Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-116-932/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-02-25
Bylos Nr.: 1A-116-932/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-16528-2020-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
Nuteistasis: A. B.
Nukentėjusysis: K. G.
Advokatai: Zita Malova, Gintaras Putvinskis

Kategorijos

1.1.7.2.4Areštas (BK 49 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-116-932/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16528-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.4.; 1.1.9.7.; 1.1.10.1.; 1.2.7.2.1.; 2.2.2.2.3.; 2.4.6.4.2

(N)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei,dalyvaujant prokurorei Jurgitai Jasiūnienei,nuteistajam A. B. ir jo gynėjui advokatui Gintarui Putvinskiui,nukentėjusiajam ir nukentėjusiosios K. G. atstovui pagal įstatymą D. G.,nukentėjusiosios K. G. įgaliotai atstovei advokatei Zitai Malovai,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Jurgitos Jasiūnienės ir nuteistojo A. B. gynėjo advokato Gintaro Putvinskio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. B. priteista valstybės naudai 409,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. B. pripažintas kaltu dėl to, jog, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią kitokio fizinio sąlyčio būdu: jis, 2020 m. vasario 5 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), sandėlio tualete, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą, žinodamas, kad K. G. turi protinę negalią, todėl negali suprasti su ja atliekamų seksualinio pobūdžio veiksmų esmės ir negali jiems adekvačiai priešintis, bučiavo jai į lūpas, numovė jai kelnes ir kelnaites, nukentėjusiajai priešinantis ir sakant žodį ,,ne“, palenkęs ją į priekį, rankomis laikė ją iš už nugaros suėmęs už pilvo, kad ši nesimuistytų, pats nusimovė kelnes ir kelnaites, apnuogindamas apatinę savo kūno dalį, savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios apnuogintą apatinę kūno dalį ir taip pasinaudodamas bejėgiška K. G. būkle, tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią. Šiais savo veiksmais A. B. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė J. Jasiūnienė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 19 d. nuosprendį dalyje ir nukentėjusiojo D. G. pateiktus tris vaizdo įrašus bei jų apžiūros protokolus pripažinti įrodymais, pagrindžiančiais A. B. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

2.1. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo D. G. pateiktus vaizdo įrašus nepatikimais pripažino neatlikdamas (nemėgindamas atlikti) tarpusavio palyginimo tarp minėtų vaizdo įrašų ir kitų byloje esančių įrodymų, pvz., nukentėjusiosios K. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, nukentėjusiojo D. G., nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą E. G., liudytojos A. G. parodymų. Šie įrodymai kartu su nukentėjusiosios parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo pripažinti patikimais ir jais buvo grindžiamos išvados dėl A. B. kaltės. Apeliantės įsitikinimu, vertinant vaizdo įrašų patikimumą didesnis dėmesys turėtų būti teikiamas ne nukentėjusiosios K. G. iniciatyvumui ar neiniciatyvumui pateikti informaciją, o vaizdo įrašuose užfiksuotų aplinkybių tarpusavio palyginimui su kitais baudžiamosios bylos įrodymais.

2.2. Prokurorė pažymi, kad teismas nuosprendžio dalyje dėl nukentėjusiojo (ne)suinteresuotumo apkalbėti nuteistąjį, pripažino, kad D. G. pateikti vaizdo įrašai „atitinka ir nukentėjusiojo bei nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą E. G. paaiškinimus teisiamųjų posėdžių metu“, kas, kaip pabrėžiama apeliaciniame skunde, rodo skundžiamo nuosprendžio motyvų, kuriais vaizdo įrašai nebuvo pripažinti patikimais, prieštaringumą.

2.3. Prokurorė nesutinka su nuosprendžio išvada, kuria nurodoma iš pokalbio esant matyti, kad nukentėjusysis viso pokalbio metu nukentėjusiajai (savo dukrai) užduoda menamus klausimus. Skunde pažymima, kad nagrinėjamu atveju yra reikšminga, jog užfiksuotuose pokalbiuose dalyvavo ne tik nukentėjusysis D. G., nukentėjusioji K. G., bet taip pat ir pats A. B.. Ši aplinkybė nuosprendžio motyvuose dėl D. G. pateiktų trijų vaizdo įrašų nepatikimumo liko neįvertinta. Pastebima, kad būtent vaizdo įrašuose yra užfiksuoti A. B. teiginiai, kuriais jis neneigė D. G. kaltinimų dėl jo atliktų veiksmų (pavyzdžiui, kad prie nukentėjusiosios „nusiiminėjo kelnes tualete“) ir išreiškė pritarimą D. G. išsakytiems teiginiams (pavyzdžiui, kai D. G. jo veiksmus pavadina „iškrypėlio veiksmais“), kitos neverbalinės reakcijos, pastarojo atsiprašinėjimai nukentėjusiajai ir pan.

2.4. Be to, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, užfiksuotų pokalbių metu nukentėjusioji K. G. tam tikrais klausimais aktyviai išsakė savo poziciją. Pavyzdžiui, tuo galima įsitikinti 2020 m. gruodžio 17 d. kitų objektų apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota D. G. 2020 m. lapkričio 28 d. savanoriškai pateiktos USB laikmenos (atmintinės), į kurią jis 2020 m. vasario 27 d. įrašė du pokalbio su A. B. įrašus, apžiūra. Šiame vaizdo įrašų apžiūros protokole, be kita ko, nurodoma, kad nukentėjusioji (atskirai nepaklausta) pokalbio metu patvirtino neišsigalvojanti aplinkybių „neišsigalvoju aš tikrai“ (apie įrašo 8:12:33); vėliau D. G. paprašius nukentėjusiosios paaiškinti „kaip jai ten tualete darė“, nukentėjusioji nurodė, kad „nuiminėjo kelnes“, kad po to ji trenkėsi rankas į stalą; D. G. tikslinantis „o rankų nelaikė, nieko?“, nukentėjusioji nurodė, kad „už pilvo laikė rankas“; A. B. nurodžius „aš nesuprantu pagrindo... kada čia buvo?“, nukentėjusioji atsakė „vasario penktą“ (apie įrašo 8:15:04). Skunde pastebima, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuose pats padarė išvadą, kad „iš esmės didžiąja dalimi“, t. y. neabsoliučiai visais atvejais, nukentėjusioji nepateikė savarankiškos informacijos.

2.5. Prokurorė taip pat pamini, kad vaizdo įrašų įrodomoji reikšmė gali būti siejama ne tik su nukentėjusiosios teiginiais, bet taip pat su neverbaliniu bendravimu, reakcijomis ir pan., tuo labiau, kad įrodymais gali būti pagrindžiamos tarpinės aplinkybės, kurios vėliau gali būti susiejamos į loginę grandinę. Šie išdėstyti argumentai turėtų būti pripažinti pagrindžiančiais nuosprendžio motyvų prieštaringumą.

2.6. Skunde taip pat nesutinkama su nuosprendžio motyvais, kad darant vaizdo įrašus nukentėjusysis D. G. provokavo nuteistąjį A. B.. Pagal teismų praktiką privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu. Skundžiamo sprendimo motyvuose nėra nurodyta, kokią teisės normą pažeidė nukentėjusysis D. G., darydamas vaizdo įrašus. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiajam D. G., kaip privačiam asmeniui, savo iniciatyva darant vaizdo įrašus, nėra taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) įtvirtintos teisės normos dėl ne viešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių taikymo. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima (Lietuvos Aukščiausio Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-303/2015; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-284/2012). Paminėtoje teismų praktikoje nurodomos aplinkybės dėl provokacijos šioje nagrinėjamoje byloje nebuvo konstatuotos, todėl, prokurorės vertinimu, nuosprendžio motyvai, jog nukentėjusysis D. G. provokavo A. B., yra teisiškai ir faktiškai nepagrįsti.

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas G. Putvinskis prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 19 d. nuosprendį panaikinti ir nuteistąjį A. B. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); netenkinus šio prašymo, prašoma nuosprendį pakeisti ir nusikalstamą veiką perkvalifikuoti; sušvelninti paskirtą bausmę arba paskirti kitą, su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; atidėti bausmės vykdymą.

3.1. Apeliaciniame skunde pirmiausia nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas in dubio pro reo principas. Gynėjas teigia, kad byloje nėra nė vieno liudytojo, mačiusio A. B. in flagranti, t. y. darantį nusikaltimą. Nuteistojo kaltė grindžiama vien nukentėjusiosios nenuosekliais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, apklausoje nedalyvaujant nei gynėjui, nei įtariamajam, jokių kitų, kaltę patvirtinančių įrodymų, nepateikta. Pats teismas nuosprendžio dalyje dėl vaizdo/garso įrašų nepripažinimo įrodymu padarė išvadą, kad nukentėjusiojo asmens, turinčio didelių psichinės sveikatos sutrikimų, paaiškinimams galimai didelę įtaką padarė jo artimas žmogus.

3.2. Skunde akcentuojama, kad nukentėjusioji teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta ir parodymų nedavė. Ikiteisminio tyrimo stadijoje nei nuteistajam, nei jo gynėjui nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje. Gynėjas, remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija, Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymi, kad visi prieš kaltinamąjį liudijančio liudytojo parodymai turi būti kaltinamajam dalyvaujant tiesiogiai ištirti teismo posėdyje. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos neturi pažeisti gynybos teisių, t. y. kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti tokius parodymus ir pateikti liudytojui klausimus tuo metu, kai jis duoda parodymus ikiteisminio tyrimo metu arba vėlesnėje baudžiamojo proceso stadijoje. Paprastai teisės pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, suvaržymu nelaikoma situacija, kai kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu neturėjo galimybės pats apklausti liudytojo ar prašyti, kad liudytojas būtų apklaustas, tačiau tai galėjo padaryti nagrinėjant bylą teisme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-489/2016, 2K-23-976/2015, 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-539-976/2015, 2K-454/2013, 2K-7-48/2009, 2K-264/2008). Gynėjas atskirai pažymi kasacinę nutartį 2K-115/2014, kurioje pripažinta, kad kaltinamajam baudžiamajame procese neužtikrinus teisės pačiam užduoti klausimus kaltinimo liudytojams, buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. BPK 301 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad nuosprendis būtų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis nagrinėjimo teisme metu turi teisę užduoti klausimus taip pat ir nukentėjusiems (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 275 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju tokia teisė kaltinamajam nebuvo suteikta – ikiteisminio tyrimo metu nei jam, nei gynėjui nebuvo pranešta apie nukentėjusiosios K. G. apklausą, o pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios teisiamajame posėdyje neapklausė (gynybos prašymus tai padaryti atmetė). Tuo tarpu kasacinis teismas nutartyje Nr. 2K-92/2009 yra išaiškinęs, kad perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, o tik šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus.

3.3. Toliau skunde cituojami teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas (išvados), teisiamojo posėdžio metu eksperto psichiatro Manto Juodakio ir ekspertės psichologės Ievos Selilionės duoti parodymai. Gynėjas akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tikrinama, ar nukentėjusioji neapkalbėjo A. B.. Taip pat gynėjas cituoja Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą (dėl K. G. kūno tyrimo; cituojama išvadų dalis). Pažymima, kad ši išvada svarbi seksualinį prievartavimą atribojant nuo kitų nusikalstamų veikų.

3.4. Gynėjo nuomone, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepatikimais įrodymais, nevertino visų byloje esančių įrodymų kaip visumos, neįsitikino jų pakankamumu, nepašalino visų įrodymų prieštaravimų ir kaltinimą grindė abejones keliančiais duomenimis. Byloje nenustatyti nei nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai – veika, padariniai, nei subjektyvusis požymis – kaltė. Skunde gynėjas cituoja liudytojo R. S. parodymus (pažymima, kad šis asmuo ikiteisminio tyrimo metu neapklaustas), nurodo, kad panašiai kaip R. S., aplinkybes nurodė ir liudytojas R. I.. Gynėjo vertinimu, tiek A. B., tiek R. S., tiek iš dalies ir pats nukentėjusysis D. G. parodė, kad popietinėje D. G. gimtadienio paminėjimo dalyje nukentėjusioji K. G. sveikino kartu su kitais gimtadienio dalyviais D. G., kėlė šampano taurę, valgė tortą ir niekas nematė jokių išorinių požymių, kad prieš pastarąją buvo įvykdytas sunkus nusikaltimas.

3.5. Skunde gynėjas išreiškia abejones dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 1 dalį. Apeliantas pažymi teisiamojo posėdžio metu bandęs aiškintis galimo fizinio sąlyčio mechanizmą ir intensyvumą, tačiau pirmosios instancijos teismas šalino tokius klausimus, galimai juos laikydamas pertekliniais ar nepadoriais. Skundžiamajame nuosprendyje nurodyta, jog teismas tikslina pareikštą kaltinimą nurodant, kad kaltinamasis savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios apnuogintą apatinę kūno dalį. Gynėjas pažymi, kad kaltinimo pakeitimas teisme galimas, tačiau gynyba turi būti apie tai įspėta, turi būti suteiktas laikas pasiruošti, pasisakyti dėl pakeisto kaltinimo, kas šioje byloje nebuvo padaryta. Pasak gynėjo, pašalinus iš kaltinimo lytinio organo kišimą, lieka bučiniai, pilvo lietimas ir lietimas lytiniu organu nukentėjusiosios apnuogintą apatinę kūno dalį. Tai kelia abejones dėl tinkamo kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio l dalį. Gynėjas pažymi, kad specialisto išvadoje, nurodyta, jog nukentėjusiosios kūne/mergystės plėvėje sužalojimų nenustatyta. Grįsdamas savo abejones gynėjas cituoja teisės doktriną (teigia, kad doktrinoje seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams), teismų praktiką dėl lytinės aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu, nurodo, kuo pasižymi BK 149 ir 150 straipsnyje numatytų nusikaltimų subjektyvioji pusė (tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas arba kaltininkai turi suvokti, kad lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią). Gynėjo nuomone, nuteistojo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnį.

3.6. Apeliaciniame skunde gynėjas kelia abejones ir dėl įrodymų gavimo teisėtumo. Jo manymu, D. G. be jokio teisinio pagrindo atliko garso/vaizdo įrašus, kurių metu buvo daromas spaudimas ir užduodami menami klausimai, todėl šie įrašai negali būti laikomas įrodymais. Be to, įrašas padarytas nesertifikuotu įrenginiu, todėl gynėjui kyla abejonės dėl jo autentiškumo, nepertraukiamumo, trynimo ir sumontavimo. Abejones kelia ir pokalbio įrašo turinys (menami klausimai, padrikos mintys). Gynėjas skunde cituoja teismų praktiką ir prašo įrašo nelaikyti įrodymu. Atkreipia dėmesį, kad teisės doktrina išskyrė ypatingą žalą procese, kai nukentėjusioji nekvalifikuotai ir įkyriai klausinėjama jai įtakingo suaugusio asmens (kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-149-697/2018). Šiuo atveju nufilmuoti neva parodymai išgauti panaudojant psichologinę prievartą, užduodant nei apklausos metodikos požiūriu, nei įstatymo leidžiamus direktyvius, uždarus, atsakymą menančius klausimus. Teisiamojo posėdžio metu D. G. patvirtino, kad apie tariamą ar esamą įvykį apie 5 kartus klausinėjo K. G.. Vieno klausinėjimo trukmė siekė nuo 15 min iki 30 min. Nukentėjusiajai buvo melagingai nurodyta, kad vaizdo kamera yra įrengta tualete. Filmavimo metu stebimos tėvo pastangos išgauti informaciją užduodant direktyvius, uždarus, atsakymą menančius klausimus, kuriuose juntamas spaudimas nukentėjusiajai. Apelianto įsitikinimu, tokie paminėti duomenys neginčytinai patvirtina, kad nufilmuoti socialiai pažeidžiamos nukentėjusiosios vaiko parodymai gauti nesilaikant nei apklausos metodologijos, nei įstatymų reikalavimų. Vertinant nukentėjusiosios vaizdo įrašą patikimumo požiūriu nėra abejonių, jog tai nepatikimi duomenys, kurių patikrinti BPK numatytomis priemonėmis nėra galimybės. Gynėjui kyla abejonės, jog tiek filmavimo metu, tiek tarp filmavimų nukentėjusiajai buvo daroma įtaiga. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tam tikrose dalyse vis tik rėmėsi įrašu (pvz., spręsdamas, kad tarp nuteistojo A. B. ir nukentėjusiojo D. G. nebuvo tarnybinio konflikto nebuvimą), kas nėra visiškai nuoseklu.

3.7. Toliau skunde pasisakoma dėl bausmės individualizavimo. Pažymima, kad nuteistasis yra dirbantis, darbe charakterizuojamas teigiamai, neteistas, administracine tvarka nebaustas, privalo išlaikyti nepilnametį vaiką, turi gyvenamąją vietą. Skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog nuteistasis baustas administracine tvarka (bauda sumokėta, vienerių metų terminas praėjęs). Gynėjo teigimu, byloje nėra jokių veikos išskirtinį pavojingumą apibūdinančių kriterijų, lyginant su rūšiniais pavojingumo kriterijais (veika sukėlė mažesnes pasekmes nei įprastai, veika padaryta vienu epizodu, nėra duomenų apie brutalumą). Nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant realią laisvės atėmimo bausmę. Skundžiamame nuosprendyje nėra pateikta jokių motyvų, kodėl neteistam ir teigiamai charakterizuojamam asmeniui skiriama laisvės atėmimo, o ne arešto bausmė.

3.8. Gynėjas skunde taip pat nurodo, kad tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje. Apelianto manymu, nagrinėjamoje byloje realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam leistų spręsti apie bausmės teisingumo ir proporcingumo principo pažeidimą, neproporcingai nukentėtų ir apelianto vaikas bei silpnos sveikatos motina.

3.9. Galiausiai, gynėjas skunde įžvelgia pagrindą taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir, įvertinus nuteistojo asmenybę, socialinius ryšius, o taip pat veikos pobūdį ir jos padarymo aplinkybes, atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą nuteistasis A. B. prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Dėl prokurorės apeliaciniame skunde ginčijamų aplinkybių (vaizdo ir garso įrašų pripažinimo įrodymais) nuteistasis pateikia iš esmės analogiškus argumentus, kurie nurodyti jo gynėjo apeliaciniame skunde. Nuteistasis papildomai pažymi, kad, jo manymu, D. G. veiksmai turėjo įtaką ne tik garso ir vaizdo įrašų patikimumui, bet ir nukentėjusiosios duotiems parodymams pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išsamumui bei patikimumui, kadangi nukentėjusioji su ekspertais bendravo po to, kai jai galimai buvo padarytas poveikis. Atsiliepime taip pat yra nurodoma, jog apeliacinės instancijos teisme bus prašoma apklausti nukentėjusiąją K. G..

Šalies argumentai

5. Posėdžio metu prokurorė J. Jasiūnienė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. B. gynėjo skundą atmesti. Nuteistasis A. B. ir jo gynėjas advokatas G. Putvinskis prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, prokurorės apeliacinis skundas atmetamas

Dėl nuteistojo kaltės pagal BK 150 straipsnio 1 dalį

6. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas dėl A. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje.

7. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuteistojo kaltė buvo grindžiama nukentėjusiosios K. G. parodymais, taip pat nukentėjusiųjų ir atstovų pagal įstatymą D. G. ir E. G., liudytojos A. G., ekspertų M. Juodakio ir I. Salialionės, iš dalies liudytojų R. I. ir R. S. parodymais, 2020 m. balandžio 24 d. protokolu – pareiškimu, ataskaitų žiūryklės duomenimis, 2020 m. spalio 6 d. – lapkričio 3 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu. Išvardinti duomenys buvo lyginami ir gretinami tarpusavyje, vertinami tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma, pripažinęs juos įrodymais teismas motyvuotai atmetė nuteistojo A. B. parodymus kaip pastarojo gynybinę poziciją ir išdėstė aiškias, išsamias bei motyvuotas išvadas, pagrindžiančias apelianto kaltę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, t. y. įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, apkaltinančios išvados grindžiamos įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų, yra padarytos neišanalizavus kiekvieno įrodymo atskirai ir neįvertinus jų visumos.

8. Nors gynyba akcentuoja, kad nuteistasis A. B. nebuvo užkluptas darantis nusikalstamą veiką ir byloje nėra nė vieno liudytojo, tiesiogiai mačiusio nuteistojo nusikalstamus veiksmus, tačiau tokie argumentai, kurie nors ir nėra neteisingi, savaime nereiškia, kad apelianto kaltė nėra įrodyta surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šios kategorijos bylų, tiriant seksualinės prievartos panaudojimo pieš bejėgiškos būklės asmenis, turinčius protinę negalią, specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiu ir kuriems nukentėjusysis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio bejėgiškos būklės asmens parodymai, tačiau šie parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nukentėjusiojo parodymus. Nuosprendyje teisingai atkreiptas dėmesys į tai, kad seksualinę prievartą patyrusio asmens parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai kaip kitų negalios neturinčių, sveikų suaugusių asmenų parodymai. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad vien tik formalus nukentėjusio asmens parodymų atmetimas, suradus juose neesminių prieštaravimų, tokio pobūdžio (seksualinio) baudžiamosiose bylose negali būti pateisinamas. Siekiant nustatyti tokių parodymų patikimumą ir objektyvumą, būtina juos įvertinti atidžiai, lyginant juos tiek tarpusavyje, tiek ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, o kai kurie prieštaravimai, netikslumai ar nesutapimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos asmens (past. juo labiau, kai nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai konstatuota protinė negalia) parodymuose, galėtų būti ir turėtų būti aiškinami parodymų subjektų specifiškumu dėl patirto šoko, streso, gėdos ir kitų aplinkybių. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad tai jokiu būdu nėra pakankamas pagrindas visais atvejais netikėti seksualinę prievartą patyrusio asmens parodymais (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 6 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-72-487/2021).

9. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad iš esmės vieninteliais tiesioginiais kaltės įrodymais buvo pripažinti K. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šie parodymai yra reikšmingi, todėl suprantama, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nemaža dalis argumentų kaip tik ir yra skirta siekiant sumenkinti nukentėjusiosios parodymus, akcentuojant jai nustatytą psichikos sutrikimą, ekspertų išvadas, galimą artimųjų įtaką, taip pat pabrėžiant tą faktą, kad nukentėjusiosios apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją vyko nedalyvaujant nei A. B., nei jo gynėjui, be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo tenkintas gynybos prašymas nukentėjusiąją K. G. apklausti teisme. Pastebėtina, kad analogiškus argumentus gynyba išsakė ir apylinkės teisme, taigi, keliami klausimai nėra nauji, skundžiamame nuosprendžio jie aptarti ir analizuoti (dėl ko iš naujo pilnai nedėstytini), tačiau, priešingai nei tikėjosi apeliantai, nukentėjusiosios parodymai įvertinti kaip esminėse detalėse nuoseklūs ir logiški.

10. Nukentėjusioji K. G. BPK tvarka buvo apklausta vienintelį kartą – 2020 m. gruodžio 17 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šioje apklausoje dalyvavo psichologė, nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą ir įgaliota atstovė advokatė, taip pat prokurorė. Vadovaujantis BPK 184 straipsnio 4 dalimi, apie tokią apklausą turi būti informuotas įtariamasis ir jo gynėjas. Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde kaip tik akcentuojama, kad nei apeliantui, nei jo gynėjui nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti minimoje apklausoje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. B. įtariamojo statusą įgijo 2020 m. gruodžio 28 d., įteikus pastarajam pranešimą apie įtarimą (1 t., b. l. 78-79). Teisėjų kolegijos vertinimu, po minėtos apklausos A. B., kuris iš esmės buvo vienintelis galimas įtariamasis (būtent jis nurodomas ir 2020 m. balandžio 24 d. protokole – pareiškime) (1 t., b. l. 7), turėjo būti pranešta apie K. G. apklausą, kaip to reikalaujama BPK 184 straipsnio 4 dalyje, kas reiškia, jog šis procesinis reikalavimas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įgyvendintas.

11. Vertinant BPK 184 straipsnio 4 dalies pažeidimo įtaką A. B. procesinėms teisėms, tikslinga atkreipti dėmesį į tai, kad EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, jog tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi. Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo (nukentėjusiojo) parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis atitinkamų reikalavimų. Pirma, liudytojo (nukentėjusiojo) nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi. Antra, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų tokio įrodymo keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo (nukentėjusiojo) parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-539-976/2015, 2K-24-1073/2021).

12. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji K. G. apklausiama nebuvo, gynybos prašymas buvo atmestas, įvertinus ekspertizės akto išvadas, nukentėjusiosios psichinę būklę, taip pat vadovaujantis BPK nuostatomis (kaip nurodyta nuosprendyje, vadovaujantis BPK 186 straipsnio 2 dalimi, t. y. taikant analogiją dėl nepilnamečių liudytojų/nukentėjusiųjų apklausų), be to, atsižvelgus į tai, jog K. G. buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir gynyba nenurodė klausimų, kurie tos apklausos metu nebuvo užduoti. Nukentėjusiosios K. G. apklausos protokolas įrodymų tyrimo pabaigoje buvo paskelbtas kartu su visa bylos medžiagos, teismas paskelbė ir prie protokolo esant kompaktinį diską su nukentėjusiosios apklausos vaizdo įrašu, nė vienas proceso dalyvis, taip pat ir nuteistasis bei jo gynėjai, nurodė nepageidaujantys, jog šis įrašas būtų peržiūrėtas teisme (2021 m. rugsėjo 9 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas). Iš to seka, kad sprendimas neapklausti nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisme buvo priimtas atsižvelgus į jos sveikatos būklę, ekspertų išvadas, taip pat pritaikius BPK 186 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios nors ir reglamentuoja nepilnamečių liudytojų/nukentėjusiųjų apklausą, tačiau, įvertinus eksperto parodymus apie tai, kad nukentėjusiosios protinis išsivystymas atitinka 6–9 metų vaiko išsivystymą, iš esmės pagrįstai taikytos ir nagrinėjamu atveju, be to, teismo sprendimui neapklausti nukentėjusiosios turėjo įtakos ir tai, kad gynyba nenurodė nė vieno klausimo, kuris buvo neišsiaiškintas ar neužduotas nukentėjusiajai, apklausiant ją pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teisėjų kolegija tokias nukentėjusiosios K. G. nedalyvavimo posėdyje priežastis vertina kaip iš esmės svarbias. Pažymėtina, kad prašymas apklausti nukentėjusiąją buvo keliamas ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau taip pat netenkintas, atsižvelgus į ekspertizės akto išvadas, taip pat įvertinus tai, kad gynyba apklausos būtinumą grindė noru užduoti klausimus, kurie, kaip matyti, nukentėjusiajai jau buvo užduoti, arba užduoti klausimus, kurie yra susiję su tam tikrų aplinkybių vertinimu. Apeliacinės instancijos teisme, nutarus atlikti dalinį įrodymų tyrimą, buvo tiesiogiai peržiūrėtas nukentėjusiosios apklausos vaizdo įrašas.

13. Matyti, kad nukentėjusiosios apklausą ikiteisminio tyrimo metu atliko ikiteisminio tyrimo teisėja dalyvaujant psichologui (kaip ir buvo rekomenduota ekspertų). Nešališko teisminio pareigūno – ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvavimas yra svarbi tokios apklausos patikimumo garantija. Apklausos kokybei užtikrinti, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, tai, kad apklausiamam asmeniui yra nustatyta protinė negalia, kvalifikuoto specialisto – psichologo dalyvavimas apklausoje yra neabejotinai reikšmingas. Tikslinga pažymėti, kad nuteistojo gynėjas, apeliaciniame skunde ginčydamas nukentėjusiosios parodymus, iš esmės nepateikė jokių konkrečių argumentų dėl apklausos metodikos, eigos ar pan. Apklausos metu buvo daromas vaizdo ir garso įrašas, kurio gynyba, kaip minėta pati neprašė peržiūrėti, nors apskritai, gynybai ginčijant asmenų, kurie nebuvo apklausti nagrinėjant bylą teismuose, parodymų patikimumą, jų parodymų vaizdo ir garso įrašo ar atskirų jo dalių tiesioginis ištyrimas (t. y. peržiūrėjimas) teismo posėdyje yra papildoma garantija tikrinant tokio asmens apklausos ir jo parodymų patikimumą. Būtent tuo tikslu apeliacinės instancijos teisme buvo nutarta tiesiogiai ištirti aptariamą vaizdo įrašą su nukentėjusiosios K. G. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Peržiūrėjus įrašą, nuteistasis ir jo gynėjas pastabų dėl pačios apklausos neišsakė, tik kaip užduotinus kėlė klausimus, tiesiogiai nesusijusius su nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Svarbu ir tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme gynybos prašymu buvo apklausti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą pateikę ekspertai. Ekspertė I. Salialionė, kuri ekspertinio tyrimo metu tiesiogiai bendravo su K. G., uždavė jai klausimus, susijusius su byloje nagrinėjamu įvykiu, taip pat klausimus apie galimą poveikį, seksualinės prievartos supratimą ir kt., nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu atlikta nukentėjusiosios apklausa (past. ši apklausa atlikta po ekspertizės, kadangi, be kita ko, pirmiausia buvo būtinumas išsiaiškint, ar nukentėjusiąją apskritai galima apklausti) dėl ekspertizės akte nurodytų priežasčių įtakos pateiktoms išvadoms neturėtų. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pavesti ekspertams pakartotinai atsakyti į klausimus, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji K. G. buvo apklausta jau po ekspertizės atlikimo. Ši aplinkybė kartu su gynybai sudaryta galimybe apklausti nukentėjusiąją tyrusius ekspertus vėlgi yra reikšminga gynybos, neturėjusios galimybės pateikti apklausiamam asmeniui klausimų, garantija. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo stadijoje padarytas BPK 184 straipsnio 4 dalies pažeidimas būtų sukliudęs teismui priimti teisingą sprendimą, t. y. nėra esminis, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-689/2018).

14. Iš apeliacinio skundo dalies, kurioje dėstomi nesutikimo su veikos kvalifikavimu pagal BK 151 straipsnio 1 dalį argumentai, galima suprasti, kad apeliantas įžvelgia ir kitą pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo proceso pažeidimą, t. y. kaltinimo keitimą, nesilaikant BPK 255, 256 straipsniuose numatytos tvarkos. Tokia pozicija grindžiama tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįspėjo, jog kaltinime inkriminuota aplinkybė, kad A. B. masturbavo savo lytinį organą ties nukentėjusiosios lytiniais organais, bus keičiama į tai, kad A. B. savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios apatinę kūno dalį, atitinkamai nesudarant galimybės pasisakyti dėl pastarosios aplinkybės (apelianto teigimu, pakeisto kaltinimo). Teismų praktika rodo, kad klausimą, ar bylos nagrinėjimo metu nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikytinos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytų, taigi, ar teismas jas gali pakeisti savo iniciatyva, teismai sprendžia atsižvelgdami į BPK 255, 256 straipsniuose nustatytų normų paskirtį – nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, teismai sprendžia atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertindami, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262/2014). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas kaltinime nurodytas faktines aplinkybes pakeitė iš esmės skirtingomis. Kaip matyti, teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktus duomenis, remdamasis ekspertizės akto išvadomis, patikslino vienintelę aplinkybę, t. y. kaltinamajame akte inkriminuotą aplinkybę, kad A. B. lytinį organą masturbavo ties nukentėjusiosios lytiniais organais, pakeitė aplinkybe, kad A. B. savo lytinu organu lietė nukentėjusiosios apnuogintą kūno dalį. Toks aplinkybės pakeitimas nėra esminis, jis neturėjo jokios įtakos A. B. nusikalstamų veikų kvalifikavimui, bausmei ar kitokios teisinės reikšmės gynybai, t. y. dėl to nepasikeitė nusikalstamos veikų padarymo vieta, laikas, dalykas, būdas, padariniai (nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme) ir nėra pagrindo manyti, jog dėl taip pasikeitusių aplinkybių gynyba galėjo būti organizuojama kitaip.

15. Analizuojant nukentėjusiosios K. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, matyti, kad ji nurodė tikslią įvykio vietą, dieną, pakankamai aiškų laiką, tai, kad A. B. bučiavo ją į lūpas, nors ji sakė nebučiuoti, numovė kelnes ir kelnaites, palenkė ją į priekį ir rankomis laikė suėmęs už pilvo, pats nusivilko kelnes ir apatines kelnaites ir iš nugaros įkišo savo lytinį organą jai į užpakalį, jai neskaudėjo, tačiau buvo nemalonu, jautėsi negerai (1 t., b. l. 69-70). Nukentėjusioji įvykio aplinkybes nurodė ir ekspertinio tyrimo metu, tiesiogiai ir be pašalinių bendraudama su teismo psichologe I. Salialione. Šie jos paaiškinimai yra užfiksuoti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, aptarti nuosprendyje, jų turinys leidžia spręsti, kad esminės įvykio aplinkybės buvo aiškinamos analogiškai, be to, nukentėjusioji kelis kartus nurodė, kad įvykio metu jautėsi negerai, buvo baisu (past. dėl A. B. veiksmų), ji buvo pasakiusi „ne“, bet nuteistasis jos neklausė, jai nepatiko (2 t., b. l. 42-50). Nors ekspertizės atlikimo metu nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, suprantama, nėra prilyginamos nukentėjusiosios parodymams, duotiems BPK nustatyta tvarka, tačiau šiais paaiškinimais galima remtis tikrinant ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus nukentėjusiosios parodymus, ir jie yra vertinami visumoje kartu su kitais įrodymais.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios K. G. parodymais pagrįstai vadovautasi grindžiant nuteistojo kaltę. Nors galima pastebėti, kad apklausiama nukentėjusioji nepateikė rišlaus ir detalaus įvykio pasakojimo, tačiau tą nulėmė pastarosios psichikos būklė, protinio išsivystymo lygis, individualios psichologinės savybės, asmenybės ypatumai, žemas intelekto gebėjimų lygis. Suprantama, kad protinę negalią turinčio asmens galimybės duoti kuo išsamesnius parodymus apie įvykio aplinkybes yra objektyviai ženkliai mažesnės arba netgi minimalios ir šis momentas yra svarbus vertinant tokio pažeidžiamo asmens parodymų patikimumą. Nagrinėjamu atveju vertinant nukentėjusiosios K. G. parodymus pirmiausia buvo atsižvelgta į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas, teisme apklaustų ekspertų duotus parodymus. K. G. tiek nusikalstamos veikos metu, tiek ir dabar yra konstatuotas vidutinis protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, pastarosios intelekto gebėjimai yra labai žemi, asmenybė nebrandi, priklausoma nuo kitų rūpesčio ir globos, jos gebėjimą teisingai suvokti įvykius bei duoti teisingus parodymus mažina labai žemi intelekto gebėjimai. Vis dėlto, atsižvelgiant į individualias psichologines savybes bei amžiaus ypatybes, protinio išsivystymo lygį bei konkrečias sąlygas, kuriomis vyko įvykis, ji galėjo teisingai suvokti kai kurias elementarias ir konkrečias nagrinėjamo įvykio faktines aplinkybes ir duoti apie tai teisingus parodymus, ji nesuprato seksualinės prievartos reikšmės, tačiau galėjo suprasti seksualinį jų pobūdį. Remiantis tokiomis ekspertų išvadomis, nėra pagrindo spręsti, kad nukentėjusioji negalėjo suprasti jokių įvykio aplinkybių, duoti parodymų, jai nesuprantamas prieš ją atliktų veiksmų seksualinis pobūdis. Nors nukentėjusioji K. G. yra linkusi patvirtinti jai sakomą klaidingą informaciją kaip realiai buvusią, dėl sutrikusios atminties gali daryti klaidų atgamindama informaciją, vis dėlto, kaip konstatuota ir ekspertizės akte, objektyvių duomenų, kad K. G. pasakojamas apie byloje nagrinėjamą įvykį būtų duotas kitų asmenų poveikyje, negauta, o, ekspertės I. Salialionės parodymais, nepaisant atminties klaidų, dalį aplinkybių nukentėjusioji atgamina teisingai (3 t., b. l. 30-57). Be to, svarbu tai, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir netiesioginiai įrodymai, t. y. liudytojos A. G., nukentėjusiojo D. G., nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą E. G. parodymai. Pirmasis asmuo, kuriam K. G. atskleidė darbovietės tualete kilusį įvykį, buvo teta (A. G.), pokalbis su ja vyko jau kitą dieną po įvykio, taigi, praėjus itin nedaug laiko, aplinkybes tiek tetai, tiek ir netrukus iš kelionės grįžusiems tėvams nukentėjusioji pasakojo iš esmės labai panašiai. Galima tik pastebėti, kad apklausiamos A. G. ir E. G. tiesiogiai nenurodė, jog A. B. buvo išsitraukęs savo lytinį organą ir kokius veiksmus su juo atliko (E. G. tik nurodė dukrą sakius, kad ir pats nuteistasis nusirenginėjo), tačiau tų aplinkybių jų parodymuose nėra, kadangi tiek liudytoja, tiek atstovė pagal įstatymą parodė, kad girdėdamos nukentėjusiosios pasakojimą ir matydamos jos būseną pačios daugiau nieko pastarosios nebeklausė, baigė pokalbį (E. G. žodžiais, iš to, ką išgirdo, buvo aišku, kas vyko tualete). Tai, kad nukentėjusiosios nurodytos įvykio aplinkybės, kurias jis aiškino tetai, vėliau motinai, o paskui ir tėvui, iš esmės nesiskiria nuo jos parodymų, kurie BPK tvarka buvo duoti ir užfiksuoti ženkliai vėliau, nesudaro pagrindo spręsti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui duotiems parodymams įtakos turėjo laiko tarpas tarp veikos ir apklausos (tokia galimybė buvo konstatuota ekspertizės akto išvadose). Be to, minėti netiesioginiai įrodymai (A. G., D. G., E. G. parodymai, kurie sutampa ir tarpusavyje) yra svarbūs bendrai vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, o taip pat jais pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi darydamas nuteistąjį apkaltinančias išvadas. Tikslinga pažymėti, kad apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas, jog nuteistasis galėjo būti apkalbėtas, tačiau skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti išsamūs argumentai, jog nei nukentėjusioji, nei D. G., E. G. turėjo pagrindą duoti apeliantą A. B. kaltinančius parodymus, akivaizdu, jog tokio tikslo neturėjo ir liudytoja A. G., kuri nuteistojo apskritai nepažinojo. Nuteistojo versijos apie tai, kad visas įvykis yra tik D. G. siekio susidoroti su juo pasekmė (neva nuteistasis buvo neparankus darbuotojas, nesutikus savo noru išeiti iš darbo, prasidėjo grasinimai susidoroti, po ko vėliau ir buvo įvardintas byloje nagrinėjamas įvykis), nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, vaizdo įrašų medžiaga paneigia nukentėjusiojo suinteresuotumą nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį, be to, neįtikinama ir iš esmės nelogiška, kad esant nuteistojo minimam tikslui būtų pasitelktas asmuo, kuris dėl konstatuotos protinės negalios, itin žemų intelekto gebėjimų, kas D. G. buvo neabejotinai gerai žinoma, būtų leidęs nukentėjusiajam pagrįstai tikėtis, jog pradėjus baudžiamąjį procesą dukra sugebės įtikinamai papasakoti neva išgalvotą įvykį.

17. Nuteistojo ir jo gynėjo skunde aiškiai nepagrįstai akcentuojama Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 3707/2020 (01), kurioje konstatuota, kad K. G. kūne sužalojimų nėra, objektyvių duomenų, rodančių, jog su ja buvo lytiškai santykiauta, taip pat nėra, be to, nėra sužalojimų jos mergystės plėvėje (2 t., b. l. 57-58), kadangi A. B. nebuvo kaltinamas ir nuteistas atlikęs su nukentėjusiąja lytinį vaginalinį aktą (išžaginęs nukentėjusiąją). Skundžiamu nuosprendžiu pastarasis pripažintas kaltu dėl seksualinio nukentėjusiosios prievartavimo, iš įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad nusikalstami veiksmai nepasireiškė smurto naudojimu, pati nukentėjusioji parodė nesipriešinusi, todėl argumentai dėl kūno sužalojimų nebuvimo atmestini taip pat kaip nereikšmingi. BK 150 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo, būtent už kurį nuteistas A. B., sudėtis apima lytinės aistros tenkinimą analiniu, oraliniu ar kitokio sąlyčio būdu. Iš nuosprendžio matyti, kad apeliantas A. B. yra nuteistas už tai, kad pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, prieš tokio asmens valią tenkino savo lytinę aistrą būtent kitokio fizinio sąlyčio būdu. Nuteistojo gynėjas skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo konstatuoti nuteistojo veiksmai (nukentėjusiosios bučiavimas, pilvo lietimas, o taip nukentėjusiosios apnuogintos apatinės dalies lietimas lytiniu organu) nėra pakankami juos kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 1 dalį. Su tokia apelianto pozicija nesutiktina.

18. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014, 2K-191-697/2018 ir kt.). Apeliaciniame skunde dėstomos aktualios teismų praktikos nuostatos šios kategorijos bylose, o būtent tai, kad seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-410-449/2015). Aktualu ir tai, kad apie seksualinio prievartavimo požymių buvimą ar nebuvimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų, analinį ir oralinį lytinį aktą; nukentėjusiojo savybes (pvz., tas pats fizinis sąlytis su vaiku ir suaugusiuoju gali turėti visiškai kitokį neigiamą poveikį ir kitaip vertinamas); į tai, kiek toks sąlytis objektyviai gali tenkinti žmogaus lytinę aistrą (pvz., sąlytis, kuriuo įmanoma vien tik pažeminti žmogų, neatitinka kitokio fizinio sąlyčio prasmės); į panaudotos prievartos intensyvumą (žiaurumas, įžūlumas, tyčiojimasis, brutalus žeminimas suteikia daugiau motyvacijos fizinį sąlytį vertinti kaip seksualinio prievartavimo požymį); į kitas aplinkybes (pvz., ar sąlytis buvo tik fragmentiškas, ar nuoseklus ir tikslingas, ar įvykio vieta buvo palanki lytinės aistros tenkinimui, koks buvo kaltininko ir nukentėjusiojo apsinuoginimo lygis ir pan.). Konstatuojant buvus kitokį fizinį sąlytį, būdingą seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2007, 2K-191-697/2018).

19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstami veiksmai buvo atlikti sandėlio tualeto patalpose, esant jose nukentėjusiajai ir nuteistajam. Pastarasis bučiavo nukentėjusiąją į lūpas, paskui numovė jos kelnes ir apatines kelnaites, palenkė ją į priekį ir, pats stovėdamas iš už nugaros, rankomis laikė už pilvo, kad nukentėjusioji nesimuistytų, po ko, nusimovęs savo kelnes ir kelnaites, taip apnuogindamas apatinę kūno dalį, savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios apnuogintą kūno dalį. Nusikalstamos veikos padarymo vieta, nukentėjusiosios apnuoginimo bei nuteistojo apsinuoginimo laipsnis (abiejų apatinės kūno dalys buvo apnuogintos), bučiniai, suėmimas už pilvo, kad nukentėjusioji nesimuistytų, nuteistojo buvimas iš už nugaros ir jo veiksmai lytinu organu liečiant nukentėjusiosios apatinę kūno dalį, kurią prieš tai buvo jai apnuoginęs, leidžia konstatuoti, kad A. B. seksualiai prievartavo nukentėjusiąją K. G.. Nėra pagrindo spręsti, kad esant tokioms aplinkybėms lytiniu organu nukentėjusiosios apatinė kūno dalis buvo liečiama atsitiktinai ar fragmentiškai. Atkreiptinas dėmesys, kad apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją K. G. nurodė, kad A. B. norėjo kišti savo lytinį organą į jos lytinius organus bei „iš užpakalio įkišo lytinį organą“ (1 t. b. l. 69-70). Tokie parodymai, kurie, atsižvelgiant į nukentėjusiajai nustatytą protinę negalią, ekspertų išvadas, nebuvo pakankami pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad nuteistasis masturbavo savo lytinį organą, ar, juo labiau, sudarė pagrindą reikšti kaltinimą atlikus lytinį analinį aktą, tačiau nustatytų aplinkybių kontekste minėti parodymai sudaro pagrindą išvadai, kad lietimas lytiniu organu buvo pakankamai intensyvus, nuoseklus bei tikslingas, galima numanyti, jog nukentėjusiajai, kurios žinios seksualumo tema yra nepakankamos ir ji negali tiksliai nusakyti seksualinių veiksmų, susidarė įspūdis, kad lytinį organą norėta įkišti ar jis net ir buvo įkištas. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad A. B. tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja kitokio fizinio sąlyčio būdu. Tai, ar nuteistajam pavyko patenkinti lytinę aistrą, nėra reikšminga, kadangi seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus. Minimi faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo privalomai nenustatinėjami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2014).

20. Be kita ko, tikslinga pažymėti ir tai, kad nusikalstami veiksmai buvo atlikti prieš asmenį, kuriam konstatuotas psichikos sutrikimas, t. y. protiškai neįgalų asmenį, kas nuteistajam buvo žinoma (dėl tokios aplinkybės ginčo nėra), ir nukentėjusioji dėl savo būklės negalėjo suprasti seksualinio pobūdžio veiksmų esmės ir negalėjo jiems adekvačiai priešintis. Tai, kad lytinės aistros tenkinimas buvo atliekamas prieš jos valią, leidžia spręsti nuoseklūs pačios nukentėjusiosios parodymai, t. y. K. G. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotuose parodymuose užfiksuota, kad A. B. ją bučiuojant, ši jam sakė to nedaryti, jai nebuvo malonu, nepatiko, viso įvykio metu jautėsi negerai (1 t., b. l. 69-70). Apklausiamas A. B. neneigė, kad jam buvo žinoma, jog K. G. turi sutrikimų, kas, paties nuteistojo žodžiais, „buvo minima kiekvieną dieną“ (3 t., b. l. 50-57). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų turinys, nukentėjusiosios parodymai, sudaro pagrindą išvadai, kad seksualiniai veiksmai buvo atlikti prieš nukentėjusiosios valią, pastaroji savo elgesiu nesudarė nuteistajam jokių lūkesčių, kad ji pritaria nuteistojo veiksmams ir jų nori, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nusikalstami veiksmai atlikti prieš nukentėjusiosios valią, pasinaudojant bejėgiška pastarosios būkle. Tokiai išvadai jokios įtakos neturi gynybos akcentuojama aplinkybė, kad nukentėjusioji apie tualete kilusį įvykį niekam iš karto nepranešė. Anksčiau minėto ekspertizės akto, taip pat ekspertų parodymų turinys aiškiai atskleidžia, jog tokį nukentėjusiosios elgesį nulėmė jos asmenybė – dėl lėto psichinės veiklos tempo K. G. reakcija į jai naują, neįprastą situaciją, galimai vykusius byloje A. B. veiksmus prieš nukentėjusiąją, galėjo būti uždelstos. Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje kaip tik ir rėmėsi minėtomis ekspertų išvadomis, teisingai pažymėjo, kad nukentėjusioji, nesuprasdama, kas nutiko, nereagavo taip, kaip reaguotų nurodyto pobūdžio veiksmus suprantantis žmogus, būtent dėl nesupratimo galėjo nerodyti stiprių emocinių reakcijų, kas paaiškina, kad iš karto po įvykio iš esmės niekas, net ir nukentėjusiosios tėvas, nepastebėjo, kad K. G. elgesys, būsena būtų rodę, kas su ja kažkas atsitiko, be to, anksčiau nurodytos priežastys tuo pačiu paaiškina ir tai, kad įvykio metu nukentėjusioji nešaukė pagalbos, aktyviai nesipriešino nuteistojo veiksmams.

21. Atsižvelgiant į visa, kas buvo aptarta anksčiau, pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. B. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 1 dalį yra pagrįstos ir teisingos. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai dėl veikos perkvalifikavimo atmestini kaip aiškiai nepasitvirtinę. Čia pastebėtina, kad apeliantų keliamas alternatyvus prašymas dėl veiksmų perkvalifikavimo yra iš esmės nemotyvuotas, iš skunde aptariamos teismų praktikos sunku suprasti, kokios nusikalstamos veikos požymius įžvelgia apeliantai, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme gynėjo baigiamojoje kalboje nurodytas galimas veikos kvalifikavimas pagal BK 151 straipsnio 1 dalį yra klaidingas, kadangi nenustatyti minimos nusikalstamos veikos požymiai.

22. Taigi nuteistojo A. B. kaltė yra pilnai įrodyta anksčiau išdėstytais, taip pat skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuotais bylos įrodymais. Paties apelianto A. B. versija apie tai, kad jokio įvykio su nukentėjusiąja tualete nebuvo, o jis pastarąją yra pabučiavęs tik per gimtadienį (beje, pastarojo buvimo datos nuteistasis nė nežinojo) ir moters dieną, motyvuotai atmesta. Pirmosios instancijos teismas analizavo bei vertino nuteistajam iš esmės palankius parodymus davusio liudytojo R. S. parodymus, tačiau, kaip teisingai konstatuota nuosprendyje, iš R. S. parodymų matyti, kad nors įvykio dieną pastarasis ir buvo kartu su A. B., tačiau tuo pačiu pasitaikė ir momentai, kai nuteistasis buvo pasišalinęs, dėl ko nuosprendyje teisingai konstatuota, jog negalima kategoriška išvada, kad liudytojas ir nuteistasis visą dieną nepertraukiamai buvo kartu. Tuo tarpu skunde minimas liudytojas R. I., priešingai nei teigia apeliantas, jokių aplinkybių, patvirtinančių A. B. parodymus, nenurodė, liudytojo parodymais kartu su kitų asmenų parodymais buvo remtasi tik konstatuojant, kad nukentėjusioji neturėjo jokio pagrindo apkalbėti nuteistąjį, taip pat toje dalyje, kad liudytojas patvirtino, jog tualeto patalpose buvo stalas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, pagrindo išteisinti nuteistąjį A. B. ar jo veiksmus kvalifikuoti pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį, neturi jokio objektyvaus pagrindo ir šioje dalyje nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmeta.

Dėl vaizdo įrašų ir jų apžiūros protokolų vertinimo

23. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. G. pateikė skaitmenines laikmenas (USB atmintines) su trimis vaizdo įrašais, kuriuose yra užfiksuotas jo, nukentėjusiosios K. G. ir nuteistojo A. B. pokalbis, vykęs D. G. darbo kabinete. Pažymėtina, kad visuose įrašuose yra tas pats pokalbis, fiksuotas skirtingais įrašymo įrenginiais, viename iš įrašų yra pokalbio dalis, pavadinta „A. B.. Prisipažinimas“. Visi vaizdo įrašai buvo apžiūrėti BPK tvarka, byloje yra surašyti šių įrašų apžiūros protokolai (1 t., b. l. 89-91, 93-95, 97). Pirmosios instancijos teismas šių įrašų nepripažino įrodymais, konstatavęs, kad jie neatitina įrodymams keliamo patikimumo reikalavimo. Skundžiamame nuosprendyje minimi įrašai buvo vertinami tik sprendžiant, ar nukentėjusysis turėjo pagrindą apkalbėti nuteistąjį. Išvadą, kad D. G. nebuvo suinteresuotas apkaltinti A. B. nusikaltimo padarymu, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, kaip tik ir padarė atsižvelgdamas į įrašuose fiksuotą D. G. elgesį, pastarojo išsakytas frazes ir kt. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkina nei prokurorės, nei nuteistojo ir jo gynėjo. Antai, apeliaciniu skundu prokurorė prašo vaizdo įrašus ir jų apžiūros protokolus pripažinti įrodymais, pagrindžiančiais nuteistojo A. B. kaltę. Prokurorės įsitikinimu, įrašai pripažinti nepatikimais, neatlikus jų palyginimo su kitais bylose esančiais įrodymais, nevertinant to, kad pokalbyje dalyvavo ir pats nuteistasis, neatsižvelgiant į pastarojo išsakytus teiginius, kuriais jis neneigė jam mestų kaltinimų ir išreiškė pritarimą D. G. žodžiams, be to, neatsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji tam tikrais klausimais išreiškė ne tik pritarimą, o ir pati aktyviai pasisakė, nebuvo vertinamas ir nukentėjusiosios neverbalinis bendravimas, jos reakcijos, taip pat nesutinkama su nuosprendžio teiginiais, jog nuteistasis buvo provokuojamas. Be to, prokurorė įžvelgia nuosprendžio prieštaringumą, kadangi pirmosios instancijos teismas tais pačiais įrašais rėmėsi spręsdamas dėl nukentėjusiojo (ne)suinteresuotumo apkalbėti nuteistąjį. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, neginčijant nuosprendžio motyvų dėl įrašų nepripažinimo įrodymais, išsakoma pozicija, jog įrašais negalėjo būti vadovaujamasi apskritai, kai tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tam tikrų aplinkybių (pavyzdžiui, tarnybinio konflikto nebuvimo) juos visgi vertino.

24. Joks įstatymas nedraudžia privačiam asmeniui slaptai įrašinėti pokalbių su kitais asmenimis, pagal teismų praktiką privataus asmens padaryti ir teisėsaugos institucijai pateikti garso (vaizdo) įrašai teismo gali būti pripažįstami įrodymais, sprendimas nepripažinti įrodymais daromas tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-143/2011, 2K-250/2012, 2K-338-511/2017, 2K-168-511/2019, 2K-232-976/2019, 2K-63-511/2021). Spręsdamas, ar privataus asmens pateikti įrašai laikytini įrodymais, teismas turi ištirti, ar šie duomenys atitinka visus BPK 20 straipsnyje nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus, įvertinti tokių duomenų patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-63-511/2021, 2K-119-303/2021). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi.

25. Nukentėjusysis D. G., kaip privatus asmuo, įrašus padarė nepažeisdamas įstatymo, taigi ginčo dėl įrašų leistinumo nėra. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde užsimenama neva įrašai padaryti nesertifikuotu įrenginiu, dėl ko apeliantui kyla abejonės dėl įrašų autentiškumo, trynimo ir sumontavimo, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad proceso metu A. B. (susipažinęs su įrašais) aiškiai patvirtino, kad užfiksuotas pokalbis išties vyko, apklausiamas paaiškino tam tikras pokalbių detales, savo pasakytas frazes ir neišreiškė jokios abejonės, kad įrašų turinys bent kuria dalimi neatitinka tikrovės (3 t., b. l. 50-57). Atsižvelgiant į tai, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota nesant ginčo, kad įrašuose užfiksuotas pokalbis tarp asmenų vyko, ką, kaip minėta, pripažino pats A. B., atitinkamai pagrįstai nurodyta, jog nėra ginčo dėl įrašų autentiškumo ir vientisumo.

26. Skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti motyvai, kurias teismas argumentavo sprendimą nesiremti įrašais, o būtent įrašuose fiksuotais nukentėjusiosios ir nuteistojo paaiškinimais. Teisėjų kolegija, susipažinusi su įrašų turiniu, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams, kad pokalbio metu nukentėjusysis D. G. savo dukrai užduoda aiškiai menamus klausimus, o taip pat pateikia net ir atsakymų variantus, pati nukentėjusioji į klausimus daugiausia atsako pritarimu arba trumpu neiginiu, kartkartėmis sureaguoja kūno kalba, tačiau daugiausia yra pasyvi, pati savarankiškai pokalbyje iš esmės nedalyvauja. Nors prokurorė skunde tvirtina, kad tam tikrais klausimais nukentėjusioji aktyviai išsakė savo poziciją, visgi įrašų turinys to nepatvirtina. Vos kelios pavienės frazės neleidžia spręsti apie nukentėjusiosios iniciatyvą ar savarankiškumą. Pabrėžtina, kad ir ekspertė, susipažinusi su įrašais, nurodė, kad K. G. yra pasyvi, aktyviai savo pozicijos dėl įvykio neišsako, beje, priešingai nei užsimenama skunde, ekspertė neįžvelgė ir reikšmingų nukentėjusiosios reakcijų (kaip nurodoma ekspertizės akte, sėdi mažai judėdama, tyli, ryškių emocinių reakcijų nematyti) (2 t., b. l. 42-50; 3 t., b. l. 50-57). Be to, pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad nukentėjusysis, kuris, kaip matyti, iniciavo pokalbį, ir iš esmės jam vadovavo, spaudžia nuteistąjį patvirtinti buvus įvykį, priešingu atveju, nurodo teiksiantis pareiškimą policijai, kelis kartus konstatuoja, kad buvo padarytas seksualinis priekabiavimas, nurodo esant nustatyta, kad nukentėjusioji nemeluoja, kas leidžia spręsti, jog nuteistajam buvo daromas spaudimas (pastebėtina, kad nuosprendyje minėtų aplinkybių kontekste pavartota frazė „kaltinamojo provokacija ir spaudimas“ nereiškia asmens provokavimo nusikalsti, todėl su tuo susiję prokurorės skundo argumentai plačiau neanalizuotini). Vaizdo įrašų turinys neleidžia spręsti apie nuteistojo prisipažinimą dėl jam išsakytų kaltinimų, juo labiau, atsižvelgiant į anksčiau paminėtą išvadą dėl pokalbio metu pastarajam daryto spaudimo.

27. Visos aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad vaizdo įrašai nėra patikimi sprendžiant dėl įrašuose fiksuotų nukentėjusiosios K. G. ir nuteistojo A. B. paaiškinimų. Skundžiamo nuosprendžio motyvai taip pat rodo, kad būtent tose dalyse įrašai nebuvo pripažinti patikimais įrodymais, tačiau atsižvelgus į tai, kad įrašai gauti leistinu būdu, jie galėjo būti vertinami ir buvo vertinami sprendžiant dėl D. G. išsakytų teiginių, kadangi šioje dalyje nebuvo pagrindo konstatuoti įrašų neatitikimo BPK 20 straipsnio 1 – 4 punktuose įtvirtintiems kriterijams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrašus vertino netinkamai.

Dėl bausmės

28. Apeliaciniame skunde yra reiškiamas alternatyvus prašymas – skirti nuteistajam švelnesnę bausmę, t. y. nesusijusią su laisvės atėmimu arba atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Gynėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, todėl skyrė per griežtą, neproporcingą bausmę, dėl kurios, be kita ko, nukentėtų nuteistojo vaiko, motinos, kurios sveikata yra silpna, interesai.

29. BK 150 straipsnio 1 dalis numato dvi bausmės rūšis – areštą ir laisvės atėmimą iki septynerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirta griežtesnė – laisvės atėmimo – bausmė, kurios dydis nustatytas dvejiems metams. Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad veikiant tiesiogine tyčia buvo padarytas baigtas, tyčinis sunkus nusikaltimas, nusikalstami veiksmai atlikti pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, aptariant nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, pažymėta, kad A. B. neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka, bauda sumokėta, dirbantis, darbovietės, taip pat daugiabučio gyventojų atstovės charakterizuojamas teigiamai, vedęs, turi dukrą. Kaip matyti, teismas įvardino iš esmės visus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis, tačiau iš nuosprendžio motyvų taip ir neaišku, kas nulėmė apsisprendimą skirti griežtesnę bausmės rūšį.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo paskirta nurodyta bausmė yra pernelyg griežta ir šiuo atveju yra pagrindas skirti įstatymo sankcijoje numatytą švelnesnę bausmės rūšį. Tokią išvadą lemia tai, kad padaryta nusikalstama veika atitinka tipinį (rūšinį) nusikaltimo pavojingumą, aplinkybių, leidžiančių spręsti apie didesnį šios rūšies nusikaltimo pavojingumo, nenustatyta. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas pažymėjo, kad nusikalstama veika padaryta pasinaudojus bejėgiška nukentėjusiosios būkle, tačiau ši aplinkybė nerodo didesnio veikos pavojingumo ar pati savaime yra reikšminga sprendžiant bausmės klausimą, kadangi pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra vienas iš BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos alternatyvių požymių. Teismas nenustatė nė vienos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nekonstatuota ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau vien tik jų nebuvimas, nesant kitų pagrindų, nėra griežtesnės bausmės paskyrimą nulemiantis veiksnys). Vertinant nuteistojo asmenybę, akcentuotina tai, kad A. B. praeityje nė karto nebuvo teistas, vieną kartą jam pritaikyta administracinė atsakomybė, tačiau padarytas administracinis nusižengimas nebuvo šiurkštus (važiavo viešuoju transportu su negaliojančiu elektroniniu bilietu), paskirta bauda nedelsiant sumokėta, administracinė nuobauda seniai negaliojanti (2 t., b. l. 69). Tai leidžia spręsti, kad A. B. neturi susiformavusių kriminalinių nuostatų, padaryta nusikalstama veika yra daugiau atsitiktinė, o ne nuoseklus pastarojo gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Tiek kriminalinės patirties neturėjimas, tiek kiti duomenys leidžia nuteistojo asmenybę vertinti kaip iš esmės teigiamą. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. yra sukūręs šeimą, augina nepilnametę dukrą, yra dirbantis, darbdavys jį charakterizuoja teigiamai, yra išrinktas daugiabučio namo, kuriame pats gyvena, gyventojų atstovu, apibūdinamas kaip geranoriškas, iniciatyvus, prisidedantis prie namo ir jo gyventojų gerovės, rūpinasi pensinio amžiaus motina (2 t., b. l. 172-178). Atsižvelgdama į visas šias aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra visi pagrindai skirti A. B. įstatymo numatytą arešto bausmę, kurio dydis, vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nustatytinas artimas šios bausmės rūšies vidurkiui.

31. Atsižvelgus į tai, kad A. B. arešto bausme nuteisiamas pirmą kartą, taip pat įvertinus nuteistojo asmenybę, yra pagrindas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis, arešto bausmės vykdymą atidėti 10 mėnesiui laikotarpiui ir skirti intensyvią priežiūrą (nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis) bei BK 75 straipsnio 5 dalies 5, 6 ir 8 punktuose numatytas pareigas, o taip pat BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įmokos dydis nustatytinas mažesnis už galimą skirti įmokos vidurkį, įmoką įpareigotina sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (finansinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonė skirtina atsižvelgus į tai, kad nuteistasis yra dirbantis ir gauna pajamas, duomenų apie sudėtingą finansinę būklę neturima).

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

32. BPK106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo, be kita ko, išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

33. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. (12.32Mr) PT-445 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo K. G.. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad nukentėjusiajai teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 105,79 Eur (3 t., b. l. 165-167). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas pateiktas iš nuteistojo pusės, skundas dalyje buvo tenkintas, nuteistasis yra dirbantis, tikslinga išieškoti iš nuteistojo dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų, tai yra 60 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo A. B. gynėjo advokato Gintaro Putvinskio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 19 d. nuosprendį pakeisti ir A. B., padariusiam nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 1 dalyje, paskirti areštą 60 (šešiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis, arešto bausmės vykdymą atidėti 10 (dešimčiai) mėnesių ir paskirti intensyvią priežiūrą, nustatant šias intensyvios priežiūros sąlygas – visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose (Vilniuje, Ateities g. 23-73), jei tai nėra susiję su darbu ar gydymusi.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalies 5, 6 ir 8 punktais, visą bausmės vykdymo laikotarpį nustatyti pareigą tęsti darbą arba nedelsiant užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sudalyvauti elgesio pataisos programoje, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskirti 50 MGL (2 500 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant įmoką sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Jurgitos Jasiūnienės apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo A. B. 60 (šešiasdešimt) eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino atstovo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėRasa PaužaitėUgnius Trumpulis