Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Bremena“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo dalies pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas UAB „Bremena“ skundu prašė pakeisti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” (toliau – ir Sprendimas) dalį, sumažinant ginčijamame Sprendime nurodytą mokėtinos sumos dalį už 2015 m. 692,00 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, jog Departamento specialistams tiriant 2015 m. lapkričio mėn. gautą skundą dėl taršos iš (duomenys neskelbtini) katilinės, UAB „Bremena“ sužinojo, kad eksploatuojant (duomenys neskelbtini) gimnazijos 500 KWH (biokuro) katilinę, vadovaujantis Aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. Dl-259 patvirtintos „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. D1-259) taisyklių 1 priedo 2.2 punktu, privalomas taršos leidimas (toliau – ir Taršos leidimas). UAB „Bremena“ tokio leidimo neturėjo. Pareiškėjas nurodė, kad iki 2015 m. lapkričio 17 d. patikrinimo nežinojo, kad pareiškėjo eksploatuojamai katilinei buvo būtinas atskiras Taršos leidimas. Tai sužinojęs pareiškėjas (dar 2015 m. lapkričio 19 d.) padavė paraišką Aplinkos apsaugos agentūrai (toliau – ir Agentūra) dėl Taršos leidimo išdavimo (duomenys neskelbtini) gimnazijos katilinei. Agentūra vilkino leidimo išdavimo procesą. Leidimas pagal pirminę paraišką buvo išduotas 2016 m. sausio 20 d. (nuo paraiškos iki leidimo išdavimo praėjo 62 dienos), todėl visą nurodytą laikotarpį UAB „Bremena“ veikė be Taršos leidimo.

3. Pareiškėjas nurodė, jog Departamentas 2015 m. gruodžio 29 d. patikrinimo akte atliko skaičiavimus, kuriais konstatavo, kad 2014 m. UAB „Bremena“ nuslėpė taršą iš stacionarių taršos šaltinių ir apskaičiavo mokėtiną mokesčio didesniu tarifu sumą – 1861,00 Eur. Pareiškėjas pažymėjo, jog bendrovė negalėjo nustoti kūrenti (duomenys neskelbtini) gimnazijos ir seniūnijos patalpų. Pareiškėjas skundė sprendimo dalį, kuria pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti už viršnormatyvinę taršą (veiklą be leidimo) laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 19 d. (paraiškos leidimui gauti padavimo) iki 2015 m. gruodžio 31 d. Paskaičiuota mokesčio suma – 692,00 Eur.

4. Pareiškėjas nurodė, kad vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 16 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas), Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. D1-213), Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. Dl- 370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. Dl- 370/1K-230) nuostatomis ir padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas mokesčio už aplinkos taršą iš stacionarių taršos šaltinių mokėtojui nustatė lengvatą, t. y. visišką atleidimą nuo mokesčio iš stacionaraus taršos šaltinio mokėjimo. (duomenys neskelbtini) gimnazijos katilinėje buvo naudojami pareiškėjo gaminami pjuvenų briketai, o katilas skirtas tik biokuro kūrenimui, todėl ginčo dėl biokuro naudojimo nebuvo. Pareiškėjas atitiko Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytos lengvatos sąlygas, išskyrus faktą, kad formaliai pareiškėjui 2015 m. taršos leidimas nebuvo išduotas. Pareiškėjas siekė būti atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionaraus taršos šaltinio pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalį nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

5. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, jog įvertinus tai, kad 2015 m. UAB „Bremena“ (duomenys neskelbtini) gimnazijos kieto kuro katilinė neturėjo Taršos leidimo su nustatytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (1999 m. gegužės 13 d. Nr. VIII-1183 su pakeitimais) 9 straipsniu ir Įsakymo Nr. D1-370/1K-230 (su pakeitimais) 4 punktu, visas per 2015 m. be leidimo išmestas į atmosferą teršalų kiekis buvo apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turėjo būti mokamas mokestis, taikant nustatytą didesnį tarifą. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. UAB „Bremena“ (duomenys neskelbtini) gimnazijos kieto kuro katilinė į atmosferą be leidimo išmetė ir iki patikrinimo pradžios nedeklaravo kietųjų dalelių, tuo pažeisdama teisės aktais nustatytus reikalavimus, todėl už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo, N=0) 2015 m. iš stacionarių taršos šaltinių paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma – 2965,00 Eur buvo teisėta ir teisinga.

7. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde pripažino, jog naudodamas katilus, kurių šiluminis našumas atitiko patikrinimo akte aprašytą galingumą, pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo kreiptis dėl taršos leidimo gavimo. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą ir vadovaujantis įgyvendinamaisiais teisės aktais, teigė, kad mokesčių mokėtojai yra asmenys, kurie privalo turėti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą ar Taršos leidimą su nustatytų teršalų, leistinų išmesti į aplinką, normatyvais. Atsakovas pažymėjo, jog minėto įstatymo 5 straipsnis numatė lengvatą (atleidimą) nuo mokesčio mokėjimo už iš stacionaraus taršos šaltinio išmestą į atmosferą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą.

8. Atsakovas akcentavo, kad po patikrinimo UAB „Bremena“ nepateikė pastabų dėl patikrinimo akto ir mokesčio didesniu tarifu už nuslėptą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą iš stacionarių taršos šaltinių 2015 m. Atsakovas patvirtino, kad UAB „Bremena“ buvo sumokėjusi paskaičiuotą mokestį (2965,00 Eur) didesniu tarifu ir nurodė, jog Departamento priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes visas į atmosferą išmestas UAB „Bremena“ teršalo kiekis buvo viršnormatyvinis ir už jį turėjo būti mokamas didesnio tarifo mokestis.

II.

9. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Pakeitė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” dalį, kuria buvo patvirtinta mokėtina 2965,00 Eur mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą suma, ir apskaičiuotą mokėtiną mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo) sumažino iki 2273,00 Eur.

10. Teismas nustatė, kad Departamentas atliko UAB „Bremena“ planinį mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių ir mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo patikrinimą už 2014 bei 2015 m. Departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2016 m. gruodžio 15 d. patikrinimo akte Nr. (12)-LT1-26 buvo nurodyta, kad UAB „Bremena“, neturėdama Taršos leidimo su nustatytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais, 2015 m. (duomenys neskelbtini) gimnazijos kieto kuro katilinėje eksploatavo kieto kuro katilą „KWH“, kurio šiluminis našumas buvo 0,5 MW. Departamento Sprendimu nurodyta, kad dėl padaryto pažeidimo visas per 2015 m. laikotarpį be leidimo išmestas į atmosferą teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį pareiškėjas privalėjo mokėti mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu (mokesčio suma didesniu tarifu – 2965,00 Eur). Pareiškėjas įpareigotas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą sumokėti minėtą sumą.

11. Teismas vadovavosi Įsakymo Nr. D1-259 patvirtintomis Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), Įsakymo Nr. D1-370/1K-230 1.2 punktu patvirtintu Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas).

12. Teismas pažymėjo, kad Įsakymo Nr. D1-259 2.10 punkte nurodyta, kad Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus atitinkantiems įrenginiams, kurių eksploatavimui iki 2014 m. balandžio 15 d. nereikėjo turėti pagal 2002 m. taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) taisykles išduoto TIPK leidimo, taršos leidimas turėjo būti gautas iki 2014 m. lapkričio 1 d. Taisyklėse nustatyta tvarka. Taisyklių 1 priedo 2.2 punktas numatė, jog vienas iš kriterijų, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia specialiosios dalies aplinkos taršos valdymui buvo tai, kad naudojamas kurą deginantis įrenginys, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio kūryklos šiluminis našumas yra lygus arba didesnis negu 0,5 MW, bet nesiekia 20 MW.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas eksploatavo kieto kuro katilą „KWH“, kurio šiluminis našumas buvo 0,5 MW. Byloje nebuvo ginčo, kad UAB „Bremena“ savo veikloje naudojo kietąjį kurą (biokurą). Pareiškėjas (norėdama tęsti vykdomą veiklą) turėjo prievolę iki 2014 m. lapkričio 1 d. gauti taršos leidimą. Pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, asmenys stacionariuose taršos šaltiniuose naudojantys biokurą buvo atleidžiami nuo prievolės mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Įmonė šilumos gamybai naudoja biokurą (tai patvirtino ir pateikti rašytiniai įrodymai), todėl pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo prievolės mokėti atsakovo paskirtą mokestį.

14. Teismas nurodė, kad UAB „Bremena“ vykdydama veiklą naudojo biokurą, tačiau Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tik tuo atveju, jei į atmosferą išmestas teršalų kiekis neviršija taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatyto kiekio. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. eksploatavo stacionarius taršos šaltinius, neturėdama taršos leidimo ir šioje apimtyje ginčo tarp proceso šalių nebuvo, o iš ankščiau teisės normos dispozicijos buvo matyti, kad asmenys, neturintys taršos integruotos prevencijos ir kontrolės ar taršos leidimo, negalėjo pretenduoti į šią mokesčio lengvatą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, jis turėjo būti atleisto nuo prievolės mokėti atsakovo apskaičiuotą mokesčio sumą.

15. Teismas vertino Sprendimą Nr. (11.7)-LV10-419 teisėtumo aspektu ir nurodė, jog jis turėjo atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas ir rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1395/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-700/2008, A756-422/2009 ir kt.). Teisėjų kolegija pripažino, kad minėtas administracinis aktas atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus ir yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

16. Dėl pareiškėjo teiginių, kad paraišką Taršos leidimui gauti pastarasis pateikė iš karto po patikrinimo, tačiau įgaliota institucija leidimą išdavė tik 2016 m. sausio 20 d., todėl laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas buvo priverstas dirbti be minėto leidimo, teismas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. eksploatavo stacionarius įrenginius, neįgijęs privalomų taršos leidimų šiems taršos šaltiniams, todėl atsakovas, įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę, numatytą teisinį reguliavimą, už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo, N=0) 2015 m. laikotarpiu apskaičiavo mokėtiną mokesčio didesniu tarifu sumą ir priėmė sprendimą patvirtinti 2965,00 Eur mokestį už aplinkos teršimą, kurį pareiškėjas turėjo sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. Pareiškėjas su nurodytomis aplinkybėmis iš esmės sutiko, tačiau nurodė, jog veiklą be leidimo vykdė neturėdamas tyčios nesilaikyti teisinio reguliavimo. Teismas pažymėjo, jog UAB „Bremena“ dėl TIPK leidimo stacionariems taršos šaltiniams išdavimo į įgaliotą instituciją kreipėsi 2015 m. lapkričio 19 d., o TIPK leidimas išduotas 2016 m. sausio 20 d..

17. Teismas konstatavo, kad teismas turi diskreciją įvertinti, ar atsakovo paskirtos ekonominės sankcijos dydis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, yra adekvatus pareiškėjo padarytam teisės pažeidimui, taip pat teismas įpareigotas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, priimti teisingą, o ne formaliai teisėtą sprendimą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007; 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A896-662/2015 ir kt.).

18. Teismas nurodė, kad Įsakymu Nr. D1-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ priimta nauja Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių redakcija, kurioje nustatyta, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. pageidaujant eksploatuoti tokius stacionarius įrenginius (vandens šildymo katilus), kokie buvo įrengti UAB „Bremena“ eksploatuojamose katilinėse, vėlgi būtina turėti TIPK leidimą. Teismas sprendė, jog dažna teisės aktų kaita be abejo apsunkino ūkio subjektų galimybes tinkamai vykdyti jų reikalavimus ir yra nesuderinama su teisinio tikrumo ir stabilumo principais.

19. Teisėjų kolegija įvertino pareiškėjo veiksmus, jog pareiškėjas (sužinojęs apie padarytą teisės pažeidimą) nedelsiant pateikė paraišką taršos leidimui gauti, administracinės bylos nagrinėjimo metu neneigė nustatyto pažeidimo, yra sumokėjęs paskaičiuotą mokestį. Teismas akcentavo, jog imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu, tikslingai siekiant ekonominės naudos. Teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjui apskaičiuojant mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata skaičiuojant mokestį padidintu tarifu buvo pritaikyta pagrįstai, tačiau ji neadekvati padarytam pažeidimui, todėl pareiškėjo UAB „Bremena“ skundą tenkino ir Sprendimą Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” keitė dalyje, spendimu patvirtintą mokėtiną mokestį už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą sumažino 692,00 Eur, t. y. iki 2273,00 Eur. Teismo vertinimu toks mokesčio dydis atitiko teisingumo ir proporcingumo principus, adekvatus pareiškėjo padarytam pažeidimui.

III.

20. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeisti – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami atsiliepime į skundą išdėstyti motyvai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

21. Paraiškos Taršos leidimui gauti padavimas neatleidžia pareiškėjo nuo atsakomybės mokėti mokestį už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą, laikotarpiu kol bus išduotas pats Taršos leidimas. Vien tik paraiškos Taršos leidimui gauti padavimas nesukuria Taršos leidimo teisinių pasekmių, t. y. neatleidžia nuo mokesčio mokėjimo už aplinkos teršimą iš stacionaraus taršos šaltinio pagal Mokesčio už aplinkos teršimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį. Remiantis Taisyklėmis Taršos leidimo išdavimo procedūra susideda iš kelių etapų: 1. Paraiška leidimui gauti / pakeisti teikiama Agentūrai, kuri ne vėliau kaip per 15 darbo dienų įvertina ar paraiška pateikta pagal Taisyklių reikalavimus (Taisyklių 30.1 p.); 2. Ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo užregistravimo dienos Agentūra teikia šios paraiškos (su kartu pateiktais dokumentais) elektroninę versiją Departamentas, kurio teritorijoje bus vykdoma veikla, pastaboms ir (ar) pasiūlymams, kuriuos Departamentas turi pateikti Agentūra ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo paraiškos gavimo iš Agentūros dienos (Taisyklių 30.2.1 p.); 3. Jei paraiška atitinka Taisyklių reikalavimus ir pakanka duomenų leidimo sąlygoms nustatyti, Agentūra priima sprendimą priimti paraišką (Taisyklių 30.3.1 p.); 4. Leidimas išduodamas, pakeičiamas arba motyvuotai atsisakoma jį išduoti arba pakeisti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo sprendimo priimti paraišką priėmimo Agentūroje dienos. Pateikus paraišką Taršos leidimui gauti, tikrinama ar paraiška atitinka Taisyklių reikalavimus, jeigu ne, tai leidimas neišduodamas. Dėl šios priežasties pareiškėjo pozicija, kad paraiškos Taršos leidimui gauti padavimas sukelia tokias pat teisines pasekmes, kaip gavus Taršos leidimą, neatitinka aukščiau minėtų teisės aktų.

22. Teismas mažindamas mokestį vadovavosi nepagrįstais ir teisiškai nemotyvuotais argumentais. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodo, kad Departamentas pagrįstai pritaikė mokestį padidintu tarifu, tačiau jis yra neadekvatus padarytam pažeidimui, o dažna teisės aktų, reglamentuojančių taršos leidimų išdavimą, kaita apsunkina ūkio subjektų galimybes tinkamai vykdyti jų reikalavimus, yra nesuderinama su teisinio tikrumo ir stabilumo principais. Tačiau tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra nepagrįsta ir neteisinga.

23. Departamentas pažymi, jog kiekvieno asmens, tiek fizinio, tiek juridinio, pareiga – elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolat domėtis naujais teisės aktais bei jų pakeitimais, nepažeisti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Įstatymas ūkio subjektui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą bei teisėtą savo veiklos vykdymą. Pažymime, kad Įsakymu Nr. Dl-259 buvo nurodyta iki 2014 m. lapkričio 1 d. gauti atitinkamiems įrenginiams Taršos leidimus. Įstatymo leidėjas taršos leidimams gauti numatė aštuonių mėnesių terminą, per kurį vidutiniškai atidus, rūpestingas ir sąmoningas ūkio subjektas tikrai būtų spėjęs jį išsiimti. Aštuonių mėnesių terminas taršos leidimui gauti yra protingas, todėl neapsunkino ūkio subjektų galimybės tinkamai vykdyti įstatymo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas paraišką Taršos leidimui gauti padavė tik 2015 m. lapkričio 19 d., t. y. daugiau nei po vienerių metų po įstatymo leidėjo numatyto termino.

24. Dėl pirmosios instancijos teismo argumento, kad pareiškėjas nesąmoningai padarė pažeidimą bei tikslingai nesiekė ekonominės naudos sau, akcentuotina, kad įvykus sąmoningam ar nesąmoningam įstatymo pažeidimui, būtina už jį atsakyti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui inkriminuotas pažeidimas buvo padarytas, to neneigia ir pats pareiškėjas, o jo padarymo aplinkybės nekeičia padarytų veiksmų kvalifikavimo kaip priešingų teisei, už kuriuos privaloma atsakyti pilna apimtimi.

25. Pareiškėjui aplaidžiai vykdant savo veiklą, t. y. laikotarpyje nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. neturint Taršos leidimo, turi būti taikomas mokestis didesniu tarifu. Klaipėdos apygardos administracinis teismas savo sprendimu, kuomet neadekvačiai mažinamas mokesčio tarifas, formuoja praktiką leisiančią kitiems išvengti sankcijos, neatgrasant pažeidėjų nuo naujų teisės pažeidimų. Pareiškėjas nepateikė jokių itin svarbių bei juridiškai svarbių aplinkybių, dėl kurių teismas pagrįstai galėtų sumažinti paskaičiuotą mokestį. Vertinant pareiškėjo pateiktas aplinkybes akivaizdu, kad jos nesudaro pagrindo vertinti, jog pareiškėjui paskirta sankcija turėtų būti mažinama kaip neproporcinga ir neadekvati padarytam pažeidimui. Pareiškėjo neteisėti veiksmai padarė žalą teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, todėl jo juntamos finansinės pasekmės yra teisiškai pagrįstos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1794/2014).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” dalies, kuria atsisakyta sumažinti ginčijamame Sprendime nurodytą mokesčio už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį sumą 692,00 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino konstatavęs, kad nors apskaičiuojant pareiškėjo mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata skaičiuoti mokestį padidintu tarifu pritaikyta pagrįstai, sankcija yra neadekvati padarytam pažeidimui, dėl ko Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” keistinas, spendimu patvirtintą mokėtiną mokestį už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą sumažinant 692,00 Eur. Pateiktame apeliaciniame skunde atsakovas savo reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą grindžia teiginiu, kad teismas mokesčio už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį sumą sumažino nesant juridiškai svarbių aplinkybių.

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą teisės aiškinimo ir įrodymų vertinimo aspektais, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: atsižvelgiant į Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas dėl mokesčio išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį paskaičiavimo (mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas normatyvus viršijantį teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio Įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio Įstatymo 2 priedėlyje), mokesčio suma, viršijanti mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių sumą, paskaičiuotą nepadidintu tarifu, laikytina sankcija.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, kuris, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).

31. Nagrinėjamo ginčo atveju, įvertinus šalių neginčijamas aplinkybes – kad pažeidimas, t. y. kieto kuro katilo, kurio šiluminis našumas buvo 0,5 MW ir kuris buvo kūrenamas biokuru, eksploatavimas neturint taršos leidimo, padarytas nesiekiant ekonominės naudos, taip pat tai, kad pareiškėjas, gavęs taršos leidimą, galėjo pretenduoti į lengvatą pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas (fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, už išmetamą į atmosferą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą, nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių atleidžiami), pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėtai ir pagrįstai sumažino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017-01-20 sprendimu Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokėtiną mokesčio už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą sumą 692,00 Eur.

32. Apibendrindama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.