Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1046/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-08-27
Bylos Nr.: 2A-1046/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas: I. V.
Atsakovas: R. P., T. P.
Trečiasis asmuo: Danske Bank A

Kategorijos

30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
42.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1046/2014Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3, 42.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2119-653/2013 pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovams R. P. , T. P. , tretieji asmenys Danske Bank A/S Lietuvos filialas, I. V. , R. S. , R. P. , D. S. , G. K. , A. T. , A. V. , J. R. , D. R. , Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, L. Š. , M. Š. , D. Č. , A. M. , S. M. , E. S. , T. S. , UAB „Swedbank autoparko valdymas“, P. V. , M. P. , R. K. , B. P. , J. V. , A. P. , A. J. , uždaroji akcinė bendrovė REIKALAVIMAS.LT, D. G. , A. M. , R. Š. , K. S. , BIGBANK AS filialas, dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, sandorio pripažinimo galiojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. V. 2012-12-20 kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, turto priteisimo, sandorio pripažinimo galiojančiu ir jo sudarymo patvirtinimo.

Nurodė, kad 2008 m. ketino įsigyti asmeninėn nuosavybėn žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, kad atsakovas T. P. pasiūlė pirkti jam su sutuoktine atsakove R. P. priklausančio žemės sklypo, esančio duomenys neskelbtini, 5000/27988 idealiąsias dalis – 50 arų ploto, kuriame pagal atsakovo parengtą projektą jo vadovaujama UAB „Litservas“ už 490 006,30 Lt pastatys namą. Teigė, jog atsakovas ją užtikrino, kad pasirūpins visais statybai reikalingais dokumentais (leidimais), juo pasitikėjo ir nepatikrino ketinamo įsigyti žemės sklypo duomenų nekilnojamojo turto registre.

Nurodė, kad šalys 2009-01-15 sudarė Preliminariąją šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje susitarė, kad turtas už 60 000 Lt bus nupirktas iki 2009-12-30; kad visa turto kaina sumokėtina per 30 d. po pagrindinės sutarties sudarymo; kad tą pačią dieną su UAB „Litservas“ ji sudarė Rangos sutartį, kuria ši įmonė įsipareigojo iki 2009-12-10 už 490 006,30 Lt atlikti vienbučio gyvenamojo namo statybos darbus. Tvirtino rangovui 2009-01-17 sumokėjusi 220 000 Lt avansą, vėliau mokėjusi atsakovui T. P. : 50 000 Lt, 2009-07-09 – 70 000 Lt, 2009-09-28 – 50 000 Lt; o gavusi iš banko paskolą namo statybai, sumokėjusi likusią 100 006 Lt kainos dalį. Teigė, kad baigiantis terminui sudaryti pagrindinę sutartį, atsakovas jai paaiškino, kad užtruko žemės sklypo dokumentų tvarkymas – žemės sklypo paskirties keitimas iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, taip pat žemės sklypo padalijimas į atskirus žemės sklypus, todėl juo pasitikėdama, manydama, kad atsiskaitymas už turtą yra pakankamas įrodymas šalių ketinimams įvykdyti, o sandorio sudarymas yra tik likęs formalumas – raštu nepratęsus termino 2009-12-22 sumokėjo visą žemės sklypo kainą.

Nurodė, jog atsakovas T. P. pastatytą namą su daline apdaila jai perdavė 2010-10-29, savo lėšomis buvo pradėta įrenginėti namo apdailą. Nuosavybės įteisinimu į žemės sklypą ir namą nesirūpino, nes atsakovas patikinęs, jog visus dokumentus sutvarkys. Tačiau 2011 m. sužinojo, kad žemės sklypas įkeistas bankui, areštuotas kitų kreditorių reikalavimams užtikrinti, o namas, pastatytas ieškovės lėšomis, nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip atsakovų nuosavybė ir taip pat areštuotas. Atsakovas patikino, kad finansinės problemos bus išspręstos ir turtas galės būti įteisintas jos vardu. Teigė, jog 2012 m. su vyru apsigyveno šiame name ir iki šiol jame gyvena. Tvirtino, kad investavo lėšas į namo statybą, todėl tapo statytoja bei daikto savininke (Statybos įstatymo 2 str. 41 d., CK 4.47 str. 1 p., 4 p.). Perėmusi namą, valdė ir žemės sklypo dalį, ant kurios stovi namas, sumokėjo už žemę. Teigė, kad preliminariojoje sutartyje šalys susitarė dėl visų būtinų sąlygų, atsakovai vengė sudaryti sandorį norine forma, o atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai įregistravo savo nuosavybės teisę į namą (CK 6.393 str. 1 d., 1.93 str. 4 d., 6.309 str.).

Prasidėjus išieškojimo iš atsakovų turto procedūroms, ji kreipėsi į teismą, prašydama: pripažinti nuosavybės teisę į pastatą – ūkio pastatą, (unikalus Nr. duomenys neskelbtini, bendras plotas 201 kv. m, adresas duomenys neskelbtini ir jį priteisti; pripažinti galiojančia nuo 2009-12-22 tarp atsakovo T. P. ir ieškovės sudarytą 5000/27988 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini, pirkimo–pardavimo sutartį už 60 000 Lt kainą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškovės I. V. ieškinį atsakovams R. P. , T. P. atmetė ir į valstybės biudžetą iš jos priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad tarp šalių 2009-01-15 sudarytoje preliminariojoje žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta pagrindinė šio turto pirkimo–pardavimo sutartis (0,50 ha ploto žemės sklypo dalis; unikalus Nr. duomenys neskelbtini.; kurio paskirtis yra žemės ūkio; kaina 60 000 Lt) iki 2009-12-30 nebuvo sudaryta dėl turto areštų; VĮ Registro centro duomenimis minėtas sklypas nuo 2007 m. priklauso atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; nuo 2007-10-08 šiam sklypui buvo įregistruota hipoteka ir apribotas turto disponavimas, siekiant užtikrinti atsakovų skolinius įsipareigojimus Danske bankui a/s Lietuvos filialui, kuriam jie yra įsipareigoję be raštiško kreditoriaus sutikimo įkeičiamo daikto niekam neperleisti, nekeisti jo paskirties, neapsunkinti įkeičiamo daikto, nepradėti ir nevykdyti įkeičiamame žemės sklype žemės ir statybos darbų, neleisti statyti kitiems asmenims, nedalinti žemės sklypo, nekeisti žemės sklypo ribų.

Nustatė, kad 2008-03-12 atsakovams pagal 2007 m. prašymą buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas ūkininko sodybos (vienbutis gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai) naujai statybai, o 2009-02-02 – statybos leidimas; kad ieškovė ir UAB „Litservisas“, atstovaujama direktoriaus atsakovo T. P. , 2009-01-15 sudarė rangos sutartį dėl vienbučio gyvenamojo namo bendrastatybinių darbų pagal prie sutarties pridėtą sąmatą atlikimo už 490 006,30 Lt iki 2009-12-10; kad UAB „Litservas“ patvirtino bei šalys paaiškino, jog pastatytas namas ieškovei perduotas 2010-10-29; kad VĮ Registro centro duomenimis ginčo sklype yra įregistruotas pastatas – ūkininko sodyba bei ūkio pastatas, dėl kurio kilo ginčas šioje byloje (unikalus duomenys neskelbtini), kuris nuo 2010-04-26 nuosavybės teise priklauso atsakovams Statybos inspekcijos tarnybos 2009-02-13 pažymos pagrindu.

Teismas taip pat nustatė, kad dėl atsiskaitymo už žemės sklypą ir namą tarp šalių ginčo nėra, nes ieškovė už namo statybą pagal rangos sutartį UAB „Litservas“ sumokėjo iš viso 490 000 Lt; kad tam tikslui iš banko ji buvo pasiėmusi 118 703,63 Lt kreditą; kad atsakovams 2012-12-22 sumokėta 60 000 Lt grynais pinigais; kad ginčo žemės sklypo paskirtis nėra pakeista; kad atsakovai 2012 m. yra pateikę tvirtinti ginčo sklypo detalųjį planą, kuris nėra patvirtintas. Taip pat konstatavo, kad Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-1415-910/2012) nustatyta skolininkui T. P. priklausanti dalis bendrojoje nuosavybėje, kad ginčo turtas (žemės sklypas ir ūkio pastatas) nustatytas kaip priklausantis jam asmeninės nuosavybės teise. Atsakovai šioje byloje nenurodė jokių argumentų dėl I. V. daiktinių teisių į šį turtą, o teismo nutartis nebuvo apskųsta.

Teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą pripažinti galiojančia nuo 2009-12-22 tarp šalių sudarytą minimo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, rėmėsi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovavosi CK 6.165 straipsnio 1 dalies, 1.109 straipsnio, 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006) ir sprendė, kad pagrindinė sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo, nes nebuvo sukurtas šalių valią atitinkantis nekilnojamojo turto objektas, tai yra kitos paskirties žemės sklypas, todėl atsakovų veiksmai negali būti vertinami kaip vengimas sudaryti notaro patvirtintą sutartį CK prasme. Papildomai teismas pažymėjo, kad tokiam sandoriui sudaryti net nebuvo išduotas hipotekos kreditoriaus (Danske bankas a/s Lietuvos filialą) rašytinis sutikimas, kai disponavimas šiuo turtu buvo apribotas, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tai, jog pati ieškovė iki kitų kreditorių reikalavimų į ginčo turtą atsiradimo būtų siekusi sudaryti esamo žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį. Nurodė, kad ieškovės išsilavinimas, specialybė, ūkininkės statusas, taip pat faktas dėl rašytinės preliminarios sutarties sudarymo su atsakovu, tokiu būdu formalizuojant net ir ikisutartinius santykius, kelia pagrįstų abejonių tuo, jog sutarties kaina buvo sumokėta ieškovei nepasidomėjus nekilnojamojo turto registro duomenimis vien dėl to, kad šalis siejo ypatingi pasitikėjimo santykiai. Nurodė, kad net vidutinių sugebėjimų asmuo, prieš pirkdamas brangų nekilnojamąjį turtą, domisi viešaisiais duomenimis apie daiktinių teisių į šį turtą įregistravimą. Teismas vertino kaip neįrodytą ieškovės teiginį, kad ji nežinojo apie tai, jog žemės sklypas nuo 2007 m. buvo įkeistas bankui. Vertindamas šalių paaiškinimus, jog pinigai atsakovui buvo perduodami tam, kad šis galėtų atlikti parengiamuosius darbus, reikalingus pagrindinei sutarčiai sudaryti (parengti reikalingus dokumentus, projektus, planus etc.), – sprendė, jog tai taip pat neįrodo tokios sutarties sudarymo fakto. Pažymėjo, kad šalims nesudarius pagrindinės sutarties per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą, prievolė ją sudaryti pasibaigė (CK 6.165 str. 5 d.).

Atmesdamas kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į namą vadovaujantis CK 4.47 straipsnio 4 punktu konstatavo, kad nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog ieškovė jokių teisių į žemės sklypą neįgijo, neginčijo statybos leidimo, išduoto atsakovams kaip statinio statytojams, Statybos inspekcijos tarnybos 2009-02-13 pažymos, kurios pagrindu buvo įregistruotos jų daiktinės teisės į statinį, todėl sprendė, kad nėra pagrindo ją traktuoti kaip statytoją Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies prasme ir pripažinti viešojo registro įrašus neteisėtais. Nurodė, kad statybos leidimas buvo išduotas ūkio pastato statybos darbams atlikti, rangos sutartis sudaryta dėl vienbučio gyvenamojo namo statybos darbų, tuo tarpu jos tikslas buvo įsigyti namų valdą ir pastatyti gyvenamąjį namą. Sprendė, kad ieškovės ketinimai ginčo žemės sklype pastatyti gyvenamąjį namą, paskolos tam tikslui paėmimas, apsigyvenimas šame pastate, vidaus apdailos atlikimas, nesudaro pagrindo ginti jos teises ieškinyje nurodytu būdu, nes gyvenamojo namo statyba žemės sklype, kurio paskirtis yra žemė ūkio veiklai vykdyti, yra neteisėta.

Nurodė, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikantis protingumo, sąžiningumo principų, o piktnaudžiaujant savo teise, gali būti atsisakyta ją ginti (CK 1.137 str. 2 d., 3 d.). Teismas, vykdydamas teisingumą, gina tik teisėtus asmenų interesus (CPK 5 str., 6 str.). Sprendė, kad ieškovės elgesys neatitinka įstatyme įtvirtinto asmens elgesio standarto, kuris įgalintų teismą ginti tokio asmens pažeistas teises, kad minėti ieškovės teismui nurodyti argumentai dėl daiktinių teisių įgijimo gali būti įvertinti tik kaip piktnaudžiavimas savo teise, todėl jos teisės šioje byloje negali būti ginamos.

Nurodė, jog dėl aukščiau minėtų motyvų teismui kilo pagrįstų abejonių, kad be ieškovės pritarimo ir žinios buvo įregistruotos atsakovų daiktinės teisės į ginčo pastatą, jai pervedant dideles pinigų sumas bei priimant statinį. Atsižvelgdamas į tai, kad į teismą su ieškiniu kreiptasi tik 2012-12-20, kai kiti kreditoriai nukreipė išieškojimą į ginčo turtą; kad namas jai buvo perduotas 2010-10-29, ir ji turėjo žinoti apie 2010-04-26 atsakovų įregistruotą nuosavybės teisę – padarė išvadą, kad arba pastatas jai nebuvo perduotas, arba ji nesąžiningai teigia, kad iki 2011 m. rudens ji nežinojo, jog žemės sklypas buvo įkeistas bankui, jog į pastatą yra įregistruotos atsakovų daiktinės teisės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė I. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti paminėtą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą, klausimą išspręsti iš esmės ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo ieškinį atsakovų R. P. bei T. P. atžvilgiu dėl nuosavybės teisės pripažinimo, pastato, žemės sklypo dalies priteisimo, taip pat priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Teismas neįvertino aplinkybių ir argumentų, jog ieškovė įgijo nuosavybės teisę į ginčo namą CK 4.47 straipsnio 1 ir 4 punktuose numatytais pagrindais, t. y. pagal šalių sudarytą rangos sutartį pastačius namą, kurio statyba buvo finansuojama išimtinai ieškovės lėšomis. Pagal rangos sutartį pastačius ginčo namą, UAB ,,Litservas“, kaip sukūręs šį turtą, tapo jo savininku, tačiau ieškovei visiškai atsiskaičiuos su rangovu, UAB ,,Litservas“, vykdydama rangos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, 2010-10-29 perdavė jai namą šalims pasirašius priėmimo – perdavimo aktą. Nuo šio momento ieškovė įgijo nuosavybės teisę į ginčo namą. Namo statybai nei atsakovai, nei UAB „Litservas“ nuosavų lėšų nenaudojo, pasitelkę ieškovės piniginius įnašus, pastatė namą ir įregistravo nuosavybes teises į jį. Šias aplinkybes teismui patvirtino ir atsakovas, kuris nepagristai ir neteisėtai įregistravo savo nuosavybės teisę į namą.

2. Teismas, neįvertinęs visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir įrodymų, priėmė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė negali būti laikoma statytoja (užsakove) Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalies prasme, kaip fizinis asmuo, investavęs asmenines lėšas į statybą, kartu atlikęs užsakovo funkcijas. Šiuo atveju ieškovė turėjo atsakovo sutikimą valdyti ir naudoti žemės sklypą tam, kad jame būtu pastatytas jai nuosavybes teise priklausantis pastatas, kuris vėliau kartu su žemes sklypu buvo jai perduotas.

3. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į ginčo namą, remdamasis tuo, jog pagal rangos sutartį turėjo būti pastatytas gyvenamasis namas ir neva tokio pastato statyba buvo negalima, nes atsakovui buvo išduotas statybos leidimas, statyti ūkio paskirties pastatą. Faktas, jog UAB ,,Litservas“ pastatė ūkinį pastatą, yra pagrindas kilti rangovo atsakomybei, netinkamai įvykdžius rangos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o ne atsisakyti ginti ieškovės nuosavybes teises. Atsakovas, gavęs leidimą savo vardu privalėjo jį perrašyti ieškovės vardu, privalėjo jos vardu įregistruoti nuosavybės teisę į namą. Neatlikęs šių veiksmų, jis atliko neteisėtus veiksmus, todėl atsirado pagrindas kilti jo atsakomybei.

4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovei neginčijant namo registracijos, nebuvo pagrindo pripažinti viešojo registro įrašus neteisėtais. Turto registracija viešame registre atlieka visų pirma teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindu, tačiau tokio daikto registracijos faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2008; 2003-12-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003 etc.).

5. Teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, kadangi nebuvo sukurtas šalių valią atitinkantis nekilnojamojo turto objektas, t. y. kitos paskirties žemes sklypas. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog žemes sklypo paskirtis nebuvo pakeista, netrukdo patvirtinti žemes sklypo tokios paskirties, koks jis buvo perimtas, pirkimo – pardavimo sutarties. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad buvo siekiama nuosavybės teise įsigyti žemes sklypą. Ieškovei sumokėjus visą preliminariojoje sutartyje numatytą žemes sklypo kainą ir realiai pradėjus jį valdyti, faktiškai buvo sudaryta pagrindinė sutartis, kuri iš ieškovės pusės buvo visiškai įvykdyta, tačiau dėl atsakovo vengimo ji nebuvo įforminta notariškai. Žemės sklypo perdavimas ir kainos už jį sumokėjimas turi būti kvalifikuojamas kaip pagrindinės sutarties sudarymas (CK 6.305 str.). Perėmusi žemes sklypą, ji siekė jį valdyti, o pinigų perdavimas atsakovui vertintinas kaip esminės pirkimo–pardavimo sutarties šalies – pirkėjo – prievoles įvykdymas.

6. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovei žemes sklypas negalėjo būti perleistas, kadangi Danske bankas A/S (toliau – Bankas), kaip hipotekos kreditorius, nebuvo davęs raštiško sutikimo parduoti. Pažymėtina, jog hipotekos lakštu atsakovai prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, tačiau ieškovė negali būti laikoma atsakinga už jų prievolių savo kreditoriui pažeidimą, kadangi ji nėra hipotekos sutarties šalis, tačiau bet kokiu atveju hipotekos sutarties sąlygų pažeidimas netrukdo pripažinti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir CK 6.309 straipsnio pagrindu.

7. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog ieškovė tik 2011 m. rudenį sužinojo, kad žemes sklypas įkeistas bankui, užtikrinant atsakovo gautą paskolą, bei areštuotas atsakovo kitų kreditorių, o namas yra įregistruotas kaip atsakovų nuosavybė, taip pat areštuotas atsakovų kreditorių. Pats atsakovas patvirtino, jog jis ieškovės apie tai neinformavo. Be to, žemės sklypas buvo perduotas dar 2010-10-29, o atsakovui kreditorių turto areštai buvo pradėti taikyti nuo 2011-07-22. Taigi ieškovė dar iki areštų atsakovui taikymo buvo sumokėjusi visą žemės sklypo bei ginčo namo kainą. Be to, ieškovė neprašė panaikinti nebaigto ginčo namo hipotekos.

8. Teismas, nepakankamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, nepagrįstai nustatė, kad ieškovė piktnaudžiauja subjektine teise. Pažymėtina, jog atsakovas dėl savo patirties, ekonominės padėties yra akivaizdžiai stipresnė prievolės šalis. Tuo tarpu ieškovė tik siekė aprūpinti save ir savo šeimą gyvenamuoju bustu, sumokant visą žemes sklypo ir ginčo namo kainą, tačiau atsakovas nepakeitė žemės sklypo paskirties, jo neatidalino, o pastatytą namą, kurio statybos darbai buvo atlikti iš ieškovės lėšų, nepagrįstai ir neteisėtai įregistravo kaip savo. Šiuo atveju, pasirinktas teisių gynimo būdas neprieštarauja CK 1.138 straipsniui ir nepažeidžia kitų atsakovo kreditorių teisių.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo UAB „REIKALAVIMAS.LT“ atsiliepime į ieškovės I. V. apeliacinį skundą prašo jame išdėstytus argumentus ir ieškinio reikalavimus vertinti savo nuožiūra pagal vidinį įsitikinimą, pateiktus įrodymus bei teisės aktų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliantės ieškovės I. V. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Teisėjų kolegija, prieš imdamasi nagrinėti ieškovės I. V. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, bylos medžiagą bei skundžiamo teismo sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi šiuo atveju aktualius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose suformuluotus nurodymus dėl CPK normų aiškinimo bei taikymo. Pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos, šis teismas ne kartą yra nurodęs, jog šalis, naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą privalo daryti remdamasis įrodymų visuma, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, įrodymų pakankamumo taisykle, nes tik iš įrodymų visumos, be kita ko, įrodymų, apibūdinančių teisinių santykių šalių galimybę / gebėjimą tinkamai įvertinti jų veiksmų / neveikimo galimas teisines pasekmes, jų rizikos laipsnį etc., – galima daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje bankroto byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutarti, civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.) (CPK 3 str. 7 d., 42 str. 5 d., 12, 13, 178 str.).

Šio teismo formuojamoje teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).

Remdamasi pirmiau paminėtais išaiškinimais, bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino bei pritaikė įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso taisykles, tinkamai įvertinęs įrodymus taip pat tinkamai nustatė nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, taikytinas materialiosios teisės normas, jas išaiškino bei pritaikė, tinkamai aiškino, taikė aktualios teismų praktikos išaiškinimus, ir, atmesdamas ieškovės I. V. ieškininius reikalavimus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus jos ieškininius reikalavimus, grindžiamus CK 1.93 straipsnio 4 dalies bei 6.309 straipsnio, 4.47 straipsnio 1 punkto, 4 punkto, 6.644 straipsnio, 6.645 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažinti nuosavybės teisę į pastatą – ūkio pastatą, (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) ir jį priteisti, o taip pat pripažinti galiojančia nuo 2009-12-22 jos ir atsakovų T. P. bei jo sutuoktinės R. P. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį dėl 5000/27988 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), pardavimo jai už 60 000 Lt kainą.

Teisėjų kolegija laiko, kad yra tikslinga paminėti pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai aktualios šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje. Pagal bylos medžiagą teismas konstatavo, kad 2009-01-15 tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu šalis susiejo ikisutartiniai teisiniai santykiai; kad pagrindinė sutartis, kurią buvo susitarta sudaryti ne vėliau kaip iki 2009-12-30, nebuvo sudaryta; kad ieškovė ketino pirkti namų valdos sklypą, kuriame būtų pastatytas gyvenamasis namas; kad žemės sklypo paskirtis turėjo būti pakeista į kitos paskirties žemę, suformuoti kvartalai, žemės sklypas atidalintas, tačiau tai nėra padaryta; kad pinigai atsakovui buvo perduodami, tam, jog jis galėtų atlikti parengiamuosius darbus, reikalingus pagrindinei sutarčiai sudaryti (parengti reikalingus dokumentus, projektus, planus ir pan.); kad atsakovai 2012 m. pateikė tvirtinti ginčo sklypo detalųjį planą, kuris nėra patvirtintas; kad galiojančia Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi nustatant skolininko T. P. dalį bendrojoje nuosavybėje ginčo turtas (žemės sklypas ir ūkio pastatas) nustatytas kaip priklausantis jam asmeninės nuosavybės teise, ir jokių argumentų dėl I. V. daiktinių teisių į šį turtą nenurodyta (civilinė byla Nr. 2-1415-910/2012); kad nė viena iš šalių nesikreipė į hipotekos kreditorių Danske banką A/S, kurio naudai 2007-10-08 įregistruotu hipotekos lakštu buvo apribotas disponavimas šiuo turtu, dėl sutikimo tokiam sandoriui sudaryti; kad nėra įrodymų, patvirtinančių tai, jog pati ieškovė iki kitų kreditorių reikalavimų į ginčo turtą atsiradimo būtų siekusi sudaryti esamo žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį. Remdamasis būtent šiuo faktiniu pagrindu teismas teisingai sprendė, jog minėtos aplinkybės nepatvirtina ieškovės teiginių apie pagrindinės sutarties sudarymą, jog tokia sutartis nebuvo sudaryta, nes nebuvo sukurtas šalių valią atitinkantis nekilnojamojo turto objektas (CK 1.109 str.), todėl atsakovų veiksmai negali būti vertinami kaip vengimas notarine tvarka sudaryti sutartį CK 1.93 straipsnio 4 dalies prasme. Be to, teismas taip pat teisingai sprendė, kad šalims nesudarius tokios sutarties per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą, pasibaigė ir prievolė ją sudaryti (CK 6.165 str. 1 d., 5 d.).

Remdamasis byloje esančiais duomenimis, apibūdinančiais ieškovės I. V. išsilavinimą, įgytą specialybę, statusą, elgesį formalizuojant ikisutartinius santykius etc., teismas padarė taip pat teisingą išvadą, kad ji turėjo suprasti / suprato vien tik viešuosiuose registruose esančių duomenų svarbą sprendžiant dėl veiksmų, susijusių su nekilnojamuoju turtu (pirkimas–pardavimas, statyba ir kt.), o taip pat riziką bei galimas teisines pasekmes, kai tinkamai neįforminus tokių veiksmų, dėl jų kyla ginčai, – ir atmetė jos argumentus, grindžiamus tuo, jog jos elgesį lėmė ginčo šalis sieję ypatingi pasitikėjimo santykiai (CPK 178 str.).

Esant tokioms faktinėms nagrinėjamos bylos aplinkybėms, apeliantės argumentai, susiję su preliminariojoje sutartyje nurodytos būsimosios minėto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties kainos sumokėjimu bei faktiniu jo valdymu (namo statyba), kai, jos žodžiais tariant, notarinis šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties įforminimas traktuotinas kaip formalumas (CK 6.305 str., 6.309 str., 1.79 str. 2 d. ir kt.); su tuo, kad hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti atsižvelgiant į kreditoriaus teises, nes hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.171 str. 9 d.); su atsakovo profesine veikla, patirtimi, ekonomine padėtimi, nulemiančia jo, kaip stipresnės teisinių santykių pusės, statusą etc. – nepaneigia pirmiau paminėtų pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo klausimu pagrįstumo (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės motyvus dėl teismo sprendimo dalies, kuria atsisakyta patenkinti jos ieškininį reikalavimą dėl nuosavybės teisių į namą pripažinimo, pareikštą vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalies, CK 4.47 straipsnio 4 punkto ir kt. normomis, bei grindžiamą iš esmės faktu, kad ji savo lėšas investavo į ginčo namo sukūrimą ir tokiu būdu tapo jo statytoja.

Ieškovė skunde visiškai teisingai cituoja Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalies, 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei 2 punkto normas, tačiau priešingai nei tvirtina ieškovė, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad į minimą žemės sklypą ji nebuvo įgijusi jokių teisių; kad visi privalomi dokumentai, kurie leido šią statybą ir kurių pagrindu atlikti jos nurodyti statybos darbai, buvo išduoti atsakovams būtent kaip statytojams, tuo pagrindu jų vardu, kaip jau minėta pirmiau, buvo įregistruotos jų daiktinės teisės į statinį, tuo pagrindu šis turtas buvo objektu teismui sprendžiant dėl atsakovo T. P. dalies bendrojoje jų su sutuoktine R. P. nuosavybėje, į kurią nukreiptinas išieškojimas pagal daugybės jo kreditorių finansinius reikalavimus.

Esant tokioms aplinkybėms, teismas teisingai sprendė, jog ieškovės argumentai, kuriais, beje, grindžiami taip pat ir apeliacinio skundo reikalavimai: kad ji turėjo ketinimus šiame žemės sklype pastatyti gyvenamąjį namą ir ten gyventi; kad dėl to sudarė rangos sutartį su atsakovo T. P. vadovaujama UAB „Litservas“; kad tuo tikslu paėmė paskolą; kad ši bendrovė 2010-10-29 priėmimo–perdavimo aktu perdavė jai pastatą su, jos teigimu, ginčo žemės sklypu, kuriame ji apsigyveno etc., – nesuteikia pagrindo jai ginti savo teises šiame ieškininiame pareiškime pasirinktu būdu (CK 4.47 str. 4 p., CPK 185 str.).

Beje, vertinant apeliantės motyvus dėl jos teisių pažeidimo, atsakovų Reginos ir T. P. nesąžiningo elgesio ir kt., dar kartą atkreiptinas dėmesys į duomenis, kurie ieškovei turėjo / galėjo būti žinomi nagrinėjamu laikotarpiu, o atsižvelgiant į jos veiklą bei asmenybę apibūdinančias faktines aplinkybes – turėjo / galėjo būti teisingai įvertinti sprendžiant dėl savo santykių su atsakovais: ginčo žemės sklypas atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso nuo 2007 m.; nuo 2007-10-08 Danske banko A/S interesais šiam turtui yra įregistruota hipoteka, ir atsakovai yra įsipareigoję be raštiško šio sutikimo minimo turto niekam neperleisti, nekeisti jo paskirties, neapsunkinti, nepradėti ir nevykdyti žemės sklype žemės ir statybos darbų, neleisti statyti kitiems asmenims, nedalinti žemės sklypo, nekeisti žemės sklypo ribų; projektavimo sąlygų sąvadas ūkininko sodybos (vienbutis gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai) naujai statybai atsakovams buvo išduotas iki ginčo preliminariosios sutarties sudarymo – 2008-03-12, remiantis dar 2007 m. jų pateiktu prašymu, o statybos leidimas jiems buvo išduotas 2009-02-02. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ieškovės veiksmus vertinti taip pat ir CK 1.137 straipsnio 2 dalyje, 3 dalyje, o taip pat 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų aspektu.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliantės nurodytų nagrinėjamoje byloje taikytinų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniuose sprendimuose pateiktų nurodymų aiškinant bei taikant aktualias materialiosios teisės normas, pažymi, kad ji teisingai cituoja šio teismo išaiškinimus dėl Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalies, CK 4.23 straipsnio 2 dalies, 4.47 straipsnio, 6.644 straipsnio, 6.305 straipsnio, 6.309 straipsnio, 1.93 straipsnio 4 dalies, 4.170 straipsnio 3 dalies ir kt. aiškinimo bei taikymo. Tačiau tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai yra formuojama nuostata, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, suabsoliutinti, kad esminę reikšmę turi tai, ar sutampa bylų ratio decidendi, kad būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 str.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2003; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009; 2009 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2009; 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009 ir kt.). Tuo tarpu apeliantės nurodyti teismų sprendimai yra priimti bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių, nustatytų nagrinėjamoje byloje ir ne kartą paiminėtų šioje nutartyje (CPK 4 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės I. V. skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, bylos medžiagą, daro išvadą, jog, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė tiek civilinio proceso, tiek materialinės teisės normas, ir, atmesdamas jos ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl šį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Pagal bylos duomenis, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi patenkinęs ieškovės I. V. prašymą buvo atidėjęs dalies žyminio mokesčio – 4 625 Lt, už priimtą apeliacinį skundą mokėjimą iki galutinio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (CPK 84 str., 80 str. 4 d.). Todėl atmetus šį skundą kaip nepagrįstą, nesumokėta žyminio mokesčio dalis iš ieškovės priteisiama į valstybės biudžetą (CPK 94 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės I. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 4 625 Lt (keturis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt penkis litų) žyminio mokesčio.

TeisėjaiVirginija ČekanauskaitėRasa Gudžiūnienė Egidijus Žironas