Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-119-606/2021

Teisėja Rasa Stonkuvienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39830-2020-0

2021 m. gegužės 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eduardo Maškevičiaus, Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 167 straipsnio 1 dalį 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 72 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – konfiskuotas mobiliojo ryšio telefonas „Huawei“ IMEI1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI2 Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis D. P., valstybės nuosavybėn.

2020 m. spalio 9 d. nutarimu skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas mobiliojo ryšio telefonui „Huawei“ IMEI1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI2 Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki mobiliojo ryšio telefono „Huawei“ IMEI1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI2 Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimo. Konfiskavus mobiliojo ryšio telefoną „Huawei“ IMEI1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI2 Nr. (duomenys neskelbtini), panaikintas 2020 m. spalio 9 d. nutarimu skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas mobiliojo ryšio telefonui „Huawei“ IMEI1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI2 Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš D. P. priteista nukentėjusiajai V. R. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. P. nuteistas už tai, kad 2020 m. birželio 7 d. laikotarpiu nuo 6.22 val. iki 7.38 val., privačiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), miegamojo kambaryje, tyčia bei neteisėtai, jam priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu „Huawei“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), SN: (duomenys neskelbtini), telefone įmontuota vaizdo kamera filmavo lytinio akto epizodus su V. R. bei R. K. bei padarė 2 vaizdo įrašus, juos išsaugojo ir laikė mobiliojo ryšio telefone „Huawei“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), SN: (duomenys neskelbtini) kaip vaizdo įrašus pavadinimu: VID_20200607_005504, VID_20200607_003842. Tokiu būdu neteisėtai rinko informaciją apie asmenų privatų gyvenimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl nuteistojo D. P. nusikalstamos veikos pagal BK 167 straipsnio 1 dalį

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Privataus gyvenimo sąvoka yra plati ir BK 167 straipsnyje nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į baudžiamosios teisės priemonėmis saugotiną konkretaus asmens privataus gyvenimo erdvę, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Tačiau informacijos rinkimo neteisėtumas baudžiamąja prasme negali būti siejamas su bet kokio pobūdžio informacijos apie asmenį rinkimu, bet kokiais jos rinkimo būdais, nevertinant konkrečiai renkamos informacijos pobūdžio, rinkimo tikslo, trukmės, surinktos informacijos kiekio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84-489/2018). Informacija apie privatų asmens gyvenimą BK 167 straipsnio prasme turi būti vertinama atsižvelgiant į kaltinamųjų ir nukentėjusiojo santykius, į nukentėjusiojo lūkesčius dėl privatumo, taip pat į nurodytos informacijos svarbą jo teisėms užtikrinti.

9. Teisė į privatų gyvenimą yra fundamentali tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) (8 straipsnis), tiek Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (7, 8 straipsniai) įtvirtinta asmens teisė, kuri gali būti ribojama tik išimtiniais atvejais. Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą (3 dalis). Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai). Privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą, kuri apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai). Duomenys, siejami su intymiausiais ir labiausiai asmeniniais individo asmenybės aspektais, tokie kaip duomenys apie sveikatą, religinės pažiūros, seksualinė orientacija, etninė ar rasinė kilmė, DNR informacija, įrašuose apie teistumą esantys duomenys ir panašiai, yra ypatingi privataus gyvenimo elementai, tarptautinėje teismų praktikoje įvardijami kaip patenkantys į Konvencijos 8 straipsnio apsaugos sritį, ir tokių duomenų apsauga nuo bet kokio piktnaudžiavimo yra itin svarbi; o kaip griežtai privatūs, net intymūs, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje įvertinti ir, pavyzdžiui, duomenys, susiję su seksualiniu gyvenimu ir santykiais su partneriu (2017 m. birželio 6 d. sprendimas byloje Y prieš Šveicariją, peticijos Nr. 22998/13; 2012 m. sausio 17 d. sprendimai bylose Kurier Zeitungsverlag und Druckerei GmbH prieš Austriją, peticijos Nr. 3401/07; Krone Verlag GmbH & Co KG ir Krone Multimedia GmbH & Co KG prieš Austriją, peticijos Nr. 33497/07).

12. Nagrinėjamu atveju objektyviai ir neginčytinai nustatyta, kad nuteistasis D. P. jam priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu, telefone įmontuota vaizdo kamera filmavo lytinio akto epizodus su nukentėjusiąja V. R. ir liudytoju R. K. bei padarė 2 vaizdo įrašus, juos išsaugojo ir laikė mobiliojo ryšio telefone.

15. Byloje pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuoti lytinio akto epizodai neabejotinai atskleidžia privataus pobūdžio informaciją apie nukentėjusiosios V. R. seksualinį gyvenimą. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistojo D. P. nurodyta aplinkybė, jog uždaro vakarėlio metu jis negirdėjo, kad asmenys, filmavę šokius, vakarėlio svečius, būtų atsiklausę dėl jų sutikimo, įskaitant nukentėjusiąją ir jį patį, taip pat, nuteistojo teigimu, kad nukentėjusioji viešoje erdvėje demonstruoja nuogą kūną, apie tai pasisako, savaime nereiškia, kad nukentėjusioji V. R. iš esmės nepažįstamam asmeniui, su kuriuo susipažino tik vakarėlyje, davė sutikimą ją stebėti bei filmuoti ir lytinio akto metu. Pažymėtina, kad žmogus turi teisę pats spręsti, ką ir kiek apie savo privatų gyvenimą leidžia atskleisti viešai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusioji V. R. pagrįstai tikėjosi, jog ji nėra stebima miegamajame, kuriame buvo tik su R. K., ir nėra renkama intymaus pobūdžio informacija apie ją, o aptarti duomenys ir patvirtina, kad V. R. nedavė sutikimo ir net nežinojo, kad yra filmuoja. Šiuo atveju neabejotinai D. P. slaptai rinko informaciją apie jos intymų seksualinį gyvenimą, o informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą rinkti draudžiama, išskyrus atvejus, kai tai leidžia įstatymas ir motyvuotas kompetentingos institucijos sprendimas. To nesant, informacijos rinkimas yra neteisėtas. Pažymėtina, kad nusikaltimo, numatyto BK 167 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra formalioji. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. Ir netgi nesvarbu, ar pavyko tokią informaciją surinkti. Šiuo atveju nuteistasis D. P. užfiksavo savo mobiliojo ryšio telefono vaizdo kamera V. R. griežtai privataus pobūdžio informaciją, t. y. lytinio akto epizodus, ir šią informaciją išsaugojo.

16. Apelianto teigimu, jis, turėdamas realią galimybę paviešinti intymias scenas, to daryti neketino. Tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad minėti vaizdo įrašai buvo paimti policijos pareigūnų tą patį rytą, be to, už tokios informacijos paviešinimą asmens veika kvalifikuotina ir pagal kitą Baudžiamojo kodekso straipsnį (BK 168 straipsnis). Kaip jau minėta, nusikaltimo, numatyto BK 167 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra formalioji, todėl įrodyti dėl nusikalstamų veiksmų kilusias pasekmes nėra būtina.

17. Pažymėtina, kad jeigu D. P. nebūtų turėjęs tikslo rinkti informacijos apie nukentėjusiosios privatų gyvenimą, jis ir nebūtų to daręs, juolab, jos išsaugojęs. Tokiais veiksmais nuteistasis D. P. neabejotinai tyčia pažeidė V. R. privatumą kaip vertybę. Ir toks asmens stebėjimas bei duomenų apie tokio pobūdžio privatų gyvenimą rinkimas negali būti pateisintas. Kaip jau minėta, tai, kad ši surinkta informacija niekur nebuvo panaudota, šiuo atveju tai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes baudžiamajai atsakomybei pagal BK 167 straipsnio 1 dalį pakanka, kad būtų nustatyta, jog D. P. neteisėtai rinko informaciją, kuri šiuo atveju buvo labai asmeninio, intymaus pobūdžio. Taip nuteistasis D. P. neteisėtai įsikišo į asmeninį V. R. gyvenimą ir pažeidė jos privataus gyvenimo neliečiamumą, o tai vienareikšmiškai neatitiko jos lūkesčių. Šie nuteistojo D. P. nusikalstami veiksmai atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikaltimo, numatyto BK 167 straipsnio 1 dalyje, požymius.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai visiškai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir yra tik nuteistojo pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Atsižvelgdamas į aptartų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir skundžiamu nuosprendžiu D. P. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 167 straipsnio 1 dalį pagrįstai ir teisėtai.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

19. Apelianto tvirtinimu, svarstytinas klausimas dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Vadovaudamasis teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017), apeliantas teigia, kad pagal BK 37 straipsnį, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, vertinamas žalos dydis. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, teismas iš nukentėjusiosios žodžių nustatė, jog ji patyrė dvasinį skausmą, jautėsi labai blogai, vengė vyrų, bijojo fotografuotis prieš fotografus, jos garbė ir orumas buvo pažeminti, dėl padarytos jai nusikalstamos veikos neatsirado ilgalaikių liekamųjų reiškinių. Nukentėjusioji savo valia vyko į pažįstamo asmens butą, mylėjosi, bendravo, fotografavosi, vaišinosi alkoholiniais gėrimais. Filmavimas vyko itin trumpą laiką, privačioje erdvėje. Nukentėjusiosios garbei, orumui, sveikatai nekilo padarinių. Nusikalstamų padarinių neatsirado, nes jis neketino niekam viešinti turimos informacijos, nors realią galimybę turėjo. Nukentėjusioji patvirtino, kad tuoj po įvykio, ji filmavosi ir fotografavosi, nes toks jos darbo pobūdis, ji dirba modeliu. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiosios teisė į privatumą žema, vertinant jos pasisakymus viešoje erdvėje, nuotraukas ir filmuotą medžiagą viešai prieinamoje paskyroje. Nuteistasis D. P. nurodo, kad jo padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis, būtų tikslinga jį už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti BK 167 straipsnio 1 dalyje sankcijoje nustatyta bausme.

20. Pažymėtina, kad nuteistojo D. P. apeliaciniame skunde nurodytose kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose aptariama galimybė asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, tačiau šiose bylose nenagrinėjamas klausimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 167 straipsnyje, pripažinimo ar nepripažinimo mažareikšme.

21. Kasacinis teismas, spręsdamas BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo klausimus, atkreipė dėmesį į tai, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas visų pirma sietinas su informacijos gavimo būdo bei pažeisto asmens privatumo įvertinimu. Nurodė, kad aiškinant BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo galimybes neteisinga būtų teigti, kad informacijos rinkimo neteisėtumas baudžiamąja prasme sietinas su bet kokio pobūdžio informacijos apie asmenį rinkimu, bet kokiais jos rinkimo būdais, nevertinant konkrečiai renkamos informacijos pobūdžio, rinkimo tikslo, trukmės, surinktos informacijos kiekio. Vertinant tokią visumą, svarbu taip pat atsižvelgti į renkamos informacijos ryšį su konkretaus asmens privačiu gyvenimu (ar ji susijusi su išties svarbiais asmens privataus gyvenimo aspektais arba nors savaime nėra intymi, bet yra surinkta privatumą ribojančiais, paprastai teismo sankcijos reikalaujančiais būdais; ar tai tik bendresnio pobūdžio, dažnai įvairiais atvejais paties asmens atskleidžiama informacija). Priminė ir tai, kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio priemonė, todėl tokia atsakomybė vertinant BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką turėtų būti taikoma už pačius sunkiausius asmens privataus gyvenimo pažeidimus. Šios rūšies atsakomybei esant ne vienintelei poveikio priemonei teisės pažeidėjui galimų pritaikyti teisinės atsakomybės formų sistemoje, svarbu nustatyti, ar konkreti kaltininko veika išties pasiekusi tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84-489/2018).

22. Kaip jau buvo pažymėta, žmogus turi teisę pats spręsti, ką ir kiek apie savo privatų gyvenimą leidžia atskleisti viešai, ir tai, kad nukentėjusioji, kaip teigia nuteistasis, dirbdama modeliu, patalpina nuotraukas ir filmuotą medžiagą viešai prieinamoje paskyroje, šiuo atveju visiškai nemažina nuteistojo veikos, numatytos BK 167 straipsnio 1 dalyje, pavojingumo. Nagrinėjamu atveju nuteistasis D. P. tą pačią dieną padarė 2 vaizdo įrašus apie nukentėjusiosios V. R. privatų asmeninį gyvenimą, juos išsaugojo ir laikė mobiliojo ryšio telefone. Kaip jau buvo aptarta, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 167 straipsnio 1 dalį pakanka, kad būtų nustatyta, jog D. P. neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Aplinkybė, ar jis būtų ar nebūtų patalpinęs nufilmuotus nukentėjusiosios lytinio akto epizodus viešai, neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 167 straipsnio 1 dalį. Akcentuotina, kad šiuo atveju buvo rinkta ne bet kokia tiesiog privataus pobūdžio informacija, bet griežtai privataus pobūdžio informacija, t. y. nuteistasis D. P. filmavo nukentėjusiosios lytinio akto epizodus ir juos išsaugojo, o pagal aptartą teismų praktiką, atsakomybė, vertinant BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, ir turi būti taikoma už pačius sunkiausius asmens privataus gyvenimo pažeidimus.

23. Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju griežtai privataus pobūdžio informacijos apie asmenį rinkimą vertinti kaip mažai pavojingą veiką, ir tokią nuteistojo D. P. veiką, numatytą BK 167 straipsnio 1 dalyje, pripažinti, taikant BK 37 straipsnio nuostatas, mažareikšme, nėra jokio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos dydžio

24. Nuteistojo D. P. teigimu, byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris leistų daryti išvadą, kad kelios akimirkos filmuotos medžiagos, kur net nesimato V. R. veido, padarė nepataisomą žalą nukentėjusiosios sveikatai, garbei, orumui ir t. t. Apelianto tvirtinimu, vertinant į „Instagram“ paskyrą keliamas nuotraukas, vaizdo įrašus, neatrodo, kad nukentėjusioji patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, jautėsi pažeidžiama, nenorėjo ir negalėjo fotografuotis ir t. t. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino civilinio ieškinio reikalavimus, priteisdamas iš jo 1 000 Eur neturtinės žalos.

25. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus, atlyginimo klausimą teisės taikymo aspektu, t. y. tiek, kiek tai susiję su tinkamu baudžiamojo proceso teisės ir civilinės teisės normų taikymu.

26. Nukentėjusioji V. R. byloje buvo pareiškusi 2 000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 25), tačiau skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo D. P. nukentėjusiajai priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji dėl jai padaryto nusikaltimo, kai ji buvo be jos sutikimo filmuojama lytinio akto metu, vienareikšmiškai patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, stiprias emocijas. Tačiau, sumažindamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį iki 1 000 Eur, pirmosios instancijos teismas ir atsižvelgė būtent į tai, kad dėl padarytos nukentėjusiajai V. R. nusikalstamos veikos neatsirado ilgalaikių liekamųjų reiškinių, nors nukentėjusioji nurodė, kad kreipėsi pagalbos pas specialistus, bet teisiamojo posėdžio metu ji nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad po įvykio ji lankėsi pas psichiatrus ar psichologus, ar, kad jai būtų diagnozuotas psichinės sveikatos sutrikimas, bei nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad ji negalėjo dirbti ir dėl to sumažėjo jos pajamos.

28. Išanalizavusi ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus dėl nukentėjusiajai V. R. priteistos neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai rėmėsi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, išsamiai išanalizavo įstatyme numatytas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui (padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, kaltės formą, nukentėjusiajai sukeltus padarinius, turtinę nuteistojo ir nukentėjusiosios padėtį), vertindamas jų visumą.

29. Atsižvelgęs į visas skundžiamu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydis nėra per didelis, jis neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, atitinka nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įstatyme įtvirtintų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kriterijų visumą, pagrįstai iš dalies tenkino civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos nukentėjusiajai atlyginimo, todėl neturtinės žalos dydį mažinti dar labiau nėra pagrindo. Teismas laikėsi civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų (BPK 109, 113, 115 straipsniai, CK 6.250 straipsnis).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

30. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą bei prašymą priteisti valstybei iš D. P. 54 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo (BPK 106 straipsnio 2 dalis), t. y. už gynėjo advokato V. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam D. P. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

31. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).

32. Nuteistasis D. P. apeliaciniame teismo posėdyje pats nedalyvavo dėl rizikos užsikrėsti Covid 19 infekcija, nes prieš dieną gimė kūdikis (t. 2, b. l. 67). Pažymėtina, kad be gynėjo pagalbos jo teisės nebūtų tinkamai ginamos, pagal BPK 51 straipsnio 2 dalį gynėjo dalyvavimas byloje buvo būtinas, siekiant užtikrinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje nustatytą kaltinamojo teisę į gynybą. Dėl to buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu nuteistajam D. P. buvo paskirtas advokatas V. J., jis nuteistąjį gynė nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu D. P. už padarytą nusikalstamą veiką buvo nuteistas, byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, jo apeliacinis skundas atmestinas.

33. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, į nuteistojo D. P. turtinę padėtį (dirba), teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti apmokamos iš nuteistojo lėšų, dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą D. P. apeliacinės instancijos teisme tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo D. P. valstybei 54 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.