Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Biržų rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl D. Ž. ir M. G. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, šie asmenys išteisinti.

Biržų rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu:

M. G. buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemonę įspėjimą bei dešimties mėnesių trukmės elgesio apribojimą būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto. Dėl kaltinimų pagal BK 302 straipsnio 1 dalį M. G. buvo išteisintas.

D. Ž. buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2003 m. gruodžio 29 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirta trejų metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas vadovaujantis BK 92 straipsniu buvo atidėtas trejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones - elgesio apribojimą įpareigojant būti namuose nuo 21.00 val. iki 7.00 val. dvylika mėnesių ir įpareigojant tęsti mokslą bei uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą D. Ž. bausmę įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2003 m. sausio 27 d. iki vasario 6 d. pagal Panevėžio apygardos teismo 2003 m. gruodžio 29 d. nuosprendį, ir nuo 2005 m. balandžio 5 d. iki gegužės 6 d.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą iš dalies tenkinti, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taip pat išteisintųjų, prašiusių skundą atmesti ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

D. Ž. ir M. G. buvo nuteisti už tai, kad 2005 m. vasario 16 d. apie 6.30 val. Biržų rajono Bliūdžių kaime, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą ir kėsindamiesi pagrobti 2000 Lt, panaudojo fizinį smurtą prieš L. M. D., nutraukdami ją važiuojančią nuo dviračio ir parkritusiai ant kelio spausdami ranka burną, taip atimdami galimybę priešintis, pagrobė jos 1 Lt vertės rankinę bei joje buvusius jos Lietuvos Respublikos piliečio pasą, socialinio draudimo, pensininko ir darbo pažymėjimus, sanitarinę knygelę ir AB „Rokiškio sūris" dokumentus, padarydami nukentėjusiajai L. M. D. 1 Lt dydžio turtinę žalą.

Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, jog nustatytos duomenų rinkimo tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad duomenys negali būti įrodymais. Nustačius, kad renkant duomenis pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.

Vienu svarbiausiu D. Ž. kaltės įrodymu apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti liudytojos A. B. parodymai, atpažinimo pagal nuotrauką ir asmens atpažinimo protokolai. Apeliacinės instancijos teismas suabejojo jų patikimumu ir nepagrįstai šių bylos duomenų nepripažino įrodymais. Kasatorius, pasiremdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. kasacine nutartimi Nr. 2K-586/2006, teigia, kad šis ikiteisminio tyrimo veiksmas atliktas tinkamai, BPK 179, 191, 192 ir 195 straipsnių reikalavimai nepažeisti. Asmens parodymo atpažinti tvarka reglamentuojama BPK 192 straipsnyje, kurio 5 dalyje numatyta išlyga, kai atpažinimas gali būti daromas pagal nuotrauką, jeigu parodyti asmens negalima. Pagal nuotrauką asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusio asmens saugumui užtikrinti, ikiteisminio tyrimo taktikos sumetimais, kai būtina išvengti įtariamojo ar nukentėjusiojo fizinio kontakto iki atpažinimo veiksmo atlikimo ar po jo. Įstatyme nenustatyta, kad šiais atvejais turi būti priimamas atskiras procesinis sprendimas, o kiekvienu konkrečiu atveju tai sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ar padarytus atpažinimus pripažinti įrodymais baudžiamojoje byloje, sprendžia teismas. Pirmosios instancijos teismas D. Ž. atpažinimus pagal nuotraukas pripažino įrodymu ir tuo nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų. Prieš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką tyrimo veiksmą A. B., apklausta apie aplinkybes, kuriomis ji matė atpažintiną asmenį, nurodė, kad iš dviejų jos namuose buvusių jaunuolių ji galėtų atpažinti mažesnio ūgio jaunuolį. Parodymo atpažinti metu ji nurodė, kad atpažino D. Ž. iš veido bruožų bei kad šį jaunuolį matė be kepurės. Nors liudytoja A. B. nebuvo detaliai apklausta apie atpažintino asmens požymius, tačiau pirmosios instancijos teisme liudytoja smulkiai apklausta tiek apie aplinkybes, kuriomis ji matė D. Ž., tiek apie požymius, pagal kuriuos jį atpažino. Taip patikrintas BPK 191 straipsnio 2 dalies reikalavimų laikymasis ikiteisminio tyrimo metu. Pagal nuotraukas atpažindama D. Ž., liudytoja A. B. nurodė, kad jį atpažįsta iš veido bruožų, todėl BPK 195 straipsnio 3 dalyje numatyti reikalavimai taip pat nepažeisti. D. Ž. parodymas atpažinti liudytojai A. B., atliktas nepažeidžiant BPK 191, 192, 195 straipsnių reikalavimų, iš esmės buvo perteklinis procesinis veiksmas, kadangi prieš tai atliktas D. Ž. parodymas atpažinti pagal nuotraukas, kurio rezultatų patikimumas abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė parodymo atpažinti protokolu nustatytais duomenimis. Aplinkybė, kad asmens parodymas atpažinti atliktas po šio asmens atpažinimo pagal nuotraukas, gali kelti abejonių asmens parodymo atpažinti rezultatų patikimumu, tačiau ne šioje byloje, kadangi D. Ž. parodymas atpažinti pagal fotonuotraukas atliktas nepažeidžiant BPK reikalavimų ir šio veiksmo protokolas su jo priedais teisiamajame posėdyje ištirti.

Liudytojos A. B. parodymų nepripažinimą įrodymais kolegija grindė apeliaciniuose skunduose nurodytais BPK pažeidimais, tačiau, kasatoriaus manymu, byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, nėra duomenų ir dėl jos suinteresuotumo bylos baigtimi.

Liudytoja A. B. parodė, kad jaunuoliai, kurie slėpėsi jos bute, iš jos telefono skambino ir siuntė SMS žinutes savo draugams. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teisėjų kolegija, išnagrinėjusi A. B. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2005 m. vasario 16 d. išklotinę nuo 9.18 val. iki 11.27 val. ir D. Ž. telefoninių pokalbių išklotinę, įvertino tai, kad pirmasis telefoninis skambutis buvo iš jo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į A. B. telefoną 9.56 val. Šių duomenų pagrindu teismas suabejojo, kad D. Ž. liudytojos A. B. namuose būtų skambinęs savo telefonu tame pačiame name esančiai liudytojai A. B. Kasatorius pažymi, kad byloje surinktais duomenimis pagal liudytojos A. B. ir D. Ž. parodymus nustatyta, kad jie nebuvo pažįstami. M. G. ir D. Ž. neturėjo su savimi telefonų, todėl prašė leisti pasinaudoti telefonu liudytojų O. N. ir A. B. A. B. leidus, naudojosi jos telefonu skambindami ir siųsdami SMS. Telefoninių skambučių išklotinėse iš A. B. priklausančio telefono pirmas skambutis į R. K. telefoną ir vėliau sekę kiti skambučiai patvirtina, kad M. G. ir D. Ž., naudodamiesi A. B. telefonu, palaikė ryšį su kitais asmenimis, kurie naudojosi R. K. telefonu ir D. Ž. paliktu telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Tai, kad darydami nusikaltimą telefonų su savimi jie neturėjo, kasatoriaus teigimu, yra paaiškinama saugumo sumetimais ir siekimu apsunkinti padaryto ar daromo nusikaltimo išaiškinimą, kadangi pagal operatoriaus bazines stotis galima nustatyti asmens buvimo vietą, darant nusikaltimą telefonas gali suskambėti, jį galima pamesti.

D. Ž. parodymus, kad savo telefono nebuvo perdavęs kitiems asmenims, o R. D. namuose 2005 m. vasario 15 d. apie 24 val. nuėjo miegoti ir atsikėlė kitą dieną apie 12-13 val. ir tą naktį su M. G. telefonu nebendravo, paneigia D. Ž. telefoninių skambučių išklotinių duomenys. 2005 m. vasario 13–16 dienomis D. Ž. penkiasdešimt vieną kartą bendravo su M. G., iš jų keturis kartus prieš nusikaltimą vasario 16 nuo 0.10 val. iki 2.32 val., o su kitais abonentais trisdešimt septynis kartus. Šie telefoniniai pokalbiai užfiksuoti skirtingose mobilaus ryšio operatoriaus bazinėse stotyse, taigi D. Ž. naktį prieš nusikaltimą keitė savo buvimo vietą.

Apibendrindamas kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas byloje surinktus duomenis įrodymais, skirtingai nei apeliacinės instancijos teismas, tinkamai ir nepažeisdamas BPK nuostatų įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų patikimumą BPK nustatytomis priemonėmis patikrino teismo proceso metu, todėl M. G. ir D. Ž. veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir paskyrė bausmes. Šioje dalyje nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistu.

Biržų rajono apylinkės teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaręs išvadą, kad M. G. ir D. Ž. kaltė dėl dokumentų pagrobimo neįrodyta ir jie dėl kaltinimų pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisintini, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, kad D. Ž. išteisinamas, o išteisindamas M. G. nenurodė išteisinimo pagrindo, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo

taikymo klausimai. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, pagal kurias kaltinantys įrodymai abejotini ir nėra nė vienos tiksliai nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad D. Ž. ir M. G. padarė plėšimą. Be to, tam tikri duomenys byloje surinkti neteisėtai ir dėl to neatitinka įrodymų leistinumui keliamų reikalavimų, o juos renkant suvaržytos kaltinamųjų teisės. Nepagrįstai konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nors, kasatoriaus teigimu, tai padarė ne šis, bet apeliacinės instancijos teismas.

Išanalizavus šioje baudžiamojoje byloje priimtų teismų sprendimų turinį ir atitinkamus kasacinio skundo argumentus, kasacinėje nutartyje BPK 20 straipsnio reikalavimų požiūriu atkreiptinas dėmesys į teismų argumentus, išsakytus dėl M. G. priklausiusios kuprinės, A. S., A. B., V. J. parodymų, D. Ž. alibi patikrinimo.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, jog iš specialisto išvados matyti, kad ant maišelio, rasto įvykio vietoje, yra M. G. biologinių pėdsakų, tačiau M. G. teigimu maišelis buvo prarastas dar 2005 m. sausio mėnesį mokyklos sporto salėje. M. G. versiją šiuo klausimu teismas pripažino nepaneigta. Toks įrašas nuosprendyje rodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai šios versijos nenagrinėjo ir padarė deklaratyvią išvadą. Specialisto išvadoje ir kituose bylos dokumentuose – priede prie įvykio vietos apžiūros protokolo, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, apeliaciniame skunde ir kt. – minima kuprinė, o ne maišelis. Kasatorius pagrįstai atkreipia dėmesį, kad M. G. parodymai apie kuprinės praradimo aplinkybes nenuoseklūs ir prieštaringi. Jie nedera prie liudytojo G. Č. parodymų. Šių klausimų apeliacinės instancijos teismas nuodugniau netyrė, dėl jų nepasisakė ir savo vertinimų neišdėstė.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas A. S. parodymus nepagrįstai įvertino kaip nepatikimus ir gautus pažeidžiant įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje suabejota, ar liudytojo A. S. parodymai, kad skambinant L. M. D. jis buvo kartu toje pačioje vietoje su M. G., yra patikimi ir nenuginčijami, nes pagal telefoninių pokalbių išklotines jie kiek vėliau skambino vienas kitam. Taigi neįtikėtina, kad asmenys, buvę toje pačioje vietoje, šventę tame pačiame vakarėlyje, dalinęsi telefonu, po penkių minučių skambina vienas kitam ir tarpusavyje kalba telefonu. Todėl iškelta abejonė, ar M. G. tikrai tas asmuo, kuris telefonu bendravo su nukentėjusiąja. Be to, nuosprendyje konstatuota, kad A. S. nurodytos nusikalstamos veikos esminės aplinkybės policijos pareigūnų buvo nustatytos atlikus kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Šios apeliacinės instancijos teismo abejonės ir išvados pateiktos remiantis pernelyg siaura ne visų byloje surinktų duomenų traktuote. Nepaneigti A. S. parodymai, jog po skambučio nukentėjusiajai jis su M. G. išsiskyrė. Neįvertinti apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto liudytojo R. K. parodymai, kad būtent remiantis A. S. parodymais Užušilių miško poilsiavietėje buvo rasta ir paimta apdegusio bato kulno liekana, kaip tai tiksliai nurodyta kasaciniame skunde.

Pakankamo teisinio pagrindo neturi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados, kad A. S. pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas pažeidžiant nustatytą tvarką, taip suvaržant įtariamųjų teisę dalyvauti apklausoje ir užduoti jam klausimus. Todėl kyla pagrįstos nebepašalinamos abejonės jo duotais parodymais, nes A. S. neprisimena bylai reikšmingų aplinkybių, negalėjo atsakyti į gynybai svarbius klausimus, taigi šie duomenys negali būti pripažįstami įrodymais, nors pirmosios instancijos teismas dalimi jų rėmėsi. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje nėra imperatyviai nustatyta proceso stadija, kurioje asmeniui, įtariamam ar kaltinamam nusikalstamos veikos padarymu, turi būti sudaryta galimybė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba reikalauti, kad tie liudytojai būtų apklausti. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus vertinama kaip teisės į teisingą, sąžiningą procesą sudėtinė dalis, kuri gali būti įgyvendinta bet kurioje proceso stadijoje. Todėl, jeigu įtariamasis ar kaltinamasis, neturėjęs galimybės apklausti liudytoją (nukentėjusįjį) ikiteisminio tyrimo metu, tokią galimybę turėjo bylos teisminio nagrinėjimo metu, jo atitinkama teisė, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje, nėra pažeista. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai. Liudytojas A. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas. M. G. ir D. Ž. jame dalyvavo, jų gynėjai uždavė šiam liudytojui klausimų. Faktas, kad liudytojas pareiškė neprisimenantis aplinkybių ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą, nėra pagrindas teigti, kad suvaržytos M. G. ir D. Ž. teisės ar nėra galimybių patikrinti atitinkamus įrodymus teisme.

Bylos dokumentų turinys paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl pirmosios instancijos teismo nenuoseklumo skirtingai vertinant A. S. parodymus. Kaltinime M. G. ir D. Ž. nurodytos aplinkybės nesiejamos su netoli įvykio vietos rastu vogtu automobiliu „Ford Fiesta“, todėl apylinkės teismas neturėjo pagrindo tirti ir vertinti su šia baudžiamąja byla nesusijusių duomenų.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio abejonės dėl proceso veiksmų, atliktų su liudytoja A. B., kai ji atpažino D. Ž., patikimumo grindžiamos nurodant, kad dalis jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų užtušuota korektoriumi. Be to, nebuvo BPK 192 straipsnio 5 dalyje numatyto pagrindo asmenį parodyti atpažinti pagal nuotraukas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad D. Ž. 2005 m. balandžio 6 d. 11.45 val. buvo parodytas A. B. atpažinti pirmiausia iš fotonuotraukų, o tos pačios dienos 15.50 val. dar ir betarpiškai, kai jau buvo sulaikytas. A. B. telefono SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) 2005 m. vasario 16 d. išklotinės, kad iš jos telefono nuo 9 val. 18 min. iki 11 val. 27 min. skambinta ir siųsta SMS į R. K. telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), į D. Ž. telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), kad minimu laiku iš nurodytų telefonų SIM kortelių buvo skambinta ir siųsta SMS į A. B.s telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), kad pirmasis skambutis buvo iš D. Ž. telefono į A. B. telefoną 9.56 val., duomenimis grindžiamas svarstymas, ar D. Ž., buvęs liudytojos A. B. namuose, būtų skambinęs savo telefonu tame pačiame name esančiai A. B. Tvirtinama, kad nėra objektyvių įrodymų, jog nusikaltimo padarymo dieną D. Ž. būtų perdavęs savo telefoną kitiems asmenims. Taip formuojama abejonė, ar D. Ž. yra būtent tas asmuo, kuris lankėsi pas A. B. 2005 m. vasario 14 d. Ši data, nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nėra tiksli. Asmens atpažinimo procesinis veiksmas byloje atliktas taip, kad, kaip teisingai nurodo kasatorius, neatskleidžia jokio esminio BPK nuostatų pažeidimo. Nors BPK nuostatų požiūriu liudytojos A. B. parodymai tam tikrais atvejais užfiksuoti nukrypstant nuo įstatymo reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos nukrypimus aptarė, įvertino kaip nesudarančius esminio BPK pažeidimo, ir šios liudytojos parodymus leistinumo aspektu motyvuotai pripažino priimtinais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuosprendyje nurodė, jog sugretinusi įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis ir liudytojo V. J. parodymus konstatuoja, kad policijos pareigūnams lankantis Dubriškių kaime bei surašant įvykio vietos apžiūros protokolą, apžiūrą baigus 11.30 val., aplink negyvenamąją sodybą jau buvo įtariamųjų pėdsakai. V. J. tvirtinimu tai buvo tokie patys pėdsakai, kokiais jis sekė nuo L. M. D. užpuolimo vietos. Toliau kolegija vertino A. B. parodymus, jog tuo metu, kai pas ją užėjo policijos pareigūnas, namo viduje buvo du nepažįstami jaunuoliai, tačiau ji bijojusi apie tai pasakyti. Jaunuoliai skambino telefonu ir išėjo tik po to, kai išvažiavo policijos darbuotojai. Kolegija konstatavo, kad jie išėjo iš A. B. jau po to, kai buvo baigta įvykio vietos apžiūra Dubriškių kaime. A. B. parodymus patvirtina jos telefono pokalbių išklotinės, kad nuo 9.18 val. iki 11.27 val. iš jos telefono skambinta įvairiems A. B. nežinomiems abonentams. Kolegija nurodė, kad iš V. J. parodymų matyti, jog sekdamas įtariamųjų pėdsakais jis kalbėjosi su sutiktais žvejais, minėjusiais du vyrus (jaunuolius), praėjusius pro juos maždaug prieš 15 – 20 minučių. Iš O. N. parodymų matyti, kad policijos darbuotojas pas ją užėjo praėjus 15 minučių po to, kai du jaunuoliai prašė leisti pasiskambinti. Remdamasi šiais duomenimis, kolegija darė išvadą, kad asmenys, užėję pas A. B. pasiskambinti, į Dubriškių kaimą atėjo maždaug 15 minučių anksčiau negu policijos pareigūnas V. J. Apeliacinės instancijos teisme jis parodė, kad artėdamas prie Dubriškių kaimo likus maždaug kilometrui jau matė tame kaime sankryžoje prie negyvenamos sodybos stovintį policijos automobilį. Atsižvelgiant į tai, kad V. J. ėjo per gilų sniegą, kolegija nusprendė, jog galima manyti, kad jis minėtą kilometro atstumą nuėjo per 7 – 10 min. Sugretinusi visus šiuos parodymus, kolegija padarė išvadą, jog jei L. M. D. užpuolikai ir jaunuoliai, prašę leisti pasiskambinti O. N. bei buvę pas A. B., yra vieni ir tie patys asmenys, tai jie turėjo tik kelias minutes laiko nuo atėjimo į Dubriškių kaimą iki policijos automobilio atvažiavimo į tą kaimą ir negalėjo išmindžioti teritorijos prie negyvenamos sodybos. Visa tai kelia didelių abejonių, ar tikrai asmenys, užpuolę L. M. D., palikę pėdsakus prie negyvenamos sodybos ir buvę pas A. B., yra tie patys.

Šios apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos motyvuotai nepaneigus pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išvadų. Liudytojo V. J. parodymų atskiri fragmentai vertinami atsietai nuo jų visumos, neatsižvelgiant, kad proceso metu jis apklaustas ne kartą, o praėjus ilgam laikui gali sąžiningai klysti. Neatkreiptas dėmesys į pirmosios instancijos teisme duotus liudytojo V. J. parodymus, kad du asmenys pas A. B. galėjo grįžti iš negyvenamos sodybos bijodami, kad ji nebūtų apžiūrėta (t. 3, b. l. 71), taip pat neatsižvelgta į A. B. parodymus, kad jaunuoliai prašė apie juos policijos pareigūnui nesakyti (t. 3, b. l. 79).

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginys dėl D. Ž. versijos nusikaltimo dieną buvus R. D. namuose Biržuose, kur vyko pokylis, buvo susirinkę draugai, nepaneigimo ir neištyrimo pirmosios instancijos teisme neatitinka bylos dokumentų turinio. Iš jų matyti, kad šis teismas dėjo pastangas patikrinti D. Ž. alibi faktą. Pats D. Ž. sutiko toliau nagrinėti bylą neapklausus į užsienį išvykusio R. D. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šio klausimo apskritai netyrė ir apsiribojo teiginiu, kad patikrinti nuteistojo alibi neįmanoma, nes R. D. išvykęs į užsienį ir nėra galimybės jį apklausti.

Išdėstyti argumentai rodo, kad šioje baudžiamojoje byloje Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, priimdama skundžiamą 2007 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, tinkamai nesivadovavo BPK 20 straipsnio nuostatomis ir, nuspręsdama panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį, kuriuo D. Ž. ir M. G. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, ir šiuos asmenis išteisinti, padarė esminių BPK pažeidimų. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas. Naikintina ta jo dalis, kurioje panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl BK 180 straipsnio 1 dalies taikymo D. Ž. ir M. G. ir jie išteisinti. Ši baudžiamosios bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kita skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis teisės taikymo požiūriu trūkumų neturi, todėl paliktina galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nuosprendį pakeisti: nuosprendžio dalį, kuria D. Ž. ir M. G. išteisinti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.