Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-5-856/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-01-06
Bylos Nr.: e2A-5-856/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-01554-2020-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Irena Stasiūnienė, Lina Muchtarovienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „B2Kapital“
Atsakovas: (duomenys neskelbtini)

Kategorijos

2.6.1.3.6Piniginės prievolės
3.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-5-856/2021 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01554-2020-1 Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.1.3.6; 3.2.4.1; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 6 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „B2Kapital“ ir atsakovo (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5418-251/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „B2Kapital“ ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „B2Kapital“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo (duomenys neskelbtini) 1 503,74 Eur negrąžintą vartojimo kredito dalį pagal 2017-03-17 paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), 573,22 Eur palūkanas pagal Sutartį už laikotarpį nuo 2019-02-05 iki 2020-03-01 (390 dienų; metinė palūkanų norma – 48,87 procentai), 48,87 procentų dydžio metines palūkanas nuo 1 503,74 Eur sumos už laikotarpį nuo 2020-04-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 135,34 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2019-09-18 iki 2020-03-16 (1503,74 x 0,05 procento x 180 dienų), 50 Eur žyminį mokestį, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškovė nurodė, kad pirminis kreditorius UAB „IPF Digital Lietuva“ 2017 m. kovo 17 d. su atsakovu (duomenys neskelbtini) elektroninio ryšio priemonėmis (interneto tinklapyje www.credit24.lt) sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jam buvo suteiktas 2 500 Eur vartojimo kreditas. Pagal Sutartį atsakovas įsipareigojo mokėti Sutarties mokėjimo plane nurodytas eilines įmokas, visą suteiktą paskolą grąžinti per 1080 dienų laikotarpį. Laiku nesumokėjęs eilinės įmokos, atsakovas įsipareigojo pagal Sutartį mokėti 0,05 procento dydžio netesybas už piniginių prievolių termino praleidimą nuo laiku negrąžintos paskolos ar jos atitinkamos dalies ir laiku nesumokėtų paskolos palūkanų sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Sutarties 5.1 punktas). Šios palūkanos už piniginių prievolių termino praleidimą yra laikomos minimaliais ieškovės nuostoliais. 2019 m. gegužės 8 d. pirminis kreditorius nutraukė Sutartį su atsakovu. 2019 m. gegužės 9 d. reikalavimo teisė į atsakovo skolą perleista ieškovei UAB „B2Kapital“ (buvęs pavadinimas – UAB „Skolų valdymo centras“) pagal 2017-10-31 susitarimą dėl tęstinių reikalavimų teisių pirkimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Perleidimo sutartis).

3. Ieškovė papildomuose paaiškinimuose pažymėjo, kad pradinis kreditorius ieškovei nurodė, jog atsakovas buvo registruotas klientas Credit24 bazėje ir turėjo paskyrą, todėl su atsakovu buvo susisiekta telefonu ir pasiūlyta sudaryti vartojimo kredito sutartį (kaip numatyta Sutarties 13.1 p.). Atsakovui sutikus su sutarties sąlygomis, sutartis kartu su mokėjimo planu jam buvo išsiųsti atsakovo paskyroje nurodytu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas, sudarydamas piniginį sandorį, turėjo būti pakankamai atidus ir rūpestingas, įsigilinti į sudaromo sandorio sąlygas, o kilus klausimams ar neaiškumams kreiptis į pradinį kreditorių. Gavęs Sutartį ir pamatęs, jog jose nurodytos sąlygos yra ne tokios, kokios buvo aptartos telefonu, atsakovas turėjo teisę, laikydamasis Sutarties 10 dalies nuostatų, atsisakyti sutarties ir jos nevykdyti. Jei atsakovas negavo sutarties/mokėjimo plano, jis turėjo kreiptis į pradinį kreditorių, tačiau yra mažai tikėtina, kad atsakovas negavo mokėjimo plano, kadangi pradžioje atsakovas atliko tiksliai tokias mėnesines įmokas, kokios yra nurodytos mokėjimo plane, kas patvirtina, jog atsakovas matė mokėjimo planą. Labai tikėtina, jog pats atsakovas negalėjo sugalvoti tokios įmokos sumos (133,54 Eur) ir ją mokėti keturis mėnesius iš eilės. Atsakovas neginčijo ir reikalavimo teisės perleidimo fakto, kadangi ieškovei susisiekus su atsakovu telefonu jau po reikalavimo teisės perleidimo, atsakovas žadėjo sumokėti ieškovui 650 Eur įmoką. Byloje pateiktas išrašas iš ieškovės duomenų bazės, kuriame matomas užfiksuotas minėtas telefono skambutis bei atsakovo pažadas mokėti.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į ieškinį atsakovas (duomenys neskelbtini) prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad nėra sudaręs vartojimo kredito sutarties su pradiniu kreditoriumi tokiomis sąlygomis, kokios nurodomos ieškinyje bei su ieškiniu pridėtuose dokumentuose. Atsakovui 2017 m. pavasarį paskambino telefonu moteris, prisistatė kaip įmonės darbuotoja ir pasiūlė pasiskolinti pinigų, tačiau nurodė visai kitas paskolos suteikimo sąlygas nei ieškovė nurodo ieškinyje. Atsakovas iš pokalbio telefonu turinio suprato, jog 2 500 Eur paskolos suteikimo bendra kaina yra 230 Eur, t. y. jis, gavęs 2 500 Eur kreditą, kredito davėjui turės viso grąžinti 2 730 Eur (2 500 Eur suteiktą kreditą bei papildomai 230 Eur kaip kredito suteikimo kainą (palūkanas). Atsakovui tokios paskolos (kredito) suteikimo sąlygos tiko ir todėl jis laiko, kad sutartą piniginę prievolę pradiniam kreditoriui yra pilnai bei tinkamai įvykdęs, nėra skolingas, iš viso pradiniam kreditoriui yra sumokėjęs 2 730 Eur. Kadangi pradinis kreditorius 2019 m. gegužės 9 d. piniginio reikalavimo į atsakovą nebeturėjo, jis negalėjo ieškovei perleisti jokio piniginio reikalavimo į atsakovą.

5. Bylą nagrinėjant teisme atsakovo atstovas paaiškino, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės pagal aptariamą vartojimo kredito Sutartį. Pagal ieškovės pateiktos Sutarties bendrųjų sąlygų 14.9 punktą, perleisti teises ir pareigas pagal sutartį paskolos davėjas turi teisę tik į Lietuvos banko tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam vartojimo kredito davėjui. UAB „B2Kapital“ nėra įrašytas į Lietuvos banko tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą. Atitinkamai ieškovė negalėjo perimti reikalavimo teisių pagal Sutartį. Be to, ieškovė apskritai neįrodinėjo Sutarties sudarymo, pateikė dokumentų versijas iš kompiuterinių laikmenų, dokumentai nėra pasirašyti nei atsakovo, nei kreditoriaus. Atsakovas tokios sutarties, kokia nurodyta ieškinyje, nesudarė. Atsakovui paskambino moteris, prisistatė kaip įmonės darbuotoja, pasiūlė pasiskolinti pinigų, bet nurodė visai kitokias sutarties sąlygas. Atsakovas suprato, kad jis gaus 2 500 Eur paskolą ir turės grąžinti iš viso 2 730 Eur. Pagal pateiktus dokumentus atsakovas sumokėjo 2 730,67 Eur. Atsakovas negavo jokių sutarčių. Atsakovas paaiškino, kad jam darbuotoja pasakė atitinkamas sumas, kokias reikia pradžioje mokėti, jis jas ir mokėjo. Po to sumos keitėsi. Atsakovas pilnai įvykdė sutartį sutartomis sąlygomis. Ieškovė remiasi Sutarties bendrųjų sąlygų 13 punkte nurodytu būdu – paslaugų teikimas telefonu. Tokiu atveju pokalbis yra įrašomas ir teikiamas garso įrašas. Šiuo atveju tai nėra padaryta. Atsakovas iki aptariamos paskolos suteikimo buvo naudojęsis Credit24 bendrovės paslaugomis, todėl atsakovo kliento numeris Credit24 bendrovėje buvo išlikęs. Su paskola susijusiuose dokumentuose nurodytas atsakovo elektroninis paštas priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo darbuotoju. Atsakovas negavo ir 2019-05-09 pranešimo apie reikalavimo teisių perleidimą. Byloje yra tik atspausdintas kompiuterinis variantas, nėra įrodymų, kaip jis įteiktas. Atsakovas neneigia atliktų mokėjimų, tačiau vien iš atliktų mokėjimų dydžio negalima spręsti, kad sutartis buvo sudaryta ieškovės nurodytomis sąlygomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei UAB „B2Kapital“ iš atsakovo (duomenys neskelbtini) 1 503,74 Eur skolą, 187,80 Eur sutartinių palūkanų už laikotarpį nuo 2019-02-05 iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2019-05-08, 135,34 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1 826,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-03-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

7. Teismas nurodė, kad Sutarties 14.9 punktas nustato, jog „sudarydamas sutartį Paskolos gavėjas patvirtina, kad Paskolos davėjas turi teisę perleisti Tretiesiems asmenims reikalavimo teises, kylančias iš Sutarties Paskolos gavėjo atžvilgiu. Perleisti teises ir pareigas pagal Sutartį Paskolos davėjas turit teisę tik į Lietuvos banko tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam vartojimo kredito davėjui“. Sutarties 1.1 punktas numato, kad „Tretysis asmuo – kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra Sutarties šalis“. Vertinant Sutarties 14.9 punktą kaip vieningą visumą, taip pat sistemiškai su Sutarties 1.1 punktu, akivaizdu, kad Sutartis leidžia paskolos davėjui iš Sutarties kylančias reikalavimo teises į skolininką perleisti bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuris nėra Sutarties šalis. Tuo tarpu iš Sutarties kylančių kredito davėjo teisių ir pareigų visumą leidžiama perleisti tik į Lietuvos banko tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam vartojimo kredito davėjui. Paskolos suteikimo atsakovui metu galiojusioje Vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 22¹ straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui (VKĮ 22¹ straipsnio 1 dalis). Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. patvirtintų Vartojimo kredito teikimo gairių 28.4. punkte nurodyta, kad asmeniui, neįrašytam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, teisės ir pareigos pagal vartojimo kredito sutartį gali būti perleistos tik tuo atveju, kai vartojimo kredito sutartis yra pasibaigusi teisės aktuose nustatytais atvejais (pavyzdžiui, nutraukta).

8. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog piniginio reikalavimo perleidimas nutraukus vartojimo kredito sutartį negali būti tapatinamas su teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartį perleidimu; piniginį reikalavimą nutraukus vartojimo kredito sutartį galima perleisti ne tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui (pvz. žr. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1109-1092/2019).

9. Teismas nurodė, kad iš Sutarties bendrųjų sąlygų 13.3.3 punkto matyti, kad kredito gavėjui teikiant paraišką dėl paskolos telefonu, daromas pokalbio garso įrašas. Ieškovė teismui nepateikė pirminio kreditoriaus daryto pokalbio su atsakovu dėl paskolos suteikimo garso įrašo. Kita vertus, galiojantis reglamentavimas nenumato ieškovės pareigos įrodinėti sutarties sąlygas ir informacijos atskleidimo pareigos tinkamą vykdymą būtent pateikiant garso įrašą. Šias aplinkybes galima įrodinėti ir kitais būdais. Ieškovė pateikė vartojimo kredito Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo planą ir bendrąsias sąlygas, VKĮ nustatytos formos standartinę informaciją apie vartojimo kreditą, 2019-04-16 ir 2019-05-08 pranešimus dėl sutarties nutraukimo. Šie dokumentai pagal turinį vieni kitus atitinka ir papildo, teismas prieštaravimų tarp juose pateiktos informacijos apie kredito sąlygas nenustatė. Sutarties mokėjimo plane ir bendrosiose sąlygose, standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą yra visi pagal VKĮ 5 straipsnio 2, 5 dalį privalomi pateikti vartotojui duomenys apie vartojimo kreditą. Iš Sutarties bendrųjų sąlygų 13.3.8 punkto nuostatų seka, kad Sutartis nagrinėjamu atveju teikiant paslaugas telefonu laikoma sudaryta vartotojui elektroniniu paštu gavus mokėjimo planą ar kitą rašytinę informaciją apie vartojimo kredito sąlygas. Ieškovės teiginius, kad atsakovui buvo suteikta informacija apie paskolos sąlygas, elektroniniu paštu išsiųsti Sutarties dokumentai, atitinka atsakovo elgesys po Sutarties sudarymo. Atsakovas 2017 m. birželį – rugsėjį padarė keturias įmokas pirminiam kreditoriui, kurios tiksliai atitinka mokėjimų plane nurodytą įmokų dydį – 133,54 Eur. Be to, atsakovas iš esmės laikėsi mokėjimų plano ir atlikdamas sekančias 15 įmokų iki 2019-02-26: nors sumokėti įmokas vėluodavo ir mokamų sumų dydis svyravo, tačiau atsakovas padengdavo visus įsiskolinimus pagal mokėjimų planą. Sutarties mokėjimų plane numatytos įmokos iki 2019-02-26 buvo padengiamos nepraleidžiant Sutarties bendrųjų sąlygų 11.1.5 punkte numatyto 3 mėnesių termino. Byloje nėra atsakovo paaiškinimus patvirtinančių duomenų, kad atsakovas tarėsi dėl 230 Eur palūkanų už visą paskolos laikotarpį, kad rašytinių dokumentų negavo, įmokas mokėjo pagal tai, ką jam telefonu nurodė pirminio kreditoriaus darbuotoja. Neįtikima, kad atsakovas, negavęs rašytinių sutarties dokumentų, daugiau nei pusantrų metų tuo nesidomėjo, nesikreipė į pirminį kreditorių, neprisijungė patikrinti duomenis apie paskolą savo turimoje paskyroje kreditoriaus interneto svetainėje. Toks elgesys neatitiktų protingo žmogaus elgesio standarto. Šia versija juo sunkiau patikėti atsižvelgiant į asmenines atsakovo savybes – tai, kad jis ne pirmą kartą naudojosi kredito davėjo teikiamomis paslaugomis, yra dirbantis asmuo, šiuo metu, remiantis viešai skelbiamais duomenimis, dirba įmonės vadovu.

10. Teismas nurodė, kad ieškovė pateikė išrašą iš pirminio kreditoriaus duomenų bazės apie sutarties ir mokėjimų plano išsiuntimą atsakovo paskyroje nurodytu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Pateiktame dokumente neužfiksuota, kas sudarė šį išrašą, dokumentas nepasirašytas jį sudariusio asmens. Iš pridėto dokumento turinio galima suprasti, jog jame nurodyta, kad adresu (duomenys neskelbtini) 2017-03-29 buvo išsiųstas laiškas pavadinimu „Mokėjimo planas“. Nors atsakovo atstovas bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad atsakovas elektroninio laiško su paskolos sutarties dokumentais minėtu elektroninio pašto adresu negavo, šis adresas priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje atsakovas dirbo, tačiau atsakovas neneigė, jog jis pats sukūrė paskyrą pirminio kreditoriaus svetainėje, pateikė kreditoriui savo asmens duomenis, įskaitant elektroninio pašto adresą, kuriuo galima su juo susisiekti. Kad šiuo paštu negalėjo naudotis Sutarties sudarymo metu, atsakovas duomenų nepateikė, taip pat nenurodė, kad apie tokį negalėjimą naudotis šiuo elektroniniu paštu ar pasikeitusį elektroninį pašto adresą būtų informavęs pirminį kreditorių. Teismas laikė, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šalių susitarimas buvo mokėti už paskolą ieškovės nurodyto dydžio palūkanas, o atsakovas apie paskolos sąlygas buvo tinkamai informuotas.

11. Teismas konstatavo, kad nors pirminis kreditorius reikalavimo perleidimo dokumentuose nurodo, jog atsakovo nesumokėta skola reikalavimo perleidimo metu buvo 1 547,72 Eur, ieškovė reiškia reikalavimą dėl mažesnės skolos – 1 503,74 Eur priteisimo. Įstatymas nedraudžia ieškovei reikšti mažesnį reikalavimą, be to, iš teismui pateiktos medžiagos nenustatyta pagrindo manyti, kad ieškovė šiuo atveju netinkamai apskaičiuoja mokėjimus. Pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 6 p., paskolos gavėjo sumokėtos sumos įskaitomos pirmiau įskaitant seniausios negrąžintos įmokos paskolos dalį, paskui palūkanas. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas pilnai sumokėjo visas įmokas pagal Sutartį iki 2019-01-06. Atsakovas iš dalies sumokėjo 2019-02-05 mokėtiną įmoką (sumokėta 43,98 Eur, kurie, remiantis Sutarties Bendrųjų sąlygų 6 p., įskaitomi į šį mėnesį mokėtiną paskolos dalį). Mokėjimų grafike nurodytos paskolos dalys, kurias atsakovas moka atlikdamas įmokas. Atsakovas pagal mokėjimų grafiką sumokėjo šias paskolos dalis, kurių terminas suėjo iki 2019-01-06: 31,74 Eur, 33,03 Eur, 34,38 Eur, 35,78 Eur, 37,24 Eur, 38,75 Eur, 40,33 Eur, 41,97 Eur, 43,68 Eur, 45,46 Eur, 47,31 Eur, 49,24 Eur, 51,24 Eur, 53,33 Eur, 55,50 Eur, 57,76 Eur, 60,11 Eur, 62,56 Eur, 65,11 Eur, 67,76 Eur; be to, atsakovas iš dalies (43,98 Eur) sumokėjo paskolos dalį, kurios terminas suėjo 2019-02-05. Susumavus sumokėtas paskolos dalis teismas sprendė, jog atsakovas iš viso sumokėjo 996,26 Eur paskolos dalį, todėl nesumokėta paskolos dalis yra 1 503,74 Eur (2 500 Eur – 996,26 Eur). Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų pilnai atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi ar ieškove, todėl teismas konstatavo, jog ieškovės reikalavimas dėl 1 503,74 Eur priteisimo atitinka pateiktą mokėjimų grafiką ir duomenis apie atsakovo atliktus mokėjimus, todėl yra pagrįstas.

12. Teismas nurodė, jog pagal kasacinio teismo išaiškinimus, nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomos priteisti Sutartyje numatytos 48,87 procentų metinės palūkanos atlieka mokėjimo už naudojimąsi paskola funkciją. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką, teismas ieškovės reikalavimą dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteisimo tenkino iš dalies, iš atsakovo ieškovei priteisdamas mokėjimo (pelno) palūkanų įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2019-02-05 iki Sutarties nutraukimo 2019-05-08, t. y. už 92 dienas. Kadangi pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 1.1 punktą laikoma, kad apskaičiuojant palūkanas metuose yra 360 dienų, todėl iš viso iš atsakovo ieškovei teismas priteisė 187,80 Eur mokėjimo funkciją atliekančių sutartinių palūkanų nuo 2019-02-05 iki Sutarties nutraukimo. Teismas konstatavo, jog nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį po 2019-05-08 nebegali būti skaičiuojamos, todėl atitinkamai likusią reikalavimo dėl 573,22 Eur sutartinių palūkanų priteisimo dalį teismas atmetė. Taipogi teismas dėl išdėstytų priežasčių atmetė reikalavimą dėl 48,87 procentų dydžio metinių pelno palūkanų už negrąžintą paskolą už laikotarpį nuo 2020-04-09 iki visiško kredito grąžinimo.

13. Teismas nurodė, jog nesprendžia klausimo dėl po Sutarties nutraukimo negautų mokėjimo palūkanų kaip negautų pajamų priteisimo, nes ieškovė tokio reikalavimo dėl negautų pajamų (nuostolių) šioje byloje nereiškė ir teismas negali išeiti už ieškinio ribų. Taip pat paminėjo, kad įstatymas nedraudžia ieškovei reikalauti priteisti kitokią nuostolių (negautų pajamų) sumą negu negautų palūkanų dydis. Tik ieškovė gali pasirinkti, ar reikalauti priteisti nuostolius, ar netesybas; suformuluoti reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, nuspręsti dėl šio reikalavimo dydžio; įrodinėti civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Teismas savo iniciatyva už ieškovę to padaryti negali.

14. Teismas, atsižvelgdamas į Sutarties bendrųjų sąlygų 5.1 punkto ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas, pritarė ieškovės paskaičiuotiems 135,34 Eur delspinigiams už 180 dienų nuo 2019-09-08 iki 2020-03-16 nuo pagrindinės 1 503,74 Eur skolos, taikė 0,05 procento delspinigių dydį už dieną. Teismas nurodė, jog kreditoriaus prašymas priteisti netesybas pagrįstas byloje esančiais dokumentais.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

15. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB ,,B2Kapital“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įpareigojant ieškovę pašalinti trūkumus ar patikslinti ieškinį atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

15.1. Ieškinys buvo pateiktas dar iki Lietuvos Aukščiausiajam Teismui suformuojant teisės aiškinimo taisyklę civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020. Rengdama ieškinį ieškovė negalėjo atsižvelgti į naujai suformuotą teisės aiškinimo taisyklę ir prašyti taikyti atsakovo atžvilgiu civilinę atsakomybę – priteisti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamąsias palūkanas iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo, kadangi jos dar nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

15.2. Kitose analogiškose bylose apeliantui pirmosios instancijos teismas nustatė terminą trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti ieškinį atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuluotą naują teisės aiškinimo taisyklę (pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-19752-1089/2020). Nagrinėjamu atveju teismas neprašė patikslinti ieškinio, nors motyvuojamojoje dalyje atkreipė dėmesį, kad ieškovė neprašo atsakovo atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę.

Atsiliepimas

16. Atsakovas (duomenys neskelbtini) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Šalies argumentai

16.1. Ieškovė teismui neteikė rašytinio pareiškimo prašydama pakeisti ieškinio dalyką ar ieškinio pagrindą, nors tokia galimybe argumentuotai galėjo siekti pasinaudoti, kadangi nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta 2020 m. gegužės 25 d., o teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje priimtas 2020 m. liepos 2 d.

16.2. Ieškovė yra atsakinga už savo procesinių teisių įgyvendinimą teisės normose įtvirtinta tvarka, tad nepagrįstai apeliaciniame procese iš esmės siekia iš naujo formuluoti ieškinio dalyką ar ieškinio pagrindą, kas yra draudžiama pagal imperatyvų civilinio proceso reglamentavimą.

17. Apeliaciniu skundu atsakovas (duomenys neskelbtini) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 2 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovės ieškinys tenkintas bei iš atsakovo jai priteista 1503,74 Eur skolos, 187,80 Eur sutartinių palūkanų už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 5 d. iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2019 m. gegužės 8 d., 135,34 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą (1 826,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šioje dalyje priimti naują sprendimą ir ieškovės ieškinį atsakovui atmesti. Priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

17.1. Sutarties Bendrųjų sąlygų 14.9 punkto antras sakinys neleidžia paskolos davėjui perleisti teisių ir pareigų pagal Sutartį bet kuriam asmeniui – teises ir pareigas pagal Sutartį galima perleisti tik į Lietuvos banko tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam vartojimo kredito davėjui. Teisės pagal Sutartį – tai ir piniginio reikalavimo teisės, todėl yra pagrindo teigti, kad pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 14.9 punkto antrą sakinį, perleisti reikalavimo teises į skolininką galima tik į Lietuvos banko tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam vartojimo kredito davėjui.

17.2. Vartotojų teises ginančios teisės normos nustato didesnes jų teisių apsaugos garantijas palyginti su kitais civilinės apyvartos dalyviais. CK 6.193 straipsnio 4 dalis nurodo, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Todėl Sutarties bendrųjų sąlygų 14.9 punktą aiškinant vartotojo naudai, ieškovė negalėjo pagal Sutartį įgyti reikalavimo teisės, atitinkamai jos pareikštas reikalavimas remiantis perleidimo sutartimi nepagrįstas.

17.3. Nagrinėjamoje byloje 2019 m. lapkričio 14 d. priimta Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1109-1092/2019 nelaikytina sektinu precedentu vėlesnėje teismų praktikoje, nes ji neatitinka konstitucinės teismo precedento doktrinos kriterijų. Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje byloje apskritai nebuvo šalies susitarimo, kad vartojimo kredito davėjas neturi teisės pagal Sutartį teisių bei pareigų perleisti bet kuriam asmeniui. Net jeigu minėtoje civilinėje byloje ir būtų buvęs toks šalių susitarimas, kad vartojimo kredito gavėjas neturi teisės pagal Sutartį teises ir pareigas perleisti bet kuriam asmeniui, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis būtų laikytinas pavieniu atveju, kuris negali būti laikomas sektinu precedentu nagrinėjamoje byloje. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartyje iš esmės nebuvo keliamas ir nagrinėjamas klausimas dėl Sutarties aiškinimo bei CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimo bei taikymo. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartyje nėra pateikta jokios argumentacijos, kodėl neturėtų būti taikomas šalių susitarimas, kuriuo šalys susitarė, jog kredito davėjas neturi teisės pagal Sutartį teisių bei pareigų perleisti bet kuriam asmeniui, todėl nurodytoje teismo nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinės išvados yra skirtingos nei nagrinėjamoje civilinėje byloje.

17.4. Ieškovė, siekdama pagrįsti teiginį, kad pirminis kreditorius su atsakovu sudarė vartojimo kredito sutartį tokiomis sąlygomis, kokiomis tvirtina pradinis kreditorius, privalėjo pateikti pirminio kreditoriaus ir atsakovo telefono pokalbį, iš kurio būtų matyti pirminio kreditoriaus ir atsakovo sudaryto susitarimo turinys. Sutarties bendrųjų sąlygų 13.3.3 punktas yra ne tik garantija pradiniam kreditoriui, jog jo nurodomos suderėtos sąlygos su kredito gavėju bus pripažintomis tikromis, tačiau yra ir ypač reikšminga garantija ir vartotojui – kredito gavėjui, kad jo suderėtų sąlygų su kredito davėju vėliau pastarasis (ar jo teisių įgijėjas) neiškreips bei nepateiks sau palankia linkme, dėl ko iš tikro nebuvo tartasi. Sutarties bendrųjų sąlygų 13.3.3 punktas turi esminės svarbos bei garantijos vartotojui ir įrodinėjimo procese, apsaugančios vartotoją - kredito gavėją, teismas tinkamai neįvertino, nepagrįstai laikė nereikšminga sąlyga, nors tai pagal Sutarties nuostatas yra privaloma kredito davėjui sąlyga, o jos nesilaikęs jis laikytinas grubiai Sutartį pažeidęs. Teismas tokį pradinio kreditoriaus grubų Sutarties pažeidimą, pažeidžiantį kredito gavėjo - vartotojo - teises bei pareigas, visiškai nepagrįstai išaiškino pradinio kreditoriaus bei atitinkamai ieškovės naudai. Atsižvelgiant į pirminio kreditoriaus profesinei veiklai keliamus reikalavimus, Sutarties nuostatas, vartojimo kreditų teikimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir vartotojams taikomą apsaugą, darytina išvada, kad pirminis kreditorius privalėjo tinkamai informuoti atsakovą telefonu apie konkrečias vartojimo kredito suteikimo sąlygas bei pateikti tai įrodantį leistiną įrodymą – įrašytą telefonu pokalbį, tačiau to nepadarė.

17.5. Teismas rėmėsi elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), tačiau tai buvo atsakovo darbdavio elektroninis paštas. Teismas rėmėsi, kad atsakovas sumokėjo keturias įmokas pradiniam kreditoriui, kurios tiksliai atitinka mokėjimo plane nurodytą įmokų dydį, tačiau šias įmokas atsakovas sumokėjo todėl, kad tokias jas buvo įvardijusi telefonu pradinio kreditoriaus darbuotoja. Todėl teismo išvados yra grįstos prielaidomis, kada Sutarties sąlygos imperatyviai reikalauja iš vartojimo kredito davėjo telefonu pateikiamą paraišką įrašyti ir tokį įrašą išsaugoti, kad būtų galima identifikuoti tikrąjį susitarimo turinį. Teismo priekaištai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog jis su pradiniu kreditoriumi susitarė, kad jam suteikiamo kredito kaina 230 Eur, taip pat nepagrįsti, nes ne atsakovą, o pradinį kreditorių Sutarties sąlygos įpareigoja įrašyti telefonu sudaromą susitarimą bei jį išsaugoti, kad būtų galima identifikuoti susitarimo turinį.

17.6. Teismas, nuspręsdamas, kad pirminis kreditorius sudarė su atsakovu susitarimą tokiomis sąlygomis, kokiomis tvirtina ieškovė, bei kad pirminis kreditorius tinkamai suteikė atsakovui esminę informaciją apie vartojimo kreditą, pažeidė VKĮ 5 straipsnio 5 dalį, 10 straipsnio 1 dalį, CK 6.38 straipsnio 2 dalį, CK 6.189 straipsnio 1 dalį, Sutarties 13.3.3 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 3 dalį bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020) tokio pobūdžio bylose.

17.7. CK 6.72 straipsnis nustato, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Teismas, nesant tokio susitarimo, iš atsakovo priteisė 135,34 Eur delspinigių.

Atsiliepimas

18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB ,,B2Kapital“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Nuostata, jog paskolos davėjas teises ir pareigas gali perleisti tik į Lietuvos banko tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam vartojimo kredito davėjui, atkartoja VKĮ 22¹ straipsnio 1 dalį. Ši nuostata yra taikoma tik Sutarčiai esant nenutrauktai. Asmeniui, neįrašytam į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, teisės ir pareigos pagal vartojimo kredito sutartį gali būti perleistos, kai vartojimo kredito sutartis yra pasibaigusi teisės aktuose nustatytais atvejais (pvz., nutraukta). Šiuo atveju pirminis kreditorius neperleidžia ieškovei teisių ir pareigų kaip paskolos davėjui, t. y. perleidžiamos reikalavimo teisės jau po Sutarties nutraukimo. Reikalavimo teisė perleidžiama ne kredito davėjo veiklos tęsimui, o reikalavimo teisėms įgyvendinti.

18.2. Iki šios kredito Sutarties sudarymo atsakovas su pirminiu kreditoriumi buvo sudaręs dar tris kredito sutartis, visais atvejais sutartys buvo siųstos tuo pačiu kliento paskyroje nurodytu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), visos ankstesnės kredito sutartys buvo padengtos su visomis priskaičiuotomis palūkanomis. Tai patvirtina, jog atsakovas suprato visą gautą informaciją apie kredito sutartis, žinojo, kur ieškoti informacijos apie įmokų dydį, periodiškumą bei bendrą grąžintiną sumą. Sudarydamas piniginį sandorį atsakovas turėjo būti pakankamai atidus ir rūpestingas, įsigilinti į sudaromo sandorio sąlygas, o kilus klausimams ar neaiškumams kreiptis į Pradinį kreditorių, tačiau atsakovas nesusisiekė ir nepranešė Pirminiam kreditoriui, jog negavo Sutarties bei mokėjimų grafiko. Priešingai, savo konkliudentiniais veiksmais, t. y. atlikdamas tiksliai mokėjimo grafike nurodyto dydžio įmokas, patvirtino kredito sutarties sudarymo faktą bei kredito sąlygas, įskaitant kredito kainą. Kredito sutartyje numatyta, kad atsakovas turi teisę atsisakyti kredito sutarties ir jos nevykdyti tuo atveju, jei joje esančios sąlygos skiriasi nuo tų, kurios buvo aptartos telefonu, tačiau šia teise atsakovas nepasinaudojo.

18.3. Atsakovo teiginys, jog dokumentai yra nepasirašyti, atmestinas, kadangi atsakovas Sutartį su Pirminiu kreditoriumi sudarinėjo ne pirmą kartą, buvo susipažinęs kaip atlikti registracijos procedūrą bei ją atlikęs ir buvo identifikuojamas Pirminio kreditoriaus sistemoje. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 13.3.3 punktą, Paskolos davėjas patikrina Paskolos gavėjo asmens kodo teisingumą. Paskolos gavėjui žodžiu pateikus Paskolos paraišką, Paskolos gavėjui pateikiamos visos esminės Paskolos sutarties sąlygos. Paskolos gavėjas turi žodžiu patvirtinti, kad jis sutinka su Paskolos sutarties sąlygomis. Iš to seka, jog atsakovas patvirtino Sutarties sąlygas ir taip davė sutikimą dėl paskolos suteikimo.

18.4. Sudarydamas vartojimo kredito Sutartį pats atsakovas pateikė Pirminiam kreditoriui savo kontaktinius duomenis ir privalėjo pranešti Pirminiam kreditoriui jeigu jie pasikeičia, kaip tai numatyta Sutarties specialiųjų sąlygų 7.2 p. Atsakovas sudarinėjo paskolos sutartį ne pirmą kartą ir žinojo, jog Sutartis yra siunčiama elektroniniu paštu. Jeigu atsakovo kontaktiniai duomenys buvo pasikeitę, atsakovas privalėjo apie tai pranešti Pirminiam kreditoriui. Viešai prieinamais duomenimis yra matoma informacija, jog atsakovas galimai buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas (kontaktinis atsakovo telefono numeris buvo nurodytas kaip įmonės mobilusis), taigi, turėjo galimybę tikrinti minėtą elektroninio pašto adresą.

18.5. Nors atsakovas nurodo, jog pokalbio su Pirminiu kreditoriumi metu suprato, kad jam siūloma 2500 Eur paskolos suteikimo kaina yra 230 Eur, tačiau tuo metu oficialiais bei viešai skelbiamais Lietuvos banko duomenimis vidutinė palūkanų norma gyventojams vartojimui sudarė 11,44 procentų (2017 m. kovą) – 10,91 procentų (2017 m. balandį). Atsakovas nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis tarėsi dėl 230 Eur palūkanų už visą paskolos laikotarpį, kad rašytinių dokumentų negavo, įmokas mokėjo pagal tai, ką jam telefonu nurodė Pirminio kreditoriaus darbuotoja. Atsakovas paskolos Sutartį sudarinėjo ne pirmą kartą, taigi, buvo susipažinęs su Pirminio kreditoriaus teikiamomis paslaugomis bei esminėmis Sutarties sąlygomis, yra dirbantis asmuo, šiuo metu, remiantis viešai skelbiamais duomenimis, dirba įmonės vadovu. Taigi, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, atsakovas galėjo ir turėjo suvokti, jog tokia palūkanų norma yra nereali.

18.6. Atsakovas atliko keturias įmokas pagal mokėjimų grafiką, kas patvirtina, jog atsakovas matė mokėjimo planą. Atsakovas teigia, jog tokią įmokos sumą jam nurodė Pradinio kreditoriaus darbuotoja, tačiau nenurodo, kokiam laiko tarpui jam buvo nurodyta atlikti tokio dydžio įmokas. Pirminiam kreditoriui nurodžius mėnesio įmokos dydį bei paskolos Sutarties terminą, atsakovas galėjo ir pats matematiškai apskaičiuoti grąžintiną sumą, o kilus abejonėms dėl grąžintinos sumos dydžio kreiptis į Pirminį kreditorių.

18.7. Nors atsakovas teigia, kad Pirminiam kreditoriui grąžino visą kreditą, dėl kurio buvo susitarta sudarant Sutartį, ir paskutinę įmoką Pirminiam kreditoriui atliko 2019-02-26, tačiau ieškovei susisiekus su atsakovu atsakovas neginčijo skolos fakto, žadėjo atlikti mokėjimą. Visa tai leidžia teigi, jog atsakovas žinojo apie savo skolos likutį ir jį pripažino.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkinami.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

Dėl ieškovės UAB „B2Kapital“ apeliacinio skundo argumentų

20. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų, kaip precedentų, todėl gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys yra galutinės, neskundžiamos ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 362 straipsnio 1 dalis). Taigi, kasacinio teismo išaiškinimai dėl įstatymų bei kitų teisės aktų taikymo ir aiškinimo yra privalomi bendrosios kompetencijos teismams nuo jų priėmimo dienos, nepriklausomai nuo teisinių santykių atsiradimo ar ieškinio teismui pateikimo metu galiojusių išaiškinimų; išaiškintos normas taikytinos taip, kaip jos turėjo būti suprantamos nuo įsigaliojimo momento.

21. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-823/2020, sukurtas precedentas, susijęs su mokėjimo palūkanų skaičiavimu, kuris tapo privalomu visiems Lietuvos Respublikos teismams nuo precedento sukūrimo. Taigi, šioje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo pareigą vadovautis minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje nurodytais išaiškinamais ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl mokėjimo (pelno) palūkanų pritesimo už naudojimąsi vartojimo kreditu po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos.

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria buvo iš esmės pakeista iki tol galiojusi mokėjimo (pelno) funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo teismų praktika, buvo priimta 2020 m. gegužės 25 d., o skundžiamas sprendimas priimtas 2020 m. liepos 2 d., todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iki sprendimo priėmimo apeliantė, atstovaujama profesionalaus teisininko, turėjo galimybę susipažinti su kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais, juos įvertinti bei patikslinti ieškinio reikalavimus.

23. CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas reikalavimas ieškovui suformuluoti ieškinio dalyką (reikalavimus) reiškia, kad ieškovas turi aiškiai suformuluoti savo reikalavimus, nurodydamas, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą teisę. Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismui draudžiama patarti šalims, kokius gynimo būdus ar priemones taikyti, kokius reikalavimus reikšti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-969/2018).

24. Ginčo atveju buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl vartotoju laikomas būtent atsakovas, kurio teisių gynimo specifiką reglamentuoja CPK normos, o ieškovės teisės gali būti ginamos tik pagal bendruosius civilinio proceso principus. Taigi, esant vartojimo teisiniams santykiams, siekiant užtikrinti vartotojo (atsakovo) teisių ir teisėtų interesų apsaugą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčą išsprendė ieškovės pareikšto ieškinio ribose. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neprašė patikslinti ieškinio.

25. Pagal CPK 327 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: pirma, nustatomi šio Kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas); antra, neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas); trečia, pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali neišspręstų reikalavimų dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, o kitoje dalyje spręsti bylą šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 327 straipsnio 2 dalis). CPK 329 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo kai yra pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

26. Nagrinėjamu atveju apeliantės argumentas, jog ji, atsižvelgiant į formuojamą kasacinio teismo praktiką, negalėjo patikslinti ieškinio reikalavimų, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ar aiškino procesines ir (ar) materialines teisės normas, nukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos, ar nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

27. Pažymėtina, kad ieškinio pagrindas arba dalykas gali būti keičiamas tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-687/2019).

28. Nagrinėjamu atveju grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, siekiant ieškovei sudaryti galimybę pateikti pareiškimą dėl ieškinio pagrindo ar dalyko keitimo, kuomet pati ieškovė CPK 141 straipsnio nustatyta tvarka tokio pareiškimo nebuvo teikusi, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiktų CPK 141 straipsnio tikslų bei sudarytų prielaidas pažeisti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis).

Dėl atsakovo (duomenys neskelbtini) apeliacinio skundo argumentų

29. Apeliantas (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl reikalavimo teisių perleidimo teisėtumo.

30. Teisėjų kolegija, išanalizavusi Sutarties nuostatas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, sistemiškai vertindamas Sutarties 14.9 ir 1.1 punktus, pagrįstai darė išvadą, kad Sutartis leidžia paskolos davėjui iš Sutarties kylančias reikalavimo teises į skolininką perleisti bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuris nėra Sutarties šalis, o iš Sutarties kylančių kredito davėjo teisių ir pareigų visumą leidžiama perleisti tik į Lietuvos banko tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam vartojimo kredito davėjui.

31. Sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ redakcijos 22¹ straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis tik į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui, tačiau šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintas apribojimas taikomas tik galiojančioms vartojimo kredito sutartims. Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. patvirtintų Vartojimo kredito teikimo gairių 28.4. punkte nurodyta, kad asmeniui, neįrašytam į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, teisės ir pareigos pagal vartojimo kredito sutartį gali būti perleistos tik tada, kai vartojimo kredito sutartis yra pasibaigusi teisės aktuose nustatytais atvejais (pavyzdžiui, nutraukta).

32. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad tarp pirminio kreditoriaus UAB „IPF Digital Lietuva“ ir atsakovo (duomenys neskelbtini) sudaryta sutartis buvo nutraukta 2019 m. gegužės 8 d., UAB „IPF Digital Lietuva“ turėjo teisę, vadovaudamasi Sutarties nuostatomis, 2019 m. gegužės 9 d. kreditoriaus reikalavimo teises perleisti UAB „B2Kapital“, kuri nėra įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą.

33. Bendrąja prasme precedentas – tai konkrečioje byloje teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kurios viena taikymo sąlygų yra aplinkybė, kad ši taisyklė buvo sukurta sprendžiant tapatų ginčą, t. y. precedentas kaip teisės aiškinimo taisyklė taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime išaiškino, kad teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti ne tik į kasacinio teismo priimtose nutartyse, bet ir kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, reikšmingus atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į tos pačios pakopos teismų teisės taikymo praktiką.

34. Apeliacinės instancijos teismui susipažinus su Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1109-1092/2019 medžiaga, nustatyta, jog ši byla (savo reikalavimais) panaši į šioje nagrinėjamoje byloje pareikštus reikalavimus. Minėtoje Klaipėdos apygardos teismo apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje buvo vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo „PlusPlus Capital“, AS, ieškinys dėl skolos priteisimo pagal kredito sutartį tenkintas visiškai, o atsakovo priešieškinis dėl vartojimo sutarties neteisėto nutraukimo ir periodinės reikalavimų perleidimo sutarties negaliojimo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas, minėtoje byloje priimdamas nutartį, kaip ir nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi Vartojimo kredito įstatymo 22¹ straipsnio 1 dalis (sutarties sudarymo metu galiojusi įstatymo redakcija) bei Vartojimo kredito teikimo gairėmis, patvirtintomis Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69, 28.4 punktu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. priimta nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1109-1092/2019 sukurtu precedentu, nes ji neatitinka konstitucinės teismo precedento doktrinos kriterijų.

35. Apeliantas apeliacinį skundą kaip ir nesutikimą su ieškiniu pirmosios instancijos tesime grindžia esmine aplinkybe, jog atsakovas nėra sudaręs vartojimo kredito sutarties su Pradiniu kreditoriumi tokiomis sąlygomis, kokios nurodomos ieškinyje bei su ieškiniu pridėtuose dokumentuose. Apelianto įsitikinimu, Sutarties Bendrųjų sąlygų 13.3.3 punkto esminės svarbos bei garantijos vartotojui ir įrodinėjimo procese, apsaugančios vartotoją – atsakovą, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, nepagrįstai laikė nereikšminga sąlyga, nors tai pagal Sutarties nuostatas yra privaloma kredito davėjui sąlyga, o jos nesilaikęs jis laikytinas grubiai Sutartį pažeidęs. Pirminis kreditorius privalėjo tinkamai informuoti atsakovą telefonu apie konkrečias vartojimo kredito suteikimo sąlygas bei pateikti tai įrodantį leistiną įrodymą – įrašytą telefonu pokalbį.

36. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad jei būtų nustatyta aplinkybė, jog vartotojui nebuvo suteikta visa informacija dėl bendros vartojimo kredito kainos, bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, palūkanų ir vartojimo kredito sumos, tai būtų pagrindas šias sutarties sąlygas laikyti nesąžiningomis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 9 punktą. Atsižvelgiant į tai, kad sąlygos, apibrėžiančios bendrą vartojimo kredito kainą, bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, palūkanas ir vartojimo kredito sumą, yra pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančios vartojimo kredito sutarties sąlygos, jų neatitiktis skaidrumo reikalavimui, jeigu jis lemia sąlygų nesąžiningumą, neleidžia išsaugoti vartojimo kredito sutarties, nes be šių sutarties sąlygų vartojimo kredito sutartis toliau negalėtų galioti. Todėl visa sutartis (įskaitant ir jos pakeitimus) turėtų būti pripažinta negaliojančia ir turėtų būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

37. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą, reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).

38. Sutarties bendrųjų sąlygų 13.2 punkte numatyta, kad šiuo būdu paskola gali būti suteikiama tik pakartotinai paskolą imantiems klientams, taip pat naujiems klientams, kurie iš anksto užsiregistruoja paskolos davėjo sistemoje ir gauna kliento kodą. Sutarties bendrųjų sąlygų 13.3.3 punkte numatyta, kad pokalbis įrašomas. Paskolos gavėjui pokalbio metu pateikiamos visos esminės paskolos sąlygos: paskolos suma, palūkanų dydis, paskolos grąžinimo įmokų dydžiai ir kiekis, bendra mokėtina suma, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma. Paskolos gavėjas turi žodžiu patvirtinti, kad sutinka su paskolos sutarties sąlygomis (Sutarties bendrųjų sąlygų 13.3.4 punktas). Paskola suteikiama pagal telefonu paskolos gavėjo pateiktą paraišką ir paskolos gavėjui elektroniniu paštu išsiunčiamas mokėjimų grafikas ar kita informacija ir susitarimas laikomas sudarytu nuo šios informacijos gavimo momento (Sutarties bendrųjų sąlygų 13.3.8 punktas).

39. Sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ redakcijos 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kas turi būti nurodyta nustatytos formos standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai su vartojimo kredito gavėju bendraujama telefonu, pagrindinę informaciją apie finansinę paslaugą sudaro šio straipsnio 2 dalies 3, 4, 5, 6 ir 8 punktuose nurodyta informacija (bendra vartojimo kredito suma ir vartojimo kredito išmokėjimo sąlygos; vartojimo kredito sutarties trukmė; prekės ar paslaugos ir jų kainos, kai vartojimo kreditas suteikiamas atidedant mokėjimą už konkrečias prekes ar paslaugas, taip pat sudarant susietojo vartojimo kredito sutartis; vartojimo kredito palūkanų norma, vartojimo kredito palūkanų normos taikymo sąlygos ir, jei žinomas, pradinei vartojimo kredito palūkanų normai taikomas indeksas arba orientacinė vartojimo kredito palūkanų norma, taip pat vartojimo kredito palūkanų normos keitimo laikotarpiai, sąlygos ir tvarka; bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma ir kartu pateikiamas tipinis pavyzdys, kuriame būtų paminėtos visos šios normos apskaičiavimo prielaidos; įmokų dydis, jų mokėjimo skaičius ir periodiškumas, tam tikrais atvejais įmokų paskirstymo padengiant mokėtinas pagal vartojimo kredito sutartį sumas, kurioms taikoma skirtinga vartojimo kredito palūkanų norma, tvarka), taip pat bendros vartojimo kredito kainos metinė norma su kartu pateikiamu jos apskaičiavimo pavyzdžiu ir nurodoma bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Kai vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta vartojimo kredito gavėjo pageidavimu naudojant nuotolinio ryšio priemones, kuriomis informacijos, nurodytos šio straipsnio 2 dalyje, pateikti neįmanoma, taip pat šio straipsnio 5 dalyje nurodytu atveju vartojimo kredito davėjas iš karto po vartojimo kredito sutarties sudarymo pateikia vartojimo kredito gavėjui ikisutartinę informaciją šio įstatymo 1 priede nustatyta standartinės informacijos apie vartojimo kreditą forma (VKĮ 5 straipsnio 6 dalis).

40. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors ieškovė teismui nepateikė pirminio kreditoriaus daryto pokalbio su atsakovu dėl paskolos suteikimo garso įrašo, tačiau galiojantis reglamentavimas nenumato ieškovės pareigos įrodinėti sutarties sąlygas ir informacijos atskleidimo pareigos tinkamą vykdymą būtent pateikiant garso įrašą. Sutarties sąlygas ir informacijos atskleidimo tinkamą vykdymą įrodo Pirminio kreditoriaus atsakovui elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) siųsti Sutarties mokėjimo planas ir bendrosios sąlygos, VKĮ nustatytos formos standartinė informacija apie vartojimo kreditą, nes šiuose dokumentuose yra visi pagal VKĮ 5 straipsnio 2, 5 dalį privalomi pateikti vartotojui duomenys apie vartojimo kreditą. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės teiginius, kad atsakovui buvo suteikta informacija apie paskolos sąlygas, elektroniniu paštu išsiųsti Sutarties dokumentai, atitinka atsakovo elgesys po Sutarties sudarymo, t. y. atsakovas 2017 m. birželį – rugsėjį sumokėjo keturias įmokas Pirminiam kreditoriui, kurios tiksliai atitinka mokėjimų plane nurodytą įmokų dydį – 133,54 Eur. Be to, atsakovas iš esmės laikėsi mokėjimų plano ir atlikdamas sekančias 15 įmokų iki 2019 m. vasario 26 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti sistemingi ir tikslingi atsakovo veiksmai galėjo pagrįstai lemti Pirminio kreditoriaus įsitikinimą, kad valia sudaryti Sutartį tokiomis sąlygomis, kokios buvo įvirtintos atsakovui elektroniniu paštu siųstuose dokumentuose, yra aiškiai išreikšta.

41. Nors apeliantas teigė, kad jis tarėsi dėl mažesnių palūkanų (230 Eur) nei numatytos kredito Sutartyje (už visą paskolos laikotarpį), rašytinių dokumentų negavo, įmokas mokėjo pagal tai, ką jam telefonu nurodė Pirminio kreditoriaus darbuotoja, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, sunkiai tikėtina, jog atsakovas, negavęs rašytinių sutarties dokumentų, daugiau nei pusantrų metų tuo nesidomėjo, nesikreipė į Pradinį kreditorių, neprisijungė patikrinti duomenų apie paskolą savo turimoje paskyroje kreditoriaus interneto svetainėje. Kartu sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad iki šios kredito Sutarties sudarymo atsakovas su Pirminiu kreditoriumi buvo sudaręs dar tris kredito sutartis, visais atvejais sutartys buvo siųstos tuo pačiu kliento paskyroje nurodytu elektroninio pašto adresu: (duomenys neskelbtini), visos ankstesnės kredito sutartys buvo apmokėtos su visomis priskaičiuotomis palūkanomis. Tai patvirtina, jog atsakovas suprato visą gautą informaciją apie kredito sutartis, žinojo, kur ieškoti informacijos apie įmokų dydį, periodiškumą bei bendrą grąžintiną sumą. Taigi, šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog ir ginčo atveju kredito Sutarties sąlygos ir visa su šia Sutartimi susijusi informacija atsakovui buvo žinoma.

42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu reikšminga tai, jog atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad jis, sudarydamas kredito Sutartį, būtų reikalavęs nustatyti mažesnę palūkanų normą ar kitaip bandęs derėtis dėl šių sąlygų, juo labiau, kad atsakovui tai buvo nebe pirmoji paskolos sutartis, sudaroma su Pradiniu kreditoriumi.

43. Teisėjų kolegija pažymi, jog kredito Sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 straipsnyje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (VKĮ 21 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis).

44. Nagrinėjamu atveju sudaryta vartojimo kredito Sutartimi nustatyta, kad fiksuotoji metinė palūkanų norma – 48,87 procentai, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sudaro 62,51 procentus, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatyta kredito kainos metinė norma nelaikytina nesąžininga ir jos mažinti nėra teisinio pagrindo.

45. Apeliantas nurodo, kad jis elektroninio laiško su paskolos sutarties dokumentais adresu: (duomenys neskelbtini) negavo, šis adresas priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje atsakovas dirbo. Šiuo atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas pats sukūrė paskyrą Pirminio kreditoriaus svetainėje, pateikė kreditoriui savo asmens duomenis, įskaitant elektroninio pašto adresą (duomenys neskelbtini)., atsakovas nepateikė duomenų, jog šiuo paštu negalėjo naudotis Sutarties sudarymo metu, taip pat nenurodė, kad apie tokį negalėjimą naudotis šiuo elektroniniu paštu ar pasikeitusį elektroninio pašto adresą būtų informavęs Pirminį kreditorių. Kartu pažymėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad nuo 2010 m. balandžio 15 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. apeliantas (duomenys neskelbtini) ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas, kas įrodo, jog atsakovas, kaip įmonės vadovas, turėjo nuolatinę prieigą prie įmonės elektroninio pašto, įskaitant 2017 metus, kada buvo sudaryta kredito Sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės įrodo, jog atsakovas elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) gavo kredito Sutarties dokumentus.

46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką civilinėse byloje dėl vartojimo kredito sutarčių yra pripažįstama, jog kreditą suteikianti įstaiga yra stipresnioji sutarties šalis, tačiau vien tai savaime nereiškia, kad vartojimo kredito sutarties sąlygos neatitinka skaidrumo ir sąžiningumo kriterijų. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog apeliantas turėjo galimybę susipažinti su pateikta informacija ir jei jam kilo abejonių dėl vienos ar kitos kredito sutarties sąlygos, jis turėjo teisę kreiptis į Pradinio kreditoriaus darbuotojus dėl neaiškios sąlygos išaiškinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kredito Sutarties sąlygos yra pakankamai aiškios, todėl apeliantas galėjo jas suprasti, juolab kad apelianto elgesys vertinamas pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną.

47. Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, kasacinio teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad šalių susitarimas buvo mokėti už paskolą ieškovės nurodyto dydžio palūkanas, o atsakovas apie paskolos sąlygas buvo tinkamai informuotas. Pažymėtina, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.

48. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, nesant rašytinio susitarimo dėl netesybų (CK 6.72 straipsnis), nepagrįstai iš atsakovo priteisė 135,34 Eur delspinigius. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t. (CK 6.71 straipsnio 1, 3 dalis). Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). Sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ redakcijos 11 straipsnio 8 dalyje buvo numatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Paskolos Sutarties bendrųjų sąlygų 5.1 punkte numatyta, jog jei paskolos gavėjas negrąžina paskolos ir/ar nesumoka paskolos palūkanų, jis įsipareigoja mokėti paskolos davėjui 0,05 procentų palūkanas už piniginių prievolių termino praleidimą nuo laiku negrąžintos paskolos (ar jos dalies) ir laiku nesumokėtų paskolos palūkanų sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors paskolos Sutarties bendrųjų sąlygų 5.1 punkte numatytos 0,05 procentų palūkanos, bet savo esme, atsižvelgiant į lingvistinį šio punkto nuostatų aiškinimą, bei minėtų teisės aktų nuostatas, tai laikytina ne palūkanomis, o delspinigiais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 135,34 Eur delspinigius už 180 dienų laikotarpį (nuo 2019-09-08 iki 2020-03-16).

49. Pagal CK 6.228 straipsnio 1 dalį, šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Nagrinėjamu atveju kredito Sutartyje numatyta, kad atsakovas turi teisę atsisakyti kredito sutarties ir jos nevykdyti tuo atveju, jei joje esančios sąlygos skiriasi nuo tų, kurios buvo aptartos telefonu, tačiau šia teise atsakovas nepasinaudojo.

Dėl bylos procesinės baigties

50. Kiti apeliacinių skundų argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

51. Vadovaudamasis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam klausimui spręsti tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinį santykį, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų tokio pobūdžio bylose, apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Teismui netenkinus šalių apeliacinių skundų, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėLina MuchtarovienėIrena Stasiūnienė