Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių konservų fabrikas“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių konservų fabrikas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kėdainių konservų fabrikas“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. AS-88 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas Sprendimu pakeitė 2020 m. birželio 29 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-11 (toliau – ir Patikrinimo aktas) bei perskaičiavo priskaičiuotą mokestį didesniu tarifu už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d., perskaičiuoto mokesčio dydis 93 233,48 Eur. Patikrinimo akte nurodoma, kad pareiškėjas 2017–2019 metų I–IV ketvirčiais vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas nesutiko su Patikrinimo aktu, pateikė pastabas ir nurodė, kad jis turi du vandens gręžinius, duomenys apie juos buvo pateikti Tarnybai. Abu gręžiniai turi gręžinių pasus, jie įregistruoti Žemės gelmių registre. Pareiškėjas pateikė informaciją, kad jis iki 2019 m. balandžio 3 d. turėjo Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2005 m. kovo 27 d. išduotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimą Nr. 6/6. Pastabose taip pat pateikė Aplinkos ministerijos 2020 m. liepos 14 d. nuomonę dėl susidariusios situacijos teisinio vertinimo. Aplinkos ministerijos nuomone, TIPK leidimai, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d., laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjo teigimu, TIPK leidimo negaliojimas neturėtų būti laikomas pagrindu skaičiuoti mokestį už 2019 m. II–IV ketvirčiais sunaudotą požeminį vandenį didesniu tarifu. TIPK leidimo galiojimo pasibaigimas yra formali aplinkybė, nelėmusi nei įmonės veiklos pobūdžio, nei požeminio vandens naudojimosi sąlygų pasikeitimo. Pareiškėjas darė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad požeminis vanduo buvo naudojamas neturint leidimo, todėl Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo pateiktas pastabas dėl Patikrinimo akto, 2020 m. rugpjūčio 11 d. kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą (toliau – ir Agentūra), prašydamas pateikti informaciją apie pareiškėjui 2005 m. kovo 27 d. išduotą TIPK leidimą Nr. 6/6. Agentūra 2020 m. rugpjūčio 17 d. raštu informavo, kad, pareiškėjo prašymu, Agentūros 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu 2005 m. kovo 27 d. TIPK leidimas Nr. 6/6 buvo panaikintas. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktas pastabas ir Agentūros 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą, paaiškėjo, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. turėjo galiojantį Departamento išduotą TIPK leidimą Nr. 6/6 su nurodyta vandens dalimi ir, vadovaujantis Žemės gelmių įstatymo 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalimi, turėjo teisę naudoti gamybinį požeminį vandenį. Todėl Departamento Sprendimu buvo pakeistas Patikrinimo aktas ir pareiškėjui perskaičiuotas mokestis didesniu tarifu tik už laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. be leidimo išgautą 84 958 m³ gamybinio požeminio vandens išteklių kiekį, kuris yra 93 233,48 Eur.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Sprendimą – apskaičiuotą ir patvirtintą 93 233,48 Eur mokestį sumažino iki 9 323,35 Eur.

6. Teismas nustatė, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atlikęs pareiškėjo mokesčio už gamtos išteklių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017–2019 metus, Patikrinimo aktu konstatavo, kad pareiškėjas, vykdydamas vaisių ir daržovių perdirbimą ir konservavimą, 2017–2019 metų I–IV ketvirčiais vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdamas Tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, tuo pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalį ir Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, todėl, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis, už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį paskaičiavo mokestį taikant didesnį tarifą – 291 042,58 Eur. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. birželio 29 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto. Departamento Sprendimu buvo pakeistas Patikrinimo aktas ir pareiškėjui perskaičiuotas mokestis didesniu tarifu tik už laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. be leidimo išgautą 84 958 m³ gamybinio požeminio vandens išteklių kiekį, kuris yra 93 233,48 Eur.

7. Teismas vadovavosi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 6, 7 straipsniais, 8 straipsnio 2, 3 dalimis, Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo gavęs Tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudaręs su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo. Teismas nustatė, kad iki 2019 m. balandžio 3 d. pareiškėjas turėjo TIPK leidimą Nr. 6/6, kuris buvo laikomas leidimu naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nustatyta tvarka. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad TIPK leidimo negaliojimas aktualiu ginčo laikotarpiu neturėtų būti pagrindu mokesčio už 2019 m. II–IV ketvirčiais sunaudotą požeminį vandenį paskaičiavimui didesniu tarifu, kadangi tai yra tik formali aplinkybė, nedariusi įtakos nei įmonės veiklos pobūdžiui, nei požeminio vandens naudojimo sąlygų pasikeitimui. Teismas vadovavosi Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2019 m. II–IV ketvirčiais be leidimo išgavo požeminio vandens išteklius.

8. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėjas atskleidė visus jam žinomus duomenis, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų anksčiau baustas už analogiškus nusižengimus. Pareiškėjas už 2019 m. II–IV ketvirčių mokestinius laikotarpius Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos yra pateikęs Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas ir sumokėjęs mokesčius. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su padaryto pažeidimo pobūdžiu, pasekmėmis, teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, sprendė, jog nagrinėjamu atveju įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį padidinti vieną kartą. Teismas konstatavo, kad Departamento paskirta sankcija pareiškėjui yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, todėl turėtų būti mažintina iki 9 323, 35 Eur.

III.

9. Pareiškėjas UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atkreipia dėmesį, kad teismas konstatavo, jog pareiškėjui buvo išduotas TIPK leidimas, kuris yra laikytinas leidimu naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas vadovaujasi Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2014 m. birželio 19 d. (Nr. XII- 960), 3 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Pareiškėjas nurodo, kad jam TIPK leidimas buvo išduotas iki minėto įstatymo įsigaliojimo, todėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimui yra aktuali 2014 m. birželio 19 d. Žemės gelmių įstatymo redakcija. Pareiškėjas pažymi, kad jis pateikė informaciją bei duomenis apie naudojamus požeminio vandens gręžinius Tarnybai, minėti gręžiniai buvo įregistruoti Žemės gelmių registre, taip pat buvo išduotas TIPK leidimas. Pareiškėjas daro išvadą, kad jam buvo išduotas neterminuotas leidimas naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį. Pareiškėjo teigimu, TIPK leidimo galiojimo pabaiga (2019 m. balandžio 3 d.) negali būti sutapatinama su leidimo naudoti požeminį vandenį, kuris yra neterminuotas, pasibaigimu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad TIPK apima labai platų veiklos poveikio aplinkai spektrą. Atsižvelgęs į tai, kad dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo pareiškėjui TIPK leidimas tapo neprivalomas, jis pareiškėjo prašymu buvo panaikintas nuo 2019 m. balandžio 3 d.

11. Pareiškėjas nurodo, kad TIPK leidimo negaliojimas neturi būti sutapatinamas su pareiškėjui išduoto, neterminuoto leidimo naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį pasibaigimu. Pareiškėjas pažymi, kad jo vykdomos veiklos pobūdis bei požeminio vandens naudojimo sąlygos, egzistavusios TIPK leidimo galiojimo metu ir po jo galiojimo pabaigos, nesikeitė. Pareiškėjo teigimu, TIPK leidimo galiojimo pasibaigimas yra formali aplinkybė, nelėmusi nei įmonės veiklos pobūdžio, nei požeminio vandens naudojimosi sąlygų pasikeitimo, todėl nėra teisinga teigti, kad požeminis vanduo buvo naudojamas neturint leidimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 ir pažymi, kad egzistuojančios faktinės aplinkybės bei įmonės veiksmai turėtų būti vertinami ne formaliai, tačiau atsižvelgiant į įstatymo tikslus ir įstatymu saugomų interesų turinį.

12. Atsakovas Departamentas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

13. Atsakovo teigimu, teismas ženkliai sumažino pareiškėjui teisėtai paskaičiuotą mokestį už be leidimo išgautą gamybinio požeminio vandens išteklių kiekį. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutartį ir nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog mokesčių surinkimo, deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolė yra valstybės interesas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas jau daugiau nei dvidešimt vienerius metus užsiima vaisių, daržovių konservų, padažų gamyba ir prekyba. Jis neturi ženklių socialinio draudimo įsiskolinimų, taip pat nėra informacijos, kad įmonė yra bankrutuojanti ar pan. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, kad atsakovo paskaičiuota mokėtina suma už be leidimo išgautą gamybinio požeminio vandens išteklių kiekį yra neproporcingai didelė, nepateikė jokių finansinių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie įmonės finansinę būklę bei pajėgumus. Atsakovas daro išvadą, kad teismas, neturėdamas įrodymų, jog įmonei paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu yra pernelyg didelis ir įmonė yra nepajėgi sumokėti tokios sumos, nepagrįstai sumažino mokestį nuo 93 233,48 Eur iki 9 323, 35 Eur. Atsakovo teigimu, toks teismo sprendimas vėliau sudarys pagrindą kitiems ūkio subjektams piktnaudžiauti išgaunant valstybinius gamtos išteklius, nes teismo paskirta mokestinė prievolė yra per daug švelni ir nedaro atgrasančio poveikio.

14. Pareiškėjas UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo apeliaciniu skundu, laikosi savo apeliaciniame skunde išdėstytos pozicijos, kad jam buvo išduotas neterminuotas leidimas naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį, o TIPK leidimo galiojimo pabaiga (2019 m. balandžio 3 d.) negali būti sutapatinama su leidimo naudoti požeminį vandenį, kuris yra neterminuotas, pasibaigimu, todėl mokesčiai už pareiškėjo išgautą vandens išteklių kiekį neturi būti perskaičiuoti didesniu tarifu. Pasisakydamas dėl apmokestinimo proporcingumo, pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad atsakovo prašomas taikyti 10 kartų padidintas mokesčio tarifas yra neproporcingas ir neatitinka įstatymo paskirties bei tikslo. Pareiškėjo teigimu, atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl didesnio mokesčių surinkimo poreikio bei pareiškėjo finansinių galimybių sumokėti mokesčius didesniu tarifu negali būti pripažįstami teisiškai reikšmingais bei pagrįstais. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo nuostatos didesnio mokesčio tarifo taikymą sieja ne su tikslu surinkti didesnius mokesčius ar mokesčio mokėtojo finansinėmis galimybėmis, tačiau su siekiu užtikrinti, kad mokesčių mokėtojai vykdytų savo esmines pareigas – deklaruotų mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius bei nevengtų jo mokėti. Pareiškėjas nurodo, kad jis deklaravo išgaunamus žemės gelmių išteklius, mokėjo mokesčius bei buvo įsitikinęs, jog nepažeidžia jokių teisės aktų reikalavimų, todėl sankcijos taikymas iš esmės prieštarautų pačiame įstatyme numatytiems tikslams ir negalėtų būti pripažįstamas tinkamu, teisingu ir teisėtu.

16. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodo, kad Aplinkos ministerijos specialistai 2020 m. liepos 14 d. pateikė nuomonę, jog TIPK leidimai veiklos vykdytojams, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d., laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nustatyta tvarka, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. įrašyta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui išduotame TIPK leidime Nr. 6/6 buvo nustatytos sąlygos vandens paėmimui, vartojimui ir tiekimui, t. y. leidime buvo reglamentuota požeminio vandens paėmimo veikla. Pareiškėjo prašymu, 2019 m. balandžio 3 d. panaikinus TIPK leidimą Nr. 6/6, nustojo galioti visos jame nurodytos sąlygos, taip pat ir vandens naudojimo sąlygos. Atsakovas vadovaujasi Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad, Agentūrai 2019 m. balandžio 3 d. panaikinus TIPK leidimą Nr. 6/6, pareiškėjas nesikreipė į Tarnybą su prašymu išduoti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir sudaryti su juo žemės gelmių išteklių naudojimo sutartį, kurioje būtų naujai nustatytos vandens naudojimo sąlygos. Atsakovas daro išvadą, kad teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog, panaikinus TIPK leidimą Nr. 6/6, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. gamybinio požeminio vandens išteklius išgavo be leidimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. AS-88, kuriuo pareiškėjui perskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už be leidimo išgautus gamtos išteklius už 2019 metus yra 93 233,48 Eur, teisėtumas ir pagrįstumas.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Sprendimą – apskaičiuotą ir patvirtintą 93 233,48 Eur mokestį sumažino iki 9 323,35 Eur. Teismas darė išvadą, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2019 m. II–IV ketvirčiais be leidimo išgavo požeminio vandens išteklius, tačiau nurodė, jog pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, todėl turėtų būti mažintina iki 9 323, 35 Eur (mokestį už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį padidinant vieną kartą).

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame laikosi pozicijos, kad TIPK leidimo galiojimo pasibaigimas yra formali aplinkybė, nelėmusi nei įmonės veiklos pobūdžio, nei požeminio vandens naudojimosi sąlygų pasikeitimo, todėl neteisinga teigti, kad požeminis vanduo buvo naudojamas neturint leidimo.

21. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad teismas ženkliai sumažino pareiškėjui teisėtai paskaičiuotą mokestį už be leidimo išgautą gamybinio požeminio vandens išteklių kiekį.

22. Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Šio Įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad mokesčio objektas yra vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede.

23. Byloje nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjo mokesčio už gamtos išteklių apskaičiavimą ir deklaravimą teisingumo patikrinimą už 2017–2019 metus ir 2020 m. birželio 29 d. patikrinimo aktu Nr. PA75-11 konstatavo, jog pareiškėjas, vykdydamas vaisių ir daržovių perdirbimą ir konservavimą, 2017–2019 metų I–IV ketvirčiais vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdamas Tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, ir pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalį ir Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2, 3 dalimis, už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą – 291 042,58 Eur. Pareiškėjas 2020 m. birželio 29 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto, nurodydamas, jog jo turimi du vandens gręžiniai turi gręžinių pasus, informacija apie juos yra pateikta tiek Tarnybai, tiek Žemės gelmių registre. Pareiškėjas taip pat pateikė Aplinkos ministerijos nuomonę, nurodydamas, kad Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento pareiškėjui 2005 m. kovo 27 d. išduotas TIPK leidimas Nr. 6/6 laikomas leidimu naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nustatyta tvarka. Aplinkos apsaugos agentūros 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjui 2005 m. kovo 27 d. išduotas TIPK leidimas Nr. 6/6 buvo panaikintas. Departamento Sprendimu buvo pakeistas 2020 m. birželio 29 d. patikrinimo aktas ir pareiškėjui perskaičiuotas mokestis didesniu tarifu tik už laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. be leidimo išgautą 84 958 m³ gamybinio požeminio vandens išteklių kiekį, kuris yra 93 233,48 Eur.

24. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas iki 2019 m. balandžio 3 d. turėjo TIPK leidimą Nr. 6/6, kuris buvo laikomas leidimu naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nustatyta tvarka. TIPK leidimas pareiškėjui buvo išduotas 2005 m. kovo 27 d., atnaujintas 2013 m. gegužės 7 d., todėl šiuo atveju taikytina 2014 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos.

25. Aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad TIPK leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisykles tvirtina aplinkos ministras. Šios taisyklės, be kita ko, nustato paraiškos TIPK leidimui pakeisti rengimo, pateikimo, TIPK leidimo pakeitimo ir galiojimo panaikinimo tvarką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, TIPK leidimo galiojimas buvo panaikintas Aplinkos apsaugos agentūros 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. (30.5)-A4(E)-580 pareiškėjo prašymu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų gavęs naują leidimą naudoti žemės gelmių išteklius. Taigi ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdamas neterminuotai galiojusio leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, kadangi jis buvo panaikintas jo paties prašymu.

26. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad jam buvo išduotas neterminuotas leidimas naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį, todėl TIPK leidimo Nr. 6/6 galiojimo pabaiga 2019 m. balandžio 3 d. negali būti tapatinama su leidimo naudoti požeminį vandenį, kuris yra neterminuotas, pasibaigimu. Pažymėtina, kad būtent TIPK leidimas Nr. 6/6 ir buvo pagrindas pareiškėjui naudoti požeminį vandenį, todėl, panaikinus šio leidimo galiojimą, pareiškėjas neteko ir neterminuoto leidimo naudoti požeminį vandenį. Esant šioms aplinkybėms, t. y. pareiškėjui neturint galiojančio leidimo naudoti požeminį vandenį, neturi teisinės reikšmės pareiškėjo argumentai, kad jo vykdomos veiklos pobūdis bei požeminio vandens naudojimo sąlygos TIPK leidimo galiojimo metu ir pasibaigus jo galiojimui nesikeitė.

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu naudojo geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį, neturėdamas Tarnybos išduoto leidimo ir nesudaręs su Tarnyba išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2019 m. II-IV ketvirčiais be leidimo išgavo požeminio vandens išteklius.

28. Pagal Įstatymo 7 straipsnio nuostatas, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose, o pagal 2 dalį – už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalis, Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

29. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą; 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015; 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019). Proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas svarbias aplinkybes.

31. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Įstatymas nenumato, kad mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į konkretaus pažeidimo padarymo aplinkybes, galėtų atitinkamai koreguoti sankcijos, šiuo atveju – mokesčio tarifo – dydį. Tačiau teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali mažinti, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

33. Nagrinėjamu atveju atsakovas apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną 93 233,48 Eur mokestį padidintu tarifu už išgautą valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį be leidimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendime konstatavo, kad Departamento paskirta sankcija yra neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, todėl turėtų būti mažinama iki 9 323,35 Eur. Pirmosios instancijos teismas, mažindamas pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio dydį, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas atskleidė visus jam žinomus duomenis, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų anksčiau baustas už analogiškus nusižengimus, pareiškėjas už 2019 m. II–IV ketvirčių mokestinius laikotarpius Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos yra pateikęs Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas ir sumokėjęs mokesčius, ir padarė išvadą, kad įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį padidinti vieną kartą.

34. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame sprendime atliktų konkrečiam pažeidimo faktinių aplinkybių vertinimui ir išvadai, kad įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį padidinti vieną kartą. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nustatyto dydžio mokestį, įvertino visas reikšmingas aplinkybes, kurios sudarė pagrindą mokestį už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį padidinti vieną kartą. Šiuo atveju atsakovo nurodomos aplinkybės dėl pareiškėjo finansinių galimybių įvertinimo nėra esminės, kadangi mokesčio dydis koreguotas iš esmės dėl susiklosčiusios teisinės situacijos specifikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išdėstė aiškius ir pakankamai argumentuotus motyvus būtent dėl tokio mokesčio dydžio padidinimo.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog mokestis už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį didintinas vieną kartą, netiksliai jį apskaičiavo ir sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad mokestis mažintinas iki 9 323,35 Eur. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant, kad Sprendimu apskaičiuota ir patvirtinta 93 233,48 Eur mokesčio suma keistina, sumažinant ją iki 18 646,70 Eur (9 323,35 Eur x 2).

36. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas už 2019 m. II–IV ketvirčių mokestinius laikotarpius Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos yra pateikęs Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas ir sumokėjęs mokesčius pagal šiose deklaracijose nurodytus duomenis. Taigi, vykdant pakeistą Sprendimą, pareiškėjui kyla pareiga sumokėti nesumokėtą šia teismo nutartimi patikslintos mokėtinos mokesčio sumos dalį.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kurio rezoliucinė dalis patikslinama, paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių konservų fabrikas“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinės dalies antrą dalį, ją išdėstant taip:

„Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. AS-88 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, apskaičiuotą ir patvirtintą 93 233,48 eurų mokestį sumažinti iki 18 646,70 eurų“.

Nutartis neskundžiama.