- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-01
- Bylos Nr.
- eI-3062-595/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01264-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Violeta Petkevičienė, Vita Valeckaitė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 12.19pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienė, Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo arba pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019-03-06 sprendimą Nr. 585 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ arba jį pakeisti ir apskaičiuotą 107 733,00 Eur mokestį sumažinant iki 10 773,00 Eur.
Nurodo, kad Departamento Klaipėdos valdybos Kretingos aplinkos apsaugos inspekcijos vyresnioji specialistė N. G. 2018-12-31 surašė patikrinimo aktą Nr. (13.5)-l 12 (toliau - Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjai už be leidimo išgautą požeminį vandenį 2017 metais paskaičiavo mokėtiną mokestį didesniu tarifu - 107 733,00 Eur. Departamento direktorius 2019-03-06 sprendimu Nr. 585 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau - Sprendimas) nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą.
Skunde nurodo, kad Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2015-08-27 sprendimu Nr. T2-249 pareiškėja yra paskirta viešuoju geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje bei paviršinių nuotekų tvarkytoju Kretingos rajone. Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015-05-21 išduotą Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos licenciją Nr. L7-GVTNT-14 vykdo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklą. Veiklą vykdo, turėdama Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. (11.2)-34-14/2004 (toliau – TIPK leidimas) gautą 2004-12-31, kuris buvo koreguotas 2007-12-29, 2009-05-29, 2011-09-01, 2013-01-02. Nurodo, kad pagal 2004-12-31 TIPK leidimą visos bendrovės vandenvietės, iš kurių išgaunamas geriamojo vandens tiekimo veiklai vykdyti reikalingas požeminis vanduo, buvo įtrauktos. Nurodo, kad atnaujinant TIPK leidimą (duomenys neskelbtini) vandenvietės (toliau - Vandenvietės) nebuvo įtrauktos į TIPK leidimą, kadangi jose buvo išgaunama mažiau negu 100 m³ vandens per parą, todėl pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą leidimas šioms Vandenvietėms buvo nereikalingas.
Tik patikrinimo metu, po kurio surašytas patikrinimo aktas, sužinojo apie prievolę gauti Lietuvos geologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Po 2014 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pakeitimai, nustatantys žemės gelmių išteklių ir ertmių naudotojų pareigą gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, jos veiklą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Kretingos rajono agentūra tikrino du kartus. Šių patikrinimų metu buvo nustatyta, kad bendrovė laikėsi TIPK leidime ir kituose aplinkos apsaugos dokumentuose nustatytų reikalavimų, aplinkos apsaugos pažeidimų nebuvo nustatyta, taip pat nenustatyta nuslėptų mokesčių už valstybinius gamtos išteklius. Taigi, pareiškėja buvo įsitikinusi, kad Vandenvietėse požeminį vandenį išgauna teisėtai.
Būdama įsitikinusi, kad požeminį vandenį išgauna teisėtai, visą išgautą požeminį vandenį apskaitė gręžiniuose įrengtais metrologiškai patikrintais apskaitos prietaisais, skaitiklių rodmenis registravo žurnaluose bei duomenis apie išgautą požeminį vandenį deklaravo Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) nustatyta tvarka bei už juos sumokėjo šiame įstatyme nustatytą mokestį įprastiniu tarifu. Atkreipia dėmesį, kad Įstatymas nenustato reikalavimo mokėti mokestį ir įprastu, ir padidintu tarifu. Apskaičiuotas mokėtinas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, padaugintas iš koeficiento 10, yra nepagrįstas, neproporcingas ir neprotingas. Be to, pareiškėja nebuvo įspėta apie pareigą gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, o padidintas tarifas pritaikytas iš karto.
Pažymi, kad patikrinimo metu su aplinkosaugos pareigūnais bendradarbiavo, nedelsiant ėmėsi priemonių pažeidimui ištaisyti kreipėsi į Lietuvos geologijos tarnybą dėl leidimų išdavimo ir leidimas 2018-11-15 buvo išduotas. Pažymi, kad reikalavimas mokėti mokestį padidintu tarifu būtų nepakeliama finansinė našta.
Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr. LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė skundą palaikė jame išdėstytais argumentais ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (e.b. 2 t. b.l. 6-9).
Atsiliepime nurodo, kad nuo 2014-07-01 įsigaliojo Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pakeitimai, nustatantys, kad žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Pagal 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalį, TIPK leidimai veiklos vykdytojams, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d., laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė.
Pareiškėjos TIPK leidime Vandenvietės nebuvo įtrauktos, todėl 2017 m. šiose vandenvietėse visas išgautas požeminis vanduo, vadovaujantis Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalimi, laikytinas išgautas be leidimo, todėl buvo pažeista Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 12 straipsnio 1 dalis ir Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas šio įstatymo 2 priede nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 ir indeksuojamas.
Pažymi, kad Įstatymas nenustato galimybės mokesčio mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos ar paskirtą baudą sumažinti. Atleidimas nuo baudos ar paskirtos baudos sumažinimas yra Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) instrumentas, nustatytas Mokesčių administravimo įstatyme, o ne Įstatyme.
Mano, kad sprendimas yra priimtas, įvertinus faktines aplinkybes, teisinius argumentus, todėl atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai patvirtinta mokėtina 107 733,00 Eur suma už 2017 metais be leidimo išgautą požeminį vandenį Vandenvietėse, teisėtumo ir pagrįstumo arba apskaičiuoto mokesčio sumažinimo.
Byloje nustatytos sekančios faktinės aplinkybės reikšmingos ginčo išsprendimui.
Pareiškėjai 2004-12-31 buvo išduotas TIPK leidimas Nr. (112)-34-14/2004, kuris buvo koreguotas bei atnaujintas 2007-12-29, 2009-05-29, 2011-09-01, 2013-01-02 (e.b.l. 1 t. b.l. 9-196).
Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2015-08-27 sprendimu Nr. T2-249 pareiškėja paskirta viešuoju geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje bei paviršinių nuotekų tvarkytoju Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje (e.b. 1 t. b.l. 200).
Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015-05-21 išduotą Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos licenciją Nr. L7-GVTNT-14 pareiškėja vykdo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklą Kretingos rajone (e.b. 1 t. b.l. 199).
Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Kretingos aplinkos apsaugos inspekcija atliko pareiškėjo planinį patikrinimą už 2014 metus ir surašė 2015-09-11 patikrinimo aktą, kuriame buvo konstatuota, kad nuslėptų mokesčių už valstybinius gamtos išteklius nenustatyta (e.b. 1 t. b.l. 201-202). Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Kretingos aplinkos apsaugos inspekcijos atliko pareiškėjo planinį patikrinimą už 2015 metus ir 2016-09-23 surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad pažeidimų nenustatyta (e.b.l. 203-204).
Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Kretingos aplinkos apsaugos inspekcija atlikdama pareiškėjo planinį patikrinimą už 2017 metus 2018-12-31 surašė patikrinimo aktą Nr. (13.5)-112, kuriuo pareiškėjai už be leidimo išgautą požeminį vandenį 2017 metais paskaičiavo mokėtiną mokestį didesniu tarifu - 107 733,00 Eur (e.b. 1 t. b.l. 217-219).
2019-01-28 pareiškėja Departamentui pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akto (e.b. 1 t. bl. 220-222).
Departamento direktorius ginčijamu Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą (e.b. 1 t. b.l. 224-227).
2018-08-27 bei 2018-11-15 Lietuvos Geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos pareiškėjui išdavė leidimus naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes Nr. PV-18-59 ir Nr. PV-18-77p (e.b. 1 t. b.l. 215-216).
Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Kretingos aplinkos apsaugos inspekcija, atlikusi planinį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo patikrinimą už 2017 metus, Patikrinimo akte nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 metais neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduotų leidimų naudoti gėlo požeminio vandens išteklius ginčo Vandenvietėse. Vandenvietės pareiškėjos TIPK leidime nebuvo įtrauktos, todėl laikė, kad 2017 metais jose išgautas požeminis vanduo (1 ketvirtis: 55961 m³ požeminis vanduo namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, 8963 m³ kitas požeminis vanduo; 2 ketvirtis: 62047 m³ požeminis vanduo namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, 9128 m³ kitas požeminis vanduo; 3 ketvirtis: 57229 m³ požeminis vanduo namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, 10027 m³ kitas požeminis vanduo; 4 ketvirtis: 44484 m³ požeminis vanduo namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, 9568 m³ kitas požeminis vanduo) išgautas be leidimo. Nuslėptų išgautų požeminio vandens išteklių nenustatė. Patikrinimo akte nurodė, kad mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos formą (duomenys neskelbtini) VMI pareiškėja pateikė laiku. Už be leidimo išgautą požeminį vandenį 2017 m. apskaičiavo mokėtiną mokestį (107733 Eur) didesniu tarifu, t. y. Įstatymo 2 priede nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 ir indeksuojant.
Departamento direktorius, išnagrinėjęs minėtą Patikrinimo aktą bei įvertinęs pareiškėjos rašytines pastabas, ginčijamu sprendimu jį patvirtino. Sprendime konstatavo, kad pareiškėja be leidimo išgavusi tam tikrą kiekį požeminio vandens, pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikė didesnį mokesčio tarifą, kurį apskaičiavo Įstatymo 2 priede nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 ir indeksuojant.
Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
Pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui.
Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis).
Taigi, be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu nebuvo gavusi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudariusi su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo Vandenvietėse bei dėl to, kad pareiškėjai išduotuose atnaujintuose TIPK leidime ginčo vandenvietės nebuvo įtrauktos.
Pareiškėja skundą grindžia argumentais, kad iki patikrinimo pradžios buvo sąžiningai įsitikinusi, jog požeminį vandenį iš vandenviečių, įskaitant ir ginčo vandenvietes, išgauna teisėtai. Nurodė, kad atnaujinant ir koreguojant TIPK leidimą 2007-12-29, 2009-05-29, 2011-09-01, 2013-01-02 ginčo Vandenvietės nebuvo įtrauktos, kadangi buvo įtrauktos tik tos vandenvietės, kuriose iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 100 m³ per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens. Nurodo, kad ji nesiekė nuslėpti požeminio vandens kaip valstybinio ištekliaus naudojimo, visą išgautą požeminį vandenį apskaitė, skaitiklių rodmenis registravo žurnaluose, duomenis deklaravo Įstatymo nustatyta tvarka bei sumokėjo mokestį įprastiniu tarifu, taip pat nedelsiant ėmėsi priemonių pažeidimui ištaisyti. Pareiškėjos teigimu, apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu yra neproporcingas bei nepagrįstas, Įstatymas nenumato reikalavimo mokėti mokestį tiek įprastu, tiek padidintu tarifu. Prašo apskaičiuotą 107733 Eur mokestį sumažinti iki 10773 Eur.
Pareiškėja į bylą pateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas už 2017 m. bei mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, kad duomenis apie išgautą požeminį vandenį deklaravo Įstatymo nustatyta tvarka bei sumokėjo mokestį įprastu tarifu. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2004 metais ginčo vandenvietėms buvo išduotas TIPK leidimas. 2009 metais koreguojant ir atnaujinant TIPK leidimą ginčo Vandenvietės įtrauktos nebuvo, kadangi ginčo Vandenviečių eksploatacijai, pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą (Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-02-27 įsakymu Nr. 80, 2 priedo ( 2007-01-09 įsakymo Nr. D1 -18 redakcija, galiojusi nuo 2007-01-14 iki 2014-06-30), 1 punktas nustatė, jog veiklos vykdytojai, vykdantys ūkinę veiklą arba eksploatuojantys įrenginius, kurie nepriskiriami prie šių Taisyklių 1 priede nurodytų įrenginių, turi turėti TIPK leidimą, kai iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 100 m³ per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens), TIPK leidimas nebuvo reikalingas, nes išgaunamas vandens kiekis neviršijo 100 m³. Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad nuo 2014-07-01 įsigaliojus Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 pakeitimams pareiškėjai atsirado prievolė gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl Vandenviečių eksploatavimo, kurios nebuvo nurodytos TIPK leidime. Atsižvelgiant į Žemės gelmių įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 d. nuostatą, kad TIPK leidimai veiklos vykdytojams, išduoti iki 2014-07-01 laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014-07-01 buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Kadangi po 2009 metų ginčo Vandenvietės į TIPK leidimą nebebuvo įtrauktos, todėl konstatuotina, kad jų naudojimo sąlygų šis leidimas neapibrėžė, todėl pasikeitus teisiniam reglamentavimui pareiškėjas turėjo gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl Vandenviečių eksploatavimo. Be to, pažymėtina, kad pareiškėja 2016-10-10 raštu Nr. (11)- LV4-142 buvo informuota apie tai, kad žemės gelmių išteklius ir ertmes galima naudoti gavus Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarius su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį (e.b. 2 t. b.l. 18-19).
Byloje nėra duomenų, kad UAB „Kretingos vandenys“ būtų siekusi tyčia sąmoningai nuslėpti mokestį, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus. Priešingai, iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad Departamento pareigūnai, atlikę patikrinimą, nenustatė nuslėptų išgautų požeminio vandens išteklių, pareiškėja mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijas VMI teikė laiku. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja už 2017 m. išgautą požeminį vandenį Vandenvietėse mokestį sumokėjo įprastu tarifu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr. pvz. 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-2166-575/2016). LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad 100 proc. didesnio mokesčio nustatymas reiškia, kad atitinkama mokesčio suma turi būti didinama būtent šio mokesčio dydžiu (žr. LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3-63-3-02318-2015-7).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėja požeminį vandenį Vandenvietėse ginčo laikotarpiu išgavo, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, todėl, vadovaujantis minėtomis Įstatymo nuostatomis, atsakovas turėjo pagrindą taikyti didesnį mokesčio tarifą. Konstatuotina, kad Departamentas savo kompetencijos ribose priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, taip pat atsižvelgdamas į minėtą teismų praktiką, daro išvadą, kad Įstatyme nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio už be leidimo išgautą požeminį vandenį Vandenvietėse nustatymo.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant ginčijamą Departamento sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą mokestį - 107 733 Eur, iki 10 773 Eur. Likusi pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje normoje vartojama formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, jog išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p., 2016 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo atveju pareiškėjo neteisėti veiksmai nėra konstatuoti pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2019 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 585 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t. y. apskaičiuotą 107 733 eurų mokestį sumažinti iki 10 773 euro.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.