Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-221-567/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-06-05
Bylos Nr.: e2A-221-567/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00204-2024-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Vigintas Višinskis, Neringa Švedienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Erdvė profesionalams“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-221-567/2025Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00204-2024-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 2.6.1.2; 2.6.8.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Erdvė profesionalams“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Erdvė profesionalams“ ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Ritata“ dėl preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi ir prievolės už įsigytą turtą nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Erdvė profesionalams“ 2024 m. liepos 19 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:

1.1. pripažinti 2022 m. sausio 20 d. tarp ieškovės UAB „Erdvė profesionalams“ ir atsakovės bankrutuojančios UAB „Ritata“ sudarytą preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir preliminarioji sutartis) pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi nuo teismo sprendimo priėmimo dienos;

1.2. pripažinus preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį pagrindine, nustatyti ieškovei UAB „Erdvė profesionalams“ prievolę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo sumokėti atsakovei bankrutuojančiai UAB „Ritata“ už butą (duomenys neskelbtini), ir dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), likusią kainos dalį 85 505,67 Eur bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad šalys preliminariąja buto pirkimo–pardavimo sutartimi susitarė, jog atsakovė už 253 000 Eur parduos ieškovei numatomą pastatyti 3 kambarių butą su pilna apdaila gyvenamajame name, kuris buvo statomas atsakovei priklausančiame žemės sklype. Pagal preliminariąją sutartį atsakovė turėjo įregistruoti butą valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre ir perleisti jį, žemės sklypo dalį ir daiktų saugyklą ieškovei, visi įsipareigojimai turėjo būti įvykdyti iki 2022 m. birželio 30 d. Butas buvo pastatytas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 2022 m. birželio 17 d., gauta pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto, tačiau dar 2022 m. birželio 8 d. atsakovė informavo, jog negalės nustatytu terminu visiškai užbaigti apdailos darbų ir perduoti turto, todėl terminą pratęsė 3 mėnesiams. Šalys 2022 m. liepos 29 d. pasirašė susitarimą, kuriuo susitarė dėl pakeistos turto kainos (250 600 Eur). Ieškovė už turtą sumokėjo atsakovei 165 094,33 Eur, t. y. 66 proc. nuo sutartos kainos. Ieškovė turtą šiuo metu faktiškai valdo ir juo naudojasi bei savarankiškai atliko kai kuriuos buto įrengimo darbus, nes atsakovė perdavė ieškovei turto raktus. Nepaisant nurodytų aplinkybių, atsakovė iki šiol vengia sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, todėl yra teisinis pagrindas pripažinti preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, nes ieškovė sutinka sumokėti likusią kainos dalį, t. y. 85 505,67 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Teismas nustatė, kad šalys 2021 m. gruodžio 29 d. sudarė ir 2022 m. sausio 20 d. pasirašė preliminariąją statomo buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo ateityje notarine tvarka už 253 000 Eur parduoti ieškovei 72,55 kv. m ploto 3 kambarių butą, kuris bus statomas atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Pagal preliminariąją sutartį atsakovė įsipareigojo atlikti joje numatytus statybos ir apdailos darbus iki 2022 m. birželio 30 d., o po jų atlikimo šalys įsipareigojo sudaryti pagrindinę buto ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjai suteikiant teisę naudotis butui skirta 1 automobilio stovėjimo vieta ir daiktų saugykla atskirame saugyklų pastate. Šalys susitarė, kad preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis nelaikytina buto statybos sutartimi, o sutartyje nurodytų sumų apmokėjimas nelaikomas buto statybos (turto sukūrimo) finansavimu. Ieškovė įsipareigojo 30 proc. kainos (75 900 Eur) apmokėti per 3 kalendorines dienas po preliminariosios sutarties sudarymo dienos, o likusią sumą – ne vėliau kaip likus dešimčiai dienų iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos arba pateikti kredito sutartį ar banko raštą. Atsakovė 2022 m. birželio 8 d. informavo ieškovę, kad negalės nustatytais terminais pabaigti ir perduoti preliminariojoje sutartyje numatyto turto dėl medžiagų pabrangimo, jų tiekimo sutrikimų ir trūkumo rinkoje, todėl terminas pratęsiamas 3 mėnesiams. Šalys 2022 m. liepos 29 d. pasirašė susitarimą Nr. 1 prie preliminariosios sutarties, kuriuo šalys sutarė sumažinti turto kainą iki 250 600 Eur.

5. Teismas nurodė, kad šalys preliminariąja sutartimi susitarė, jog ši sutartis nėra buto statybos sutartimi, o preliminariojoje sutartyje nurodytų sumų apmokėjimas nelaikomas buto statybos (turto sukūrimo) finansavimu. Šalys susitarė, kad, sudarydamos preliminariąją sutartį, susitaria dėl pagrindinės (notarinės) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, kai butas bus sukurtas, ir būtent pagrindinė (notarinė) sutartis bus pagrindas nuosavybės teisei į butą pereiti. Preliminarioji sutartis negali būti aiškinama kaip nuosavybės teisės į būsimą butą perdavimo sutartis, t. y. šalys suprato, jog ji jokiomis aplinkybėmis negalės būti pripažinta pagrindu nuosavybės teisei pereiti (nei teismine tvarka, nei šalių susitarimu). Taigi, preliminariojoje sutartyje yra organizacinio pobūdžio nuostatų ir įsipareigojimų, nes šalys sutarė, kad pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta ateityje, aptartas būsimos pagrindinės sutarties dalykas ir esminės pagrindinės sutarties sąlygos, nustatytas terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, sutartis sudaryta rašytine forma.

6. Teismas pažymėjo, kad vienas esminių būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties požymių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.401 straipsnis), skiriantis ją nuo kitų preliminariųjų sutarčių, yra būsimo būsto pirkimo–pardavimo sutarties subjektinė sudėtis: viena šios sutarties šalis – pirkėjas – visada yra fizinis asmuo, o kita – pardavėjas – juridinis asmuo ir kartu profesionalus nekilnojamojo turto statytojas. Ieškovė yra juridinis asmuo ir nenustatyta, kad tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo ginčo teisiniams santykiams taikyti CK 6.401 straipsnio nuostatas ir pripažinti, jog nuosavybės teisės į ginčo turtą ieškovei perėjo sudarytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.

7. Teismas nustatė, kad ieškovė atsakovei už ginčo turtą apmokėtos kainos dalį (165 094,33 Eur) įrodinėjo 2023 m. kovo 29 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaita faktūra dėl 1 275 Eur apmokėjimo už įtempiamų lubų montavimo darbus pagal atliktų darbų aktą ir ieškovės UAB „Erdvė profesionalams“ buhalterine pažyma, kurioje atsakovės skola ieškovei 2024 m. liepos 11 d. sudarė 165 094,33 Eur. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, jog minėtoje buhalterinėje pažymoje nurodytos sumos yra susijusios su konkrečiame ginčo objekte atliktais darbais ir konkrečios sumos buvo apmokėtos. Ieškovės pateiktos fotonuotraukos, elektroninio pašto susirašinėjimai taip pat nėra pakankami ieškovės nurodytiems argumentams pagrįsti.

8. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad butas faktiškai buvo perduotas ieškovei valdyti, todėl, esant įsipareigojimui parduoti daiktą, tai laikytina daikto pirkimu–pardavimu, ir dėl to ieškovė turi teisę reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 3 dalis). Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas, tačiau nagrinėjamu atveju nepakanka duomenų nuspręsti, jog butas buvo perduotas ieškovei. Preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi šalys susitarė, kad nuosavybės teisės į turtą pereis sudarius pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, todėl nustačius, jog šalys preliminariąja sutartimi siekė tik susitarti dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, nes tai neatitiktų tikrosios šalių valios. Tai, kad atsakovė perdavė ieškovei buto raktą ir ieškovė gali nevaržomai patekti į butą bei savarankiškai atliko darbus bute (įsirengė apšvietimą, atliko įtempiamų lubų darbus, nupirko baldus ir pan.), nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė perleido ieškovei naudojimo ir valdymo į turtą teises, t. y. ieškovės argumentai dėl leidimo jai atlikti darbus iki pagrindinės sutarties pasirašymo nėra nuosavybės teisės įgijimas. Teismas nenustatė pakankamo pagrindo nuspręsti, kad atsakovė turtą perdavė, o ieškovė jį priėmė ir pradėjo turtą valdyti bei juo naudotis, atsiskaitė už jį, todėl nėra pagrindo išvadai, jog atlikti veiksmai būdingi pagrindinei sutarčiai. Teismas pažymėjo, kad nebuvo pateikti duomenys apie žemės sklypo dalies perdavimą, todėl nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė perdavė ieškovei žemės sklypo dalį teisėtam valdymui. Nenustatęs aplinkybės, kad butas ir žemės sklypo dalis buvo perduoti ieškovei valdyti ir naudoti, bei buvo perleistos nuosavybės teisės, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo daryti išvadą, jog egzistuoja CK 6.309 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga.

9. Teismas konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registre butas buvo įregistruotas 2022 m. birželio 17 d., butas nebaigtas statyti, nuosavybės teisės įregistruotos pagal 2022 m. liepos 13 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto. Duomenų apie žemės sklypo dalies įregistravimą Nekilnojamojo turto registre nėra. Plungės apylinkės teismas 2024 m. vasario 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-60-999/2024 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI) ieškinį atsakovams, įskaitant bankrutuojančią UAB „Ritata“, nusprendė panaikinti 2022 m. liepos 13 d. pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto sprendinių Nr. ACUB2-00-220713-00763 galiojimą ir registravimą Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ (toliau – IS „Infostatyba“) dalį dėl pastatų žemės sklypuose (duomenys neskelbtini). 2024 m. kovo 26 d. šis sprendimas įsiteisėjo. Plungės apylinkės teismas 2024 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4528-995/2024 pagal ieškovės VTPSI ieškinį atsakovams, įskaitant bankrutuojančią UAB „Ritata“, dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2023 m. gruodžio 11 d. išduoto statybos leidimo Nr. LSNS-33-231211-00295 dalies galiojimo panaikinimo nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. atlikti įrašą viešame registre dėl draudimo iki sprendimo visiško įvykdymo perleisti žemės sklypuose (duomenys neskelbtini).

10. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog yra kilęs ginčas dėl išduoto statybos leidimo dalies panaikinimo ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl įrašo viešame registre dėl žemės sklypuose nurodytų pastatų nuosavybės teisės perleidimo draudimo iki Plungės apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4528-995/2024 visiško įvykdymo, nėra kliūtis išnagrinėti bylą iš esmės. Plungės apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-4528-995/2024 yra prašoma panaikinti statybos leidimą, VTPSI manant, kad statiniai yra pastatyti neteisėtai, o neteisėti statiniai negali būti pirkimo–pardavimo sutarčių dalyku. Taigi, ieškovės ieškinio tenkinimas, net jei atsakovė tam ir neprieštarautų, galėtų pažeisti kitų asmenų teises ir (ar) imperatyviąsias teisės normas.

11. Teismas pažymėjo, kad tam, jog būtų galima įgyti nuosavybės teises CK 4.47 straipsnyje nurodytais pagrindais, turi būti laikomasi tam tikrų įstatyme nurodytų sąlygų. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą pagal sandorį, nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė ir turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises, daiktas turi būti sukurtas teisėtai ir nuosavybės teisių perleidimo sandoris turi būti sudarytas įstatymo nustatyta tvarka. Siekiant įgyti nuosavybės teises į sukurtą naują daiktą, turi būti laikomasi tam tikrų įstatymo įtvirtintų reikalavimų, t. y. daiktas turi būti sukurtas teisėtai, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį, savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statomu ar pastatytu statiniu (jo dalimi) draudžiama naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Taigi, savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, todėl negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama. Įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo lemia ne tik turto savininko, bet ir kitų asmenų veiksmus, t. y. jeigu apribojama disponavimo teisė, tai šis draudimas gali būti taikomas konkretiems asmenims arba visiems. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės perleidimo draudimas yra taikytas iki Plungės apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4528-995/2024 visiško įvykdymo.

12. Teismas nurodė, kad ieškovei tvirtinant, jog buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovė turėjo pareigą tai įrodyti, tačiau šios pareigos neįvykdė. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą ginti ieškovės teises į ginčo butą ir žemės sklypo dalį jos prašomu būdu. Teismo vertinimu, ieškovė turi galimybę ginti savo pažeistas teises kitais įstatymuose numatytais būdais. Taigi, teismas nusprendė atmesti ieškovės ieškinį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Erdvė profesionalams“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1. Teismas neišsamiai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teismas turėjo taikyti CK 6.401 straipsnio nuostatas ir pripažinti preliminariąją sutartį pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, nes ginčo sutartimi susitarta dėl gyvenamosios paskirties patalpų įsigijimo. Vien tai, kad ieškovė yra juridinis asmuo, nesudarė pagrindo pagal analogiją netaikyti CK 6.401 straipsnio nuostatų, juolab kad pati atsakovė pripažino, jog preliminarioji sutartis atitinka pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas. Preliminariąja sutartimi buvo sutarta ne tik dėl organizacinių veiksmų (pirkimo–pardavimo sutarties notarine forma sudarymo), bet ir dėl faktiškai tvarkomojo pobūdžio veiksmų, todėl preliminarioji sutartis atitinka pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties požymius.

13.2. Teismas neatsižvelgė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog gyvenamosios patalpos iš esmės yra užbaigtos, ieškovė atliko dalį vidaus apdailos darbų ir butas yra faktiškai perduotas naudotis ieškovei, didžioji dalis buto kainos yra apmokėta, atsakovė įsipareigojo atlikti statybos darbus, kurių atlikimo terminai abiejų preliminariosios sutarties šalių bendru susitarimu buvo pratęsti. Atsakovė neginčijo nurodytų aplinkybių, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė turėjo pateikti papildomus įrodymus, nors byloje pakanka įrodymų nuspręsti, jog šalys faktiškai sudarė pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovė apmokėjo didžiąją dalį kainos, pati įsirengė dalį patalpų ir jas faktiškai valdo.

13.3. Teismas preliminariąją sutartį aiškino formaliai ir taip paneigė tikruosius preliminariosios sutarties šalių ketinimus, neatsižvelgė į šalių elgesį po sutarties sudarymo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovei iškelta bankroto byla, todėl yra reali grėsmė, kad ieškovė neteks faktiškai valdomo turto ir už jį sumokėtų lėšų. Taigi, teismo atliktas formalus teisės normų ir preliminariosios sutarties aiškinimas prieštarauja pamatiniams civilinių teisinių santykių principams.

13.4. Teismas netinkamai aiškino CK 4.103 straipsnio nuostatas ir nurodė, kad ginčo turtas negali būti civilinių teisinių santykių objektas. Teismas neatsižvelgė, kad Plungės apylinkės teismo civilinėje byloje nėra priimtas galutinis sprendimas, konstatuojantis savavališką statybą, be to, pagal nurodytoje byloje pareikštus reikalavimus egzistuoja teisinė galimybė sutvarkyti projektinę dokumentaciją ir įteisinti atliktus statybos darbus, t. y. ginčo objektas egzistuos ir galės būti įregistruotas.

13.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Plungės apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra pagrindas atmesti ieškinį. Nurodytoje byloje apeliantė kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Nors pirmosios instancijos teismas 2024 m. spalio 30 d. nutartimi netenkino prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau nutartis nėra įsiteisėjusi, nes dėl jos paduotas atskirasis skundas šiuo metu nėra išnagrinėtas. Be to, jei ieškovės ieškinys būtų patenkintas, ieškovė galėtų pakartotinai kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

13.6. Iš teismo sprendimo turinio nėra aišku, kokius dar įrodymus turėjo pateikti ieškovė. Ginčo dėl žemės sklypo dalies įregistravimo šioje byloje nebuvo, nes buto baigtumas yra 85 proc., o koks žemės sklypo dalies plotas reikalingas turtui eksploatuoti sprendžiama, kai yra registruojamas 100 proc. baigtumas. Byloje nėra ginčo, kad pagal preliminariąją sutartį ieškovei turėjo būti perleista idealioji žemės sklypo dalis po buto pastatymo ir kitų sutarties sąlygų įvykdymo.

14. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Ritata“ prašo skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

14.1. Apeliacinio skundo argumentai dėl CK 6.401 straipsnio taikymo yra nepagrįsti, nes minėtas straipsnis taikomas tik pirkėjams, kurie yra fiziniai asmenys. Ieškovė yra juridinis asmuo, todėl jos nurodoma aplinkybė, kad ieškovė patalpose galimai nevykdys ūkinės komercinės veiklos, vertintina kritiškai. Juridinio asmens pagrindinis veiklos tikslas yra pelno siekimas, todėl, jei ieškovė turto nenaudos veiklai, kyla klausimas, ar tai suderinama su ieškovės veiklos tikslais. Minėtas straipsnis taip pat negali būti taikomas pagal analogiją, nes juridinio asmens teisių apsauga ir gynimas nėra tapatus vartotojo teisių apsaugai ir gynimui.

14.2. Apeliantės argumentai dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi yra nepagrįsti, nes vien tai, kad patalpos yra užbaigtos, apeliantė atliko dalį apdailos darbų ir jomis faktiškai naudojasi bei sumokėjo didžiąją dalį kainos, savaime nesudaro pagrindo preliminariąją sutartį pripažinti pagrindine. Preliminariojoje sutartyje aiškiai įtvirtinta, kad sutartis yra preliminarioji, o pagrindinė sutartis bus sudaroma ateityje.

14.3. Teismas pagrįstai atmetė ieškinį, nes aplinkybė, kad savavališkos statybos faktas dar nėra konstatuotas, yra pakankamas pagrindas atmesti ieškinį. Net jei statytojai ir bus įpareigoti parengti teisės aktų reikalavimus ir teritorijų planavimo dokumentų sprendinius atitinkančią projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybos leidimą, tai nepaneigs fakto, jog ginčo turtas pastatytas neteisėtai. Taigi, ginčo turtas negali būti pirkimo–pardavimo sutarties objektu.

14.4. Bylos nagrinėjimo metu atsakovei buvo iškelta bankroto byla. Taigi, atsakovės turtas nemokumo procese bus realizuojamas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ) nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad atsakovės pritarimas ieškiniui reikštų prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo normoms, pažeis kitų kreditorių interesus, nes bankrutuojančios bendrovės turtas gali būti parduodamas tik įsiteisėjus teismo nutarčiai likviduoti dėl bankroto bendrovę ir kreditorių susirinkimui nustačius turto pardavimo tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių faktinių aplinkybių

16. Ieškovė UAB „Erdvė profesionalams“ ir atsakovė UAB „Ritata“ 2021 m. gruodžio 29 d. sudarė ir 2022 m. sausio 20 d. pasirašė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo ateityje notarine tvarka už 253 000 Eur parduoti ieškovei 72,55 kv. m ploto 3 kambarių butą, kuris bus statomas atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini).

17. Pagal preliminariąją sutartį atsakovė įsipareigojo atlikti joje numatytus statybos ir apdailos darbus iki 2022 m. birželio 30 d., o po jų atlikimo šalys įsipareigojo ateityje sudaryti pagrindinę buto ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjai suteikiant teisę naudotis butui skirta 1 automobilio stovėjimo vieta ir daiktų saugykla atskirame saugyklų pastate. Šalys susitarė, kad preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis nelaikytina buto statybos sutartimi, o preliminariojoje sutartyje nurodytų sumų sumokėjimas nelaikomas buto statybos (turto sukūrimo) finansavimu. Šalys susitaria dėl pagrindinės (notarinės) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, kai butas bus sukurtas, ir būtent pagrindinė (notarinė) sutartis bus pagrindas nuosavybės teisei į butą pereiti. Preliminarioji sutartis negali būti aiškinama esanti nuosavybės teisės į būsimą butą perdavimo sutartimi, t. y. šalys supranta, jog ji jokiomis aplinkybės negalės būti pripažinta pagrindu nuosavybės teisei pereiti (nei teismine tvarka, nei šalių susitarimu). Ieškovė įsipareigojo 30 proc. kainos (75 900 Eur) sumokėti per 3 kalendorines dienas po preliminariosios sutarties sudarymo dienos, o likusią sumą – ne vėliau kaip likus 10 dienų iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos arba pateikti kredito sutartį ar banko raštą.

18. Atsakovė 2022 m. birželio 8 d. informavo ieškovę, kad negalės nustatytais terminais pabaigti ir perduoti preliminariojoje sutartyje numatyto turto dėl medžiagų pabrangimo, jų tiekimo sutrikimų ir trūkumo rinkoje, todėl terminas pratęsiamas 3 mėnesiams.

19. Šalys 2022 m. liepos 29 d. sudarė susitarimą Nr. 1 prie preliminariosios sutarties, kuriuo sutarė sumažinti turto kainą iki 250 600 Eur.

20. Atsakovė neginčijo, kad ieškovė pagal preliminariąją sutartį sumokėjo iš viso 165 094,33 Eur, t. y. 66 proc. nuo sutartos kainos, jog ieškovė ginčo turtu faktiškai naudojasi, atliko jame dalį apdailos darbų ir pan.

21. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. vasario 23 d. sprendimu (dabar Klaipėdos apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-60-999/2024) pagal ieškovės VTPSI ieškinį atsakovams, įskaitant bankrutuojančią UAB „Ritata“, ir tretiesiems asmenims, įskaitant UAB „Erdvė profesionalams“, nusprendė ieškinį patenkinti visiškai:

Žemesnės instancijos teismas

21.1. panaikinti 2022 m. liepos 13 d. pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto sprendinių Nr. ACUB2-00-220713-00763 galiojimą ir registravimą IS „Infostatyba“ dėl (duomenys neskelbtini);

21.2. panaikinti 2022 m. liepos 28 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą (paskirties keitimą) Nr. ACCR2-00220728-01174 galiojimą ir registravimą IS „Infostatyba“ dėl (duomenys neskelbtini);

21.3. panaikinti 2022 m. rugpjūčio 26 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą (paskirties keitimą) Nr. ACCR2-00-220826-01989 galiojimą ir registravimą IS „Infostatyba“;

21.4. panaikinti deklaracijų apie statybos užbaigimą (paskirties keitimą) Nr. ACCR2-00-230303-02477, Nr. ACCR2-00-230303-02478, Nr. ACCR2-00-230303-02469, Nr. ACCR2-00-230407-03983, Nr. ACCR2-00-230407-03981, Nr. ACCR2-00-230407-03991, Nr. ACCR2-00-230407-03980, Nr. ACCR2-00-230303-02485, Nr. ACCR2-00-230303-02483, Nr. ACCR2-00-230407-03987, Nr. ACCR2-00-230303-02472, Nr. ACCR2-00-230407-03982, Nr. ACCR2-00-230407-03985, Nr. ACCR2-00-230303-02474, Nr. ACCR2-00-230303-02473, Nr. ACCR2-00-230303-02476, Nr. ACCR2-00-230329-03597 ir Nr. ACCR2-00-230329-03596 galiojimą ir registravimą IS „Infostatyba“;

21.5. palikti galioti 2023 m. kovo 27 d. ir 2023 m. balandžio 14 d. nutartimis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos taikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. viešą įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl pastatų ir juose esančių butų ir poilsio patalpų (įskaitant dėl pastatų (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisės perleidimo draudimo bei uždrausti, be kita ko, bankrutuojančiai UAB „Ritata“ inicijuoti ir atlikti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnyje numatytas statybos užbaigimo procedūras, gauti statybos užbaigimą patvirtinančius dokumentus bei jų pagrindu keisti ginčijamos pažymos pagrindu įregistruotų pastatų statusą ir duomenis Nekilnojamojo turto registre. Šis sprendimas įsiteisėjo 2024 m. kovo 26 d., nes nebuvo apskųstas apeliacine tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

22. VTPSI 2024 m. liepos 16 d. kreipėsi į Plungės apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama:

22.1. panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2023 m. gruodžio 11 d. išduoto leidimo Nr. LSNS-33-231211-00295 galiojimo dalį, kuria suteikiama teisė statyti 57 naujus statinius žemės sklypuose, įskaitant žemės sklype (duomenys neskelbtini);

22.2. įpareigoti statytojus, įskaitant bankrutuojančią UAB „Ritata“, per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pastatams, esantiems žemės sklypuose (duomenys neskelbtini), parengti teisės aktų reikalavimus ir teritorijų planavimo dokumentų sprendinius atitinkančią projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą;

22.3. per nustatytą terminą neįvykdžius 22.2 punkte nurodytų veiksmų, įpareigoti statytojus Palangos miesto savivaldybės administracijos ir projektuotojo UAB „Adiurate“ lėšomis per 6 mėnesius nugriauti (išardyti) žemės sklypuose (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkio paskirties pastatus ir jeigu bus reikalinga pertvarkyti pastatytus pastatus taip, kad jie atitiktų teisės aktų reikalavimus, teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir sutvarkyti statybvietę;

22.4. jeigu 22.3 punkte nustatytas įpareigojimas per nustatytą terminą nebus įvykdytas, suteikti teisę VTPSI nugriauti žemės sklypuose (duomenys neskelbtini), naujai pastatytus pagalbinio ūkio paskirties pastatus ir sutvarkyti statybvietę, Palangos miesto savivaldybės administracijos ir projektuotojo UAB „Adiurate“ lėšomis;

22.5. pranešti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui apie civilinės bylos iškėlimą dėl pastatų teisinio statuso;

22.6. patenkinus ieškinį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, informuoti Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją apie įsiteisėjusį teismo sprendimą iškeltoje byloje. Ieškinys priimtas 2024 m. liepos 17 d. (nuo 2025 m. sausio 1 d. Klaipėdos apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-305-995/2025).

23. Plungės apylinkės teismas 2024 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4528-995/2024 (nuo 2025 m. sausio 1 d. Klaipėdos apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-305-995/2025) nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. atlikti įrašą viešame registre dėl žemės sklypuose, įskaitant sklype (duomenys neskelbtini), esančių pastatų nuosavybės teisės perleidimo draudimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

24. Plungės apylinkės teismas 2024 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4528-995/2024 netenkino UAB „Erdvė profesionalams“ prašymo panaikinti 2024 m. liepos 19 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su draudimu perleisti patalpas (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-160-1041/2025 paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

25. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis, Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-305-995/2025 klausimas dėl mediacijos skyrimo dar nėra išspręstas, posėdis žodinio proceso tvarka nėra paskirtas.

26. Panevėžio apygardos teismas 2024 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-110-940/2025 iškėlė UAB „Ritata“ bankroto bylą, nemokumo administratoriumi paskyrė E. D. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. gruodžio 30 d.

27. Ieškovė UAB „Erdvė profesionalams“ 2024 m. liepos 18 d. mokėjimo nurodymu už ieškinį sumokėjo 1 668 Eur žyminį mokestį, 2025 m. sausio 28 d. mokėjimo nurodymu už apeliacinį skundą – 1 668 Eur žyminį mokestį.

Dėl naujo įrodymo ir bylos sustabdymo

28. Apeliantė UAB „Erdvė profesionalams“ 2025 m. kovo 7 d. pateikė prašymą priimti 2025 m. vasario 3 d. apeliantės ir bankrutuojančios UAB „Ritata“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus, sudarytą ginčo buto nuomos sutartį ir sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Klaipėdos apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-305-995/2025 įsiteisėjimo. Prašyme nurodyta, kad šalys sudarė ginčo buto nuomos sutartį, todėl šis įrodymas patvirtina, jog ginčo butas faktiškai perduotas ieškovei, ieškovė juo naudojasi ir siekia jį išsaugoti bei įgyti nuosavybės teises. Atsakovės pozicija po bankroto bylos jai iškėlimo pasikeitė, t. y. atsakovė jau nebesutinka su ieškinio reikalavimais ir nurodo, kad nepaisant to, jog Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-305-995/2025 dar nėra konstatuotas savavališkos statybos faktas, tačiau ginčo turtas vis tiek negali būti pirkimo–pardavimo objektu. Ieškovės manymu, Klaipėdos apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-305-995/2025 išsprendimas gali lemti nagrinėjamojoje byloje pareikštų reikalavimų atmetimo arba tenkinimo pagrindą. Be to, Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje dalyvaujantys byloje asmenys sutiko perduoti ginčą spręsti teisminei mediacijai. Taigi, yra pagrindas sustabdyti nagrinėjamą bylą, nes egzistuoja tikimybė išspręsti savavališkos statybos klausimą teisminės mediacijos būdu ir nebūtų pagrindo atmesti reikalavimų dėl to, kad ginčo turtas negali būti pirkimo–pardavimo objektu.

29. Atsakovė bankrutuojanti UAB „Ritata“ pateikė atsiliepimą į ieškovės prašymą sustabdyti bylą, nurodydama, kad prašymas sustabdyti bylą iki įsiteisės Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-305-995/2025 atitinka dalį atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, todėl atsakovė neprieštarauja ir palaiko apeliantės prašymą dėl bylos sustabdymo.

30. Apeliacinės instancijos teismas dėl ieškovės pateikto naujo įrodymo ir bylos sustabdymo pasisakys, įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl bylos esmės (ne)atskleidimo

31. Proceso teisės normų pažeidimai, kurie yra pagrindas panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą, yra besiskiriantys savo pobūdžiu ir teisiniais padariniais. Absoliutūs ir santykinai absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai yra nustatyti CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Prie bylos esmės neatskleidimo priskiriami esminių proceso teisės normų pažeidimai, kurie rodo, kad tinkamo proceso žemesnės instancijos teisme nebuvo. Apeliacinės instancijos teismui nustačius bent vieną iš šių pagrindų, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo.

32. CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija. Byla apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjama kitais aspektais, negu tai daroma pirmosios instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ginčo iš esmės, o patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

33. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013).

34. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-483-881/2019). Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018).

35. CK 6.165 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (3 dalis). Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (4 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (5 dalis).

36. Kasacinis teismas dėl CK 6.165 straipsnio taikymo yra išaiškinęs, kad preliminarioji sutartis vertinama kaip organizacinė sutartis, kuri priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį, o pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių teisinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui, tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra. Toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Atitinkamai jeigu sutartyje yra sąlygos, kurios nėra organizacinės, bet susijusios su įsipareigojimais sukurti daiktą ar jo dalį, pertvarkyti jį ar atlikti kitokius neorganizacinio pobūdžio veiksmus, tai jos gali būti kvalifikuojamos savarankiškai ir pagal jas sprendžiama dėl pažeistų teisių gynimo, jeigu sutartis pažeidžiama ar atsisakoma ją vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018).

37. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012). Taigi, kiekvienu atveju reikia įvertinti, kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta sutartis, ar jau buvo iki galo suformuotas objektas, dėl kurio sudaryta sutartis, ar dar turėjo būti atliekami darbai, ar sutarties sąlygos aiškios ir apibrėžė tik organizacinius ar ir faktiškus tvarkomojo pobūdžio veiksmus, kokius veiksmus įsipareigojo atlikti sutarties šalys ir kas faktiškai buvo atlikta.

38. Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021; 2022 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022).

39. Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį, daikto pirkimu ir pardavimu laikomas įsipareigojimas parduoti daiktą, jeigu jis kartu perduodamas būsimam pirkėjui valdyti. Kasacinis teismas išaiškino, kad kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leidžia teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, tačiau tai nereiškia, jog visais atvejais buvo sudaryta pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015).

40. Įstatymai ir teismų praktika nereikalauja, kad kartu su įsipareigojimu parduoti turi būti perduodama nuosavybės teisė. Ginant pažeistas teises pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, ar buvo perduotas daikto valdymas, o ne nuosavybės teisė. Tai neprieštarauja CK 6.305 straipsnio nuostatai ir teismų praktikoje pateiktam išaiškinimui, kad nuosavybės perdavimas yra pirkimo–pardavimo sutarties požymis. Iš tikrųjų, pirkimo–pardavimo sutartimi iš pardavėjo už atlyginimą (kainą) yra perduodama nuosavybė pirkėjui, tačiau esant ginčui dėl sutarties sudarymo pagal įsipareigojimą parduoti ar pirkti daiktą (CK 6.309 straipsnio 1 dalis), pakanka nustatyti, kad pardavėjas davė įsipareigojimą parduoti daiktą, t. y. įsipareigojo perleisti už atlyginimą (kainą) nuosavybės teisę, ir daiktą perleido valdyti, t. y. leido daryti jam ūkinį poveikį, jį tvarkyti, įrengti ir atlikti kitus valdymo veiksmus. Šių sąlygų nustatymas patvirtina, kad nuosavybės teisė perėjo iš pardavėjo pirkėjui ir įformina pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018).

41. Kasacinis teismas dėl CK 6.401 straipsnio yra išaiškinęs, kad šioje normoje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti ir bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, ir specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių. Tokios sutarties šalių teisės ir pareigos yra daug platesnės nei sutarties, sudarytos pagal CK 6.165 straipsnį. Sutarties šalis – pardavėjas – įsipareigoja ne tik sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą būstą. Preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik remdamasis CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-611/2016).

42. Sprendžiant dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo pagal CK 6.401 straipsnį reikia įvertinti aplinkybes, ar sutartyje yra vienos šalies įsipareigojimas pastatyti būsimą gyvenamąjį namą ar butą ir įsipareigojimas jį parduoti, o kitos šalies įsipareigojimas pastatytą objektą nupirkti, sumokant preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą. Įsipareigojimas pastatyti gali apimti ne tik atvejus, kai yra pradedama nauja statyba, bet ir atvejus, kai sudaroma sutartis dėl statomame name parduodamo buto. Šalys turi teisę susitarti, kad bus parduodamas nevisiškai užbaigtas namas ar butas, kadangi privatiems asmenims leidžiama susitarti dėl tokių sutarties sąlygų, kurios nėra uždraustos ar neprieštarauja teisiniams imperatyvams. CK 6.401 straipsnis nedraudžia susitarti dėl jau pradėtame statyti name statomo buto pardavimo, dėl statomo buto kitokio finansavimo (negu nustatyta CK 6.401 straipsnio 5 dalyje) ar kitokio prisidėjimo prie objekto statybos (pavyzdžiui, įrengiant objektą savo paties darbu, pasitelkiant savo rangovus, ar kt.). Šalių sudaryta sutartis pagal konkrečias jos aplinkybes ir sąlygas turi būti įvertinama dėl atitikties CK 6.401 straipsnyje įtvirtintai sutarčiai, taikant atitinkamus pažeistų teisių gynimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018).

43. Kai butas ar gyvenamasis namas yra suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas įstatymų nustatyta tvarka ar kaip civilinių teisinių santykių objektu galintis būti nebaigtas statyti statinys, asmuo pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį nuosavybės teises į butą ar gyvenamąjį namą (jo dalį) įgyja nuo visos kainos sumokėjimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-611/2016).

44. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties turinį, konstatuoja, kad preliminariojoje sutartyje yra organizacinio pobūdžio nuostatų ir įsipareigojimų, nes šalys sutarė, jog pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta ateityje, aptartas būsimos pagrindinės sutarties dalykas ir esminės pagrindinės sutarties sąlygos. Preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi šalys susitarė dėl organizacinių veiksmų, t. y. atsakovė preliminariojoje sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais įsipareigojo ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduoti ieškovei dvibučiame gyvenamajame name, statomame atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, 3 kambarių butą ir butui priskirtą žemės sklypo dalį. Šalys susitarė, kad bus perleidžiama idealioji žemės sklypo dalis su nustatyta naudojimo žemės sklypo dalimi tvarka. Pirkėjas galės naudotis butui skirta 1 automobilio stovėjimo vieta, taip pat 1 daiktų saugykla atskirame saugyklų pastate. Šalys susitarė dėl 253 000 Eur buto kainos su pilna apdaila, įskaitant butui tenkančią žemės sklypo dalį ir daiktų saugyklą (vėlesniu susitarimu kaina sumažinta 400 Eur). Ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei 30 proc., t. y. 75 900 Eur, per 3 kalendorines dienas po preliminarios sutarties sudarymo, o likusią nesumokėtą buto (pagrindinės sutarties) kainos dalį įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip likus 10 dienų iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos arba pateikti kredito sutartį ar banko raštą ir kt.

45. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji būsimo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir tinkamai teisiškai neįvertino preliminariosios sutarties nuostatų, pagal kurias atsakovė įsipareigojo pagal šios sutarties sąlygas pastatyti namą, butą bei užtikrinti, kad statybos darbai būtų atlikti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, statybos techninėmis normomis, taisyklėmis ir standartais. Preliminariąja sutartimi atsakovė iki 2022 m. birželio 30 d. įsipareigojo atlikti buto statybos darbus pagal vieną iš pirkėjo pasirinktą buto apdailos ir (ar) dizaino variantų, nurodytų pardavėjos internetinėje svetainėje, o pirkėja įsipareigojo apie savo pasirinkimą informuoti pardavėją iki 2022 m. sausio 31 d. Taigi, šalių sudarytoje preliminariojoje sutartyje yra ne vien organizacinio pobūdžio nuostatų, skirtų pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pasiruošimui, bet ir neorganizacinio (tvarkomojo) pobūdžio nuostatų, susijusių su buto statybos rangos, įskaitant apdailos, darbais, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl minėtų preliminariosios sutarties sąlygų nepasisakė ir jų nevertino.

46. Kaip minėta, preliminariosios sutarties sąlygos, nustatančios neorganizacinio pobūdžio veiksmus, gali būti kvalifikuojamos savarankiškai ir pagal jas sprendžiama dėl pažeistų teisių gynimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokio pobūdžio sąlygas turinčią preliminariąją sutartį sudariusi šalis savo pažeistas teises gali ginti reikalaudama teisių pripažinimo, t. y. teismas gali pripažinti asmeniui teises iš preliminariosios sutarties, kuri yra iš dalies vykdoma. Vienas iš tokių reikalavimų gali būti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas sudaryta, o ieškovė reikalavimą suformulavo, prašydama pripažinti preliminariąją sutartį pagrindine. Kaip minėta, preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik remdamasis CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis), įskaitant nuosavybės teisės pripažinimą.

47. Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems teisiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente yra nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016). Taigi, byloje taikytinų materialiosios teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai, o šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto.

48. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ieškovei ginčo turtas nebuvo perduotas valdyti, padarė remdamasis preliminariąja sutartimi, jog turtas pereis ieškovei nuosavybės teise tik notarine tvarka sudarius pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.

49. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar buvo perduotas daikto valdymas, o ne nuosavybės teisė. Tokiu atveju yra svarbu analizuoti ne tik rašytinės sutarties nuostatas, tačiau ir faktinį šalių elgesį, veiksmus, leidžiančius įvertinti, ar daiktas pirkėjui faktiškai buvo perduotas valdyti, t. y. ar jam leista šiam daiktui daryti ūkinį poveikį, jį tvarkyti, įrengti ir atlikti kitus valdymo veiksmus. Pažymėtina, kad visos bylai reikšmingos aplinkybės ir įrodymai turi būti vertinami ne atsietai vienas nuo kito, o kompleksiškai, be to, nesuteikiant nė vienam jų nepagrįsto pranašumo.

50. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas suabejojo ieškovės argumentais ir pateiktais įrodymais, kad ji sumokėjo atsakovei didžiąją dalį turto kainos ir pradėjo turtą faktiškai valdyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir tinkamai teisiškai neįvertino bylos faktinių aplinkybių, t. y. jog atsakovė neginčijo, jog ieškovė yra sumokėjusi didžiąją kainos dalį (165 094,33 Eur iš 250 600 Eur, likutis 85 505,67 Eur) ir sutinka sumokėti likusią dalį, ieškovei buvo perduoti turto raktai ir ieškovė turtu faktiškai naudojasi (įsirengė apšvietimą, atliko įtempiamų lubų darbus, nupirko baldus). Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir netyrė, kiek ieškovė iš tiesų yra sumokėjusi už ginčo turtą, nuo kada turtu faktiškai naudojasi, kokius ir kokios vertės atliko veiksmus, susijusius su turto pagerinimu, įrengimu ir pan. Taigi, pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar atsakovė ieškovės atžvilgiu išreiškė neabejotiną valią ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, nors minėtų faktinių aplinkybių nustatymas gali turėti reikšmės, sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų (ne)pagrįstumo.

51. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino, jog šalys 2022 m. liepos 29 d. sudarė susitarimą Nr. 1 prie preliminariosios sutarties, kuriuo šalys sutarė sumažinti turto kainą iki 250 600 Eur, o kitas preliminariosios sutarties nuostatas, įskaitant dėl notarinės pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, palikti nepakeistas. Minėtas susitarimas sudarytas, atsižvelgiant į atsakovės pranešimą, kuriame nurodoma, jog atsakovė preliminariojoje sutartyje nustatytais terminais negalės buto pabaigti ir jį perduoti dėl statybinių medžiagų pabrangimo, tiekimo sutrikimo, tačiau atsakovė įsipareigojo preliminariojoje sutartyje nustatytos kainos nekeisti ir pasirašyti susitarimą dėl turto kainos pakeitimo (sumažinimo) bei sutarties termino pratęsimo 3 mėnesiams. Taigi, nurodytų aplinkybių įvertinimas yra reikšmingas sutarties šalių valios ir tikrųjų ketinimų nustatymui, tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių nevertino.

Žemesnės instancijos teismas

52. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčo butas viešame registre buvo įregistruotas 2022 m. birželio 17 d., atlikus nekilnojamojo turto kadastro veiksmus, nuosavybės teisės įregistruotos 2022 m. liepos 13 d. pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto pagrindu (kuri vėliau buvo panaikinta), tačiau teismas nurodė, jog nėra duomenų, susijusių su žemės sklypo, kuriame yra ginčo butas, įregistravimu viešame registre. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės suabejojo žemės sklypo dalies teisine padėtimi, t. y. kam ji priklauso, ar gali būti perleista ieškovei ir pan.

53. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad preliminariąja sutartimi šalys sutarė, jog ieškovei su butu bus perleidžiama idealioji žemės sklypo, kuriame yra butas, dalis su nustatyta naudojimo žemės sklypo dalimi tvarka. Taigi, pirmosios instancijos teismui kilus abejonių dėl žemės sklypo dalies, kuriame yra ginčo butas, teisinės padėties, teismas turėjo šias aplinkybes išsiaiškinti (pareikalauti pateikti įrodymus, paaiškinimus), tačiau to nepadarė, nors šios aplinkybės yra reikšmingos, sprendžiant dėl ieškinio (ne)pagrįstumo.

54. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, kad Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-305-995/2025 nagrinėjamas ginčas dėl statybos leidimo, kurio pagrindu, be kita ko, pastatytas ginčo butas, dalies panaikinimo, minėtoje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės (įrašas viešame registre dėl draudimo perleisti turtą), todėl neteisėtai pastatytas butas negali būti pirkimo–pardavimo sutarties dalyku.

55. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė VTPSI Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-305-995/2025 ieškiniu prašo, be kita ko, ne tik panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2023 m. gruodžio 11 d. leidimo statyti naują (-us) statinį (-ius) Nr. LSNS-33-231211-00295 galiojimo dalį, kuria suteikiama teisės statyti 57 naujus statinius žemės sklypuose, bet ir įpareigoti statytojus, įskaitant atsakovę bankrutuojančią UAB „Ritata“, per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pastatams, esantiems žemės sklypuose (duomenys neskelbtini), parengti teisės aktų reikalavimus ir teritorijų planavimo dokumentų sprendinius atitinkančią projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą. Minėta Klaipėdos apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-305-995/2025 šiuo metu nėra išnagrinėta, byloje sprendžiamas klausimas dėl mediacijos skyrimo, posėdis žodinio proceso tvarka nėra paskirtas.

56. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-305-995/2025 kilęs ginčas dėl išduoto statybos leidimo dalies panaikinimo yra kliūtis išnagrinėti ieškovės pareikštus ieškinio reikalavimus nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į tai, jog kitoje byloje savavališkos statybos faktas dar nėra konstatuotas, o pagal ieškovės VTPSI ieškinio reikalavimus, net ir konstatavus savavališką statybą, ieškovė VTPSI sutinka, jog statytojams būtų nustatytas terminas parengti projektinę dokumentaciją ir įteisinti atliktus statybos darbus, pastatų nenugriaunant. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė negali pretenduoti į savavališkai pastatytą ginčo turtą, negalintį būti pirkimo–pardavimo sutarties dalyku, dėl nurodytų argumentų yra nepagrįsta.

57. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo, nenustatęs visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, patvirtina ir tai, jog 2024 m. gruodžio 30 d., t. y. skundžiamo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dieną įsiteisėjo Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-110-940/2025 iškelti UAB „Ritata“ bankroto bylą ir nemokumo administratoriumi paskirti E. D.

58. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatymų leidėjo tikslą matyti, kad nustatytu teisiniu reglamentavimu yra siekiama sudaryti sąlygas veiksmingam juridinių asmenų nemokumo procesui, užtikrinant kreditorių ir juridinių asmenų interesų pusiausvyrą. JANĮ 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą, juridinio asmens valdymo organai privalo perduoti paskirtam nemokumo administratoriui visą juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis. Pagal JANĮ 61 straipsnio 1 dalį, nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos laikoma, kad visų juridinio asmens prievolių įvykdymo terminai yra suėję. JANĮ 66 straipsnyje nustatytos paskirto nemokumo administratoriaus funkcijos ir teisės bankroto proceso metu, įskaitant dėl bankrutuojančio juridinio asmens turto valdymo, disponavimo ir pardavimo. Be kita ko, JANĮ 85–92 straipsniuose nustatyti reikalavimai likviduojamos dėl bankroto bendrovės turtui realizuoti. Pagal JANĮ 86 straipsnio 2–4 dalis juridinio asmens turtas parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, išskyrus iš varžytynių parduodamą turtą. JANĮ 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių finansiniai reikalavimai yra tenkinami iš juridinio asmens turto.

59. Taigi, iškėlus atsakovei bankroto bylą, pasikeitė atsakovės teisinis statusas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar ieškovės ieškinio reikalavimų (ne)tenkinimas yra suderinamas su JANĮ reglamentavimu, ar nebus pažeisti bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių teisės ir teisėti interesai, tačiau to nepadarė.

60. CPK 256 straipsnyje nustatyta, kad teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, jog reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, sprendimo priėmimo dieną nustatęs, jog tą pačią dieną įsiteisėjo nutartis iškelti atsakovei bankroto bylą, turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir pasiūlyti atsakovės nemokumo administratoriui pateikti nuomonę dėl ieškinio pagrįstumo. Teismas, neatlikęs nurodytų procesinių veiksmų, priėmė sprendimą iš esmės nesuteikęs bankrutuojančios atsakovės nemokumo administratoriui galimybės pateikti argumentus dėl bylos esmės, byloje pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės ir šios bylos teisinės reikšmės atsakovės bankroto procesui. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, tačiau atsiliepime į ieškovės prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą sutiko su ieškovės prašymu, pripažinusi, jog Klaipėdos apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-305-995/2025 išnagrinėjimo rezultatas gali turėti teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai. Taigi, atsakovės, iškėlus jai bankroto bylą, pozicija dėl byloje ieškovės pareikštų ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai įvertinta.

Dėl bylos procesinės baigties ir procesinių klausimų

61. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, neįvertindamas ieškovės pateiktų įrodymų, prejudicinę reikšmę turinčių teismų procesinių sprendimų, dėl to pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė. Netinkamai pritaikytos CPK 17, 185 straipsnių, 182 straipsnio 2 punkto ir JANĮ 61 straipsnio 1 dalies nuostatos galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą, kurio apeliacinės instancijos teisme ištaisyti negalima (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ginčo pobūdį ir byloje įrodinėtinas aplinkybes, minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, nesprendė dėl įrodymų pakankamumo ir išvadas apie šioje byloje įrodinėjimo dalyku esančių faktų (ne)buvimą padarė, neįvertinęs įrodymų visumos. Teismas tinkamai neįvertino šalių sudarytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties ir tikrųjų šalių ketinimų ją sudarant bei faktinio šalių elgesio, neįvertino pasikeitusio bankrutuojančios atsakovės teisinio statuso ir jo įtakos ieškovės reikalavimų (ne)tenkinimo galimybei, neatsižvelgė, jog civilinės bylos dėl statybos leidimo panaikinimo išnagrinėjimo teisinis rezultatas gali turėti įtakos nagrinėjamai bylai. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Minėtų aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš naujo iš esmės visa apimtimi naujais aspektais dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų. Tai neatitiktų apeliacijos tikslo ir paskirties, be to, tokia situacija gali pažeisti dalyvaujančių byloje asmenų teisę į apeliaciją. Dėl pirmiau nurodytų argumentų skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo dėl neatskleistos bylos esmės. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų ir nesprendžia procesinio pobūdžio prašymų dėl naujo įrodymo priėmimo bei bylos sustabdymo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Šie klausimai turi būti sprendžiami iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, panaikinus skundžiamą sprendimą ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pirmiausia svarstytinas klausimas dėl civilinės bylos sustabdymo, įvertinus tai, jog Klaipėdos apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-305-995/2025 išnagrinėjimo teisinis rezultatas gali turėti reikšmės nagrinėjamai bylai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Asta RadzevičienėNeringa ŠvedienėVigintas Višinskis