Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių konservų fabrikas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. AS-88 (toliau – ir Sprendimas) pakeitė 2020 m. birželio 29 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-11 bei perskaičiavo priskaičiuotą mokestį didesniu tarifu už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d., perskaičiuoto mokesčio dydis 93 233,48 Eur.

2. Pareiškėja UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ pateikė teismui skundą ir prašo panaikinti Departamento 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. AS-88.

2.1. Paaiškino, kad 2020 m. birželio 29 d. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjos patikrinimą ir surašė patikrinimo aktą Nr. PA75-11, kuriame buvo nurodoma, kad pareiškėja 2017-2019 metų I-IV ketvirčius vykdė gamtos išteklių gavybą neturint Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir LGT) prie Aplinkos ministerijos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes, tuo pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, todėl vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis už nedeklaruotą ar be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą yra – 291 042,58 Eur.

2.2. Pareiškėja nesutikdama su patikrinimo aktu, pateikė pastabas ir nurodė, kad ji turi du vandens gręžinius, duomenys apie juos buvo pateikti LGT. Abu gręžiniai turi gręžinių pasus, jie įregistruoti Žemės gelmių registre. Pareiškėja pateikė informaciją, kad ji iki 2019 m. balandžio 3 d. turėjo Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas 2005 m. kovo 27 d. išduotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. 6/6 (toliau – ir TIPK). Pastabose taip pat pateikė Aplinkos ministerijos 2020 m. liepos 14 d. nuomonę dėl susidariusios situacijos teisinio vertinimo. Aplinkos ministerijos nuomone, TIPK leidimai, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d. laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nustatyta tvarka.

2.3. Pareiškėjos manymu, TIPK leidimo negaliojimas neturėtų būti laikytina pagrindu mokesčio už 2019 m. II-IV ketvirčiais sunaudotą požeminį vandenį paskaičiavimui didesniu tarifu. TIPK leidimo galiojimo pasibaigimas yra formali aplinkybė, neįtakojusi nei įmonės veiklos pobūdžio, nei požeminio vandens naudojimosi sąlygų pasikeitimo. Esant minėtoms aplinkybėms, pagrindo teigti, jog požeminis vanduo buvo naudojamas neturint leidimo, negali būti, todėl atitinkamai Departamento Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas.

3. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos su skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

3.1. Paaiškino, kad Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę LGT išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį (2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2020 m. birželio 30 d. teisės akto redakcija).

3.2. Departamentas, vertindamas pareiškėjos pateiktas pastabas dėl patikrinimo akto Nr. PA75-11, 2020 m. rugpjūčio 11 d. kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą, prašydamas pateikti informaciją apie pareiškėjai 2005 m. kovo 27 d. išduotą TIPK leidimą Nr. 6/6. Aplinkos apsaugos agentūra 2020 m. rugpjūčio 17 d. raštu informavo, kad pareiškėjos prašymu, Aplinkos apsaugos agentūros 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu, 2005 m. kovo 27 d. TIPK leidimas Nr. 6/6 panaikintas.

3.3. Atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktas pastabas ir Aplinkos apsaugos agentūros 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą paaiškėjo, kad pareiškėja nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. turėjo galiojantį Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento išduotą TIPK leidimą Nr. 6/6 su nurodyta vandens dalimi ir turėjo teisę, vadovaujantis Žemės gelmių įstatymo 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalimi, naudoti gamybinį požeminį vandenį. Todėl Departamento Sprendimu buvo pakeistas 2020 m. birželio 29 d. patikrinimo aktas ir pareiškėjai perskaičiuotas mokestis didesniu tarifu tik už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. be leidimo išgautą 84958 m³ gamybinio požeminio vandens išteklių kiekį, kuris yra 93 233,48 Eur.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl spendimo, kuriuo pareiškėjai paskaičiuotas padidintas 93 233,48 Eur mokesčio tarifas už 2019 m. II-IV ketvirčiais išgautą požeminį vandens išteklių kiekį neturint leidimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Byloje nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atlikęs pareiškėjos mokesčio už gamtos išteklių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017-2019 metus, 2020 m. birželio 29 d. patikrinimo aktu Nr. PA75-11 konstatavo, kad pareiškėja vykdydama vaisių ir daržovių perdirbimą ir konservavimą, 2017-2019 metų I-IV ketvirčius vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdama LGT išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, tuo pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalį ir Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį. Todėl vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius 6 straipsnio 2 ir 3 dalimi už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį paskaičiavo mokestį taikant didesnį tarifą – 291 042,58 Eur.

5.1. Pareiškėja 2020 m. birželio 29 d. pateikė pastabas dėl patikrinimo akto Nr. PA75-1, kuriose nurodė, jog jos du turimi vandens gręžiniai turi gręžinių pasus, informacija apie juos yra pateikta tiek LGT, tiek Žemės gelmių registre. Su pastabomis kartu pateikė ir Aplinkos ministerijos nuomonę, kad Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento pareiškėjai 2005 m. kovo 27 d. išduotas TIPK Nr. 6/6 laikomas leidimu naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nustatyta tvarka.

5.2. Aplinkos apsaugos agentūros 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjai 2005 m. kovo 27 d. išduotas TIPK leidimas Nr. 6/6 panaikintas.

5.3. Departamento Sprendimu buvo pakeistas 2020 m. birželio 29 d. patikrinimo aktas ir pareiškėjai perskaičiuotas mokestis didesniu tarifu tik už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. be leidimo išgautą 84958 m3 gamybinio požeminio vandens išteklių kiekį, kuris yra 93 233,48 Eur.

6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – ir MVGIĮ), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas (toliau – ir ŽGĮ), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ).

6.1. MVGIĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (MVGIĮ 8 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis MVGIĮ 6 ir 7 straipsniais, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui.

6.2. MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Vadovaujantis MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalimi pareiškėja yra mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtoja.

6.3. Pagal ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatas (suvestinė ŽGĮ redakcija nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę LGT išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

6.4. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius, jei kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad MAĮ nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu.

6.5. Taigi, be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.

7. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu nebuvo gavusi LGT išduoto leidimo ir nebuvo sudariusi su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo. Byloje nustatyta, kad iki 2019 m. balandžio 3 d. pareiškėja turėjo TIPK leidimą Nr. 6/6, kuris buvo laikomas leidimu naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį ŽGĮ nustatyta tvarka.

8. Pareiškėjos manymu, TIPK leidimo negaliojimas aktualiu ginčo laikotarpiu, neturėtų būti laikytinas pagrindu mokesčio už 2019 m. II-IV ketvirčiais sunaudotą požeminį vandenį paskaičiavimui didesniu tarifu, kadangi tai yra tik formali aplinkybė, nedariusi įtakos nei įmonės veiklos pobūdžiui, nei požeminio vandens naudojimosi sąlygų pasikeitimui. Teismas su tokiu pareiškėjos situacijos interpretavimu neturi teisinio pagrindo sutikti. Pagal ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatas (suvestinė ŽGĮ redakcija nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę LGT išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

9. Esant šioms aplinkybėms, tokiam teisiniam reglamentavimui, Departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja 2019 m. II-IV ketvirčiais be leidimo išgavo požeminio vandens išteklius.

10. Teismas pažymi, kad, sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015).

11. Teismas taip pat pažymi, kad proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.

12. LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018). Byloje nustatyta, kad pareiškėja, atskleidė visus jai žinomus duomenis. Nėra duomenų, kad pareiškėja būtų anksčiau bausta už analogiškus nusižengimus. Pareiškėja už 2019 m. II-IV ketvirčių mokestinius laikotarpius Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos yra pateikusi Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas ir sumokėjusi mokesčius. Teismas, nagrinėjamu atveju vadovaudamasis aukščiau nurodytais argumentais bei įvertinęs bylos duomenis, ginčo šalių teiktus paaiškinimus, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su padaryto pažeidimo pobūdžiu, pasekmėmis, aptartą teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį padidinti vieną kartą.

13. Remiantis išdėstytų aplinkybių ir teisės aktų nuostatų visuma, konstatuotina, kad Departamento paskirta sankcija pareiškėjai yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, todėl turėtų būti mažintina iki 9 323, 35 Eur.

14. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių konservų fabrikas“ skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. Nr. AS-88 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, apskaičiuotą ir patvirtintą 93 233,48 eurų mokestį sumažinti iki 9 323,35 Eur.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.