Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AAS BTA Baltic Insurance Company, Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AAS BTA Baltic Insurance Company, Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Santermita“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Panevėžio apylinkės teismas 2024 m. sausio 22 d. išdavė kreditorei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančiai per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvos Respublikoje, teismo įsakymą dėl 740,50 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2024 m. sausio 22 d.) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 11 Eur žyminio mokesčio išieškojimo iš skolininkės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Santermita“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

19. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl žalos subrogacijos pagrindu priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20. Byloje ginčas kilo dėl atsakovės atsakomybės už žalą, sukeltą butui, kuris užlietas trūkus bendrojo naudojimo šalto vandens stovui. Ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką žalą patyrusio buto savininkui, subrogacijos teisės pagrindu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti buto draudėjui išmokėtą žalą dėl to, jog atsakovė netinkamai vykdė namo bendro naudojimo objektų priežiūrą ir taip prisiėmė galinčios kilti žalos riziką.

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė buvo apdraudusi butą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį R. P. (liudijimo / poliso Nr. LT22-GT-00123512-0). 2023 m. spalio 8 d. įvyko draudžiamasis įvykis – apdraustas butas apgadintas jį užliejant vandeniu iš bendro naudojimo šalto vandens vamzdžio. 2023 m. spalio 30 d. draudžiamojo įvykio tyrimo akte Nr. IGT/23/004019/1 nurodyta, kad įvertintas nuostolio dydis apžiūros metu buvo 840,50 Eur, o atlikus 100 Eur išskaitą, draudėjui mokėtina 740,50 Eur suma. Taip pat nurodyta, kad regresas nukreipiamas į atsakovę. Ieškovė 2023 m. gruodžio 22 d. pranešimu kreipėsi į atsakovę subrogacijos tvarka dėl 740,50 Eur sumos grąžinimo ieškovei ir nurodė, kad atsakingu už šį įvykį asmeniu pripažintas namo administratorius. Akcentavo, kad užliejimas įvyko dėl bendro naudojimo objekto šalto vandens stovo vamzdžio-avarijos, namo administratoriui kyla pareiga įrodyti, jog jis ėmėsi visų nuo jo priklausomų priemonių siekiant išvengti tokių materialinių nuostolių.

24. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad namo, kuriame užfiksuotas draudiminis įvykis, bendrojo naudojimo objektai yra valdomi daugiabučio namo butų savininkų sudarytos 2011 m. gruodžio 5 d. Jungtinės veiklos sutarties pagrindu (reg. 2011 m. gruodžio 16 d.). Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojai su atsakove sudarė 2012 m. sausio 2 d. sutartį Nr. ADM12/01/02, pagal kurią atsakovė, sutartyje įvardinta kaip namo administratorė, įsipareigojo atlikti namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, šilumos punkto, šildymo ir karšto vandens sistemų, namo konstrukcijų techninės priežiūros, avarinės tarnybos ir kitas komunalines paslaugas, o namo butų ir kitų patalpų savininkai įsipareigojo atsakovei sumokėti už jos suteiktas paslaugas (Sutarties 3.1 punktas).

Dėl atsakovės (ne)tinkamo jai tenkančių pareigų vykdymo

26. Bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą (bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymą, naudojimą bei disponavimą juo), taip pat bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas (teisę naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu ir pareigą jį išlaikyti, teisę didinti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą, perleisti ar suvaržyti teises į bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą savo dalį, pirmumo teise pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, bei teisę atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės) reglamentuoja CK 4.75–4.81 straipsniai.

27. CK 4.82–4.85 straipsniai skirti santykiams, susiklostantiems tarp butų ir kitų patalpų savininkų kaip bendraturčių, reglamentuoti. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad daugiabučiuose namuose esančių butų, o kai tokiuose namuose yra ir kitos paskirties patalpų, tai ir tų patalpų savininkai, kuriems butai ir kitos patalpos priklauso asmeninės nuosavybės teise, pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą yra ir tuose namuose esančių bendrojo naudojimo objektų (namo bendro naudojimo patalpų, pagrindinių namo konstrukcijų, bendrojo naudojimo mechaninės, elektros, sanitarinės-techninės ir kitokios įrangos) bendraturčiai. Daugiabučiai namai nuosavybės teise priklauso butų, o kai tokiuose namuose yra ir kitos paskirties patalpų, tai ir tų patalpų savininkams (butai ir kitos paskirties patalpos priklauso asmeninės nuosavybės teise, o bendrojo naudojimo objektai – bendrosios dalinės nuosavybės teise) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-403/2020).

28. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas CK 4.84 straipsnio 1, 2, 12 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad administratorius gali veikti dviem atvejais: pirma, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia savininkų bendrijos (arba ji likviduota) arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties (arba ji nutraukta) (būti paskirtuoju administratoriumi), antra, kai tokie savininkai pasirenka vieną iš šių bendrosios dalinės nuosavybės valdymo formų (įsteigia savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį) ir dar sudaro sutartį su administratoriumi (Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarimas). Įsteigta bendrija ar jungtinės veiklos sutarties dalyviai (jų įgaliotas asmuo) gali sudaryti sutartis su gyvenamųjų namų priežiūros ir administravimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-908-524/2023).

29. Kaip minėta, namo patalpų savininkai yra sudarę jungtinės veiklos sutartį bei priėmę sprendimą sudaryti sutartį su administravimo paslaugas teikiančia įmone – atsakove. Tai reiškia, kad nepaisant to, jog namo patalpų savininkai pasirinko vieną iš CK 4.83 straipsnio 3 dalyje bendrojo naudojimo objektų valdymo formų, t. y. sudarė jungtinės veiklos sutartį, tačiau tuo pačiu namo patalpų savininkai su atsakove sudarė administravimo paslaugų sutartį, kuria atsakovė tapo namo administratore. Tokiu atveju spręstina, kad jos atsakomybės ribas apibrėžia ne tik sutartiniai įsipareigojimai, ką nurodė atsakovė, tačiau ir teisės aktų nuostatos, numatančios namo administratoriaus teises ir pareigas.

30. Jeigu pastate esantys butai ir kitos patalpos bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise, o tokie asmenys pastato bendraturčiai yra tik dėl to, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastato bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga (CK 4.82 straipsnio 1 dalis), taikomas CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Ar CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas tokiu atveju turi būti taikomas visa apimtimi, priklauso nuo to, kokią pastato naudingojo ploto dalį sudaro butai. Jeigu jie sudaro ne mažiau kaip pusę tokio ploto ir dėl to pastatas pagal paskirtį yra gyvenamasis namas, CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas taikomas visa apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-403/2023).

31. Pagal kasacinio teismo praktiką, CK 6.266 straipsnio nuostatos įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės teise (CK 4.37 straipsnis). Savininkas atsako už statinio trūkumų sukeltą žalą visais atvejais, išskyrus kai statinio valdymas yra perleistas kitam asmeniui – valdytojui (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Valdytoju gali būti asmuo, kuriam valdymo teisė priklauso tiek kaip savarankiška daiktinė teisė (CK 4.22 straipsnio 1 dalis), tiek kaip nuosavybės teisės sudėtinė dalis (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolių teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005). Sprendžiant, ar buvo perleista statinio valdymo teisė griežtosios atsakomybės taikymo kontekste, reikia nustatyti, ar valdytojui perduota teisinė ir faktinė pareiga užtikrinti statinio saugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018, 25 punktas).

32. Statinio valdytoju nelaikomas asmuo, kuriam perduota tik statinio techninės priežiūros funkcija, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kad statinys perduodamas kitam asmeniui savarankiškai valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016, 22 punktas).

33. CK 4.84 straipsnio 8 dalis nustato, kad bendrojo naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus (toliau – Nuostatai), pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant. Jeigu bendrojo naudojimo objektų būklė kelia grėsmę jų išlikimui, žmonėms ar aplinkai, pagal teisės aktų reikalavimus administratorius turi imtis būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos ir pašalinta grėsmė (Nuostatų 7.7 punktas).

34. Administratoriaus pareigos administruojant namo bendrojo naudojimo objektus skirstytinos į dvi grupes pagal tai, ar joms vykdyti būtinas namo butų ir kitų patalpų savininkų (bendrojo naudojimo objektų bendraturčių) pavedimas (pritarimas), ar administratorius jas privalo vykdyti nepriklausomai nuo tokių asmenų valios buvimo. Pirmąją grupę sudaro administratoriaus pareigos įgyvendinant namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant, o antrąją grupę – užtikrinant namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-403/2024).

35. Taigi, pagal bendrąją taisyklę administratorius neturi teisės savarankiškai priimti sprendimų dėl namo bendrojo naudojimo objektų remonto, atnaujinimo, pakeitimo, išskyrus minėtų Nuostatų 7.7 papunktyje nurodytą išimtį – jeigu bendrojo naudojimo objektų būklė kelia grėsmę jų išlikimui, žmonėms ar aplinkai. Nagrinėjamu atveju šalys neįrodinėjo ir neteikė į bylą įrodymų, kad namo vandentiekio būklė kėlė grėsmę jų išlikimui, bendrai namo būklei, todėl darytina išvada, kad atsakovė neturėjo imperatyvios pareigos savarankiškai spręsti dėl namo vandentiekio galimų defektų pašalinimo, vandentiekio pakeitimo, atnaujinimo ir kt., o tokių sprendimų priėmimas yra namo patalpų savininkų prerogatyva.

36. Vertinant atsakovės, kaip namo administratorės, (ne)tinkamą pareigų vykdymą atliekant vandentiekio patikrą, svarbu atsižvelgti į Reglamente numatytą pareigą vykdyti objektų patikrą, nustatytą patikrų dažnį ir patikros būdą. Šiuo aspektu visų pirma pritartina atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentui, kad apeliantė nepagrįstai apeliaciniame skunde remiasi Reglamento V skyriaus nuostatomis, kuriose nustatytų pareigų neva nevykdė atsakovė, kadangi daugiabučių gyvenamųjų namų techninės priežiūros įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Reglamento VII skyrius. Remiantis Reglamento ginčo metu galiojusios suvestinės redakcijos (nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 7 d.) VII skyriaus nuostatomis, namo būklei įvertinti įprastomis aplinkybėmis, t. y. nesant stichinių nelaimių, šildymo sezono pradžios ir pabaigos, yra atliekami nuolatiniai būklės stebėjimai ne rečiau kaip kartą per du mėnesius, o juos atlieka techninis prižiūrėtojas (Reglamento 87.1.1 ir 88.1 punktai) bei akcentuota, kad tokiu atveju yra vizualiai apžiūrimi namo bendrojo naudojimo objektai (Reglamento 91 punktas). Svarbu pabrėžti, kad Reglamentas nedetalizuoja, kas yra laikytina vizualia apžiūra, kaip namo valdytojas turėtų vizualiai patikrinti statinio pagrindines konstrukcijas, o konkrečiu atveju – vandentiekį. Ieškovė laikėsi pozicijos, kad atsakovė privalėjo patikrinti kiekviename bute esančius vamzdžius, tai fiksuoti ir pan., tačiau nepaisydama to, ieškovė neįrodinėjo, jog name esanti vandentiekio magistralė yra vizualiai matoma kiekviename namo bute ir yra reali galimybė vizualiai patikrinti maksimalų vamzdyno ilgį ir kad atsakovė išties privalo ne rečiau kaip kas 2 mėnesius lankytis butuose dėl vamzdynų vizualios apžiūros. Į bylą nėra pateikti jokie namo patalpų savininkų liudijimai ar jungtinės veiklos sutarties pagrindu paskirtų atstovų paaiškinimai, kad atsakovė yra pasyvi ir vandentiekių apžiūrą atlieka formaliai.

37. Skundžiamame sprendime konstatuota, kad atsakovė atliko statinio techninę priežiūrą, kurią vykdė atestuotas techninis prižiūrėtojas, pildytas statinio techninės priežiūros žurnalą, sudaryti statinio apžiūros aktai, vykdyti avarijų šalinimo darbai. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis ir šalių argumentais bei Reglamente nustatytais patikros reikalavimais, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms. Atsakovė, siekdama įrodyti faktą, kad ji įvykdė jai tenkančias pareigas, pateikė namo Statinio techninės priežiūros žurnalą, kuriame nuo 2012 m. sausio 11 d. fiksuojami statinio būklės nuolatiniai stebėjimai. Nuo 2019 m. lapkričio 26 d. statinio stebėjimą vykdo P. P. M., o į bylą taip pat pateiktas jo atestaciją patvirtinantis išrašas iš statybos specialistų kvalifikacijos atestatų ir teisės pripažinimo dokumentų registro. Jame nurodyta, kad jam (duomenys neskelbtini) išduotas kvalifikacijos atestatas, suteikiantis teisę eiti ypatingojo statinio specialiųjų statybos darbų vadovo pareigas. Ieškovė neginčijo pastarojo specialisto kvalifikacijos. Matyti, kad per vienerius metus namo apžiūra nuo 2012 m. vidutiniškai atliekama septynis kartus, kas atitinka Reglamento 87.1.1 punktą. Iki draudiminio įvykio namo būklė (be kitų tais pačiais metais atliktų patikrų) apžiūrėta taip pat 2023 m. birželio 13 d. ir 2023 d. rugpjūčio 16 d., tačiau jokie nauji vizualiai pastebimi defektai nepastebėti. 2023 m. balandžio 14 d. parengtas išsamus statinio apžiūros aktas Nr. TA-23-04-11/139, o dalyje dėl šalto vandens vamzdynų nurodyta, kad esminių defektų ir prabėgimų nepastebėta. Pastarasis aktas parengtas atsakovės pastatų techninės priežiūros inžinieriaus, techninės priežiūros vadovo ir darbų vadovo. Duomenų, kad aktas būtų nuginčytas, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Nėra duomenų, kad su statinio apžiūros aktu nebuvo supažindinti namo patalpų savininkai, jog akte būtų pateikta tikrovės neatitinkanti informacija dėl jame esančių išvadų.

38. Nors apeliantė teigia, kad yra įrodyta, jog ginčo name buvęs bendrojo naudojimo šalto vandens vamzdynas buvo su trūkumais (nusidėvėjęs, paveiktas korozijos, nesandarus), kurie ir sąlygojo buto užliejimą, tačiau tokie jos teiginiai, atsižvelgiant į aukščiau aptartus rašytinius įrodymus, vertintini kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs. Neginčytina aplinkybė, kad Sutarties 4.1.1.4 punktu atsakovė įsipareigojo teikti gyventojams rekomenduojamų darbų sąrašą ir suderinusi su klientu organizuoti jų vykdymą, tačiau atmestinas apeliantės argumentas, jog atsakovė neteikė jokių rekomendacijų, apsiribodama tik formalių aktų surašymu, konstatuodama, jog šalto vandens vamzdynas, jo net neapžiūrėjus, yra geros būklės. Nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 23 d. ir 2020 m. sausio 6 d. vyko butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu balsų skaičiavimo komisijos posėdžiai, kurių metu skaičiuoti balsai dėl klausimų, susijusių su namo priežiūra, tame tarpe ir pritarimo šalto, karšto, cirkuliacinio ir buitinių nuotekų vamzdyno remonto darbams. Nors šis posėdis įvyko likus daugiau nei trejiems metams iki draudiminio įvykio, tačiau tai parodo, kad atsakovė inicijavo vamzdynų keitimo / remonto darbus, kuriems nepritarė būtent namo savininkai, o kaip minėta, nesant grėsmės namo objektų išlikimui, administratorius neturi imperatyvios pareigos savarankiškai spręsti dėl objektų (šiuo atveju vandentiekio) remonto.

39. Taip pat pažymėtina, kad Statinio techninės priežiūros žurnale yra nurodyta, jog techninis prižiūrėtojas ne kartą buvo atlikęs metinę pastato konstrukcijų ir inžinerinių tinklų techninę priežiūrą, o defektai ir rekomendacijos nurodytos konkrečiuose aktuose. Byloje nebuvo įrodinėjama, kad žurnale nurodyti aktai nebuvo pateikti namo gyventojams ir jie nebuvo supažindinti su rekomendacijomis. Statinio techninės priežiūros žurnale nurodyta, kad paskutinis statinio apžiūros aktas iki draudiminio įvykio surašytas likus 6 mėn., kuriame yra konstatuoti tam tikri namo konstrukcijų defektai bei rekomendacijos dėl jų pašalinimo, tačiau, kaip minėta, jokie vizualūs defektai dėl vamzdynų nenustatyti. Taigi byloje nėra duomenų, kad atsakovė, remiantis Sutarties 4.1.1.4 punktu, nevykdė pareigos vertinti galimus objektų defektus ir pateikti patalpų savininkams rekomendacijas dėl jų ištaisymo.

40. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad apeliantės argumentai dėl atsakovės neveikimo yra visiškai nepagrįsti ir neįrodyti jokiais rašytiniais įrodymais, iš esmės grindžiami niekuo neįrodytais teiginiais ir spėjimais, siekiant kelti abejones dėl atsakovei tenkančių pareigų tinkamo įvykdymo. Tokiu atveju pritartina pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų ir dėl jos neveikimo buvo aplietas ieškovės apdraustas butas. Nesant nors vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio dėl žalos iš namo administratoriaus priteisimo.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo

41. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas).

42. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą).

43. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo ieškinio reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš atsakovės, kaip namą administruojančio subjekto, grindė atsakovės neveikimu ir jai tenkančių pareigų nevykdymu. Tokiu atveju spręstina, kad aplinkybę, jog atsakovė išties nevykdė savo pareigų dėl namo techninės priežiūros, t. y. nesilaikė teisės aktuose ir sutartyje nustatytų įpareigojimų bei reikalavimų ar apžiūrą atliko tik formaliai, pareiga įrodyti, tuo pačiu pateikti ir tai pagrindžiančius įrodymus, teko būtent tai teigiančiai ieškovei, kadangi neigiamų aplinkybių įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-943/2024).

44. Ieškovė rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-974-1092/2021, nurodydama, kad įrodinėjimo pareiga pateikti įrodymus dėl neleidimo vykdyti techninio prižiūrėtojo funkcijas, tenka techniniam prižiūrėtojui, tačiau konkrečiu atveju nebuvo įrodinėjama, jog atsakovė neturėjo galimybių ar jai nebuvo leista atlikti vandentiekio priežiūrą, todėl šis apeliantės argumentas konkrečioje situacijose yra neaktualus.

45. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus, padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo naštą tarp šalių paskirstė tinkamai, įvertinto byloje esančių duomenų visumą ir nustatė, kad iš esmės ieškovė ieškinį grindė tik su pačiu draudiminiu įvykiu susijusiais rašytiniais įrodymais bei niekuo nepagrįstais teiginiais dėl atsakovės neveikimo, į bylą nepateikdama jokių kitų ne su draudiminiu įvykiu susijusių įrodymų, pavyzdžiui, vandentiekio magistralės plano ir kt., o vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovei nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo išvadai dėl netinkamo įrodymų įvertinimo ar netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių.

Dėl procesinės bylos baigties

46. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, todėl darytina išvada, jog yra priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

48. Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos.

49. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, netenkinamas (CPK 98 straipsnis).

50. Atsakovė dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo ir pateikimo teismui patyrė 1 300,75 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurios neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyto dydžio.

51. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas visoje apimtyje, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos vertintinos kaip protingo dydžio, atsakovei iš ieškovės priteistinos 1 300,75 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi, 325 straipsniu, 331 straipsniu

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (juridinio asmens kodas 40103840140), veikiančios per AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvos Respublikoje (juridinio asmens kodas 300665654), atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Santermita“ (juridinio asmens kodas 236043660) 1 300,75 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.