- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-02
- Bylos Nr.
- e2-5418-251/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01554-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gema Janušienė
- Atsakovas
- A. K.
- Ieškovas
- UAB „B2Kapital“
- Advokatai
- Drąsutis Narmontas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „B2Kapital“ ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė UAB „B2Kapital“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo priteisti iš atsakovo A. K. 1503,74 Eur negrąžintą vartojimo kredito dalį pagal 2017-03-17 paskolos sutartį Nr. 2508447 (toliau – ir Sutartis), 573,22 Eur palūkanas pagal Sutartį už laikotarpį nuo 2019-02-05 iki 2020-03-01 (390 dienų; metinė palūkanų norma – 48,87 proc.), 48,87 proc. dydžio metines palūkanas nuo 1503,74 Eur sumos už laikotarpį nuo 2020-04-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 135,34 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2019-09-18 iki 2020-03-16 (1503,74 x 0,05 proc. x 180 dienų), 50 Eur žyminį mokestį, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinyje nurodė, kad pirminis kreditorius UAB „IPF Digital Lietuva“ 2017 m. kovo 17 d. su atsakovu el. ryšio priemonėmis (interneto tinklapyje www.credit24.lt) sudarė paskolos sutartį Nr. 2508447, pagal kurią jam buvo suteiktas 2500,00 Eur vartojimo kreditas. Pagal Sutartį atsakovas įsipareigojo mokėti Sutarties mokėjimo plane nurodytas eilines įmokas, visą suteiktą paskolą grąžinti per 1080 dienų laikotarpį. Laiku nesumokėjęs eilinės įmokos, atsakovas įsipareigojo pagal Sutartį mokėti 0,05 procento dydžio netesybas už piniginių prievolių termino praleidimą nuo laiku negrąžintos paskolos ar jos atitinkamos dalies ir laiku nesumokėtų paskolos palūkanų sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Sutarties 5.1 punktas). Šios palūkanos už piniginių prievolių termino praleidimą yra laikomos minimaliais Ieškovo nuostoliais. 2019-05-08 pirminis kreditorius nutraukė Sutartį su atsakovu. 2019 m. gegužės 9 d. reikalavimo teisė į atsakovo skolą perleista ieškovui UAB „B2Kapital“ (buvęs pavadinimas - UAB „Skolų valdymo centras“) pagal 2017-10-31 susitarimą dėl tęstinių reikalavimų teisių pirkimo sutarties Nr. PR-17-210 (toliau – Perleidimo sutartis). Remiantis Perleidimo sutarties 4.3 punktu, „šalys susitarė, kad Perleidėjas perleidžia Perėmėjui reikalavimus Skolininkų atžvilgiu <...> kartu su visomis papildomomis prievolėmis“, taigi ieškovas turi teisę reikalauti sumokėti ne tik sumą, į kurią buvo perleista reikalavimo teisė, tačiau ir papildomas priskaičiuotas sumas pagal Sutartį. Atsakovas apie reikalavimo teisės perleidimą buvo informuotas raštišku pranešimu. Be to, teismų praktikoje vyrauja nuomonė, jog rašytinio pranešimo apie reikalavimo teisės perleidimą skolininkui siuntimas paskutiniu skolininko žinomu gyvenamosios vietos adresu laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimo faktą; be to, skolininkas apie reikalavimo teisės perleidimo faktą gali būti informuojamas ir teisme ir tai, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, laikoma tinkamu pranešimu. Pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 6 p. „Šalys susitaria, kad Paskolos gavėjo Paskolos davėjui sumokėtos sumos bus įskaitomos tokia tvarka: <...> laiku negrąžinta seniausia mėnesinė įmoka (pirma Paskolos dalis, tada Paskolos palūkanos)“. Taipogi, remiantis Sutarties 4.1 p., jei „pasibaigus Paskolos terminui Paskola ar jos dalis lieka negrąžinta, už tolesnį naudojimąsi negrąžinta Paskolos suma, Paskolos gavėjas turi mokėti Paskolos palūkanas kas mėnesį (skaičiuojant nuo Paskolos termino paskutinės dienos) iki visiško Paskolos grąžinimo“. Ieškovas pažymi, jog ne kartą bandė susisiekti su atsakovu dėl skolos dengimo ikiteismine tvarka, kelis kartus atsakovas žadėjo atlikti dalines įmokas, tačiau iki šiol neatliko nei vieno mokėjimo po reikalavimo perleidimo ir nenori ginčo spręsti geranoriškai.
Ieškovės UAB „B2Kapital“ atstovas bylą nagrinėjant teisme nedalyvavo, pateikė teismui prašymą nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant. Taip pat pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog nesutinka su atsakovo teiginiu, kad jis nėra sudaręs sutarties su pradiniu kreditoriumi tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos ieškinyje ir prie ieškinio pridėtoje sutartyje. Pradinis kreditorius ieškovei nurodė, jog atsakovas buvo registruotas klientas Credit24 bazėje ir turėjo paskyrą, todėl su atsakovu buvo susisiekta telefonu ir pasiūlyta sudaryti vartojimo kredito sutartį (kaip numatyta Sutarties 13.1 p.). Atsakovui sutikus su sutarties sąlygomis, sutartis kartu su mokėjimo planu jam buvo išsiųsti Atsakovo paskyroje nurodytu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) (pridedamas išrašas iš Pirminio kreditoriaus duomenų bazės, įrodantis, kad sutartis ir mokėjimo planas buvo išsiųsti ir pristatyti sėkmingai). Atsakovas, sudarydamas piniginį sandorį, turėjo būti pakankamai atidus ir rūpestingas, įsigilinti į sudaromo sandorio sąlygas, o kilus klausimams ar neaiškumams, kreiptis į pradinį kreditorių. Gavęs Sutartį ir pamatęs, jog jose nurodytos sąlygos yra ne tokios, kokios buvo aptartos telefonu, atsakovas turėjo teisę, laikydamasis Sutarties 10 dalies nuostatų, atsisakyti sutarties ir jos nevykdyti. Taipogi, remiantis Sutarties 4.6 p. „Jeigu Paskolos gavėjas negauna Bendrųjų sąlygų 4.3 punkte nurodyto mokėjimo plano, tai neatleidžia jo nuo pareigos grąžinti Paskolą ir sumokėti Paskolos palūkanas. Tokiu atveju Paskola turi būti grąžinta ir Paskolos palūkanos sumokėtos, pervedant pinigus į Tinklalapyje nurodytą Paskolos davėjo sąskaitą“. Jei atsakovas negavo sutarties/mokėjimo plano, jis turėjo kreiptis į pradinį kreditorių, tačiau yra mažai tikėtina, kad atsakovas negavo mokėjimo plano, kadangi pradžioje atsakovas atliko tiksliai tokias mėnesines įmokas, kokios yra nurodytos mokėjimo plane, kas patvirtina tai, kad atsakovas matė mokėjimo planą (pateikiamas išrašas iš Pradinio kreditoriaus duomenų bazės, kuriame matomi atsakovo atlikti mokėjimai ir jų dydžiai). Labai tikėtina, jog pats atsakovas negalėjo sugalvoti tokios įmokos sumos (133,54 Eur) ir ją mokėti keturis mėnesius iš eilės. Taipogi atsakovo teiginys, jog jam buvo nurodyta, kad turės sumokėti tik 230,00 Eur palūkanų yra abejotinas bei nepagrįstas jokiais įrodymais, tik teiginiu, jog „Atsakovas iš telefoninio pokalbio turinio taip suprato“. Be to, kyla klausimas, kokiam laikotarpiui, anot atsakovo, buvo suteikta paskola. Rašytiniai įrodymai, t. y. sudaryta sutartis ir mokėjimai, atlikti pagal mokėjimo planą, paneigia atsakovo teiginius. Kaip jau buvo minėta aukščiau, sutarties sąlygas atsakovas galėjo ginčyti anksčiau, tik gavęs sutartį su mokėjimo planu, tačiau to nedarė, o toliau atlikinėjo mokėjimus pagal sutartį. Atsakovas taipogi neginčijo ir reikalavimo teisės perleidimo fakto, kadangi ieškovui susisiekus su atsakovu telefonu (duomenys neskelbtini) jau po reikalavimo teisės perleidimo, o tiksliau 2019-05-31, atsakovas žadėjo sumokėti ieškovui 650,00 Eur įmoką. Jei atsakovas teigia, kad grąžino visą kreditą iki 2019-02-26, neaišku, kodėl ieškovui susisiekus su atsakovu po trijų mėnesių atsakovas žadėjo sumokėti dar 650,00 Eur. Ieškovas pateikia išrašą iš ieškovo duomenų bazės, kuriame matomas užfiksuotas minėtas telefono skambutis bei atsakovo pažadas mokėti. Visa tai leidžia teigi, jog atsakovas žinojo apie savo skolos likutį ir jį pripažino (b. l. 46-47).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovo atstovas advokatas Drąsutis Narmontas prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime sakoma, kad atsakovas nėra sudaręs vartojimo kredito sutarties su pradiniu kreditoriumi tokiomis sąlygomis, kokios nurodomos ieškinyje bei su ieškiniu pridėtuose dokumentuose. Atsakovui 2017 m. pavasarį paskambino telefonu moteris, prisistatė kaip įmonės darbuotoja ir pasiūlė pasiskolinti pinigų, tačiau nurodė visai kitas paskolos (kredito) suteikimo sąlygas, nei ieškovas nurodo ieškinyje bei su ieškiniu pridėtuose dokumentuose. Atsakovas iš pokalbio telefonu turinio suprato, jog 2500 Eur paskolos suteikimo bendra kaina yra 230 Eur, tai yra jis, gavęs 2500 Eur kreditą, kredito davėjui turės viso grąžinti 2730 Eur (2500 Eur suteiktą kreditą bei papildomai 230 Eur kaip kredito suteikimo kainą (palūkanas). Atsakovui tokios paskolos (kredito) suteikimo sąlygos tiko ir jis todėl laiko, kad sutartą piniginę prievolę pradiniam kreditoriui yra pilnai bei tinkamai įvykdęs, nėra nė kiek skolingas, iš viso pradiniam kreditoriui yra sumokėjęs 2730 Eur – tai yra tiek, kiek jis susitarė. Kadangi pradinis kreditorius 2019 m. gegužės 9 d. piniginio reikalavimo į atsakovą nebeturėjo, jis negalėjo jokio piniginio reikalavimo perleisti ir ieškovui į atsakovą. Pažymėtina, kad CK 6.228-4 straipsnio 2 dalies 9 punktas numato, jog preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis vartotojas įpareigojamas vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra nurodžiusi, kad jei būtų nustatyta aplinkybė, jog vartotojui nebuvo suteikta visa informacija dėl bendros vartojimo kredito kainos, bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, palūkanų ir vartojimo kredito sumos, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, būtų pagrindas šias sutarties sąlygas laikyti nesąžiningomis pagal CK 6.228-4 straipsnio 2 dalies 9 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Atsižvelgiant į tai, kad sąlygos, apibrėžiančios bendrą vartojimo kredito kainą, bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, palūkanas ir vartojimo kredito sumą, yra pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančios vartojimo kredito sutarties sąlygos, jų neatitiktis skaidrumo reikalavimui, jeigu jis lemia sąlygų nesąžiningumą, neleidžia išsaugoti vartojimo kredito sutarties, nes be šių sutarties sąlygų vartojimo kredito sutartis toliau negalėtų galioti. Todėl visa sutartis (įskaitant ir jos pakeitimus) turėtų būti pripažinta negaliojančia ir turėtų būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Pažymėtina, kad verslininkui skambinant vartotojui telefonu ir siekiant sudaryti nuotolinę sutartį, vartotojas nėra pasirengęs deryboms, yra netikėtai užkluptas ir negali palyginti pasiūlymo kokybės ir kainos su kitais pasiūlymais, todėl tokie verslininko veiksmai sudaro galimybes iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį (b. l. 40-42).
Bylą nagrinėjant teisme atsakovo atstovas advokatas Drąsutis Narmontas prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas – 302,50 Eur. Paaiškino, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės pagal aptariamą vartojimo kredito Sutartį. Pagal ieškovės pateiktos Sutarties bendrųjų sąlygų 14.9 punktą perleisti teises ir pareigas pagal sutartį paskolos davėjas turi teisę tik į Lietuvos banko tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam vartojimo kredito davėjui. Iš Lietuvos banko tinklalapyje skelbiamos informacijos matyti, kad UAB „B2Kapital“ yra įrašytas į nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą, nėra įrašytas į Lietuvos banko tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą. Atitinkamai ieškovė negalėjo perimti reikalavimo teisių pagal Sutartį. Be to, ieškovė apskritai neįrodinėja Sutarties sudarymo, pateikė dokumentų versijas iš kompiuterinių laikmenų, dokumentai nėra pasirašyti nei atsakovo, nei kreditoriaus. Atsakovo teigimu, tokios sutarties, kokia nurodyta ieškinyje, jis nesudarė. Paskolą jis gavo, bet sąlygos buvo kitokios. Atsakovui paskambino moteris, prisistatė kaip įmonės darbuotoja, pasiūlė pasiskolinti pinigų, bet nurodė visai kitokias sutarties sąlygas. Atsakovas suprato, kad jis gaus 2500 Eur paskolą ir turės grąžinti iš viso 2730 Eur. Atsakovo atstovas negali pasakyti, dėl kokio paskolos termino atsakovas tarėsi, gali būti, kad terminas buvo ir keli metai. Pagal pateiktus dokumentus atsakovus atsakovas sumokėjo 2730,67 Eur. Atsakovas negavo jokių sutarčių. Dalis įmokų atitinka tai, kas parašyta ieškovo pateiktame mokėjimo grafike. Atsakovas paaiškino, kad jam darbuotoja pasakė atitinkamas sumas, kokias reikia pradžioje mokėti, jis jas ir mokėjo. Po to sumos keitėsi. Atsakovas laiko, kad pilnai įvykdė sutartį sutartomis sąlygomis. Atsakovas ir po atsiliepimo nepateikė nei vieno dokumento, kuriame būtų fiksuota, kad tokia sutartis, kurią nurodo ieškovas, sudaryta. Pažymi, kad Sutarties bendrosios sąlygos nustato paskolos suteikimo tvarką. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 2.2 punktą paskolos gavėjas turi kredito davėjo tinklalapyje užpildyti registracijos formą, turi būti įsitikinta jo tapatybe siunčiant 32 simbolių kodą, paskolos gavėjas užpildo paskolos paraišką. Tai vienas būdas. Kaip supranta, šiuo atveju ieškovas remiasi Sutarties bendrųjų sąlygų 13 punkte nurodytu būdu – paslaugų teikimas telefonu. Tokiu atveju pokalbis yra įrašomas ir teikiamas garso įrašas. Kaip supranta, tai nėra padaryta, seka nėra pilnai įvykdyta. Atstovo žiniomis, atsakovas iki aptariamos paskolos suteikimo buvo naudojęsis Credit24 bendrovės paslaugomis – sudarė lizingo sutartį ar pirko televizorių, ar pan. Todėl atsakovo kliento numeris Credit24 bendrovėje buvo išlikęs. Atsakovas nurodė, kad nėra gavęs paskolos dokumentų. Pažymi, kad šiuo atveju su paskola susijusiuose dokumentuose nurodytas atsakovo elektroninis paštas priklauso (duomenys neskelbtini) Atsakovas (duomenys neskelbtini) dirbo darbuotoju. Atsakovas negavo ir 2019-05-09 pranešimo apie reikalavimo teisių perleidimą. Byloje yra tik atspausdintas kompiuterinis variantas, nėra įrodymų, kaip jis įteiktas. Vartotojų apsauga yra padidinta. Jie turi būti tinkamai informuojami apie vartojimo kredito sąlygas. Neturėtų kelti abejonių, kad sąlygos buvo tinkamai atskleistos, dokumentai tinkamai įteikti vartotojui, sudarytas pakankamas laikas vartotojui susipažinti su sąlygomis ir priimti sprendimą. Sutartis turėjo būti rašytinės formos ir atitikti CK 1.73 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, t. y. surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais; rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. Tokio dokumento nepateikta. Vienintelis reikšmingas sandorio įrodymas šiuo atveju būtų pokalbio telefonu garso įrašas. Atsakovo atstovas nesupranta, ką ieškovė įrodinėja papildomai pateiktais dokumentais (b. l. 48-51). Neaišku, kas padarė įrašą „650 € mokės iki 15 d.“ (b. l. 48), kas su kuo kalbėjo, koks buvo pokalbio turinys, kas formavo įrašą ir kada. Nėra tarnybinio pranešimo, tik įrašas kompiuteryje. Sunku pasakyti, ką reiškia įrašai kitame lape (b. l. 49), įrašai neišversti, nepasirašyta. Atsakovas neneigia mokėjimų, nurodytų sąraše b. l. 50. Tačiau vien iš atliktų mokėjimų dydžio negalima spręsti, kad sutartis buvo sudaryta ieškovės nurodytomis sąlygomis. Įrodymai yra abejotini. Standartas yra didesnis.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Šalių paaiškinimais ir rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pirminis kreditorius UAB „IPF Digital Lietuva“ ir atsakovas 2017 m. kovą susitarė dėl 2500 Eur vartojimo kredito suteikimo. Pirminis kreditorius ir atsakovas telefonu susitarė dėl paskolos sąlygų, įskaitant mokėtinas palūkanas. Atsakovas 2500 Eur paskolą gavo ir mokėjo įmokas pirminiam kreditoriui: 2017 m. birželį – rugsėjį padarė keturias įmokas po 133,54 Eur, po to iki 2019-02-26 atliko dar 15 įmokų, kurių dydžiai svyravo nuo 117,51 Eur iki 200 Eur (b. l. 14-15, 50). Iki aptariamos vartojimo kredito sutarties sudarymo atsakovas buvo pirminio kreditoriaus UAB „IPF Digital Lietuva“ (www.credit24.lt) klientas, atitinkamai pirminis kreditorius turėjo atsakovo nurodytus asmens duomenis. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra.
Atsakovas ginčija susitarimą dėl palūkanų bei pirminio kreditoriaus teisę perleisti reikalavimo teises ieškovei.
Dėl reikalavimo teisių perleidimo teisėtumo.
Atsakovas laikosi pozicijos, kad vartojimo kredito Sutarties bendrųjų sąlygų 14.9 punktas draudė pirminiam kreditoriui perleisti iš Sutarties kylančias reikalavimo teises ieškovei, nes ieškovė nėra įrašyta Lietuvos banko tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą.
Sutarties 14.9 punktas nustato, kad „sudarydamas sutartį Paskolos gavėjas patvirtina, kad Paskolos davėjas turi teisę perleisti Tretiesiems asmenims reikalavimo teises, kylančias iš Sutarties Paskolos gavėjo atžvilgiu. Perleisti teises ir pareigas pagal Sutartį Paskolos davėjas turit teisę tik į Lietuvos banko tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam vartojimo kredito davėjui“.
Sutarties 1.1 punktas numato, kad „Tretysis asmuo – kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra Sutarties šalis“.
Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 str. 1-2 d.).
Atsakovas argumentą dėl reikalavimo teisių perleidimo negalimumo grindžia Sutarties 14.9 punkto antru sakiniu, kuris riboja teisių ir pareigų pagal Sutartį perleidimą. Tačiau vertinant Sutarties 14.9 punktą kaip vieningą visumą, taip pat sistemiškai su Sutarties 1.1 punktu, akivaizdu, kad Sutartis leidžia paskolos davėjui iš Sutarties kylančias reikalavimo teises į skolininką perleisti bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuris nėra Sutarties šalis. Tuo tarpu iš Sutarties kylančių kredito davėjo teisių ir pareigų visumą leidžiama perleisti tik į Lietuvos banko tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam vartojimo kredito davėjui.
Pažymėtina, kad tokios Sutarties nuostatos iš esmės atkartoja norminį reglamentavimą. Paskolos suteikimo atsakovui metu galiojusioje Vartojimo kredito įstatymo 22¹ straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui (Vartojimo kredito įstatymo 22¹ straipsnio 1 dalis) bei tai, kad teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartis perleidimo tvarką nustato priežiūros institucija (Vartojimo kredito įstatymo 22¹ straipsnio 2 dalis). Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. patvirtintų Vartojimo kredito teikimo gairių 28.4. punkte nurodyta, kad asmeniui, neįrašytam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, teisės ir pareigos pagal vartojimo kredito sutartį gali būti perleistos tik tuo atveju, kai vartojimo kredito sutartis yra pasibaigusi teisės aktuose nustatytais atvejais (pavyzdžiui, nutraukta).
Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad piniginio reikalavimo perleidimas nutraukus vartojimo kredito sutartį negali būti tapatinamas su teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartį perleidimu; piniginį reikalavimą nutraukus vartojimo kredito sutartį galima perleisti ne tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui (pvz. žr. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1109-1092/2019).
Dėl išdėstytų priežasčių atsakovo pozicija, jog perleisdamas reikalavimo teises pirminis kreditorius nesilaikė Sutarties, laikoma nepagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl informacijos atskleidimo pareigos įvykdymo.
Atsakovas tvirtina, kad derinant paskolos sąlygas telefonu suprato, jog iš viso turės sumokėti 230 Eur kaip kredito suteikimo kainą (palūkanas). Rašytinių sutarties dokumentų negavo.
Vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito sutartis gali būti sudaroma nuotoliniu būdu su vartojimo kredito gavėju, jeigu vartojimo kredito davėjas įsitikina tokia vartojimo kredito gavėjo valia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vartojimo kredito sutartis sudaryta laikantis įstatymų reikalaujamos sandorio formos ir tais atvejais, kai, vartotojui išreiškus valią, šalys paskolos sutarties sąlygas suderina nuotoliniu būdu telefonu, po to vartotojui išsiunčiama rašytinė sutartis (pvz. žr. Kauno apygardos teismo 2018-05-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-913-658/2018).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta vartojimo kredito davėjo (ir, jei taikoma, vartojimo kredito tarpininko) pareiga pateikti vartotojui visą reikalingą informaciją, kad jis galėtų apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad per protingą terminą, pakankamą susipažinti su pateikiama informacija, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo vartojimo kredito davėjas ir, jei taikoma, vartojimo kredito tarpininkas, remdamiesi vartojimo kredito davėjo siūlomomis vartojimo kredito sąlygomis ir atsižvelgdami į vartojimo kredito gavėjo nurodytus prioritetus ir pateiktą informaciją, pateikia vartojimo kredito gavėjui informaciją tam, kad šis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo.
Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, informacijos atskleidimo pareiga vartojimo kredito teisiniuose santykiuose turi esminę reikšmę. Būtent tinkamai ir laiku suteikta vartotojui informacija visų pirma užtikrina vartojimo kredito rinkos skaidrumą ir leidžia vartotojui palyginti teikiamų kreditų pasiūlą, antra, suteikia galimybę vartotojui priimti informacija paremtą sprendimą – įvertinti įsipareigojimų apimtį ir nuspręsti pirkti tai, kas labiausiai atitinka jo poreikius. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad informavimo pareigos tinkamas vykdymas yra glaudžiai susijęs su sutarties sąlygų skaidrumo vertinimu ir atitinkamai šios pareigos pažeidimas gali lemti sutarties sąlygų vertinimą kaip nesąžiningų dėl skaidrumo reikalavimo pažeidimo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atsižvelgiant į tai, jog sąlygos, apibrėžiančios bendrą vartojimo kredito kainą, bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, palūkanas ir vartojimo kredito sumą, yra pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančios vartojimo kredito sutarties sąlygos, jų neatitiktis skaidrumo reikalavimui, jeigu jis lemia sąlygų nesąžiningumą, neleidžia išsaugoti vartojimo kredito sutarties, nes be šių sutarties sąlygų vartojimo kredito sutartis toliau negalėtų galioti. Todėl visa sutartis (įskaitant ir jos pakeitimus) turėtų būti pripažinta negaliojančia ir turėtų būti taikoma restitucija. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ne visa pagal Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 2 dalį suteiktina informacija turi vienodą reikšmę. Teisės doktrinoje išskiriama, kad esmine informacija laikytina ta, kuri apima visą kreditoriaus skolinių įsipareigojimų naštą (palūkanos, visi kiti mokesčiai ir pan.), bendros kredito kainos metinę normą, kredito grąžinimo terminus, kredito rūšį, sutarties atsisakymo ir nutraukimo sąlygas. Neesminės informacijos nepateikimas negali sukelti tokių neigiamų padarinių vartotojui kaip esminės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).
Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 5 dalį, jeigu su vartojimo kredito gavėju bendraujama telefonu, pagrindinę informaciją apie finansinę paslaugą sudaro šio straipsnio 2 dalies 3, 4, 5, 6 ir 8 punktuose nurodyta informacija (bendra vartojimo kredito suma ir vartojimo kredito išmokėjimo sąlygos; vartojimo kredito sutarties trukmė; prekės ar paslaugos ir jų kainos, kai vartojimo kreditas suteikiamas atidedant mokėjimą už konkrečias prekes ar paslaugas, taip pat sudarant susietojo vartojimo kredito sutartis; vartojimo kredito palūkanų norma, vartojimo kredito palūkanų normos taikymo sąlygos ir, jei žinomas, pradinei vartojimo kredito palūkanų normai taikomas indeksas arba orientacinė vartojimo kredito palūkanų norma, taip pat vartojimo kredito palūkanų normos keitimo laikotarpiai, sąlygos ir tvarka; įmokų dydis, jų mokėjimo skaičius ir periodiškumas, tam tikrais atvejais įmokų paskirstymo padengiant mokėtinas pagal vartojimo kredito sutartį sumas, kurioms taikoma skirtinga vartojimo kredito palūkanų norma, tvarka), taip pat bendros vartojimo kredito kainos metinė norma su kartu pateikiamu jos apskaičiavimo pavyzdžiu ir nurodoma bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma.
Iš Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 6 dalies matyti, kad kai vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta vartojimo kredito gavėjo pageidavimu naudojant nuotolinio ryšio priemones, kuriomis informacijos, nurodytos šio straipsnio 2 dalyje, pateikti neįmanoma, taip pat kai su vartojimo kredito gavėju bendraujama telefonu, vartojimo kredito davėjas iš karto po vartojimo kredito sutarties sudarymo pateikia vartojimo kredito gavėjui ikisutartinę informaciją šio įstatymo 1 priede nustatyta standartinės informacijos apie vartojimo kreditą forma.
Paskolos sutarties sudarymo suderinant jos sąlygas telefonu ypatumai nurodomi ir nagrinėjamos vartojimo kredito Sutarties bendrųjų sąlygų 13 dalyje. Iš Sutarties bendrųjų sąlygų 13.2 punkto matyti, kad šiuo būdu paskola gali būti suteikiama tik pakartotinai paskolą imantiems klientams, taip pat naujiems klientams, kurie iš anksto užsiregistruoja paskolos davėjo sistemoje ir gauna kliento kodą. Pokalbis įrašomas (Sutarties bendrųjų sąlygų 13.3.3 punktas). Paskolos gavėjui pokalbio metu pateikiamos visos esminės paskolos sąlygos: paskolos suma, palūkanų dydis, paskolos grąžinimo įmokų dydžiai ir kiekis, bendra mokėtina suma, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma. Paskolos gavėjas turi žodžiu patvirtinti, kad sutinka su paskolos sutarties sąlygomis (Sutarties bendrųjų sąlygų 13.3.4 punktas). Apie paskolos davėjo sprendimą, ar patenkinti paskolos gavėjo paraišką, paskolos gavėjas informuojamas SMS žinute (Sutarties bendrųjų sąlygų 13.3.6 punktas). Paskola suteikiama pagal telefonu paskolos gavėjo pateiktą paraišką ir paskolos gavėjui el. paštu išsiunčiamas mokėjimų grafikas ar kita informacija ir susitarimas laikomas sudarytu nuo šios informacijos gavimo momento (Sutarties bendrųjų sąlygų 13.3.8 punktas).
Pažymėtina, kad kilus ginčui dėl to, ar vartojimo kredito davėjas ir, jei taikoma, vartojimo kredito tarpininkas suteikė pakankamai informacijos vartojimo kredito gavėjui, kad šis galėtų įvertinti, ar siūloma vartojimo kredito sutartis atitinka jo poreikius ir jo finansinę būklę, įrodinėjimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui ir, jei taikoma, vartojimo kredito tarpininkui (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 5 str. 9 d.).
Kita vertus, toks įrodinėjimo naštos paskirstymas nekeičia bendrų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo civiliniame procese ypatumų. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kaip ne kartą pažymėjo kasacinis teismas, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018; 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019).
Kaip minėta, iš Sutarties bendrųjų sąlygų 13.3.3 punkto matyti, kad kredito gavėjui teikiant paraišką dėl paskolos telefonu, daromas pokalbio garso įrašas (b. l. 19). Ieškovė teismui nepateikė pirminio kreditoriaus daryto pokalbio su atsakovu dėl paskolos suteikimo garso įrašo. Kita vertus, galiojantis reglamentavimas nenumato ieškovės pareigos įrodinėti sutarties sąlygas ir informacijos atskleidimo pareigos tinkamą vykdymą būtent pateikiant garso įrašą. Šias aplinkybes galima įrodinėti ir kitais būdais.
Ieškovas pateikė vartojimo kredito Sutarties Nr. 2508447 mokėjimo planą (b. l. 16-17) ir bendrąsias sąlygas (b. l. 18-19), Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nustatytos formos standartinę informaciją apie vartojimo kreditą (b. l. 20-21), 2019-04-16 ir 2019-05-08 pranešimus dėl sutarties nutraukimo (b. l. 12-13, 14-15). Šie dokumentai pagal turinį vieni kitus atitinka ir papildo, teismas prieštaravimų tarp juose pateiktos informacijos apie kredito sąlygas nenustatė. Sutarties mokėjimo plane ir bendrosiose sąlygose, standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą yra visi pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 2, 5 dalį privalomi pateikti vartotojui duomenys apie vartojimo kreditą. Iš Sutarties bendrųjų sąlygų 13.3.8 punkto nuostatų seka, kad Sutartis nagrinėjamu atveju, teikiant paslaugas telefonu, laikoma sudaryta vartotojui el. paštu gavus mokėjimo planą ar kitą rašytinę informaciją apie vartojimo kredito sąlygas.
Ieškovo teiginius, kad atsakovui buvo suteikta informacija apie paskolos sąlygas, el. paštu išsiųsti Sutarties dokumentai, atitinka atsakovo elgesys po Sutarties sudarymo. Atsakovas 2017 m. birželį – rugsėjį padarė keturias įmokas pirminiam kreditoriui, kurios tiksliai atitinka mokėjimų plane nurodytą įmokų dydį – 133,54 € (b. l. 14-15, 16-17, 50). Be to, atsakovas iš esmės laikėsi mokėjimų plano ir atlikdamas sekančias 15 įmokų iki 2019-02-26: nors sumokėti įmokas vėluodavo ir mokamų sumų dydis svyravo, tačiau atsakovas padengdavo visus įsiskolinimus pagal mokėjimų planą. Sutarties mokėjimų plane numatytos įmokos iki 2019-02-26 buvo padengiamos nepraleidžiant Sutarties bendrųjų sąlygų 11.1.5 punkte numatyto 3 mėnesių termino.
Byloje nėra atsakovo (jo atstovo) paaiškinimus patvirtinančių duomenų, kad atsakovas tarėsi dėl 230 Eur palūkanų už visą paskolos laikotarpį, kad rašytinių dokumentų negavo, įmokas mokėjo pagal tai, ką jam telefonu nurodė pirminio kreditoriaus darbuotoja. Neįtikima, kad atsakovas, negavęs rašytinių sutarties dokumentų, daugiau nei pusantrų metų tuo nesidomėjo, nesikreipė į pirminį kreditorių, neprisijungė patikrinti duomenis apie paskolą savo turimoje paskyroje kreditoriaus interneto svetainėje. Toks elgesys neatitiktų protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standarto. Šia versija juo sunkiau patikėti atsižvelgiant į asmenines atsakovo savybes – tai, kad jis ne pirmą kartą naudojosi kredito davėjo teikiamomis paslaugomis, yra dirbantis asmuo, šiuo metu, remiantis viešai skelbiamais (duomenys neskelbtini) duomenimis, dirba įmonės vadovu.
Ieškovė pateikė, kaip nurodo, išrašą iš pirminio kreditoriaus duomenų bazės apie sutarties ir mokėjimų plano išsiuntimą atsakovo paskyroje nurodytu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 46-47, 49). Pateiktame dokumente neužfiksuota, kas sudarė šį išrašą, dokumentas nepasirašytas jį sudariusio asmens. Iš pridėto dokumento (b. l. 49) turinio galima suprasti, jog jame nurodyta, kad adresu (duomenys neskelbtini) 2017-03-29 buvo išsiųstas laiškas pavadinimu „Mokėjimo planas“.
Atsakovo atstovas bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad atsakovas elektroninio laiško su paskolos sutarties dokumentais adresu (duomenys neskelbtini) negavo, šis adresas priklauso (duomenys neskelbtini), atsakovas (duomenys neskelbtini) dirbo darbuotoju. Šiuo atveju pažymėtina, kad atsakovas neneigia, jog jis pats sukūrė paskyrą pirminio kreditoriaus svetainėje, pateikė kreditoriui savo asmens duomenis, įskaitant el. pašto adresą, kuriuo galima su juo susisiekti. Kad šiuo paštu negalėjo naudotis Sutarties sudarymo metu, atsakovas duomenų nepateikė, taip pat nenurodė, kad apie tokį negalėjimą naudotis šiuo el. paštu ar pasikeitusį el. pašto adresą būtų informavęs pirminį kreditorių. Pažymėtina, kad abi sutarties šalys privalo elgtis sąžiningai, atidžiai, atitinkamai kredito gavėjas turi pareigą informuoti kitą sutarties šalį apie pasikeitusią kontaktinę informaciją.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas laiko, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad šalių susitarimas buvo mokėti už paskolą ieškovės nurodyto dydžio palūkanas, o atsakovas apie paskolos sąlygas (palūkanų dydį, mokėtinų įmokų dydžius ir terminus) buvo tinkamai informuotas.
Dėl prievolių dydžio.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė, todėl liko skolingas dalį suteikto kredito.
Nors pirminis kreditorius reikalavimo perleidimo dokumentuose nurodo, kad atsakovo nesumokėta skola reikalavimo perleidimo metu buvo 1547,72 Eur (b. l. 34), ieškovė reiškia reikalavimą dėl mažesnės skolos – 1503,74 Eur priteisimo. Įstatymas nedraudžia ieškovei reikšti mažesnį reikalavimą, be to, iš teismui pateiktos medžiagos nenustatyta pagrindo manyti, kad ieškovė šiuo atveju netinkamai apskaičiuoja mokėjimus. Pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 6 p. paskolos gavėjo sumokėtos sumos įskaitomos pirmiau įskaitant seniausios negrąžintos įmokos paskolos dalį, paskui palūkanas (b. l. 18). Iš pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas pilnai sumokėjo visas įmokas pagal Sutartį iki 2019-01-06. Atsakovas iš dalies sumokėjo 2019-02-05 mokėtiną įmoką (sumokėta 43,98 Eur, kurie remiantis Sutarties Bendrųjų sąlygų 6 p. įskaitomi į šį mėnesį mokėtiną paskolos dalį) (b. l. 14-15). Mokėjimų grafike nurodytos paskolos dalys, kurias atsakovas moka atlikdamas įmokas (b. l. 16-17). Atsakovas pagal mokėjimų grafiką sumokėjo šias paskolos dalis, kurių terminas suėjo iki 2019-01-06: 31,74 Eur, 33,03 Eur, 34,38 Eur, 35,78 Eur, 37,24 Eur, 38,75 Eur, 40,33 Eur, 41,97 Eur, 43,68 Eur, 45,46 Eur, 47,31 Eur, 49,24 Eur, 51,24 Eur, 53,33 Eur, 55,50 Eur, 57,76 Eur, 60,11 Eur, 62,56 Eur, 65,11 Eur, 67,76 Eur; be to, atsakovas iš dalies - 43,98 Eur sumokėjo paskolos dalį, kurios terminas suėjo 2019-02-05. Susumavus sumokėtas paskolos dalis, išeina, kad atsakovas iš viso sumokėjo 996,26 Eur paskolos dalį. Nesumokėta paskolos dalis yra 1503,74 Eur (2500 Eur – 996,26 Eur). Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų pilnai atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi ar ieškove, ieškovės reikalavimas dėl 1503,74 Eur priteisimo atitinka pateiktą mokėjimų grafiką ir duomenis apie atsakovo atliktus mokėjimus, todėl yra pagrįstas. Todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 1503,74 Eur skola.
CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Sutarties šalys sutarė dėl 48,87 procentų dydžio metinės palūkanų normos (b. l. 16). Remiantis Sutarties bendrųjų sąlygų 1.1 punktu, šios palūkanos mokamos už visą naudojimosi paskola laiką nuo paskolos išmokėjimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos. Apskaičiuojant šias palūkanas laikoma, kad metuose yra 360 dienų (b. l. 18).
Ieškovė prašo priteisti 573,22 Eur palūkanas pagal Sutartį už laikotarpį nuo 2019-02-05 iki 2020-03-01 (390 dienų) ir 48,87 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 1503,74 Eur negrąžinto kredito sumos, už laikotarpį nuo 2020-04-09 iki visiško kredito grąžinimo dienos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškino, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos. Paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo. Pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 47-54 punktus).
Ieškovės prašomos priteisti Sutartyje numatytos 48,87 procentų metinės palūkanos atlieka mokėjimo už naudojimąsi paskola funkciją. Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką, ieškovės reikalavimas dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteisimo tenkinamas iš dalies. Iš atsakovo ieškovės naudai priteisiamas mokėjimo (pelno) palūkanų įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2019-02-05 iki Sutarties nutraukimo 2019-05-08, t. y. už 92 dienas. Kadangi pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 1.1 punktą laikoma, kad apskaičiuojant palūkanas metuose yra 360 dienų, todėl iš viso iš atsakovo ieškovei priteistina 187,80 Eur mokėjimo funkciją atliekančių sutartinių palūkanų nuo 2019-02-05 iki Sutarties nutraukimo (1503,74 Eur x 48,87 proc. x 92 dienos / 360 dienų). Nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį po 2019-05-08 nebegali būti skaičiuojamos, atitinkamai likusi reikalavimo dėl 573,22 Eur sutartinių palūkanų priteisimo dalis atmetama.
Reikalavimas dėl 48,87 proc. dydžio metinių pelno palūkanų už negrąžintą paskolą už laikotarpį nuo 2020-04-09 iki visiško kredito grąžinimo dėl išdėstytų priežasčių taip pat atmetamas.
Kaip minėta, teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditorius turi teisę reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo. Nagrinėjamu atveju teismas nesprendžia klausimo dėl po Sutarties nutraukimo negautų mokėjimo palūkanų kaip negautų pajamų priteisimo, nes ieškovė tokio reikalavimo dėl negautų pajamų (nuostolių) šioje byloje nereiškė ir teismas negali išeiti už ieškinio ribų. Taip pat paminėtina, kad įstatymas nedraudžia ieškovei reikalauti priteisti kitokią nuostolių (negautų pajamų) sumą negu negautų palūkanų dydis. Be to, ieškovė šioje byloje reiškia reikalavimą dėl netesybų (delspinigių), kurio pagal teismų praktiką teismas negalėtų tenkinti kartu tenkindamas reikalavimą dėl nuostolių priteisimo. Kasacinis teismas išaiškino, kad netesybos yra įskaitomos į nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018). Tik ieškovė gali pasirinkti, ar reikalauti priteisti nuostolius, ar netesybas; suformuluoti reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, nuspręsti dėl šio reikalavimo dydžio; įrodinėti civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Teismas savo iniciatyva už ieškovę to padaryti negali.
Žemesnės instancijos teismas
CK 6.71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Atsižvelgdamas į Sutarties bendrųjų sąlygų 5.1 punkto ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas, ieškovas paskaičiavo 135,34 Eur delspinigius už 180 dienų nuo 2019-09-08 iki 2020-03-16 nuo pagrindinės 1503,74 Eur skolos, taikė 0,05 procento delspinigių dydį už dieną. Kreditoriaus prašymas priteisti netesybas pagrįstas byloje esančiais dokumentais ir tenkintinas.
Pagal CK 6.37 str. 2 d., skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-03-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Remiantis CPK 93 straipsnio 1-2 dalimis, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.
Ieškovė sumokėjo 50 Eur žyminio mokesčio. Ieškinio reikalavimai patenkinti iš dalies (82,58 proc.), todėl ieškovei iš atsakovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priklauso dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 41,29 Eur žyminio mokesčio (82,58 procento * 50 Eur).
Atsakovas patyrė 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Išlaidos yra pagrįstos pateiktais rašytiniais įrodymais ir atsižvelgiant į bylos sudėtingumą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nustatyto maksimalaus už advokato teikiamas teisines paslaugas užmokesčio dydžio koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi atmesta 17,42 proc. ieškovės reikalavimų, todėl atsakovui iš ieškovės priklauso dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 52,70 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (17,42 procento * 302,50 Eur).
Teismų praktikoje, siekiant supaprastinti (operatyvumo ir ekonomiškumo aspektais) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo procesą, priimta bylinėjimosi išlaidų atlyginimus sugrupuoti, atlikti šių procesinių reikalavimų įskaitymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020), atitinkamai atsakovui iš ieškovės priteistinas 11,41 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (52,70 Eur – 41,29 Eur).
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, pakeistu kolegialių institucijų 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2, nustatytą minimalią (5 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš bylą pralaimėjusios šalies nepriteisiamos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-267, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei UAB „B2Kapital“, į. k. 225516770, iš atsakovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1503,74 Eur (tūkstančio penkių šimtų trijų eurų, 74 ct) skolą, 187,80 Eur (šimtą aštuoniasdešimt septynis eurus 80 ct) sutartinių palūkanų už laikotarpį nuo 2019-02-05 iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2019-05-08, 135,34 Eur (šimtą trisdešimt penkis eurus 34 ct) delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1826,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-03-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „B2Kapital“, į. k. 225516770, 11,41 Eur (vienuolikos eurų 41 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas paduodant apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.