- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-05
- Bylos Nr.
- 2A-1118-577/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20111-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Alvydas Barkauskas, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Atsakovas
- AB Lesto
- Ieškovas
- D. R.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Astos Pikelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB Lesto apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. R. ieškinį atsakovui AB Lesto dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė D. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė CK 1.91 str. pagrindu – kaip sudarytą dėl apgaulės pripažinti negaliojančia tarp AB LESTO Vilniaus rajono klientų aptarnavimo centro ir D. R. 2011-03-28 sudarytą Buitinio vartotojo skolos grąžinimo sutartį Nr. 15815930-1 dėl 11 929,10 Lt skolos grąžinimo, priteisti iš atsakovo 3 454,90 Eur žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Procesiniuose dokumentuose bei bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad 2009-06-21 mirė ieškovės tėvas, jam priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), paveldėjo ieškovė ir kiti du vaikai. Sutartis dėl elektros energijos tiekimo minėtam namui buvo sudaryta su ieškovės tėvu, kuris už elektros energiją mokėjo pagal skaitiklių rodmenis. Elektros skaitiklių rodmenys buvo tikrinami kiekvienais metais, už suteiktą energiją visada buvo atsiskaitoma. 2008 m. sausio mėn. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ pakeitė skaitiklį, tačiau akto su skaitiklio rodmenimis tėvui nepateikė, jokių pretenzijų dėl atsiskaitymo nepateikė. Nuo 2008 m. vasaros už elektros energiją mokėjo ieškovė su seserimi. 2010 m. elektros energijos tiekimas buvo atjungtas, AB LESTO pareiškus, kad tėvas liko skolingas už suvartotą energiją 30 136,65 Lt, ir kad paveldėję turtą vaikai turi sumokėti skolą. 2011-03-28 AB LESTO darbuotojai, grasindami, kad ieškovė bus išmesta iš būsto, apgaule pateikę negaliojantį 2009-07-07 Vilniaus rajono apylinkės teismo įsakymą, kuriuo iš ieškovės tėvo S. S. (S. S.) priteista AB „Rytų skirstomieji tinklai“ naudai 29 303,15 Lt skolos, privertė ieškovę pasirašyti skolos grąžinimo sutartį ir sumokėti 11 929,10 Lt neegzistuojančios tėvo skolos. AB LESTO Vilniaus rajono klientų aptarnavimo vadovas gąsdinimais privertė pasirašyti sutartį, tyčia nuslėpdamas, kad 2009-07-07 teismo įsakymas 2009-07-31 nutartimi panaikintas. Ieškovė sutartį pasirašė tik todėl, kad buvo įtikinta, jog teismo įsakymas įsiteisėjęs ir ji nieko negali pakeisti. Apie tai, kad 2009-07-07 teismo įsakymas panaikintas, ieškovė sužinojo tik 2014-10-13, dalyvaudama byloje Vilniaus rajono teismo nagrinėjamoje byloje, iškeltoje pagal AB LESTO ieškinį dėl dalies tėvo skolos priteisimo iš ieškovės sesers T. T.. Pažymėjo, kad minėtoje byloje ieškovas AB LESTO savo ieškinį atsiėmė, nes negalėjo pateikti įrodymų, kad S. S. turėjo įsiskolinimą už tiektą elektros energiją. AB LESTO atstovai teisme negalėjo paaiškinti, už kokį laikotarpį paskaičiuotas 30 136,65 Lt S. S. įsiskolinimas, ir nepaaiškino, kodėl panaikinus 2009-07-07 teismo įsakymą, AB LESTO per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nepareiškė teisme ieškinio S. S. įpėdiniams. AB LESTO privertė ieškovę pasirašyti 2011-03-28 sutartį, neišsiaiškinę, ar ieškovės tėvas iš tikrųjų buvo skolingas. Pažymėjo, kad niekada nepripažino 29 521 Lt tėvo skolos už elektros energiją, kuri, kaip reikalaudami pasirašyti sutartį tvirtino AB LESTO, susidarė nuo 2008-01-24 iki 2010-06-21. Tokio elektros energijos kiekio per metus nebuvo įmanoma sunaudoti. Teigė, kad dar prieš tėvo mirtį mokesčius mokėjo ir už viską pagal AB LESTO siųstus pranešimus buvo atsiskaičiusi. Vėliau pasiskolinusi pinigų sumokėjo ir sumas pagal prašomą negaliojančia pripažinti sutartį, tačiau elektra jai iki šiol nėra įjungta.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Procesiniuose dokumentuose bei bylos nagrinėjimo metu tvirtino, jog ieškovė ieškiniu pripažįsta, kad yra susidaręs įsiskolinimas už sunaudotą elektros energiją. Šį faktą ieškovė taip pat pripažino, sudarydama su atsakovu 2011-03-28 sutartį dėl skolos grąžinimo. Ieškiniu ginčijama sutartis yra sudaryta ieškovės laisva valia, be jokios prievartos, ji suprato sutarties sudarymo priežastį, jos pasekmes bei pareigą atsiskaityti už elektros energiją. Ieškovės teiginys dėl prievartos yra nepagrįstas ir neatitinkantis tikrovės. Atsakovas pateikė visą informaciją, nieko nenuslėpė. Pažymėjo, kad 2009-07-07 teismo įsakymas negalėjo suklaidinti ieškovės, kadangi apie jo panaikinimą ji buvo informuota. Atkreipė dėmesį į tai, kad sudarydamas sutartis kiekvienas protingas, apdairus bei rūpestingas asmuo susipažįsta su jos sąlygomis. Ieškovė puikiai supranta lietuvių kalbą, todėl suprato sutarties esmę, sąlygas, ja prisiimamus įsipareigojimus, su viskuo sutiko, sutartį įvykdė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino; pripažino AB LESTO ir D. R. 2011-03-28 sudarytą Buitinio vartotojo skolos grąžinimo sutartį Nr. 15815930-1 negaliojančia, taikė restituciją bei priteisė iš atsakovo AB LESTO ieškovės D. R. naudai 3 454,90 Eur, sumokėtų pagal sutartį, ir 103,65 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmos instancijos teismas byloje nustatytą aplinkybę, jog atsakovas, žinodamas, kad 2009-07-07 teismo įsakymas buvo panaikintas dar 2009-07-31, į sutartį, sudaromą su ieškove beveik po dvejų metų, įrašė, kad skola, dėl kurios išdėstymo šalys tariasi, yra priteista teismo būtent 2009-07-07 įsakymu, vertino kaip tyčinį ieškovės suklaidinimą, sąlygojusį sutarties sudarymą, ir padarė išvadą, kad sandoris sudarytas dėl atsakovo apgaulės. Ginčo AB LESTO ir D. R. sudaryta 2011-03-28 Buitinio vartotojo skolos grąžinimo sutartį Nr. 15815930-1 pripažino negaliojančia ab initio CK 1.91 str. 1, 5 d., 1.95 str. pagrindu. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje reikšmės neturi aplinkybė, jog sutartyje šalys susitarė ir dėl dalies skolos ne pagal nurodytą teismo įsakymą sumokėjimo (sutarties 1 p., b.l. 15). Teismas akcentavo, jog nurodant skolą už elektros energiją, suvartotą iki 2010-06-21, nenurodytas nei skolos susidarymo pradžios laikotarpis, nei sunaudotos energijos kiekis. Taip pat pažymėjo, jog ši dalis yra ypač maža, lyginant su visa skola, dėl kurios išdėstymo šalys tarėsi, todėl sprendė, kad esminės reikšmės ieškovės apsisprendimui sudaryti sutartį turėjo būtent atsakovo apgaule nurodyta aplinkybė, jog skola priteista teismo. Pripažinus šalių sudarytą sutartį negaliojančia, kaip sudarytą dėl apgaulės, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 11 929,10 Lt (3 454,91 EUR), kuriuos ieškovė atsakovui pagal šią sutartį yra sumokėjusi (CK 1.91 str. 2 d., 6.145 str. 1 d.).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas AB Lesto apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmos instancijos teismo 2015-10-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad tenkindamas ieškovės reikalavimus teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto dėl apgaulės, procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymą tarp šalių civiliniame procese, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tvirtina, jog ginčo skolos sutartis buvo sudaryta dėl to, kad ieškovė pripažino savo pareigą mokėti už objekte sunaudotą elektros energiją, o ne dėl to, kad buvo priimtas (skolos grąžinimo sutarties sudarymo metu panaikintas) Vilniaus rajono apylinkės teismo įsakymas. Pirmos instancijos teismas netinkamai interpretavo Skolos grąžinimo sutarties įrašą, jog skolą už sunaudotą elektros energiją sudarė 30 136,65 Lt, iš kurių 29 521,15 Lt priteista Vilniaus rajono apylinkės teismo įsakymu, ir 615,50 Lt už elektros energiją, suvartotą iki 2010-06-21, ir nepagrįstai laikė tai suklaidinimo įrodymu. Pasak apelianto, pagrindinė skolos grąžinimo sutarties sudarymo priežastis buvo ne teismo įsakymo priėmimas, o elektros energijos tiekimo į objektą nutraukimas dėl skolos. Teigia, kad ieškovė klaidino teismą, tvirtindama, kad atsakovas grasino areštuoti bei „atimti“ namą, kadangi skolos grąžinimo sutarties sudarymo metu skola nebuvo priteista, o teismo įsakymas buvo panaikintas. Atkreipė dėmesį, jog skolos grąžinimo sutarties sudarymo metu ieškovė, kaip mirusio tėvo S. S. įpėdinė, turėjo pareigą sumokėti atsakovui skolos dalį, paskaičiuotą proporcingai jos paveldėtai objekto daliai, todėl įrašas apie priimtą teismo įsakymą negalėjo turėti įtakos šios pareigos vykdymui. Pasak apelianto, ieškovė sudarė skolos grąžinimo sutartį, suprasdama savo pareigą sumokėti dalį susidariusios skolos ir žindama skolos susidarymo faktą. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovo ieškinio, pareikšto ieškovės seseriai T. T., atsiėmimas įrodo skolos, dėl kurios grąžinimo buvo susitarta skolos grąžinimo sutartimi, dydžio nepagrįstumą. Atsiimdamas ieškinį atsakovas nenurodė, jog iš T. T. prašoma priteisti skola yra nepagrįsta. Atsakovo procesinio veiksmo įgyvendinimas kitoje byloje neturi prejudicinės reikšmės byloje, kurioje nagrinėjami sutartiniai santykiai tarp atsakovo ir kito asmens. Akcentavo, jog ieškovė negrindė savo pozicijos bei reikalavimo įrašu skolos grąžinimo sutartyje; šį aplinkybė nebuvo teismo tiriama, atsakovas dėl jos neturėjo galimybės pasisakyti, tuo buvo pažeista atsakovo teisė į teisinę gynybą. Teismas nepagrįstai laikė, jog skolos grąžinimo sutartis sudaryta dėl apgaulės, kadangi ji apėmė dalį skolos, susidariusios ieškovei vartojant elektros energiją.
Atsiliepimas
Ieškovė D. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pasak ieškovės, Vilniaus miesto apylinkės teismas įvertino visas bylos aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą, kad skolos grąžinimo sutartis buvo ieškovės pasirašyta dėl apgaulės, pateikus jai Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-07-07 įsakymą, kuriuo buvo iš ieškovės tėvo atsakovui priteista 29 521,15 Lt; atsakovė nuslėpė, kad šis teismo įsakymas panaikintas, t.y. tyčia nutylėjo svarbią aplinkybę, apie kurią žinodama ieškovė nebūtų pasirašiusi ginčo sutarties. Atsakovo darbuotojai iš anksto paruošę sutartį rėmėsi negaliojančiu teismo įsakymu ir tyčia gąsdino, kad skolos išieškojimas bus perduotas antstoliams, ieškovė gali netekti vienintelio būsto.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nustatyta, kad 19/48 dalys nekilnojamojo turto adresu (duomenys neskelbtini), priklauso nuosavybės teise ieškovei D. R. 2011-01-18 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu po tėvo S. S. (S. S.) mirties 2009-06-21 (b.l. 9, 10-14). Pagal atsakovo pareiškimą (b.l. 20-21) 2009-07-07 buvo išduotas Vilniaus rajono apylinkės teismo įsakymas (c.b. Nr. L2-2747-341/2009) dėl 29 301,15 Lt skolos už laikotarpį nuo 1999-08-24 iki 2009-06-19, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2009-07-07, iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 220 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš S. S. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ naudai (b.l. 22-23). Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-07-31 nutartimi (c.b. Nr. L2-2747-341/2009) 2009-07-07 teismo įsakymas buvo panaikintas, pareiškimas paliktas nenagrinėtas (b.l. 24). 2011-03-28 ieškovė ir atsakovas sudarė ginčo Buitinio vartotojo skolos už gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), sunaudotą elektros energiją grąžinimo sutartį Nr. 15815930-1, kuria D. R. įsipareigojo sumokėti AB LESTO 11 929,10 Lt (b.l. 15); ieškovė sutartyje sulygtą sumą atsakovui sumokėjo (b.l. 25-40). Skolos grąžinimo sutartyje buvo nurodyta, kad skola už sunaudotą elektros energiją 2011-03-25 sudaro 30 136,35 Lt, iš kurių 29 521,15 Lt priteista 2009-07-07 Vilniaus rajono apylinkės teismo įsakymu, priimtu civilinėje byloje Nr. L2-2747-341/2009, ir 615,50 Lt už elektros energiją, sunaudotą iki 2010-06-21. Ieškovė nurodo, kad apie tai, jog 2009-07-07 teismo įsakymas negalioja, sužinojusi Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjant bylą pagal AB „Lesto“ ieškinį jos seseriai T. T., taip pat paveldėjusiai dalį nekilnojamojo turto adresu (duomenys neskelbtini), dėl kitos dalies tos pačios S. S. skolos priteisimo (c.b. 2-226-860/2014). AB LESTO ieškinį, pareikštą T. T., atsiėmus, nes negalėjo pateikti įrodymų, pagrindžiančių skolą, D. R. nurodo kreipusis į AB LESTO su prašymu grąžinti jos sumokėtus pinigus. 2014-12-23 raštu į 2014-12-10 ieškovės raštą atsakovas nurodė neturintis pagrindo grąžinti ieškovei sumokėtų 11 929 Lt, motyvuodamas tuo, kad ji yra pasirašiusi prašomą nuginčyti sutartį (b.l. 17).
Ieškovė prašė CK 1.91 str. pagrindu – kaip sudarytą dėl apgaulės pripažinti negaliojančia tarp AB LESTO Vilniaus rajono klientų aptarnavimo centro ir D. R. 2011-03-28 sudarytą Buitinio vartotojo skolos grąžinimo sutartį Nr. 15815930-1 dėl 11 929,10 Lt skolos grąžinimo, priteisti iš atsakovo 3 454,90 Eur žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas, konstatavęs atsakovo tyčinį ieškovės suklaidinimą, sąlygojusį sutarties sudarymą, sprendė, jog ginčo sandoris sudarytas dėl atsakovo apgaulės, pripažino jį negaliojančiu, taikė restituciją. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti. Iš esmės apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus; nurodė, kad: a/ ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sudarant ginčo sutartį ji buvo suklaidinta; b/ sutarties sudarymo priežastis buvo ne teismo įsakymo priėmimas, o elektros energijos tiekimo į Objektą nutraukimas dėl skolos; c/ ieškovė sudarė sutartį suprasdama savo pareigą sumokėti dalį susidariusios skolos ir žinodama skolos susidarymo faktą; d/ ieškovė negrindė savo pozicijos bei reikalavimo įrašu dėl įsakymo Skolos grąžinimo sutartyje.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto apeliacinio skundo argumentais.
Visų pirma akcentuotina tai, jog sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t.y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl skolos grąžinimo sutarties, kuri, kaip ieškovė teigia, buvo sudaryta dėl atsakovo apgaulės.
Pirmos instancijos teismas spręsdamas ginčą pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl CK 1.91 straipsnio nuostatų taikymo, kur nurodoma, jog apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek sudarant sandorį, bei po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.
Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės grindžiami tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; kt.). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste aktuali ir kasacinio teismo suformuota taisyklė, kad teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo konstatuoti pirmos instancijos teismo įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo bei nepritarti pirmos instancijos padarytoms išvadoms, kad atsakovo apgaulė sąlygojo ginčo sandorio sudarymą; atsakovas, siekdamas sudaryti su ieškove ginčo sutartį dėl skolos grąžinimo, sutartyje aptariamo įsiskolinimo faktą ir dydį grindė teismo įsakymu, žinodamas, jog teismo įsakymas yra panaikintas. Akivaizdu, jog tokie tyčiniai atsakovo veiksmai turėjo lemiamą įtaką ieškovės valiai suformuoti sudarant ginčo sutartį, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai atsakovo veiksmus vertino kaip ieškovės tyčinį suklaidinimą. Apeliantas tvirtina, jog sutarties sudarymą sąlygojo ne aptariamas teismo įsakymas dėl įsiskolinimo pritesimo, o elektros tiekimo nutraukimas, tačiau elektros tiekimas buvo nutrauktas ieškovei būtent dėl susidariusio įsiskolinimo, kurio pagrįstumą atsakovas ginčo sutarties sudarymo metu grindė negaliojančiu teismo įsakymu, o ne kokiais nors kitais įrodymais. Atsakovas nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminio sudaromo sandorio elemento – įsiskolinimo (jo pagrįstumo), siekdamas suklaidinti ieškovę. Akivaizdu, jog ieškovė, tyčia klaidingai įtikinėjama atsakovo, jog įsiskolinimas jau yra priteistas teismo sprendimu, suvokdama galiojančio teismo procesinio sprendimo (kuriuo priteistas įsiskolinimas) priverstinio įvykdymo pasekmes, buvo paskatinta sudaryti ginčo sandorį. Toks ieškovės elgesys negali būti vertinamas kaip neatitinkantis protingo ir rūpestingo asmens elgesio standartų. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartyje nurodant skolą už elektros energiją, suvartotą iki 2010-06-21, nebuvo nurodytas nei skolos susidarymo pradžios laikotarpis, nei sunaudotos energijos kiekis, ši dalis yra ypač maža, pritartina pirmos instancijos teismo išvadoms, kad esminės reikšmės ieškovės apsisprendimui sudaryti sutartį (visa apimtimi) turėjo būtent atsakovo apgaule nurodyta aplinkybė, jog skola priteista teismo. Todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti apelianto argumentai, jog pirmos instancijos teismas nevertino ieškovės elgesio per apdairaus, protingo ir rūpestingo asmens elgesio standartą; o ieškovė, būdama pakankamai protinga ir rūpestinga, turėjo galimybę įvertinti skolos grąžinimo sutarties jai sukeliamas pasekmes, skolos grąžinimo sutartį sudarė suprasdama savo pareigą sumokėti dalį susidariusios skolos ir žinodama skolos sudarymo faktą. Taip pat negalima sutikti su apelianto argumentais, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovo ieškinio, pareikšto ieškovo seseriai T. T., atsiėmimas įrodo skolos, dėl kurios grąžinimo buvo susitarta Skolos grąžinimo sutartimi, dydžio nepagrįstumą. Pastebėtina, jog pirmos instancijos teismas priešingai, nei nurodo apeliantas, pabrėžė, kad nagrinėjamojoje byloje nėra vertinama ir nustatinėjama nei įsiskolinimo pagrįstumas, nei jo dydis, nei ieškovės pareigos sumokėti įsiskolinimą buvimas ar nebuvimas. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo ginčą pareikšto reikalavimo ribose, ir vertino, ar ieškovė buvo apgauta atsakovo sudarant ginčo sandorį, ir ar tai turėjo lemiamą įtaką jos valios susiformavimui.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų nepasisakytina. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir E. Ž. Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Vadovaudamasis aukščiau nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, teisingai įvertino surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo AB Lesto apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.