Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-4193-561/2022

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-10-03
Bylos Nr.: eI3-4193-561/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01605-2022-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jolanta Vėgelienė, Diana Butrimienė, Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas: Alytaus savivaldybės įmonės „Simno komunalininkas“
Atsakovas: Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-4193-561/2022Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01605-2022-1Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.4; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Vėgelienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Alytaus savivaldybės įmonės „Simno komunalininkas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja Alytaus savivaldybės įmonė „Simno komunalininkas“ (toliau – ir Įmonė) kreipiasi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. vasario 25 d. Sprendimą Nr. AS-40, kuriuo patvirtintas 2021 m. gruodžio 16 d. Patikrinimo aktas Nr. (7.3.)-PA-7799.

Pareiškėja nurodo, kad 2007 m. gruodžio 29 d. Įmonei Departamentas išdavė Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (TIPK leidimas) Nr. AR-19(II), kuris buvo koreguotas 2008 m. gruodžio 22 d. 2007 m. gruodžio 29 d. Alytaus rajono savivaldybės įmonei „Daugų komunalininkas“ Departamentas išdavė Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (TIPK leidimas) Nr. AR-18(11). 2008 m. gegužės 15 d. Alytaus rajono savivaldybės įmonė „Daugų komunalininkas“ buvo prijungta prie Įmonės, ši įmonė perėmė pasibaigusio veiklą juridinio asmens teises ir pareigas. Įmonei buvo perduotas administravimui TIPK Leidimas Nr. AR-18(11). 2015 m. liepos 23 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nutarimu Nr. O3-442 Įmonei išdavė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos licenciją Nr. L7-GVTNT-54, suteikiančią teisę verstis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veikla (duomenys neskelbtini) ir kituose miesteliuose bei kaimuose, esančiuose Alytaus rajono savivaldybėje. 2020 m. lapkričio mėnesį Aplinkos apsaugos departamento Alytaus valdybos Druskininkų aplinkos apsaugos inspekcija atliko planinį požeminio vandens gavybos ((duomenys neskelbtini) pusės gyvenvietės) patikrinimą; 2020 m. gruodžio 1 d. Patikrinimo aktu Nr. PA13-89 konstatuota, kad patikrinimo metu pažeidimų aplinkosaugos srityje nenustatyta. Akte pažymėta, kad vandens gręžiniai nuosavybės teise priklauso Alytaus rajono savivaldybei, kad vandens gręžiniai turi pasus ir yra įregistruoti Žemės gelmių registre, kad Įmonė sudariusi Paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią paslaugos teikėjas įsipareigojo visose iš SĮ „Daugų komunalininkas“ perimtose vandenvietėse atlikti požeminio vandens išteklių ir vandenvietės apsaugos zonų įvertinimą, ataskaitos parengimą ir suderinimą su Geologijos tarnyba, taip pat parengti paraišką, leidimo naudoti vandenviečių gėlo geriamojo vandens išteklius. 2021 m. gruodžio 7 d. Departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vyr. specialistė L. Š. surašė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktą Nr. KL-KL-46, kuriuo užfiksavo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimą 2018–2020 metų laikotarpiu ir deklaravimo duomenis it informaciją. Vyr. specialistė pažymėjo, kad iš gręžinių Nr. 6857, Nr. 50261, Nr. 60493, Nr. 1917, Nr. 39144, Nr. 43151, Nr. 4400-1992-7730 tikrinamuoju laikotarpiu buvo išgauti valstybiniai gamtos ištekliai, tačiau Įmonės TIPK leidimų 15 lentelėse šie gręžiniai ir vandenvietės įrašyti nebuvo, Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) išduoto leidinio neturėjo, išteklių ir ertmių naudojimo sutarties su Tarnyba sudariusi nebuvo. 2021 m. gruodžio 16 d. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vyr. specialistė L. Š. surašė Patikrinimo aktą Nr. (7.3)-PA-7799, kuriame, be kita ko, nurodė, kad: iš pateiktų dokumentų nustatyta, kad gręžinių Nr. 6857, Nr. 50261, Nr. 60493, Nr. 39144, Nr. 43151, Nr. 4400-1992-7730 tikrinamuoju laikotarpiu buvo išgauti valstybiniai gamtos ištekliai, tačiau Įmonės TIPK leidimų 15 lentelėse šie gręžiniai ir vandenvietės įrašyti nebuvo, Tarnybos išduoto leidimo neturėjo, išteklių ir ertmių naudojimo sutarties su Geologijos tarnyba sudariusi nebuvo, tuo pažeista Žemės gelmių įstatymo 5 straipsnio 1 dalis; nustatyta, kad už 2020 m. III ketvirčio laikotarpį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijoje pateikė klaidingus duomenis, t. y. nedeklaravo išgauto 7 652 m3 kito požeminio vandens kiekio, išskyrus mineralinį vandenį, tuo pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį ir Aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. Dl-614/VA-99 patvirtintos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formų, jų pildymo ir pateikimo tvarkos 5 punktą, 12.3 punktą; Įmonei už 2020 m. III ketvirčio mokestinį laikotarpį už išgaunamą 7 652 m3, bet nedeklaruotą kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 8 455 Eur; iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonė be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo teikiamas namų ūkio reikmėms mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 45 860 Eur; iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonė be leidimo ir nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 54 316 Eur. 2022 m. sausio 25 d. raštu Įmonė Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriui pateikė pastabas dėl 2021 m. gruodžio 16 d. patikrinimo akto Nr. (7.3)-PA-7799, nurodydama, kad remiantis 2007 m. sausio 9 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-18, kuriuo buvo keičiamas 2002 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. 80 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, buvo nustatyta, kad leidimo nereikia, kai paimamo vandens kiekis mažesnis nei 100 m³ per parą, todėl Įmonė ir nepakoregavo TIPK Leidimo (į jį įtraukiant (duomenys neskelbtini) vandenviečių duomenis), nors ir deklaravo bei mokėjo mokestį už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius – požeminį vandenį; leidimu naudoti išteklius laikytas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas, todėl jokių įrašų apie jo būtinumą Taršos leidime nebuvo padaryta; patikrinimo akte nėra nurodoma, kad per visą tikrinamąjį laikotarpį Įmonė ne tik deklaravo, bet ir mokėjo mokesčius už gamtos išteklius (požeminį vandenį), išgaunamus iš (duomenys neskelbtini) vandenviečių, kurioms neturėjo leidimų; pagal pateikiamus duomenis matyti, kad deklaruotų ir deklaruotinų pinigų sumų mokesčio už gamtos išteklius deklaracijose už 2018, 2019, 2020 m. analizė rodo, kad mokant įprastu tarifu (ne dešimteriopu), Įmonė teisingai deklaruodama (pagal patikrinimo akte nurodytus vandens kiekius, pagal išteklių rūšis), būtų sumokėjusi 14 Eur mažiau nei sumokėjo; per visą tikrinamąjį laikotarpį Įmonė sumokėjo 44 295 Eur, o pagal patikrinimo akte nustatytus sunaudoto vandens kiekius turėjo sumokėti 44 281 Eur, t. y. sumokėjo 14 Eur daugiau, taigi, žala valstybės biudžetui nepadaryta; renkantis, kokį tarifą taikyti, mokant už sunaudotą požeminį vandenį, iškyla neaiškumai dėl neaiškaus teisinio reguliavimo; Įmonė nesiekė nuslėpti išgauto požeminio vandens kiekio, vykdė požeminio vandens apskaitą 2018–2020 metais, vandenį apskaitė gręžiniuose įrengtais metrologiškai patikrintais apskaitos prietaisais, skaitiklių rodmenis registravo vandens sunaudojimo apskaitos žurnale ir teikė vandens naudojimo apskaitos metines ataskaitas per AIVIKS.

Pareiškėja paaiškina, kad atsakovo 2022 m. vasario 25 d. Sprendimas Nr. AS-40, kuriuo patvirtintas 2021 m. gruodžio 16 d. Patikrinimo aktas Nr. (7.3) PA-7799, yra nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimtas pažeidus pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl turi būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas žemiau pateikiamais argumentais. Atsakovo kaip viešojo administravimo institucijos priimtiems sprendimams keliami Viešojo administravimo įstatymo įtvirtinti reikalavimai. Šiame įstatyme nustatyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, kad sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Šios nuostatos reiškia, kad Sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Atitinkamą teisminę praktiką yra suformavęs ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), kuris ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis (LVAT 2007 m. vasario 15 d. nutartis adm. byloje Nr.A-17-174/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis adm. byloje Nr.A-5-990/2007 ir kt.). Iš to seka, kad individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis vertinimas. Įvertinus šiame skunde nurodytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad skundžiamas atsakovo 2022 m. vasario 25 d. sprendimas Nr. AS-40 minėtų įstatymo reikalavimų bei suformuotos LVAT teisminės praktikos neatitinka, nes atsakovas iš esmės atliko neskaidrų ir nemotyvuotą tyrimą, lėmusį neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Atsakovo sprendime nėra nurodytos faktinės aplinkybės ir argumentai, nulėmę tokio sprendimo priėmimą. Atsakovas sprendime nepateikė išsamių paaiškinimų, kodėl pareiškėjo 2022 m. sausio 25 d. Pastabų (paaiškinimų) argumentai yra atmesti, o tik formaliai nurodė, kad pareiškėjas neturėjo Tarnybos išduoto Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes.

Pabrėžia, kad aukščiau aptartos faktinės aplinkybės tvirtina, kad Bendrovė požeminį gėlą geriamąjį vandenį naudojo laikydamasi teisės aktų reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai. Tuo metu galiojusi Aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 417 patvirtinta Gręžinių vandeniui tiekti ir vandens šiluminei energijai vartoti projektavimo, įrengimo, konservavimo bei likvidavimo tvarka (LAND 4-99) nustatė gėlo požeminio vandens gręžinių įrengimo, naudojimo, konservavimo ir likvidavimo tvarką (1 punktas); Tvarką parengė Tarnyba remiantis Žemės gelmių įstatymu ir kitais teisės aktais. Tvarkos 31 punktas nustatė: „Jeigu vartojamo vandens kiekis viršija 10 m3/d arba šio gręžinio vandenį vartos daugiau kaip 50 žmonių ilgiau nei 60 dienų per metus, taip pat įmonės vartos vandenį maisto produktams gaminti, gręžinių, skirtų mineraliniam vandeniui išgauti, griežto režimo apsaugos juostos dydis priklausomai nuo vandeningo sluoksnio laipsnio turi būti 30–50 metrų spinduliu apie gręžinį; šiems gręžiniams nustatomos apribojimų juostos, kurių skaičių ir ūkinės apribojimus jose reglamentuoja kiti teisės aktai (9.3), (9.14), (9.36)“. Aplinkos ministro 2011 m. sausio 21 d. įsakymu Nr.Dl-52 pakeistas Tvarkos 32 punktas tokia redakcija: „32. Kitų 31 punkte nenurodytų gręžinių leidimas juos naudoti yra gręžinio pasas, įregistruotas Lietuvos geologijos tarnyboje“. 2014 m. birželio 19 d. Seimas priėmė Žemės gelmių įstatymo 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, naujai nustatė, jog Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai asmenys, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Įstatymo 3 straipsnio „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“ 4 dalis nustatė, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo (2014 m. liepos 1 d.) išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo požeminio vandens naudojimo sąlygos. 2019 m. spalio 15 d. Seimas priėmė naujos redakcijos Žemės gelmių įstatymo redakciją, įsigaliojančią nuo 2020 m. liepos 1 d. Pastebėtina, kad Tarnyba savo internetiniame puslapyje žinutėje „Žemės gelmių įstatymo pakeitimai“ pažymėjo, kad šiuo įstatymu patikslinamos institucijų, formuojančių ir įgyvendinančių žemės gelmių apsaugos ir išteklių naudojimo srities valstybės politiką, funkcijos, įtvirtinami aiškūs leidimų naudoti žemės gelmių išteklius išdavimo, tikslinimo, sustabdymo ir panaikinimo pagrindai. Aptartos faktinės aplinkybės bei 2018–2020 metais galioję teisės aktai, leidžia daryti išvadą, jog Įmonė teisės aktą nustatyta tvarka ir sąlygomis naudojo ir naudoja požeminio geriamo gėlo vandens išteklius, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, jog vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsniu, Įmonei turi būti priskaičiuotas mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą už tikrinamuoju laikotarpiu neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautus valstybinių gamtos išteklius (požeminį vandenį). Pastebėtina, kad Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas. Taigi, atsakovo siekis be teisinio ir faktinio pagrindo pritaikyti Įmonei ekonominę sankciją – 54 316 Eur už sunaudotą požeminį geriamą gėlą vandenį, už kurį Įmonė su valstybe jau yra atsiskaičiusi, niekaip nesiderina su Įstatyme įtvirtintais tikslais. Įstatymo 6 straipsnis nustato teisines pasekmes – pagal savo pobūdį griežtą sankciją, būtent įtvirtina reikalavimą už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Ši sankcija už Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo pažeidimą gali būti taikoma, kai nustatoma, kad Įstatymas pažeistas, kai mokesčių mokėtojas pagal šį įstatymą nevykdo esminių savo pareigų. Sankcijos taikymas dėl pareigūnų netinkamo įstatymų ir kitų teisės normų aiškinimo ir taikymo neatitiktų Įstatymo paskirties ir tikslo. Pažymėtina, kad Departamento aiškinimas ir taikymas teisės aktų, reglamentavusių ginčo teisinius santykius 2018–2020 metais, leidžia teigti, kad teisinis reguliavimas buvo ir šiuo metu yra dviprasmiškas, nes sudarė ir sudaro prielaidas nevienodai aiškinti teisės normų turinį, dviprasmiškai suvokti jų taikymo ribas, todėl tokia vartojamų terminų ir sąvokų įvairovė neleido Įmonei tinkamai suvokti teisės normas ir vykdyti pareigas taip, kaip Patikrinimo akte bei skundžiamame Sprendime nustatė Departamentas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius nuo 2021 m. spalio 20 d. iki 2021 m. gruodžio 16 d. atliko Įmonės mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinį teminį patikrinimą už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento išduotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK leidimas) leidimo Nr. AR-19(II), išduoto 2007 m. gruodžio 29 d., koreguoto 2008 m. gruodžio 22 d. Alytaus rajono savivaldybės įmonei „Simno komunalininkas“, 15 lentelės „Vandens paėmimas ir vartojimas“ duomenis leidžiama išgauti požeminį vandenį (duomenys neskelbtini) vandenvietėse. Taip pat pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento išduotą TIPK leidimo Nr. AR-18(II), išduoto 2007 m. gruodžio 29 d. Alytaus rajono savivaldybės įmonei „Daugų komunalininkas“, 15 lentelės „Vandens paėmimas ir vartojimas“ duomenis leidžiama išgauti požeminį vandenį iš (duomenys neskelbtini) vandenviečių.

Nustatant mokesčių už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą, buvo analizuoti ir vertinti Įmonės pateikti duomenys apie ūkinėje veikloje išgautus ir naudotus požeminio vandens kiekius. Įmonė pateikė 2018–2020 metų vandens gavybos duomenis m3. Iš pateiktų dokumentų buvo nustatyta, kad iš gręžinių Nr. 6857, Nr. 60493, Nr. 1917, Nr. 39144, Nr. 43151, Nr. 4400-1992-7730, 2018 m., 2019 m. ir 2020 m. Tarnybos atitinkamo leidimo naudoti požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir naudoti kito požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, neturėjo. Tuo pažeista Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 5 straipsnio 1 dalis.

Įmonė patikrinimo metu pateikė 2018–2020 m. iš gręžinių išgauto požeminio vandens kiekius. Patikrinimo metu nustatyta, kad už 2020 m. III ketvirčio mokestinį laikotarpį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijoje pateikė klaidingus duomenis, t. y. nedeklaravo išgauto 7 652 m3 kito požeminio vandens kiekio, išskyrus mineralinį vandenį, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006-12-27 įsakymu Nr. D1-614/VA-99 patvirtintos Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formų, jų pildymo ir pateikimo tvarkos 5 punktą, 12.3 punktą.

Iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonei už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 45 860 Eur. Iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonei už be leidimo ir nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota bendra galutinė mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 54 316 Eur (2020 m. III ketvirčio mokestinis laikotarpis – 8 455 Eur + 45 860 Eur). Po atlikto patikrinimo Pareiškėja 2022-01-25 pareiškė pastabas dėl patikrinimo akto Nr. (7.3)-PA-7799, kurios priimant 2022-02-25 Sprendimą buvo įvertintos. Departamentas 2022-02-25 Sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS-40 patvirtino Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2021-12-16 patikrinimo aktą Nr. (7.3)-PA-7798.

Skunde nurodoma, kad atsakovas iš esmės atliko neskaidrų ir nemotyvuotą tyrimą, lėmusį neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą, tačiau šie pareiškėjos atstovo teiginiai laikytini deklaratyviais. Nepateikta jokių įrodymų, kad tyrimas būtų atliktas šališkai, vadovaujantis negaliojančias teisės aktais, o vien tas faktas, kad priimtas sprendimas netenkina Įmonės lūkesčių, nėra pagrindo laikyti jį neteisėtu.

Dėl pareiškėjos nurodomų teiginių, kad remiantis 2007 m. sausio 9 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-18, kuriuo buvo keičiamas 2002 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. 80 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, buvo nustatyta, kad leidimo nereikia, kai paimamo vandens kiekis mažesnis nei 100 m3 per parą, todėl Įmonė ir nepakoregavo TIPK leidimo, kad Įmonė buvo įsitikinusi, jog ji neatitinka kriterijų (ima mažiau 100 m3 požeminio vandens per parą), todėl leidimo naudoti požeminį vandenį jai nereikia, Departamentas paaiškina, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pakeitimai, nustatantys, kad žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-960, kurio 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos“. Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą, TIPK leidimai veiklos vykdytojams, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d. laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Pagal Įmonės taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų Nr. AR-19(II) ir Nr. AR-18(II)/TL-A2-10/2016, 15 lentelių duomenis minėti ir aukščiau nurodyti gręžiniai (vandenvietės) nebuvo įrašyti, o įmonė Tarnybos išduoto leidimo neturėjo, išteklių ir ertmių naudojimo sutarties su ja sudariusi nebuvo. Tuo pagrįstai nustatyta, kad Įmonė pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 5 straipsnio 1 dalis.

Šalies argumentai

Pareiškėja skunde nurodo, jog skundžiamu Sprendimu skirta ekonominė sankcija 54 316 Eur sankcija pritaikyta be teisinio ir faktinio pagrindo, o nurodomi teiginiai, kad Įmonė nebuvo įspėta apie pareigą gauti Tarnybos išduotą leidimą, o padidintas tarifas pritaikytas iš karto, nepritaikytos plačiai deklaruojamos prevencinės priemonės užkirsti kelią galimiems teisės aktų pažeidimams. Pažymi, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, vykdanti ilgametę veiklą, susijusią būtent su gamtos išteklių naudojimu. Jai, kaip juridiniam asmeniui yra keliami didesni rūpestingumo ir atsakingumo reikalavimai, o pareiškėjos nurodomos pasiteisinimo aplinkybės, kad Įmonė požeminį gėlą geriamąjį vandenį naudojo laikydamasi teisės aktų reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai, o taip Įmonė nebuvo įspėta apie pareigą gauti Tarnybos išduotą leidimą, nebuvo pritaikytos plačiai deklaruojamos prevencinės priemonės, yra subjektyvaus pobūdžio ir neturėtų būti laikomos aplinkybėmis, kurios leistų taikyti Įmonės įsivaizduojamas deklaruojamas prevencines priemones. Šie teiginiai turėtų būti vertinami kaip gynybinė pozicija.

Pareiškėja nevykdė imperatyvių Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo reikalavimų, t. y. naudojo požeminio vandens išteklius, neturėdama tam leidimo. Be to, ji taip pat nevykdė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo reikalavimų, t. y. nedeklaravo viso išgauto požeminio vandens, dėl ko buvo sumokėtas mažesnis mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už nedeklaruotą gamtos ir už be leidimo išgautą išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai. Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnis nustato teisines pasekmes – griežtą sankciją. Minėta teisės akto nuostata įtvirtina reikalavimą už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Departamentui tvirtinant patikrinimo rezultatus įstatymu nėra suteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje.

Analizuojami pareiškėjos veiksmai lėmė teisės aktų pažeidimus – ji išgavo požeminį vandenį iš nurodytų gręžinių be leidimo, be to, nedeklaravo viso išgauto požeminio vandens, dėl ko buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Pareiškėja turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, taip pat numatyti bei prisiimti įstatymų nesilaikymo rizikas, privalo išmanyti jai privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, taip pat ir apie išgaunamus gamtos išteklius, laiku bei teisingai teikiamas deklaracijas valstybei. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalies nuostatoje nurodoma, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Be to, pareiškėjos atstovas klaidingai interpretuoja teisės aktus, teikdamas, kad Įmonei buvo reikalingas ne leidimas, o gręžinio pasas, tačiau gręžinio pasas negali būti sutapatinamas su leidimu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2022 m. vasario 25 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-40 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 29 d. Įmonei Departamentas išdavė Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (TIPK leidimas) Nr. AR-19(II), kuris buvo koreguotas 2008 m. gruodžio 22 d.

2007 m. gruodžio 29 d. Alytaus rajono savivaldybės įmonei „Daugų komunalininkas“ Departamentas išdavė Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (TIPK leidimas) Nr. AR-18(11).

2008 m. gegužės 15 d. Alytaus rajono savivaldybės įmonė „Daugų komunalininkas“ buvo prijungta prie Įmonės, ši įmonė perėmė pasibaigusio veiklą juridinio asmens teises ir pareigas. Įmonei buvo perduotas administravimui TIPK Leidimas Nr. AR-18(11).

2015 m. liepos 23 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nutarimu Nr. O3-442 Įmonei išdavė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos licenciją Nr. L7-GVTNT-54, suteikiančią teisę verstis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veikla (duomenys neskelbtini) ir kituose miesteliuose bei kaimuose, esančiuose Alytaus rajono savivaldybėje.

2021 m. gruodžio 7 d. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vyr. specialistė L. Š. surašė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktą Nr. KL-KL-46, kuriuo užfiksavo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimą 2018–2020 metų laikotarpiu ir deklaravimo duomenis it informaciją, konstatuodama, kad iš gręžinių Nr. 6857, Nr. 50261, Nr. 60493, Nr. 1917, Nr. 39144, Nr. 43151, Nr. 4400-1992-7730 tikrinamuoju laikotarpiu buvo išgauti valstybiniai gamtos ištekliai, tačiau Įmonės TIPK leidimų 15 lentelėse šie gręžiniai ir vandenvietės įrašyti nebuvo, Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidinio neturėjo, išteklių ir ertmių naudojimo sutarties su Tarnyba sudariusi nebuvo.

2021 m. gruodžio 16 d Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vyr. specialistė L. Š. surašė Patikrinimo aktą Nr.(7.3)-PA-7799. Patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Įmonės EVRK (ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius) – garo tiekimas ir oro kondicionavimas. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento išduotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo Nr. AR-19(II), išduoto 2007 m. gruodžio 29 d., koreguoto 2008 m. gruodžio 22 d. Įmonei, 15 lentelės „Vandens paėmimas ir vartojimas“ duomenis leidžiama išgauti požeminį vandenį (duomenys neskelbtini) vandenvietėse.

Taip pat pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento išduotą TIPK leidimo Nr. AR-18(II), išduoto 2007 m. gruodžio 29 d. įmonei „Daugų komunalininkas“, 15 lentelės „Vandens paėmimas ir vartojimas“ duomenis leidžiama išgauti požeminį vandenį iš (duomenys neskelbtini) vandenviečių.

Patikrinimo akte nustatyta, kad iš gręžinių Nr. 6857, Nr. 50261, Nr. 60493, Nr. 39144, Nr. 43151, Nr. 4400-1992-7730 tikrinamuoju laikotarpiu buvo išgauti valstybiniai gamtos ištekliai, tačiau Įmonės TIPK leidimų 15 lentelėse šie gręžiniai ir vandenvietės įrašyti nebuvo, Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo neturėjo, išteklių ir ertmių naudojimo sutarties su Geologijos tarnyba sudariusi nebuvo, tuo pažeista Žemės gelmių įstatymo 5 straipsnio 1 dalis; nustatyta, kad už 2020 m. III ketvirčio laikotarpį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijoje pateikė klaidingus duomenis, t. y. nedeklaravo išgauto 7 652 m/3 kito požeminio vandens kiekio, išskyrus mineralinį vandenį, tuo pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį ir Aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. Dl-614/VA-99 patvirtintos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formų, jų pildymo ir pateikimo tvarkos 5 punktą, 12.3 punktą; Įmonei už 2020 m. III ketvirčio mokestinį laikotarpį už išgaunamą 7 652 m/3, bet nedeklaruotą kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 8 455 Eur; iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonei už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo teikiamas namų ūkio reikmėms mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 45 860 Eur; iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonei už be leidimo ir nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 54 315 Eur (8 455 Eur + 45 860 Eur) (Sprendime nurodytą sumą 54 316 teismas vertina kaip skaičiavimo klaidą).

2022 m. sausio 25 d, raštu Įmonė Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriui pateikė pastabas dėl 2021 m. gruodžio 16 d. patikrinimo akto Nr. (7.3)-PA-7799.

Žemesnės instancijos teismas

Departamentas 2022 m. vasario 25 d, Sprendime Nr. AS-40 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ konstatavo, kad: Įmonė 2018 m., 2019 m., 2020 m. mokestiniais laikotarpiais be leidimo vykdė požeminio vandens gavybą iš gręžinių Nr. 6857, Nr. 50261, Nr. 60493, Nr. 1917, Nr. 39144, Nr. 43151, Nr. 4400-1992-7730. 2018, 2019 ir 2020 metais Įmonė Tarnybos leidimo, vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 patvirtintų Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyras angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis, naudoti požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, vandens teikėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir naudoti kito požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, neturėjo; Įmonės TIPK Leidimų Nr. AR-19(11) ir Nr. AR-18(()/TL-10/2016, 15 lentelių duomenis gręžiniai (vandenvietės) Nr. 6857, Nr. 50261,Nr. 60493, Nr. 1917, Nr. 39144, Nr. 43151, Nr.4400-1992-7730 nebuvo įrašyti, Geologijos tarnybos išduoto leidimo neturėjo, išteklių ir ertmių naudojimo sutarties su ja sudariusi nebuvo, tuo pažeidžiant Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį; iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonei už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 45 860 Eur; Įmonei už 2020 m. III ketvirčio mokestinį laikotarpį už išgaunamą 7 652 m/3, bet nedeklaruotą kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 8 455 Eur; Įmonė – ūkio subjektas, kuris išgavo apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, neturėdamas Geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nesudaręs su ja išteklių naudojimo sutarčių 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais; Aplinkos ministerijai ar jos įgaliotai institucijai įstatymu nėra suteiktos teisės sumažinti koeficiento 10 ar jo netaikyti; nusprendžia patvirtinti 2021-12-16 patikrinimo aktą Nr. (7.3.) PA-7799.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – ir MVGIĮ) (ginčo laikotarpiu aktualios teisės akto redakcijos) nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).

MVGIĮ 4 straipsnyje nurodyta kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas) (šiuo metu 2020 m. liepos 7 galiojančioje redakcijoje (vanduo ir gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede)); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).

Išsamiai bei visapusiškai ištyrus byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad nustatant mokesčių už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą, buvo analizuoti ir vertinti Įmonės pateikti duomenys apie ūkinėje veikloje išgautus ir naudotus požeminio vandens kiekius. Įmonė pateikė 2018–2020 metų vandens gavybos duomenis m3. Iš pateiktų dokumentų buvo nustatyta, kad iš gręžinio Nr. 6857, esančio (duomenys neskelbtini), iš gręžinio Nr. 50261, esančio (duomenys neskelbtini), iš gręžinio Nr. 60493, esančio (duomenys neskelbtini), iš gręžinio Nr. 1917, esančio (duomenys neskelbtini), iš gręžinio Nr. 39144, esančio (duomenys neskelbtini), iš gręžinio Nr. 43151, esančio (duomenys neskelbtini), iš gręžinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), 2018 m., 2019 m. ir 2020 m. Tarnybos leidimo, vadovaujantis Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“, naudoti požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir naudoti kito požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, neturėjo. Todėl Įmonė pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Įmonė patikrinimo metu pateikė 2018–2020 m. iš gręžinių išgauto požeminio vandens kiekius. Patikrinimo metu pagrįstai nustatyta, kad už 2020 m. III ketvirčio mokestinį laikotarpį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijoje pateikė klaidingus duomenis, t. y. nedeklaravo išgauto 7 652 m3 kito požeminio vandens kiekio, išskyrus mineralinį vandenį, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006-12-27 įsakymu Nr. D1-614/VA-99 patvirtintos Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formų, jų pildymo ir pateikimo tvarkos 5 punktą bei 12.3 punktą.

Teismas konstatuoja, kad 2020 m. III ketvirčio mokestiniu laikotarpiu už išgautą 7 652 m3, bet nedeklaruotą kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, Įmonei buvo pagrįstai paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma – 8 455 Eur. Patikrinimo aktu taip pat pagrįstai nustatyta, kad už 2018 m. I ketvirtį be leidimo išgautą 7 194 m3 požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 1 150 m3 kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 3 500 Eur, už 2018 m. II ketvirtį be leidimo išgautą 8 483 m3 požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 1 107 m3 kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 3 915 Eur, už 2018 m. III ketvirtį be leidimo išgautą 6 635 m3 požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 1 168 m3 kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 3 358 Eur, už 2018 m. IV ketvirtį be leidimo išgautą 4 970 m3 požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 734 m3 kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 2 410 Eur, už 2019 m. I ketvirtį be leidimo išgautą 6 723 m3 požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 732 m3 kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 2 969 Eur, už 2019 m. II ketvirtį be leidimo išgautą 8 381 m3 požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 1 404 m3 kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 4 314 Eur, už 2019 m. III ketvirtį be leidimo išgautą 6 254 m3 požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 781 m3 kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 2 899 Eur, už 2019 m. IV ketvirtį be leidimo išgautą 7 019 m3 požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 1 119 m3 kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 3 553 Eur, už 2020 m. I ketvirtį be leidimo išgautą 8 817 m3 požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 842 m3 kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 3 871 Eur, už 2020 m. II ketvirtį be leidimo išgautą 9 277 m3 požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 973 m3 kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 4 147 Eur, už 2020 m. III ketvirtį be leidimo išgautą 14 052 m3 požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 771 m3 kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 5 510 Eur, už 2020 m. IV ketvirtį be leidimo išgautą 13 809 m3 požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 744 m3 kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 5 414 Eur, t. y. Įmonei 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma sudaro 45 860 Eur.

Teismas daro išvadą, kad iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonei už be leidimo ir nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, laikantis galiojančių teisės aktų paskaičiuota bendra galutinė mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma sudaro 54 315 Eur (8 455 Eur + 45 860 Eur).

Žemesnės instancijos teismas

Įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus, teismas pažymi, kad byloje nustatyta, jog pareiškėja, neturėdama nustatyta tvarka išduoto leidimo, 2018–2020 m. laikotarpiu išgavo gėlą požeminį vandenį iš nurodytų gręžinių bei už 2020 m. III ketvirčio mokestinį laikotarpį tinkamai nedeklaravo dalies išgauto požeminio vandens kiekio. Nuo 2021 m. spalio 20 d. iki 2021 m, gruodžio 16 d. Departamentas atliko pareiškėjos patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame padaryta tinkama išvada, jog pareiškėja vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdama atitinkamo leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) ir ertmes, nedeklaravo dalies išgauto vandens kiekio, tuo pažeisdama MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, todėl už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį turi būti skaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą.

Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad leidimas buvo nereikalingas. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojus Žemės gelmių įstatymo pakeitimams pareiškėjai atsirado prievolė gauti Tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl vandenviečių eksploatavimo, kurios nebuvo nurodytos TIPK leidime. Analogiškai teisės aktus aiškina Vilniaus apygardos administracinis teismas (2019 m. spalio 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3062-595/2019 ir kt.) ir LVAT savo nuoseklioje praktikoje (2021 m. gruodžio 15 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2502-789/2021 ir kt.).

Teismas pažymi, kad MVGIĮ nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, tačiau teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimus – tinkamai nedeklaravo išgauto geriamo vandens ir išgavo požeminį vandenį neturėdama Tarnybos leidimo (2018–2020 m.) – būtų padariusi tyčia ar turėdama tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ar kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus.

Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.).

LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).

Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 54 315 Eur (8 455 Eur + 45 860 Eur) mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už požeminio vandens išgavimą neturint leidimo ir netinkamą deklaravimą padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2022 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. AS-40 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuotas 54 315 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 10 863 Eur (5 431,5 x 2).

Teismas daro išvadą, kad analogiškai sprendžiamos ir kitos bylos Vilniaus apygardos administraciniame teisme (pavyzdžiui, 2021 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2710-595/2021, 2021 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Nr. eI3-2770-331/2021 ir kt.) ir LVAT (LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021 ir kt.).

Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad sankcija apskritai neturi būti taikoma, nes galiojantys teisės aktai numato, kad už pareiškėjos padarytą pažeidimą yra taikomas didesnis mokesčio tarifas.

Taigi, teismas konstatuoja, kad mokestis turi būti paskaičiuojamas 2 kartų tarifu ir tai yra teisinga, proporcinga, pasiekia įstatymų leidėjo tikslus (įskaitant prevenciją) būtent konkrečiai pareiškėjos atžvilgiu nagrinėjamoje byloje.

Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2022 m. vasario 25 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-40 dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu sudaro 54 315 Eur, yra keistina, mokestį už 2018–2020 m. laikotarpį sumažinant iki 10 863 Eur.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimai, keliami administraciniam sprendimui, įtvirtinti 10 straipsnio 5 dalyje.

Šių aktui keliamų reikalavimų kontekste pažymėtina, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Tuo tarpu visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis priimtas ginčijamas teisės aktas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio teisės akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti. LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio (ankstesnės redakcijos VAĮ) nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 (VAĮ 10 straipsnis) straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

Iš skundžiamo Sprendimo išvadų matyti, kad jame nurodytas teisinis pagrindas (Žemės gelmių įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 2 dalis, Aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2006-12-27 įsakymu Nr. Dl-614/VA-99 patvirtintos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formų, jų pildymo ir pateikimo tvarkos 5 punktas bei 12.3 punktas), faktinės aplinkybės ir pagrindas, kurie lėmė tokios Departamento išvados priėmimą, todėl pareiškėjos argumentai, kad Sprendime nėra nurodytos faktinės aplinkybės ir argumentai, nulėmę tokio sprendimo priėmimą, kad atsakovas Sprendime nepateikė išsamių paaiškinimų, kodėl pareiškėjos 2022 m. sausio 25 d. Pastabų (paaiškinimų) argumentai yra atmesti, o tik formaliai nurodė, kad pareiškėjas neturėjo Tarnybos išduoto Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, yra nepagrįsti, paremti samprotavimais bei prielaidomis. Pastebėtina ir tai, kad skundžiamas sprendimas buvo išsiųstas Įmonei, kuri detaliai savo nesutikimo argumentus dėstė skunde teismui. Tai rodo, kad pareiškėja aiškiai suprato, kodėl ir kokiais motyvais remiantis buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Tai, kad pareiškėja nesutinka su nustatytomis aplinkybėmis ar jų vertinimu, nedaro Sprendimo nemotyvuotu ir dėl to naikintinu.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją).

Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 54 315 Eur iki 10 863 Eur, konstatuotina, jog pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos Alytaus savivaldybės įmonės „Simno komunalininkas“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2022 m. vasario 25 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-40 patvirtintą 54 315 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant jį iki 10 863 (dešimt tūkstančių aštuonių šimtų šešiasdešimt trijų eurų).

Likusią pareiškėjos Alytaus savivaldybės įmonės „Simno komunalininkas“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Diana ButrimienėArūnas KaminskasJolanta Vėgelienė