Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. ir jo gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) kodekso 225 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 71 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir paskirta 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis, kuria nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestas.

Šiais sprendimais taip pat nuteistas V. J., tačiau dėl jo kasacine tvarka sprendimai neskundžiami.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju, veikdamas bendrininkų grupe su V. J. , savo naudai reikalavo, susitarė priimti ir tiesiogiai priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant jiems suteiktus įgaliojimus:

A. P. , dirbdamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu, ir V. J. , dirbdamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiuoju patruliu, būdamas valstybės tarnautoju, 2009 m. rugsėjo 21 d., apie 1.30 val., Klaipėdoje, Priestočio g., sustabdė automobilį „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuojamą A. Č. , ir jam nurodė, kad jis pažeidė Kelių eismo taisykles, t. y. vairavo automobilį galbūt būdamas neblaivus, už tai jam gresia automobilio konfiskavimas, vairuotojo pažymėjimo atėmimas ir bauda iki 4000 Lt. Tarnybiniame policijos automobilyje „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) už tai, kad nebūtų užfiksuotas Kelių eismo taisyklių pažeidimas ir nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, t. y. už neteisėtą neveikimą, jie iš A. Č. pareikalavo 400 Lt dydžio kyšio, nurodydami jį atvežti 2009 m. rugsėjo 21 d., apie 2.00 val., į degalinę „BP“, esančią Klaipėdoje, Tilžės g., šalia Sendvario žiedo. 2009 m. rugsėjo 21 d., apie 2.00 val., tęsdami nusikalstamą veiką, nuteistieji minėtoje degalinėje, tarnybiniame policijos automobilyje, už nurodytą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus priėmė 300 Lt kyšį iš A. Č..

Teismai tinkamai neišnagrinėjo klausimo dėl valdžios institucijų atsakomybės už provokacijos naudojimą, sukurstant nuteistuosius padaryti nusikaltimą, ir taip pažeidė nuteistųjų teisę į teisingą teismą bei įstatymų nuostatas dėl įrodinėjimo naštos pasiskirstymo. Pagal kasacinių teismų praktiką nagrinėjant bylą teisme būtent valstybės institucijoms tenka pagrindinė našta paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų visiškai neįtikinami). Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas A. Č., tardamasis su A. P. ir V. J. bei perduodamas pinigus, veikė pagal teisėsaugos institucijų užduotį. Pagal teismų praktiką privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima (kasacinė nutartis Nr. 2K-418/2010). Kasatoriai nurodo, kad liudytojas A. Č. veikė be pakankamo teisinio pagrindo, be jokios garantijos. Duomenų apie policijos pareigūnų nusikalstamą veiką pradinėje stadijoje visiškai nebuvo, taigi pareigūnas A. P. buvo provokuojamas daryti nusikalstamą veiką. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog STT pareigūnas telefonu A. Č. tik paaiškino, kaip elgtis šioje situacijoje, kad vėliau būtų paprasčiau nustatyti patį kyšio paėmimo faktą, pripažino, jog privatus asmuo, A. Č., buvo ne tik pasitelktas įrodymams rinkti (kyšio paėmimo faktui nustatyti), bet ir veikė kaip provokatorius. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras nepateikė įtikinamo paaiškinimo ir teismas netyrė, kodėl A. Č. nebuvo persekiojamas už savo veiksmus ikiteisminio tyrimo stadijoje. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinį skundą, tik apsiribojo konstatavimu, „kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje“. Kasatoriai teigia, kad už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva, baudžiamoji atsakomybė neatsiranda. Tokia veika BK 11 ir 12 straipsnių prasme negali būti laikoma nusikalstama.

Skundžiamojoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai apeliantus pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Pasak prokuroro, konstatuodamas, kad byloje surinkti įrodymai tinkamai įvertinti, apeliacinės instancijos teismas taip teisiškai įvertino ir nurodytus apeliacinio skundo argumentus dėl liudytojo M. Z. parodymų, todėl nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Atsiliepime teigiama, kad A. Č. parodymai yra teisingi, nes patvirtinti objektyviais duomenimis (pokalbių telefonu įrašais, pokalbio su nuteistaisiais įrašu, vaizdo įrašais, įrašų apie A. Č. automobilio sustabdymą, dokumentų tikrinimą nuteistųjų darbo knygutėje nebuvimu, liudytojais apklaustų pareigūnų G. S. bei L. K. parodymais, kita bylos medžiaga). A. Č., nesant jokių kitų duomenų, nuoširdžiai pripažino, kad bandė tartis su policijos pareigūnais ir net buvo pasiruošęs iš karto duoti jiems apie 100 Lt kyšį. Tik po to, kai nuteistieji A. P. ir V. J. nesutiko su siūloma suma ir pareikalavo 400 Lt kyšio, pareiškėjas nutarė pranešti apie tai teisėsaugos pareigūnams. Pasak prokuroro, atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad nusikaltimas – kyšio už administracinio teisės pažeidimo nefiksavimą reikalavimas ir vėlesnis priėmimas buvo pradėtas ir įvykdytas be valstybės pareigūnų dalyvavimo.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas

Dėl įrodymų rinkimo ir vertinimo

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ir teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis tiri būti teisėtas ir pagrįstas. Kasacinės instancijos teismas netikrina priimto nuosprendžio pagrįstumo, o apskųstus teismų sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nuosprendis formos ir turinio prasme atitinka Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintus reikalavimus (tinkamai surašytas, grindžiamas patikimais įrodymais, motyvuotas ir kt.). Teismas privalo išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu (BPK 301 straipsnio 1 dalis) bei teismo pripažinti atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, šie duomenys turi patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka, ar jais galima tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes –padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

Išanalizavus skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, darytina išvada, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, savo išvadas pagrindė patikimais ir teisėtais įrodymais, nuosprendyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir argumentuotai atmetė nuteistųjų pateiktą įvykio versiją. Nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas pažeidimų nenustatė, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, be to, išsamiai ir motyvuotai atsakė į nuteistojo A. P. apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl įrodymų rinkimo ir tyrimo procese padarytų pažeidimų (provokacija, suklastotas raštelis su kupiūrų numeriais ir kt.).

Atmestini kasatorių argumentai, kad A. Č. surinkti duomenys negali būti pripažinti įrodymais, nes jie gauti neteisėtai. BPK 98 straipsnis leidžia proceso dalyviui ar bet kuriam kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui pateikti bylos tyrimui reikšmingus duomenis. Sprendžiant, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, svarbią reikšmę turi tai, kas šiuos duomenis surinko ir pateikė – valstybės institucija (pareigūnas) ar privatus asmuo, nes skirtingų subjektų elgesiui taikomi skirtingi principai. Valstybės institucijų (pareigūnų) veiksmams renkant įrodymus taikomas principas „galima tai, kas leidžiama įstatymo“. Tai reiškia, kad valstybės institucijos (pareigūnai) bylai reikšmingus duomenis gali rinkti tik tai būdais, kurie tiesiogiai numatyti įstatymuose, – kitu atveju jie pripažįstami neteisėtais. Kai duomenis renka ir tyrimui pateikia privatūs asmenys, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (taikomas principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai uždraustu būdu. Visais kitais atvejais (nenustačius pažeidimo) tokie duomenys tikrinami, byloje tiriami ir pripažįstami įrodymais pagal bendras taisykles (kasacinė nutartis Nr. 2K-360/2004). A. Č. tyrimui pateikė savo pokalbio su pareigūnais įrašą ir lapą, kuriame nurodyti kupiūrų numeriai. Nė vienas veiksmų, kuriais buvo gauti šie duomenys, nėra tiesiogiai uždraustas jokiame įstatyme. A. Č. pateiktus duomenis patikrinęs BPK numatytais proceso veiksmais (apklausęs A. Č. apie įvykio aplinkybes, palyginęs šiuos duomenis su kita bylos medžiaga ir kt.), teismas pripažino juos patikimais ir teisėtais ir, grįsdamas jais savo išvadas, BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė.

Atmestinas kasatorių argumentas dėl įrodymo (lapo su užrašytais kupiūrų numeriais) suklastojimo. Pažymėtina, kad į šį argumentą motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Kasatoriai to neneigia, tačiau nesutinka su tokiomis teismo išvadomis. Kaip ne kartą nurodyta teismų praktikoje, tai, kad teismo išvados neatitiko kasatorių lūkesčių, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas pažeidė įstatymų nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas išsamus atsakymas į minėtą kasatorių argumentą. Išvadą dėl šio įrodymo atitikties įstatymų reikalavimams teismas padarė palyginęs jį su kitais byloje esančiais įrodymais ir nenustatęs pagrindo abejoti jo patikimumu bei teisėtumu.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip nepagrįstą vertina ir kasatorių teiginį, kad teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, nes rėmėsi liudytojo M. Z. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. BPK 276 straipsnis numato galimybę tam tikrais atvejais, kai neįmanoma apklausti asmens teismo posėdyje, perskaityti jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. Taip ištirti parodymai pripažįstami teisėtu, savarankišku įrodymų šaltiniu. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti asmens parodymai. Išanalizavus pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinį matyti, kad M. Z. teismo posėdyje buvo apklaustas. Dėl objektyvių priežasčių (galvos operacijos) M. Z. negalėjo duoti parodymų apie įvykio aplinkybes, tačiau patvirtino, kad po ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos protokolu yra jo parašas, taip pat patvirtino, kad rašysena, kuria buvo užrašyti kupiūrų numeriai, panaši į jo. M. Z. nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o ikiteisminio tyrimo pareigūno užfiksuoti jo parodymai buvo perskaityti 2011 m. vasario 8 d. teismo posėdyje (tai pažymėta protokole T. 1, b. l. 191). Taigi, priešingai nei teigia kasatoriai, M. Z. parodymai pagal susidariusią situaciją buvo tinkamai ištirti teismo posėdyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tiesiogiai rėmėsi tik ta liudytojo M. Z. parodymų dalimi, kuria jis patvirtino savo prašo po protokolu autentiškumą ir rašysenos panašumą. Ikiteisminio tyrimo metu duoti šio liudytojo parodymai nuosprendyje išdėstomi lyginant su kitais duomenimis (daugiausiai A. Č. parodymais), tokiu būdu tikrinant pastaruosius, kaip tai numatyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje. Taigi darytina išvada, kad teismas nepažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus bei surašydamas nuosprendį, nepadarė jokių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, nustatė visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl NVIM ir provokacijos

Dauguma kasacinio skundo argumentų susiję su liudytojo A. Č. surinktų įrodymų teisėtumu, jo pokalbiais su STT Klaipėdos valdybos viršininku L. K. įvykio metu. Kasatoriai teigia, kad nagrinėjamoje byloje realiai buvo taikytas nusikalstamos veikos imitavimo modelis, tačiau jis nebuvo tinkamai, teisės aktų nustatyta tvarka, sankcionuotas ir įformintas. Taip pat kasatoriai nurodo, kad nuteistasis buvo A. Č. (vadovaujant ir kontroliuojant L. K. ) išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką.

Būtinybė tiriant nusikalstamas veikas tam tikrais atvejais taikyti neviešo pobūdžio tyrimo metodus (slaptą sekimą, savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmus, NVIM ir kt.) pripažįstama ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygmeniu. Tokiais tyrimo metodais paprastai suvaržomos asmens teisės į susižinojimo slaptumą, privataus gyvenimo neliečiamumą ir kt., todėl jie pripažįstami teisėtais tik tada, jeigu galimybė taikyti šiuos metodus numatyta įstatyme ir jie taikomi griežtai laikantis teisės aktuose nustatytų sąlygų ir tvarkos. Galimybė taikyti neviešo pobūdžio tyrimo metodus numatyta Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme (toliau – ir OVĮ) ir Baudžiamojo proceso kodekse. OVĮ 9 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie tam tikrus, šioje normoje išvardytus apysunkius nusikaltimus; pagal BPK 159 straipsnio 1 dalį nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai atliekami gavus informacijos, kad asmeniui siūloma padaryti nusikalstamą veiką, siekiant išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai pagal OVĮ nuostatas atliekami, kai ikiteisminis tyrimas dar nėra pradėtas, o jį pradėjus taikyti šiuos metodus galima tik vadovaujantis BPK. NVIM gali būti pripažįstamas teisėtu ir jo metu gauti duomenys gali būti panaudojami kaip įrodymai baudžiamajame procese tik tuo atveju, jeigu buvo išpildytos visos įstatyme nustatytos sąlygos ir tiksliai laikytasi kitų reikalavimų jį taikant. Viena tokių būtinųjų sąlygų yra prokuratūros (pagal OVĮ) arba teismo (pagal BPK) sankcija. Jeigu dalis ar visa informacija byloje buvo surinkta taikant NVIM, teismas privalo patikrinti jo sankcionavimo ir įgyvendinimo teisėtumą. Modelio sankcionavimo teisėtumas nustatomas patikrinant, ar byloje yra duomenų, patvirtinančių teisinį ir faktinį jo taikymo pagrindą, o įgyvendinimo teisėtumas susijęs su draudimu provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką.

Provokacijos problema ne kartą nagrinėta tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), tiek nacionalinių teismų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo) jurisprudencijoje. OVĮ ir Lietuvos teismų praktikoje yra išaiškinta provokacijos sąvoka. Pagal OVĮ 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-52/2001 nustatyta, kad provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikalstamą veiką, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Konstatavus, kad veikos padarymą lėmė provokacija, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra negalimas, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Tiek pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek pagal EŽTT jurisprudenciją provokacijos faktas nustatytinas ir tokiu atveju, kai galima daryti išvadą, kad konkreti veika nebūtų buvusi atlikta be valstybės pareigūnų įsikišimo (nutartis Nr. 2A-P-6/2008). Privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima. Vienareikšmiškai pripažįstama, kad provokacijos būdu surinkti duomenys negali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese – jie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyto teisėtumo reikalavimo.

Analogiškus argumentus (dėl nesankcionuoto NVIM taikymo ir provokacijos) nuteistasis A. P. kėlė ir savo apeliaciniame skunde. Išsamiai išnagrinėjusi faktines bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šias nuteistojo versijas motyvuotai atmetė. Byloje nustatyta, kad pareigūnai A. P. ir V. J. sustabdė A. Č. vairuojamą automobilį, paėmė jo dokumentus ir nurodė, kad tikrins blaivumą, nupasakojo visas galimas pasekmes, jei bus nustatyta, kad jis vairavo neblaivus, pabrėždami, jog tai A. Č. gali kainuoti apie 4000 Lt. Šiam paklausus, ar įmanoma susitarti kitaip, pareigūnai pareikalavo iš jo 400 Lt, negrąžindami vairuotojo pažymėjimo, leido nuvažiuoti šių pinigų pasiskolinti ir susitarė, kada ir kur jis juos turėtų pareigūnams perduoti. BK 225 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius sudaro pažadas ar susitarimas priimti kyšį, reikalavimas ar provokavimas duoti kyšį, kyšio priėmimas. Pripažįstama, kad nusikaltimas baigtas, nustačius bent vieno šių alternatyvių veiksmų padarymą. Taigi teismų išvada, kad nurodytu atveju savo veiksmais A. P. kartu su kitu pareigūnu jau buvo padaręs baigtą nusikalstamą veiką – reikalavo iš A. Č. kyšio (iš pradžių netiesiogiai, grasindami sunkiomis pasekmėmis, o po to ir tiesiogiai pareikalaudami konkrečios sumos) bei susitarė dėl jo priėmimo, atitinka baudžiamąjį įstatymą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad šioje situacijoje NVIM nebuvo ir negalėjo būti taikomas, taip pat nuteistasis nebuvo provokuojamas padaryti nusikaltimą. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad iki šio įvykio A. Č. būtų bendravęs su teisėsaugos institucijų pareigūnais, taręsis dėl specialių užduočių prieš A. P. atlikimo ar pan. Iniciatyva reikalaujant ir tariantis dėl kyšio buvo būtent iš nuteistojo ir kito pareigūno pusės, o A. Č. tik pakluso jų nurodymams (pareigūnai pasiliko A. Č. vairuotojo pažymėjimą, kaip garantą, kad jis grįš su pinigais). Tai, kad po to, kai nuteistasis iš jo pareikalavo kyšio, važiuodamas pasiskolinti pinigų, A. Č. telefonu bendravo su STT Klaipėdos valdybos viršininku L. K., kuris patarė jam kaip elgtis, kad būtų surinkta įrodymų, neturi jokios įtakos nuteistojo A. P. kaltės nustatymui, nes, kaip minėta, nusikalstama veika buvo baigta jau iki to. Pagal byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad ir vėliau, sugrįžęs su pinigais bei elgdamasis taip, kaip jam patarė L. K., A. Č. veikė ne pagal teisėsaugos institucijų užduotį, nusikalstamų veiksmų neimitavo ir neprovokavo nuteistojo paimti kyšio, o rinko įrodymus.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios

BPK 166 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2009 m. rugsėjo 21 d. A. Č. atvykus į Klaipėdos miesto pirmąjį policijos komisariatą, kuriame, pagal jo parodymus apie policijos pareigūnų A. P. ir V. J. padarytą nusikalstamą veiką, buvo surašytas protokolas pareiškimas (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tai, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas pagal A. Č. pokalbius telefonu su L. K. , nėra BPK nuostatų pažeidimas. Šių pokalbių tikslas buvo duomenų apie nusikalstamą veiką surinkimas, jokie procesiniai teisėsaugos institucijų ar pareigūnų veiksmai po šių pokalbių nebuvo atlikti, o apie padarytą nusikaltimą buvo pranešta atvykus į policijos komisariatą.

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo

Kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas – neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus – deklaratyvūs ir nepagrįsti. Išanalizavus apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį matyti, kad išsamiai atsakyta į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus: dėl įrodymų tyrimo, nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo, provokacijos ir kt. Teismas motyvuotai atmetė visas nuteistojo iškeltas įvykio versijas, nurodė išsamius savo sprendimo argumentus.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad, tirdami ir vertindami įrodymus, surašydami sprendimus, bylą nagrinėję teismai būtų padarę Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų. Teismo išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių buvimo ar nebuvimo motyvuotos, baudžiamasis įstatymas nuteistajam A. P. pritaikytas tinkamai. Taigi keisti ar naikinti skundžiamus nuosprendį ir nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. P. ir jo gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo kasacinį skundą.