskolos sutartyse pinigų perdavimo faktas buvo fiksuojamas arba atskiru įrašu, arba pavedimu. Teismas taip pat neįvertino ir itin specifinio paskolos sumos dydžio.
11.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad laiduotojo nurodymo aplinkybė pagrindžia pinigų perdavimą.
11.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas S. P. negalėjo paaiškinti, kokiam tikslui paskola buvo suteikta, jo paaiškinimai ir parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi.
11.4. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad nei iš atsakovo A. K., nei iš laiduotojo beveik dešimt metų nebuvo reikalaujama paskolos grąžinimo.
Atsiliepimas
12. Ieškovė „LEGNO LT“, UAB ir atsakovas S. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime išdėstė tokius argumentus:
12.1. Atsakovas A. K. neteisingai aiškina ginčo sutarties nuostatas ir nesąžiningai siekia išvengti paskolos grąžinimo. Priešingai nei teigia atsakovas, sutarties nuostatos atitinka kasacinio teismo praktiką ir patvirtina pinigų perdavimo faktą.
12.2. Paskolos davėjas nurodė pinigų perdavimo vietą ir laiką, o paskolos suteikimo tikslas ir suma neturi teisinės reikšmės.
12.3. Aplinkybė, kad teikiant paskolas kitiems asmenims buvo išrašomas ir kasos pajamų orderis, nepaneigia paskolos suteikimo atsakovui, nes kasos pajamų orderiai išduodami tik skolinant juridiniams asmenims.
12.4. Paties atsakovo A. K. paaiškinimai yra prieštaringi ir nenuoseklūs – teismo posėdžio metu jis teigė, kad negalėjo įsigyti žemės sklypų, nes nepavyko sutvarkyti būtinų dokumentų, o apeliaciniame skunde atsakovas jau teigia, jog atsisakė sklypus įsigyti.
12.5. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas neatskleidė savo tikrosios finansinės padėties ir yra nesąžiningas.
Atsiliepimas
12.6. Bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti išsamūs paaiškinimai ir nurodytos priežastys, kodėl anksčiau nebuvo reikalaujama iš atsakovo grąžinti suteiktą paskolą – paskolos davėjas dalyvavo teisminiuose procesuose ir apsisprendė nebepradėti naujų ginčų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl paskolinių santykių teisinio reguliavimo ir ginčo byloje esmės
13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
14. Byloje nustatyta, kad atsakovas S. P. ir atsakovas A. K. 2007 m. spalio 29 d. sudarė paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad atsakovas A. K. gautą 178 932,75 Eur (617 819 Lt) paskolą įsipareigoja grąžinti iki 2008 m. gruodžio 31 d. Ginčas tarp šalių kilo dėl paskolos dalyko – pinigų perdavimo fakto. Atsakovas A. K., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad paskolos sutartyje nurodytų pinigų jis negavo. Apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolų sutarčių sudarymą, neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, nevertino atsakovo paaiškinimų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
15. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Taigi tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010 ir kt.).
16. Apeliantas skunde teigia, kad šiuo atveju ginčo paskolos sutarties turinys nesudaro pagrindo išvadai, jog pinigai jam buvo perduoti, nes nėra atskiro įrašo apie pinigų gavimą.
17. Teismų praktika aiškinant paskolos sutartį reguliuojančias teisės normas ir paskolos santykių įrodinėjimą, yra išplėtota ir nuosekli. Kasacinio teismo išaiškinta, kad net ir tais atvejais, kai rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (nėra tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo), tai nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Pinigų perdavimo faktas ir šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo gali būti nustatomi teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193-6.195 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505-219/2018; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684-313/2015 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą, reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai, pagrindžiantys sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų visumos duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2014 ir kt.).
18. Analizuojamu atveju 2007 m. spalio 29 d. paskolos sutartyje, kuria ieškovė įrodinėjo susiklosčiusius paskolinius teisinius santykius, buvo nurodyta, kad paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui 617 819 Lt, kurie toliau sutarties tekste vadinami „Paskola“, o paskolos gavėjas šiuos pinigus priima kaip paskolą ir įsipareigoja juos šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminu grąžinti. Už paskolos gavėją laiduoja UAB „Stropa“ (sutarties 1 punktas). Sutarties 2 punkte nurodyta, kad „paskolos gavėjas įsipareigoja visą gautą paskolą grąžinti paskolos davėjui iki 2008 m. gruodžio 31 d.“. Taigi paskolos sutartyje aiškiai įvardijama skolinama pinigų suma ir aiškiai fiksuojamas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas. Sutartis dėl pinigų skolinimo realiai įvykdyta – pinigai perduoti, o paskolos (pinigų) gavėjas įsipareigojo juos grąžinti sutartyse nustatytomis sąlygomis bei terminu.
19. Atsakovas A. K. pripažįsta pasirašęs paskolos sutartį ir neneigia supratęs jos turinį, o pinigų negavimo faktą įrodinėja savo nenuosekliais paaiškinimais bei tuo, kad sutartyje nėra padaryta įrašyto apie tai, kad jis gavęs pinigus. Kaip nurodyta šios nutarties 17 punkte, atskiro įrašo apie pinigų gavimą nebuvimas savaime nepaneigia pinigų perdavimo pagal sutartį fakto.
20. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193-6.195 straipsniuose. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais.
21. Apeliantas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie pinigų perdavimo faktą, nurodo, jog teismas vadovavosi sutarties turiniu, kurio nėra, t. y. teismas sujungė kelių paskolos sutarties punktų turinį į vieną sakinį, taip suteikdamas jiems visai kitą prasmę nei nurodyta sutartyje. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, neturi pagrindo sutikti su apelianto pateikiamu ne tik klaidingu, bet ir nesąžiningu pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų interpretavimu. Pirmosios instancijos teismas, sprendime cituodamas paskolos sutartį, jos 1 ir 2 punktus sujungė į vieną bei vietomis sukeitė kai kuriuos žodžius, tačiau priešingai nei teigia apeliantas, niekaip nepakeitė nei šių nuostatų esmės, nei prasmės. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles.
22. Nagrinėjamu atveju vertinant šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties tekstą matyti, kad sutartyje vartojamos sąvokos (apibrėžimai) yra būdingos paskolos sutarčiai. Teisinė pareiga pagal šią sutartį yra nustatyta tik paskolos gavėjui, joje nėra apibrėžta paskolos davėjo pareiga paskolinti. Šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų, paskolos sutartis pasirašyta ir atsakovo A. K. atstovaujamos laiduotojos – UAB ,,Stopa“. Taigi šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos, jas vertinant ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje yra įrodytas paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktas (CPK 185 straipsnis).
23. Byloje šalys neginčijo aplinkybės, kad atsakovas pagal priešieškinį S. P. turėjo didelę skolinimo patirtį. Šiuo atveju įvertinus visas aktualias faktines bylos aplinkybes, vien tai, kad, anot apelianto, paskolos davėjas negalėjo tiksliai įvardinti paskolos suteikimo tikslo, savaime nepaneigia pinigų perdavimo fakto. Iš bylos duomenų matyti, kad paskolos sutartį pasirašiusios šalys yra verslininkai, išmanantys verslo, įskaitant paskolų teikimą, santykius, tačiau aiškiai nenurodyta ir neatskleista, dėl ko atsakovas pasirašė paskolos sutartį, kurioje įsipareigojo gautą sumą grąžinti nustatytomis sąlygomis. Paties apelianto pozicija dėl paskolos sutarties sudarymo iš esmės yra prieštaringa – teigdamas, kad paskolos sutarties šalių nesiejo ilgalaikiai verslo santykiai, kad atsakovui paskola nebuvo reikalinga, visgi pripažįsta, kad bylos šalys (atsakovas pagal ieškinį A. K. ir atsakovas pagal priešieškinį S. P.) buvo susiję – vystė nekilnojamojo turto projektus (atsakovo A. K. vadovaujama bendrovė atliko darbus S. P. įgyvendinamų verslo projektų objektuose, buvo įsigijusi kelis žemės sklypus). Apeliantas vien tik deklaratyviai teigdamas, kad ginčo paskolos sutartis liko neįgyvendinta jam atsisakius žemės sklypų pirkimo, jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė, o paskolos sutartyje apie žemės sklypų pirkimą taip pat nėra užsimenama (CPK 178 straipsnis).
24. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad atsakovo S. P. skolinimo praktikoje pagal analogiškas paskolos sutartis pinigų gavimo faktas visais atvejais buvo fiksuotas atskiru įrašu. Pirma, teismas ginčus išsprendžia pagal kiekvienu konkrečiu atveju byloje nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, todėl tokios pat paskolos sutarties turinys kitoje byloje gali būti aiškinamas ne tapačiai, atsižvelgiant į toje byloje nustatytų įrodymų ir aplinkybių visumą. Antra, apeliantas nepagrįstai teigia, kad pagal analogiškas paskolos sutartis paskolos davėjas atskiru įrašu patvirtindavo perdavęs pinigus, o paskolos gavėjas – juos gavęs, todėl jo atžvilgiu esą negali būti taikoma išimtis. Byloje nėra jokių analogiškų paskolos sutarčių, pagal kurias paskola būtų teikta fiziniams asmenims. Apeliantas teisingai nurodo, kad paskolos sutarties nuostatos negali būti aiškinamos skirtingai atsižvelgiant į paskolos gavėjo subjektą – juridinį ar fizinį asmenį. Tačiau apeliantas iš esmės klaidingai interpretuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kitaip vertina tas pačias teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio. Byloje pateikti UAB ,,Rodena“, kuriai atsakovas S. P. teikdavo paskolas, išrašyti kasos pajamų orderiai patvirtina paskolintų pinigų įnešimą į įmonės kasą (el. b. 2 t., l. 143–178), tačiau nepatvirtina apelianto teiginių, kad pagal analogiškas paskolos sutartis pinigų gavimas buvo patvirtinamas atskiru įrašu. Akivaizdu, kad įmonėse grynųjų pinigų operacijos turi būti apskaitomos pagal teisės aktų reikalavimus, sudarant atitinkamus buhalterinius apskaitos dokumentus. Analizuojamu atveju byloje pateikti kasos pajamų orderiai buvo sudaryti įmonės (paskolos gavėjos) buhalterės tvarkant įmonės vidinę apskaitą.
25. Asmenys turi teisę laisvai naudotis savo subjektinėmis teisėmis ir spręsti, kada kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą, todėl šiuo atveju atsakovo akcentuota aplinkybė, jog ieškinys dėl skolos priteisimo pareikštas besibaigiant ieškinio senaties terminui, neturi teisinės reikšmės.
26. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Kaip matyti iš apskųsto sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė iš esmės dėl visų šalių argumentų, taipogi ir dėl atsakovo argumentų, susijusių su paskolos davėjo finansine padėtimi, galimybe suteikti paskolą, paskolos dydžiu ir kt. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus atsakovui, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo.
27. Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Remiantis šia išvada atsakovo A. K. apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
29. Atsakovo A. K. apeliacinis skundas atmetamas, todėl nėra pagrindo jam priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovės „LEGNO LT“, UAB ir atsakovo S. P. atsiliepime į apeliacinį skundą suformuluoto prašymo priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo svarstyti, nes nepateikti išlaidas patvirtinantys įrodymai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.