Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko, Albinos Rimdeikaitės ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. G. ir A. M. G. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-714-970/2019 pagal ieškovų V. K. ir D. K. ieškinį atsakovams S. G., A. M. G., Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, sodininkų bendrijai „Papartis“, J. L., L. D., I. K., D. K. dėl žemės sklypų ribų nustatymo ir pažeidimų pašalinimo bei pagal atsakovų S. G. bei A. M. G. priešieškinį ieškovams V. K., D. K., atsakovui pagal ieškinį Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, sodininkų bendrijai „Papartis“, J. L., L. D., I. K., D. K., išvadą teikiančiai institucijai Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės sklypų ribų nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai V. K. ir D. K. po to, kai 2018 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi buvo panaikinta Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutartis ir Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimas bei byla perduota iš naujo nagrinėti Alytaus apylinkės teismui, patikslinę ieškinio dalyką, prašė:

1.3. įpareigoti atsakovus S. G. ir A. M. G savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius ir nugriauti pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvorą ir vandens talpyklą;

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

23.3. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad žemės sklypų ribos klausimas turėtų būti sprendžiamas taikant proporcingumo principą, t. y. mažinant abiejų šalių žemės sklypų plotą proporcingai, net jeigu tai reikštų, kad abiejų sklypų plotai sumažės daugiau negu maksimali leistina (ribinė) paklaida. Byloje turėtų būti nustatyta, ar buvusios ieškovų žemės sklypo savininkės davė sutikimą dėl atsakovų statinių statybos. Turi būti įvertinta aplinkybė, kad ieškovai, pirkdami ginčo žemės sklypą, žinojo ir matė, kokį sklypą perka, jog jame galimai yra atsakovams priklausantys statiniai (jų dalys). Klausimas dėl ginčo statinių turėtų būti sprendžiamas taikant teisinių santykių stabilumo ir tikrumo, teisėtų lūkesčių principus bei atsižvelgiant į tai, ar atsakovų įpareigojimas pašalinti šiuos statinius (jų dalis) būtų proporcinga ieškovų galimo teisės pažeidimo gynimo priemonė, ar šiuo atveju nebūtų pagrindo nustatyti atsakovams atlygintinį servitutą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

3. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

4. Byloje surinktais rašytiniais įrodymais bei žodiniais paaiškinimais nustatyta, kad ieškovai V. K. ir D. K. bei atsakovai S. G. ir M. G. yra gretimų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., savininkai (1 t., b. l. 30-31, 32-35). Ieškovams V. K. ir D. K. nuosavybės teise 2007 m. rugsėjo 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu priklauso 0,0656 ha ploto, žemės ūkio paskirties, mėgėjų sodų žemės sklypas, esantis SB „Papartis“, adresu (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., suformuotas atliekant preliminarius matavimus, projektinio sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 12-13, 30-31). Šis sodo žemės sklypas Varėnos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 27 d. potvarkiu Nr. 531-v buvo parduotas SB „Papartis“ narei M. G., kuri žemės sklypą 2005 m. sausio 11 d. padovanojo dukrai B. M., o pastaroji jį pardavė ieškovams (1 t., b. l. 30-31, 184-185). Atsakovams S. G. ir M. G. nuosavybės teise 1992 m. birželio 25 d. Varėnos rajono valdybos potvarkio Nr. 398-v pagrindu priklauso 0,0600 ha ploto, žemės ūkio paskirties, mėgėjų sodų žemės sklypas, esantis SB „Papartis“, adresu (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., suformuotas atliekant preliminarius matavimus, projektinio sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais – sodo pastatu, kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 1985 m. balandžio 17 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu, ūkiniu pastatu (garažu su priestatu), šiltnamiu ir šuliniu, kurie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu (1 t., b. l. 25-26, 27-28, 32-35, 62-64). Ieškovų užsakymu R. S. individuali įmonė 2015 m. atliko ieškovų žemės sklypo kadastrinius matavimus ir kadastro duomenų bylą pateikė tvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyriui, kuris 2015 m. gruodžio 10 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktu Nr. 50KAM-133566 konstatavo, jog ieškovų žemės sklypo planas sudarytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – Nuostatai) 20 punktą, nes žemės sklypo riba kerta statinį (atsakovų ūkinį pastatą (garažą) ir šiltnamį) (1 t., b. l. 15-16). Ieškovų užsakymu 2018 m. gruodžio 7 d. parengta nauja žemės sklypų schema (kadastro žemėlapio ištrauka), kuria ginčo riba patraukta sumažinant ieškovų bei padidinant atsakovų žemės sklypų plotus (6 t., b. l. 17, 82-84). Atsakovų užsakymu 2016 m. matininkas A. V. atliko atsakovų žemės sklypo kadastrinius matavimus, kuriuos 2019 m. sausio 30 d. patikslino ginčo ribą maksimaliai pritraukiant prie atsakovų statinių (7 t., b. l. 2-3, 4).

Dėl žemės sklypų ribos nustatymo

7. Žemės sklypo ribų nustatymą teismo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.45 straipsnis, pagal kurį žemės sklypo ribos nustatomos esant šioms sąlygoms: 1) žemės sklypo savininkai nesutaria dėl sklypo ribų; 2) ribos neaiškios iš esamų dokumentų. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pirmąją ginčo nagrinėjimo teisme sąlygą – žemės sklypo savininkų nesutarimą – paprastai įrodo kreipimosi į teismą faktas. Antrąją sąlygą – sklypo ribų neaiškumą – gali įrodyti tai, kad apskritai nėra ribas nurodančių dokumentų (sutarčių, matavimo aktų, oficialių dokumentų, registro žymų ir kt.), esami dokumentai iš esmės prieštarauja vieni kitiems, bei egzistuoja kitos aplinkybės, kurios sudaro pakankamą pagrindą abejoti dokumentų pagrįstumu, pavyzdžiui, kai žemės sklypo faktinės ir teisinės ribos (ribos pagal dokumentus) nesutampa, ar ribos eina per gretimo sklypo savininko pastatus. Sklypo ribų aiškumas (neaiškumas) yra vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausanti nuo konkrečių faktinių aplinkybių ir tik įvertinus šių aplinkybių visetą sprendžiama, ar sklypo ribos neaiškios ir dėl to turi būti nustatinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2010, 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-631-916/2015).

8. Surinktais byloje įrodymais nustatyta, kad SB „Papartis“ kolektyvinių sodų suplanavimo ir užstatymo projekte žemės sklypų ribų ilgiai nenurodyti (1 t., b. l. 52-53), žemės sklypo planuose, pagal kuriuos buvo privatizuoti žemės sklypai (privatizavimo schemose), ieškovams priklausančio žemės sklypo ilgis su atsakovams priklausančiu žemės sklypu yra 32 m (toks pat šios ribos ilgis nurodytas ir 2005 m. sausio 5 d. ieškovų žemės sklypo plane, kuris buvo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties priedas). Atsakovams priklausančio žemės sklypo ilgis, besiribojantis su ieškovams priklausančiu žemės sklypu, yra 30 m (1 t., b. l. 12-14, 3 t., b. l. 6, 7). Iš atsakovų 2009 m. birželio 2 d. Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad atsakovų statiniai – sodo pastatas, ūkinis pastatas (garažas su priestatu) ir šiltnamis pažymėti atsakovams priklausančioje žemėje šalia žemės sklypo ribos, pagal UAB „Druskininkų geodezija“ parengtą žemės sklypo planą, kuriuo nustatytos žemės sklypo ribos (riba besiribojanti su ieškovų žemės sklypu nurodyta 31,91 m) Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos, šiame plane nurodytos atsakovų žemės sklypo ribos dengiasi su ieškovų žemės sklypo ribomis (1 t., b. l. 120-131, 181-182). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gegužės 17 d. rašte Nr. 1SS-(10.5)-1135 ir 2015 m. lapkričio 17 d. rašte Nr. 1SS-3153-(8.5) nurodyta, kad šalių sodo planuose (privatizavimo schemose) žemės sklypų ribų ilgiai nurodyti neteisingai (1 t., b. l. 43-45, 137-141). Ieškovai pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pirkdami žemės sklypą vietoje žemės sklypo ribų nesiaiškino, ribas nustatinėjo pagal prie pirkimo – pardavimo sutarties pateiktus dokumentus pasikvietę matininką, atsakovė nurodė, kad žemės sklypo ribas nusistatė pagal techninės apskaitos knygoje esantį žemės sklypo planą, ginčo ribą nustatė atmatavę 20 m nuo kanalizacijos šulinio, besiribojančio su kaimyniniu žemės sklypu, kurio projektinis Nr. (duomenys neskelbtini).

9. Nagrinėjamoje byloje, šalių žemės sklypų ribų posūkių taškai ir riboženklių koordinatės nenustatytos valstybinėje koordinačių sistemoje, pagal šalių žemės sklypų pirminius planus ginčo riba skiriasi. Žemės sklypo savininkams nesutarus dėl žemės sklypo ribos, ieškovų užsakymu R. S. individuali įmonė 2015 m. atliko ieškovų žemės sklypo kadastrinius matavimus, kurie 2018 m. gruodžio 7 d. buvo patikslinti, o matininkas A. V. 2016 m. sudarė atsakovų žemės sklypo kadastrinius matavimus, kuriuos patikslino 2019 m. sausio 30 d.

12. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentu, kad šioje byloje, nustatant ginčo žemės sklypų ribą, ginčas kilo dėl atsakovų įregistruotų statinių – ūkinio pastato (garažo su priestatu) ir šiltnamio bei neįregistruotos vandens talpyklos statybos laiko ir vietos. Ieškovai teigia, kad pirminiuose žemės sklypo dokumentuose atsakovų ginčo pastatai nenurodyti, prieš perkant žemės sklypą bei jį nupirkus atsakovų žemės sklype stovėjo sodo namas, metalinis garažas bei mėtėsi statybinės medžiagos. Matininkui 2008 m. sausio 25 d. atlikus pirmus ieškovų žemės sklypo geodezinius matavimus paaiškėjo, jog atsakovai pasistatė mūrinį garažą, šiltnamį bei vandens talpyklą ieškovų žemėje, buvę savininkai į sodą atvažiuodavo retai, todėl kada šie statiniai buvo pastatyti, nežino, tačiau tvirtina, jog minėti pastatai pastatyti jau ieškovams įsigijus žemės sklypą, t. y. po 2007 m. rugsėjo 10 d. Liudytoja, buvusi ieškovų ginčo žemės sklypo savininkė, B. M. teismo posėdyje parodė, kad atsiradus bendrijai, ji mamai nupirko žemės sklypą, jo ribos buvo pažymėtos kuoliukais, tačiau sklypu pradėjus naudotis kuoliukų neliko, mama tarėsi su G. dėl sklypų ribos, tarp sklypų buvo paliktas tarpas, vėliau G. savo žemės sklype pasistatė namą, matė, jog G. sklype mėtėsi kažkokios statybinės medžiagos, tačiau prie sklypo ribos kitų statinių G. sklype nematė, nebent buvo kokia būdelė, toliau nuo sklypo ribos galėjo būti šiltnamis, ar buvo vandens talpykla, neatsimena, mama ne kartą skundėsi, kad G. įlenda į jos sklypą, tačiau dėl to G. nepriekaištavo, vėliau šį sklypą mama padovanojo jai, nuo 2005 m. sklype nesilankė. Iš atsakovų 1984 m. rugpjūčio 13 d. žemės sklypo plano (privatizavimo schemos) matyti, kad atsakovų žemės sklype nurodytas tik sodo pastatas (3 t., b. l. 7). Atsakovė paaiškino, kad sodų bendrijoje išdalinus žemės sklypus, jų ribos buvo pažymėtos kuoliukais, pradėjus statybas su kaimynais L. vietoje kuoliuko išsikasė bendrą kanalizacijos šulinį, kurio vidurys, jų sutarimu, žymėjo jų sklypų ribą, sudarant pirminį žemės sklypo planą žemės sklype buvo vykdomos sodo namelio statybos, todėl šiame plane buvo pažymėtas tik sodo namas bei ribą su kaimyno L. sklypu skiriantis šulinys, sodo namo statybos užbaigtos 1984 m., likus statybinių medžiagų 1985 m. pastatė ūkinį pastatą (garažą su priestatu) ir šiltnamį, po metų – 1986 m., prie garažo buvo pristatyta vandens talpykla. Prieš statant ginčo pastatus nuo žemės sklypo plane (privatizavimo schemoje) pažymėto šulinio atsimatavo 20 m, taip nustatę ginčo žemės sklypų ribą pasistatė statinius jiems priklausančiame žemės sklype, tuometinė žemės sklypo kaimynė M. G. su nustatytais statomų statinių atstumais iki ribos sutiko. Trečiasis asmuo J. L. teismo posėdyje parodė, kad jo tėvui gavus žemės sklypą, žemės sklypo ribos buvo pažymėtos kuoliukais, tėvas su G. susitarė pasistatyti bendrą kanalizacijos šulinį, žymintį žemės sklypų ribą, ribą statant šulinio vietą nustatė tėvas su G. bendru sutarimu, ją atmatavę nuo kelio, esančio prie L. D. žemės sklypo krašto. 1985 m. pas G. buvo pastatytas namas, garažas ir šiltnamis, iki šiol nei garažas, nei šiltnamis nebuvo perstatyti, vandens talpyklą G. pasistatė vėliau. Trečiasis asmuo L. D. teismo posėdyje patvirtino, kad G. 1985 m pasistatė namą, garažą bei šiltnamį, vėliau pasistatė vandens talpyklą, iki šiol G. garažo bei šiltnamio neremontavo, jų neperstatė. Trečiojo asmens SB „Papartis“ atstovė R. D. nurodyti, kada buvo pastatyti ginčo pastatai negalėjo, tačiau patvirtino, jog jai 2003 m. tapus bendrijos pirmininke G. garažas jau buvo pastatytas, ginčo žemės sklypų riba nebuvo pažymėta, ji buvo neaiški. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byloje Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytoje 2009 m. birželio 2 d., ūkinio pastato su priestatu ir šiltnamio statybos pradžios ir pabaigos metai nurodyti – 1985 m. (1 t., b. l. 128-129). Iš byloje pateiktų 1995-1999 m. ir 2005-2006 m. ortofoto žemėlapių (šiuos žemėlapius įvertinus ir oficialioje Lietuvos erdvinės informacijos portalo – valstybės informacinės sistemoje (geoportal.lt), sulyginus juos tarpusavyje, matyti, kad tarp ieškovų žemės sklype esančio pastato (ieškovų įvardijamos būdos) ir atsakovų žemės sklype esančio sodo namo, priešais (duomenys neskelbtini) gatvę, stovi statinys, už jo stovi dar vienas atskiras pailgas statinys (2 t., b. l. 37-38). Ieškovų prie ieškinio pridėtose nuotraukose (darytose 2016 m.) užfiksuota, kad ginčo statinys – ūkinis pastatas (garažas) stovi priešais (duomenys neskelbtini) gatvę, tarp ieškovų žemės sklype esančios būdos ir atsakovų sodo namelio, už garažo stovi pailgas šiltnamis (1 t., b. l. 70). Šių statinių vieta, išsidėstymas bei forma ieškovų pateiktoje nuotraukoje atitinka 1995-1999 m. ir 2005-2006 m. ortofoto žemėlapiuose užfiksuotų statinių vietą, išsidėstymą bei formą. Liudytojas matininkas A. V. pirmos instancijos teismo posėdyje parodė, kad žemės sklypų, kurių projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir N. (duomenys neskelbtini), ribas nustatant pagal pirminiuose žemės sklypo planuose (privatizavimo schemose) nurodytus duomenis nuo prie L. D. žemės sklypo esančios gatvės krašto, šalių žemės sklypų riba eina už atsakovų ginčo statinių, tačiau tokiu atveju ieškovų žemės sklypo plotas sumažėja, šių žemės sklypų ribas pagal pirminiuose žemės sklypo planuose (privatizavimo schemose) nurodytus duomenis nustatant nuo sodininkų bendrijos tvoros, esančios prie kelio šalia ieškovų žemės sklypo, ginčo žemės sklypų riba eina per atsakovų ginčo statinius. Taigi, nors ieškovai nurodo, kad ginčo pastatai buvo pastatyti po 2007 m. rugsėjo 10 d., buvusi žemės sklypo savininkė B. M. teigia, jog nematė šių pastatų ir jų parduodant žemės sklypą nebuvo. Pirmos instancijos teismas byloje surinktų įrodymų visumos analizės ir jų palyginimo pagrindu teisingai sprendė, kad ginčo pastatai – ūkinis pastatas (garažas) ir šiltnamis buvo pastatyti 1985 m., o vandens talpykla – 1986 m., tačiau, įvertinus tai, jog atsakovai ginčo pastatus statė žemės sklypo ribą nustatydami nuo kanalizacijos šulinio pagal 1984 m. rugpjūčio 13 d. žemės sklypo plane pažymėtus žemės sklypo ribų ilgius, neatsižvelgdami į kaimyninio ginčo žemės sklypo ribas, numatytas tuometinės kaimynės M. G. plane, dėl ko ginčo žemės sklypų riba slinkosi į ieškovams priklausantį žemės sklypą.

13. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad pagal matininko A. V. 2019 m. sausio 30 d. situacijos brėžinyje pateiktas ginčo žemės sklypų ribas, nustatytas remiantis šalių bei trečiųjų asmenų pirminiais ginčo žemės sklypų planais (privatizavimo schemomis), matyti, kad ieškovų žemės sklypo ginčo riba kerta atsakovų statinius, atsakovų ginčo riba yra už atsakovų ginčo statinių (7 t., b. l. 4), taigi ginčo žemės sklypai pagal pirminius ginčo žemės sklypų planus (privatizavimo schemas) persidengia, kas leidžia pagrįstai spręsti, kad atsakovams 1985 m. pasistačius ginčo statinius, tuometinė kaimyninio žemės sklypo savininkė M. G. faktiškai naudojosi mažesniu žemės sklypu nei jai buvo suteikta ir priklausė pagal žemės sklypo dokumentus.

14. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tais atvejais, kai sprendžiant ginčą dėl žemės sklypo ribos nustatoma, jog dokumentuose nustatyta riba neatitinka faktiškai nusistovėjusio žemės sklypų naudojimo, tai faktinė riba yra vienas iš kriterijų, pagal kurį sprendžiama, kur turi būti nustatyta žemės sklypus skirianti linija, taip iš esmės išsprendžiant šalių ginčą. Vis dėlto, pagal CK 4.45 straipsnį, jo aiškinimą ir taikymo praktiką, faktinis žemės sklypo naudojimas nėra vienintelis ir visada privalomas kriterijus, pagal kurį išsprendžiamas ginčas dėl žemės sklypo ribos nustatymo. Dokumentuose esanti nekonkreti ribos vieta ar konfigūracija gali būti tikslinama pagal bylos aplinkybių visumą: pagal ribos išsidėstymą dokumentuose, atsižvelgiant į sklypuose esančius statinius (pastatus, tvoras, šulinius ir kt.); pagal tai, kam jie priklauso nuosavybės teise ir kokie yra susitarimai dėl jų naudojimo tvarkos ar sąlygų, pagal faktinio naudojimo trukmę ir aplinkybes, atsižvelgiant į aplinkos objektus ar reljefo ypatumus bei kitus svarbius faktus; pagal principines nuostatas, kad abiejų sklypų naudojimas būtų įmanomas, racionalus, kad ribos tikslinimu galutinai būtų išspręstas ginčas ir nebūtų sudaroma prielaidų ginčui kilti ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2010; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2014).

15. Atsakovai reiškia reikalavimą nustatyti ginčo ribą tarp žemės sklypų pagal matininko A. V. 2019 m. sausio 30 d. situacijos brėžinį, kuriame ginčo riba sutampa su atsakovų ūkinio pastato siena. Matininkas A. V. pirmos instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad sudarant situacijos brėžinį iš esmės vadovavosi pirminiu – 1984 m. rugpjūčio 13 d. atsakovų žemės sklypo planu, laikėsi jame nurodytų linijų ilgių, ribas nustatinėjo nuo minėtame plane pažymėto vienintelio stabilaus objekto – kanalizacijos šulinio, žyminčio atsakovų žemės sklypo ir žemės sklypo, kurio projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribą, tačiau sumažino atsakovų žemės sklypo plotą ginčo ribą maksimaliai pritraukdamas prie esamų pastatų, toks atsakovų žemės sklypo ribų nustatymas neatitinka faktinio naudojimo, kadangi atsakovai faktiškai naudojasi ilgesniu žemės sklypu. Iš matininko A. V. situacijos brėžinio matyti, kad atsakovų žemės sklypo ribas nustačius pagal pirminį žemės sklypo planą (privatizavimo schemą) bei ginčo ribą pritraukus prie atsakovų garažo, tarp atsakovų ir žemės sklypų, kurių projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), atsiranda laisva, neužimta žemė (7 t., b. l. 4). Iš 1981 m. balandžio 2 d. SB „Papartis“ kolektyvinių sodų suplanavimo ir užstatymo projekto matyti, kad ginčo žemės sklypai yra vientisi, tarp atsakovų žemės sklypo ir žemės sklypų, kurių projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), jokios laisvos žemės nėra, ginčo riba eina iki žemės sklypo, kurio projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), krašto (2 t., b. l. 163). Tretieji asmenys J. L. bei SB „Papartis“ pirmininkė R. D. teismo posėdyje patvirtino, kad atsakovų žemės sklype laisvos žemės nebuvo, sklypas ribojosi su kitu sklypu, atsakovai naudojosi žemės sklypu iki žemės sklypų, kurių projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių tvorų.

16. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovų prašoma nustatyti ginčo riba neatitinka nei teritorijų planavimo dokumente suprojektuotos ginčo žemės sklypų ribos, nei faktinio naudojimo, nustačius atsakovų prašomą ginčo ribą atsirastų laisvos valstybinės žemės, dėl kurios tarp kaimyninių sklypų savininkų gali iškilti ginčai ateityje. Be to, iš valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ieškovai pirkimo-pardavimo sutartimi 2007 m. rugsėjo 19 d. nusipirko žemės sklypą, kurio dydis – 0,0656 ha, atsakovai 1992 m. birželio 25 d. Varėnos rajono valdybos potvarkio Nr. 398-v pagrindu įgijo 0,0600 ha ploto žemės sklypą (1 t., b. l. 30-31, 32-35). Šalims priklausančių žemės sklypų plotai nėra nuginčyti ir teismo panaikinti įstatymo nustatytu pagrindu, todėl sprendžiant ginčą, turi būti vadovaujamasi, kad šalims priklauso žemės sklypai tokio dydžio, kokius jos įgijo. Nagrinėjamu atveju, nustačius ginčo žemės sklypų ribą pagal matininko A. V. 2019 m. sausio 30 d. situacijos brėžinį atsakovų žemės sklypo plotas sumažėtų nuo 0,0600 ha iki 0,0560 ha, ieškovų žemės sklypo plotas sumažėtų nuo 0,0656 ha iki 0,0555 ha (7 t., b. l. 4). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismui sprendžiant ginčą dėl žemės sklypų ribų nustatymo, gali būti keičiamos sklypų ribos, konfigūracija, tačiau nė vienas tokiu būdu performuotas sklypas plotu negali skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-455/2009, 3K-3-631-9316/2015). Tobulėjant žemės matavimo prietaisams dėl ankstesnių matavimų gali atsirasti netikslumų, gretimi žemės sklypai gali dengti vienas kitą, tačiau dėl to negali būti pažeistos asmenų nuosavybės teisės, jeigu jie įgijo nuosavybės teisę į konkretaus dydžio žemės sklypą; sprendžiant ginčus tarp kaimyninių žemės sklypų savininkų dėl žemės sklypų ribų, sklypų ribos gali būti keičiamos, taip pat gali būti keičiama sklypo konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (didėti ar mažėti) žemės sklypo dydis (plotas), priešingu atveju turėtų būti keliamas klausimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, ginčijant pirkimo-pardavimo sutartį. Jei žemės sklypo duomenų tikslinimo procese žemės sklypo plotas pakito maksimaliai leistinų (ribinių) ploto paklaidų dydžiu, tai neatsiranda pagrindo kelti klausimą dėl nuosavybės teisės įgijimo sandorio ginčijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2012, 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-631-916/2015).

17. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentu, kad esant gretimų sklypų ribų neatitikčiai, kiekvienu atveju būtina ieškoti sklypų savininkų interesų pusiausvyros ir negalima ginti išimtinai vieno savininko teisių kito sklypo savininko interesų sąskaita. Kai atliekant kadastrinius matavimus nustatoma, kad gretimų sklypų plotas skiriasi nuo Nekilnojamojo turto registre įregistruotų sklypų ploto, gretimų sklypų plotas turi būti apskaičiuojamas ir jų riba privalo būti nustatoma taip, kad vienodai suvaržytų kiekvieno jų savininkų teises – abiejų sklypų plotas mažintinas po lygiai, t. y. leistina (ribinė) ploto paklaida taikytina abiem gretimiems sklypams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2009, 2010 m. sausio 4 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2010, 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2014, 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-611/2016 ir kt.).

18. Nuostatų 21 punkte nustatyta, kad žemės sklypo ribos tarp ribų posūkio taškų, įskaitant tas, kurios ribojasi su natūraliais kontūrais, turi sudaryti vieną uždarą kontūrą, pagal kurio ribų posūkio taškų koordinates apskaičiuojamas žemės sklypo plotas. Žemės sklypo plotas apskaičiuotas, nustačius nekilnojamojo daikto kadastro duomenis, atliekant kadastrinius matavimus tomis pačiomis ribomis naudojant tikslesnes nei ankstesnių matavimų priemones, gali skirtis nuo Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo ploto arba teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte suprojektuoto, bet neįregistruoto Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo ploto ne daugiau kaip maksimali leistina (ribinė) ploto paklaida, nurodyta šių Nuostatų 1 priede. Pagal Nuostatų 1 priedą atsakovų 0,0600 ha žemės sklypo maksimali leistina (ribinė) paklaida yra 0,0049 ha (0,02?0,600), ieškovų – 0,0051 ha (0,02?0,0656), taigi vadovaujantis Nuostatų 21 punktu atsakovų žemės sklypo plotas leistinose ribose galėtų sumažėti iki 0,0551 ha (0,0600 ha – 0,0049 ha), ieškovų – iki 0,0605 ha (0,0656 ha – 0,0051 ha). Pagal matininko A. V. 2019 m. sausio 30 d. situacijos brėžinį atsakovų žemės sklypo plotas sumažėja 6,67 procentais (100 proc. – (0,0560 ha x 100 proc. / 0,0600 ha) iki 0,0560 ha, t. y. Nuostatų leistinose ribose, tuo tarpu ieškovų žemės sklypo plotas sumažėja 15,40 procentų (100 proc. – (0,0555 ha x 100 proc. / 0,0656 ha) iki 0,0555 ha, t. y. 0,0050 ha daugiau nei Nuostatose leistina paklaida.

19. Todėl kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentu, jog įvertinus nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad nors atsakovai ir pritraukė ginčo ribą prie ginčo pastato – ūkinio pastato sienos, kas, įvertinus, jog šis pastatas pastatytas 1985 m., šiuo atveju užtikrintų atsakovų teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimą, tačiau atsakovai nustatydami ribą savo žemės sklypo plotą sumažino leistinose ribose, dvigubai mažesniu procentu nei ieškovų žemės sklypo plotą, dėl ko ieškovų žemės sklypo plotas sumažėjo ne tik daugiau nei leistina, bet ir daugiau nei atsakovų žemės sklypo plotas, kas leidžia pagrįstai spręsti, kad patenkinus atsakovų reikalavimą ir ginčo ribą nustačius pagal matininko A. V. 2019 m. sausio 30 d. situacijos brėžinį būtų pažeisti proporcingumo bei ginčo šalių interesų pusiausvyros principai, kadangi nepagrįstai būtų suvaržytos ieškovų teisės daugiau nei atsakovų teisės ir taip būtų išimtinai apgintos atsakovų teisės ieškovų interesų sąskaita. Vadovaujantis aukščiau nurodytais argumentais bei išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovų prašoma nustatyti ginčo žemės sklypų riba pagal A. V. 2019 m. sausio 30 d. situacijos brėžinį pažeistų ieškovų teisėtus interesus, galimai sudarytų prielaidas dėl žemės kilti ginčams ateityje. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas teisingai taikydamas teisės aktus bei vertindamas įrodymus atsakovų priešieškinį atmetė.

20. Kolegija pritaria pirmos instancijos teismo argumentui, kad teismas negali už žemės sklypo savininkus parengti žemės sklypo plano, nustatančio, jo vertinimu, tinkamą ribą tarp žemės sklypų, jis vykdo teisingumą tik konkrečiose bylose ir nėra tokius planus rengianti institucija. Teismas ieškinio reikalavimus tokio pobūdžio bylose gali spręsti ir sprendžia tik pagal šalių pateiktą projektinę dokumentaciją, atsižvelgiant į surinktus įrodymus ir negali įtakoti žemės sklypo ribų nustatymo, pakeitimo ar tikslinimo, ginčą turi spręsti atsižvelgiant į tai, kuris projektas, vadovaujantis teisės aktais bei teismo įsitikinimu, labiausiai atitinka šalių interesus, faktinę padėtį, nuosavybe įgyto sklypo plotą bei kitas svarbias aplinkybes. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai).

23. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog teigti, kad šiame žemės sklypo plane pažymėtos žemės sklypo ribos yra neteisingos, nėra pagrindo ir juo pirmos instancijos teismas teisingai vadovavosi, kaip vienu iš rašytinių įrodymų. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad pagal matininkės R. J. kadastro žemėlapio ištrauką ieškovų žemės sklypo plotas sumažėtų 6,71 procentu (100 proc. – (0,0612 ha x 100 proc. / 0,0656 ha) iki 0,0612 ha, atsakovų žemės sklypo plotas sumažėtų 6,5 procentais (100 proc. – (0,0561 ha x 100 proc. / 0,0600 ha) iki 0,0561 ha, taigi nustačius ginčo ribą pagal ieškovų pateiktą kadastro žemėlapio ištrauką abiejų ginčo žemės sklypų plotai iš esmės sumažėtų proporcingai vienodai bei Nuostatų leistinose ribose, tačiau tokiu atveju ginčo riba eitų per atsakovams priklausančius pastatus – ūkinį pastatą (garažą) ir šiltnamį (6 t., b. l. 17).

24. Atsakovų atstovė nesutinka su matininkės R. J. kadastro žemėlapio ištraukoje nustatyta atsakovų žemės sklypo rytine riba, kuri nustatyta pagal faktinį naudojimą (atsakovų ir trečiojo asmens J. L. žemės sklypus skiriančią tvorą), motyvuodama tuo, kad ši riba turi eiti per kanalizacijos šulinio vidurį, kuris ir turi būti laikomas atskaitos tašku nustatant ginčo ribą tarp šalių žemės sklypų. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyrius 2019 m. kovo 8 d. išvados 6 ir 7 punktuose nurodyta, kad atsakovų žemės sklypo pirminiame privatizavimo plane stabilus elementas yra šulinys, pagal tai galima identifikuoti, kad šio žemės sklypo rytinė riba buvo nustatyta šulinio viduriu, ieškovų žemės sklypo pirminiame plane stabilūs elementai yra keliai ir pagal SB „Papartis“ sodo išplanavimo ir užstatymo projektą ir ieškovų žemės sklypo pirminį privatizavimo planą ieškovų žemės sklypo riba turi prasidėti nuo kelio (7 t., b. l. 59-60). Taigi, kaip jau minėta, šiuo atveju susidaro situacija, jog ginčo ribą nustatant pagal šalių pirminius ginčo žemės sklypų planus (privatizavimo schemas), ieškovų žemės sklypo ribas matuojant nuo kelio, o atsakovų žemės sklypo ribas matuojant nuo kanalizacijos šulinio, šalių žemės sklypai persidengia (7 t., b. l. 4), todėl kolegija sprendžia, kad ginčo ribą nustatyti vadovaujantis vien tik minėtais planais neatitiktų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimų.

25. Ieškovų žemės sklypo riba vakarinėje dalyje ribojasi su keliu, kuris kitoje pusėje ribojasi su sodininkų bendrijos tvora. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 8 dalį kelio plotis turi būti 4,5 m, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovų žemės sklypo vakarinės ribos labiau slinkti į vakarus nėra galimybės, todėl teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, pripažintina, kad ieškovų pateiktoje matininkės R. J. kadastro žemėlapio ištraukoje ieškovų žemės sklypo vakarinė riba nustatyta tinkamai ir ieškovų žemės sklypo ribos pagrįstai matuotos nuo šios žemės sklypo ribos. Kaip matyti, iš matininkės R. J. kadastro žemėlapio ištraukos bei matininkės paaiškinimų net ir proporcingai sumažinus šalių žemės sklypų plotus ginčo riba vis tiek kerta atsakovų pastatus – ūkinį pastatą (garažą) ir šiltnamį (6 t., b. l. 17).

26. Atsakovai 1985 m. statydami garažą bei šiltnamį, šių statinių vietą rinkosi savo žemės sklypą išmatavę nuo kanalizacijos šulinio, visiškai neįvertinę kaimyninio žemės sklypo tuometinei savininkei M. G. priklausančio žemės sklypo ribų, dėl ko atsakovams pasistačius minėtus pastatus, M. G. faktiškai naudojosi mažesniu žemės sklypu, o atsakovai naudojosi ir šiuo metu naudojasi ieškovams priklausančia žemės sklypo dalimi. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad šiuo metu nustatyti tikros buvusios žemės sklypo savininkės M. G. valios dėl pastatytų pastatų, nėra galimybės, tačiau tai, kad buvusi žemės sklypo savininkė neginčijo aplinkybės, jog atsakovai naudojasi jai priklausančiu žemės sklypu ir jame pasistatė dalį pastatų, negali būti sprendžiama, kad buvusi žemės sklypo savininkė ar šiuo metu ieškovai perleido dalį nuosavybės, nes nuosavybė iš vieno asmens kitam gali būti perleista tik įstatymui neprieštaraujančiu pagrindu ir būdu (CK 4.47 straipsnis). Šiuo atveju duomenų, jog atsakovai įgijo nuosavybės teisę į ieškovams pagal dokumentus priklausančią žemės sklypo dalį, byloje nėra, o ta aplinkybė, kad buvusi žemės sklypo savininkė M. G., remdamasi geros tarpusavio kaimynystės santykiais, galimai sutiko, jog atsakovai pastatytų pastatus jai priklausančioje žemėje, savaime nesukuria jokių teisinių padarinių nei buvusiems, nei esamiems savininkams, t. y. šalims, todėl atsakovų atstovės nurodyta aplinkybė, jog ieškovai nusipirko mažesnį žemės sklypą nei faktiškai jiems priklausė, pirmos instancijos teismo teisingai bei teisėtai atmesta kaip nepagrįsta.

27. CK 4.93 straipsnyje įtvirtinta savininko teisių apsauga, jog niekas neturi teisių paimti iš savininko nuosavybę prieš jo valią, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Nagrinėjamoje byloje ieškovai nesutinka, jog ginčo riba tarp žemės sklypų būtų nustatyta prie atsakovų ginčo pastatų, nes tokiu atveju ženkliai sumažėtų jų žemės sklypo plotas, tačiau įvertinę susidariusią situaciją sutinka, kad abiejų žemės sklypų plotai būtų sumažinti vienodai ir ginčo riba būtų nustatyta ją patraukus į jiems priklausančio žemės sklypo dalį. Pirmos instancijos teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes, teisingai sprendė, kad ginčo riba pagal ieškovų pateiktą matininkės R. J. sudarytą kadastro žemėlapio ištrauką atitinka šalių teisėtus interesus, todėl siekiant užbaigti tarp šalių užsitęsusį ginčą bei atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), nesant kitų parengtų planų, ieškovų ieškinio reikalavimą dėl ribos tarp ginčo žemės sklypų nustatymo pagrįstai tenkino.

28. Tenkinus ieškovų reikalavimą, ginčo žemės sklypų riba kerta atsakovų pastatus – ūkinį pastatą ir šiltnamį, kas pažeidžia Nuostatų 20 punkto reikalavimus, todėl atsiranda pagrindas išspręsti ieškovų pareikštus išvestinius reikalavimus, susijusius su pastatų pašalinimu iš ieškovams priklausančio žemės sklypo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties 56 punktas, 5 t., b. l. 145-163).

29. Kaip jau minėta, ieškovai reikalavimą pašalinti (nugriauti) atsakovų statinius reiškia dviem pagrindais, t. y. jog atsakovų statiniai (jų dalys) yra jiems priklausančiame žemės sklype bei tuo, kad atsakovų statiniai – ūkinis pastatas (garažas), šiltnamis, vandens talpykla bei tvora pastatyti, o ūkinis pastatas (garažas) ir šiltnamis ir įregistruoti neteisėtai. Tuo pagrindu ieškovai ginčija ir 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 82/09-ST4(96).

Dėl procesinio teisės kreiptis į teismą termino

30. Ieškovai, siekdami savo pažeistų teisių gynimo, prašo panaikinti 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 82/09-ST(96). Atsakovų S. G. ir M. G. atstovė bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovai teigia, kad ieškinio reikalavimas dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo pareikštas praleidus įstatymo nustatytą procesinį terminą administraciniam aktui ginčyti, todėl šis ieškinio reikalavimas turi būti atmestas. Byloje yra pareikšti administracinio ir civilinio pobūdžio reikalavimai – ginčijamas administracinis aktas bei prašoma nustatyti žemės sklypo ribą ir nugriauti statinius. Dėl administracinio pobūdžio reikalavimo (administracinio akto panaikinimo) aktuali Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Tai reiškia, jog šio termino taikymui, jo pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013).

31. Tais atvejais, kai administracinis aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS4-455/2006, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Ieškovų atstovė pareiškė prašymą, teismui nustačius, kad terminas yra praleistas, šį terminą atnaujinti (2 t., b. l. 90-92).

32. Esant tarp šalių nesutarimams, 2009 m. gegužės 15 d. atlikus šalių žemės naudojimo patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad yra iškilęs ginčas dėl žemės sklypo ribos (1 t., b. l. 66-67), 2009 m. birželio 18 d. įformintas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kurio pagrindu atsakovų statiniai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (1 t., b. l. 27-28, 32-35), apie kurį ieškovų teigimu, ieškovams tapo žinoma tik 2016 m. vasario 24 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte nurodyta, kad tikrinamas ūkinis pastatas, kuriam yra parengtas projektas bei išduotas leidimas statyti, akte ranka padaryti įrašai apie šiltnamį, tačiau, jog jis pripažįstamas tinkamu naudoti, nenurodyta.

33. Pirmos instancijos teismas teisingai, įvertinęs tarp šalių iškilusio ginčo pobūdį bei ginčijamo statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto turinį, pripažino, kad nors ieškovams gavus ginčijamą statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, tapo prieinama informacija apie esminius akto turinį sudarančius elementus, tačiau kartu su ginčijamu aktu nei statinių – ūkinio pastato, šiltnamio, projektas, nei žemės sklypo planas su išdėstytais ginčo statiniais, nei leidimas šiems statiniams statyti nebuvo pateikti, kas apsunkino ieškovų galimybes tinkamai suvokti savo subjektinių teisių galimo pažeidimo dydį ir atitinkamai jas ginti. Iš į bylą pateiktų susirašinėjimų su įvairiomis valstybinėmis institucijomis matyti, kad ieškovai, sužinoję apie ginčijamą statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, pakankamai aktyviai domėjosi galimu savo subjektinių teisių pažeidimu, nes kreipėsi į įvairias institucijas, siekdami išsiaiškinti, ar dėl įforminto ginčijamo akto nebuvo pažeistos jų subjektinės teisės ir nors paprastai pats kreipimasis į įvairias valstybines institucijas nėra pripažįstama pakankamai svarbia aplinkybe atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovai tik kreipiantis į atitinkamas valstybines institucijas ir gavę iš jų atsakymus galėjo spręsti apie galimą ginčijamo akto neteisėtumą ir savo pažeistų subjektinių teisių gynimo būdą. Įvertinus nurodytas aplinkybes, ginčo esmę, terminus, per kuriuos valstybinės institucijos pateikė ieškovų atstovei atsakymus, susijusius su ginčijamu aktu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia ir pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovai kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, buvo pakankamai aktyvūs ir rūpestingi, siekdami apginti savo pažeistas subjektines teises, ir procesinį teisės kreiptis į teismą terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl pirmos instancijos teismas šį terminą pagrįstai atnaujino.

Dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto teisėtumo

34. Surinktais byloje įrodymais nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre 2009 m. liepos 2 d., adresu (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 82/09-ST4(96) pagrindu atsakovo S. G. vardu įregistruoti ginčo statiniai – ūkinis pastatas ir šiltnamis (1 t., b. l. 32-35).

35. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija, galiojusi statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pasirašymo metu, nuo 2007 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d.) 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pastatytą, rekonstruotą ar kapitališkai suremontuotą statinį (jo dalį, kuri gali būti naudojama neatsižvelgiant į tai, ar likusių dalių statyba užbaigta) pripažįsta tinkamu naudoti komisija, šio straipsnio 2 dalyje nurodytų institucijų tvarka. Pastatytų, rekonstruotų ar kapitališkai suremontuotų statinių pripažinimo tinkamai naudoti tvarką, reikalavimus ir komisijos sudėtį nustato Vyriausybės įgaliota institucija (Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis). Ginčijamo statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pasirašymo metu galiojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (toliau – Statybos techninis reglamentas), kuris nustatė pastatytų, rekonstruotų, kapitaliai suremontuotų statinių <...> pripažinimo tinkamais naudoti tvarką, reikalavimus ir komisijos sudėtį. Pagal Statybos techninio reglamento (galiojusio nuo 2009 m. birželio 12 d. iki 2009 m. lapkričio 22 d.) 9.6 punktą statinio pripažinimas tinkamu naudoti yra nustatyta tvarka sudarytos komisijos atliekamas patikrinimas ir patvirtinimas, kad statinys pastatytas pagal statinio projektą ir yra tinkamai įvykdyti statinio projekto sprendiniai, kurie lemia statinio atitiktį Statybos įstatymo nustatytiems statinio esminiams reikalavimams. Statybos techninio reglamento 14, 16 punktuose nustatyta, kad gavę statytojo rašytinį prašymą pripažinti statinį tinkamu naudoti komisijos nariai (pagal kompetenciją) vizualiai patikrina statinio atitiktį statinio projektui, išnagrinėja visus Reglamento 3 priede išvardytus dokumentus (jų apimtį, sudėtį, juridinio įforminimo reikalavimus), pagal tai nustato, ar tinkamai įvykdyti statinio projekto sprendiniai, kurie lemia statinio atitiktį esminiams reikalavimams, ir įvertina statinio tinkamumą naudoti.

36. Trūkstant Reglamento 3 priede išvardytų dokumentų, jiems neatitinkant nustatytų reikalavimų bei pastebėjus statinio neatitikimus šiems dokumentams, komisija pateikia statytojui (užsakovui) šių trūkumų ir neatitikimų sąrašą, pasirašytą komisijos narių (pagal kompetenciją) ir komisijos pirmininko. Pagal Statybos techninio reglamento 3 priedą statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijoms privaloma pateikti statinio projektą, statybos leidimą, sklypo, kuriame yra naujai pastatytų statinių geodezinę nuotrauką, statinių kadastrinių matavimų bylą bei kitus dokumentus. Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje nustatyta, kad savavališka statinio statyba laikoma statinio (jo dalies) statyba be šio įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo arba statybos darbų vykdymas, kai statybos leidimas jau netekęs galios (nesudėtingo statinio atveju – neturint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto privalomojo dokumento ar kai šis dokumentas jau netekęs galios) <...>.

37. Atsakovo S. G. prašymu, Alytaus apskrities viršininko 2009 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. ST-28-(1.4) sudaryta komisija, kurios pirmininkas A. S., atliko atsakovų pastatyto ūkinio pastato, kartu ir šiltnamio, patikrinimą ir 2009 m. birželio 18 d. pasirašė statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 82/09-ST4(96) patvirtindama, kad šiame akte nurodyti statiniai pastatyti pagal projektą ir yra tinkami naudoti. Ginčo statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte įrašyta, jog ūkinis pastatas pastatytas pagal 1980 m. V. P. parengtą projektą bei 1980 m. birželio 16 d. išduotą statybos leidimą Nr. 60/80 (1 t., b. l. 27-28). Ieškovai ginčija statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto teisėtumą iš esmės motyvuodami tuo, kad šis aktas surašytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kadangi ginčo pastatai – ūkinis pastatas ir šiltnamis pastatyti neturint statybą leidžiančių dokumentų bei ieškovams priklausančios žemės dalyje. A. S. G., M. G. bei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nesutinka su ieškovų argumentais ir teigia, jog 1985 m. statant ginčo pastatus buvo reikalingas leidimas tik statyti sodo namelį, šis leidimas suteikė teisę sodo sklype pasistatyti ir ūkinį pastatą, garažą bei šiltnamį, atskiro leidimo bei projekto šiems statiniams statyti pagal jų statymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą nereikėjo, atsakovai turėjo leidimą statyti sodo namelį, šis leidimas yra nurodytas ginčijamame akte, todėl jų vertinimu ginčijamas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas įformintas pagrįstai ir teisėtai.

38. Atsakovė M. G. pirmos instancijos teismo posėdyje nurodyti, ar ginčo statiniams – ūkiniam pastatui ir šiltnamiui buvo parengti projektai bei išduotas statybos leidimas, negalėjo, paaiškino, kad buvo išduotas leidimas statyti sodo namelį, pastačius sodo namelį, liko statybinių medžiagų, todėl nusprendė pasistatyti ūkinį pastatą bei šiltnamį, kaip sodo namelio priklausinius. Liudytojas A. S. teismo posėdyje parodė, kad ūkinio pastato ir šiltnamio statybos leidimai bei projektai nebuvo pateikti, tačiau jis nuvykęs į vietą nustatė, jog G. žemės sklype ūkinis pastatas ir šiltnamis stovi, šie statiniai yra priskiriami nesudėtingų statinių kategorijai, jie pastatyti kaimo vietovėje, todėl nepriklausomai nuo jų pastatymo metų, jų statybai leidimas bei projektas nebuvo reikalingi, tuo pagrindu surašė statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, tik per klaidą jame įrašė sodo pastato projekto rengėjo bei šiam pastatui išduoto statybos leidimo duomenis.

39. Statybos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai yra gana dažnai keičiami ir pildomi. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad statyba (rekonstrukcija) yra tęstinis procesas, susidedantis iš tam tikrų etapų, pradedant statinio projektavimu, baigiant statybos užbaigimu (anksčiau – statinio pripažinimu tinkamu naudoti), sprendžiant ginčus, kylančius iš šių santykių, svarbu tinkamai nustatyti konkrečiam etapui taikytinas teisės normas. Klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009; 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012, 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012, 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2013, 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240-248/2017).

40. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad 1964 m. CK 114 straipsnio taikymo tvarką nustatė, t. y. statybos politiką formavo ir jos įgyvendinimą reguliavo, tuometinė Lietuvos TSR Ministrų Taryba. Pagal Lietuvos Respublikos TSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto pirmininko 1970 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 58 patvirtintos Kolektyvinių sodų projektavimo ir architektūrinės bei valstybinės statybos kontrolės instrukcijos (galiojusio iki 1987 m. gruodžio 31 d., toliau – Instrukcija) 11 punktą kolektyvinio sodo pastatų bei įrenginių statyba gali būti pradėta tiktai turint nustatyta tvarka suderintus ir patvirtintus sodo statybos zonų užstatymo projektus ir pensiono tipo pastatų bei bendrojo naudojimo įrenginių projektinę techninę dokumentaciją ir jais vadovaujantis, gavus leidimą statyti. Instrukcijos 28 punkte nustatyta, kad leidimus kolektyvinių sodų pastatų bei įrenginių statybos darbams vykdyti išduoda šios Instrukcijos 13 punktu nurodyti valstybinės statybos kontrolės vykdytojai atskirai kiekvienam pastatui arba tų pastatų grupėms. Leidimai išduodami, esant nustatyta tvarka suderintiems ir patvirtintiems atitinkamiems kolektyvinių sodų statybos zonų, kuriose numatoma vykdyti statybą, užstatymo projektams ir sodų pastatų bei įrenginių projektinei techninei dokumentacijai. Baigti statyti kolektyvinių sodų pastatai bei įrenginiai gali būti pradėti naudoti tiktai miesto (rajono) vykdomojo komiteto paskirtai valstybinei komisijai priėmus naudoti (Instrukcijos 30 punktas). Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos 1979 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 213 patvirtintų Darbininkų ir tarnautojų sodininkų bendrijos tipinių įstatų (galiojusių iki 1987 m. kovo 5 d., toliau – Įstatai) 6 punkte nustatyta, kad kolektyvinio sodo sklypelyje, priskirtame bendrijos nariui, turint leidimą, galima statyti paprastai pagal Valstybinio statybos reikalų komiteto patvirtintus tipinius projektus vasarinio tipo sodo namelį (šildomą kietuoju kuru) arba pavėsinę, taip pat ūkinį bloką, neapšildomą šiltnamį ir stoginę lengvajam automobiliui. Sodininkų bendrijos nariui leidžiama statytis 45 kv. m. vasarinio tipo sodo namelį, įskaitant atvirą bei įstiklintą verandą, 15 kv. m. ūkinį bloką, iki 20 kv. m. neapšildomą šiltnamį ir 18 kv. m. stoginę lengvajam automobiliui. Ūkinis blokas skiriamas laikyti paukščiams, triušiams, kietajam kurui ir įrengti tualetui bei dušui. Leidimus statyti ir rekonstruoti kolektyviniame sode statinius bei įrenginius įformina, taip pat architektūrinę ir valstybinę statybos kontrolę vykdo miesto (rajono) vykdomojo komiteto architektūros ir valstybinės statybos kontrolės organai. Leidimus statyti bendrojo naudojimo statinius bei įrenginius miesto (rajono) vykdomieji komitetai išduoda bendrojo valdybos vardu, o statyti sodo namelius, pavėsines, ūkinius statinius, šiltnamius ir stogines lengviesiems automobiliams – bendrijos valdybai kiekvieno nario vardu (Įstatų 7 punktas). Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos 1982 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 188 „Dėl Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos nutarimų kolektyvinės sodininkystės klausimais pakeitimo ir pripažinimo netekusiai galios“ (toliau – Nutarimas) buvo pakeisti bei papildyti Įstatų 6 ir 7 punktai. Nutarimo 6 punkte nustatyta, kad sodininkų bendrijos nariui suteiktame naudotis kolektyvinio sodo sklype leidžiama statyti pagal Valstybinio statybos reikalų komiteto patvirtintą projektą iki 25 kv. m. naudingojo ploto vasarinio tipo palengvintų konstrukcijų sodo namelį (įrengiant židinį arba krosnį, kūrenamą kietuoju kuru), iki 6 kv. m. ploto atvirą verandą, iki 6 kv. m. ploto ūkinį pastatą ir iki 20 kv. m. ploto neapšildomą šiltnamį. Ūkinis pastatas statomas atskirai nuo sodo namelio. Pakeistame Nutarimo 7 punkte, nustatančiame leidimų išdavimo tvarką, aptarti tik leidimų išdavimai bendrojo naudojimo sodo statiniams ir įrenginiams bei sodo nameliams.

41. Taigi, pirmos instancijos teismas, įvertinus ginčo pastatų statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą, padarė teisingą išvadą, kad iki 1982 m. birželio 29 d. kolektyviniuose soduose statyti ūkinius pastatus bei šiltnamius buvo galima tik turint leidimus juos statyti bei Valstybinio statybos reikalų komiteto patvirtintus tipinius projektus. Nuo 1982 m. birželio 29 d. teisę kolektyviniame sode statyti iki 6 kv. m. ploto ūkinį pastatą ir iki 20 kv. m. ploto neapšildomą šiltnamį sodininkų bendrijos nariui suteikė Valstybinio statybos reikalų komiteto patvirtinti šių statinių projektai. Byloje duomenų, kad atsakovai 1985 m. kolektyviniame sode statydami ūkinį pastatą bei šiltnamį turėjo Valstybinio statybos reikalų komiteto patvirtintus projektus, nėra. Pagal valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą atsakovų ūkinio pastato užstatytas plotas yra 23 kv. m., šiltnamio – 28 kv. m. (1 t., b. l. 32-35), taigi šių pastatų plotas viršija Nutarimo 6 punkte leistiną plotą, todėl tokio ploto pastatų atsakovai pastatyti negalėjo. Nurodytų aplinkybių pagrindu kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo pripažinta aplinkybe, kad atsakovai 1985 m. statyti ūkinio pastato bei šiltnamio kolektyviniame sode neturėjo teisės, t. y., kad šie statiniai pastatyti savavališkai.

42. Pirmos instancijos teismas sutiko su atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovės teiginiais, kad atliekant ginčo statinių patikrinimo procedūrą minėti statiniai pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (redakcija galiojusi nuo 2009 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. rugsėjo 18 d., toliau – Reglamentas STR 1.01.07:2002) nuostatas buvo priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams, kuriems neprivalomas statinio projektas bei statybos leidimas, kas sudarytų pagrindą spręsti dėl galimybės įteisinti šių statinių statybą, tačiau komisija pripažindama šiuos statinius tinkamais naudoti privalėjo nustatyti, kad jie pastatyti atsakovams priklausančiame žemės sklype (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, Reglamento STR 1.01.07:2002 21.2 punktas). Liudytojas A. S. teismo posėdyje parodė, kad pripažįstant statinius tinkamais naudoti esminis dalykas yra statinių išdėstymas schemoje, jei atliekant statinių patikrinimo procedūrą yra ginčijama sklypo riba, procedūra sustabdoma, iki kol bus išspręstas ginčas dėl žemės sklypo ribų aktas neišduodamas. Taigi, nagrinėjamu atveju komisija, žinodama apie tarp šalių esantį ginčą dėl žemės sklypo ribos, neturėdama visų reikiamų duomenų, patvirtinančių tikrinamų statinių statybos teisėtumo faktą, nepatikrinusi, ar ginčo statiniai pastatyti atsakovams priklausančiame žemės sklype, surašė ginčijamą aktą, taip nepagrįstai pripažindama ginčo statinius – ūkinį pastatą ir šiltnamį, tinkamais naudoti. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia ir pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad tuo pagrindu pripažintina, kad 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. 82/09-ST4(96) surašytas neteisėtai, todėl jis turi būti panaikintas.

43. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas šioje reikalavimo dalyje priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Dėl inžinierinio statinio – nebaigtos statyti tvoros – statybos teisėtumo

44. Šalių paaiškinimais pirmos instancijos teisme, liudytojų R. J., A. V. parodymais bei byloje surinktais įrodymais (1 t., b. l. 70, 6 t., b. l. 17, 7 t., b. l. 4) nustatyta, kad šiuo metu šalims priklausančius žemės sklypus skiria atsakovų pradėta statyti tvora, kurią sudaro išlieti pamatai bei įrengti stulpai.

45. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas. Tai reiškia, kad statybos procedūros metu atliekami veiksmai neturi pažeisti kitų trečiųjų asmenų kaip savininkų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473-695/2017, 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018).

46. Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 3 punktą statyti tvorą ant sklypo ribos (kai tvoros konstrukcijos peržengia sklypo ribą) galima turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko sutikimą. Atsakovai nurodo, kad tvorą pradėjo statyti turėdami buvusios žemės sklypo savininkės M. G. žodinį sutikimą. Byloje šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikta, be to, kaip minėta atsakovai tvorą pradėjo statyti 2007 metais, tuo metu kaimyninio žemės sklypo savininkė buvo M. G. dukra B. M. (1 t., b. l. 30-31). Byloje pateiktas B. M. 2007 m. rugsėjo 10 d. rašytinis paaiškinimas, jog ji nei žodinio, nei raštiško sutikimo atsakovams atskirti jų sklypus tvorele ar kitaip, nedavė (3 t., b. l. 111), nurodė, kad daug laiko sklype nesilankė. Pirmos instancijos teismo posėdyje liudytoja B. M. patvirtino, kad sutikimo atsakovams statyti tvorą nedavė. Iš bylos medžiagos matyti, kad Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyriausiasis specialistas 2010 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 2D-4326-(14.2) pareikalavo atsakovo S. G. nevykdyti tolimesnių tvoros įrengimo darbų ir iki 2010 m. rugpjūčio 1 d. pateikti rašytinį kaimyninio žemės sklypo savininko (arba buvusio savininko) sutikimą arba teisiškai registruotus dokumentus, patvirtinančius, kad tvora statoma prie sklypo ribos (1 t., b. l. 68-69, 2 t., b. l. 51-51), o Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. vasario 14 d. raštas Nr. (15.17)-2D-1891 patvirtina, kad nuo 2010 m. balandžio 21 d. rašto įteikimo atsakovui S. G. dienos tvoros statybos darbai nebuvo vykdomi (2 t., b. l. 83).

47. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad atsakovai atskirdami savo sodo sklypą nuo kaimyninio sklypo tvoros statybos darbus pradėjo neturėdami rašytinio kaimyninio sklypo savininko sutikimo, o tai sudaro pagrindą daryti išvadą, jog atsakovai tvoros statybos metu pažeidė statybą reglamentuojančius teisės aktus, todėl tvoros statybos darbai teisingai bei pagrįstai pripažinti neteisėtais.

Dėl įpareigojimo atsakovus nugriauti statinius ir ieškinio senaties

48. Savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), taip pat ir kitais CK reglamentuotais savininko teisų gynimo būdais. Ieškovai reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius ir nugriauti neteisėtai atsakovų pastatytus statinius – ūkinį pastatą, šiltnamį, vandens talpyklą ir nebaigtą statyti tvorą pagrinde reiškia dėl to, kad šie statiniai ar jų dalys stovi ieškovams priklausančioje žemės dalyje. Pagal CK 4.98 straipsnį savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisių pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu. Šis savininko reikalavimas procesiškai realizuojamas pareiškiant negatorinį ieškinį, kuris yra vienas iš savininko teisių gynimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488-219/2015). Šioje byloje, nustačius ribą tarp šalių žemės sklypų, pagal ieškovų pateiktą 2018 m. gruodžio 7 d. kadastro žemėlapio ištrauką, atsakovų pastatyti statiniai – nebaigta statyti tvora ir vandens talpykla bei dalis ūkinio pastato ir dalis šiltnamio, patenka į ieškovams priklausantį žemės sklypą. Taigi, byloje nustatyta, jog ieškovai yra žemės sklypo, kuriame stovi atsakovų statoma tvora, pastatyta vandens talpykla bei dalis ūkinio pastato ir dalis šiltnamio, savininkai, o aplinkybė, kad šie statiniai ar jų dalys stovi ieškovams priklausančio žemės sklypo dalyje, sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovų nuosavybės teisės yra pažeistos.

49. Atsakovai, kaip jau minėta ir nustatyta šioje byloje, neįrodė, jog jų elgesys 1985 m. statant ūkinį pastatą bei šiltnamį, o vėliau ir vandens talpyklą bei tvorą, atitiko teisės aktų reikalavimus ir nepažeidė ieškovų nuosavybės teisės. Byloje nustatyta, kad ieškovai dėl atsakovų pastatytų statinių – ūkinio pastato, šiltnamio, vandens talpyklos – bei nebaigtos statyti tvoros negali naudotis jiems priklausančia žemės sklypo dalimi, dėl to pažeidžiamos jų kaip žemės sklypo savininkų teisės, nustatytos CK 4.40 straipsnyje. Ieškovai įrodė jų teisių pažeidimą, todėl nagrinėjamu atveju kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad taikytinas CK 4.98 straipsnyje numatytas savininkų teisių gynimo būdas, įpareigojant atsakovus nugriauti ieškovų nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančius jų neteisėtai pastatytus statinius – ūkinį pastatą, šiltnamį, vandens talpyklą bei nebaigtą statyti tvorą.

50. A. S. G. ir M. G. bei jų atstovė ieškovų reikalavimui dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir įpareigojimo nugriauti statinius prašė taikyti bendrą ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu šį ieškinio reikalavimą atmesti. Byloje nustatyta, kad ieškovai, reikalaudami pašalinti jų, kaip savininkų teisės pažeidimą, nors ir nesusijusį su valdymo netekimu, pareiškė negatorinį ieškinį. Toks ieškinys gali būti pareikštas tol, kol tęsiasi teisių pažeidimas arba nelikviduotos pažeidimu sukeltos pasekmės. Teisei reikšti negatorinį ieškinį ieškininės senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Jei nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, tada neturi reikšmės, kada nuosavybės teisės pažeidimas prasidėjo, svarbu nustatyti, kad pažeidimas tebesitęsia ieškinio pareiškimo dieną. Ieškinio senatis objektyviai negali pasibaigti, kadangi toks naudojimasis turtu yra tęstinio pobūdžio pažeidimas, nepakeičiantis nuosavybės teisės ir iš jos kylančių subjektinių teisių. Pažeistoji teisė ginama nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo nuo pažeidimo pradžios iki ieškinio pareiškimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2018, 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2014).

51. Esant nustatytoms aplinkybėms, kad ieškovų nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, šis pažeidimas tebesitęsė ir ieškinio pareiškimo dieną, todėl kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas teisingai pripažino, jog ieškovai reikšdami negatorinį ieškinį nepraleido ieškinio senaties termino, todėl atsakovų prašymas taikyti ieškinio senatį atmestas pagrįstai.

52. Atsakovų apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad atsakovų žemės sklypas ir suformuotas, ir privatizuotas anksčiau už ieškovų žemės sklypą ir galima konstatuoti, kad ieškovų žemės sklypo privatizavimo dokumentai nėra korektiški, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi žemės pirkimo, privatizavimo dokumentų niekas neginčija, šios procedūros atliktos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl spręsti apie jų korektiškumą ar teisėtumą pirmos instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo.

53. Atsakovų apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog 2005 m. sausio 5 d. žemės sklypo planas, parengtas Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vyresniojo specialisto J. J. yra niekinis, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime juo vadovaujasi, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl ko juo yra vadovaujamasi detaliai aptarta šios nutarties 48 punkte, minėtas planas buvo pridėtas prie žemės sklypo dovanojimo sutarties, jo pagrindu vyko registravimas VĮ Registrų centre, kadangi be žemės sklypo plano iš viso nebūtų aišku koks sklypas yra dovanojamas, jis yra kaip patvirtinto sandorio dalis, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai juo vadovavosi.

54. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog byloje nėra nei vieno pirminio dokumento, patvirtinančio, kad atsakovų žemės sklypo riba būtų ėjusi už ginčo statinių. Atsakovams visą laiką buvo žinoma, kad jie ginčo pastatus yra pasistatę ieškovams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalyje, todėl kolegijos nuomone, tai jie darė savo rizika. Akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau, paaiškėjus, kad statiniai stovi kitų asmenų žemėje, jie turės būti nugriauti.

55. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas aiškiai, nuosekliai, detaliai išnagrinėjo byloje nustatytas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą.

56. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta, kiti šalių teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

57. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika; 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 28 punktas; kt.).

58. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Nagrinėjamojoje byloje darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje įrodymus nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, dėl to priimtas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

59. Atsakovai turėjo 75 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų. Ieškovai turėjo 450 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovui V. K., apmokėjusiam išlaidas advokato pagalbai apmokėti, iš atsakovų S. G., M. G. ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos priteistinos ieškovų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

60. Apeliacinės instancijos teismas turėjo 17,74 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Šios išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų S. G., M. G. ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų S. G., a. k. (duomenys neskelbtini) M. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, j.a.k. 288600210, iš kiekvieno iš atsakovų po 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt Eur 00 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovų S. G., a. k. (duomenys neskelbtini) M. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, į. k. 288600210, iš kiekvieno iš jų valstybei po 5,91 Eur (penkis Eur 91 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.