Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.10.1.1; 1.2. 4.4.1; 1.2.14.9.2; 2.1.14.2; 2.4.6.1

2025 m. sausio 15 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laisvydo Zederštremo,

dalyvaujant prokurorei Dianai Vileikienei (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą ZOOM),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams,

pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir D. J. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64? straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. J. nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas D. J. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. balandžio 18 d. 21.30 val. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. iki 2024 m. spalio 25 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. J. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai kartu su Ž. L. visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, būtent: 2023 m. rugpjūčio 12 d., apie 4.00 val., (duomenys neskelbtini), apipylė benzinu garažo, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio A. E., duris ir, uždegę degtuką, jį numetė link garažo durų, dėl to užsidegė garažo durys ir apdegė garaže buvęs automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso K. D., tokiu būdu sugadino svetimą turtą ir padarė nukentėjusiajam A. E. 1 500 Eur turtinę žalą, o nukentėjusiajam K. D. 2 000 Eur turtinę žalą.

2. Be to, D. J. nuteistas už tai, kad padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, būtent: 2023 m. rugsėjo 11 d., apie 14.00 val., adresu: (duomenys neskelbtini), prie baro “L” tyčia vieną kartą kumščiu sudavė į galvą V. L., to pasekoje jis nugriuvo, ir gulinčiam ant žemės kumščiais sudavė ir kojomis spyrė į galvą bei veidą nenustatytą skaičių smūgių, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. L. apatinio žandikaulio kairės pusės skeveldrinį lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl apatinio žandikaulio kairės pusės skeveldrinio lūžio sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 25 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės jam paskyrimo – taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba nustatyti trumpesnį negu 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės terminą.

3.1. Skunde apeliantas nurodo, kad jis sutinka su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžio dalimi, kuria yra pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme. Atkreipia dėmesį, kad pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020, 2K-153-976/2022 ir kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-511/2023). Jeigu BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą.

3.2. Nuteistojo teigimu, jis savo kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažįsta visiškai, nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, išvadas dėl savo nusikalstamų veikų padarė, ateityje laikysis įstatymų ir nusikalstamų veikų nebedarys. Pažymi, kad jis savo kaltę pripažįsta savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, todėl mano, kad skiriant bei parenkant bausmę šią aplinkybę privalu įvertinti kaip bausmės paskirties (tikslų) įgyvendinimą (pasiekimą) dar jam neatlikus bausmės. Nurodo nesutinkantis su nustatyta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Atkreipia dėmesį, kad ši jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo inkriminuota kaltinamajame akte, teisminio proceso metu kaltinamasis aktas nebuvo tikslinamas, kaip numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 256 straipsnyje, todėl jis neturėjo galimybės dėl šios aplinkybės gintis pirmosios instancijos teisme. Mano, kad atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupe, turi būti iš nuosprendžio pašalinta.?

3.3. Kartu nuteistasis nurodo, kad jam inkriminuotos veikos priskiriamos prie nesunkių ir apysunkių nusikaltimų, be to, BK 138 straipsnio 1 dalies ir 187 straipsnio 2 dalies sankcijose yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys, t. y. BK 138 straipsnio 1 dalyje yra numatytas laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 3 metų, o BK 187 straipsnio 2 dalyje – bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 5 metų. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jam parinko pačią griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios jis neginčija, tačiau mano, kad jam paskirtos bausmės dydis prieštarauja teisingumo principui. Nurodo, kad jis turi gyvenamąją vietą, darbo nevengia, yra pasirengęs dirbti, kad galėtų kuo greičiau atlyginti nukentėjusiesiems priteistą žalą. Tvirtina, kad visi bausmės tikslai gali būti ir bus pasiekti atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą arba paskyrus trumpesnę negu 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pažada vykdyti jam skirtus apribojimus ir poveikio priemones, gerbti įstatymus ir jų laikytis, ateityje nebenusikalsti. Cituoja Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimus, 2013 m. liepos 3 d. sprendimą ir teigia, kad jam yra suprantama konstitucinio teisingumo principo paskirtis, todėl yra pagrindas manyti, kad yra visi BK 75 straipsnyje numatyti pagrindai taikyti jam bausmės vykdymo atidėjimą.

3.4. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę, mano, kad įvertinus jo prisipažinimą, padarytas išvadas dėl nusikalstamų veikų (neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, pasižada ateityje gerbti įstatymus ir nebenusikalsti) ir jo supratimą dėl bausmės neišvengiamumo, galima daryti išvadą, jog bausmės paskirtis (tikslai) bus įgyvendinti paskyrus jam trumpesnę nei 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tvirtina, kad 1 metų laisvės atėmimo bausmė atitiktu tiek jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, tiek jo asmenybę ir suteiktų jam galimybę kuo greičiau atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą.

4. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Nuteistojo D. J. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis D. J. kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų ir veikų kvalifikavimo neginčija, kelia tik bausmės individualizavimo klausimą – prašo taikyti BK 75 straipsnį ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti arba paskirti mažesnę negu 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. skirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo

8. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-697/2019). Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

9. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. J. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

10. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų, o BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 5 metų. Pirmosios instancijos teismas D. J. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė laisvės atėmimą 1 metams 8 mėnesiams, o už nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, – laisvės atėmimą 2 metams 9 mėnesiams. Byloje nustatyta, kad D. J. padarė 1 nesunkų nusikaltimą (BK 138 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) ir 1 apysunkį nusikaltimą (BK 187 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), nusikaltimai yra baigti, padaryti tiesiogine tyčia. D. J. nusikalto būdamas anksčiau teistas 4 kartus, iš jų 2 kartus teistas už smurtinius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, praėjus vos daugiau nei 1 metams po jo išregistravimo iš probuojamųjų asmens duomenų registro, esant neišnykusiam ir nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka teistumui (4 t., b. l. 54–62, 64–72), todėl BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra laikomas recidyvistu, yra ne kartą baustas administracine tvarka (4 t., b. l. 73–78). Visa tai rodo, kad D. J. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus, jo padaryta veika nėra atsitiktinė, tai yra dėsningas jo netinkamo elgesio rezultatas. Bylos duomenimis, nuteistasis nedirba (4 t., b. l. 83), Užimtumo tarnyboje neregistruotas (2 t., b. l. 82), nustatyta 1 jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas), ir 3 atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), nusikalto būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

11. Nuteistasis D. J. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, jis padarė veikdamas bendrininkų grupe, nes ši jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo inkriminuota kaltinamajame akte, teisminio proceso metu kaltinamasis aktas nebuvo tikslinamas, todėl jis neturėjo galimybės dėl minėtos aplinkybės gintis pirmosios instancijos teisme. Šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

12. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kitaip tariant, bendrininkavimas iš esmės yra padaromas bendromis dviejų ar daugiau asmenų, sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009 ir kt.). BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tai reiškia, kad mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, taip pat kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad kėsinasi į tą patį objektą, be to, suprasti ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-247-719/2019).

13. BK 60 straipsnyje nustatytas išsamus baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas ir nurodyta, kokiais atvejais kurios aplinkybės teismo gali būti nepripažintos atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Kitų išimčių, leidžiančių nepripažinti BK 60 straipsnyje nurodytų aplinkybių sunkinančiomis, baudžiamajame įstatyme nėra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-489/2019). Taigi teismas sprendžia atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimą, esant tokioms alternatyvioms sąlygoms: 1) baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė nurodyta kaltinamajame akte; 2) nors aplinkybė ir nenurodyta kaltinamajame akte, tačiau tokią aplinkybę atitinkantys faktai yra aprašyti kaltinamajame akte ar byloje nustatyta tvarka gautame rašytiniame prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami dėl asmens baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimo, turi nepažeisti kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, jo teisės į gynybą, o teismo sprendimas negali būti netikėtas asmeniui, kuriam tokios aplinkybės nustatomos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15-489/2019, 2K-304-648/2019, 2K-116-697/2021, 2K-29-976/2022). Kartu šiame kontekste pažymima, kad prokuroro klaida kaltinamajame akte nenurodant BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės negali užkirsti kelio šią aplinkybę konstatuoti, jeigu iš kaltinamajame akte nurodytų duomenų galima daryti išvadą, jog ši aplinkybė egzistuoja. Galutinį sprendimą dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių buvimo byloje priima bylą nagrinėjantis teismas, priimdamas nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-648/2019).

14. Kaip teisingai nurodyta nuteistojo D. J. apeliaciniame skunde, šiuo atveju BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė kaltinamajame akte nebuvo nurodyta, kaltinimas teisme nebuvo keičiamas. Tačiau iš kaltinamojo akto matyti, kad jame nurodyta, jog BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką D. J. padarė „bendrai veikdamas kartu“ su Ž. L. (4 t., b. l. 158–175), tai, kad šią nusikalstamą veiką D. J. padarė veikdamas bendrai su Ž. L., prokurorė akcentavo ir baigiamųjų kalbų metu (5 t., b. l. 165–166). Apelianto teiginį, kad dėl to, jog kaltinime nebuvo nurodyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jis dėl šios aplinkybės neturėjo galimybės gintis teisme, paneigia byloje surinkti duomenys. Atkreipiamas dėmesys, kad baigus ikiteisminį tyrimą D. J., susipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, nenurodė, jog jis nesupranta kuo yra įtariamas, jokių prašymų nepateikė (4 t., b. l. 153), teisiamajame posėdyje prokurorei paskelbus kaltinamąjį aktą, D. J. nurodė, kad jis supranta, kuo yra kaltinimas, kaltu dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo prisipažino visiškai (5 t., b. l. 145). Atsakydamas į teisėjo klausimus D. J. nurodė, kad jis ir L. „nuėjo, užpylė benzino ir padegė“, nes išgėrę sumąstė atkeršyti, pusę benzino nupylė jis, paskui „L. perėmė, papylė“, abu papilstė. Taip pat nurodė: „Mes abu kalti, nes aš bendrininkas“ (5 t., b. l. 145–146). Tai, kad jie veikė bendrai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė ir Ž. L. (3 t., b. l. 109–111; 5 t., b. l. 146–147). Esant tokioms aplinkybėms, pritartina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad „kaltinamajam viso proceso metu buvo žinoma aplinkybė dėl jam inkriminuojamo bendrininkavimo instituto, nuo šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės proceso metu turėjo visas galimybes gintis“ ir konstatuotina, kad teismas šiuo atveju tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Dėl to tenkinti nuteistojo prašymą ir iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinti minėtą D. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę nėra teisinio pagrindo.

15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgęs į visas paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti tik paskyrus D. J. už jo padarytas nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes – taip jis bus tinkamai nubaustas, jam bus atimta galimybė nusikalsti dar kartą ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo skirtos ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės (1 kartą šios bausmės vykdymas buvo atidėtas), bet ir švelnesnė bausmė – laisvės apribojimas, tačiau tai pastarajam teigiamo poveikio nepadarė – jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, be to, nedirba, skirti jam už padarytus nusikaltimus švelnesnes bausmes negu laisvės atėmimas būtų netikslinga. Nuteistajam už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskirta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (šios bausmės vidurkis – 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų), ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, paskirta 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (šios bausmės vidurkis – 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų), yra tik truputį didesnės negu sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, todėl daryti išvadą, kad šios bausmės per griežtos ir jas švelninti nėra pagrindo. Nuteistajam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 3 mėnesiams, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat ne per griežta, be to, ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu iki laisvės atėmimo 2 metams 2 mėnesiams, todėl nuteistojo prašymas jam paskirtą bausmę sumažinti iki laisvės atėmimo 1 metams, net ir įvertinus į bylą pateiktą Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo padėką D. J. už pagalbą ruošiantis šv. Kalėdų šventei, netenkintinas.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

16. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Pagal BK 75 straipsnio 5 dalį, atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, šio straipsnio 1 dalyje nustatytą intensyvią priežiūrą ir (ar) šioje straipsnio dalyje nustatytas pareigas.

17. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti nebaudžiamumo prielaidų, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021, 2K-107-976/2021).

18. Nagrinėjamu atveju D. J. nuteistas galutine subendrinta bausme laisvės atėmimu 2 metams 2 mėnesiams už 1 nesunkaus ir 1 apysunkio nusikaltimų padarymą, todėl yra formalios sąlygos svarstyti BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, D. J. 2 naujus tyčinius nusikaltimus padarė būdamas anksčiau teistas 4 kartus, iš jų 2 kartus teistas už smurtinius nusikaltimus, praėjus vos daugiau nei 1 metams po jo išregistravimo iš probuojamųjų asmens duomenų registro (išregistruotas 2022 m. birželio 22 d.), esant neišnykusiam ir nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka teistumui, todėl nuteistojo teiginiai, kad jis padarė tinkamas išvadas, ateityje laikysis įstatymų ir nebenusikals, vertinami kaip deklaratyvūs. Iš bylos duomenų matyti, kad anksčiau nuteistajam 1 kartą jau buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau akivaizdu, kad tai nuteistojo teigiamai nepaveikė, jis išvadų dėl ankstesnių teistumų ir skirtų bausmių nepadarė ir savo elgesio nekeičia, priešingai – toliau daro nusikaltimus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog dėl pirmiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo manyti, kad pritaikius BK 75 straipsnį ir atidėjus nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tai neabejotinai pakeis nusikalstamus D. J. polinkius ir ateityje jis tikrai nebenusikals. Nors nuteistasis ir prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, tai nereiškia, kad bausmės tikslai pastarajam jau yra pasiekti. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Nagrinėjamoje byloje vien tik baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) pareigų paskyrimo nepakaks D. J. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, manytina, kad toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo. Dėl to nuteistojo prašymas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą netenkinamas.

18. Apibendrinant tai, kas aptarta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes ir nuteistajam D. J. paskyrė tinkamai individualizuotą bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir siekti, kad ateityje nuteistasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti šį nuosprendį nuteistojo D. J. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

19. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė 2025 m. sausio 3 d. pažymą Nr. APD-2025-00052, kurioje prašoma priteisti valstybei iš D. J. 222,92 Eur išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato Vilmanto Poškaus nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (6 t., b. l. 26).

20. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

21. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

22. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 25 d. nuosprendį apskundė tik nuteistasis D. J. Apeliacinės instancijos teisme pats nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartimi nuteistajam D. J. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas Vilmantas Poškus (6 t., b. l. 23).

23. Atsižvelgus į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, taip pat į tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad jo finansinė padėtis sunki, įvertinus bylos sudėtingumą, taip pat tai, kad prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra pagrįsta minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma bei gynėjo pateiktu prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (6 t., b. l. 27–28), valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už D. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo valstybės naudai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo D. J. valstybės naudai 222,92 Eur (du šimtus dvidešimt du eurus 92 ct) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.