Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės ir Birutės Simonaitienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui S. A. dėl skolos, baudos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

6. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

7. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys dėl nesumokėto nuomos mokesčio, už spynos atrakinimo paslaugas, baudos (netesybų), 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. Apeliantas, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės dviem aspektais – dėl nepriteisto 400 Eur nuomos mokesčio ir nuo 2200 Eur iki 600 Eur sumažintų netesybų.

Dėl ginčo esmės

9. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2020 m. gruodžio 11 d. ieškovas A. B. ir atsakovas S. A. sudarė nuomos sutartį (toliau - Sutartis), kuria ieškovas išnuomojo atsakovui 100 kv. m. patalpas, esančias (adresu: duomenys neskelbtini) (toliau – patalpos, Sutarties 1. Punktas). Nuomininkas (toliau - atsakovas) už nurodytas patalpas įsipareigojo mokėti 200,00 Eur mokestį už kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2021 m. sausio 1 d., mokestį už patalpų nuomą apmokant pirmoje einamojo mėnesio pusėje, t. y. iki 15 d. (Sutarties 4.1., 4.2 punktai). Sutartyje taip pat numatyta, jog ji įsigalioja nuo patalpų perdavimo – priėmimo akto pasirašymo dienos (Sutarties 7.1. punktas). Patalpų nuomos terminas nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d. (Sutarties 2.2. punktas). Atsakovas nurodyta sutartimi taip pat įsipareigojo sutartį nutraukti prieš terminą tik šalims susitarus (Sutarties 5.1. punktas). Sutarties 5.3 punktas numatė, jog tuo atveju, jei atsakovas nesilaiko sutarties sąlygų, vieną mėnesį vėluoja mokėti nuomos mokestį arba komunalinius mokesčius, nuomotojas (toliau - ieškovas) gali nutraukti sutartį iš karto ir reikalauti, kad jam būtų padengta skola ir sumokėta bauda numatyta 6.3 punkte. Ieškovui anksčiau laiko, numatyto 2.2. punkte, nutraukus sutartį, remiantis 5.3. punktu atsakovas moka 600,00 Eur baudą. Sutarties 5.6 punktas numatė, jog atsakovui vienašališkai norint nutraukti sutartį anksčiau laiko, nepriklausomai nuo priežasčių, atsakovas privalo sumokėti už visą nuomos laikotarpį numatytą sutarties 2.2. punkte, tai galioja ir tada, kai atsakovas nutraukia sutartį pagal 5.3 ar 6.3 punktus, jei jis pasibaigęs ir sutartis prasitęsusi neribotam laikotarpiui, atsakovas privalo sumokėti 3 mėn. dydžio nuomą, terminas pradedamas skaičiuoti nuo sekančio mėnesio. Sutarties 6.2. punktas numatė, jog už kiekvieną uždelstą dieną (pasibaigus nuomos sutarčiai), kai nuomininkas neatlaisvina, neperduoda patalpų, pagal 3.2.5. ar 5.4. punktą, skaičiuojama 20,00 Eur dydžio bauda už kiekvieną uždelstą dieną tol, kol patalpos, teritorija bus atlaisvintos arba suremontuotos. 2020 m. gruodžio 12 d. ieškovas perdavė ir atsakovas priėmė patalpas pagal sutartį (2020 m. gruodžio 12 d. patalpų perdavimo – priėmimo aktas). Iš ieškovo 2021 m. balandžio 16 d. įspėjimo matyti, jog ieškovas nurodytą datą ragino atsakovą padengti susidariusį įsiskolinimą, nurodė, jog atsakovas nuo 2021 m. kovo 1 d. nemoka nuomos ir komunalinių mokesčių bei teigė, kad atsakovui nevykdant savo įsipareigojimų, ieškovas bus priverstas nutraukti sutartį nuo 2021 m. gegužės 1 d. ir kreiptis į teismą dėl skolos, nuostolių ir baudos priteisimo. 2021 m. balandžio 23 d. įspėjimu ieškovas pranešė atsakovui, jog nutraukia sutartį nuo 2021 m. gegužės 1 d., prašė iki šios datos patalpas atlaisvinti ir jas perduoti pasirašant patalpų priėmimo – perdavimo aktą, sumokėti susidariusį įsiskolinimą, 600,00 Eur baudą pagal sutarties 6.3. punktą. Iš pateiktos IĮ „Spynų centras“ 2021 m. gegužės 3 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 1902 ir pinigų priėmimo kvito matyti, jog ieškovas patyrė 51,30 Eur avarinio durų atrakinimo išlaidas. Taip pat 2021 m. gegužės 10 d. rašte „Dėl nuomos sutarties“ atsakovas ieškovui nurodė, jog patalpas ir raktus perdavė 2021 m. kovo 4 d., yra su ieškovu atsiskaitęs už visą nuomos laikotarpį iki 2021 m. birželio 1 d. ir sutartį laiko nutraukta nuo 2021 m. birželio 1 d. 2021 m. balandžio 27 d. atsakovas raštu informavo ieškovą, jog už patalpų nuomą sumokėta iki 2021 m. balandžio 15 d.

Dėl nesumokėto nuomos mokesčio nepriteisimo

11. Atsakant į šiuos apelianto argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje numatyta, kad teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 straipsnyje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

12. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

13. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovas nesumokėjo jam nuomos mokesčio už kovo mėnesį, rėmėsi savo įsitikinimu, o ne byloje esančiais įrodymais, t. y., ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu. Šią savo poziciją grindžia iš esmės tuo, kad teismas, anot ieškovo, nepagrįstai ignoravo ir (ar) netinkamai vertino ypač svarbias nagrinėjamai situacijai aplinkybes – jog ieškovas du kartus siuntė raginimus sumokėti skolą už nuomą atsakovui, kreipėsi į teismą pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir pan., kas ieškovo nuomone, įrodo, kad atsakovo skola egzistavo. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nenurodyta, kuo, ieškovo požiūriu, pasireiškė netinkamas šių įrodymų tyrimas teisme, kaip šie įrodymai teismo buvo įvertinti pažeidžiant jų vertinimo taisykles ir kuo pasireiškė toks pažeidimas (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, sąsajumas, prieštaringumas ar kt.), kodėl teismas turėjo remtis būtent jais, o ne kitais, kuriais rėmėsi įrodymais, ir kokie byloje surinkti kiti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teikė pagrindą teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė ar nevertino, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas.

14. Byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo sudarytoje 2020 m. gruodžio 11 d. Sutartyje nebuvo numatytas atsiskaitymo už nuomos paslaugą būdas, tačiau pats ieškovas pasiūlė ir toleravo atsiskaitymą grynaisiais pinigais. Taigi, šiuo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pasirinkdamas tokį mokėjimo grynaisiais pinigais būdą, ieškovas, kaip savo srities profesionalas, kuris verčiasi patalpų nuomos veikla, pats ir prisiėmė su tuo ateityje galinčią kilti riziką. Natūralu, jog įprastinėje verslo praktikoje, mokėjimai tarp šalių atliekami bankiniais pavedimais, tam, kad iškilus ginčui, šalys savo pozicijas galėtų pagrįsti rašytiniais įrodymais, kuriems suteikiama didesnė įrodomoji galia. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovas toleravo atsiskaitymą grynaisiais pinigais, t. y. neturėjo jokio rašytinio įrodymo (banko sąskaitos išrašo), neišduodavo jokio pakvitavimo priimdamas pinigus iš atsakovo, pagrįstai atmetė šį ieškovo reikalavimą kaip neįrodytą. Nežiūrint į tai, kad ieškovas nurodo siuntęs du raginimus atsakovui dėl skolos ir kreipėsi į teismą pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kas neva įrodo, jog nuomos mokestis už kovą ir balandį nebuvo sumokėtas, šių įrodymų teisėjų kolegija nelaiko pakankamais, siekiant įrodyti egzistavusią atsakovo skolą – nesumokėtą nuomos mokestį už kovo mėnesį.

15. Ieškovas apeliuoja į netinkamą liudytojo A. J. paaiškinimų vertinimą, kuriuos, pasak ieškovo, teismas turėjo vertinti kritiškai, o ne remtis jais kaip pagrįstais, nes pastarasis yra atsakovo verslo partneris ir turi suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau tokie apelianto argumentai nelaikytini įtikinamais. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas minimo liudytojo paaiškinimus vertino ne atsietai ir atskirai, o kartu su kitų esamų byloje duomenų visuma, taip nenukrypdamas nei nuo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, nei nuo suformuotos šio klausimu kasacinio teismo praktikos.

16. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam turėjo priteisti 400 Eur nesumokėto nuomos mokesčio už kovo ir balandžio mėnesį. Kaip matyti iš teismo nustatytų bylos aplinkybių, ieškovas akivaizdžiai nutyli, kad sudarius Nuomos sutartį, jam buvo sumokėtas 200 Eur depozitas, kas yra įprasta nuomos teisiniuose santykiuose praktika, kurį pirmosios instancijos teismas, nustatęs nuomos teisinių santykių pabaigą, įskaitė į nuomos mokestį, atsakovo nesumokėtą už balandžio mėnesį, todėl ieškovo argumentai dėl jam nepriteistos 400 Eur nesumokėtos nuomos mokesčio sumos, yra ne tik neparemti jokiais skaičiavimais, bet ir nepagrįsti.

Dėl sumažintų netesybų (baudos)

17. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai sumažino netesybas, taip paneigdamas sutarties laisvės principą ir nepriteisė ieškovui iš atsakovo 1600,00 Eur netesybų pagal šalių pasirašytos Sutarties 5.6, 2.2, 5.3 ir 6.3 punktus. Teismas pats nusprendė, kad ieškovo minimalūs nuostoliai sudaro 400,00 Eur sumą, nes, praėjus dviem mėnesiams, patalpos buvo išnuomotos, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ieškovas patyrė nuostolių dėl naujų nuomininkų susiradimo, dėl skelbimų patalpinimo, naujų nuomininkų vežiojimo apžiūrai ir pan.

18. Šiuo aspektu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko), dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis), tačiau sutarties laisvės principas, netesybų atveju reiškiantis, kad šalys laisvai savo nuožiūra gali nustatyti netesybas už bet kokį sutarties pažeidimą ir susitarti dėl abiem šalims priimtino jų dydžio, jei tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156, 6.157 straipsniai). Sutarties laisvės principas, netesybų atveju, be kita ko, reiškia ir tai, kad sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas, o kitai šaliai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-969/2018 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009; kt.). Taigi, vadovaujantis sutarties laisvės principu, šalys turėjo teisę susitarti dėl netesybų už prievolės nevykdymą, tačiau šalių sutartos netesybos, esant atitinkamam atsakovo reikalavimui, teismo gali būti mažinamos nustačius, kad jos, atsižvelgiant į prievolės pobūdį ir kitas aplinkybes, yra akivaizdžiai per didelės. Būtent pasitelkiant netesybų mažinimo institutą užtikrinama, kad netesybos netaptų priemone vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).

19. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.).

20. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai abi sutarties šalys yra privatūs juridiniai asmenys, profesionalūs verslininkai, sudarę komercinę sutartį, teismas neturi teisinio pagrindo savo iniciatyva spręsti sutartimi nustatytų netesybų mažinimo klausimo ir kištis į sutartimi suderintą šalių valią, nebent šalių sudaryta sutartimi nustatytas netesybų dydis yra akivaizdžiai neprotingas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-428-695/2017).

21. Taigi, šiuo atveju, atsižvelgdama į tai, kad sutartį sudarė šalys besiverčiančios komercine veikla, teisėjų kolegija pripažįsta, jog šalių sudaryta sutartimi nustatytas 2200 Eur netesybų dydis, esant nuomos mokesčio sumai – tik 200 Eur per mėnesį (11 kartų mažesnė), yra akivaizdžiai neprotingas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas, remdamasis 5.6. ir 6.3 Sutarties punktais, reikalauja netesybų, mokamų baudos forma, ir šios yra išreikštos konkrečia, t. y. 1600,00 Eur ir 600,00 Eur suma, tačiau iš nurodytų Sutarties punktų formuluočių matyti, jog šalių sutartos netesybos reglamentuoja sutartines sankcijas už tą patį Sutarties pažeidimą, t. y. vienašališką Sutarties nutraukimą. Sutarties 5.6. punkte numatytos netesybos garantuoja ieškovui teisę gauti nuomos mokestį už visą nuomos laikotarpį iki 2022 m. sausio 1 d., nepaisant Sutarties nutraukimo. Tuo tarpu 6.3. punktas numato vienkartinę 600,00 Eur baudą už tą patį prievolės pažeidimą, t. y. Sutarties nutraukimą. Iš esmės, tokios ieškovo Sutarties sąlygos reiškia, jog atsakovui už tą patį prievolės pažeidimą sutartinė civilinė atsakomybė yra taikoma du kartus, dėl ko bendrai 2200,00 Eur netesybos ne tik yra neprotingai didelės bei neproporcingos padaryto pažeidimo mastui, tačiau kartu prieštarauja ir sąžiningai verslo praktikai bei suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti ieškovui bei pažeidžia teisėtus atsakovo interesus. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi tarp šalių sudarytos Sutarties sąlygas, ginčo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovas turi teisę į netesybų priteisimą, tačiau toks jų prašomas priteisti dydis neatitinka sąžiningos verslo praktikos, yra padarytos tinkamai ir teisingai išanalizavus bylos aplinkybes bei neprieštaraujančios kasacinio teismo praktikai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aktualiausią kasacinio teismo praktiką netesybų mažinimo/negalimumo jų mažinti klausimais, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, atsižvelgė tiek į sutarčių laisvės principą, tiek į analogiškose bylose teismų taikomą netesybų sumažinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010, 2020 m. gegužės 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020), tiek į kitus kriterijus, todėl pagrįstai sumažino ieškovo prašomas priteisti netesybas nuo 2200 Eur iki 600 Eur. Ir vertinti padarytų išvadų kitaip, nei jas vertino pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

22. Ieškovas kritikuoja teismo sprendimą tuo aspektu, jog teismas pats nusprendė, kad ieškovo minimalūs nuostoliai sudaro 400,00 Eur sumą, nes, praėjus dviem mėnesiams, patalpos buvo išnuomotos. Ieškovo nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas patyrė nuostolių dėl naujų nuomininkų susiradimo, dėl skelbimų patalpinimo, naujų nuomininkų vežiojimo apžiūrai ir pan. Šiuos ieškovo argumentus, teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus.

23. Dar kartą pabrėžtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Šiuo atveju, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovas, deklaratyviai teigdamas, kad patyrė nuostolių dėl naujų nuomininkų suradimo, nepateikė jokių tuos nuostolius pagrindžiančių įrodymų. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog ieškovo nuostoliai dėl naujų nuomininkų paieškos objektyviai negali siekti 1800,00 Eur sumos (2200, Eur (bendra netesybų suma) – 400,00 Eur (minimalūs negauto nuomos mokesčio nuostoliai)), tokios netesybos yra akivaizdžiai per didelės, nelogiškos ir neprotingos. Būtent pirmosios instancijos teismo sumažinta iki 600 Eur, ir priteista iš atsakovo ieškovui netesybų suma yra ne tik logiška, nepažeidžianti sutarties šalių interesų derinimo principo, atitinkanti sąžiningą verslo praktiką, bet ir teisėjų kolegijos įsitikinimu, laikytina kaip pakankamai kompensuojanti ieškovo nuostolius.

24. Apibendrinant konstatuojama, kad ieškovas nepagrindė savo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir šalių bei liudytojų paaiškinimus, o bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymus, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiais aspektais aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai) ir tuo pagrindu priėmė teisėtą sprendimą. Sprendimas yra išsamus, detaliai išanalizuoti visi ieškovo reikalavimai, ir remiantis teisės normomis bei aktualiausia teismų praktika motyvuotai ir teisiškai pagrįstai išspręsti ginčo klausimai, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skundė išdėstytais argumentais. Taigi, apeliacinis skundas atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

25. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Atsakovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau šių išlaidų pagrindžių įrodymų, nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nesvarstytinas.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.